TEKSTAI.LT
<< Atgal
 
 
LITERATŪROS MOKSLAS IR KRITIKA

 
       RIMANTAS KMITA

 
       Sigito Gedos lyrikos
       recepcija sovietmečiu

       „Pėdų“ recepcija
       Ideologinė kritika
       „26 rudens ir vasaros giesmių“ recepcija
       Kūrybos įteisinimas

 
       Sovietmečiu, kai buvo legalus tik socrealizmo estetinis kanonas, modernios, avangardinės Sigito Gedos lyrikos recepcija buvo vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip vyko kovos tarp skirtingų kultūrinių, estetinių ir ideologinių diskursų. S. Gedos kūryba bene labiausiai neatitiko tiek to meto skaitytojų daugumos lūkesčių, tiek oficialaus estetikos kanono, į ją nukreipta kritika buvo sykiu ir visos moderniosios poezijos kritika. Esant atvirai visuomenei panašios diskusijos ir tekstai, ginantys arba kritikuojantys tokią poeziją, būtų tapę poezijos, kūrybinių programų manifestais. Įdomu ir tai, kad tokių diskusijų apskritai buvo, kad nebegalėta tiesiog tyliai susidoroti su autoriumi, o susirėmimai vyko intelektualiniu, ideologiniu lygmeniu. Visiškai atviro triuškinimo, tokio kaip pokariu, tikriausiai nelabai ir galėjo būti.
       Jau nuo pirmųjų publikacijų studentiškoje spaudoje kilo aistringi jaunojo poeto kūrybos svarstymai. Anot Ričardo Pakalniškio, pirmieji S. Gedos eilėraščiai plito rankraščiais, „dėl jų buvo diskutuojama vakariniame Liaudies universitete, rašytojų pokalbiuose“1. S. Gedos žodžiais, „studentai juokėsi ir draskė mano eiles. Daužė į šipulius. Vėliau iš D. Saukos sužinojau, kad ir katedra per mane suskilo: vieni už Gedą, kiti prieš Gedą“2. Jonas Bulota, tuometinis „Tarybinio studento“ redkolegijos narys, prisimena, kaip dėl S. Gedos kūrybos publikacijos buvo pašalintas iš jam pačiam nemielų pareigų3. Taigi ideologų, kultūros biurokratų dėmesį S. Gedos figūra pritraukia vos pasirodžius pirmosioms publikacijoms.
       Diskusijos dėl šios poezijos vyko platesnių polemikų kontekste. Įvairiuose leidiniuose skaitytojai skundėsi nesuprantą naujosios poezijos, kritikai diskutavo, kokios turėtų būti poetinės novacijos. Poezijos nesuprantamumas, interpretuojamas kaip nusigręžimas nuo skaitytojo, buvo siejamas su dekadentizmu, avangardizmu ir atmetamas kaip visiškai nepriimtinas. Ideologiškai ištikimesni kritikai vis primindavo 1963 m. N. Chruščiovo „vieningos srovės“ kritiką4. Tais pačiais metais vyko Sąjunginis jaunųjų rašytojų suvažiavimas, kuriam artėjant Eugenijus Matuzevičius „Komjaunimo tiesoje“ publikavo straipsnį raiškiu pavadinimu: „Patikslinti kelio kryptį“ (1963, kovo 9).
       Apie S. Gedos eilėraščius „Tarybiniame studente“ pirmasis savo atsiliepimą paskelbė Alfonsas Andriuškevičius, prie kurio buvo redakcijos prierašas „diskusine tvarka“. Raginimai diskutuoti buvo ir po kai kurių S. Gedos eilėraščių publikacijų, jie kartojami ir atskirai. Tačiau viešos ir privačios diskusijos vyko ir be didesnių raginimų. Apie jas užsimena visi, kurie rašė apie studento S. Gedos eilėraščius, ir laikraščio redakcija taip pat patvirtina, kad jaunojo poeto kūryba sukėlė ažiotažą:

       Neseniai „Tarybiniame studente“ buvo išspausdintos S. Gedos eilės. S. Gedos „Pėdos“ gana ryškios ne tik Universiteto poetų kūrybos fone, bet ir pokalbiuose visų, „sergančių“ poezija.
       Redakcija gavo nemaža laiškų, kuriuose dalinamasi mintimis apie Sigito poeziją. Nuomonės labai įvairios. Kai kurie, jų tarpe ir dėstytojas A. Trakymas, nerekomenduoja drg. Gedos eilių net spausdinti.
       Daugelis studentų rašo, kad S. Gedos eilės patraukusios juos savo maniera, šviežumu, spalvingumu, įdomiais meniniais įvaizdžiais, naujomis, niekieno neliestomis mintimis.
       O poeto Vl. Šimkaus žodžiais tariant, „S. Geda – jau ne tik daug žadantis, bet ir esantis poetas“.
       Pokalbį tęsiame... Kviečiame pareikšti savo nuomonę visus, kuriems brangi poezija, kuriems rūpi jos ateitis, jos keliai į žmogų5.

       Septinto dešimtmečio viduryje, kai literatūra tik pradėjo ieškoti individualesnių kalbėjimo būdų, kai komunistinė ideologinė retorika dar buvo visiškai persmelkusi viešąjį diskursą, ypač jaunimą auklėjančią studentų spaudą, S. Gedos eilėraščiai atrodė tarsi akibrokštas. Nors pirmuosiuose jo tekstuose kartais ir šmėsteldavo privalomi motyvai ar temos, jie visiškai skyrėsi nuo to meto poetinio kalbėjimo ir išsiskyrė binkišku linksmumu, šmaikštumu, ekspresyvumu, kalbos plastika, o kosminės perspektyvos ir pasaulio atsiradimo metaforos netrukdė gyviems studentų gyvenimo bendrabutyje vaizdeliams. Plačią stilistinę skalę taikliai tuo metu įvardijo poetas Vladas Šimkus: „Jo „Pėdos“ pereina per įvairius istorinius ir psichologinius klodus. <...> Geda rašo išraiškingai, su užsidegimu. Jo eilės labai kontrastingos: ir nuotaikingi kaimo paveiksliukai, ir karo dramatizmas, ir humoras, ir meilė, ir ironija...“6 O kur dar tuose kaimo paveiksliukuose įpinta žaisminga erotika:

Pušynėliuos pilna juoko,
Noksta moterys ir
 uogos,
Gera vedusiems
 kvatoti,
Jiems miegot nenuobodu
7.

       Jaunas poetas ne tik pats bandė susikurti savitą santykį su pasauliu, išgryninti savo matymą, siekti originalumo, bet to reikalavo ir iš kitų poetų. Atsiliepdamas į „Tarybinio studento“ raginimą diskutuoti apie poeziją, S. Geda parašė nedidelį straipsnelį apie Vido Marcinkevičiaus eilėraščius, kuriuose labiausiai ir pasigedo ryškesnio savito santykio su tikrove ir nuogąstavo dėl per stipraus J. Juškaičio kūrybos poveikio8.
       Diskusijose dėl paties S. Gedos poezijos dalyvavę A. Andriuškevičius, B. Baltrušaitytė visų pirma kaip tik ir gina teisę į savitą poetinį pasaulį. Tačiau kitiems tas pasaulis atrodė perdėm originalus ir savitas, gal todėl Alfredas Guščius rašė apie tokios poezijos nekomunikabilumą ir per menką ryšį su skaitytojais9 (nors diskusijos rodo tą ryšį buvus itin aktyvų ir įtemptą). Bene kritiškiausias buvo lituanistas A. Rybelis, priekaištavęs dėl atsitiktinių gyvenimo reiškinių pasirinkimo, nesugebėjimo juos susieti, chaotiškumo, kuris suartina S. Gedą su futuristais ir ekspresionistais10. Net po autoritetingo V. Šimkaus paliudijimo, kad S. Geda jau yra poetas, V kurso lituanistas dėl to dar turi didelių abejonių ir jo eilėraščius vertina tik kaip bandymus ir eksperimentus.
       Studento S. Gedos kūryba sulaukė nemažo atgarsio ir respublikinėje kultūrinėje spaudoje. M. Martinaitis atsakydavo jauniesiems poetams, siuntusiems į „Komjaunimo tiesą“ savo eilėraščius. S. Gedos eilėraščius jis įvertino kaip įdomius, originalius, tačiau „daugeliu atveju tas savitumas beprasmis – tik savotiškai intriguoja skaitytoją. Tie sudėtingi vaizdai dažnai neatskleidžia pasaulio sudėtingumo. Todėl čia daug jaunatviško švaistymosi ir chaoso, daug kas išgalvota ir eksperimentiška. Žinoma, iš kelių eilėraščių sunku daryti apibendrinimus, tačiau, nors ir daug klaidžiodamas, bręsta savitas, įdomus ir savarankiškas poetas“11.
       Po publikacijų 1965 m. „Literatūroje ir mene“, „Poezijos pavasaryje“ bei „Pergalėje“ S. Gedos pavardė iškilo platesniuose skaitytojų ir rašytojų šiuolaikinės poezijos aptarimuose. Tatjana Rostovaitė pasidžiaugusi, kad S. Geda įsibrovė į drovią ir santūrią lietuvių lyriką savo ekspresyvumu, ekscentriškumu ir grubumu, paabejojo dėl kai kurių, jos nuomone, neskoningos stilistinės mišrainės momentų12. Studentai lituanistai G. Griškevičius, P. Dirgėla ir B. Kašelionis griežtai atmetė S. Gedos eksperimentavimus ir kalbėjo apie bręstantį konfliktą tarp poeto ir skaitytojo13. Jiems atsakė M. Jurgelionis, kuris teigė, kad pagal tokią logiką reikėtų užsipulti ir M. K. Čiurlionį bei E. Mieželaitį, juk tuštuma gali slėptis ne tik po sudėtinga, bet ir po nudailinta eilėraščio forma14.
       Iš pirmųjų S. Gedos publikacijų ryškėja dar vienas įdomus dalykas – jau nuo pat pradžių poetas gana sąmoningai kūrė vientisą savo programą. Visos publikacijos „Tarybiniame studente“, „Poezijos pavasaryje“, „Literatūroje ir mene“ bei „Pergalėje“ pavadintos „Pėdos“ (viena – „Penkios pėdos“), iš kurių ir išaugo pirmoji knygelė.
       Tačiau tuo pat metu pasirodė ir konceptualios ideologinės kritikos, kuri vėliau tik stiprės, ryškins spragą tarp privalomos tvarkos ir chaoso, rimties ir siausmo. „Lyrinis peizažas, visuomeninės aktualijos (karai, gyventojų eksproprijavimas, studentiška buitis ir kt.), meno bei kūrybos problemos – visa tai neturi tarp savęs ryškesnio siužetinio ryšio, kokio galėtų reikalauti panašus eilėraščių ciklas. Šio „tvarkingumo“ daug kas teisėtai pasigenda“15. S. Gedos laisvumas, žaismingumas, trykštanti energija sovietinės tvarkos diskurse visiškai netiko ir turėjo būti sutramdyta. „Reikėtų autoriui rimčiau pagalvoti apie tolimesnius ieškojimus“16, – daro išvadą A. Rybelis.
       Įdomu yra tai, kad jau po pirmųjų publikacijų formuojasi bendraminčių ratas, tam tikra interpretacinė bendruomenė, kuri vėliau stiprės ir veiks viešąjį diskursą. Iš „Tarybinio studento“ publikacijų galima matyti bent jau trijų bendraminčių ratelį: S. Geda dedikuoja vieną savo eilėraštį A. Andriuškevičiui, parašiusiam pirmąjį atsiliepimą apie jauno poeto eiles, kuriame, beje, cituojamas ir V. Šimkus. Pastarasis poetas vėliau savo žodžiu palydi S. Gedos publikacijas tame pačiame „Tarybiniame studente“ bei 1965 m. „Poezijos pavasaryje“, o atsakinėdamas į „Literatūros ir meno“ anketą (1965 m. lapkričio 13 d.) įvardijo jį kaip įdomų ir perspektyvų poetą.

