|
<< Atgal
|
|
LITERATŪROS
MOKSLAS IR KRITIKA |
|
RIMANTAS KMITA
Sigito Gedos lyrikos
recepcija sovietmečiu
„Pėdų“ recepcija
Ideologinė kritika
„26 rudens ir vasaros giesmių“
recepcija
Kūrybos įteisinimas
Sovietmečiu, kai buvo legalus tik socrealizmo
estetinis kanonas, modernios, avangardinės Sigito Gedos lyrikos recepcija buvo vienas
ryškiausių pavyzdžių, kaip vyko kovos tarp skirtingų kultūrinių, estetinių ir
ideologinių diskursų. S. Gedos kūryba bene labiausiai neatitiko tiek to meto
skaitytojų daugumos lūkesčių, tiek oficialaus estetikos kanono, į ją nukreipta
kritika buvo sykiu ir visos moderniosios poezijos kritika. Esant atvirai visuomenei
panašios diskusijos ir tekstai, ginantys arba kritikuojantys tokią poeziją, būtų
tapę poezijos, kūrybinių programų manifestais. Įdomu ir tai, kad tokių diskusijų
apskritai buvo, kad nebegalėta tiesiog tyliai susidoroti su autoriumi, o susirėmimai
vyko intelektualiniu, ideologiniu lygmeniu. Visiškai atviro triuškinimo, tokio kaip
pokariu, tikriausiai nelabai ir galėjo būti.
Jau nuo pirmųjų publikacijų studentiškoje
spaudoje kilo aistringi jaunojo poeto kūrybos svarstymai. Anot
Ričardo Pakalniškio, pirmieji S. Gedos eilėraščiai plito rankraščiais, „dėl jų
buvo diskutuojama vakariniame Liaudies universitete, rašytojų pokalbiuose“1. S. Gedos žodžiais, „studentai juokėsi ir draskė mano
eiles. Daužė į šipulius. Vėliau iš D. Saukos sužinojau, kad
ir katedra per mane suskilo: vieni už Gedą, kiti prieš Gedą“2.
Jonas Bulota, tuometinis „Tarybinio studento“ redkolegijos
narys, prisimena, kaip dėl S. Gedos kūrybos publikacijos buvo pašalintas iš jam
pačiam nemielų pareigų3. Taigi ideologų, kultūros
biurokratų dėmesį S. Gedos figūra pritraukia vos pasirodžius pirmosioms
publikacijoms.
Diskusijos dėl šios poezijos vyko platesnių
polemikų kontekste. Įvairiuose leidiniuose skaitytojai skundėsi nesuprantą naujosios
poezijos, kritikai diskutavo, kokios turėtų būti poetinės novacijos. Poezijos
nesuprantamumas, interpretuojamas kaip nusigręžimas nuo skaitytojo, buvo siejamas su
dekadentizmu, avangardizmu ir atmetamas kaip visiškai nepriimtinas. Ideologiškai
ištikimesni kritikai vis primindavo 1963 m. N. Chruščiovo „vieningos srovės“
kritiką4. Tais pačiais metais vyko Sąjunginis jaunųjų
rašytojų suvažiavimas, kuriam artėjant Eugenijus Matuzevičius „Komjaunimo tiesoje“
publikavo straipsnį raiškiu pavadinimu: „Patikslinti kelio kryptį“ (1963, kovo 9).
Apie S. Gedos eilėraščius „Tarybiniame studente“
pirmasis savo atsiliepimą paskelbė Alfonsas Andriuškevičius, prie kurio buvo
redakcijos prierašas „diskusine tvarka“. Raginimai diskutuoti buvo ir po kai kurių
S. Gedos eilėraščių publikacijų, jie kartojami ir atskirai. Tačiau viešos ir
privačios diskusijos vyko ir be didesnių raginimų. Apie jas užsimena visi, kurie
rašė apie studento S. Gedos eilėraščius, ir laikraščio redakcija taip pat
patvirtina, kad jaunojo poeto kūryba sukėlė ažiotažą:
Neseniai „Tarybiniame
studente“ buvo išspausdintos S. Gedos eilės. S. Gedos „Pėdos“ gana ryškios ne
tik Universiteto poetų kūrybos fone, bet ir pokalbiuose visų, „sergančių“ poezija.
Redakcija gavo nemaža laiškų,
kuriuose dalinamasi mintimis apie Sigito poeziją. Nuomonės labai įvairios. Kai kurie,
jų tarpe ir dėstytojas A. Trakymas, nerekomenduoja drg. Gedos eilių net spausdinti.
Daugelis studentų rašo, kad S. Gedos
eilės patraukusios juos savo maniera, šviežumu, spalvingumu, įdomiais meniniais
įvaizdžiais, naujomis, niekieno neliestomis mintimis.
O poeto Vl. Šimkaus žodžiais
tariant, „S. Geda – jau ne tik daug žadantis, bet ir esantis poetas“.
Pokalbį tęsiame... Kviečiame
pareikšti savo nuomonę visus, kuriems brangi poezija, kuriems rūpi jos ateitis, jos
keliai į žmogų5.
Septinto dešimtmečio viduryje, kai literatūra
tik pradėjo ieškoti individualesnių kalbėjimo būdų, kai komunistinė ideologinė
retorika dar buvo visiškai persmelkusi viešąjį diskursą, ypač jaunimą
auklėjančią studentų spaudą, S. Gedos eilėraščiai atrodė tarsi akibrokštas. Nors
pirmuosiuose jo tekstuose kartais ir šmėsteldavo privalomi motyvai ar temos, jie
visiškai skyrėsi nuo to meto poetinio kalbėjimo ir išsiskyrė binkišku linksmumu,
šmaikštumu, ekspresyvumu, kalbos plastika, o kosminės perspektyvos ir pasaulio
atsiradimo metaforos netrukdė gyviems studentų gyvenimo bendrabutyje vaizdeliams. Plačią stilistinę skalę taikliai tuo metu įvardijo poetas Vladas
Šimkus: „Jo „Pėdos“ pereina per įvairius istorinius ir psichologinius klodus.
<...> Geda rašo išraiškingai, su užsidegimu. Jo eilės labai kontrastingos: ir
nuotaikingi kaimo paveiksliukai, ir karo dramatizmas, ir humoras, ir meilė, ir ironija...“6 O kur dar tuose kaimo paveiksliukuose įpinta žaisminga
erotika:
|
Pušynėliuos pilna juoko,
Noksta moterys ir uogos,
Gera vedusiems kvatoti,
Jiems miegot nenuobodu7. |
Jaunas poetas ne tik pats bandė susikurti savitą
santykį su pasauliu, išgryninti savo matymą, siekti originalumo, bet to reikalavo ir
iš kitų poetų. Atsiliepdamas į „Tarybinio studento“
raginimą diskutuoti apie poeziją, S. Geda parašė nedidelį straipsnelį apie Vido
Marcinkevičiaus eilėraščius, kuriuose labiausiai ir pasigedo ryškesnio savito
santykio su tikrove ir nuogąstavo dėl per stipraus J. Juškaičio kūrybos poveikio8.
Diskusijose dėl paties S. Gedos poezijos dalyvavę
A. Andriuškevičius, B. Baltrušaitytė visų pirma kaip tik ir gina teisę į savitą
poetinį pasaulį. Tačiau kitiems tas pasaulis atrodė perdėm
originalus ir savitas, gal todėl Alfredas Guščius rašė apie tokios poezijos
nekomunikabilumą ir per menką ryšį su skaitytojais9 (nors
diskusijos rodo tą ryšį buvus itin aktyvų ir įtemptą). Bene
kritiškiausias buvo lituanistas A. Rybelis, priekaištavęs dėl atsitiktinių gyvenimo
reiškinių pasirinkimo, nesugebėjimo juos susieti, chaotiškumo, kuris suartina S. Gedą
su futuristais ir ekspresionistais10. Net po autoritetingo V.
Šimkaus paliudijimo, kad S. Geda jau yra poetas, V kurso lituanistas dėl to dar turi
didelių abejonių ir jo eilėraščius vertina tik kaip bandymus ir eksperimentus.
Studento S. Gedos kūryba sulaukė nemažo atgarsio
ir respublikinėje kultūrinėje spaudoje. M. Martinaitis atsakydavo jauniesiems poetams,
siuntusiems į „Komjaunimo tiesą“ savo eilėraščius. S. Gedos eilėraščius jis
įvertino kaip įdomius, originalius, tačiau „daugeliu atveju tas savitumas beprasmis
– tik savotiškai intriguoja skaitytoją. Tie sudėtingi vaizdai dažnai neatskleidžia
pasaulio sudėtingumo. Todėl čia daug jaunatviško švaistymosi ir chaoso, daug kas
išgalvota ir eksperimentiška. Žinoma, iš kelių eilėraščių
sunku daryti apibendrinimus, tačiau, nors ir daug klaidžiodamas, bręsta savitas,
įdomus ir savarankiškas poetas“11.
Po publikacijų 1965 m. „Literatūroje ir mene“,
„Poezijos pavasaryje“ bei „Pergalėje“ S. Gedos pavardė iškilo platesniuose
skaitytojų ir rašytojų šiuolaikinės poezijos aptarimuose. Tatjana
Rostovaitė pasidžiaugusi, kad S. Geda įsibrovė į drovią ir santūrią lietuvių
lyriką savo ekspresyvumu, ekscentriškumu ir grubumu, paabejojo dėl kai kurių, jos
nuomone, neskoningos stilistinės mišrainės momentų12. Studentai lituanistai G. Griškevičius, P. Dirgėla ir B. Kašelionis
griežtai atmetė S. Gedos eksperimentavimus ir kalbėjo apie bręstantį konfliktą tarp
poeto ir skaitytojo13. Jiems atsakė M.
