|
<< Atgal
EUGENIJA VAITKEVIČIŪTĖ
Apie neigimo
simptomus ir drąsą
Viktorija Ivanova. GIRGŽDANTIS ŽVIRGŽDAS. Vilnius: Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 2006. 98 p.
Klaipėda turtingos istorijos ir menininkų,
turinčių originalaus šarmo, miestas. Atkaklumo ir jūros vėjo, vasarą
tingios poilsio erdvės karalija. Dažnas iš mūsų turbūt turi iliuziją, kad ten, kur
erdvė, horizontas, jūra ir žiemiškų vėjų rūstumas, ir žmonės gyvena truputį
kitokie. Gal į daug ką jie žvelgia aštriau. Gal tvirčiau stovi ant kojų, giliau
jaučia, kaip kažkada rašė N. Abrutytė, praminusi save pajūrio vėjo dukra?
Taigi atsivertusi Viktorijos Ivanovos prozos knygą su prisipažinimu Myliu Klaipėdą,
senamiestį, Pilies džiazo festivalį pasidaviau pagundai: tikėjausi atrasti tos
tvirtos pajūrio genties pėdsaką...
Naujos debiutinės knygos pilkšvo smėlio spalvos
viršelis padvelkia rezignacija. Tačiau originalia rezignacija dailininkas nesivaikė
ryškaus ir greito įspūdžio. Ryški fonetinė aliuzija pavadinime Girgždantis
žvirgždas liudija efekto paiešką. Rašiusiai, atrodo, norėjosi aštraus,
rėžiančio ausį skambesio. Atsivertus V. Ivanovos, pirmosios prozos knygos konkurso
laimėtojos, rinkinį, nepasakytum, kad autorė neįvaldžiusi plunksnos. Tai įdomūs
literatūriniai ieškojimai teksto efektų, netikėtų kūrinių pabaigų su ryškiu
impresionistiniu potėpiu, magiškojo realizmo atžvilgiu. Autorė siekia netikėtumų:
Vietoj kūno, kurį oželis tikėjosi rasti susmukusį prie mašinos durelių, jis rado
aguoną. Didžiulę raudoną ryškiaspalvę aguoną. Švelniai linguojančią (p. 38).
Veikėjai ir veikėjos gana sunkiai iriasi per šiandienos sociumo negales ir bėdas,
keikiasi, neigia ir erza, geria, mušasi ir valkatauja, taigi minėtos pabaigos ir
retsykiais pasitaikantis didingos meilės troškulys bene ir bus prasmingiausi,
originaliausi. Neįtikėtinas transformacijas inspiruoja gėda, sutrikimas, sąžinės
graužatis, meilė ir nemeilė: Raminta mažėjo, mažėjo, mažėjo. Jai buvo taip
beprotiškai gėda! Nebegalėjo pratarti nė žodžio, tik linksėjo savo kas sekundę
mažėjančia galvele ir skaudžiai kandžiojo sušalusias (nors nebuvo šalta) lūpas.
Raminta užsidengė kažkodėl dideliais akių vokais savo jau nago dydžio kūnelį ir
nepastebimai nusirideno gatve tolyn. Tolyn, kol nukrito į nuotėkų šulinį. Ir paskendo
šaltam vandeny. Štai ten (p. 29).
Trumpai peržvelkime istorijas, pasibaigiančias
šitokiais virsmais. Štai pirmoji. Dvylikametės gyvenimo kaleidoskopas: geriantis
smurtaujantis tėvas, daug dirbanti ir kenčianti mama, įnirtingai besikeikiantys ir dar
įnirtingiau besimušantys (su tėvu) brolis ir sesuo. Tekstas išgražintas būdingais
rusiškais keiksmažodžiais bei kitais rusicizmais (durakas, girtas kaip
tapkė). Vaiko mintyse rezgami žmogžudystės (tėvo) planai: Apie ką tik
nutikusį įvykį tik ir eina galvot, tai ir tie namų darbai nublanksta <...>. Bet
neišeina, nors užmušk. O ir užmušt neišeina nors ir girtas, bet man, mamai ir
šešiamečiui broliukui per stiprus. <...> Aš žinau ir kitą situaciją, kada
jaučiuos niekam tikusi. Dar nėkart neišėjo perkąst gerklės, užmušt ar dar ko,
nežinau... Ir muzikos klausaus, kaip močiutė sako, destruktyvios (p. 6). Kad
skaitytojui būtų aiškiau, pridursime, kad čia taip pat naktį pasiėmus peilį einama
tėvo galabyti, laidomasi alaus buteliais ir t. t. Pozityvi atrama turbūt būtų tokia:
herojė svajoja, kad mama suprastų, jog ji jau didelė ir kad su ja jau galima
pasišnekėt ar bent padiskutuot, ką mums daryti toliau (p. 7). Finalas: tėvą vis
dėlto nugalabija mafijozai. Gyvenimas, sprendžiant iš teksto, praskaidrėja, nes
herojai, anot pasakotojos, galės bartis ir rietis (pagaliau) ir vienas su kitu. Tai
šitaip.