Į viršų

       „Pėdų“ recepcija

       Diskusija, kurią sukėlė pirmoji S. Gedos knygelė „Pėdos“ (1966), nebuvo netikėta. Galima tik spėlioti, kiek šiuo atveju buvo valdžios iniciatyvos, kiek pačių skaitytojų nepasitenkinimo, tačiau aišku, kad kai kam tai buvo gera proga parodyti politinį budrumą ir sąmoningumą. R. Pakalniškis prisimena, kaip dėl savo straipsnio „Susipažinkime: Sigito Gedos lyrika“ buvo iškviestas į Rašytojų sąjungą17. Šis straipsnis ir tapo dingstimi pradėti polemiką „Komjaunimo tiesos“ puslapiuose. Tačiau akivaizdu, kad nepatenkintų skaitytojų retorika, lūkesčių horizontas visų pirma liudijo sovietinės sistemos logikos suformuotą standartą, ir tik paskui – poetinės tradicijos pažeidimo sukeltą šoką. Skaitytojų pasipiktinimą daugiausia kėlė poezijos sudėtingumas, nesuprantamumas, kuris tapatinamas su nenuoširdumu, madų vaikymusi ir pan. Lietuvių skaitytojų, reiškusių nepasitenkinimą, poezija suvokiama net ne tradiciškai, bet tiesiog anachroniškai – kaip tikrovės atspindėjimas, tiesioginė savo minčių ir jausmų raiška. Poezija, pamažu tampanti modernia, yra neatpažįstama. Diskusijoje suponuojama savaime suprantama tiesa, kad poezijos vertinimas, kurį skelbia kritikai, tegali būti vienas, o nuomonė, kuri neatitinka skaitytojų lūkesčių, yra neobjektyvi. Žurnalistai A. Stankevičius ir B. Klimašauskas18, pirmieji viešai reagavę į R. Pakalniškio straipsnį, skatino jį įsiklausyti į „skaitytojų balsą“ ir būti objektyvesniam. Apeliuodami į savo ir savo aplinkos žmonių skaitymo patirtį abu žurnalistai jaučiasi vedžiojami už nosies kritikos, kuri bando juos įtikinti, kad tokia poezija yra gera, nors jiems visiškai nesuprantama, arba, kaip teigė A. Stankevičius, tesanti tik „vandravojimas“, „maivymasis“ bei primena „blogiausius 30-ųjų metų kai kurių „modernių“ poetų kūrybos pavyzdžius!“19 Skaitytojai totalitarinėje valstybėje jaučiasi šeimininkai, tad neturintys išsilavinimo ir nedaug teskaitantys „eiliniai žmonės“ drąsiai reiškia savo nuomonę ir apeliuoja į masę, kuri, anot A. Stankevičiaus, skaito klasiką, ką rodo bibliotekų knygų formuliarai. Abiejuose straipsniuose jaučiama tėviška pozicija – autorius dar jaunas, jam dar reikia tobulėti. Taigi šiuose tekstuose tiesioginės ideologinės kritikos nesama, kol kas išryškėja tik nepakantumas kitokiai poezijai, nenoras, nesugebėjimas skaityti kūrybiškai, būti poeto bendraautoriumi, o ne tik pasyviai susitapatinti su tekstu arba atmesti jį, jeigu jis neatpažįstamas.
       Į diskusiją įsijungę mokytojas P. Bieliauskas, Šilalės švietimo skyriaus inspektorius A. Šidlauskas gynė kiekvieno skaitytojo individualų skonį ir požiūrį į gyvenimą bei poeziją. Svarbi pastarojo autoriaus nuoroda į V. Zaborskaitės knygą „Eilėraščio menas“ ir nuomonė, kad tik taip kūrybiškai skaitant ir mokant skaityti poeziją galima ją suprasti, ja mėgautis bei išugdyti savarankišką ir mąstantį skaitytoją. „Jeigu ir toliau lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai poeziją nagrinės tik socialiniu, o ne estetiniu požiūriu, geresnių rezultatų [t. y. gilesnio poezijos supratimo – R. K.] veltui laukti“20.
       Jaunasis poetas J. Mačiukevičius (Raseinių rajonas, „Jaunosios gvardijos“ kolūkis) įvardija skaitytojų inertiškumą, nesidomėjimą poezija ir iš to kylantį „nesuprantamumą“ bei pabrėžia, kad, norint suprasti šiuolaikinę poeziją, kaip ir simfoninę muziką, reikia būti pasiruošusiam. Tai ir yra skirtumas tarp modernios, profesionalios ir liaudiškos kūrybos, kuri turėjo tapti visos sovietinės kultūros pamatu.
       Literatūros kritikai, palaikę S. Gedos ieškojimus, buvo gana keblioje padėtyje – viena vertus, negalėjo per daug aštrinti konflikto su „paprastais skaitytojais“, primesti jiems savo „subjektyvizmo“, turėjo bent iš dalies atsižvelgti „į plačiųjų skaitytojų nuomonę“ (tai atsispindi baigiamajame V. Kubiliaus straipsnyje „Poetas ir skaitytojas“), kita vertus, turėjo išaiškinti poezijos diletantams, kad tokia poezija yra vertinga, ir sykiu nesudaryti įspūdžio, kad ji yra tik elitui, neišsilavinusiems sunkiai prieinama. Dažniausiai buvo remiamasi tuo, kas jau atkovota ir įteisinta sovietinėje kultūroje – pirmiausia liaudies meno bei M. K. Čiurlionio pavyzdžiais (R. Pakalniškis, V. Kubilius, V. Daujotytė, A. Guščius21); bandoma įvardyti ir sovietinė tradicija: T. Tilvyčio „Artojėliai“ (V. Kubilius), E. Mieželaičio ir Just. Marcinkevičiaus „asociatyvumas“, „platumas“ (A. Guščius).
       VVU studentė V. Daujotytė bandė aiškinti chaoso logiką, leidžiančią išplėsti pasaulio rėmus, „susiliesti su senove“, rašė apie liaudiškumo pradų derėjimą su individualiu talentu22. K. Nastopka S. Gedos „chaosą“ apibūdino kaip kosmosą, įžvelgdamas griežtą vaizdinių ir metaforų struktūrą, bet pabrėžė to kosmoso artimumą konkrečiam, jaunam, energingam, socrealizmo žmogaus paveikslą atitinkančiam subjektui, išreiškiančiam šeimininkišką santykį su pasauliu. V. Kubilius pabrėžė, kad S. Gedos atvertas iki šiol beveik neeksploatuotas poetinio suvokimo klodas sukūrė „drąsaus tikrovės transformavimo techniką, kuri neįprastai, bet giliai lietuviška“23.
       M. Martinaitis ne tik gynė tokią poeziją, bet teigė, kad skaitytojų nuomonės yra neargumentuotos, paremtos atsitiktiniais pavyzdžiais, bei subjektyvios kaip ir tų, kuriuos jie kaltina subjektyvumu, ir todėl negali lemti kūrinio likimo, juo labiau, kad skaitytojams trūksta elementaraus išsilavinimo, be kurio modernioji poezija nesuprantama. Aptaręs tokių priekaištų absurdiškumą M. Martinaitis, regis, nesulaiko ironijos ir dekonstruoja „eilinio skaitytojo“ mitą bei manipuliavimą juo: „Žinoma, čia kalbėjo eilinių eiliniausi skaitytojai, kuriems nebūtina pagrįstai ir teisingai reikšti mintis. Ir niekas neturi teisės jų pataisyti, nes jie įsižeis, nes jie juk – eilinių eiliniausi“24. Tokia ironija nesunkiai galėjo būti apkaltinta miesčioniškumu, elitiškumu ir kitais „dekadentiškais“ epitetais.
       R. Pakalniškis, dar kartą įsijungęs į diskusiją jau straipsniu apie „Strazdą“, rašė apie visuomeninę situaciją, kuri teikia galimybes individualesniam, asmeniškesniam kalbėjimui („Ir Lietuvoje, krašto viduje nutilus klasiniams mūšiams, normalus asmenybės ugdymas darosi visaliaudiniu reikalu“25). Šalia pilietinės, oratorinės poezijos kritikas grindžia ir sudėtingesnės poezijos teises, kurios jau atskleistos E. Mieželaičio, Just. Marcinkevičiaus, J. Vaičiūnaitės, A. Maldonio, V. Šimkaus, V. P. Bložės.
       Šioje diskusijoje, persikėlusioje į respublikinės spaudos puslapius, aktyvesni buvo moderniosios poezijos gynėjai, argumentuotai, taikliai ir drąsiai atsakę į dviejų žurnalistų kategorišką kritiką. Tačiau literatūrinė auditorija buvo taip įaudrinta, kad diskusijos vyko kelerius metus. Poema „Strazdas“, pasirodžiusi beveik tuo pačiu metu kaip ir „Pėdos“, atskirų polemikų nesukėlė, tačiau buvo išsakomos nuomonės dėl S. Gedos poezijos apskritai.
       Nesupratimas žymi modernaus teksto poveikį skaitytojui. Jis šokiruojamas, iš jo reikalaujant kitokio skaitymo strategijos – ne susitapatinimo, bet bandymo įsigilinti, perprasti eilėraščio struktūrą. Žinoma, tokių skaitymo įgūdžių dauguma skaitytojų neturėjo. Realybės transformacija, metaforiška kalba skaitytojams ne tik neleidžia susitapatinti su tekstu, bet ir daro nebeatpažįstamą jo „gyvenimišką logiką“, tai irgi kelia nepasitenkinimą (A. Mikšio laiškas „Literatūroje ir mene“, 1968, liepos 27). K. Nastopkos atsakymas į skaitytojo laišką „Apie žalias žuvis, gyvenimišką logiką ir poetinę kalbą“ – svariausiai argumentuota replika už metaforišką ir sudėtingą poeziją. Programiškai oponuojama socrealizmo logikai, kur tegali būti viena „gamybos“26 linija:

