|
<< Atgal
Sezono metas
Pikti liežuviai mėgsta kartoti, neva Kultūros
posūnis Menas šiuolaikiniam gyvenimui didesnės įtakos nebeturi, jo galia – niekinė.
Negana to, menininkas, kaip socialinis vienetas, prilyginamas nuliui ar minuso ženklui.
Atseit tik vegetuoja ir parazituoja, siurbia gyvybės syvus iš ir taip jau ligoto
visuomenės kūno. Panašiai civilizuotame pasaulyje (t. y. ne tik Lietuvoje) galvoja
tortų-pyragų kepėjai ir finansų analitikai, reklamos vadybininkai ir ortodoksai
benamiai, ne išimtis – kiti žinduoliai.
Bet štai rusų aktorius ir režisierius Konstantinas
Raikinas galvoja savitai: „Menas paveikus“, – tvirtina jis, gudriai ta proga
nusišypso.
Į šią tezę galima būtų nekreipti dėmesio, –
maža ką pripaisto artistai ar akrobatai. Tačiau prieš akis gula istorinis faktas:
vieną vakarą Leningrade, legendinio Arkadijaus Raikino spektaklyje, viengungis
Vladimiras Vladimirovičius Putinas susipažįsta su savo būsimąja žmona.
Įsimyli „Miniatiūrų teatre“ V. Putinas,
vėliau „Lenino mieste“ sukuria šeimą, darniai iki šiol gyvena, nesiskiria.
Pasak Konstantino, Arkadijaus Raikino sūnaus,
minėta aplinkybė žmonijai itin svarbi, negana to, įrodanti, kad pažiūrėjus
nuotaikingą „Miniatiūrų teatro“ spektaklį net kiečiausią žmogų neretai
užplūsta šilti jausmai, užgimsta noras patikti, tapti geresniam, mylėti, daugintis,
likti ištikimam.
Taip atsitiko Vladimirui Vladimirovičiui.
Galbūt ši istorija būtų pasibaigusi trivialios
šeimos sukūrimu – ne pirmam ir ne trečiam, apsilankius kultūros renginyje, yra tekę
įsimylėti, vėliau išsiskirti ar susimušti, vėl tuoktis, tačiau...
Ir vėl neginčytinas meno poveikio faktas, šį
kartą – kinas. Tereikia Vladimirui Vladimirovičiui 1968-aisiais ekrane pamatyti „Ne
sezono metą“ su Donatu Banioniu, ir vaikinas užsimano tapti žvalgu, tokiu pat kaip ir
filmo herojus. Volodią Vladimirovičių sužavi D. Banionio Ladeinikovo personažas, šio
sovietų žvalgo santūrumas, išmintis, įžvalgumas, žmogiškumas ir t. t. Beje, visa
tai neseniai patvirtino ir pats Maestro Banionis, kai per Kremliaus kontroliuojamą RTV
(laidoje „Naktinis skrydis“) guodėsi, kad jis Lietuvai nebereikalingas, o šioje
klesti abejotinas Eimunto Nekrošiaus (nieko apie jį nekalbėsiąs) teatras. Iškilių,
vertų Juozo Miltinio rango asmenybių taip pat nėra, tuščia mene, lietuvių kultūra,
pasak kaimyninės šalies ekrano numylėtinio, „nepriklausomoje“ šalyje (be rusų)
veik merdi.
Bet iš dabarties grįžkime atgal, į meno
istoriją.
Talentingas aktorius iš Lietuvos ir jo sukurtas
vaidmuo toks paveikus, kad stumteli Vladimirą Vladimirovičių į KGB mokyklą. Ir štai
jaunuolis jau diplomuotas žvalgas – seka, susitinka, planuoja slaptas operacijas,
galbūt – atsišaudo...
Nuotykiai veja nuotykį, gyvenimas ne tik Leningrade,
bet ir provincialiame VDR Drezdene Vladimirui Vladimirovičiui Putinui tampa prasmingas,
atsiranda dėl ko aukotis. Ir svarbiausia, visa tai – tikra, neišgalvota, tai jau ne
„Ne sezono metas“ su D. Banioniu.