Jurgelionis, kuris teigė, kad pagal tokią logiką reikėtų užsipulti ir M. K.
Čiurlionį bei E. Mieželaitį, juk tuštuma gali slėptis ne tik po sudėtinga, bet ir
po nudailinta eilėraščio forma14.
Iš pirmųjų S. Gedos publikacijų ryškėja dar
vienas įdomus dalykas – jau nuo pat pradžių poetas gana sąmoningai kūrė vientisą
savo programą. Visos publikacijos „Tarybiniame studente“, „Poezijos pavasaryje“,
„Literatūroje ir mene“ bei „Pergalėje“ pavadintos „Pėdos“ (viena – „Penkios
pėdos“), iš kurių ir išaugo pirmoji knygelė.
Tačiau tuo pat metu pasirodė
ir konceptualios ideologinės kritikos, kuri vėliau tik stiprės, ryškins spragą tarp
privalomos tvarkos ir chaoso, rimties ir siausmo. „Lyrinis peizažas, visuomeninės
aktualijos (karai, gyventojų eksproprijavimas, studentiška buitis ir kt.), meno bei
kūrybos problemos – visa tai neturi tarp savęs ryškesnio siužetinio ryšio, kokio
galėtų reikalauti panašus eilėraščių ciklas. Šio „tvarkingumo“ daug kas
teisėtai pasigenda“15. S. Gedos laisvumas, žaismingumas,
trykštanti energija sovietinės tvarkos diskurse visiškai netiko ir turėjo būti
sutramdyta. „Reikėtų autoriui rimčiau pagalvoti apie
tolimesnius ieškojimus“16, – daro išvadą A. Rybelis.
Įdomu yra tai, kad jau po pirmųjų publikacijų
formuojasi bendraminčių ratas, tam tikra interpretacinė bendruomenė, kuri vėliau
stiprės ir veiks viešąjį diskursą. Iš „Tarybinio studento“ publikacijų galima
matyti bent jau trijų bendraminčių ratelį: S. Geda dedikuoja vieną savo eilėraštį
A. Andriuškevičiui, parašiusiam pirmąjį atsiliepimą apie jauno poeto eiles, kuriame,
beje, cituojamas ir V. Šimkus. Pastarasis poetas vėliau savo žodžiu palydi S. Gedos
publikacijas tame pačiame „Tarybiniame studente“ bei 1965 m. „Poezijos pavasaryje“,
o atsakinėdamas į „Literatūros ir meno“ anketą (1965 m. lapkričio 13 d.)
įvardijo jį kaip įdomų ir perspektyvų poetą.
Į viršų
„Pėdų“ recepcija
Diskusija, kurią sukėlė pirmoji S. Gedos
knygelė „Pėdos“ (1966), nebuvo netikėta. Galima tik spėlioti, kiek šiuo atveju
buvo valdžios iniciatyvos, kiek pačių skaitytojų nepasitenkinimo, tačiau aišku, kad
kai kam tai buvo gera proga parodyti politinį budrumą ir sąmoningumą. R. Pakalniškis prisimena, kaip dėl savo straipsnio „Susipažinkime:
Sigito Gedos lyrika“ buvo iškviestas į Rašytojų sąjungą17.
Šis straipsnis ir tapo dingstimi pradėti polemiką „Komjaunimo tiesos“ puslapiuose.
Tačiau akivaizdu, kad nepatenkintų skaitytojų retorika, lūkesčių horizontas visų
pirma liudijo sovietinės sistemos logikos suformuotą standartą, ir tik paskui –
poetinės tradicijos pažeidimo sukeltą šoką. Skaitytojų pasipiktinimą daugiausia
kėlė poezijos sudėtingumas, nesuprantamumas, kuris tapatinamas su nenuoširdumu, madų
vaikymusi ir pan. Lietuvių skaitytojų, reiškusių nepasitenkinimą, poezija suvokiama
net ne tradiciškai, bet tiesiog anachroniškai – kaip tikrovės atspindėjimas,
tiesioginė savo minčių ir jausmų raiška. Poezija, pamažu tampanti modernia, yra
neatpažįstama. Diskusijoje suponuojama savaime suprantama tiesa, kad poezijos
vertinimas, kurį skelbia kritikai, tegali būti vienas, o nuomonė, kuri neatitinka
skaitytojų lūkesčių, yra neobjektyvi. Žurnalistai A.
Stankevičius ir B. Klimašauskas18, pirmieji viešai
reagavę į R. Pakalniškio straipsnį, skatino jį įsiklausyti į „skaitytojų balsą“
ir būti objektyvesniam. Apeliuodami į savo ir savo aplinkos žmonių skaitymo patirtį
abu žurnalistai jaučiasi vedžiojami už nosies kritikos, kuri bando juos įtikinti, kad
tokia poezija yra gera, nors jiems visiškai nesuprantama, arba,
kaip teigė A. Stankevičius, tesanti tik „vandravojimas“, „maivymasis“ bei
primena „blogiausius 30-ųjų metų kai kurių „modernių“ poetų kūrybos
pavyzdžius!“19 Skaitytojai totalitarinėje valstybėje
jaučiasi šeimininkai, tad neturintys išsilavinimo ir nedaug teskaitantys „eiliniai
žmonės“ drąsiai reiškia savo nuomonę ir apeliuoja į masę, kuri, anot A.
Stankevičiaus, skaito klasiką, ką rodo bibliotekų knygų formuliarai. Abiejuose
straipsniuose jaučiama tėviška pozicija – autorius dar jaunas, jam dar reikia
tobulėti. Taigi šiuose tekstuose tiesioginės ideologinės kritikos nesama, kol kas
išryškėja tik nepakantumas kitokiai poezijai, nenoras, nesugebėjimas skaityti
kūrybiškai, būti poeto bendraautoriumi, o ne tik pasyviai susitapatinti su tekstu arba
atmesti jį, jeigu jis neatpažįstamas.
Į diskusiją įsijungę mokytojas P. Bieliauskas,
Šilalės švietimo skyriaus inspektorius A. Šidlauskas gynė kiekvieno skaitytojo
individualų skonį ir požiūrį į gyvenimą bei poeziją. Svarbi pastarojo autoriaus
nuoroda į V. Zaborskaitės knygą „Eilėraščio menas“ ir nuomonė, kad tik taip
kūrybiškai skaitant ir mokant skaityti poeziją galima ją suprasti, ja mėgautis bei
išugdyti savarankišką ir mąstantį skaitytoją. „Jeigu ir
toliau lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai poeziją nagrinės tik socialiniu, o ne
estetiniu požiūriu, geresnių rezultatų [t. y. gilesnio poezijos supratimo – R. K.]
veltui laukti“20.
Jaunasis poetas J. Mačiukevičius (Raseinių
rajonas, „Jaunosios gvardijos“ kolūkis) įvardija skaitytojų inertiškumą,
nesidomėjimą poezija ir iš to kylantį „nesuprantamumą“ bei pabrėžia, kad,
norint suprasti šiuolaikinę poeziją, kaip ir simfoninę muziką, reikia būti
pasiruošusiam. Tai ir yra skirtumas tarp modernios, profesionalios ir liaudiškos
kūrybos, kuri turėjo tapti visos sovietinės kultūros pamatu.
Literatūros kritikai, palaikę S. Gedos ieškojimus,
buvo gana keblioje padėtyje – viena vertus, negalėjo per daug aštrinti konflikto su
„paprastais skaitytojais“, primesti jiems savo „subjektyvizmo“, turėjo bent iš
dalies atsižvelgti „į plačiųjų skaitytojų nuomonę“ (tai atsispindi baigiamajame
V. Kubiliaus straipsnyje „Poetas ir skaitytojas“), kita vertus, turėjo išaiškinti
poezijos diletantams, kad tokia poezija yra vertinga, ir sykiu nesudaryti įspūdžio, kad
ji yra tik elitui, neišsilavinusiems sunkiai prieinama. Dažniausiai
buvo remiamasi tuo, kas jau atkovota ir įteisinta sovietinėje kultūroje – pirmiausia
liaudies meno bei M. K. Čiurlionio pavyzdžiais (R. Pakalniškis, V. Kubilius, V.
Daujotytė, A. Guščius21); bandoma įvardyti ir sovietinė
tradicija: T. Tilvyčio „Artojėliai“ (V. Kubilius), E. Mieželaičio ir Just.
Marcinkevičiaus „asociatyvumas“, „platumas“ (A. Guščius).
VVU studentė V. Daujotytė
bandė aiškinti chaoso logiką, leidžiančią išplėsti pasaulio rėmus, „susiliesti
su senove“, rašė apie liaudiškumo pradų derėjimą su individualiu talentu22. K. Nastopka S. Gedos „chaosą“ apibūdino kaip kosmosą,
įžvelgdamas griežtą vaizdinių ir metaforų struktūrą, bet pabrėžė to kosmoso
artimumą konkrečiam, jaunam, energingam, socrealizmo žmogaus paveikslą atitinkančiam
subjektui, išreiškiančiam šeimininkišką santykį su pasauliu. V.
Kubilius pabrėžė, kad S. Gedos atvertas iki šiol beveik neeksploatuotas poetinio
suvokimo klodas sukūrė „drąsaus tikrovės transformavimo techniką, kuri neįprastai,
bet giliai lietuviška“23.
