|
<< Atgal
Wisława Szymborska
būties poezija
Edwardas Balcerzanas, Poznanės Adomo Mickevičiaus
universiteto polonistikos profesorius, 1990 m. pradėjo rinkti medžiagą savo knygai apie
Wisławą Szymborską. Jis kreipėsi į poetę, perspėdamas, kad neieško jokių
paslapčių iš jos privataus gyvenimo, norėtų sužinoti tik faktus. Kuo labiau
profesorius mėgino iškvosti poetę, tuo mažiau ji buvo kalbi, kol galiausiai
pareiškė: Kadangi skaitėte mano eilėraščius, tai puikiai žinote mano nuostatą
dėl tokių klausimų. Nors ir daug konkrečios informacijos E. Balcerzanas išpešė
iš W. Szymborskos, bet knygos taip ir neišleido. Vėliau jis pasakė, kad tas, kas
perskaitys eilėraštį Gyvenimo aprašymas, neras ramybės:
Iš visų meilių užtenka vien sutuoktinės,
o iš vaikų tiktai tų, kurie gimė.Svarbiau,
kas pažįsta tave, o ne ką tu pažįsti.
Kelionės tiktai tos, kur į užsienį.
Priklausomybė kam, tačiau be kodėl.
Apdovanojimai, be už ką.
<
>
Praleisk tylomis šunis, kates ir paukščius,
Suvenyrų šlamštą, bičiulius ir sapnus. |
|
(Vertė S. Geda) |
Poetė, gavusi Nobelio premiją, apipulta
žurnalistų pasakė, kad nesupranta žmonių, viską apie save išsipasakojančių:
Nežinau, kokie vidiniai ištekliai jiems lieka. Juk reikia ką nors pasilikti tik
sau.
Urszula Kozioł, poetė iš Vroclavo, W. Szymborskos
bičiulė, yra sakiusi, kad jų pašnekesiai dažnai prasidėdavo sakiniu: O dabar aš
tau papasakosiu visą savo gyvenimą. Tai buvo toks abiejų mėgstamas juokelis,
nerašytas susitarimas, kad jų draugystė nėra grindžiama abipusiais išsipasakojimais.
Jeigu priklausytų nuo W. Szymborskos, lig šiol
nežinotume, nei kad ji gimė 1923 m. liepos 2 d., nei kur. Gimimo vieta nėra visai
aiški: gimimo liudijime figūruoja Bninas. Bet pati poetė, remdamasi šeimos perduota
informacija, nurodo, kad gimė Kurniko miestelyje. Kadangi Bninas šiandien jau priklauso
Kurnikui (pagal administracinį žemėlapį), tai ginčytis lyg ir nebeliko dėl ko.
W. Szymborska Wincento Szymborskio ir Annos
Marios Rottermundaitės dukra. Tėvas Zakopanėje apsigyveno XIX a. pabaigoje, o 1904 m.
pradėjo tvarkyti Władisławui Zamoyskiui priklausančias Zakopanės valdas. Nobelio
premijos paskyrimo dieną, 1996 m. spalio 3-iąją, W. Szymborska kaip tik buvo
Zakopanėje, kuri jai yra labai svarbi.
Bet grįžkime prie jos šaknų. W. Szymborskis (g.
1870 m.) vedė poetės motiną Pirmojo pasaulinio karo metu. Savo laiške grafo W.
Zamoyskio patikėtiniui, informuodamas apie vėjo išvartytus medžius, apie jų gabenimą
į lentpjūvę ir kitas problemas, užsimena ir apie asmeninį gyvenimą: Turbūt dėl
visų šių bėdų pamečiau galvą ir
vedžiau. Jeigu dar lig šiol, Ponas Daktare,
apie tai negirdėjote, tai prašau dabar stebėtis. O buvo taip. Prasidėjus invazijai,
pas mus pasislėpė kunigo Kazimierzo Liubomirskio raštinė, kurioje dirbo kilminga
panelė Anna Rottermundaitė. Kadangi merginai atrodė, kad po karo vyrų neliks, nutarė
ištekėti už vyresnio, kad tik sena merga nebūtų. O ko nori moteris, to nori ir
Dievas, taigi 1917 m. vasario 17 d. vedžiau ją. Kraičio, žinoma, neėmiau
Jai buvo dvidešimt aštuoneri metai, jam
keturiasdešimt septyneri. Vestuvės vyko pas jaunosios dėdę, kunigą Maurycijų
Rottermundą Šafliaruose. Dar tais pačiais metais gruodžio 24 d. jiems gimė dukra
Maria Nawojka, o po šešerių metų, kai jie persikėlė į Kurniką, Wisława. Jos
krikšto mama buvo Julia Zaleska, Namų ruošos mokyklos moterims vedėja. Šią mokyklą
įsteigė pats W. Zamoyskis. Paauglystės metais Wisława važinėjo atostogauti pas savo
motinos dėdę kunigą į Šafliarus, kur susitikinėjo su kitais giminaičiais. Tarp jų
buvo ir Andrzejo Rottermundo, Karalių rūmų Varšuvoje direktoriaus tėvas, kuris
tyrinėjo savo giminės genealogiją ir ieškodamas protėvių prisikasė iki XVI
amžiaus.
Wisławos mama Anna buvo geležinkelio konduktoriaus
dukra, kurios senelis, Varšuvos kunigaikštystės karininkas, kovojo 1831 m. sukilime.
Antonis Szymborskis, poetės tėvo senelis, taip pat dalyvavo šiame sukilime. Jis žuvo
mūšyje prie Grochovo, taip ir neišvydęs savo vėliau gimusio sūnaus Antonio,
Szymborskos senelio. Šis, sulaukęs vos septyniolikos metų, pabėgo iš namų, dalyvavo
Tautų pavasario kovose, o paskui bastėsi po pasaulį: buvo Turkijoje, Prancūzijoje,
Italijoje, JAV. Grįžo į Lenkiją dalyvauti 1863 m. sausio sukilime. Jam žlugus, buvo
suimtas ir pasodintas į Varšuvos citadelę joje kalėjo dvejus su puse metų.