Po šių antropologinių samprotavimų galime
konstatuoti: jei A. Raikinas būsimajam Rusijos prezidentui pakurstė meilės ugnelę, tai
kino aktorius D. Banionis nukreipė, davė, kalbant to meto leksika, „kelialapį į
gyvenimą“.
Ir kaip po tokios išvados nesididžiuoti Lietuva,
joje išaugintais menininkais, ne be kurių talento jėgos postūmio kaimyninė šalis
išsiugdė tvirtą Prezidentą. Negana to, kaip po viso to nepadėkoti talentingajam D.
Banioniui, kad Rusijoje pagaliau „stojo“ valdžios vertikalė, „valdoma“
demokratija, auga ekonomika, sutvirtėjo FSB, vis daugiau ir daugiau pagaunama piktavalių
šnipų.
Beje, šį sezoną ir Europos Sąjungoje, ir
posovietinėje erdvėje šnipų ypač pagausėjo. Kyla klausimas: kas juos gimdo, iš kur
jie ateina ir kur prapuola?
Prisipažinsiu, pašnipinėti būtų ir man įdomu.
Tačiau ką šnipinėti, kuriuos duomenis rinkti, kaip juos atrinkti? Nežinau. Pramoninis
špionažas manęs niekada nedomino, karinis – perdėm pavojingas, o ir kam rūpėtų
mano suskaičiuoti pėstininkai ar sraigtasparniai, jei tam reikalui paleisti palydovai į
kosmosą. Kultūrinis špionažas (vartyti žurnalus, skaityti knygas, žiūrėti
spektaklius, lankyti parodas etc.) galbūt būtų artimesnis, tačiau, įtariu, jis
nepaklausus visų šalių žvalgyboms. Šnipinėti žmonių sąmonę, gilintis į
pasąmonę... tai – psichoanalitikų ir psichoterapeutų darbas.
Kenkimas savo artimam–svetimam įgauna vis
rafinuotesnes formas: susimokę moldavai su gruzinais it viduramžiais nuodija vyną.
Piktavaliai kaukaziečiai kažką negera (ne vitaminus) vis įberia į Rusijos
Federacinės Respublikos piliečių pamėgtą „Boržomi“...
Bet štai pievelėje Maskvoje po akmeniu rusų FSB
suranda „konteinerį“, jame – kažkas labai svarbaus Britų žvalgybai. Tačiau kas
Britų žvalgybai tą kartą buvo svarbu – iki šiol neaišku. Beje, neaišku ir kodėl
būtina „konteinerį“ slėpti po lauko akmeniu, jei duomenis galima perduoti ir
kitais, švelniai tariant, šiuolaikiškesniais būdais.
Karštakošiai gruzinai nori pirmauti, neatsilikti
nuo sezono mados – Tbilisyje pagauna tris rusų šnipus, papulkininkius. Geranorišką
jų grąžinimo procedūrą paverčia veik vaidybiniu kinu, konceptualia meno akcija:
areštuotas rusų šnipas, flankuojamas Gruzijos policininko ir policininkės,
supažindinus su jo teisėmis, perduodamas Rusijai. Iškilmingai vyksta geranoriška
šnipų perdavimo procedūra, solidžiai, gyvai, magnetu prikausčius prie TV ekrano
milijoninę auditoriją.
Kuo ne filmo „Ne sezono metas“ finalas? Tiesa,
ten kameriniame plenere (veik tuščiame kelyje) D. Banionis iškeičiamas į Laimoną
Noreiką, suprask, amerikietį Pauersą, kurio pilotuojamas žvalgybinis lėktuvas
šeštame praėjusio amžiaus dešimtmetyje (istorinis faktas) buvo raketa numuštas virš
Uralo.
Kaimyninės šalies Prezidento pamiltas „sezonas“
įgauna pagreitį, niekas jam negali likti abejingas – kaista atmosfera, keičiasi
Europoje klimatas.
Ir krenta ne snaigės (dar ne sezono metas), tik
krenta pro viešbučių langus žvalgai...
Neapsikentę lietuviai Vilniuje pagauna perdėm
smalsų rusų diplomatą. Deja, išsiunčia be antrankių. Tyliai su svečiu atsisveikina,
Lietuvos TV stambiu planu jo net neparodo.