M. Martinaitis ne tik gynė tokią poeziją, bet
teigė, kad skaitytojų nuomonės yra neargumentuotos, paremtos atsitiktiniais
pavyzdžiais, bei subjektyvios kaip ir tų, kuriuos jie kaltina subjektyvumu, ir todėl
negali lemti kūrinio likimo, juo labiau, kad skaitytojams trūksta elementaraus
išsilavinimo, be kurio modernioji poezija nesuprantama. Aptaręs
tokių priekaištų absurdiškumą M. Martinaitis, regis, nesulaiko ironijos ir
dekonstruoja „eilinio skaitytojo“ mitą bei manipuliavimą juo: „Žinoma, čia
kalbėjo eilinių eiliniausi skaitytojai, kuriems nebūtina pagrįstai ir teisingai
reikšti mintis. Ir niekas neturi teisės jų pataisyti, nes jie įsižeis, nes jie juk
– eilinių eiliniausi“24. Tokia ironija nesunkiai galėjo
būti apkaltinta miesčioniškumu, elitiškumu ir kitais „dekadentiškais“ epitetais.
R. Pakalniškis, dar kartą
įsijungęs į diskusiją jau straipsniu apie „Strazdą“, rašė apie visuomeninę
situaciją, kuri teikia galimybes individualesniam, asmeniškesniam kalbėjimui („Ir
Lietuvoje, krašto viduje nutilus klasiniams mūšiams, normalus asmenybės ugdymas darosi
visaliaudiniu reikalu“25). Šalia pilietinės, oratorinės
poezijos kritikas grindžia ir sudėtingesnės poezijos teises, kurios jau atskleistos E.
Mieželaičio, Just. Marcinkevičiaus, J. Vaičiūnaitės, A. Maldonio, V. Šimkaus, V. P.
Bložės.
Šioje diskusijoje, persikėlusioje į respublikinės
spaudos puslapius, aktyvesni buvo moderniosios poezijos gynėjai, argumentuotai, taikliai
ir drąsiai atsakę į dviejų žurnalistų kategorišką kritiką. Tačiau literatūrinė
auditorija buvo taip įaudrinta, kad diskusijos vyko kelerius metus. Poema „Strazdas“,
pasirodžiusi beveik tuo pačiu metu kaip ir „Pėdos“, atskirų polemikų nesukėlė,
tačiau buvo išsakomos nuomonės dėl S. Gedos poezijos apskritai.
Nesupratimas žymi modernaus teksto poveikį
skaitytojui. Jis šokiruojamas, iš jo reikalaujant kitokio skaitymo strategijos – ne
susitapatinimo, bet bandymo įsigilinti, perprasti eilėraščio struktūrą. Žinoma,
tokių skaitymo įgūdžių dauguma skaitytojų neturėjo. Realybės transformacija,
metaforiška kalba skaitytojams ne tik neleidžia susitapatinti su tekstu, bet ir daro
nebeatpažįstamą jo „gyvenimišką logiką“, tai irgi kelia nepasitenkinimą (A.
Mikšio laiškas „Literatūroje ir mene“, 1968, liepos 27). K.
Nastopkos atsakymas į skaitytojo laišką „Apie žalias žuvis, gyvenimišką logiką
ir poetinę kalbą“ – svariausiai argumentuota replika už metaforišką ir
sudėtingą poeziją. Programiškai oponuojama socrealizmo logikai, kur tegali būti viena
„gamybos“26 linija:
Poezija pačiu
savo buvimu griauna unifikuotą mąstymą, uniformines idėjas. Ji atsisako iš viršaus
nustatytų vertybių, dogmatinių tiesų. Poetai reikšmingi ne
tuo, kaip aktyviai jie teigia mums malonias idėjas, o tuo, ką jie pasaulyje atveria
nauja, kad priverčia įprastomis tiesomis suabejoti. Poezija
nepriima galutinio paskutinės intencijos sprendimo, nepripažįsta vienintelės teisingos pozicijos. Ji moko išgirsti kito žodį,
pripažinti lygiavertį kito požiūrį, vietoj pilko oficialiųjų
dogmų vienodumo atidengia įvairiaspalvį pasaulį, nesuvedamą į tris euklidinės
geometrijos matmenis27.
K. Nastopkos išskirtas žodis kitas čia
skamba kaip iššūkis monolitiniam sovietiniam diskursui. Taip tiesiogiai neįvardijant
modernizmo ir avangardizmo, buvo tvirtinami jų principai sovietiniame diskurse.
Modernumas – tai, ką geriau apeiti, jis negali būti vertybe savaime. „Bet
mes grįžtame prie Gedos. Ir ne todėl, kad norim pasirodyti suprantančiais „moderniąją“
intelektualią poeziją“28.
Kad ir kiek buvo diskutuota bei kritikuota, S. Gedos
poezija įtraukiama į sovietinės poezijos kanoną – „Lietuvių literatūros
istoriją“ (1968). Nepaisant tokio rezonanso ir kritikos, S. Geda jau 1967 m. priimamas
į Rašytojų sąjungą, nors tai jo kūrybos neapsaugo nuo dar aštresnės kritikos, kuri
prasideda po trumpos pertraukos, dar net nepasirodžius naujai eilėraščių knygai.
Į viršų
Ideologinė kritika
Didžiausia įtampa kilo 1968–1972 m., kai
estetines diskusijas, nesuprantamumo problemos svarstymą pakeitė ideologinė kritika.
Galima numanyti, kad diskusijos dėl S. Gedos poezijos telkė bendraminčius ir drąsino
juos vis dažniau viešai reikštis su savo kūrybinėmis programomis. Jaunieji
nebestojo į komunistų partiją29 ir dėl to buvo dar
mažiau pavaldūs ideologinei kontrolei.
1969 m. kovo 20 d. LTSR rašytojų
sąjungos pirminės partinės organizacijos uždarame susirinkime svarstant TSKP CK
nutarimą „Apie spaudos, radijo, televizijos, kinematografijos, literatūros ir meno
įstaigų vadovų atsakomybę už skelbiamos medžiagos ir repertuaro idėjinį-politinį
lygį“ J. Bielinis30, „Kultūros
barų“ redaktorius A. Baltrūnas31 reiškia susirūpinimą
dėl vis aktyviau besireiškiančių ir redakcijas spaudžiančių „estetizuojančių
elementų“, dėl jų visuomeninio indeferentiškumo, individualizmo, snobiškumo;
pabrėžiama, kad panašios tendencijos buvo kritikuotos dailininkų partinėje
organizacijoje. Akivaizdu, jaunoji karta slysta iš ideologinės kontrolės rankų, ji
įgyja daugiau savarankiškumo. Dar daugiau – ideologinės priežiūros aparatas
nebepajėgus intelektualiai atsakyti į jaunųjų iššūkius („Tačiau
šiuo atveju ir redaktoriai susiduria su kai kuriais sunkumais, – jie ne visad jaučiasi
pakankamai kvalifikuoti spręsti apie įvairių meno sričių vertinimo teisingumą“32). Ši problema buvo keliama ne viename
susirinkime33, o „Literatūros ir meno“ vardu kalbėjęs
V. Reimeris šią situaciją apibūdino itin raiškiai ir kone desperatiškai:
Čia buvo
kalbėta apie neseniai rašytojų spaudoje vykusias diskusijas. <...> Visa, kas
vyksta pas mus, susiję su tuo, kas dedasi, su ideologijos kovos paaštrėjimu, ir priešų užmačios dabar yra klastingos, nuodingos, labai užmaskuotos. Jos
skverbiasi į mūsų gyvenimą, o tai veikia mūsų
literatūros jaunimą, jaunus kritikus. Mes turime jiems pasakyti, kad ne viskas, ką jie iš svetur pasiima, mums tinka. O jie skaito kitų šalių spaudą,
naudojasi lenkų, čekų, prancūzų ir kt. informacija. O ir
socialistinio pasaulio viduje daug sudėtingų reiškinių. Gerbkime jaunus draugus, bet
aiškiai pasakykime, kas mums priešiška ir kaip tai vadinama.
Redakcija stengiasi, kad diskusija būtų gera, bet mes turime atsižvelgti
į tas jėgas, kurios mums rašo. O rašytojai komunistai tyli, vengia pasisakyti
principinga[i], net nejaučia pareigos. Tik vienas Baltakis tai
padarė. Taip išėjo „žaidimas į vienus vartus“. O tie,
kas muša į mūsų vartus, gerai pasiruošę, organizuoti, gi mes to nedarome. Todėl
atsitinka ir taip, kad „Literatūra ir menas“ atspausdino
vieną kitą straipsnį tikrai be vietos atsakingiems pareiškimams. Redakcija dėjo pastangas pasitelkti kitų balsų, tačiau jie neskambėjo. Reikia
parodyti, kokia tikroji šių šūkių prasmė. Jų mintys
nėra vien estetika, bet ir politika. Reikia principingai apie tai pakalbėti. Daug
estetizavimo yra ne vien straipsniuose apie literatūrą, bet
taip pat ir apie dailę, muziką, tačiau apie tai niekas nekalba. Tai reikia rimtai, nelipdant etikečių, aptarti. Redakcijai sunku su kadrais, ypač su literatūros
skyriumi, nes niekas nenori čia dirbti. Reikalingas
autoritetingas ir principingas kritikas žurnalistas, bet tokie kadrai neruošiami. Jaunimas nueina į institutą, kritiką laiko antraeiliu dalyku. Tai reikia
spręsti bendrom pajėgom34.
