|
<< Atgal
RAMUTĖ DRAGENYTĖ
Saros poezija
Sara Poisson. PASIENIS. Vilnius: Vaga, 2006. 141 p.
Trečia Rasos Čergelienės poezijos knyga
Pasienis pasirodė Saros Poisson slapyvardžiu. Šiuo pseudonimu 2005 m. išleistas
novelių rinkinys Šmogus. Sara (arba Rasa skiemenų žaismas) jau senokai
spindi kultūrinėje erdvėje, tad slapyvardį sieti su šia knyga turbūt nederėtų,
nors sąsajų su bibline Sara, nevaisingąja Abraomo žmona, iš Dievo malonės
pagimdžiusia Izaoką, galima ir atrasti. Gal net galima pasinaudoti šiuo motyvu kaip
pagrindiniu raktu, atrakinančiu kiek neįprastą lietuvio ausiai ir mąstysenai poeziją,
kurią tūlas pavadintų hermetiška ir būtų beveik teisus. Hermetizmo esmė
atsigręžusios į save kalbos kūrimas, tačiau hermetizmas buvo moderniosios lyrikos
struktūros bruožas. R. Čergelienės tekstuose esama įdomių jungčių su
dekonstrukcija, taisyklingai tariant, su dekonstruktyvizmu. Poisson taip pat
turi daugeriopų reikšmių tai ir biocheminis procesas, o, pavyzdžiui, prancūzų
kalboje poisson reiškia žuvį, nubraukus vieną s gausime nuodus. Kone
dekonstrukciškasis farmakonas (pharmakon). Žuvis yra labai daugiaprasmis
simbolis, turintis sąsajų ne tik su vaisingumu, moters kūnu, bet ir su Kristaus vardu.
Tai dieviškumo, demiurgo ir kūrybos akto įvaizdis. Tad fiktyvi pavardė galėtų būti
dar vienu autorės tekstų visrakčiu. Eilėraščių subjektas šias reikšmes savitai
papildo: <...> ji, nuodingoji, virpa ir virpina, / ji pastebimai pūpso
atsikišusi į priekį, ji / visur įsibrovusi, ji didelis nėščias pasaulio
pilvas (p. 75).
Sulig kiekviena nauja knyga R. Čergelienės
eilėraščiai pilnėja ir sudėtingėja. Jeigu pirmajame rinkinyje (Nelygybė,
1999) eilutės buvo liaunos kaip siūlai, vos po vieną žodį, antrame (Kūno
išganymas, 2002) ilgėjo, trečiame tekstai turiningi ir sodriai perpildyti jie
itin erdvūs, tarsi sutirštinta autorės novelių ir esė koncentracija. Eilėraščiuose
ir prozos tekstuose yra panašių kalbėjimo struktūrų (eil. Klausykite, ką
pasakysiu), įvaizdžių, netgi tų pačių temų, pavyzdžiui, apie
šmogiškumą autorės susikurtą savitą šmogaus koncepciją,
išdėstytą novelėje ir paminėtą eilėraštyje Kryžmių kalnas. Išėjimas į
šmones (p. 7374). Autorė sumistifikavo ir galbūt sukūrė (!) žmogaus
alternatyvą, nors tai tėra kalbos (garso, intonacijos, denotacijos ir konotacijos)
žaismė. Kai kur autorė priartėja prie S. Kandratavičių primenančio užsižaidimo
žodžiais (pvz., eil. Karštis). R. Čergelienė nevengia savų naujadarų,
neįprastai suduria žodžius (tikslarodis, dekalitras) ar jų samplaikas (laiko acetonas,
įgalvota ranka) ir pagamina dar keistesnių būdvardžių (šaukštiškas gomurys,
fluorescuojantis žodynas). Sąmoningai pinamos netaisyklingos konstrukcijos (šoksiu
tave, mes esame kirpėja). Liejami kaleidoskopiški plazminiai vaizdai, tarpusavy
neturintys nieko bendra, kartais jie kone siurrealistiški, o jų jungtis alogiška, nors
kai kur vystomas siužetas. Vis dėlto tos chaotiškos mintys neįtikėtinu būdu
susilieja į vientisą masę, esančią gemalo stadijos (esu dar tik ruošiamas, bet ir
/ numanomas klyksmas, p. 54).