Už tokį lietuvių akibrokštą „sezono metu“
rusai nelieka skolingi: Sovetske (Tilžėje) suima Vasilijų Chitriuką, papulkininkį,
savą, tankistą. Atseit šis rinko slaptus duomenis apie Rusijos Baltijos karinį
laivyną Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje.
Kiek man iš geografijos žinoma, Sovetske
(Tilžėje) jūros nėra ir Baltijos karinis laivynas ten nedislokuotas, teka tik Nemunas,
tačiau tiek to: jei rinko, tai rinko, duomenis ir Mėnulyje galima rinkti – taikiai
uždarom šį klausimą.
Ir štai jau per Rusijos TV man rodo kiną: augaloti
FSB pareigūnai ištempia iš automobilio V. Chitriuką, it rąstą (nespurdantį,
nesipriešinantį) pakrauna į savąjį. Ten tariamą Lietuvos šnipą priverčia pozuoti
prieš kamerą.
Žiūri nekaltomis veršelio akimis papulkininkis V.
Chitriukas į objektyvą, nesidairo, įtikinamai prieš TV vaidina šnipą – budri FSB
ranka laiko suspaudus jo snukį, tegul tik pabando pasimuistyti niekšas – Tėvynės
išdavikas, к стенке išgamą. Netrukus rusų saugumietis parodo kažkokią
„fintikliušką“ – neginčytiną įkaltį. Negana to, demonstruoja svarbiausiąjį
– nedidelę užrašų knygelę. Ant šios viršelio – galutinai V. Chitriuko kaltę
įrodantis užrašas: „Записная книжка Василия Хитьрюка“.
„Sezono metas“ tęsiasi...
Kaune, kuriame jau negyvenu ketvirtį amžiaus, o
pastaruoju metu itin retai apsilankau, suskamba telefonas: „Herkus Kunčius? Jus trukdo
iš Valstybės saugumo departamento, gal galėtumėte pas mus užeiti?“
Faktas, kad Lietuvos VSD (Kauno skyrius) domisi, anot
literatūros kritikų, postmoderniais rašytojais iš sostinės, glosto savimeilę. Deja,
pasiūlymas „užsukti“ į „saugumą“ Vytauto prospekte man nėra itin patrauklus.
Be to, dar viliuosi, kad skambinanti moteris apsiriko, šiame bute aš jau seniai
negyvenu, o gal ji – gerbėja – vilioja, dvasiškai įsimylėjusi (?). Ne, dalykiškai
tvirtina, klaidos nėra, tiesiog norinti pakalbėti apie vieną mano klasės draugą.
Išsisukinėju, nesu jo matęs nuo vidurinės
mokyklos baigimo laikų, bergždžiai.
Hipnotizuojantis balsas patikina, kad Lietuvos VSD
(Kauno skyrių) domina kaip tik tas laikotarpis, kai šis mokėsi mokykloje.
Susitariame susitikti kavinėje po pusvalandžio,
Laisvės alėjoje.
Mergina (visai nieko) atpažįsta mane, parodo
pažymėjimą, taip nuramina, kad ne su CŽV, FSB ar „Mosadu“ turėsiu reikalą.
Man įdomu, kuo galėjo sudominti VSD (Kauno skyrių)
mano klasės draugas, apie jį žinau tik tiek, kad studijavo mediciną.
Sužinau: buvo vedęs, išsiskyrė, pakeitė
pavardę, šiuo metu dirba psichoterapeutu provincijoje, – „puiki“ intriga
politiniam (šnipinėjimo) detektyvui.
VSD (Kauno skyriaus) agentė klausinėja, mano
prisiminimai migloti.