Panašias mintis, tik jau viešai, 1972 m.
formulavo A. Baltakis, atsakydamas į garsųjį V. Kubiliaus straipsnį „Talento
mįslės“. Jis tarsi klausė savęs bei kitų, „kaip galėjo
atsitikti, kad dalis gabaus literatūrinio jaunimo išslydo iš mūsų idėjinio poveikio
lauko, kad jie buvo daugiau ar mažiau paveikti įvairių pseudoidėjų?“35
Beveik P. Bourdieu terminologija A. Baltakis konstatuoja, kad
literatūros kritika dar labiau didina tokių revizionistų, „estetinio hermetizmo
pranašų“, besivaikančių miesčioniškų intelektualinių madų, „moralinį
kapitalą“36.
Taigi 1968–1972 m. uždaruose susirinkimuose ir
viešai nuogąstaujant tvirtinama, kad tuo metu kultūrinė iniciatyva, „moralinis
kapitalas“ pereina į jaunųjų rankas, kurie ima veikti autonomiškai ir organizuotai,
kad ideologinė kontrolė nebėra efektyvi, nepajėgi intelektualiai atsakyti į modernių
kūrėjų iššūkius, vientisas ideologinis diskursas eižėja. Tad visai logiška, kad
sistemai nebeliko kitos išeities, kaip imtis institucinių kontrolės priemonių. Šitas
moralinio kapitalo praradimo pojūtis baigėsi 1972 m. ideologinės kritikos išpuoliais,
kai kurių knygų uždraudimu (V. P. Bložės, J. Vaičiūnaitės ir kt.), kai kurių
darbuotojų atleidimu iš leidyklų bei kultūrinių leidinių redakcijų ir apskritai
visos kultūrinės atmosferos sąstingiu. Dėl jo prasidėjo kultūros žmonių
emigracija, kai kada ir savižudybės.
Tačiau nepaisant šių diskusijų, didelio ideologų
dėmesio ir aštrių S. Gedos kalbų, jo dviejų poemų knyga „26 rudens ir vasaros
giesmės“ 1972-aisiais vis dėlto buvo išleista. Tiesa, kritika, kaip jau buvo
įprasta, prasidėjo gerokai prieš knygos pasirodymą.
Anoniminė recenzija „Daigai be šaknų“, 1970 m.
adresuota LTSR MT Spaudos komitetui, puolė poemas „Delčia rudenė deivė“,“Ledynas
baltas kaukaspenis“ bei septynių eilėraščių ciklą „Jotvingių žemė“.
Svarbiausi priekaištai – S. Gedos poetinis pasaulis nestabilus, chaotiškas, taigi –
net ne pasaulis („Pasaulį (tame tarpe ir poetinį) mes suvokiam kaip kažką
organizuoto, vieningo, kad ir reliatyviai – pastovaus. S. Gedos
pasaulis tebėra savo priešaušryje, chaotiškoje būsenoje (nerimą kelia tai, kad tas
priešaušrio chaosas žymiai ryškesnis negu pirmose knygose), kurioje iš pirminių
dulkių vos pradeda formuotis kažkokie aktyvūs centrai – vieningesni poetiniai
išgyvenimai“37); recenzentas rinkinį vadina poetinių
detalių, palyginimų, personifikacijų, metaforų, alegorijų bei simbolių katalogu;
nesuvokdamas poetinio pasaulio logikos, jis daro išvadą, kad jos iš viso nėra. Dėl to
neįžvelgiama ir noro kalbėtis su skaitytoju, be kurio apskritai neįmanoma poezija ir
menas.
Griežtas kritikos tonas ir abejonės tokios poezijos
ir konkrečiai šitos knygos prasmingumu jau viešai kartojamas maždaug po metų. 1971 m.
balandžio 20 d. įvyko LTSR visuotinis rašytojų susirinkimas, skirtas jaunųjų
rašytojų auklėjimui aptarti. Prasidėjo kita ryški kritikos banga, nukreipta prieš
jaunuosius, ir pirmiausia prieš S. Gedą, net jeigu tai ne visada tiesiogiai
suformuluota. Susirinkimo nutarime buvo konstatuota, kad kai kurių
jaunųjų atitrūkimas nuo liaudies, jos gyvenimo nepažinimas, atitolina nuo tikrojo
įkvėpimo šaltinio ir gimdo idėjiškai bei estetiškai nereikšmingus kūrinius, kad
jaunajam menininkui turi būti svetima „vienišo genijaus“, keliančio save virš
visuomenės, pozicija, taip pat beidėjiškumo, miesčioniško skonio ir formos tuštumos
apraiškos38.
Pagrindinė susirinkimo tema – jaunųjų rašytojų
ideologinės problemos. Jaunieji, nepatyrę tiesioginių ideologinių, klasinių kovų ir
ideologiškai neužsigrūdinę, kaltinami paviršutinišku gyvenimo pažinimu, kuris
trukdo aktyviai bei pilietiškai kurti (A. Maldonis, J. Bielinis) ir sudaro prielaidas jų
kūrybos beidėjiškumui, nepilietiškumui, neteisingam tikrovės vaizdavimui, manierizmui
ir estetizmui. Tautosaka, liaudies kultūra, gręžimasis į praeitį, kurį laiką buvęs
priedanga moderniems ieškojimams, paskelbiamas mados dalyku ir epigoniškumu (A.
Maldonis, A. Drilinga), ėjimas į praeitį, į priešistorę – atitrūkimu nuo
gyvenimo, dabarties ignoravimu. Todėl ideologiškumo reikalavimas buvo pagrindinis, jį
pabrėžė kone visi jaunimo auklėtojai, kuriuos erzino jaunųjų avangardiniai
ieškojimai, taip pat ir kritikos ideologinių aspektų ignoravimas, jau įvardytas kaip
tendencija (A. Drilinga, A. Baltakis). LKP CK skyriaus vedėjo
pavaduotojas J. Bielinis ideologijos nunykimą mene apibūdina pokaryje buvusiu vienu iš
aštriausių žodžių – reakcija: „Mėginimas „apvalyti“ meną nuo politikos ir
ideologijos yra žalingas ir reakcingas. Mes gyvename realiame pasaulyje, kuriame
įnirtingai ideologinei kovai panaudojamos visos galimos poveikio priemonės. Kiekvienas
menininkas neišvengiamai privalo apsispręsti, į kurią ideologinės kovos barikados
pusę jis stoja“39.
Anksčiau minėti priekaištai
jauniesiems rašytojams, be abejo, koncentruojasi aptariant S. Gedos kūrybą (regis, jo
pavardė nuo pat debiuto buvo tapusi avangardinių ieškojimų sinonimu40).
Atrodo, daugelis kokius nors postus rašytojų sąjungoje ir kitose institucijose
užimančių rašytojų ir biurokratų su S. Gedos rankraščiu jau buvo susipažinę (A.
Maldonis ir A. Baltakis leidžia suprasti, kad tą rankraštį yra skaitę). A. Baltakis, dalyvavęs ir ankstesnėse diskusijose bei iš principo
teigiamai atsiliepęs apie S. Gedos kūrybą41, šį kartą
novatoriškumą pavadino vieninteliu ir snobišku tokios kūrybos bruožu, ir bene
daugiausia dėmesio skyrė naujai S. Gedos knygai, kurioje prisipažįsta nieko
nesupratęs. Jis įžvelgęs kraštutinį knygos hermetiškumą, kuris, kaip kūrybos
principas, veda prie tarybinės literatūros principų revidavimo.
1971 m. susirinkime kalbėjo ir pats S. Geda, kuris,
anot J. Bielinio, pasakė lengvabūdišką kalbą. Jo mintys laikraštyje referuotos
šitaip:
Savo požiūrį
į kūrybą išreiškė poetas S. Geda. Jo nuomone, poezija – kaip senovinio
orfėjiškumo variacija, tūkstantmečių balsas, už kurį
reikia mokėti savo gyvenimu ir krauju, balsas, dovanojamas tautai per geriausius jos
žmones; kaip didžioji teisė gyventi žemėje, išsilaikyti
kultūringų pasaulio tautų šeimoje; kaip žmonijos dvasinės egzistencijos pamatas. Reikia turėti drąsos ir vyriškumo pakilti aukščiau savęs, išeiti iš
savęs. Ir visų pirma – į lietuvių poezijos foną. Reikia
naujai suvokti tuos dalykus, kurie sukurti iki mūsų ir be mūsų. Būtina išsiugdyti
šiuolaikišką tikėjimą, jog mūsų prozodija turi
perspektyvą atgal – į kalbą, į mūsų gyvenimo būdą, ir pirmyn – į mus pačius
ir pasaulio kultūrą, į jos begalinę įvairovę. Būtinas
supratimas, kad geri ir reikalingi visi poetai, pradedant kaimo pokštininku, pasakorium ir baigiant savo krašto piliečiu, laiko reprezentantu ar iš
pažiūros keistuoliu atsiskyrėliu. Visi jie yra vieno didelio
kūno, turinčio vieną vardą – Žmonijos Kultūra – dalys, tegul ir iki nepažinumo
pasikeitusios, kartais ir anachroniškai atrodančios42.
Net šiame žurnalistiniame pristatyme S. Gedos
žodžiai savo retorika, žodynu, žvilgsnio perspektyva radikaliai skiriasi nuo visų
kitų kalbų. Tai visiškai eseistinis ars poetica, net nebandantis savęs
(į)teisinti komunistiniame kultūros lauke, nesprendžiantis jo problemų, bet kalbantis
apie poeziją, apie esminius jos rūpesčius.