       Poezija pačiu savo buvimu griauna unifikuotą mąstymą, uniformines idėjas. Ji atsisako iš viršaus nustatytų vertybių, dogmatinių tiesų. Poetai reikšmingi ne tuo, kaip aktyviai jie teigia mums malonias idėjas, o tuo, ką jie pasaulyje atveria nauja, kad priverčia įprastomis tiesomis suabejoti. Poezija nepriima galutinio paskutinės intencijos sprendimo, nepripažįsta vienintelės teisingos pozicijos. Ji moko išgirsti kito žodį, pripažinti lygiavertį kito požiūrį, vietoj pilko oficialiųjų dogmų vienodumo atidengia įvairiaspalvį pasaulį, nesuvedamą į tris euklidinės geometrijos matmenis27.

       K. Nastopkos išskirtas žodis kitas čia skamba kaip iššūkis monolitiniam sovietiniam diskursui. Taip tiesiogiai neįvardijant modernizmo ir avangardizmo, buvo tvirtinami jų principai sovietiniame diskurse. Modernumas – tai, ką geriau apeiti, jis negali būti vertybe savaime. „Bet mes grįžtame prie Gedos. Ir ne todėl, kad norim pasirodyti suprantančiais „moderniąją“ intelektualią poeziją“28.
       Kad ir kiek buvo diskutuota bei kritikuota, S. Gedos poezija įtraukiama į sovietinės poezijos kanoną – „Lietuvių literatūros istoriją“ (1968). Nepaisant tokio rezonanso ir kritikos, S. Geda jau 1967 m. priimamas į Rašytojų sąjungą, nors tai jo kūrybos neapsaugo nuo dar aštresnės kritikos, kuri prasideda po trumpos pertraukos, dar net nepasirodžius naujai eilėraščių knygai.

Į viršų

       Ideologinė kritika

       Didžiausia įtampa kilo 1968–1972 m., kai estetines diskusijas, nesuprantamumo problemos svarstymą pakeitė ideologinė kritika. Galima numanyti, kad diskusijos dėl S. Gedos poezijos telkė bendraminčius ir drąsino juos vis dažniau viešai reikštis su savo kūrybinėmis programomis. Jaunieji nebestojo į komunistų partiją29 ir dėl to buvo dar mažiau pavaldūs ideologinei kontrolei.
       1969 m. kovo 20 d. LTSR rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos uždarame susirinkime svarstant TSKP CK nutarimą „Apie spaudos, radijo, televizijos, kinematografijos, literatūros ir meno įstaigų vadovų atsakomybę už skelbiamos medžiagos ir repertuaro idėjinį-politinį lygį“ J. Bielinis30, „Kultūros barų“ redaktorius A. Baltrūnas31 reiškia susirūpinimą dėl vis aktyviau besireiškiančių ir redakcijas spaudžiančių „estetizuojančių elementų“, dėl jų visuomeninio indeferentiškumo, individualizmo, snobiškumo; pabrėžiama, kad panašios tendencijos buvo kritikuotos dailininkų partinėje organizacijoje. Akivaizdu, jaunoji karta slysta iš ideologinės kontrolės rankų, ji įgyja daugiau savarankiškumo. Dar daugiau – ideologinės priežiūros aparatas nebepajėgus intelektualiai atsakyti į jaunųjų iššūkius („Tačiau šiuo atveju ir redaktoriai susiduria su kai kuriais sunkumais, – jie ne visad jaučiasi pakankamai kvalifikuoti spręsti apie įvairių meno sričių vertinimo teisingumą“32). Ši problema buvo keliama ne viename susirinkime33, o „Literatūros ir meno“ vardu kalbėjęs V. Reimeris šią situaciją apibūdino itin raiškiai ir kone desperatiškai:

       Čia buvo kalbėta apie neseniai rašytojų spaudoje vykusias diskusijas. <...> Visa, kas vyksta pas mus, susiję su tuo, kas dedasi, su ideologijos kovos paaštrėjimu, ir priešų užmačios dabar yra klastingos, nuodingos, labai užmaskuotos. Jos skverbiasi į mūsų gyvenimą, o tai veikia mūsų literatūros jaunimą, jaunus kritikus. Mes turime jiems pasakyti, kad ne viskas, ką jie iš svetur pasiima, mums tinka. O jie skaito kitų šalių spaudą, naudojasi lenkų, čekų, prancūzų ir kt. informacija. O ir socialistinio pasaulio viduje daug sudėtingų reiškinių. Gerbkime jaunus draugus, bet aiškiai pasakykime, kas mums priešiška ir kaip tai vadinama. Redakcija stengiasi, kad diskusija būtų gera, bet mes turime atsižvelgti į tas jėgas, kurios mums rašo. O rašytojai komunistai tyli, vengia pasisakyti principinga[i], net nejaučia pareigos. Tik vienas Baltakis tai padarė. Taip išėjo „žaidimas į vienus vartus“. O tie, kas muša į mūsų vartus, gerai pasiruošę, organizuoti, gi mes to nedarome. Todėl atsitinka ir taip, kad „Literatūra ir menas“ atspausdino vieną kitą straipsnį tikrai be vietos atsakingiems pareiškimams. Redakcija dėjo pastangas pasitelkti kitų balsų, tačiau jie neskambėjo. Reikia parodyti, kokia tikroji šių šūkių prasmė. Jų mintys nėra vien estetika, bet ir politika. Reikia principingai apie tai pakalbėti. Daug estetizavimo yra ne vien straipsniuose apie literatūrą, bet taip pat ir apie dailę, muziką, tačiau apie tai niekas nekalba. Tai reikia rimtai, nelipdant etikečių, aptarti. Redakcijai sunku su kadrais, ypač su literatūros skyriumi, nes niekas nenori čia dirbti. Reikalingas autoritetingas ir principingas kritikas žurnalistas, bet tokie kadrai neruošiami. Jaunimas nueina į institutą, kritiką laiko antraeiliu dalyku. Tai reikia spręsti bendrom pajėgom34.