Susidaro toks įspūdis, kad žodis yra atskiriamas
nuo daikto (Vardai Žemuogijoje atitolę. / Saulės įkaitinti. Per karšti, / kad
pritiktų daiktams, p. 45), o kūnas išbarstomas (Čia žemės, kaip apskriti
sukepę lietiniai / su mirksinčiomis vandens salomis. / Toli esi, mintie, generuojanti
nedidelį / stabilios laimės papą, p. 84). Autorė savo tekstais ir bando parodyti
signifikanto ir signifikato atotrūkį, aprašyti tai, kas yra anapus kalbos, kas dar tik
akumuliuojama:
galvoju, kad kiekvienas pirmasis vardas yra
antras po daikto, augalo, veiksmo, mylimojo,
kaip visada antras yra eilėraštis,
kuris seka iš paskos tarytum šešėlis |
|
(Vakarais, p. 130) |
Eilėraštis savitas erotinis aktas
(ji įtraukia mane kaip balta gelmių įgriuva / jis išpučia mane lyg balioninį
eilėraštį, p. 99). Tekstuose esti ir pertekliaus, autorė jo sąmoningai nevengia
ironizuodama patį eilėraščio kūrimo gimdymo procesą (Moteriški žodžiai
sudėjo neapvaisintus / kiaušius, ir jie dabar jau šaltas fosforas, p. 29).
Parodijuojamas pats rašymas (pvz., sąsajos su mezgimu eil. Kepuraitė),
eksperimentuojama kalba, tad šiuo atveju pavadinti autorės poeziją dekonstrukciška,
dekomponuojančia rašymą gal nebūtų didelis nukrypimas, nes dekonstrukcijoje raštas
suvokiamas pirmesnis už kalbą, kaip nesąmonybė, netapati kalbai, o rašymas kaip
rašto scena. Paskutinį eilėraštį autorė užbaigia tarsi spektaklį: O dabar aš /
užtraukiu Kalbamąsias Užuolaidas.
Ne veltui knygos viršelis raudonas, eliminuojantis
kraują ir šviesą. Eilėraščiuose dominuoja geltona spalva, tarsi fotojuostos
implikacija. Aprašomi vaizdiniai formuojasi šviesos ir ryškinimo refleksijoje.
Skirtumas nuo fotosintezės toks, kad eilėraščių pigmentai yra ne spalvos, bet
žodžiai. Tekstuose įvairia turinio raiška atskleidžiami virsmo, gimdymo, ryškinimo,
nėštumo procesai, susipynę su bibliniais siužetais ir motyvais kaip nuolat
gimdomas, Dievo kuriamas pasaulis, t. y. rašytojo rašomas eilėraštis:
štai mano liežuvio šaukštelis
pakeltas ties šaukštišku gomuriu
štai liežuvio vyno ir gomurio
trejybė
kuri prasideda štai
du vyno suskliausti šaukštai
geldutė vietoje šauksmo
iš džiaugsmo net noris sušukti
dėl to ką apkabina
apsikabinusios poros slaptai
ir dvejetai užkampiuos vienkiemiuos
štai mano vienetiškas porinis trejybiškas
eilėraštis šįvakar
štai jis baigėsi irgi
buvo pradėtas
kiaušinio pavidalo
štai tu kiaušinį į šaukštą
tu šaukštelį į burną
na štai |
|
(Štai, p. 35) |
Mėgstama priartinti vaizdą iki smulkių
detalių, netgi iki pirminių ugnies, vandens materijų. Dažna figūra sinekdocha.
Žaidžiama laiko ir vietos matmenimis, įvairių geometrinių, molekulinių figūrų
instaliacijomis, turinčiomis aliuzijų į antikinių filosofijų kryptis. Kartais
autorė, atradusi vieną detalę, įvaizdį, per daug juo mėgaujasi. Savitai įdomūs
laipsniavimai (Kažkas gyvas pravirksta, / gesindamas kažką gyvesnio, p. 42),
kūno dalijimas. Kasdienybės realijos pakylėtos į kalbos lygmenį, nors kai kur
socialiniai reiškiniai per daug tiesmukai suvulgarinami (pvz., eil. Valgytojai).
R. Čergelienės poezijai apibūdinti tinka įvairūs
epitetai: sudėtinga, literatūriška, intertekstuali, sociali, bet ne jaudinanti.
Nejaudinanti todėl, kad gal per daug išvietinta ir išlaikinta, belytė ir beformė.
Tokia paukštiška, kad dažnai vietoj nosies subjektas turi snapą, o vietoj kaktos
kiaušinį. Paukštiškas poetės kalbėjimas maždaug tarp rašymo ir
raišavimo (p. 11). Žinoma, autorė žaidžia ir (savi)ironizuoja. Signifikato ir
signifikanto atotrūkis suteikia reikšmę tam, kas dar neegzistuoja. Galbūt teisi J.
Kristeva, rašiusi, kad kalbos skurdo svaigulį menininkas kompensuoja ženklų gausa, o
moteris kalbėjimą linkusi paversti biologija.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|