Tačiau atrodo, kad S. Geda tais metais (sunku tik
pasakyti, ar tame pačiame susirinkime) pasakė kur kas daugiau. 1971
m. spalio 25 d. vykusiame LTSR rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos
susirinkime J. Paleckis minėjo „S. Gedos savotišką deklaraciją rašytojų
suvažiavime. <...> „Jūs mums trukdot, o mes rašysim“, – tada pasakė S.
Geda. Dabar jau atsirado dar Aputis. Visi turim būti principingi ir kovoti už
socializmą. „Nemunui“ nereikėjo dėti Gedos poemos ištraukos. Partinė organizacija
turi tokius dalykus apsvarstyti. Liberalizmas nukrypėlių atžvilgiu yra negeras“43. Ne tik savo kūryba, bet ir tokiais viešais ir atvirais
pareiškimais, beveik neįsivaizduojamais ano meto kontekste, grupė, įvardijama kaip „S.
Geda, J. Aputis ir kt.“, stojo kone į atvirą kovą. A. Baltakis
paliudija tų pačių rašytojų provokuojančias laikysenas, sakydamas, kad „atsirado
tokių, kurie save laiko grynais, tikrais rašytojais, o kitus – konjunktūrininkais“44. O J. Bielinis, vartodamas J. Apučio
pavardę kaip bendrinę, ragina kuo greičiau atsikirsti: „Jeigu Apučiai pasako,
pasakykim ir mes. Nereikia taikstytis“45.
Taigi šiame susirinkime jau aiškiai kalbama apie
esamą intelektualų grupę, kurios branduolį sudaro S. Geda ir J. Aputis (ko gero,
nesunkiai čia dar galima būtų įtraukti ir kritiką K. Nastopką), kuri yra
netoleruotina ir prieš kurią reikia kovoti. J. Požėra teigia,
kad S. Geda ir J. Aputis neraginami ir be Rašytojų klubo žinios vyksta į literatūros
vakarus, „flirtuoja su publika, dedasi vieninteliais lietuviškos dvasios gynėjais“46. A. Baltakis taip kalba apie
suaktyvėjusią rašytojų grupę, kurios kūrybos „jokiu būdu negalime spausdinti. Tas
pats drg. Aputis pateikė redakcijai niekingą apysaką. Taip pat ir S. Geda. Jis pateikė
ydingą kūrinį – poemą. „Pergalė“ atsisakė spausdinti, o kitur buvo
atspausdintos jos ištraukos. Mes už literatūros įvairovę. Sudaužius vulgarųjį
sociologizmą, pakilo rašytojų kūrybos meninis lygis. Rašytojų Sąjungos vadovybė
turėtų su tokiais draugais pasikalbėti, priminti jiems mūsų organizacijos įstatus ir
tarybinio rašytojo uždavinius ir pareigas. Žinoma, nereikėtų tai daryti griežtai,
neužkirsti kelio eksperimentavimui literatūroje“47.
Tokią situaciją A. Baltakis konstatuoja jau ne pirmą kartą. Prieš metus (1970 m.
spalio 29 d.) vykusiame LTSR rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos
ataskaitiniame rinkiminiame susirinkime jis kalbėjo beveik tais pačias žodžiais: „Iki
šiol mūsų rašytojų organizacijoje nebuvo, kad kas parašytų kūrinį, kurio nebūtų
galima spausdinti. Bet tokia problema ateina. Vis daugiau atsiranda kūrinių, kurių
negalima paskelbt. „Pergalės“ redakcija šiemet atmetė J. Mikelinsko apysaką,
nemaža J. Apučio apsakymų, dvi S. Gedos poemas. Redkolegija
svarstė I. Mero romaną, patarė autoriui toliau dirbti. Šiuose kūriniuose nėra kokių
nors politinių klaidų, bet čia kūrybinis eksperimentavimas užgožia mintį, prasmę“48.
Toks ideologų nusiteikimas reikšdavosi daugiau
partinės organizacijos posėdžiuose, tačiau viešojoje spaudoje, kaip jau buvo minėta,
jie akivaizdžiai nusileido jaunųjų intelektualiniam potencialui. A.
Jonynas nuogąstavo, kad „mūsuose jaučiamas vengimas atvirai savo nuomonę pareikšti.
Kalbame apie Apučio ir Gedos klaidas ir čia pat dedame aukščiausio laipsnio vainiką
už talentą“49. Nepasitenkinimas ir neigiamos kritikos
energija apie naują knygą susitelkė, panašiai kaip ir apie „Pėdas“, dar prieš
jos pasirodymą.
Į viršų
„26 rudens ir vasaros giesmių“ recepcija
Vis dėlto nuostabu, kad S. Gedos „26 rudens ir
vasaros giesmės“ 1972 m. išleistos, nors ir be eilėraščių ciklo „Jotvingių
žemė“ ir su kitomis korekcijomis (pvz., anoniminėje recenzijoje minima, kad „Delčia
rudenė deivė“ – 12 psalmių poema, nors knygoje paantraštė – „rudens giesmių
ciklas“). Ši knyga gerokai abstraktesnė ir painesnė negu „Strazdas“, čia nėra
aiškaus istorinio pagrindo, kuriuo remiantis varijuojama kosmologinėmis abstrakcijomis
ir kuris buvo šioks toks skydas nuo kritikos. Žibalo į kritikos ugnį įpylė dar ir
prasidėję jaunimo judėjimai po R. Kalantos susideginimo. Tiesa, daug skaitytojų
laiškų ar neigiamų recenzijų nepasirodė. Greičiausiai buvo vengiama per didelio
viešo triukšmo, kurio antrąją, kritikuojamam autoriui palankią, pusę jau gerai
suvokė partijos vadovai. Minėtame rašytojų susirinkime 1971 m.
J. Bielinis, LKP CK skyriaus vedėjo pavaduotojas, kalbėjo: „Pasigendame [iš
literatūros kritikos – R. K.] ryškesnių idėjinių kriterijų ir akcentų.
Padaryti rašytojui idėjinio pobūdžio priekaištą kai kas tiesiog laiko netaktu,
vulgariu traktavimu. Iš kitos pusės, yra mėgėjų piktnaudžiauti tokio pobūdžio
priekaištais, sukelti užkulisinį ažiotažą“50.
Pasimokyta iš diskusijos apie „Pėdas“, kada dvi neigiamos reakcijos sukėlė
diskusijų bangą, kurioje dominavo S. Gedos kūrybą ginantys požiūriai.
Komentarai apie S. Gedos naują rinkinį buvo
bendrose metų apžvalgose, tačiau atskiros recenzijos pasirodė tik trys – K.
Nastopkos, J. Pastarnoko ir V. Areškos. Dvi pastarosios vėl buvo susijusios su valdžios
kontrole. Vienos jų autorius, anot S. Gedos, buvo slapyvardžiu
pasirašęs saugumo darbuotojas51, kitos
recenzijos tekstas be autoriaus žinios pakoreguotas redakcijoje52.
(To paties autoriaus tekstai apie S. Gedos poeziją knygose „Tradicija ir ieškojimai“
ir „Tarybinė lietuvių lyrika“ gerokai nuosaikesni.) „26 rudens ir vasaros giesmių“
kritikoje jau akcentuojami ne vien skaitymo suvokimo, estetikos, bet ir ideologijos
klausimai, kurie buvo iškelti 1971-aisiais. Ideologinę kritiką pakurstė ir prieš
jaunimo kultūrą, susijusią su Vakarais, nukreipta kampanija.
Aiškiai ideologinė yra J. Pastarnoko kritika. Jis,
pradėdamas savo straipsnį mintimis apie brandų socializmą, nori matyti poezijoje
kovingą herojų pagal klasikinį socrealizmo kanoną ir tokią kūrėjo laikyseną, kuri
atitiktų „ideologinio fronto kovotojo“ prototipą.
Konceptualiausiai S. Gedos poeziją kritikavo V.
Areška recenzijoje „Chaoso poetizavimas“. Chaosas, jau ne kartą įvardytas
diskusijose, čia yra iškeliamas į svarbiausią vietą. V. Areška pirmiausia gina
racionalumą, o meninė S. Gedos programa grįsta iracionalumu arba, tiksliau tariant,
modernistine meno logika. Konfliktas kyla dėl alternatyvios,
kitokios kūrybinės programos egzistavimo, dėl konfrontacijos su oficialia kultūrine
programa. „S. Gedos kūryba konfrontuoja su intelektualinio pobūdžio lyrika, ypač su
racionaliais jos pradais. Tikėdamas žmogaus suvokimo lankstumu, jis stengiasi
išsivaduoti iš elementarios logikos ir sukurti poetinę formą, paremtą asociatyviniu
mąstymu ir intuicija, kurią išreiškia „chaotišku“ stiliumi“53.
S. Gedos kūryba ne tik autonomiška, savarankiška, visiškai netinkanti socrealistinei
paradigmai, bet ir tiesiogiai jai oponuojanti, atsisakanti poetizuoti ideologiją. Ji
įvardijama kaip ne mūsų epochos, o tai reiškia – ir ne mūsų ideologijos. Pradėdamas nuo klaidingos ideologijos V. Areška pereina prie
netinkamos estetikos, nes „idėjiniai siekimai visada artimai siejasi su estetiniais“54.
Tačiau nemažiau programiška, kartais net
tiesiogiai į V. Areškos tekstą atsakanti, buvo ir K. Nastopkos recenzija „Poetinio
pažinimo vingiai“ („Pergalė“, 1973, Nr. 1). Jei V. Areška kalba apie chaosą, tai
K. Nastopka – apie S. Gedos poezijos logiką, tvirtą ciklų struktūrą, apie jo
poetinio pasaulio koherentiškumą ir net tikroviškumą („Iš
realybės įspūdžių jis kuria transformuotą poetinį pasaulį, turintį savas laiko ir
erdvės dimensijas, savus tikroviškumo dėsnius“55).