Švenčiant šimtąsias sukilimo metines, leidinyje
Życie literackie (Literatūrinis gyvenimas) buvo išspausdinti A. Szymborskio
dienoraščių fragmentai, nurodant, kad jie paimti iš privataus archyvo. W. Szymborska
tada nepaskelbė, kad tai jos archyvai, kad ji pati pasiūlė savo senelio dienoraščius
spaudai. Ji yra užsiminusi, kad turinti ir senelės dienoraščius: Rašė juos
būdama šešiolikos, sąžiningai prisipažįstu, aš jos amžiaus taip aiškiai ir be
jokių pretenzijų nebūčiau sugebėjusi rašyti.
Būdama ketverių rašytoja pirmą kartą išgirdo
Marijos Konopnickos (apie tai W. Szymborska papasakos po keturiasdešimties metų
rašydama apie jos poeziją) pasaką Apie nykštukus ir našlaitę Marysią ir visą
gyvenimą ją laikė jausmingumo ir šmaikštumo šedevru. Dar viena didelė jos
vaikystės meilė, išlikusi visam gyvenimui, tai Ernsto Teodoro Amadejaus Hoffmano
Spragtukas. W. Szymborska yra sakiusi, kad vaikystėje buvo laiminga, nes jos tėvai
jai skaitė fėjų pasakas, ypač ji mėgo klausytis M. Konopnickos bei Hanso Kristiano
Anderseno kūrinių. Pastarasis ją stebino tuo, kad turėjo drąsos rašyti pasakas su
liūdnomis pabaigomis. Labiausiai, ko gero, įsidėmėjo pasaką apie užburtą
kunigaikštį, nes kas gi kitas galėjo taip paveikti, kad vieną gražią dieną ši
mergaičiukė puolė bučiuoti su bevaisiu heroizmu darželyje sugautas varles.
Rašytoja prisipažįsta buvusi baisi
teroristė visus namiškius nuolatos versdavo skaityti jai knygas. O kai pati
išmoko skaityti, dar vienas autorius pelnė jos didelę simpatiją Jules Verne'as.
Šio rašytojo fantazijos, anot poetės, niekada nesensta. Ji lig šiol atsimena jo
knygas: Iliustracijose, kurios labai tiksliai atspindi J. Verne'o pasakojimą, viskas
yra dryžuota: dryžuota žemė, dryžuotas mėnulis, dryžuota jūra ir padebesiais
skrendančių laivų burės, net Šiaurės ašigalyje esančio ugnikalnio atradėjo
ausinės yra dryžuotos. Kai mokykloje sužinojau, kad tenai nėra jokio ugnikalnio, buvau
labai pasipiktinusi. Man ši informacija nepatiko.
Šita vaikystės meilė dryžuotoms iliustracijoms
atsispindi eilėraštyje Galimybės:
Renkuosi išimtis.
Renkuosi išeiti anksčiau.
Renkuosi kalbėtis su daktarais apie kitką.
Renkuosi senas iliustracijas su dryželiais. |
|
(Vertė S. Geda) |
Gal aštuonerių, gal devynerių W.
Szymborska perskaito kažkokį šiurpų romaną. Jo pavadinimo neprisimena, nes buvo be
viršelių kelių kartų jaunų panelių skaitytas suskaitytas, net ir titulinio
puslapio netekęs, bet rašytoja puikiai prisimena tą jaudulį, su kuriuo rijo knygą, ir
neviltį, kad knyga pasibaigė. Tada ji nusprendė parašyti savo romaną: Energingai
ėmiausi darbo, nusmailinau pieštuką ir atsiverčiau švarų sąsiuvinį. Dėl
pagrindinės veikėjos vardo nereikėjo sukti galvos, jį jau turėjau. Kažkokiame
leidinyje buvau mačiusi paveikslėlį su įsimylėjėlių porele rožių krūmo fone. Po
juo užrašas: Idilė sode. Maniau, kad Idilė yra merginos vardas, todėl mano
romano pirmasis sakinys buvo toks: Nuo ankstyvo saulėtekio Rusvaakė Idilė žvelgė
į horizontą, iš kur artėjo laiškanešys ir nešė jai sužadėtinio laišką
Paskui prasidėjo labai gyvas veiksmas. Kažkas paslapčiomis priartėjo prie Idilės iš
už nugaros ir bjauri letena sunkiai nusileido jai ant peties. Čia, deja, dėl neaiškių
priežasčių tekstas nutrūksta. Na ir jau niekad nesužinosiu, kas nutiko toliau.
Tai vienas iš nedaugelio W. Szymborskos atsiminimų
apie vaikystę, bet ne vienintelis. Rašydama apie Romano Brandstaetterio knygą Aš
esu žydas iš Vestuvių, ji prisiminė žydaitę Pepą Singer, Bronovicų karčemos
savininko dukrą. Pepa dirbo sesele, ir mažoji Wisława įsiminė, kad į jų namus
suleisti sergančiai mamai vaistų ateidavo kaulėta, nedidukė moteris, su ant nosies
styrančiais akiniais, asketiškai glotniai sušukuotais žilstelėjusiais plaukais. Ji
nemėgo šitos viešnios, nes seselė klausinėdavo apie mokyklą ir pamokas. Buvau
tokio amžiaus, kai tokie klausimai yra nepakenčiami, todėl ne vieną kartą Pepos
apsilankymų laiką praleisdavau patalpose, kur buvo galima užsikabinti duris kabliuku
iš vidaus. Šiandien man nesmagu dėl tokio elgesio ir jaučiu didelį, nors ir labai
pavėluotą norą atsakyti į visus ponios Pepos klausimus. Netgi į pačius sunkiausius
kiek bus septyni kart aštuoni ir kada buvo mūšis prie Chocimo.
Kiek tuomet Wisławai buvo metų? Ne mažiau nei
devyneri (nes jau gyveno Krokuvoje) ir ne daugiau nei trylika (nes dar buvo gyvas tėvas,
jis mirė 1936 m.).
Būsimosios poetės gimimo metais W. Szymborskis tapo
Kurniko žemių administratoriumi ir ten su žmona bei dukromis persikėlė. 1924 m. W.