Neketinu jai pasakoti apie paauglystėje mūsų
įkurtą „slaptą“ savišvietos būrelį, kai rinkdavomės klasės draugo bute ir
vartydavome postimpresionistų albumus, kitaip tariant, buvome disidentai. Nepasakoju apie
meilę fotografijai, kai mokyklos fotolaboratorijoje po pamokų perfotografuodavome
pornografines kortas. Neužsimenu, kad draugo bute stovėjo monumetalus kaktusas, į kurio
spyglius jis vis susižeisdavo nykštį. Nutyliu ir apie pirmuosius mūsų meilės
nuotykius, kai išgėrę moldaviško „Cabernet“ su kaimyninės mokyklos septintokėmis
nuėjome į Kauno sporto halę klausytis „Locomotiv GT“ koncerto, vėliau bučiavomės
Ąžuolyno parke. Neprasitariu, kad pirmoje klasėje susimušėme ir jo mama paskambino
mano mamai, dėl ko buvau išbartas. Nieko nekalbu ir apie budizmą, Rytus, Indiją, kai
dailininko Liudo Truikio kliedesių paveikti dešimtoje klasėje įtikėjome
reinkarnacija. Žodžiu, tyliu, nieko neišduodu, kas šiuo neordinariu klausimu galėtų
Lietuvos VSD (Kauno skyrių) dominti.
Kai VSD (Kauno skyriaus) agentė, kažką
pasižymėjusi savo mokykliniame (langeliais) sąsiuvinyje, ketina kilti ir atsisveikinti,
nesusilaikau nepaklausęs, kokius ir kur mokslus yra studijavusi; man išties įdomu,
noriu kuo daugiau sužinoti apie Lietuvos VSD pareigūnus, tai gali rašytojo karjerai
praversti.
Gaunu atsakymą: mano nuostabai, baigusi ne
žvalgybos mokyklą Pabradėje, bet studijavusi Vytauto Didžiojo universitete, ji –
filologė, bakalaurė.
Ir štai, anot žvalgybos specialistų, „pasistoja“
klausimas: kokį ji sukurs savo ataskaitoje mano bendraklasio portretą? Nežinau. Drįstu
tik įtarti, kad jis bus literatūrinis, ne visai tikras.
Tada nejučiomis imu suvokti, kad menas, literatūra
yra išties paveikūs. Ataskaita VSD (Kauno skyriaus) viršininkams virs „grožine“
literatūra, tačiau perskaitę jie to nesupras. O gal?.. Ne, greičiau, jos (ataskaitos)
pagrindu bus priimti sprendimai, numatyti veiksmai, galbūt – net operatyviniai.
Tikėtina, jei tik bus talentingai surežisuoti, po kurio laiko žurnalistų bus
apdainuoti spaudoje, iliustruoti per TV ir kada nors, jei tik pasiseks, virs romanu apie
klastingą šnipą ar pilnametražiu kino filmu.
Ir štai tada koks nors vietinis nebrendyla
Vladimiras Vladimirovičius žiūrės „Ne sezono metą 2“ kino teatre, susižavės
mano klausės draugu (tarkim, iškiliu Rusijos kino aktoriumi D. Banioniu), užsigeis
tapti į jį panašus. Ir niekas, po velnių, net nenumanys, kad jis iki abitūros
vaikščiodavo iškeltu pūliuojančiu nykščiu, šeštoje klasėje svajojo tapti
viešnamio direktoriumi, o dešimtoje gurkšnodavo savo šlapimą ir tikindavo draugus,
kad tai geriausias vaistas nuo peršalimo.
„Sezono metas“ ir jo veržlūs vaikai –
prezidentai romantikai, bebaimiai komitetų pirmininkai, reiklūs departamentų
direktoriai, gudrūs žvalgai, klastingi agentai – negimsta iš Šventosios Dvasios.
Įsitikinęs, jie literatų, filologų, dailininkų, dramaturgų, kitaip tariant,
humanitarų – tariamų nulių – kūriniai. Tai jie, neretai iš paikystės, vienatvės
ar nuobodulio, kuria makabriškus siužetus, juos išguldo popieriuje, perkelia į sceną,
knygas, užfiksuoja kino juostoje – šekit – žiūrėkit, skaitykit (!).
Ir štai, „Miniatiūrų teatre“ pakikenus iš A.
Raikino, pasižavėjus D. Banionio talentu – jų „meno jėgos“ stumteltas, – į
namus pasibeldžia įtarus, kaltinantis išdavyste ir siekiantis „deramo“ atpildo „sezono
metas“ – „šnipomanija“ jo kūrybinis slapyvardis.
HERKUS KUNČIUS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|