       Panašias mintis, tik jau viešai, 1972 m. formulavo A. Baltakis, atsakydamas į garsųjį V. Kubiliaus straipsnį „Talento mįslės“. Jis tarsi klausė savęs bei kitų, „kaip galėjo atsitikti, kad dalis gabaus literatūrinio jaunimo išslydo iš mūsų idėjinio poveikio lauko, kad jie buvo daugiau ar mažiau paveikti įvairių pseudoidėjų?“35 Beveik P. Bourdieu terminologija A. Baltakis konstatuoja, kad literatūros kritika dar labiau didina tokių revizionistų, „estetinio hermetizmo pranašų“, besivaikančių miesčioniškų intelektualinių madų, „moralinį kapitalą“36.
       Taigi 1968–1972 m. uždaruose susirinkimuose ir viešai nuogąstaujant tvirtinama, kad tuo metu kultūrinė iniciatyva, „moralinis kapitalas“ pereina į jaunųjų rankas, kurie ima veikti autonomiškai ir organizuotai, kad ideologinė kontrolė nebėra efektyvi, nepajėgi intelektualiai atsakyti į modernių kūrėjų iššūkius, vientisas ideologinis diskursas eižėja. Tad visai logiška, kad sistemai nebeliko kitos išeities, kaip imtis institucinių kontrolės priemonių. Šitas moralinio kapitalo praradimo pojūtis baigėsi 1972 m. ideologinės kritikos išpuoliais, kai kurių knygų uždraudimu (V. P. Bložės, J. Vaičiūnaitės ir kt.), kai kurių darbuotojų atleidimu iš leidyklų bei kultūrinių leidinių redakcijų ir apskritai visos kultūrinės atmosferos sąstingiu. Dėl jo prasidėjo kultūros žmonių emigracija, kai kada ir savižudybės.
       Tačiau nepaisant šių diskusijų, didelio ideologų dėmesio ir aštrių S. Gedos kalbų, jo dviejų poemų knyga „26 rudens ir vasaros giesmės“ 1972-aisiais vis dėlto buvo išleista. Tiesa, kritika, kaip jau buvo įprasta, prasidėjo gerokai prieš knygos pasirodymą.
       Anoniminė recenzija „Daigai be šaknų“, 1970 m. adresuota LTSR MT Spaudos komitetui, puolė poemas „Delčia rudenė deivė“,“Ledynas baltas kaukaspenis“ bei septynių eilėraščių ciklą „Jotvingių žemė“. Svarbiausi priekaištai – S. Gedos poetinis pasaulis nestabilus, chaotiškas, taigi – net ne pasaulis („Pasaulį (tame tarpe ir poetinį) mes suvokiam kaip kažką organizuoto, vieningo, kad ir reliatyviai – pastovaus. S. Gedos pasaulis tebėra savo priešaušryje, chaotiškoje būsenoje (nerimą kelia tai, kad tas priešaušrio chaosas žymiai ryškesnis negu pirmose knygose), kurioje iš pirminių dulkių vos pradeda formuotis kažkokie aktyvūs centrai – vieningesni poetiniai išgyvenimai“37); recenzentas rinkinį vadina poetinių detalių, palyginimų, personifikacijų, metaforų, alegorijų bei simbolių katalogu; nesuvokdamas poetinio pasaulio logikos, jis daro išvadą, kad jos iš viso nėra. Dėl to neįžvelgiama ir noro kalbėtis su skaitytoju, be kurio apskritai neįmanoma poezija ir menas.
       Griežtas kritikos tonas ir abejonės tokios poezijos ir konkrečiai šitos knygos prasmingumu jau viešai kartojamas maždaug po metų. 1971 m. balandžio 20 d. įvyko LTSR visuotinis rašytojų susirinkimas, skirtas jaunųjų rašytojų auklėjimui aptarti. Prasidėjo kita ryški kritikos banga, nukreipta prieš jaunuosius, ir pirmiausia prieš S. Gedą, net jeigu tai ne visada tiesiogiai suformuluota. Susirinkimo nutarime buvo konstatuota, kad kai kurių jaunųjų atitrūkimas nuo liaudies, jos gyvenimo nepažinimas, atitolina nuo tikrojo įkvėpimo šaltinio ir gimdo idėjiškai bei estetiškai nereikšmingus kūrinius, kad jaunajam menininkui turi būti svetima „vienišo genijaus“, keliančio save virš visuomenės, pozicija, taip pat beidėjiškumo, miesčioniško skonio ir formos tuštumos apraiškos38.
       Pagrindinė susirinkimo tema – jaunųjų rašytojų ideologinės problemos. Jaunieji, nepatyrę tiesioginių ideologinių, klasinių kovų ir ideologiškai neužsigrūdinę, kaltinami paviršutinišku gyvenimo pažinimu, kuris trukdo aktyviai bei pilietiškai kurti (A. Maldonis, J. Bielinis) ir sudaro prielaidas jų kūrybos beidėjiškumui, nepilietiškumui, neteisingam tikrovės vaizdavimui, manierizmui ir estetizmui. Tautosaka, liaudies kultūra, gręžimasis į praeitį, kurį laiką buvęs priedanga moderniems ieškojimams, paskelbiamas mados dalyku ir epigoniškumu (A. Maldonis, A. Drilinga), ėjimas į praeitį, į priešistorę – atitrūkimu nuo gyvenimo, dabarties ignoravimu. Todėl ideologiškumo reikalavimas buvo pagrindinis, jį pabrėžė kone visi jaunimo auklėtojai, kuriuos erzino jaunųjų avangardiniai ieškojimai, taip pat ir kritikos ideologinių aspektų ignoravimas, jau įvardytas kaip tendencija (A. Drilinga, A. Baltakis). LKP CK skyriaus vedėjo pavaduotojas J. Bielinis ideologijos nunykimą mene apibūdina pokaryje buvusiu vienu iš aštriausių žodžių – reakcija: „Mėginimas „apvalyti“ meną nuo politikos ir ideologijos yra žalingas ir reakcingas. Mes gyvename realiame pasaulyje, kuriame įnirtingai ideologinei kovai panaudojamos visos galimos poveikio priemonės. Kiekvienas menininkas neišvengiamai privalo apsispręsti, į kurią ideologinės kovos barikados pusę jis stoja“39.
       Anksčiau minėti priekaištai jauniesiems rašytojams, be abejo, koncentruojasi aptariant S. Gedos kūrybą (regis, jo pavardė nuo pat debiuto buvo tapusi avangardinių ieškojimų sinonimu40). Atrodo, daugelis kokius nors postus rašytojų sąjungoje ir kitose institucijose užimančių rašytojų ir biurokratų su S. Gedos rankraščiu jau buvo susipažinę (A. Maldonis ir A. Baltakis leidžia suprasti, kad tą rankraštį yra skaitę). A. Baltakis, dalyvavęs ir ankstesnėse diskusijose bei iš principo teigiamai atsiliepęs apie S. Gedos kūrybą41, šį kartą novatoriškumą pavadino vieninteliu ir snobišku tokios kūrybos bruožu, ir bene daugiausia dėmesio skyrė naujai S. Gedos knygai, kurioje prisipažįsta nieko nesupratęs. Jis įžvelgęs kraštutinį knygos hermetiškumą, kuris, kaip kūrybos principas, veda prie tarybinės literatūros principų revidavimo.
       1971 m. susirinkime kalbėjo ir pats S. Geda, kuris, anot J. Bielinio, pasakė lengvabūdišką kalbą. Jo mintys laikraštyje referuotos šitaip:

       Savo požiūrį į kūrybą išreiškė poetas S. Geda. Jo nuomone, poezija – kaip senovinio orfėjiškumo variacija, tūkstantmečių balsas, už kurį reikia mokėti savo gyvenimu ir krauju, balsas, dovanojamas tautai per geriausius jos žmones; kaip didžioji teisė gyventi žemėje, išsilaikyti kultūringų pasaulio tautų šeimoje; kaip žmonijos dvasinės egzistencijos pamatas. Reikia turėti drąsos ir vyriškumo pakilti aukščiau savęs, išeiti iš savęs. Ir visų pirma – į lietuvių poezijos foną. Reikia naujai suvokti tuos dalykus, kurie sukurti iki mūsų ir be mūsų. Būtina išsiugdyti šiuolaikišką tikėjimą, jog mūsų prozodija turi perspektyvą atgal – į kalbą, į mūsų gyvenimo būdą, ir pirmyn – į mus pačius ir pasaulio kultūrą, į jos begalinę įvairovę. Būtinas supratimas, kad geri ir reikalingi visi poetai, pradedant kaimo pokštininku, pasakorium ir baigiant savo krašto piliečiu, laiko reprezentantu ar iš pažiūros keistuoliu atsiskyrėliu. Visi jie yra vieno didelio kūno, turinčio vieną vardą – Žmonijos Kultūra – dalys, tegul ir iki nepažinumo pasikeitusios, kartais ir anachroniškai atrodančios42.