Zamoyskis mirė, o W. Szymborskis, nors dar pačiame jėgų žydėjime, išėjo į
pensiją ir penkeriems metams persikėlė gyventi į Torunę. Čia W. Szymborska pradėjo
lankyti pradinę mokyklą, o nuo 1932 m. mokslus tęsė jau Krokuvoje, kur persikėlė
šeima. 1935 m. įstojo į Krokuvos seselių uršuliečių gimnaziją. Karo metais slapta
šioje gimnazijoje tęsė mokslus ir 1941 m. išlaikė brandos egzaminus.
Prisimindama mokyklos suolą, W. Szymborska
prisipažįsta, kad ne itin stropiai klausydavosi mokytojų ir, užuot galvojusi apie
pirmuonius, ypač apie klumpelę, mąstė visai apie ką kitą: Man ji atrodė
nuobodybė, kurią nežinia kodėl turėčiau piešti sąsiuvinyje. Tada jos dauginimosi
būdas man dar neatrodė stulbinantis. Dauginasi, ir tegul sau. Tuomet galvoje sukosi kur
kas įdomesnis ir neįspėjamas klausimas: ar pavyks man su drauge Małgosia S. prasmukti
į kino teatrą Uciecha ir pamatyti draudžiamą pojūčių ir pareigų
dramą. Klumpelė tik daug vėliau pareikalavo jai priklausančios vietos mano
vaizduotėje.
Kino teatras Uciecha iki šiol tebėra prieš
Uršuliečių gimnaziją. O Małgosia Stanisławska, su kuria W. Szymborska, draugių ir
namiškių vadinama Ichna, sėdėjo viename suole Jano Stanisławskio (didžiojo
anglųlenkų žodyno kūrėjas) dukra. Mes labai daug plepėdavome, todėl dažnai
mus persodindavo. Buvom pamišusios dėl kino. Pirmasis filmas, kuris mums sukėlė
euforiją, buvo Kongresas šoka. Apie jų meilę kinui pasakoja kita mokyklos
draugė, aktorė, Krokuvos teatro mokyklos profesorė, Danuta Michałowska: Ichna su
Małgosia klasėje buvo labiausiai pašėlusios. Persirenginėdavo suaugusiųjų
drabužiais ir eidavo žiūrėti filmų, į kuriuos jų amžiaus panelių neįleisdavo.
Taigi mažosios panelės lėkė žiūrėti filmų su
Greta Garbo, Marlena Dietrich, žiūrėjo Maroką, Žydrąjį angelą, bet
nepavyko prasmukti į Matą Harį. Joms buvo po dešimt dvylika metų, bet jos jau
žinojo, kad filmai kuriami filmavimo studijose ir kad aktorės paprastai turi
pseudonimus: Małgosia buvo Diana Valjean, o Ichna Trina Ponton. Trina paprastai
ištekėdavo už pono de Wallon, kitaip tariant už Danutos Michałowskos, kuriai visada
atitekdavo vyriški vaidmenys. Melodramos, romansai, meilės trikampiai visos
aukštųjų sluoksnių gyvenimo peripetijos, pačių mergaičių parašyti scenarijai,
improvizuoti dialogai. Kad nereikėtų rūpintis scenografijos elementais, buvo renkamasi
tam tikros vietos: Jordano parkas, Kosciuškos kalnelis, Vavelio kiemas. Kai dėl blogo
oro negalėjo šiose scenose vaidinti, aktorės rinkdavosi netoli Vavelio esančiame
Stanisławskių bute arba Szymborskių Radvilų gatvėje. Draugės atsimena, kad tai
buvo tipiški inteligentų žemvaldžių namai. Dideli kambariai, aukštos lubos, seni
baldai, kilimai.
Kartą su klase W. Szymborska aplankė
antialkoholinę parodą. Šį įvykį poetė prisimins rašydama apie Irenos Landau knygą
Statistinis lenkas, nes kaip tik tada ji pirmą kartą susidūrė su pačia
statistika. Ten buvo kažkokios diagramos ir skaičiai, kurių, be abejo, neprisimenu.
Bet puikiai prisimenu ryškaus spalvoto gipso girtuoklio kepenų maketą. Visi grūdomės
prie tų kepenų. Dar labiau mums rūpėjo lenta, kurioje kas dvi minutes įsižiebdavo
raudona lemputė. Po ja užrašas tvirtino, kad kas dvi minutes pasaulyje nuo alkoholio
miršta žmogus. Mums atėmė žadą. Viena iš mūsų, toji, kur jau turėjo laikroduką,
įdėmiai sekė, ar lemputė tikrai mirksi kas dvi minutes. Tinkamiausiai toje situacijoje
laikėsi Zosė W., ji persižegnojo ir pradėjo kalbėti Amžiną atilsį.
Niekada daugiau statistika nesukėlė man tokių stiprių išgyvenimų kaip tąkart.
W. Szymborskos eilėraščiuose nuolatos išnyra
statistika. Kad ir šitaip:
Iš šimto žmonių
viską žinantys
penkiasdešimt du,
abejojantys kiekviename žingsnyje
beveik visi likusieji |
|
(Vertė B. Jonuškaitė) |
W. Szymborskos bičiulė, poetė Barbara
Czałczyńska, atsimena, kad atėjusi į leidinio Życie literackie redakciją, rado
Wisławą skaitančią Statistinį metraštį. Barbaros nuostaba Wisławai pasirodė
keista: Viską reikia peržvelgti, pasakiusi ji.
Mūsų keliai išsiskyrė, kai pradėjome mokytis
skirtingose gimnazijose, prisimena Małgorzata Szerchowa. Tačiau vėl susitikome
okupacijos metais. Tėvas turėjo daug mokinių, o jo anglų kalbos vadovėlis buvo
visiškai suskaitytas. Todėl suradęs pažįstamą leidėją parengė naują First
steps in English ir, žinodamas, kad Ichna gražiai piešia, paprašė jos vadovėlį
iliustruoti.
Tai buvo ne vienintelė W. Szymborskos iliustruota
knyga. Ji iliustravo Adamo Włodeko 1948 m. išleistą knygą vaikams Batuotas
Mruczekas bei savo eilėraštį Beždžionė.