Bėgimą į gamtą, į pirmapradį chaosą V. Areška interpretuoja kaip civilizacijos
kritiką, nepasitikėjimą jos progresu, bėgimą nuo realybės, o K. Nastopka,
priešingai, paryškina tuos momentus, kuriuose matomas ėjimas iš pirmapradės būties
į civilizaciją, kultūrą. V. Areškos tekste pagal socrealizmo logiką reikalaujama
veiksmingumo, kitaip poeto išgyvenimai esą nevertingi ir neefektyvūs („Abstraktus
gėrio, harmonijos ir grožio ilgesys nebus veiksmingas“56).
K. Nastopka pabrėžia, kad „kelionė į tą pasakišką šalį
– toli gražu ne tik prarastos harmonijos ilgėjimasis. Pažinimo ieškančiai minčiai
nėra abstrakčios, absoliučios harmonijos“57. V. Areškos
nuomone, autorius yra pametęs tradicijos kontekstą (nors ir lygina jo eksperimentavimą
su futuristų, dadaistų, siurrealistų mėginimu šokiruoti ir erzinti skaitytoją). K. Nastopka randa nemažai sąsajų su tradicija (lyrizmas, vaizdų
plastika, kai kurių motyvų traktavimas)58. Šios kovos dėl
poezijos įteisinimo tradicijoje yra principinės.
Kita S. Gedos knyga „Mėnulio žiedai“ (1977) jau
nebebuvo radikali savo poetika ir sutikta su tam tikru palengvėjimu. Štai
V. Daujotytė, konstatavusi, kad ir sąlygiškai poezijai tikrovės atramos reikalingos,
„Mėnulio žieduose“ randa realesnę psichologinę aplinką, aiškiau apibrėžtą
lyrinį subjektą, poetinės tradicijos atramas, pastangas siekti tikroviškesnio
eilėraščio piešinio59. Šią knygą galima perskaityti
tarsi savo poetikos komentarą, „palengvintą“ jos variantą ir atsakymą į
nesuprantamumo kritiką: „Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau...“ – šia
leitmotyvine „Bilhanos“ eilute pradedama knyga. V. P. Bložė
šioje knygoje matė krizės, sutrikimo ženklų: „Profesionalioji opinija šią knygą
sutiko jau teigiamiau: už grįžimą arčiau žemės, nors, mūsų nuomone, šis „nutūpimas“
nebeprilygo nei „Strazdo“ ir „Giesmių“ skrydžiui, nei pirmųjų žingsnių „Pėdoms“
(turint galvoj pastarųjų drąsų „avansą“)“60.
Į viršų
Kūrybos įteisinimas
„26 rudens ir vasaros giesmės“ buvo
radikaliausias iššūkis socrealizmo kanonui, sulaukęs didžiausio ideologinio
pasipriešinimo. Vėliau poeto stilistika nebebuvo tokia radikali, ir diskusijos atslūgo.
Pasikeitė ir pati kultūrinė situacija – nors po 1972 m. S. Gedos kūryba publikuojama
kur kas rečiau ir nebe tokios radikalios poetikos, o aštunto dešimtmečio viduryje
poetas atleidžiamas iš žurnalo „Mūsų gamta“ redakcijos, tačiau jau devinto
dešimtmečio pradžioje jo ir kitų modernių poetų kūryba sovietinio diskurso
pripažįstama ir įteisinama. Keletas šio proceso ženklų: 1981 m. pasirodo rinkinys
„Žydinti slyva Snaigyno ežere“, 1984 m. – rinktinė „Varnėnas po mėnuliu“,
1985 m. – rinkinys „Mamutų tėvynė“; 1980-aisiais S. Gedai paskiriama S. imkaus
II premija už dainas moterų chorui, 1981 m. – B. Dauguviečio premija už pjesių
rinktinę, 1982 m. poetas tampa Poezijos pavasario premijos, o 1985 m. LTSR valstybinės
premijos laureatu. 1982-aisiais S. Gedos kūryba pristatoma „Lietuvių literatūros
istorijos“ antrame tome. 1986 m. jis išrenkamas į Rąšytojų sąjungos valdybą.
Pasirodo S. Gedos knygos rusų kalba: „Цветущая слива у озера
Снайгинас“ (Вильнюс: Вага, 1981), „Ущербная луна,
осенняя богиня“ (Вильнюс: Вага, 1986), „Скворец под
луной“ (Москва: Советский писатель, 1989). Kritika S. Gedą
ir kitus modernius poetus jau įvardija kaip „tarybinės lietuvių poezijos“
novatorius. Tai, dėl ko anksčiau poeto kūryba buvo kritikuojama, dabar virsta jos
privalumais ir indėliu į lietuvių literatūrą, kuris pripažįstamas net partiniu
lygmeniu:
Respublikos
valstybine premija pažymėta S. Gedos poezijos rinktinė „Varnėnas po mėnuliu“. Net
sunku įvardyti tas erdves, kurias aprėpia poetas, skverbdamasis
į istorijos, kultūros temas, paliesdamas jautriausias tautosakinio skambesio gaidas. S.
Geda, žvelgdamas į chaosą ir žmogų, kalbą ir kultūrą,
begalybę, civilizaciją, moralę nuolatos eksperimentavo, su
kiekviena knyga stengėsi atsinaujinti, praturtinti mūsų poeziją naujais formos
atradimais. Poetas įrodė savo ieškojimų prasmingumą. Tai
liudija ir nauja knyga „Mamutų tėvynė“, stebinanti tradicinės formos darnumu, prasminga kalba, plačia istorine aplinka, apdainuodama žmogų laiko begalybės
kontekste61.
S. Gedos kūrybos recepcijos istorija rodo, kad
modernioji poezija sovietmečiu jau maždaug nuo antros septinto dešimtmečio pusės,
ypač šio dešimtmečio pabaigoje, ištrūko iš sovietinio diskurso galios lauko, įgijo
savo jėgą, su kuria buvo negalima nesiskaityti, prieš kurią negalima naudoti
tiesioginės prievartos. Programinės, aštrios diskusijos, prasidėjusios nuo pirmųjų
publikacijų, skatino konsoliduotis tam tikrą interpretacinę bendruomenę, intelektualų
grupę, ginančią nepriklausomą, autonomišką kultūrinę laikyseną, kuri net
ideologinio diskurso aplinkoje buvo įmanoma. Biurokratinis ideologinis kultūros aparatas
tegalėjo su ja kovoti institucinėmis priemonėmis, nes oficialioji kritika nebeturėjo
tai kovai išgalių ir realaus poveikio nebedarė. S. Geda, pats jauniausias iš kartos,
kuri modernizavo lietuvių poeziją (V. P. Bložė, M. Martinaitis, T. Venclova, J.
Vaičiūnaitė, J. Juškaitis, V. Šimkus), tikriausiai jautė vyresnių kolegų
palaikymą, kurie jau buvo šiek tiek įsitvirtinę pirmosiomis, socrealizmo kanonui
tokių iššūkių nemetusiomis knygomis.
Akivaizdu ir tai, kad S. Gedai skirtas ypatingas
ideologų dėmesys kilo ne vien dėl avangardinės kūrybos, bet ir dėl jo atvirumo –
žodžiai, kuriuos citavo J. Bulota ir J. Paleckis (tikėtina, kad jų būta ir daugiau),
turėjo šokiruoti ir erzinti kultūros funkcionierius. Tačiau devinto dešimtmečio
pradžioje jie buvo priversti oficialiai pripažinti šios kartos kūrybines programas.
1 P a k a
l n i š k i s R . Poezijos kryžkelės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla, 1994. – P. 195. (Atgal>>>)
2 Ten pat.
(Atgal>>>)
3 „Tarp
daugelio kitų Universitete dirbusių partorgų pasitaikydavo ir tokių, kurie pro
pirštus žiūrėdavo į griežtą partinę liniją mažai kieno skaitomame Universiteto laikraštyje, pasitikėdami redaktoriaus ir redkolegijos
budrumu, tiksliau pasakius – baime ir nenoru veltis į
konfliktus. Netrukus pasitaikė proga ir man „išsipainioti“ iš darbo redkolegijoje. Kartą į „Tarybinio studento“ redakciją jaunas Universitete studijavęs
Sigitas Geda atnešė ilgoką eilėraštį. Tuometinis
redaktorius, parodęs eilėraštį partkome, pritarimo spausdinti eilėraštį nesulaukė.
Nepritarė jo skelbimui ir kai kurie Lietuvių literatūros
katedros dėstytojai. Tikriausiai numanė, kuo toks pritarimas galėjo baigtis ir poetui, ir katedrai, nuolatos laikomai idėjiniame Universiteto partinės
organizacijos taikiklyje. Pagaliau netekęs kantrybės jaunas
poetas vėl atėjo į redakciją ir tiesiai šviesiai paklausė: „Tai kokio velnio jūs
čia sėdite, jei be partorgo pagalbos nepajėgiate atskirti,
kur poezija, kur š...!“ Vaikinas buvo teisus. Eilėraštis buvo
naujas, gaivus, gal kiek mistiškas, mažam laikraščiui ilgokas, bet neabejotinai geras.