       Net šiame žurnalistiniame pristatyme S. Gedos žodžiai savo retorika, žodynu, žvilgsnio perspektyva radikaliai skiriasi nuo visų kitų kalbų. Tai visiškai eseistinis ars poetica, net nebandantis savęs (į)teisinti komunistiniame kultūros lauke, nesprendžiantis jo problemų, bet kalbantis apie poeziją, apie esminius jos rūpesčius.
       Tačiau atrodo, kad S. Geda tais metais (sunku tik pasakyti, ar tame pačiame susirinkime) pasakė kur kas daugiau. 1971 m. spalio 25 d. vykusiame LTSR rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos susirinkime J. Paleckis minėjo „S. Gedos savotišką deklaraciją rašytojų suvažiavime. <...> „Jūs mums trukdot, o mes rašysim“, – tada pasakė S. Geda. Dabar jau atsirado dar Aputis. Visi turim būti principingi ir kovoti už socializmą. „Nemunui“ nereikėjo dėti Gedos poemos ištraukos. Partinė organizacija turi tokius dalykus apsvarstyti. Liberalizmas nukrypėlių atžvilgiu yra negeras“43. Ne tik savo kūryba, bet ir tokiais viešais ir atvirais pareiškimais, beveik neįsivaizduojamais ano meto kontekste, grupė, įvardijama kaip „S. Geda, J. Aputis ir kt.“, stojo kone į atvirą kovą. A. Baltakis paliudija tų pačių rašytojų provokuojančias laikysenas, sakydamas, kad „atsirado tokių, kurie save laiko grynais, tikrais rašytojais, o kitus – konjunktūrininkais“44. O J. Bielinis, vartodamas J. Apučio pavardę kaip bendrinę, ragina kuo greičiau atsikirsti: „Jeigu Apučiai pasako, pasakykim ir mes. Nereikia taikstytis“45.
       Taigi šiame susirinkime jau aiškiai kalbama apie esamą intelektualų grupę, kurios branduolį sudaro S. Geda ir J. Aputis (ko gero, nesunkiai čia dar galima būtų įtraukti ir kritiką K. Nastopką), kuri yra netoleruotina ir prieš kurią reikia kovoti. J. Požėra teigia, kad S. Geda ir J. Aputis neraginami ir be Rašytojų klubo žinios vyksta į literatūros vakarus, „flirtuoja su publika, dedasi vieninteliais lietuviškos dvasios gynėjais“46. A. Baltakis taip kalba apie suaktyvėjusią rašytojų grupę, kurios kūrybos „jokiu būdu negalime spausdinti. Tas pats drg. Aputis pateikė redakcijai niekingą apysaką. Taip pat ir S. Geda. Jis pateikė ydingą kūrinį – poemą. „Pergalė“ atsisakė spausdinti, o kitur buvo atspausdintos jos ištraukos. Mes už literatūros įvairovę. Sudaužius vulgarųjį sociologizmą, pakilo rašytojų kūrybos meninis lygis. Rašytojų Sąjungos vadovybė turėtų su tokiais draugais pasikalbėti, priminti jiems mūsų organizacijos įstatus ir tarybinio rašytojo uždavinius ir pareigas. Žinoma, nereikėtų tai daryti griežtai, neužkirsti kelio eksperimentavimui literatūroje“47. Tokią situaciją A. Baltakis konstatuoja jau ne pirmą kartą. Prieš metus (1970 m. spalio 29 d.) vykusiame LTSR rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos ataskaitiniame rinkiminiame susirinkime jis kalbėjo beveik tais pačias žodžiais: „Iki šiol mūsų rašytojų organizacijoje nebuvo, kad kas parašytų kūrinį, kurio nebūtų galima spausdinti. Bet tokia problema ateina. Vis daugiau atsiranda kūrinių, kurių negalima paskelbt. „Pergalės“ redakcija šiemet atmetė J. Mikelinsko apysaką, nemaža J. Apučio apsakymų, dvi S. Gedos poemas. Redkolegija svarstė I. Mero romaną, patarė autoriui toliau dirbti. Šiuose kūriniuose nėra kokių nors politinių klaidų, bet čia kūrybinis eksperimentavimas užgožia mintį, prasmę“48.
       Toks ideologų nusiteikimas reikšdavosi daugiau partinės organizacijos posėdžiuose, tačiau viešojoje spaudoje, kaip jau buvo minėta, jie akivaizdžiai nusileido jaunųjų intelektualiniam potencialui. A. Jonynas nuogąstavo, kad „mūsuose jaučiamas vengimas atvirai savo nuomonę pareikšti. Kalbame apie Apučio ir Gedos klaidas ir čia pat dedame aukščiausio laipsnio vainiką už talentą“49. Nepasitenkinimas ir neigiamos kritikos energija apie naują knygą susitelkė, panašiai kaip ir apie „Pėdas“, dar prieš jos pasirodymą.

Į viršų

       „26 rudens ir vasaros giesmių“ recepcija

       Vis dėlto nuostabu, kad S. Gedos „26 rudens ir vasaros giesmės“ 1972 m. išleistos, nors ir be eilėraščių ciklo „Jotvingių žemė“ ir su kitomis korekcijomis (pvz., anoniminėje recenzijoje minima, kad „Delčia rudenė deivė“ – 12 psalmių poema, nors knygoje paantraštė – „rudens giesmių ciklas“). Ši knyga gerokai abstraktesnė ir painesnė negu „Strazdas“, čia nėra aiškaus istorinio pagrindo, kuriuo remiantis varijuojama kosmologinėmis abstrakcijomis ir kuris buvo šioks toks skydas nuo kritikos. Žibalo į kritikos ugnį įpylė dar ir prasidėję jaunimo judėjimai po R. Kalantos susideginimo. Tiesa, daug skaitytojų laiškų ar neigiamų recenzijų nepasirodė. Greičiausiai buvo vengiama per didelio viešo triukšmo, kurio antrąją, kritikuojamam autoriui palankią, pusę jau gerai suvokė partijos vadovai. Minėtame rašytojų susirinkime 1971 m. J. Bielinis, LKP CK skyriaus vedėjo pavaduotojas, kalbėjo: „Pasigendame [iš literatūros kritikos – R. K.] ryškesnių idėjinių kriterijų ir akcentų. Padaryti rašytojui idėjinio pobūdžio priekaištą kai kas tiesiog laiko netaktu, vulgariu traktavimu. Iš kitos pusės, yra mėgėjų piktnaudžiauti tokio pobūdžio priekaištais, sukelti užkulisinį ažiotažą“50. Pasimokyta iš diskusijos apie „Pėdas“, kada dvi neigiamos reakcijos sukėlė diskusijų bangą, kurioje dominavo S. Gedos kūrybą ginantys požiūriai.
       Komentarai apie S. Gedos naują rinkinį buvo bendrose metų apžvalgose, tačiau atskiros recenzijos pasirodė tik trys – K. Nastopkos, J. Pastarnoko ir V. Areškos. Dvi pastarosios vėl buvo susijusios su valdžios kontrole. Vienos jų autorius, anot S. Gedos, buvo slapyvardžiu pasirašęs saugumo darbuotojas51, kitos recenzijos tekstas be autoriaus žinios pakoreguotas redakcijoje52. (To paties autoriaus tekstai apie S. Gedos poeziją knygose „Tradicija ir ieškojimai“ ir „Tarybinė lietuvių lyrika“ gerokai nuosaikesni.) „26 rudens ir vasaros giesmių“ kritikoje jau akcentuojami ne vien skaitymo suvokimo, estetikos, bet ir ideologijos klausimai, kurie buvo iškelti 1971-aisiais. Ideologinę kritiką pakurstė ir prieš jaunimo kultūrą, susijusią su Vakarais, nukreipta kampanija.
       Aiškiai ideologinė yra J. Pastarnoko kritika. Jis, pradėdamas savo straipsnį mintimis apie brandų socializmą, nori matyti poezijoje kovingą herojų pagal klasikinį socrealizmo kanoną ir tokią kūrėjo laikyseną, kuri atitiktų „ideologinio fronto kovotojo“ prototipą.
       Konceptualiausiai S. Gedos poeziją kritikavo V. Areška recenzijoje „Chaoso poetizavimas“. Chaosas, jau ne kartą įvardytas diskusijose, čia yra iškeliamas į svarbiausią vietą. V. Areška pirmiausia gina racionalumą, o meninė S. Gedos programa grįsta iracionalumu arba, tiksliau tariant, modernistine meno logika. Konfliktas kyla dėl alternatyvios, kitokios kūrybinės programos egzistavimo, dėl konfrontacijos su oficialia kultūrine programa. „S. Gedos kūryba konfrontuoja su intelektualinio pobūdžio lyrika, ypač su racionaliais jos pradais. Tikėdamas žmogaus suvokimo lankstumu, jis stengiasi išsivaduoti iš elementarios logikos ir sukurti poetinę formą, paremtą asociatyviniu mąstymu ir intuicija, kurią išreiškia „chaotišku“ stiliumi“53. S. Gedos kūryba ne tik autonomiška, savarankiška, visiškai netinkanti socrealistinei paradigmai, bet ir tiesiogiai jai oponuojanti, atsisakanti poetizuoti ideologiją. Ji įvardijama kaip ne mūsų epochos, o tai reiškia – ir ne mūsų ideologijos. Pradėdamas nuo klaidingos ideologijos V. Areška pereina prie netinkamos estetikos, nes „idėjiniai siekimai visada artimai siejasi su estetiniais“54.
       Tačiau nemažiau programiška, kartais net tiesiogiai į V. Areškos tekstą atsakanti, buvo ir K. Nastopkos recenzija „Poetinio pažinimo vingiai“ („Pergalė“, 1973, Nr. 1). Jei V. Areška kalba apie chaosą, tai K. Nastopka – apie S. Gedos poezijos logiką, tvirtą ciklų struktūrą, apie jo poetinio pasaulio koherentiškumą ir net tikroviškumą („Iš realybės įspūdžių jis kuria transformuotą poetinį pasaulį, turintį savas laiko ir erdvės dimensijas, savus tikroviškumo dėsnius“55). Bėgimą į gamtą, į pirmapradį chaosą V. Areška interpretuoja kaip civilizacijos kritiką, nepasitikėjimą jos progresu, bėgimą nuo realybės, o K. Nastopka, priešingai, paryškina tuos momentus, kuriuose matomas ėjimas iš pirmapradės būties į civilizaciją, kultūrą. V. Areškos tekste pagal socrealizmo logiką reikalaujama veiksmingumo, kitaip poeto išgyvenimai esą nevertingi ir neefektyvūs („Abstraktus gėrio, harmonijos ir grožio ilgesys nebus veiksmingas“56). K. Nastopka pabrėžia, kad „kelionė į tą pasakišką šalį – toli gražu ne tik prarastos harmonijos ilgėjimasis. Pažinimo ieškančiai minčiai nėra abstrakčios, absoliučios harmonijos“57. V. Areškos nuomone, autorius yra pametęs tradicijos kontekstą (nors ir lygina jo eksperimentavimą su futuristų, dadaistų, siurrealistų mėginimu šokiruoti ir erzinti skaitytoją). K. Nastopka randa nemažai sąsajų su tradicija (lyrizmas, vaizdų plastika, kai kurių motyvų traktavimas)58. Šios kovos dėl poezijos įteisinimo tradicijoje yra principinės.
       Kita S. Gedos knyga „Mėnulio žiedai“ (1977) jau nebebuvo radikali savo poetika ir sutikta su tam tikru palengvėjimu. Štai V. Daujotytė, konstatavusi, kad ir sąlygiškai poezijai tikrovės atramos reikalingos, „Mėnulio žieduose“ randa realesnę psichologinę aplinką, aiškiau apibrėžtą lyrinį subjektą, poetinės tradicijos atramas, pastangas siekti tikroviškesnio eilėraščio piešinio59. Šią knygą galima perskaityti tarsi savo poetikos komentarą, „palengvintą“ jos variantą ir atsakymą į nesuprantamumo kritiką: „Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau...“ – šia leitmotyvine „Bilhanos“ eilute pradedama knyga. V. P. Bložė šioje knygoje matė krizės, sutrikimo ženklų: „Profesionalioji opinija šią knygą sutiko jau teigiamiau: už grįžimą arčiau žemės, nors, mūsų nuomone, šis „nutūpimas“ nebeprilygo nei „Strazdo“ ir „Giesmių“ skrydžiui, nei pirmųjų žingsnių „Pėdoms“ (turint galvoj pastarųjų drąsų „avansą“)“60.