Małgorzata atsimena, kad 1943 m. W. Szymborska,
nenorėdama būti išvežta darbams į Vokietiją, pradėjo dirbti tarnautoja
geležinkelio stotyje. Tiek Małgorzata, tiek Danuta karo metais užsukdavo pas
Szymborskius pasisiūdinti batų. Wisławos sesuo Nawoja kartu su vyru duoną
užsidirbdavo siūdami batus. Štai Pagiriamasis žodis sesei iš rinkinio
Didžiulis skaičius:
Mano sesuo eilėraščių nerašo
ir jau turbūt staiga nepradės rašyti eilėraščių.
Kaip ir motina, kuri nerašė eilėraščių,
kaip ir tėvas, kuris taip pat nerašė eilėraščių.
<
>
O kai sesuo kviečia pietų,
tai žinau, kad neketina
skaityti man eilėraščių.
Jos sriubos yra nesąmoningai pikantiškos,
o kava nesilieja ant rankraščių. |
|
(Vertė B. Jonuškaitė) |
Vis dėlto apie karo laikotarpį W.
Szymborska nedaug yra prasitarusi. Švedų televizijos Larso Helandero filme ji sako:
Kai prasidėjo karas, supratau, kad kažkas pasibaigė ir kad jau niekada nebus taip,
kaip buvo. Mane buvo apėmęs keistas jausmas, kurio nesugebu pati sau paaiškinti, gal ir
sugebu, bet tai jau priklauso sričiai, kurios nesuvokiu. Pro antro aukšto langą
mačiau, kaip per Mažąją aikštę važiavo valstiečių vežimai. Kiekviename gulėjo
sužeistas, sutvarstytas kareivis, per bintus sunkėsi kraujas. Kažkas manyje tarė: aha,
ir vėl. Man buvo septyniolika metų, tačiau manyje kalbėjo kažkas, kas jau daug kartų
buvo matęs tokius vaizdus.
Nedaug yra W. Szymborskos eilėraščių,
atspindinčių tas karo dienas. Tada ji rašė dainas ir apsakymus. Kai kas dar atsimena
ir Wisławos linksmas, nuotaikingas daineles ir ją pačią šalia fortepijonu grojančio
būsimojo Nacionalinės filharmonijos direktoriaus Witoldo Rowickio, bet ji, kaip visada,
yra linkusi nieko neatsiminti.
Ką šiandien mėgsta veikti W. Szymborska? Vis dar
žavisi Jano Vermeerio tapyba, kartais nueina į operą, nepakenčia žaisti Monopolio,
dievina Michelį Montaigne'į, Jonathaną Swiftą ir Thomą Manną, mielai žiūri
siaubiakus, visada aplanko archeologinius muziejus, nesupranta, kad kas nors gali
nežinoti Charles'o Dickenso Pickwiko klubo, žavisi Šerloku Holmsu, o jos
mylimiausias režisierius Federico Fellinis. Klausosi visų pirma Ellos Fitzgerald:
Ellos dainavimas mane sutaiko su gyvenimu ir tiesiog guodžia. To negalėčiau pasakyti
nei apie vieną kitą dainininkę. Ji man yra pati geriausia, ir abejoju, ar suspėsiu
pakeisti savo nuomonę.
Gamta W. Szymborskai labai svarbi. Nuo 1972 m. poetė
dažnai atostogas praleisdavo miškuose stovinčiame vasarnamyje su savo draugu Korneliu
Filipowicziumi. Jai patinka grybauti ir meškerioti. Mėgsta kates, šunis, paukščius.
Dažnai iškylauja už miesto, nuošaliose gamtos kampeliuose ir ten, kur apsistoja,
maždaug dviejų šimtų metrų spinduliu surenka šiukšles, už tai gamta jai
atsimoka akiai maloniais vaizdais.
Jos skaitoma lektūra anaiptol neapsiriboja vien
beletristika. Baigusi kokį nors vidinį monologą su malonumu perskaito knygą, norėdama
sužinoti, kaip čiaudėja drambliai arba kaip skaičiuojamos šimtakojo kojos.
W. Szymborska viena iš feminizmo pradininkių
Lenkijoje. Ji diskretiškai ir su humoru, bet visada ir visur gina moteris, jas
užjaučia, žavisi jomis, pateikia jų nuomonę. Nepraleidžia nė vienos progos
nepriminusi apie gėdingą istorijos dėmę faktą, kad moterys šimtmečius negalėjo
spręsti savo likimo, kad buvo ne savo valia ištekinamos už vyrų. Tačiau apie vyrus ji
rašo be feministėms būdingo atšiaurumo, bet daug ką įžvelgia.
Feljetone apie G. G. Casanovos Atsiminimus ji
atkreipia dėmesį į keistą dalyką: nė viena šio garsiausio pasaulyje suvedžiotojo
meilužė nemėgino jo sulaikyti ar susigrąžinti. Keista. Kas antras Kowalskis savo
kailiu patiria, koks kryžiaus kelias laukia norinčio pradingti meilužio. O Casanova
krovėsi savo mantą be didelių trukdymų, kai kurios mylimosios net jam padėdavo. Ar
jos buvo nusivylusios? Ar jis joms nusibodo? Ar įgriso? Štai šiais pamąstymais noriu
priminti, kad šiemet yra Tarptautiniai moterų metai.
1945 m. W. Szymborska pradėjo studijuoti
polonistiką, po metų sociologiją, bet studijas metė, nes privalėjo uždarbiauti
rašydama straipsnius į kultūrinius leidinius. Nuo 1953 iki 1968 m. buvo Krokuvoje
einančio savaitraščio Życie literackie poezijos skyriaus vedėja. Leidinyje
19671981 m. ji skelbė feljetonų ciklą Daugiau nei privaloma literatūra,
vėliau juos spausdino leidiniuose Pismo, Odra, o nuo 1993 m. dienraštyje
Gazeta Wyborcza. W. Szymborska yra stulbinanti skaitytoja. Nėra temų, kurios jai
būtų svetimos. Ji gali skaityti kalendorius, gali domėtis, kaip muzika veikia gyvūnus
arba narstyti šumerų istoriją. Tačiau iš tikrųjų jos stichija poezija, beje,
tą pasako ir jos pasirenkama literatūra, ir visiškai netikėtas, originalus jos
pasaulėvaizdis.