Patariau redaktoriui spausdinti jį visą viduriniuose
laikraščio puslapiuose (taigi S. Gedos eilėraštis užėmė pusę laikraščio ploto!), o vėliau visą atsakomybę versti ant mano, redkolegijos nario, galvos. „Tarybinio
studento“ numerio su tokiu „literatūriniu kūriniu“
platinti nereikėjo. Jį skaitytojai išgrobstė. O mane eiliniame partkomo posėdyje iš redkolegijos, dideliam mano džiaugsmui, pašalino. Partorgas tuo metu buvo
vyras nepiktas ir nekvailas, todėl jokios rimtesnės bausmės
tą kartą negavau“ (Laiko dulkes nupūtus... Doc. Jonas Bulota prisimena savo redaktoriavimo metus „Tarybiniame studente“ 1955–1957 metais. –
http://www.vilnensis.vu.lt/nr-3/laikas.html). (Atgal>>>)
4 „Susitikime
su literatūros ir meno veikėjais 1963 metų kovo mėnesį N. Chruščiovas,
kritikuodamas antimarksistinę socialistinės ir buržuazinės ideologijų taikaus sambūvio „teoriją“, pabrėžė: „Menas priklauso ideologijos
sferai. Ir tie, kurie mano, kad tarybiniame mene gali taikiai
sugyventi ir socialistinis realizmas, ir formalistinės abstrakcionistinės srovės, tie neišvengiamai nuslysta į svetimus mums taikaus sambūvio ideologijos srityje
pozicijas“. Partija paragino kultūros veikėjus
nesitaikstyti su abstrakcionizmo išsigimėliškumu ir gudravimais“ (G u s a s M . Avangardas ar ariergardas // Literatūra ir menas. –
1964. – Gegužės 30). (Atgal>>>)
5 Rubrika
„Rašo, ginčijasi, siūlo...“ // Tarybinis studentas. – 1965. – Balandžio 15.
(Atgal>>>)
6 Vlado
Šimkaus palydimasis žodis // Tarybinis studentas. – 1965. – Vasario 18. (Atgal>>>)
7 G e d a
S . Pėdos // Tarybinis studentas. – 1964. – Balandžio 2. (Atgal>>>)
8 G e d a
S . Apie saviraišką // Tarybinis studentas. – 1964. – Birželio 11.
(Atgal>>>)
9 G u š
č i u s A . Poezija ir mes // Tarybinis studentas. – 1965. – Liepos 24.
(Atgal>>>)
10 R y b e
l i s A . Eksperimentai ar poezija? // Tarybinis studentas. – 1966. – Birželio
11. (Atgal>>>)
11 M a r t
i n a i t i s M . Atsakymas 100 autorių // Komjaunimo tiesa. – 1964. –
Lapkričio 29. (Atgal>>>)
12 R o s t
o v a i t ė T . Epochos koloritas ir poetinis balsas // Literatūra ir menas.
– 1965. – Gruodžio 4. (Atgal>>>)
13 G. Griškevičiaus,
P. Dirgėlos ir B. Kašelionio mintys rubrikoje „Skaitytojų tribūna“ // Literatūra
ir menas. – 1965. – Gruodžio 4. (Atgal>>>)
14 J u r g
e l i o n i s R . Nesutinku // Literatūra ir menas. – 1965. – Gruodžio
25. (Atgal>>>)
15 G u š
č i u s A . Poezija ir mes // Tarybinis studentas. – 1965. – Birželio
24. (Atgal>>>)
16 R y b e
l i s A . Eksperimentai ar poezija? // Tarybinis studentas. – 1966. – Birželio
11. (Atgal>>>)
17 „Tuometinis
Rašytojų sąjungos partinis sekretorius V. Petkevičius, pasikvietęs mane, trenkė
kumščiu į didįjį stalą: „Tai ką – Geda jau didesnis
ir už Mieželaitį, ir už Marcinkevičių?!“ Buvau apstulbintas ir pralinksmintas: aš
juk tik džiaugiausi, kad Tavo poetinis vaizdas jau kitoks negu
anų poetų, kad iš tikrųjų atsiveria nauji akiračiai ir galimybės“ (P a k a l n i
š k i s R . Poezijos kryžkelės. – P. 195). (Atgal>>>)
18 K l i m
a š a u s k a s B . Dar apie tą skriaudą... // Komjaunimo tiesa. – 1967.
– Balandžio 9. (Atgal>>>)
19 S t a n
k e v i č i u s A . Skriauda ir autoriui, ir skaitytojui // Komjaunimo tiesa.
– 1967. – Vasario 24. – P. 3. (Atgal>>>)
20 Š i d
l a u s k a s A . Vešlus lyrikos medis // Komjaunimo tiesa. – 1967. –
Gegužės 19. – P. 2. (Atgal>>>)
21 Ir vėliau
šios atramos išliko svarbios: „Tautosaka, M. K. Čiurlionio kūrybinė fantazija S.
Gedai yra rimtas argumentas, pateisinantis radikalią formos transformaciją“ (A r e š k a V . Kūrybinių ieškojimų prieštaringumai //
Literatūra ir menas. – 1972. – Spalio 14. – P. 11). (Atgal>>>)
22 D a u j
o t y t ė V . Giesmė būčiai // Komjaunimo tiesa. – 1967. – Balandžio
21. – P. 3. (Atgal>>>)
23 K u b i
l i u s V . Poetas ir skaitytojas // Komjaunimo tiesa. – 1967. – Rugpjūčio
29. (Atgal>>>)
24 M a r t
i n a i t i s M . Vertinimo kriterijus – nesuprantu? // Komjaunimo tiesa.
– 1967. – Liepos 30. – P. 3. (Atgal>>>)
25 P a k a
l n i š k i s R . Kur įkvėpimo versmės... // Komjaunimo tiesa. – 1967.
– Gegužės 21. – P. 2. (Atgal>>>)
26 A. Mikšio
laiške poezija ir jos kūrimas yra gretinamas su bet kokių prekių gamyba: „Bet kam
visą tą ieškojimų chaosą paduoti kaip vertingą prekę? Skaitytojas
toks pat poezijos produkcijos vartotojas, kaip duonos ar televizoriaus vartotojas. Jeigu įsigyjame ką nors, tai norime turėti gerą, užbaigtą, išbandytą ir
gražiai įpakuotą daiktą“. (Atgal>>>)
27 N a s t
o p k a K . Apie žuvis, gyvenimišką logiką ir poetinę kalbą //
Literatūra ir menas. – 1968. – Liepos 27. (Atgal>>>)
28 D a u j
o t y t ė V . Giesmė būčiai // Komjaunimo tiesa. – 1967. – Balandžio
21. – P. 3. (Atgal>>>)
29 A.
Baltakio kalba 1969 m. kovo 20 d. LTSR rašytojų sąjungos pirminės partinės
organizacijos uždarame susirinkime. „Drg. Baltakis pažymėjo,
jog į partinę organizaciją nebeateina jaunos jėgos. Jeigu anksčiau iš jaunųjų
literatų susidarydavo tvirtas branduolys, kuris vėliau
įsiliedavo į partinės organizacijos eiles, tai dabar tokio branduolio mes nepajėgiame
sudaryti. Mes prarandam kontaktą su jaunaisiais dėl savo
politinio neprincipingumo“ (LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 11).
(Atgal>>>)
30 LVOA.
– F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 14. (Atgal>>>)
31 LVOA.
– F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 7. (Atgal>>>)
32 A.
Baltrūno žodžiai anksčiau minėtame susirinkime (LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B.
11. – L. 7). (Atgal>>>)
33 S.
Lipskio kalba LTSR rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos ataskaitiniame
rinkiminiame susirinkime, įvykusiame 1970 m. spalio 29 d.: „Pastaruoju
metu trūksta jėgų, kai reikia recenzuoti rašytojų komunistų knygas. O štai išėjo S. Gedos knyga – turi 3 recenzijas, išėjo J. Apučio –
turim 2 recenzijas. Tačiau tų recenzijų spausdinti negalima.
Skaudu, kad rašytojai
komunistai vengia atvirai reikšti savo nuomonę svarbiais literatūros klausimais“
(LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 95). (Atgal>>>)
34 LTSR rašytojų
sąjungos pirminės partinės organizacijos ataskaitinio-rinkiminio susirinkimo, įvykusio
1968 m. lapkričio 14 d., protokolas Nr. 6 (LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 10. –
L. 170–171). (Atgal>>>)
35 B a l t
a k i s A . Poetų cechas. – Vilnius: Vaga, 1975. – P. 404. (Atgal>>>)
36 Ten
pat. – P. 407. (Atgal>>>)
37 Daigai
be šaknų // Rašytojas ir cenzūra. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 451. (Atgal>>>)
38 Jauni
talentai – didiems darbams [Lietuvos TSR visuotinio rašytojų susirinkimo, įvykusio
1971 m. balandžio 20 d., nutarimas] // Literatūra ir menas. – 1971. – Balandžio 24.
– P. 2. (Atgal>>>)
39 J.
Bielinio kalba. „Apie atžalyną – jautriai ir reikliai“ [Visuotinio Respublikos
rašytojų susirinkimo diskusijų apžvalga] // Literatūra ir menas. – 1971. –
Balandžio 24. – P. 5. (Atgal>>>)
40 A.
Drilinga, kalbėdamas apie jaunųjų poeziją ir jos trūkumus, pirmiausia mini S. Gedos
eilėraščius, „nes tendencijos, jaučiamos šio poeto kūryboje, man atrodo, pastebimos ir kai kurių kitų jaunųjų pirmosiose knygose arba
atskiruose eilėraščiuose“ (D r i l i n g a A .
Atsakymai į „Literatūros ir meno“ anketą // Literatūra ir menas. – 1965.