Į viršų

       Kūrybos įteisinimas

       „26 rudens ir vasaros giesmės“ buvo radikaliausias iššūkis socrealizmo kanonui, sulaukęs didžiausio ideologinio pasipriešinimo. Vėliau poeto stilistika nebebuvo tokia radikali, ir diskusijos atslūgo. Pasikeitė ir pati kultūrinė situacija – nors po 1972 m. S. Gedos kūryba publikuojama kur kas rečiau ir nebe tokios radikalios poetikos, o aštunto dešimtmečio viduryje poetas atleidžiamas iš žurnalo „Mūsų gamta“ redakcijos, tačiau jau devinto dešimtmečio pradžioje jo ir kitų modernių poetų kūryba sovietinio diskurso pripažįstama ir įteisinama. Keletas šio proceso ženklų: 1981 m. pasirodo rinkinys „Žydinti slyva Snaigyno ežere“, 1984 m. – rinktinė „Varnėnas po mėnuliu“, 1985 m. – rinkinys „Mamutų tėvynė“; 1980-aisiais S. Gedai paskiriama S. Šimkaus II premija už dainas moterų chorui, 1981 m. – B. Dauguviečio premija už pjesių rinktinę, 1982 m. poetas tampa Poezijos pavasario premijos, o 1985 m. LTSR valstybinės premijos laureatu. 1982-aisiais S. Gedos kūryba pristatoma „Lietuvių literatūros istorijos“ antrame tome. 1986 m. jis išrenkamas į Rąšytojų sąjungos valdybą. Pasirodo S. Gedos knygos rusų kalba: „Цветущая слива у озера Снайгинас“ (Вильнюс: Вага, 1981), „Ущербная луна, осенняя богиня“ (Вильнюс: Вага, 1986), „Скворец под луной“ (Москва: Советский писатель, 1989). Kritika S. Gedą ir kitus modernius poetus jau įvardija kaip „tarybinės lietuvių poezijos“ novatorius. Tai, dėl ko anksčiau poeto kūryba buvo kritikuojama, dabar virsta jos privalumais ir indėliu į lietuvių literatūrą, kuris pripažįstamas net partiniu lygmeniu:

       Respublikos valstybine premija pažymėta S. Gedos poezijos rinktinė „Varnėnas po mėnuliu“. Net sunku įvardyti tas erdves, kurias aprėpia poetas, skverbdamasis į istorijos, kultūros temas, paliesdamas jautriausias tautosakinio skambesio gaidas. S. Geda, žvelgdamas į chaosą ir žmogų, kalbą ir kultūrą, begalybę, civilizaciją, moralę nuolatos eksperimentavo, su kiekviena knyga stengėsi atsinaujinti, praturtinti mūsų poeziją naujais formos atradimais. Poetas įrodė savo ieškojimų prasmingumą. Tai liudija ir nauja knyga „Mamutų tėvynė“, stebinanti tradicinės formos darnumu, prasminga kalba, plačia istorine aplinka, apdainuodama žmogų laiko begalybės kontekste61.

       S. Gedos kūrybos recepcijos istorija rodo, kad modernioji poezija sovietmečiu jau maždaug nuo antros septinto dešimtmečio pusės, ypač šio dešimtmečio pabaigoje, ištrūko iš sovietinio diskurso galios lauko, įgijo savo jėgą, su kuria buvo negalima nesiskaityti, prieš kurią negalima naudoti tiesioginės prievartos. Programinės, aštrios diskusijos, prasidėjusios nuo pirmųjų publikacijų, skatino konsoliduotis tam tikrą interpretacinę bendruomenę, intelektualų grupę, ginančią nepriklausomą, autonomišką kultūrinę laikyseną, kuri net ideologinio diskurso aplinkoje buvo įmanoma. Biurokratinis ideologinis kultūros aparatas tegalėjo su ja kovoti institucinėmis priemonėmis, nes oficialioji kritika nebeturėjo tai kovai išgalių ir realaus poveikio nebedarė. S. Geda, pats jauniausias iš kartos, kuri modernizavo lietuvių poeziją (V. P. Bložė, M. Martinaitis, T. Venclova, J. Vaičiūnaitė, J. Juškaitis, V. Šimkus), tikriausiai jautė vyresnių kolegų palaikymą, kurie jau buvo šiek tiek įsitvirtinę pirmosiomis, socrealizmo kanonui tokių iššūkių nemetusiomis knygomis.
       Akivaizdu ir tai, kad S. Gedai skirtas ypatingas ideologų dėmesys kilo ne vien dėl avangardinės kūrybos, bet ir dėl jo atvirumo – žodžiai, kuriuos citavo J. Bulota ir J. Paleckis (tikėtina, kad jų būta ir daugiau), turėjo šokiruoti ir erzinti kultūros funkcionierius. Tačiau devinto dešimtmečio pradžioje jie buvo priversti oficialiai pripažinti šios kartos kūrybines programas.