Antroje novelėje vaizduojama girtuoklio patėvio
podukra, kurios mama užsienyje dirba. Mergaitė renka išmaldą palei tiltą ir
baisiausiai nekenčia praeivių: Ji sau sėdi visa sušalusi ant laikraščio, ant
megztinuko ir celofaninio maišelio, apkabinusi kelius ir nekęsdama kiekvieno, kuris
įmeta skimbčiojančią monetą į skardinę dėžutę, puoštą baltais žirneliais
(p. 14). Disharmonijos ir neapykantos pilnoje aplinkoje esama trupučio gėrio
močiutė Angelė, priglaudžianti ir pamaitinanti mergaičiukę. Betgi tai lašas
jūroje, palyginti su visa tekste alsuojančia pagieža. Net, kaip to reikalauja
tradicinis socialinis konfliktas, turtingoms poniutėms: Lialia pagalvojo, kad jei
galėtų, tai ne į širdį, o ant tų kailių prišiktų. <...> Nuo tokios minties
vėl šilčiau pasidarė (p. 17). Trečioje novelėje veikia priversti per anksti
suaugti ir muzika užsidirbti sesuo ir brolis, ketvirtoje, skambiai pavadintoje
Buržujė, studentė, bendraujanti su bomžais ir nekenčianti savęs
todėl, kad gėdijasi tokių pažinčių, penktoje bohemiška našlaitė Myga. Ji nė
iš tolo neprimena mūsų pasakų našlaičių subtilumo ir gebėjimo užjausti. Užtat
moka, sakytum, absoliučiai nekęsti: senutės, kuri mėgina užjausti ją prie mamos
kapo, ir viso gražaus pasaulio: Myga pyko. <...> norėjo užklijuoti
gąsdinančią senės burną nepermatoma izoliacija ir įsmeigti į abi akis po šakutę.
<...> Joje kunkuliavo neapykanta viskam pienėms, piktžolėms, karstams,
vainikams, pievoms, dangui, tvoroms, medžiams, žmonėms, po galais, situacijoms,
ramybei, veiksmui, chaosui... (p. 32). Panašu, kad neapykanta nedeklaruojama tik
vienos nakties nuotykiams (šiame epizode skaitytojas netgi pamaloninamas mažyčiu
šlakeliu romantikos).
Toliau publikuojama apysaka Nėščias katinas.
Skaitytojas, kuris neužspringo negacijos kaskadomis iki 39 knygos puslapio, turėtų
lengviau atsikvėpti, tačiau greit ir vėl tenka susigūžti: apysakos heroję kamuoja
didelė nelaiminga meilė. Tačiau ji jau nėščia, nes tamsioje gatvelėje sutiko
prievartautoją kažkodėl purvinomis traktoristo rankomis. Savo desperaciją ji
reiškia vėlgi vienos nakties nuotykiais... Taigi aprašoma jaunos merginos gyvenimo
griūtis. Čia norėtųsi pabrėžti, kad pasirinkta tema verta kiek daugiau, nei
paaugliško maišto nuotaikų ir dūsavimų dėl nelaimingos meilės, tegul ir su
tragiška atomazga. Autorė ėmėsi vaizduoti žmogaus dramą, ir kai kurios teksto vietos
rodo, kad tikrai galėtų tai įstengti. Tekste ryškiai atsiskleidžia autorės
gebėjimas vaizduoti emocijų įvairovę, rasti sodrių pasakojimo efektų. Jai pavyksta
sukurti atmosferą, į kurią skaitytojas norėtų pasinerti, kurioje atrastų kai ką
daugiau, ne tik įprastą pasaulio, dovanokite, apspjaudymą neigiamybėmis ir
juoduma. Taigi autorė turi gerų galimybių, ir kaip tik todėl peršasi išvada: būtų
gerai jomis pasinaudoti kaip reikiant. Kad skaitytojas aiktelėtų. Kad proza
pasidžiaugtų. Neigimas dėl neigimo kelias, vedantis į aklavietę, ir ne tik
literatūrinėje kūryboje. Juk matyti, justi, kad jaunajai prozininkei plunksna
paklūsta. Tekstai šios autorės rankose vietoje vienos natos gali sušvisti visa gama.