W. Szymborska plunksnos mylėtojams rašė
šmaikščius, ironiškus, linksmus atsakymus. Poetė rašo, kad kalendorius su
korektūros klaidomis, kuriame viena savaitė turėtų du šeštadienius, lyrine jėga
pralenktų mums atsiųstą eilėraštį... Arba kandžioji W. Szymborska atsiskleidžia
ir šitaip: Jūsų poezijos pasaulyje auga tik rožės, o ant neįvardytų šakų tupi
lakštingalos. Dar yra bičių, beje, parašytų su ū. Gervės neminėsime, nes ji
styro virš statybų. Taigi pasaulis skurdus, neįdomus. Veltui ieškotume tokių
žavių augalėlių kaip pievų pašiaušėlis, veronika, dėmėtoji mauda, gyslotis.
Nėra jūsų poezijos pasaulyje ir nuostabių paukščių, pavyzdžiui, tokių kaip
rožinė girnovė, juodkrūtis bėgikas, tukanas. O kur nesuskaičiuojama galybė
vabzdžių su visus pranokstančiu jonvabaliu?
Tokius žaidimus poetė mėgsta išvardijimai
būdingi ir jos poezijai. Ji ne kartą yra apgailestavusi, kad Jano Sokołowskio knyga
Lenkijos paukščiai niekaip neatsispindi poetų veikaluose.
W. Szymborska nuolatos buvo skatinama rašyti ir
poezija užsidirbdavo dar neidama į mokyklą: Visada rašinėjau kažkokius
eilėraštukus. Už pirmuosius netgi esu pinigų gavusi. Rašydavau juos namuose, ir jeigu
kuris nors patikdavo mano tėvui, kad patiktų, turėjo būti šmaikštus, be jokių
lyriškų išsiliejimų, jis išsitraukdavo piniginę ir sumokėdavo. Gal kokius 20
grašių, dabar jau neprisimenu. Taigi poezija užsidirbinėjau iš pat pradžių, nuo
kokių penkerių metų.
W. Szymborskos pirmieji eilėraščiai nebuvo itin
sėkmingi. Pirmą kartą jos pavardė buvo išspausdinta 1945 kovo 14 dieną Krokuvos
leidinyje Walka (Kova), dienraščio Dziennik Polski priede po
eilėraščiu Ieškau žodžio. Adamas Włodekas, tuometinis Walkos
redaktorius, vėliau išleistuose prisiminimuose apie W. Szymborskos debiutą rašo:
Jos eilėraščiuose nebuvo nieko nepaprasto, priešingai jie buvo silpni. Tokie
silpni, kad negalėjome nė vieno jų spausdinti. Negalėjome susisiekti su autore, nes ji
pasirodė redakcijoje tik tą vieną vienintelį kartą, kai juos atnešė, adreso mums
nepaliko. Tačiau vienas iš redaktorių, matyt, juose kažką vis dėlto įžvelgė, o
kai jam buvo pasakyta, kad šitos pradedančiosios rimuotojos eilėraščiai yra kaip
kaspinuočiai, jis pasiūlė šį tą iškirpti, šį tą sutrumpinti, išspausdinti
bent fragmentą. Taip ir buvo padaryta. Iš du puslapius užimančio eilėraščio
Kažkokie atsirado perpus sutrumpėjęs Ieškau žodžio. Jam pasirodžius,
autorė atėjo į redakciją. Ar vis dėlto už tą eilėraštį išmokėsite man
honorarą? paklausė ji.
Po mėnesio pasirodė antras jos eilėraštis, kuris
po dvidešimties metų pradės jos Rinktinę, nes, anot autorės, atlaikė laiko
išbandymus.
Mūsų karo grobis tai žinios apie pasaulį
jis toks didelis, kad telpa tarp rankų paspaudimo
toks sudėtingas, kad jį galima nusakyti šypsena,
toks keistas, kaip senų tiesų aidas maldoje. |
|
(Vertė B. Jonuškaitė) |
W. Szymborska daugelio premijų
laureatė, tarp jų Jurzykowskio Fondo premija (Niujorkas, 1972), Solidarumo
kultūros premija (1987), J. W. Geothe's premija (Frankfurtas prie Maino, 1991), J. G.
Herderio premija (Viena, 1995). Tačiau tik Nobelio premija, nepaisant didelių poetės
pastangų, kad viskas liktų po senovei, privertė ją šiek tiek pakeisti nusistovėjusį
gyvenimo būdą. Bet įpročiai ir nuostatos nepakito. W. Szymborska bičiuliams ir
pažįstamiems rašo laiškus ant savo pačios darytų koliažų, humoristinių atvirukų,
puikiai atspindinčių ironišką jos stilių. Su artimaisiais žaidžia visokius
išgalvotus žaidimus, drauge kuria šmaikščius proginius eilėraštukus. Taigi šių
privačių žaidimų jau nebuvo galima nuslėpti ir jie išplito įvairiuose Krokuvos
pobūviuose ar šventėse. 2003 m. visa tai atsirado knygos pavidalu: Eilėraštukai
dideliems vaikams su autorės aplikacijomis.
Pirmasis jos parengtas eilėraščių rinkinys
niekada nepasirodė jis neatitiko 1949 m. literatų suvažiavime Ščecine
literatūrai iškeltų reikalavimų. Rinkinys Todėl gyvename, pasirodęs 1952 m.,
pažymėtas stalininio laiko ženklais. Užtenka paskaityti eilėraščių pavadinimus:
Jaunimui, statančiam Naująją Hutą, Sveikinant socialistinio miesto
statybas, Mūsų darbininkas kalba apie imperialistus, Leninas, Senos
darbininkės prisiminimai prie liaudies konstitucijos lopšio. Panašios temos vyrauja
ir antrame rinkinyje Sau uždavinėjami klausimai (1954). Taigi W. Szymborskos karo
ir gedulo poezija labai greitai prisitaikė prie naujosios kartos, kuri mąstė pagal
socialistinio realizmo direktyvas. Dalis šios kartos, išgyvenusios karo beprasmybę,
stengėsi kuo labiau nutolti nuo mirties ir pralaimėto Varšuvos sukilimo, stengėsi
kurti naują žmogų ir naują pasaulį.