 
       1 P a k a l n i š k i s  R .  Poezijos kryžkelės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. – P. 195. (Atgal>>>)
       2 Ten pat. (Atgal>>>)
       3 „Tarp daugelio kitų Universitete dirbusių partorgų pasitaikydavo ir tokių, kurie pro pirštus žiūrėdavo į griežtą partinę liniją mažai kieno skaitomame Universiteto laikraštyje, pasitikėdami redaktoriaus ir redkolegijos budrumu, tiksliau pasakius – baime ir nenoru veltis į konfliktus. Netrukus pasitaikė proga ir man „išsipainioti“ iš darbo redkolegijoje. Kartą į „Tarybinio studento“ redakciją jaunas Universitete studijavęs Sigitas Geda atnešė ilgoką eilėraštį. Tuometinis redaktorius, parodęs eilėraštį partkome, pritarimo spausdinti eilėraštį nesulaukė. Nepritarė jo skelbimui ir kai kurie Lietuvių literatūros katedros dėstytojai. Tikriausiai numanė, kuo toks pritarimas galėjo baigtis ir poetui, ir katedrai, nuolatos laikomai idėjiniame Universiteto partinės organizacijos taikiklyje. Pagaliau netekęs kantrybės jaunas poetas vėl atėjo į redakciją ir tiesiai šviesiai paklausė: „Tai kokio velnio jūs čia sėdite, jei be partorgo pagalbos nepajėgiate atskirti, kur poezija, kur š...!“ Vaikinas buvo teisus. Eilėraštis buvo naujas, gaivus, gal kiek mistiškas, mažam laikraščiui ilgokas, bet neabejotinai geras. Patariau redaktoriui spausdinti jį visą viduriniuose laikraščio puslapiuose (taigi S. Gedos eilėraštis užėmė pusę laikraščio ploto!), o vėliau visą atsakomybę versti ant mano, redkolegijos nario, galvos. „Tarybinio studento“ numerio su tokiu „literatūriniu kūriniu“ platinti nereikėjo. Jį skaitytojai išgrobstė. O mane eiliniame partkomo posėdyje iš redkolegijos, dideliam mano džiaugsmui, pašalino. Partorgas tuo metu buvo vyras nepiktas ir nekvailas, todėl jokios rimtesnės bausmės tą kartą negavau“ (Laiko dulkes nupūtus... Doc. Jonas Bulota prisimena savo redaktoriavimo metus „Tarybiniame studente“ 1955–1957 metais. – http://www.vilnensis.vu.lt/nr-3/laikas.html). (Atgal>>>)
       4 „Susitikime su literatūros ir meno veikėjais 1963 metų kovo mėnesį N. Chruščiovas, kritikuodamas antimarksistinę socialistinės ir buržuazinės ideologijų taikaus sambūvio „teoriją“, pabrėžė: „Menas priklauso ideologijos sferai. Ir tie, kurie mano, kad tarybiniame mene gali taikiai sugyventi ir socialistinis realizmas, ir formalistinės abstrakcionistinės srovės, tie neišvengiamai nuslysta į svetimus mums taikaus sambūvio ideologijos srityje pozicijas“. Partija paragino kultūros veikėjus nesitaikstyti su abstrakcionizmo išsigimėliškumu ir gudravimais“ (G u s a s  M .  Avangardas ar ariergardas // Literatūra ir menas. – 1964. – Gegužės 30). (Atgal>>>)
       5 Rubrika „Rašo, ginčijasi, siūlo...“ // Tarybinis studentas. – 1965. – Balandžio 15. (Atgal>>>)
       6 Vlado Šimkaus palydimasis žodis // Tarybinis studentas. – 1965. – Vasario 18. (Atgal>>>)
       7 G e d a   S .  Pėdos // Tarybinis studentas. – 1964. – Balandžio 2. (Atgal>>>)
       8 G e d a   S .  Apie saviraišką // Tarybinis studentas. – 1964. – Birželio 11. (Atgal>>>)
       9 G u š č i u s  A .  Poezija ir mes // Tarybinis studentas. – 1965. – Liepos 24. (Atgal>>>)
       10 R y b e l i s  A .  Eksperimentai ar poezija? // Tarybinis studentas. – 1966. – Birželio 11. (Atgal>>>)
       11 M a r t i n a i t i s  M .  Atsakymas 100 autorių // Komjaunimo tiesa. – 1964. – Lapkričio 29. (Atgal>>>)
       12 R o s t o v a i t ė  T .  Epochos koloritas ir poetinis balsas // Literatūra ir menas. – 1965. – Gruodžio 4. (Atgal>>>)
       13 G. Griškevičiaus, P. Dirgėlos ir B. Kašelionio mintys rubrikoje „Skaitytojų tribūna“ // Literatūra ir menas. – 1965. – Gruodžio 4. (Atgal>>>)
       14 J u r g e l i o n i s  R .  Nesutinku // Literatūra ir menas. – 1965. – Gruodžio 25. (Atgal>>>)
       15 G u š č i u s  A .  Poezija ir mes // Tarybinis studentas. – 1965. – Birželio 24. (Atgal>>>)
       16 R y b e l i s  A .  Eksperimentai ar poezija? // Tarybinis studentas. – 1966. – Birželio 11. (Atgal>>>)
       17 „Tuometinis Rašytojų sąjungos partinis sekretorius V. Petkevičius, pasikvietęs mane, trenkė kumščiu į didįjį stalą: „Tai ką – Geda jau didesnis ir už Mieželaitį, ir už Marcinkevičių?!“ Buvau apstulbintas ir pralinksmintas: aš juk tik džiaugiausi, kad Tavo poetinis vaizdas jau kitoks negu anų poetų, kad iš tikrųjų atsiveria nauji akiračiai ir galimybės“ (P a k a l n i š k i s  R .  Poezijos kryžkelės. – P. 195). (Atgal>>>)
       18 K l i m a š a u s k a s  B .  Dar apie tą skriaudą... // Komjaunimo tiesa. – 1967. – Balandžio 9. (Atgal>>>)
       19 S t a n k e v i č i u s  A .  Skriauda ir autoriui, ir skaitytojui // Komjaunimo tiesa. – 1967. – Vasario 24. – P. 3. (Atgal>>>)
       20 Š i d l a u s k a s  A .  Vešlus lyrikos medis // Komjaunimo tiesa. – 1967. – Gegužės 19. – P. 2. (Atgal>>>)
       21 Ir vėliau šios atramos išliko svarbios: „Tautosaka, M. K. Čiurlionio kūrybinė fantazija S. Gedai yra rimtas argumentas, pateisinantis radikalią formos transformaciją“ (A r e š k a  V .  Kūrybinių ieškojimų prieštaringumai // Literatūra ir menas. – 1972. – Spalio 14. – P. 11). (Atgal>>>)
       22 D a u j o t y t ė  V .  Giesmė būčiai // Komjaunimo tiesa. – 1967. – Balandžio 21. – P. 3. (Atgal>>>)
       23 K u b i l i u s  V .  Poetas ir skaitytojas // Komjaunimo tiesa. – 1967. – Rugpjūčio 29. (Atgal>>>)
       24 M a r t i n a i t i s  M .  Vertinimo kriterijus – nesuprantu? // Komjaunimo tiesa. – 1967. – Liepos 30. – P. 3. (Atgal>>>)
       25 P a k a l n i š k i s  R .  Kur įkvėpimo versmės... // Komjaunimo tiesa. – 1967. – Gegužės 21. – P. 2. (Atgal>>>)
       26 A. Mikšio laiške poezija ir jos kūrimas yra gretinamas su bet kokių prekių gamyba: „Bet kam visą tą ieškojimų chaosą paduoti kaip vertingą prekę? Skaitytojas toks pat poezijos produkcijos vartotojas, kaip duonos ar televizoriaus vartotojas. Jeigu įsigyjame ką nors, tai norime turėti gerą, užbaigtą, išbandytą ir gražiai įpakuotą daiktą“. (Atgal>>>)
       27 N a s t o p k a  K .  Apie žuvis, gyvenimišką logiką ir poetinę kalbą // Literatūra ir menas. – 1968. – Liepos 27. (Atgal>>>)
       28 D a u j o t y t ė  V .  Giesmė būčiai // Komjaunimo tiesa. – 1967. – Balandžio 21. – P. 3. (Atgal>>>)
       29 A. Baltakio kalba 1969 m. kovo 20 d. LTSR rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos uždarame susirinkime. „Drg. Baltakis pažymėjo, jog į partinę organizaciją nebeateina jaunos jėgos. Jeigu anksčiau iš jaunųjų literatų susidarydavo tvirtas branduolys, kuris vėliau įsiliedavo į partinės organizacijos eiles, tai dabar tokio branduolio mes nepajėgiame sudaryti. Mes prarandam kontaktą su jaunaisiais dėl savo politinio neprincipingumo“ (LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 11). (Atgal>>>)
       30 LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 14. (Atgal>>>)
       31 LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 7. (Atgal>>>)
       32 A. Baltrūno žodžiai anksčiau minėtame susirinkime (LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 7). (Atgal>>>)
       33 S. Lipskio kalba LTSR rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos ataskaitiniame rinkiminiame susirinkime, įvykusiame 1970 m. spalio 29 d.: „Pastaruoju metu trūksta jėgų, kai reikia recenzuoti rašytojų komunistų knygas. O štai išėjo S. Gedos knyga – turi 3 recenzijas, išėjo J. Apučio – turim 2 recenzijas. Tačiau tų recenzijų spausdinti negalima.
       Skaudu, kad rašytojai komunistai vengia atvirai reikšti savo nuomonę svarbiais literatūros klausimais“ (LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 95). (Atgal>>>)
       34 LTSR rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos ataskaitinio-rinkiminio susirinkimo, įvykusio 1968 m. lapkričio 14 d., protokolas Nr. 6 (LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 10. – L. 170–171). (Atgal>>>)
       35 B a l t a k i s  A .  Poetų cechas. – Vilnius: Vaga, 1975. – P. 404. (Atgal>>>)
       36 Ten pat. – P. 407. (Atgal>>>)
       37 Daigai be šaknų // Rašytojas ir cenzūra. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 451. (Atgal>>>)