– Spalio 9. – P. 2). (Atgal>>>)
41 „Tačiau
viena man aišku: S. Geda neturi nieko bendro su dekadentizmu, nes jis myli žmogų, jo
pasaulis kupinas gyvybės plazdėjimo, spalvingas ir šviesus.
O tai ir yra ta pagrindinė takoskyra, kuri skiria gyvenimą teigiančią kūrybą nuo
nihilizmu ir panieka žmogui dvelkiančio dekadanso“ (B a l t
a k i s A . Du gaideliai baltus žirnius kūlė // Literatūra ir menas. –
1967. – Vasario 25. – P. 7). (Atgal>>>)
42 S.
Gedos kalba. „Apie atžalyną – jautriai ir reikliai“ [Visuotinio Respublikos
rašytojų susirinkimo diskusijų apžvalga] // Literatūra ir menas. – 1971. –
Balandžio 24. – P. 7. (Atgal>>>)
43 LVOA.
– F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 206. (Atgal>>>)
44 LVOA.
– F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 205. (Atgal>>>)
45 LVOA.
– F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 210. (Atgal>>>)
46 LVOA.
– F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 208. (Atgal>>>)
47 LVOA.
– F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 205. (Atgal>>>)
48 LVOA.
– F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 92–93. (Atgal>>>)
49 LVOA.
– F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 206. (Atgal>>>)
50 J.
Bielinio kalba. „Apie atžalyną – jautriai ir reikliai“ [Visuotinio Respublikos
rašytojų susirinkimo diskusijų apžvalga] // Literatūra ir menas. – 1971. – Balandžio 24. – P. 5. Plg. V. Areškos žodžius: „Aštresnis jos
[kritikos – R. K.] balsas neturėtų tapti sensacija, o
turėtų būti kasdieniškas reiškinys“. A r e š k a V . Kūrybinių
ieškojimų prieštaringumai // Literatūra ir menas. – 1972.
– Spalio 14. – P. 3. Arba – B. Raguočio žodžius: „Literatūros kritikos augimo
procese būna ir kraštutinumų. Tai augimo reiškinys. Tačiau
nereikia sukurti vertybių, kur dar jų nėra. O panašus atvejis buvo su S. Gedos kūryba. Ažiotažas kenkia ir poetui, ir publikai“ (LVOA. –
F. 4628. – Ap. 5. – B. 10. – L. 160). (Atgal>>>)
51 Prierašas
prie J. Pastarnoko straipsnio asmeniniame S. Gedos archyve. P a s t a r n o k a s J
. Poezija – planeta // Kūrybinė savaitė. „Kauno tiesos“ literatūros ir meno puslapiai. – 1972. – Spalio 15. – P. 3. (Atgal>>>)
52 V. Areškos
recenzija „Chaoso poetizavimas“ („Tiesa“, 1972, rugp. 26), anot jos autoriaus,
buvo gerokai paredaguota redakcijoje ir todėl S. Gedai tokia nepalanki (A r e š k a V . Poetų kanonizavimas // Poezijos pavasaris. –
Vilnius: Vaga, 2005. – P. 62–63). „Buvo užsakomos
vidinės recenzijos. Pavyzdžiui, rašiau Sigito Gedos poezijos rinkinių „26 rudens ir
vasaros giesmės“ (1972) ir „Mamutų tėvynė“ (1985)
recenzijas. Leidyklai siūliau tuos rinkinius išleisti. Partinė valdžia, matyt, nebuvo patenkinta poemų rinkiniu „26 rudens ir vasaros giesmės“. Tai
jaučiau iš dienraščio „Tiesa“ redakcijos užsispyrimo
būtinai recenzuoti tą kūrinį. Ėmė mane atakuoti. Pradžioje nesutikau, nes tas kūrinys ir man pasirodė nelabai telpantis į tuometinės poezijos
įprastą tradiciją. Jis buvo pakankamai originalus, prieštaravo
visuotinei lyrikos formų inercijai. Kaip viename kritikų pasitarime 1980 metais
Maskvoje, kur ir man teko dalyvauti, M. Michailovas kalbėjo
apie lyrikos sąstingį: „Lyrika per daug normali, tvarkinga, protinga,
sauganti savo autonomiją ir dvasinį komfortą“. S. Geda griovė tokį tvarkingumą.
Tai buvo tuomet dar netikėta, gal kiek anksti. Ir S. Gedai
teko „kentėti ant kryžiaus“, kad lietuvių lyrika būtų išganyta. Spaudimas buvo toks atakuojantis, kad galų gale sutikau. Bet su sąlyga, kad
niekas nebus pakeista. Su viskuo tuometinis redaktorius sutiko.
Bet kur tau? Ne tau, Martynai, mėlynas dangus. Kokį vieną žodį ar frazę pridėjo, kokį vieną išleido, ir išėjo recenzija „Chaoso poetizavimas“ („Tiesa“,
1972, rugp. 26), kaltinanti poetą dėl prasilenkimo su tarybinės
lyrikos tradicija, vadinasi, ir su tarybine ideologija, kuri net ir lyrikoje norėjo matyti logiką, aiškumą, racionalumą. Tą patį sąstingį, kurį pastebėjo
net ir sovietinis kritikas M. Michailovas, bet tik beveik po dešimtmečio.
Dėl tų dalykų buvo net sukviesti literatai į CK. Įsivėliau į visai man nenaudingą
konfliktą. Dėl savo lepšiškumo buvau apgautas. Nusileidau
spaudimui. Todėl kaltas. Niekuo negali pateisinti. S. Geda
teisėtai jautė nuoskaudą ir matė mano kaltę. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, poetas kartą man paskambino ir išreiškė tą susikaupusią nuoskaudą,
negailėdamas ir aštresnių žodžių. Rašiau jam laišką,
kuriame bandžiau aiškinti užkulisines intrigas. Apgailestavau ir atsiprašinėjau.
Nudžiugau gavęs iš jo laiškelį:
Mielas ir Gerbiamas
Profesoriau,
dėkoju Jums už nuoširdų
laišką. Vienas akmuo nukrito nuo mano širdies, nemėgstu praeities dalykų aiškintis
viešai, todėl ir paskambinau. Buvau kiek pervargęs po
didelių darbų, dėl to atleiskite už intonacijas ir išsireiškimus. Aš pats esu žmogus ne be nuodėmės.
Geros Jums kloties.
Su pagarba Sigitas Geda.
Ta recenzija buvo vienintelė
mano gyvenime, nepagrįstai apkartinusi poeto kūrybinę veiklą tuo metu. Bet tai buvo
apgailėtina klaida, o ne pikta mano valia. Ji buvo pikta
valia, bet ne mano“ (A r e š k a V . Poetų kanonizavimas // Poezijos
pavasaris. – Vilnius: Vaga, 2005. – P. 62–63).
Tai patvirtina ir J. Apučio
pasakojimas: „Teko matyti toj dėžėj į korektūros kabiną atskraidintą G. Zimano
„paredaguotą“ vieno ganėtinai tarybiško autoriaus recenziją apie kito autoriaus poezijos knygą. Toje skiltyje grakščiai parkeriu buvo
privedžiota tokių elektros lemputės pavidalo pūslių,
kuriose buvo jau toks tekstas, koks redaktoriui turi būti. Girdėjau, kaip po tos
recenzijos autorius vaikščiojo susiėmęs galvą – skaitau
ir netikiu, neatpažįstu savo teksto!“ (Kūrybai reikia kaltininko, kuris autorių išprovokuotų. J. Peleckis-Kaktavičius kalbina J. Aputį //
Varpai. – 2005. – P. 17). (Atgal>>>)
53 A r e
š k a V . Chaoso poetizavimas // Komjaunimo tiesa. – 1972. – Rugpjūčio
26. (Atgal>>>)
54 Ten
pat. (Atgal>>>)
55 N a s t
o p k a K . Poetinio pažinimo vingiai // Pergalė. – 1973. – Nr. 1. –
P. 171. (Atgal>>>)
56 A r e
š k a V . Chaoso poetizavimas. – Ten pat. (Atgal>>>)
57 N a s t
o p k a K . Poetinio pažinimo vingiai. – P. 172. (Atgal>>>)
58 Asmeniniame
S. Gedos archyve yra šios recenzijos pirminis maketo variantas pavadinimu „Giesmės
gyvybei“ su autoriaus dedikacija: „Sigitui – pirmasis,
autentiškesnis variantas – Kęstas. 1973. II. 5“. Publikuotame variante daugiausia ir
trūksta sąsajų su „tradiciniu kultūros klodu“ ir „objektyviomis
struktūromis“, įveikiančių „subjektyvistinę sauvalę“, analizės. Panaikintos ir perdėm akivaizdžios užuominos į V. Areškos
straipsnį (sakinys „Vargu ar tokį poeto kelią tikslu
vadinti „chaoso poetizavimu“ pakeistas neutralesniu: „Vargu ar teisinga silpnąsias
knygos puses aiškinti subjektyvistine sauvale“). (Atgal>>>)
59 D a u j
o t y t ė V . Tarp buvusio ir būsimo // Literatūra ir menas. – 1977. –
Lapkričio 11. (Atgal>>>)
60 B l o
ž ė V . P. Reikšmių ir prasmių poezija // Poezijos pavasaris. –
Vilnius: Vaga, 1984. (Atgal>>>)
61 LTSR rašytojų
sąjungos pirminės partinės organizacijos ataskaitinio-rinkiminio susirinkimo
protokolas. Data nenurodyta. Pranešimą skaitė sekretorius M.
Karčiauskas (tačiau parašas neįskaitomas; LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 24. –
L. 87). (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|