Apskritai geresnio pasaulio kūrimas kėlė grėsmę
pasauliui. Vėliau W. Szymborska pasakys, kad iš pradžių ji mylėjo žmoniją. Šis
šūkis mylėti žmoniją suklaidino daugybę žmonių. Nes tai buvo dvidešimto
amžiaus vidurio politinių sistemų fasadas. Poetė vėliau suvokė, kad mylėti reikia
ne žmoniją, o žmogų. Mylėti, tai reiškia apskritai jį pastebėti, jausti tai, ką
jis jaučia. Tik taip asmenį galima atskirti nuo abstrakčios žmonijos sąvokos.
Beveik keturiasdešimt metų W. Szymborska pokario
laikotarpio neminėjo. Literatūros kritikas Tadeuszas Nyczekas iš Krokuvos rašė:
Szymborksa tyli. Nesiaiškina, neatsikerta, negula kryžiumi, neatsiprašo. Galbūt
priėjo išvados, kad blogų arba kvailų žodžių negalima ištrinti kitais žodžiais
ar gestais. Ką ji galėtų spręsti apie literatūrą, apie jos trapią esmę, jeigu
pripažintų, kad taip lengva išbraukyti parašytus žodžius? Skriaudos, jeigu buvo
padarytos, liks skriaudomis, ir tik nuskriaustasis gali atleisti arba ne. Jeigu ir galima
ką nors pataisyti, tai tik kitais, geresniais darbais. Szymborska jau niekada daugiau
nekinkė poezijos į jokias kovas.
Tik 1991 m., gavusi prestižinę J. W. Goethe's
premiją, Frankfurte sakydama kalbą ji užsiminė: Tikrovė kartais pasireiškia taip
chaotiškai ir taip siaubingai nesuprantamai, kad norėtųsi joje atrasti kokią nors
pastovesnę tvarką, suskirstyti ją į tai, kas yra svarbu ir kas nesvarbu, kas yra
nauja, o kas pasenę, kas trukdo, ir kas padeda. Tai pavojinga pagunda, nes tada dažnai
tarp pasaulio ir pažangos įsiterpia kokia nors teorija, kokia nors ideologija,
pažadanti viską sutvarkyti ir paaiškinti. Yra tokių mūsų rašytojų, kurie sugebėjo
atsilaikyti šiai pagundai, jie pakluso savo nuojautai ir sąžinei, bet ne tarpininkams.
Aš, deja, pasidaviau šiai pagundai, apie tai byloja mano du pirmieji eilėraščių
rinkiniai.
Tais pačiais metais interviu leidiniui Tygodnik
literacki ji pridurs: Priklausiau kartai, kuri tikėjo. Aš patikėjau. Atlikau savo
eiliavimo užduotis įsitikinusi, kad elgiuosi teisingai. Tai pati blogiausia mano
gyvenimo patirtis.
Esminiai W. Szymborskos poetikos bruožai
išryškėjo tik 1957 m. išleistame rinkinyje Šaukiant Yeti. Tai, ko gero, ir yra
jos tikrasis debiutas, kuriuo poetė pavergė skaitytojų širdis. Nuo to laiko
kiekvienoje poetės knygoje atsirasdavo bent po vieną jau prieš tai išgarsėjusį
eilėraštį. Šaukiant Yeti tokių buvo nemažai: Iš neįvykusio žygio į
Himalajus, Niekas nenutinka du kartus, Atlantida, Dvi Bruegelio
beždžionės. Žinoma, tas eilėraščių populiarumas keitėsi, todėl sąrašas
visada yra atviras, tačiau, tarkim, iš rinkinio Druska (1962) visi poezijos
skaitytojai žino Pašnekesį su akmeniu ir Herakleito upėje. Čia yra ir
vienas gražiausių lenkų kalba parašytų meilės eilėraščių Babelio bokšte.
Jame girdime mitinių vyro ir moters prieš šimtmečius tartus balsus, eilėraštis
prasideda šitaip:
Kelinta valanda? Taip, laiminga esu,
man trūksta ant kaklo varpelio,
kuris žvangėtų, kai tu miegi. |
|
(Vertė J. Degutytė) |
Iš rinkinio Šimtas paguodų (1967)
dažnai cituojamas eilėraštis Rašymo džiaugsmas:
Kur bėga ta parašyta stirna per parašytą mišką? |
Jis baigiasi garsiuoju rašymo, literatūros
apibūdinimu:
Rašymo džiaugsmas.
Pratęsimo jausmas.
Mirtingosios rankos kerštas. |
|
(Vertė J. Degutytė) |
Czesławas Miłoszas Nobelio premijos
įteikimo proga 1996 m. rašė: Szymborska nebūtų didelių abejonių laikotarpio
poetė, jeigu neieškotų išsigelbėjimo kūryboje. Mirtingosios rankos kerštas jos
kūryboje pasirodo įvairiomis formomis, taip pat ir saviironiško žaidimo.
Šaukiant Yeti nepaprastas rinkinys.
Skaitytojus stebino jau vien pavadinimas, nes kreipiamasi į kažką, kas yra nei žmogus,
nei žvėris. Ši paslaptinga figūra tuomet buvo populiaresnė nei šiandien, bet
perkelta į poezijos knygą tapo vienu pasaulio, atsivėrusio po 1956-ųjų, simboliu. Į
literatūrą atėjo asmeniškumas, privatumas, avangardas, socialistinis realizmas
subyrėjo užleisdamas vietą vaizduotei. W. Szymborskos poezija tuomet nepranyko tarp
visų naujų to meto eilėraščių, buvo priimta su didžiuliu entuziazmu. Štai kaip
kreipiamasi į sniego žmogų eilėraštyje Iš neįvykusio žygio į Himalajus:
Yeti, ten gyvena ne tik
vagys ir plėšikai.
Yeti, ne visi žodžiai
Mirtį skelbia.
<...>
Yeti, turime Šekspyrą.
Yeti, smuikais grojame.
Yeti, sutemoms užslinkus
šviesą įžiebiame. |
|
(Vertė A. Kalėda) |
Kiekvienas to meto jaunas žmogus mintinai
mokėjo šį paskutinį posmą arba bent jau dvi pirmąsias eilutes. Patrauklus jiems buvo
W. Szymborskos humoro jausmas, nors iš tikrųjų eilėraštyje išsakytas ironiškas
požiūris į žmogų, bandantį rasti dialogą su nepažįstamomis kultūromis.
Vis dėlto nuo to laiko, kai pasirodė Šaukiant
Yeti, iki šiol populiariausias yra eilėraštis Nieko du kartus:
Niekas nenutinka du kartus
ir nenutiks. Štai ta priežastis,
kodėl gimėme be kraičio
ir be rutinos bus mūsų mirtis. |
Jis baigiasi:
Besišypsantys, apsikabinę
pamėginkime ieškoti sutarimo,
nors skirtingi esame labai
tarsi du skaidraus vandens lašai. |
|
(Vertė B. Jonuškaitė) |
Šie du posmai irgi priklausė pažangaus
jaunimo repertuarui. Įspūdį darė pagrindinė šio filosofinio eilėraščio mintis,
bet ypač visus žavėjo paskutinėje eilutėje slypintis W. Szymborskai būdingas
paradoksas. Išsireiškimas skirtingi esame labai / tarsi du skaidraus vandens
lašai lenkų kalboje jau tapo tradicinis. Šiam eilėraščiui Andrzejus Mundkowskis
sukūrė muziką, jis tapo Lucijos Prus atliekamu septinto dešimtmečio šlageriu.
Dešimtame dešimtmetyje jis ir vėl pasidarė populiarus, dabar jį dainavo Kora
(muzika Marko Jackowskio).
Dvidešimto amžiaus viduryje lenkų poezijai toną
davė žymūs lenkų poetai filosofai: Czesławas Miłoszas, Zbigniewas Bieńkowskis,
Wisława Szymborska, Zbigniewas Herbertas, Mironas Białoszewskis, Edwardas Stachura,
Janas Twardowskis. Poezija, kitaip nei filosofija, neprivalo kurti bendrų filosofinių
sistemų. Niekas to ir nesitiki. Tačiau ji privalo turėti šifrą, būdingą tiktai
vienam poetui, privalo taip, o ne kitaip atspindėti pasaulį. W. Szymborska tai sugeba,
jos poezija išsiskiria savo paprastomis formuluotėmis, sugulančiomis į daugelį
skirtingų lygmenų. Anot jos, žmogus nuo amžių buvo filosofinė būtybė. Štai
eilėraštis Šimtas paguodų iš tokio paties pavadinimo knygos (1967):
Užsigeidė mat laimės,
užsigeidė tiesos,
užsigeidė amžinybės,
tik pažiūrėkit į jį!
<
>
Reik pripažinti, pašėlusiai užsispyręs.
Su žiedu nosyje, su toga, su megztiniu.
Šimtas paguodų, kad ir kaip būtų.
Bedalis
Autentiškas žmogus. |
|
(Vertė B. Jonuškaitė) |
Šiame eilėraštyje sutelkti visi W.
Szymborskos kūrybos pagrindiniai bruožai. Žmogus autentiška būtybė iš amžių
glūdumos arba iš mūsų dienų. Vienas iš daugelio, apibendrintas žmogus, bet turintis
savą istoriją. Ir visada jam būdingas koks nors vienas dalykas toga arba megztinis,
arba jis eina tiltu senovės japonų raižinyje. Šioje erdvėje visai paprasta sutikti
neandertalietį ir XXI a. gyventoją. Ir visai nesvarbu, aprašomas jis pirmuoju, antruoju
ar trečiuoju asmeniu, bet visada per ironišką nuotolį. Poetės humoro jausmas netgi
patiems svarbiausiems klausimams suteikia nepakartojamo kolorito.
Istorija šioje poezijoje tai ne faktų seka, o
tik mūsų atminties raktas mitams atverti. Konkretūs įvykiai beveik neegzistuoja.
Tačiau poezijoje išryškėja koks nors aiškus istorijos fragmentas. Kodėl
išryškėja? Nes mes, pažinimo troškulio vedini, susikaupę jo ieškome. Suvokimas,
pasaulio interpretavimas gali prasidėti nuo kiekvieno daikto, kiekvieną akimirką.
Eilėraštis Stebuklų turgus iš knygos Žmonės ant tilto (1986):
Stebuklas, kuris stebina ne tiek, kiek turėtų:
ranka, iš tikro, turi mažiau nei šešis pirštus,
bet daugiau nei keturis.Tik apsidairai
ir stebuklas:
visur esantis pasaulis. |
|
(Vertė B. Jonuškaitė) |
W. Szymborskos žmogus asmuo, sugebantis
stebėtis pasauliu. Ir visai nesvarbu, koks jo išsilavinimas, kokiai civilizacijai
priklauso, kada gyvena. Poetę stebina pati būtis, su kuria ji norėtų užmegzti
kontaktą, bent jau uždavinėdama paradoksalius klausimus. Ji teigia, kad patys
paprasčiausi dalykai ne visada yra suprantami, išslysta iš pažinimo ribų. Ši
filosofija atsispindi ir eilėraštyje Pašnekesys su akmeniu iš knygos
Druska (1962):
Beldžiuos į jo duris.
Tai aš, įleisk mane.
Ateinu iš gryno smalsumo.
Gyvenimas man vienintelė proga.
Ketinu apeiti tavo rūmus,
o paskui aplankyti lapą ir lašą vandens.
Teturiu valandėlę laiko.
Esu mirtinga nejau tavęs nesugraudinsiu? |
|
(Vertė T. Venclova) |
Deja, akmuo, nors ir daug kartų prašomas,
neįsileidžia viešnios. Jis lieka užsidaręs, nepažintas, nors ir stengėsi palaikyti
šiokį tokį pokalbį. Galų gale jis pasako dvi uždarumo priežastis. Kultūros dalyvis
negali suprasti gamtos. Ir beldžiančiajai neužtenka vien vaizduotės, kad būtų
įleista vidun. Dažnai šio eilėraščio akmuo yra interpretuojamas kaip paprastas
daiktas, bet, žinant W. Szymborskos mąstymo stilių, čia greičiau kalbama apie
akimirkos, kuri yra žmogaus gyvenimas, susidūrimą su ilgu natūralios gamtos
egzistavimu apie neįmanomą jų susikalbėjimą. Tačiau W. Szymborska nebūtų W.
Szymborska, jeigu eilėraščio nebaigtų ironiškai. Šeštą kartą pasibeldus,
pateikiama antra priežastis:
Neturiu durų, taria akmuo. |
Visgi išskirtinis vaidmuo jos kūryboje
tenka ne akmenims, bet gyvūnams. Ir gyvūnų kančių priežastis dažnai yra žmogus.
Regint tokią neteisybę, būti žmogumi poetei gėda. Poetė susitapatina su kitais
žemės gyventojais, evoliucijos dalyviais. Ji jaučiasi dar turinti savyje kažkokią
priešistorės dalelę, o visą žemės istoriją su mitais, gyvūnais ir augalais kadaise
turėjo, bet ta bendrystė kažin kur pradingo:
Pati dabar stebiuosi, kiek iš manęs beliko:
asmenybė pavienė, tuo tarpu žmonių giminietė,
kuri vakar netyčia tramvajuje pametė skėtį. |
Dėl nesuvokiamo atsitiktinumo ji negimė:
Kuo nors daug mažiau laimingu,
auginamu kailiniams,
šventiniam stalui,
kažkuo, kas plaukioja po stikleliu.Medžiu,
įkalintu žemėje,
prie kurio artėja gaisras. |
|
(Vertė B. Jonuškaitė) |
Poetė dažnai sugretina mūsų egzistavimą
su kitų gyvų būtybių pasauliu ir tai jai leidžia aiškiau nusakyti buvimo žmogumi
atsakomybę ir pareigas. Viena jų turėti sąžinę, kurios neturi gyvūnai.
W. Szymborska yra greičiau gudri ar tiesiog
išmintinga negu naivi (prieš dvidešimt metų ji rašė: Geriau gudrus nei per daug
patiklus gerumas). Ji šio to išmoko iš pirmųjų idėjinių pralaimėjimų, ypač
iš karo ir pokario. Ji pasirinko Ezopo kelią, aliuzinius darželius, bet ne
Lenkijos ar Niurnbergo tribunolus, priminimą, bet ne Paskutinį teismą, užkaborių, bet
ne viršūnių tyrinėjimą, jai rūpi paribiai, bet ne pagrindinės žmonijos
problemos. Ji neslepia, kad jai patinka žvelgti iš apačios negu kad iš
viršaus. Jai rūpi atskirumas, bet ne globalumas, vabzdžių, bet ne žvaigždžių
laikas, neįgalumas, bet ne Absoliutas, chaoso, bet ne tvarkos pragaras.
Moralizuoti, doktrinomis taisyti pasaulį, stvarstyti Viešpatį Dievą už kojų tai
ne jos specialybė. Jai beveik nepastebimai pavyksta pačiupinėti žmogiškųjų
problemų esmę
neriant vąšeliu.
Kasdieniškumas, pasikartojimai, paprasti dalykai
ribotuose gyvenimuose, nepaprastai siauroje erdvėje, kurioje namai yra visatos centras
visa tai mums įgimta. Kosminė perspektyva, apie kurią, kaip teigia religija,
filosofija, fizika ir poezija, turime galimybę mąstyti, nekeičia mūsų kasdieninių
įpročių. Esame neįtikėtinai prisirišę prie žemės ir gyvenimo, metafiziškai
nejautrūs, mums trūksta vaizduotės. Nes ir kam mums, šliaužiojančioms būtybėms,
turinčioms ritualus ir savą rutiną, ta Dieviškoji perspektyva, B. Pascalio le
vertige, galvos skausmas, kurį mums taip norėtų sukelti žmonijos genijai?
Ne kasdien pakylame iki būties aukštumų, ne
dažnai jas ir prisimename. Kol mūsų nesučiumpa mirtis (ji, beje, jau nieko žmogaus
neišmoko, nes ateina pavėlavusi visą gyvenimą), kol nesupurto kokia nors tragedija,
nepagydoma liga, katastrofa ar artimieji nepatenka į avariją, gyvename lyg niekur nieko,
tarp kasdieninių rūpesčių, paprastų dalykų ir mažų džiaugsmų. Dėl to,
priešingai nei didieji moralistai, W. Szymborska nesielvartauja, nes ji gerai žino, kad,
anot A. Camus, žmonės visada yra tokie patys, ir tame slypi jų jėga ir jų
nekaltumas.
Tačiau šios poetės paprastumas yra tariamas. Ji
visada svarsto pagrindinius egzistencinius klausimus, analizuoja esmines žmonijos ir
epochos problemas, bet tą daro mažais žingsneliais, sutelktai ir nepastebimai. Ji
niekada neina paskubomis, per pagrindines duris ar skambant varpams, su iš anksto
paruoštomis tezėmis, įpakuotomis taip, kad atrodytų kaip pranašystės.
Neieškokime svarbių išvadų jos W. Szymborskos
poezijoje gali būti tik numanomos, tariamos, nekonkrečios, nes dar iki galo
nepatikrintos gyvenimu, todėl tarsi sulaikytos, atidėtos. Atrodo, kad autorė visada
bando nuo jų išsisukti. Didieji klausimai niekada nekeliami tiesmukai, vis lyg tarp
kitko užsimenama, bet atsakymams paliekama tuščia tyli erdvė, ir jokio stipraus
finalo. Iš pirmo žvilgsnio tokius nebaigtus žaidimus ir rezultatą, lygų nuliui,
norėtųsi įvardyti kaip jos eilėraščių silpną vietą, bet geriau įsiskaičius
suvoki, kad čia ir slypi autorės pasaulėjauta.
Sakoma, kad W. Szymborskos yra išspausdinti tik 252
eilėraščiai, vieniems metams tenka keturi penki. Ji iš pirmųjų dviejų savo knygų
išsižadėjo dvidešimt penkių tekstų, keleto ir iš vėlesnių. W. Szymborskos
devizas: maximum prasmės minimum teksto.
Paprastai labai laukiama naujos W. Szymborskos
knygos, spėliojama tema ir tonas, tačiau paskutinio jos rinkinio Dvitaškio
(2005) laukta visai trumpai tik trejus metus ir porą mėnesių. Tai dar vienas
žaidimas su pasauliu, klaustukų dėliojimas, kur atsakymuose svarbu palikti vietos
po dvitaškio.
Pagal lenkų spaudą parengė BIRUTĖ
JONUŠKAITĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|