Jos dialogai geba būti kartu šilti ir taiklūs, o filosofinės įžvalgos šiek tiek
netikėtos. Iš kur tada tasai siekis, ta pozicija: Nenoriu, nekenčiu, negaliu, /
netikiu, nesuprantu, nesuvokiu, / neįsivaizduoju, nematau, / nejaučiu, negyvenu,
nemirštu, / nesidžiaugiu, neverkiu. Noriu verkti (p. 53)?
Autorės tekstuose galima pajusti aštrų žvilgsnį,
neretai ji įrodo gebanti žvelgti giliai ir sykiu ironiškai. Antai ji gana kandžiai
analizuoja sociumo rykštę veidmainystę: Senutė. Vargšė moteriškė. Duodu
dešinę ranką nukirsti, kad ji šypsosi kaimynams, net jei jie užlieja jos butą: juk
tas iš trečio aukšto mafijozas, o Stasė su Janina vasarą avietėmis nevaišins, jei
susipyks. O būdama su savo sūneliu architektu ji stengiasi tylėti, nes jis juk
išsimokslinęs, o bobulytė kas? Tik kvailelė (p. 45). Kitur herojė maištingai
ragina: Verk! Berniuk, verk! Kol gali, vaduokis iš šitų smirdančių gniaužtų, nes
jie tave pasmaugs! (p. 45). Vėl negacijos perteklius, tačiau pasyvia pozicija
tokių proveržių nepavadinsi. Kas gi tuomet stabdo, kas neduoda įsiūbuoti teksto iki
kito kokybės lygmens?
Ar nenutiko kartais taip, kad pjauname senokai
pradėtos sėjos derlių? Sakoma, kad literatūra yra glaudžiai susijusi su visuomene, o
visuomenės reiškiniai su literatūra. Galima reaguoti į šios knygos toną, temas,
nuotaikas ir deklaruotą poziciją kaip į mūsų visuomenėje vykstančių reiškinių
atspindį, jų simptomą. Gal tikrai daug kas nebepastebi skaidresnių kūrybos temų,
nebenori prisiimti kūrėjo atsakomybės ir mėginti keisti aplinką, bet ne šokti pagal
smurtavimo apoteozės dūdeles? Pasyviai plaukti pasroviui yra lengviau nei prieš srovę.
Jeigu mūsų jaunimas geidžia rašyti taip, kaip nieko gera nebematą ir tegalį
aimanuoti ir peikti pasaulį suvienodėję kriticistai, jeigu nihilizmas semia ne tik
visko mačiusių ir daug kuo nusivylusių ištvermingų literatūros augintojų gildijas,
bet ir tuos, kurie visais laikais gebėjo matyti pasaulį kitokį, klaidose surasti
išminties, įkvėpti optimizmo, polėkio ir sveiko, jaunatviško maišto, troškimo
keisti tai kur link mes rizikuojame nueiti? Nesinori tikėti, kad kultūros,
literatūros žmonės linkę pasiduoti. Tylėti, pasyviai fiksuoti tai, kas vyksta,
stebėti ir rinktis tik smurto, prievartos, nihilizmo ir tamsiųjų pusių aprašinėtojo
vaidmenį tai paprasta, netgi, sakyčiau, neįdomu. Griauti visais laikais
paprasčiau, tačiau kurti visai kitas reikalas... Kodėl neretai pasirenkamas
paprastesnis kelias? V. Ivanova knygoje rašo: Ji norėjo atversti švarų lapą
popieriaus ir plonu šratinuku parašyti jame (saldžią?) laimės istoriją. Bet kažkas
Joje tam atkakliai prieštaravo, kad ji pasidavė ir verkė ant Justo peties: Aš bijau
(p. 65). Kuriančiajam pradui atskleisti reikalingas didelis talentas. Todėl norėtųsi
nuoširdžiai paraginti mielą autorę daugiau nebijoti. Tiesiog imti ir išdrįsti
savo rašymu kai ką keisti.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|