|
<< Atgal
VYTAUTO KUBILIAUS 80-MEČIUI
2006 m. lapkričio 23–24 d. Lietuvių
literatūros ir tautosakos institutas surengė mokslinę konferenciją ,,Kritikas lūžio
metais“, skirtą įžymaus literatūrologo Vytauto Kubiliaus 80-mečiui. Didelė dalis
pranešimų buvo skirta V. Kubiliaus tekstams – literatūrologiniams darbams, kritikai,
rengiamiems dienoraščiams – aptarti bei pasidalyti įspūdžiais, prisiminimais apie
šią iškilią lietuvių humanistikos asmenybę.
Algis Kalėda, pradėjęs konferenciją, svarstė,
kokią reikšmę literatūros mokslas ir kritika turėjo lietuvių literatūros plėtrai
antroje XX a. pusėje. Pranešime brėžta literatūrologijos ir literatūros sąveikų
trajektorija, mąstyta apie bendrųjų nuostatų ir atskirų individualybių vaidmenį
šiame procese. Eva Eglâja-Kristsone savo pranešimu tarsi pratęsė A. Kalėdos mintis
apie literatūros ir kritikos sąveiką sovietmečiu. Latvių literatūrologė kalbėjo
apie ,,atlydžio“ Latvijos kritikus, kurie savo straipsniais apie literatūrą, meną ir
kultūrą suteikė pagrindą Ezopo kalba diskutuoti aktualiomis temomis.
Buvo kalbama ir apie bendresnę sovietmečio
problematiką. Ko gero, provokatyviausias pasirodė svečio iš Notingamo universiteto
Evgeny Dobrenko pranešimas ,,Socialistinis realizmas ir realusis“. Jame sovietinis
menas analizuojamas kaip mechanizmas, sublimuojantis sovietinę tikrovę ir perdirbantis
ją į socializmą. Tad socrealizmas, anot E. Dobrenko, gamino ne knygas, filmus ir
paveikslus, bet socializmą kaip realybę ir artefaktą. Panašią vietą šiame gamybos
procese užėmė socrealistinė kritika: ji nebuvo sovietinio meno metakalba, bet tapo
socrealistinės gamybos dalimi, kurios pagrindinės funkcijos – sovietinės tikrovės
harmonizavimas ir estetizavimas. Vytautas Rubavičius demaskavo sovietmetį,
tebegyvuojantį kultūroje, partinio gyvenimo patirtį turinčių žmonių atmintyje.
Nomenklatūrinio elito atstovai rašydami / kurdami prisiminimus praeitį vertybiškai
perkuria, pasitelkdami ,,tyliosios rezistencijos“, ,,darbo žmonių labui“ nuostatas.
Todėl būtina kritinė literatūrologinė analizė, kad suvoktume tokios literatūros
rašymo strategijas, atpažintume sąmoningo nutylėjimo bei užmiršimo duobes
aiškinantis legitimacinį prisiminimo ir istorinio naratyvo pobūdį. Nerijus Brazauskas
aptarė socialistinio realizmo romanus, juose ryškindamas komunistinės ideologijos
propagandą. Ramutė Rachlevičiūtė, demonstruodama intriguojančias žurnalistines
iliustracijas analizavo, kaip susiformavo ideologiškai dominantei paklusnūs darbai, kaip
folkloras, liaudies dailė buvo panaudoti įvaizdinant sovietinę ideologiją.
Kituose pirmos dienos pranešimuose buvo kalbama apie
V. Kubiliaus mokslinį palikimą. Aušra Jurgutienė, aptardama romantizmo tyrinėjimus
kaip išskirtinę literatūrologo veiklos kryptį, bandė apibrėžti, sukonkretinti
problemišką jo metodologinį santykį su literatūra. Dalia Striogaitė gilinosi į
kubiliškąjį monografijos modelį, esminiais jo bruožais išskirdama pabrėžtiną
konceptualumą ir sprendimų autonomiškumą, meistrišką kūrybos analizę. Loreta
Jakonytė apžvelgė polemiką, kurią įžiebė mokslininko knyga ,,XX amžiaus
literatūra“. Interpretuodama šį įvykį literatūros sociologijos požiūriu,
prelegentė aptarė išryškėjusią problemišką posovietinio kritiko vietą, ypatingą
jautrumą sovietmečio literatūros interpretacijoms.
Antrą konferencijos dieną buvo kalbama apie V.
Kubiliaus gyvenimo ir kūrybos tekstus, liudijančius šios asmenybės visuomeninį,
politinį angažuotumą, jos aktyvumą ir temperamentą. Viktorija Daujotytė grįžo į
prieštaringą V. Kubiliaus tyrinėjimų pradžią, aiškino(si) talentingo žmogaus
,,geležinio laiko“ rėmuose situaciją. Mokslininkė interpretavo ryšį tarp V.
Kubiliaus disertacijos apie lietuvių revoliucinę poeziją ir ieškančios, maištingos
kritiko asmenybės. Nijolė Kašelionienė aptarė V. Kubiliaus knygą ,,Lietuvių
literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“, išryškindama jos, kaip cenzūruoto
teksto, ypatumus bei reikšmę formuojant lyginamojo literatūros mokslo teorines
nuostatas, pateikiant tam tikro laikotarpio literatūrinę panoramą. Donata Mitaitė
analizavo V. Kubiliaus rašytų poezijos rinkinių recenzijas, atskleidė du sąlygiškus
šio tyrinėtojo rūpesčio polius: žmogaus ir visatos paslaptis, žmogaus ir jo tautos
likimą, tarp kurių kritikas nuolat svyravo. Prelegentės įžvalga apie pilietinį ir
egzistencinį angažuotumą tarsi atliepė dar pirmą dieną išsakytiems Dariaus Kuolio
įspūdžiams apie V. Kubiliaus paskaitas, studentus traukusias šiuo angažuotumu,
autentiškomis A. Camus ir J.-P. Sartre'o refleksijomis, bei Rasos Juknevičienės,
kalbėjusios apie V. Kubilių kaip idealistą, humanistą, aktyvų pilietį, valstybės
kūrėją ir patriotą, mintims. Mindaugas Kvietkauskas analizavo diskusines V. Kubiliaus
kalbas ir poleminio pobūdžio tekstus kultūrinėje spaudoje, atkreipdamas dėmesį į
šio mokslininko raiškos specifiką, egzistencialistinio pobūdžio laikyseną. Audinga
Peluritytė aptarė temperamentingų V. Kubiliaus literatūros kritikos tekstų poetiką:
pasaulėvaizdžio topus, atpažįstamus analizuojamų autorių kūryboje, jo paties
kritikos tekstų sakinių sandarą, metaforiką. Provokatyviai kalbėjęs Ramutis
Karmalavičius įvardijo, kad pagarba V. Kubiliui reikalauja jo darbus vertinti
kritiškai.
Vandos Zaborskaitės pranešime buvo kalbama apie
dramatišką V. Kubiliaus kūrybos sovietinės okupacijos sociokultūrinėje erdvėje
kelią, vedantį nuo susitapatinimo su viešpataujančia ideologija iki savojo identiteto
suradimo. Mokslininkė išryškino alternatyvos tarp rezistencijos ir prisitaikymo
dramatizmą, suintensyvėjantį žmonėms, turintiems aiškų pašaukimą, t. y. polinkį
reikštis kurioje nors vienoje kūrybinės veiklos srityje. Todėl V. Kubilius išgyveno
itin skausmingą dramą. Dramatizmo temą savo pranešimuose plėtojo Jūratė Spindytė
ir Saulius Žukas, besikoncentruojantys į mokslininko ,,Dienoraščius“. J. Sprindytė,
remdamasi daugiau nei penkiasdešimt metų rašytų ,,Dienoraščių“ medžiaga,
pasakojo apie V. Kubiliaus metodologinį skepticizmą, nulemtą istorinių sąlygų bei
romantinės meno koncepcijos, ryškino konfliktą tarp kritiko ir mokslininko, nepaprastai
daug dirbančio tam, kad kompensuotų savo paties diagnozuotą talento stoką. S. Žukas
kūrėjo dramą aptarė kitu aspektu. Jis analizavo ,,Dienoraščius“, rodančius
konfliktiškas situacijas, verčiančias rinktis tarp atviros opozicijos valdžiai ir
žeminančių nuolaidų režimui, V. Kubiliaus santykius su sovietine valdžia: bandymus
laviruoti neatsisakant protesto prieš ją ir nuoširdžiai apgailestaujant, kai valdžia
nusisuka.
Po pranešimų ir diskusijų prisiminimais apie
Vytautą Kubilių dalijosi mokslininko šeimos nariai, draugai, bičiuliai, kolegos.
G. NOTRIMAITĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|