       38 Jauni talentai – didiems darbams [Lietuvos TSR visuotinio rašytojų susirinkimo, įvykusio 1971 m. balandžio 20 d., nutarimas] // Literatūra ir menas. – 1971. – Balandžio 24. – P. 2. (Atgal>>>)
       39 J. Bielinio kalba. „Apie atžalyną – jautriai ir reikliai“ [Visuotinio Respublikos rašytojų susirinkimo diskusijų apžvalga] // Literatūra ir menas. – 1971. – Balandžio 24. – P. 5. (Atgal>>>)
       40 A. Drilinga, kalbėdamas apie jaunųjų poeziją ir jos trūkumus, pirmiausia mini S. Gedos eilėraščius, „nes tendencijos, jaučiamos šio poeto kūryboje, man atrodo, pastebimos ir kai kurių kitų jaunųjų pirmosiose knygose arba atskiruose eilėraščiuose“ (D r i l i n g a  A .   Atsakymai į „Literatūros ir meno“ anketą // Literatūra ir menas. – 1965. – Spalio 9. – P. 2). (Atgal>>>)
       41 „Tačiau viena man aišku: S. Geda neturi nieko bendro su dekadentizmu, nes jis myli žmogų, jo pasaulis kupinas gyvybės plazdėjimo, spalvingas ir šviesus. O tai ir yra ta pagrindinė takoskyra, kuri skiria gyvenimą teigiančią kūrybą nuo nihilizmu ir panieka žmogui dvelkiančio dekadanso“ (B a l t a k i s  A .  Du gaideliai baltus žirnius kūlė // Literatūra ir menas. – 1967. – Vasario 25. – P. 7). (Atgal>>>)
       42 S. Gedos kalba. „Apie atžalyną – jautriai ir reikliai“ [Visuotinio Respublikos rašytojų susirinkimo diskusijų apžvalga] // Literatūra ir menas. – 1971. – Balandžio 24. – P. 7. (Atgal>>>)
       43 LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 206. (Atgal>>>)
       44 LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 205. (Atgal>>>)
       45 LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 210. (Atgal>>>)
       46 LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 208. (Atgal>>>)
       47 LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 205. (Atgal>>>)
       48 LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 92–93. (Atgal>>>)
       49 LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 11. – L. 206. (Atgal>>>)
       50 J. Bielinio kalba. „Apie atžalyną – jautriai ir reikliai“ [Visuotinio Respublikos rašytojų susirinkimo diskusijų apžvalga] // Literatūra ir menas. – 1971. – Balandžio 24. – P. 5. Plg. V. Areškos žodžius: „Aštresnis jos [kritikos – R. K.] balsas neturėtų tapti sensacija, o turėtų būti kasdieniškas reiškinys“. A r e š k a  V .   Kūrybinių ieškojimų prieštaringumai // Literatūra ir menas. – 1972. – Spalio 14. – P. 3. Arba – B. Raguočio žodžius: „Literatūros kritikos augimo procese būna ir kraštutinumų. Tai augimo reiškinys. Tačiau nereikia sukurti vertybių, kur dar jų nėra. O panašus atvejis buvo su S. Gedos kūryba. Ažiotažas kenkia ir poetui, ir publikai“ (LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 10. – L. 160). (Atgal>>>)
       51 Prierašas prie J. Pastarnoko straipsnio asmeniniame S. Gedos archyve. P a s t a r n o k a s  J .  Poezija – planeta // Kūrybinė savaitė. „Kauno tiesos“ literatūros ir meno puslapiai. – 1972. – Spalio 15. – P. 3. (Atgal>>>)
       52 V. Areškos recenzija „Chaoso poetizavimas“ („Tiesa“, 1972, rugp. 26), anot jos autoriaus, buvo gerokai paredaguota redakcijoje ir todėl S. Gedai tokia nepalanki (A r e š k a  V .  Poetų kanonizavimas // Poezijos pavasaris. – Vilnius: Vaga, 2005. – P. 62–63). „Buvo užsakomos vidinės recenzijos. Pavyzdžiui, rašiau Sigito Gedos poezijos rinkinių „26 rudens ir vasaros giesmės“ (1972) ir „Mamutų tėvynė“ (1985) recenzijas. Leidyklai siūliau tuos rinkinius išleisti. Partinė valdžia, matyt, nebuvo patenkinta poemų rinkiniu „26 rudens ir vasaros giesmės“. Tai jaučiau iš dienraščio „Tiesa“ redakcijos užsispyrimo būtinai recenzuoti tą kūrinį. Ėmė mane atakuoti. Pradžioje nesutikau, nes tas kūrinys ir man pasirodė nelabai telpantis į tuometinės poezijos įprastą tradiciją. Jis buvo pakankamai originalus, prieštaravo visuotinei lyrikos formų inercijai. Kaip viename kritikų pasitarime 1980 metais Maskvoje, kur ir man teko dalyvauti, M. Michailovas kalbėjo apie lyrikos sąstingį: „Lyrika per daug normali, tvarkinga, protinga, sauganti savo autonomiją ir dvasinį komfortą“. S. Geda griovė tokį tvarkingumą. Tai buvo tuomet dar netikėta, gal kiek anksti. Ir S. Gedai teko „kentėti ant kryžiaus“, kad lietuvių lyrika būtų išganyta. Spaudimas buvo toks atakuojantis, kad galų gale sutikau. Bet su sąlyga, kad niekas nebus pakeista. Su viskuo tuometinis redaktorius sutiko. Bet kur tau? Ne tau, Martynai, mėlynas dangus. Kokį vieną žodį ar frazę pridėjo, kokį vieną išleido, ir išėjo recenzija „Chaoso poetizavimas“ („Tiesa“, 1972, rugp. 26), kaltinanti poetą dėl prasilenkimo su tarybinės lyrikos tradicija, vadinasi, ir su tarybine ideologija, kuri net ir lyrikoje norėjo matyti logiką, aiškumą, racionalumą. Tą patį sąstingį, kurį pastebėjo net ir sovietinis kritikas M. Michailovas, bet tik beveik po dešimtmečio. Dėl tų dalykų buvo net sukviesti literatai į CK. Įsivėliau į visai man nenaudingą konfliktą. Dėl savo lepšiškumo buvau apgautas. Nusileidau spaudimui. Todėl kaltas. Niekuo negali pateisinti. S. Geda teisėtai jautė nuoskaudą ir matė mano kaltę. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, poetas kartą man paskambino ir išreiškė tą susikaupusią nuoskaudą, negailėdamas ir aštresnių žodžių. Rašiau jam laišką, kuriame bandžiau aiškinti užkulisines intrigas. Apgailestavau ir atsiprašinėjau. Nudžiugau gavęs iš jo laiškelį:
       Mielas ir Gerbiamas Profesoriau,
       dėkoju Jums už nuoširdų laišką. Vienas akmuo nukrito nuo mano širdies, nemėgstu praeities dalykų aiškintis viešai, todėl ir paskambinau. Buvau kiek pervargęs po didelių darbų, dėl to atleiskite už intonacijas ir išsireiškimus. Aš pats esu žmogus ne be nuodėmės.
       Geros Jums kloties.
       Su pagarba Sigitas Geda.
       Ta recenzija buvo vienintelė mano gyvenime, nepagrįstai apkartinusi poeto kūrybinę veiklą tuo metu. Bet tai buvo apgailėtina klaida, o ne pikta mano valia. Ji buvo pikta valia, bet ne mano“ (A r e š k a  V .  Poetų kanonizavimas // Poezijos pavasaris. – Vilnius: Vaga, 2005. – P. 62–63).
       Tai patvirtina ir J. Apučio pasakojimas: „Teko matyti toj dėžėj į korektūros kabiną atskraidintą G. Zimano „paredaguotą“ vieno ganėtinai tarybiško autoriaus recenziją apie kito autoriaus poezijos knygą. Toje skiltyje grakščiai parkeriu buvo privedžiota tokių elektros lemputės pavidalo pūslių, kuriose buvo jau toks tekstas, koks redaktoriui turi būti. Girdėjau, kaip po tos recenzijos autorius vaikščiojo susiėmęs galvą – skaitau ir netikiu, neatpažįstu savo teksto!“ (Kūrybai reikia kaltininko, kuris autorių išprovokuotų. J. Peleckis-Kaktavičius kalbina J. Aputį // Varpai. – 2005. – P. 17). (Atgal>>>)
       53 A r e š k a  V .  Chaoso poetizavimas // Komjaunimo tiesa. – 1972. – Rugpjūčio 26. (Atgal>>>)
       54 Ten pat. (Atgal>>>)
       55 N a s t o p k a  K .  Poetinio pažinimo vingiai // Pergalė. – 1973. – Nr. 1. – P. 171. (Atgal>>>)
       56 A r e š k a  V .  Chaoso poetizavimas. – Ten pat. (Atgal>>>)
       57 N a s t o p k a  K .  Poetinio pažinimo vingiai. – P. 172. (Atgal>>>)
       58 Asmeniniame S. Gedos archyve yra šios recenzijos pirminis maketo variantas pavadinimu „Giesmės gyvybei“ su autoriaus dedikacija: „Sigitui – pirmasis, autentiškesnis variantas – Kęstas. 1973. II. 5“. Publikuotame variante daugiausia ir trūksta sąsajų su „tradiciniu kultūros klodu“ ir „objektyviomis struktūromis“, įveikiančių „subjektyvistinę sauvalę“, analizės. Panaikintos ir perdėm akivaizdžios užuominos į V. Areškos straipsnį (sakinys „Vargu ar tokį poeto kelią tikslu vadinti „chaoso poetizavimu“ pakeistas neutralesniu: „Vargu ar teisinga silpnąsias knygos puses aiškinti subjektyvistine sauvale“). (Atgal>>>)
       59 D a u j o t y t ė  V .  Tarp buvusio ir būsimo // Literatūra ir menas. – 1977. – Lapkričio 11. (Atgal>>>)
       60 B l o ž ė  V .  P. Reikšmių ir prasmių poezija // Poezijos pavasaris. – Vilnius: Vaga, 1984. (Atgal>>>)
       61 LTSR rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos ataskaitinio-rinkiminio susirinkimo protokolas. Data nenurodyta. Pranešimą skaitė sekretorius M. Karčiauskas (tačiau parašas neįskaitomas; LVOA. – F. 4628. – Ap. 5. – B. 24. – L. 87). (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt