GRIGORIJUS KANOVIČIUS

 
       Šėtono apžavai

       Pabaiga. Pradžia 2006 m., Nr. 12

       Iš rusų k. vertė ALDONA PAULAUSKIENĖ

 
       Gedaljė Bankvečeris
       Česlovas

Į viršų

       Gedaljė Bankvečeris

       Gedaljė Bankvečeris buvo nesmalsus žmogus. Smalsumas, mokė jis savo dukteris Reizelę ir Eliševą, tai yda, kada nors pražudysianti žydus, nuo seno įpratusius visiškai be reikalo ir savo nelaimei kur kas labiau domėtis svetimais nei savais reikalais. Jam, reb Gedaljei, dėl visiškai nesmerktinų ir gana protingų priežasčių iš tikrųjų rūpėjo tik dažnai besikeičiančios ir kaprizingos vyriškos mados, nors Miškiniuose puošeivų ir frantų, išskyrus burmistrą Tadą Tarailą ir kirpėją Šają Berštanskį, kuris aptarnaudavo savo klientus vilkėdamas baltais lyg sniegas marškiniais su aksomine peteliške liesam pagurkly, nė su žiburiu nerasi. Kad būtų dar prašmatniau – atseit tegul visi miestely ir jo apylinkėse žino, į ką lygiuojasi geriausias Žemaitijos siuvėjas Gedaljė Bankvečeris – jis net parsisiųsdindavo iš Kauno storą žurnalą, jame būdavo atspausdinta neapsakomai gražių ir stotingų vyrų puikiai siūtais kostiumais ir paltais, ir apžiūrinėdamas jų figūras kreidiniame popieriuje ne kartą mėgino įspėti, kiek užsakovui tokio prašmatnaus drabužio medžiaga ir pasiuvimas atsieina.
       Nutupdžiusi ant nosies akinius ir primerkusi savo mažas lyg žuvies akutes, žurnalą, būdavo, vartydavo ir Pnina, kuri buvo visiška vyro priešingybė, ne veltui dėl savo smalsumo miestelyje vadinama Šarka.
       – Ak, – dūsaudavo ji. – Tai kad mūsų mergaitėms – Reizelei ir Eliševai – tokius gražius vyrus.
       – Na ką tu mali? – negailestingai, tarsi į ledinę eketę panardindavo žmonos viltis Bankvečeris. – Pirmiausia, iš kur žinoti, ar jie – viengungiai? Antra, negi nori, kad mūsų žentai būtų gojai?
       – Gojai? Štai tas, kur ant viršelio, – tikras žydas. Tu tik įsižiūrėk į jo kumpą nosį, į juodus garbanotus plaukus…
       – Kuo čia, kvaišele, dėti plaukai? Argi jie negali būti brunetai? Tai arba anglai, arba vokiečiai.
       – Vokiečiai? – apstulbo Pnina. Už ko jau ko, bet už vokiečio ji, nors apipiltų auksu, nei Reizelės, nei Eliševos neleis, net jeigu dukterys senmergėmis sutrūnys.
       – Ką padarysi. Pasirinkimas nedidelis. Gražuolių žydų Viešpats Dievas mums į žentus dar nesutvėrė. Apsižvalgai aplink – ogi šis pliktelėjęs, anas su pilvuku, tas šlubys, o kai kas, ne apie mus tebūnie pasakyta, su ženklu… Bet tu nenusimink – vis tiek kas nors mūsų mergaitėms atsiras.
       – Bet kas?
       – Pati žinai, į ką mūsų Reizelė įsižiūrėjo. Į Arončiką.
       – O ką? – atgijo Pnina. – Jis ir ūgio tinkamo, ir iš veido gražesnis už velnią, ir rankas turi.
       – Bet jis, Pnina, gojės Danutos-Hadasos sūnus… Ir dar kurstytojas… Susidėjęs su tuo Meilachu Blochu, kuris pusę amžiaus rusų ir lietuvių kalėjimuose praleido.
       – Pusę amžiaus kalėjimuose! – pakartojo Pnina. – Gal jis ką papjovė?
       – Pats save papjovė. Buvo neblogas rišėjas, o tapo kovotoju už teisingą gyvenimą. Žydas neturi kovoti su kitais, jis turi kovoti pats su savimi: jeigu pavydus – tai su savo pavydu, jeigu kvailas – su savo kvailumu, jeigu išpuikęs – su savo puikybe, jeigu tinginys – su savo tinguliu. Ar maža mumyse blogo! Nuo tokios kovos ir mums nauda, ir visam pasauliui.
       Pnina klausėsi nesigilindama į jo išvedžiojimus; jos mintys sukiojosi ne apie kovą už geresnį ir sąžiningesnį gyvenimą, bet apie pačius paprasčiausius neatidėliotinus rūpesčius: kaip radus laiko nubėgti į turgų, kaip nepavėlavus į maldą, o svarbiausia – kaip greičiau ištekinus savo dukteris. Dėl Reizelės ji kažkodėl nesijaudino, bet Eliševos – nesuprasi. Užuot susiradus sau pašalėj kokį nors padorų vaikiną, vardu Izraelis – kirpėją ar skardininką, še tau, prisiskaitė knygiūkščių ir pasirinko kitą, bekūnį Izraelį, kuris už devynių jūrų, devynių marių, ir grasina, pirmai progai pasitaikius, išdumti ten visam laikui. „Mes ten, mama, sukursim žydų valstybę.“ Kam žydams sava valstybė, graudžiai klausdavo Pnina savęs ir dukters ir pati sau atsakydavo: „Žydams reikia ne savos valstybės, o tik to, kas vadinama „a bisele mazl“ – truputėlio laimės, geros šeimos, krūvos anūkų ir, žinoma, turtingų klientų“. Kur, kokiame palaimintame krašte tą „truputėlį“ paprastam mirtingajam lengviausia rasti, ne tik paiktelėjusi Eliševa – pats Viešpats Dievas nežino.
       Kad ir kiek gudravo Bankvečeris, kad ir kiek sielojosi Pnina, gyvenimas neišklausė jų skundų ir samprotavimų, pasielgė savaip. Į Lietuvą trisdešimt devintaisiais įžengė Raudonoji armija, keturiasdešimtaisiais viskas apvirto aukštyn kojom. Turtingus Gedaljės Bankvečerio klientus tarsi vėjas nupūtė. Burmistras Tadas Taraila patraukė gal į Tilžę, gal į Berlyną pas vokiečius. Vietoj jo atsirado Meilachas Blochas, kuris iki revoliucijos, jeigu tikėsi jo pasakojimais, Sibiro tremtyj susidraugavęs su pačiu Stalinu; baldų fabriko savininką Baruchą Bruchisą kartu su ligota žmona ištrėmė prie Laptevų jūros, o jo fabriką, lentpjūvę ir namą nacionalizavo; Eliševa, tėvų džiaugsmui, įstrigo Dievo užmirštame vienkiemyje Juodgiriuose – tankai su penkiakampėmis žvaigždėmis, apdulkėjusiomis nuo lietuviškų keliukų, tinkamų tik vežimams, užtvėrė jai visus kelius į trokštamą Izraelį; jaunesnysis pameistrys Aronas Dudakas vedė Reizelę, metė amatą ir už savo liepsningas kalbas apie lygybę, brolybę ir pasaulinį darbininkų susivienijimą buvo apdovanotas aukštomis pareigomis – tapo vietos milicijos skyriaus viršininko pavaduotoju. Tik Gedaljei Bankvečeriui gyvenimas nieko nei pridėjo, nei atėmė, gal tik tokį menkniekį kaip nušiurusį užsienietišką madų žurnalą su bekūniais gražuoliais brangiais kostiumais ir rinktinės angliškos vilnos paltais; už jo prenumeratą iki pat 1942-ųjų rudens jis sumokėjo nemažus, dorai uždirbtus pinigus ir jį Aronas laisvalaikiu su malonumu ir pavydu vartydavo.
       – Aronėli, tu viską pasaulyje žinai, pasakyk man, prašau, kodėl į Miškinius nebeateina žurnalas? – kartą nustebęs uošvis paklausė savo viršininkaujančio žento. – Atsakyk, būk malonus, kam jis trukdė?
       – Keistas jūs žmogus, tėtuši. Lietuvoje tokie milžiniški istoriniai įvykiai vyksta, o jūs porinate apie kažkokį žurnalą, – giminiškai sugėdino uošvį Aronas.
       Bet uošvis nenurimo. Matyt, žurnalas jam buvo ne mažiau svarbus nei didieji istoriniai įvykiai. Tiesą sakant, be jų jis visiškai būtų apsiėjęs, kaip apsieidavo ir iki tol, kai lietuviškoj armijoj tebuvo du ar trys niekam grėsmės nekeliantys tankai, įsigyti gal Anglijoj, gal Čekoslovakijoj.
       – Bet kodėl?
       – Jūs, tėtuši, savo klausimais mane užkankinsite. Nė viena pasaulio tauta savo kalboje neturi tiek „kodėl“, kiek mes. Kiekvienas žydukas prieš ištardamas „mama“ būtinai paklausia „kodėl?“.
       – Aš tik bandau išsiaiškinti, kas nutiko, – nekreipdamas dėmesio į žento ironiją nenusileido Bankvečeris. – Bet ankstesnė pašto valdžia tiu-tiu!.. Atsimeni, pernai, kai laukėm atvykstant prezidento Smetonos į naujo gimnazijos pastato atidarymą, mes pasiuvome ponui pašto viršininkui Rozgei dvieilį kostiumą su liemene. Pasirodo, ir jis pabėgo nuo šių istorinių įvykių. Gal tu vis dėlto atsakysi kodėl?
       – Kodėl išdūmė Rozgė?
       – Kodėl nebeateina žurnalas?
       – Manau, kad jį uždraudė… – susierzinęs prakošė žentas. – Nuo šiol visi supuvusios buržuazijos propagandos daigai Tarybų Lietuvoje uždrausti.
       Bankvečeris niekaip negalėjo suprasti, kas yra supuvusios buržuazijos propagandos daigai ir kodėl prireikė uždrausti niekuo dėtą žurnalą – juk ten vieni gražuoliai prašmatniais paltais ir kostiumais. Bet ilgai sau dėl to galvos nesuko… Nauja valdžia, nusprendė jis, todėl ir nauja, kad uždraustų tai, kas buvo anksčiau. Svarbiausia, kad neuždraustų adatų ir siūlų, žirklių ir lygintuvų ir kad nekonfiskuotų siuvimo mašinų. Kaip sakė jo velionis mokytojas, krikštytas žydas her Hansas Chiopkė, jis ir Einė Chavkinas, garsėjęs meistrišku siuvimu visoje Vakarų Prūsijoje: kol, mano mielas, galima siūti, galima gyventi. Net ir prie šėtono. Per savo amželį Bankvečeris matė ne vieną valdžią – juk Hanso Chiopkės-Chavkino mokiniu jis tapo dar prieš pirmąją rusų revoliuciją. Pasaulis keitėsi, nesikeitė tik jis, Gedaljė Bankvečeris, kuris diena po dienos lopė ir lygino, kirpo ir daigstė, nė akimirką neužmiršdamas dėkoti Aukščiausiajam, kuris apgyvendino – tarsi specialiai jam, Bankvečeriui, – visą pasaulį nuo vieno krašto ligi kito vyrais ir moterimis, paliepęs jiems prisidengti savo nuogybę prieš Jį, Kūrėją, ir vieniems prieš kitus ne figos lapais, o įvairiomis padoriomis meistrų siūtomis drapanomis.
       – Siūk, Gedalje, siūk! – tarė Visagalis varganam bernaičiui iš Miškinių prieš daugiau nei penkiasdešimt metų, įduodamas jam adatą. – Nors ir kas tave viliotų, niekam nepasiduok. Kad tavęs nelankytų nuodėmingos mintys ir kad be reikalo nepavydėtų žmona, būk ne moteriškų, o vyriškų drabužių siuvėjas!
       Ir Gedaljė pakluso Dangiškojo Tėvo balsui – niekada iš savo kelio nenukrypo ir tapo ne moteriškų, bet vyriškų drabužių siuvėju. Nuo tų tolimų laikų iš visų valdžių, kurias jam teko pergyventi, jis pripažino tik tą vienintelę – darbą. Su ja, su šia palaimintąja ir pripažintąja jo iki gyvos galvos valdžia jis niekada nesipyko, dėl kitos neišdavė, jokių nuolaidų ir malonių iš jos nereikalavo. O ir kodėl turėtų su ja pyktis, jeigu ji maitino jo šeimą, šildė namus, teikė džiaugsmą ir ramybę. Šiai visagalei valdžiai Bankvečeris tarnavo ištikimai ir dorai ir valdant Nikolajui Antrajam, ir Smetonai, ir – štai jau daugiau nei metus – Stalinui, kurį jo žentas Aronėlis laikė geriausiu visų tautų, tarp jų ir žydų, draugu.
       – Mano galva, Aronėli, net Aukščiausiasis ne visada elgiasi kaip geriausias tautos, kurią jis pats iš visų kitų išsirinko, draugas. Ką jau kalbėti apie Staliną…
       Reb Gedaljė ne kartą tvirtino žentui, jog siuvėjui vis vien, kokios spalvos – trispalvė, raudonos ar baltos ir mėlynos – vėliava plazda per šventes prie jo namų, kokia armija rytais valosi aulinius batus kareivinėse, kokie ženklai ant tankų, stovinčių poligone prie Gaižiūnų ar Juodgirių. Kol galima siūti, galima gyventi, kartojo Bankvečeris savo pirmojo mokytojo Hanso Chiopkės-Chavkino žodžius ir pats pridurdavo: net jeigu Lietuvos valdovu taptų pats šėtonas, jis, Gedaljė Bankvečeris, ir tada nepadėtų adatos, kiurksotų prie savo ištikimojo „Zingerio“ ir siūtų.
       – Kaip? Vadinasi, jūs, tėtuši, ir Hitleriui valdant siūtumėt? – šliūkštelėjo ant uošvio niekinama nuostaba Aronas.
       – Jeigu neužmuštų, siūčiau, – bijodamas savo balso atsakė Gedaljė.
       Savo taisyklių reb Gedaljė visada laikėsi. Jų nepakeitė ir Miškinių apylinkėse išsidėstę Raudonosios armijos tankai, nors padarė jam nemažų nuostolių – išbaidė daugumą nuolatinių klientų: burmistrą Tarailą, pašto viršininką Rozgą, gimnazijos direktorių Valaitį – tolimą prezidento Smetonos giminaitį, kurie džiaugėsi pasprukę nuo tarybų. Jeigu būtų jo, Bankvečerio, valia, jis nieko niekur iš Miškinių nevarytų ir nevežtų, paskelbtų visus Arono „milžiniškus istorinius įvykius“ negaliojančiais ir grąžintų visus savo klientus į tėvynę. Jis būtų galėjęs gyventi ir prie ankstesnių valdžių, jos jį visiškai tenkino. Reb Gedaljei nereikalingos permainos, dėl kurių vieni nuostoliai.
       Bet šlovė Aukščiausiajam! Jeigu jau Jis dėl neapsižiūrėjimo ką nors iš žydų atima, tai būtinai ką nors paguodai ir duoda. Atlygino Aukščiausiasis nuostolius niekuo nekaltam Bankvečeriui, atsiuntęs jam vietoj pabėgusių iš Miškinių klientų dabitiškus rusų vadus, kurie, atsidūrę užsienyje, nutarė iškart atnaujinti šventinius ir kasdienius drabužius. Kai kuriose Miškinių krautuvėlėse, kurių dar nenacionalizavo, buvo galima už kuklų vado atlyginimą įsigyti ir bostono, ir koverkoto ir iš jų pasisiūdinti visiškai tokius pačius drabužius, kokius dėvėjo bevardžiai gražuoliai iš uždrausto žurnalo.
       – Greitai tu, Gedalje, tapsi pagrindiniu visos Raudonosios armijos grupuotės Lietuvoje siuvėju ir pradėsi siūti ne lapserdakus ir avikailius, o mundurus ir kitelius, – ironizavo Chackelis Bregmanas, kuris visur žvejojo „šviežienas“ ir kurį privertė (irgi dėl tos pačios „supuvusios buržuazijos propagandos“) užraukti priešvalstybinį žodinį laikraštėlį „Žydų naujienos“. – Pas tave, matau, kasdien atvyksta vis naujos ir naujos kariuomenės pajėgos. Atvirai pasakyk, kaip senam draugui ir klientui, ar tau žentelis padėjo?
       Nors Arončikas iš tikrųjų padėjo Bankvečeriui, supažindinęs jį su visais Miškinių garnizono viršininkais, šis prisipažinti nenorėjo. Kam žeminti savo vertę? Juk pas gerą siuvėją klientai kaip žvirbliai prie pabertų trupinių sulekia be rekomendacijų.
       – Patys atėjo, – subosijo Bankvečeris.
       – Duok Dieve, tau siūti jiems ilgai ilgai. Nors aš, tiesą sakant, dėl to labai abejoju. Rusai čia atėjo ne amžiams. Greitai vilkai perkąs vieni kitiems gerkles ir, galvą guldau, puls traukti grobį iš kito gerklės.
       – Pastaruoju metu tu vis kažkokiom užuominom kalbi, – papriekaištavo savo klientui ir draugui Bankvečeris.
       – Kokios užuominos, Bankvečeri. Juk vokiečiai neprašyti ir į Prahą įžengė, ir Varšuva jau daugiau kaip metai jų rankose. Kodėl jie negali ateiti pas mus? Gal kelio į Lietuvą nežino? Taigi kai pagalvoji, krautuvininku ir siuvėju geriausia būti Amerikoje.
       Reb Gedaljė privengė Chackelio Bregmano, jo „Žydų naujienų“ su baisiomis pranašystėmis. Ateis ir būtinai sugadins nuotaiką: čia sinagogą padegė; ten žydų banką apiplėšė; Lenkijoje žydus kaip gyvulius į gardą varo; Amerikoje uraganas; Turkijoje žemės drebėjimas; Brazilijoje tiltas nugriuvo, žuvo daugiau kaip šimtas dvidešimt žmonių. Šimtas dvidešimt žmonių!..
       – Chackeli, drauge, – maldauja, būdavo, savo nuolatinį klientą reb Gedaljė, – kas mums darbo, kad tiltas Brazilijoj nugriuvo ar Turkijoj žemė dreba?
       – Kaip kas darbo? Ar tu esi tikras, kad tenykščiai žydai, tavo kraujo broliai, per tą tiltą ne vaikšto, bet skraido virš jo kaip paukščiai, ir kad Turkijoje dreba žemė tik po turkų kojomis?
       Bankvečeris kratėsi Bregmano blogų naujienų kaip nartus žirgas mašalų, bet išklausydavo jį ne tik todėl, kad jam buvo gaila bevaikio Chackelio, kuris ir žmonos neteko, ir pats vos dvėsavo, bet ir todėl, jog kai kurios jo pranašystės, deja, kartais išsipildydavo. Žinoma, tokia nesąmone, kad į Lietuvą ateis vokiečiai, reb Gedaljė netikėjo. Juk Hitleris ir Stalinas – geriausi draugai. Netikėjo Bankvečeris ir tuo, kad geriausia siuvėju būti Amerikoje, o ne kur nors kitur. Krautuvininku – galbūt. Bet siuvėju? Geram siuvėjui visur gerai, blogam – ir rojuje blogai.
       Netikėtas žmonos pasiligojimas išpustė iš reb Gedaljės galvos ir vokiečius, ir rusus, visas turkijas ir brazilijas, visus uraganus ir žemės drebėjimus ir pripildė sielą graužiančio parakinio nerimo. Ne juokai tau – nusileido moteriškė į rūsį raugintų kopūstų ir nei iš šio, nei iš to, netekusi sąmonės, nukrito ant persikreipusių kopėčių medinių laiptelių. Gydytojas Pakelčikas, visų Miškinių žydų išgydytojas, atidžiai apžiūrėjo savo seną pacientę ir, nepaprašęs nė kapeikos už vizitą, patarė kuo skubiau vežti ją į Kauną, į Žydų ligoninę. Bankvečeris ir besilaukianti Reizelė greitai susiruošė ir išvažiavo maršrutiniu autobusu kartu su Pnina. Įvažiuojant į miestą Pninai vėl pasidarė bloga – ji staiga susmego ir, jeigu ne reb Gedaljė, kuris priglaudė ją prie sėdynės atlošo, būtų nukritusi ant grindų. Į Žydų ligoninę giminės ją atvežė jau mirusią.
       Visą likusį kelią iki ligoninės Gedaljė prasėdėjo šalia mirusiosios, kaip daug dešimčių metų sėdėdavo prie šeimyninio arba prie šventinio stalo, laikydamas kaip jaunystėje Pniną už rankos ir šonu glausdamasis prie bedvasio kūno. Jis kažką nerišliai ir dusliai murmėjo, kartais nerūpestingai kaire ranka nubraukdamas neskustu skruostu riedančias ašaras, kurios įstrigdavo šiurkščiuose žilės šeriuose ir linksmai blizgėdavo saulėje; autobusas kratėsi per duobes ir griovius, ir Pnina su juodu kaip gandro lizdas peruku palengva lingavo ant plataus ir patikimo vyro peties, ir iš šalies galėjai pamanyti, kad ji mėgina pašnibždomis kažką svarbaus jam pasakyti. Ant kitos sėdynės nepakeliamai arti velionės akmenėjo nebyli Reizelė, raminamais judesiais glostydama besivartantį įsčiose vaisių; tėvas žvilgčiojo į ją ir dusliai maldavo, kad dėl būsimo vaiko ji persėstų kur nors toliau nuo lavono. Reizelė instinktyviai ir pasmerktai kinkavo galva, bet nesijudino iš vietos.
       O aplinkui viskas gyveno, žibėjo, liejosi spalvomis, triukšmavo, mirgėjo, lėkė pro šalį; lyg niekur nieko plepėjo keleiviai, švietė saulė, paukščiai šlovino dangų; kelkraščiuose kaip valstiečiai laukuose oriai šnabždėjosi medžiai; mykė pievose karvės; žvengė supančioti arkliai; Gedaljė Bankvečeris vidine rega viską matė, paaštrėjusia klausa viską girdėjo, kankindamas Aukščiausiąjį, savo nuolatinį pašnekovą, vienu ir tuo pačiu klausimu:
       – Kodėl tu, Pasaulio valdove, į santuokinį guolį guldai poromis, o į amžinąjį – po vieną?
       Tą pačią dieną Aronas atsiuntė į Kauną, į Žydų ligoninę, jaunesnįjį leitenantą Luką Andronovą, kuris tarnybine „emka“ atvežė velionę kartu su giminėmis į Miškinius. Išlaipinęs apkūniąją Pniną, paslaugusis Andronovas ta pačia „emka“ nukūrė į Juodgirius Eliševos.
       Kartu su kūma Danuta-Hadasa reb Gedaljė išrinko kapinėse vietą žmonai ir šalia – sau. Laidotuvės, kaip įprasta žydams, truko neilgai. Reb Gedaljė, pajuodęs, susikūprinęs kaip sustiręs kovarnis, stovėjo prie duobės krašto ir nenuleido akių nuo Jokūbo kastuvo. Kiekvieną mostą ir kiekvieną duslų molio dunkstelėjimą į savaną suvyniotą Pniną jis palydėjo tęsiamu, panašiu į sužeisto žvėries kauksmą vaitojimu. Kai duobė buvo iki viršaus užpilta, Bankvečeris keletą kartų nelyg jaunos Pninos galvą paglostė kauburėlį ir springdamas apmirusiais, pilnais nevilties žodžiais pažadėjo neužtruksiąs namie, Žvejų gatvėje, – juk ji žinanti, kad Gedaljė niekada nevertė jos ilgai laukti.
       Tuomet, baigiantis keturiasdešimtųjų rudens lygiadieniui, jis nė nenutuokė, kad, be Pninos, dar teks palaidoti ir vaikaitį, kuriam ir vardo duoti nespės. Mirtis todėl ir mirtis, kad niekada iš anksto apie savo atėjimą nepraneša. Ačiū rabi Gileliui, įrašiusiam į gimimų ir mirčių knygą berniuko vardą – Efraimas – ir perskaičiusiam pirmą kartą kapinėse atminų maldą ne mirusiajam, o negyvam gimusiajam.
       – Tu dar pagimdysi, – pasakė tada reb Gedaljė sukrėstai Reizelei, kuri kiauras dienas tik ir lingavo savo kambary prie tuščios iš anksto nupirktos vaikiškos lovelės ir niūniavo tą pačią lopšinę apie mažylį, kuris greit užaugs ir iškeliaus į pasaulį prekiauti razinomis ir migdolais, o kai taps turtingas, pasiilgs gimtųjų namų, mes amatą, grįš namo ir prisimins mamos dainelę.
       Reb Gedaljė klausydavosi jos nerišlaus dainavimo ir jam atrodė, jog visas jų namas Žvejų gatvėje, kur tik pažiūrėsi, pilnas maišų su užjūrio razinomis ir migdolais, ir nėra tuščios kertės.
       – Tu dar pagimdysi, – nemokšiškai ramino dukterį Bankvečeris.
       – Niekada. Nenoriu gimdyti negyvų.
       – Tu dar jauna… Dievas duos, pagimdysi, ir aš turėsiu būrį vaikaičių. Tavo ir Eliševos. Ji, kaip ir tu, Reizele, niekur, į jokią Palestiną nevažiuos… ištekės… ir jūs gimdysite lenktyniaudamos, – pramaišiui su nelinksmais juokeliais jo balsas vos vos prasibrovė pro raudojimus, bet toji jo neklausė.
       Bijodamas, kad Reizelei nepasimaišytų protas, reb Gedaljė nuėjo klausti patarimo pas Pakelčiką, kuris, nesant kitų gydytojų, gydė nuo visų negalių – nuo tymų ir skarlatinos, nuo skrandžio opos ir dieglių, nuo rėmens ir vidurių užkietėjimo.
       – Aš galiu išrašyti jūsų dukteriai lašiukų, bet lašiukai vargu ar padės, – tarė tylus kaip sietuva Pakelčikas. – Kai aš mokiausi Vienoje, mano profesorius psichiatras Johanas Fišeris mums sakydavo, kad baisiausia nelaimėj – dykinėjimas, nes nuo jo iki beprotybės – vienas žingsnis. Geriausias vaistas nuo dvasios sudirgimų – darbas. Pamėginkit užimti savo Reizelę savuoju amatu – siuvimu.
       – O ką įsakysite daryti, jeigu ji pradės dainuoti apie razinas ir migdolus klientams girdint?..
       – Ką daryti? Pritarti, reb Gedalje, – šyptelėjo Pakelčikas. – Pritarti…
       Bankvečeris iš pradžių pamanė, jog keistuolis Pakelčikas jį erzina ir nepatikliai priėmė jo patarimą. Bet blaiviai pamąstęs nutarė – išties kodėl nepamėginus atitraukti Reizelės dėmesio nuo nelaimės darbu – lyginimu, sagų siuvimu, senų pamušalų ardymu? Žiūrėk, įsitrauks, ir po kokių metų kitų net sukirpėja taps. Po to, kai Aronas išvyko į komandiruotę į Maskvą, reb Gedaljė pradėjo dairytis, kas galėtų pakeisti žentą, jo vyriausiąjį pameistrį. Na ir kaip neieškos, jeigu Bankvečeris ir dėl jaunesniojo pameistrio Juozo nebuvo tikras – sugalvojo rudaplaukis vėl prašyti pakelti algą. „Pats, pone Bankvečeri, žinote, kas dabar atsitinka šeimininkams, engiantiems dirbančiuosius…“ Taip, ką jau ką, tai Gedaljė gerai žinojo – įvaro kaip baldų fabriko savininką šautuvų buožėmis į gyvulinį vagoną ir – į svečius pas baltąsias meškas. Nors Gedaljė Bankvečeris nieko, išskyrus save, neengė.
       Kuo Reizelė ne pamaina? Kad tik ji sutiktų, o apmokyti ją – nesunkus dalykas.
       Bankvečeris nė nenutuokė, kaip prieiti prie dukters, nuo ko pradėti, baiminosi, kad ji visus prašymus atmes iki galo nė neišklausiusi.
       Po vaikaičio mirties reb Gedaljė įeidavo į jos kambarį kone pirštų galais ir visada su kokia nors gera žinia – tikra ar išgalvota.
       – Tau, Reizele, net trys puikūs laiškai iš Maskvos! Duok Dieve kiekvienai žydei tokius laiškus gauti. Ne laiškai, o velykiniai margučiai. Tu tik paklausyk!
       Bankvečeris pradėdavo skaityti tuos laiškus kaip velykinę maldą ir naudodamasis tuo, jog Reizelė prie jų neprisiliesdavo, „perdirbdavo“ juos, papildydamas iš Chackelio Bregmano skolintomis pasakėlėmis, pasaldindamas seniai užmirštais meilės žodžiais ir skundais dėl išsiskyrimo ir liūdesio, išnirusiais iš jo tirštos kaip dumblas atminties; atsargiai nuimdavo nuo vokų nepažįstamus, kapeikų vertus pašto ženklus, ant kurių puikuodavosi arba šaunus raudonarmietis smailiaviršiu šalmu, demonstruojantis savo galiūnišką jėgą įsivaizduojamam klasiniam priešui, arba stachanovietė audėja, spinduliuojanti visam pasauliui džiaugsmą. Tėvas išdėliodavo prieš Reizelę kreidines nuotraukas (ji prie jų neprisiliesdavo, tarsi ten buvo įamžintas ne Aronas, o visiškai nepažįstamas žmogus) ir kantriai pasakodavo, kas jose pavaizduota. Šioje nuotraukoje, Reizele, mūsų Aronėlis prie Kremliaus – to namo, kuriame gyvena senas Meilacho Blocho ir viso pasaulio dirbančiųjų draugas Stalinas; štai čia jis palaidine, susiveržęs portupėja, stovi eilėje prie kito namo, kur krištoliniame karste guli amžinai gyvas Leninas; čia Aronėlis su pilote – kolūkinėje pasiekimų parodoje žiūri į laimingas karves ir melžėjas išeiginėmis suknelėmis; paskutinėje nuotraukoje tavo mylimiausiasis išdidžiai išeina iš požeminio traukinio į stotį, puoštą marmurinėmis kolonomis. Ir ko tik, dukrele, žmonės nesugalvoja – traukiniai po žeme!
       Bet Reizelės nedomino nei Arono laiškai, nei traukiniai po žeme, nei laimingos karvės ir išsipusčiusios melžėjos, tokios pat grynaveislės kaip ir jų karvės, nei namas, kur gyveno Stalinas, nei būstas, kur krištolo karste gulėjo Leninas. Ji pati tartum gulėjo karste, ne viena – kartu su sūnum Efraimu, nespėjusiu paragauti motinos pieno, ir viskas, kas vyko už karsto ribų, jos visiškai nejaudino. Ji norėjo tik vieno – kad nekilnotų dangčio ir neįkalbinėtų jos grįžti atgal.
       Reb Gedaljė nemiegojo naktimis – gulėjo patale atmerktomis akimis, klausėsi kiekvieno garso ir kaip tėvas Tėvą maldavo Dievą, kad Jis pasigailėtų jo ir jo nelaimingos dukters. Aukščiausiasis, kaip paprastai, nieko nežadėjo, bet ir padėti neatsisakė.
       – Vyras yra vyras, – aplenkdamas Aukščiausiojo malonę, tarė „žydų naujienų“ platintojas Chackelis Bregmanas. – Jeigu jauna žmona ilgai lieka viena, ji gali ir ne lopšinę, bet ką nors bjauresnio uždainuoti. Kokia, paklausi tu manęs, išeitis? – Chackelis atsikvėpė ir išpoškino: – Lova! Reikia iškviesti iš Maskvos Aroną. Atsiguls jie, iš pradžių pasiplepės apie šį bei tą, paskui kartelį kitą, kaip dera sutuoktiniams, padarys tai, ką tu su Pnina, o aš su Golda, tebūnie joms lengva žemelė, naktimis darydavom.
       – Ir kas?
       – Kaip – kas? Lažinuosi, kad iš ryto tavo dukra jokių ligų nejaus. Štai kas! Aš žinau, kad tu nesutari su raidėm. Duok man adresą, aš atsisėsiu ir tu man padiktuosi laišką Aronui į Maskvą. Jis vaikinas nuovokus, viena koja ten, viena šen, – greitai, po dienos kitos, jau bus prie tavo slenksčio.
       Bregmanui adreso Bankvečeris nedavė, nes Arono paslaugų, laimei, neprireikė. Gal Viešpats išgirdo reb Gedaljės maldas ir pasigailėjo jo, gal Reizelė, dar neseniai lingavusi prie tuščios lovelės, meiliai išdėliotos smulkiu rašteliu siuvinėtomis pagalvėlėmis ir užklotos minkštu apklotėliu, suėmė pati save į rankas ir nustojo širdį draskančiu niūniavimu graudinti ir tėvą, palengva palengva su kažkokiu gydančiu įkarščiu ėmėsi tvarkyti namus – valyti, plauti, skalbti, gaminti maistą, net slapčia žvilgčioti į didelį siuvėjišką veidrodį, kabantį svetainėje, ir droviai apžiūrinėti naujuosius klientus – nekalbius rusų vadus, kurių Bankvečeris neatsigynė. Kai pameistrys Juozas visiškai atsisakė nepakėlus algos dirbti, Reizelė atkuto ir puolė padėti senukui – ji ir lygindavo, ir prisiūdavo, ir atardydavo, o kartais ištisas valandas jo prižiūrima siūdavo ir siūdavo nepakeičiamuoju „Zingeriu“.
       Bankvečeris nuo jos nenuleisdavo iš džiaugsmo sudrėkusių akių ir neįkyriai ir atkakliai traukė į darbą. Žiūrėdamas, kaip ji darbuojasi su adata ir atkakliai mina „Zingerio“ pedalą, jis vis susizgribdavo mąstąs, ar tik nereiktų jam pakeisti iškabą, ar tik nereikėtų senoje, jau pageltusioje lentoje virš laukujų durų įrašyti dukters vardą – „Bankvečeris ir Reizelė Dudak“, tegul visi žino, kad nuo šiol jis turi ne tik padėjėją, bet galbūt įpėdinį ir darbo tesėją. Dukteriai girdint jis apie savo ketinimą nė užsiminti nedrįsdavo – gal, užuot apsidžiaugusi, ji supyks ir išbars jį: „Bankvečeris ir Reizelė Dudak“ – kas atseit per niekai? Žydams iš juoko vidurius paleis.
       Na ir tegul. Žydams niekada neįtiksi. Jie ir Dievu nepatenkinti. Iškabą Bankvečeris net sapnavo. Gaila tik, kad ne viską, ką sapnuose regi, galima nubudus įnešti į namus ar iškabinti virš laukujų durų.
       Reb Gedaljei rūpėjo ne tik iškabos keitimas, bet ir vyriausiojo pameistrio Juozo dingimas, tarsi jis būtų skradžiai žemę prasmegęs. Net padedamas darbščiosios Reizelės, jis vargu ar spės laiku įvykdyti visus užsakymus. Įpratęs laikytis duoto žodžio Bankvečeris keldavosi dar dienai nepradėjus brėkšti, sėsdavo prie siuvamosios ir be poilsio siūdavo iki vėlaus vakaro, kartais – ir iki gilios nakties.
       Vieną birželio naktį, prieš auštant, niūniuodamas po nosim dar tolimais mokiniškais laikais išmoktą vienintelę dainelę, reb Gedaljė savo ištikimuoju ir apvažinėtu „Zingeriu“ nejučiomis įjojo į savo antrąjį pasaulinį karą. Bet nei lėktuvų gausmas, nei bombų ir pabūklų gaudesys, nei bombų sproginėjimai ar zenitinių pabūklų trinksėjimas neprivertė jo atsitraukti nuo darbo, prieiti prie lango ir pažvelgti į dangų. Tikras meistras, įtikinėjo save Bankvečeris, turi ne pro langus dairytis, bet žiūrėti į medžiagą. Siuvėjas – į audeklą, batsiuvys – į odą...
       – Manevrai, – toliau ramiai mindamas paminą pasakė jis sau, ir tik kai už nugaros sudunksėjo išsigandusi Reizelė, atsisuko.
       – Girdėjai?
       – Girdėjau.
       – Atrodo, vokiečiai, – sušnabždėjo ji.
       – Vokiečiai? – nustebo Bankvečeris, ir jo kojos staiga lyg prišalo prie paminos. – Ar neapsirinki? Panašu į manevrus.
       – Tai ne manevrai, – susinervinusi pakartojo duktė. – Pati mačiau, kaip virš bažnyčios žemai praskrido lėktuvas su kryžiais ant sparnų, apsuko ratą ir nuskrido... Tai karas, tėve. Kaip gerai, kad Aronas Maskvoj.
       – O kas čia, dukrele, gero? Mes su tavo mama niekur atskirai nevažinėjom, per trisdešimt metų visada buvom kartu.
       Reizelė patylėjusi pridūrė:
       – Gerai, kad ir jos nėra su mumis, ir... – ji netikėtai užsikirto.
       – Ko nutilai? Sakyk!
       – Efraimo, tegul nubaudžia Viešpats mane už šventvagiškas mintis. Iš jo, tėveli, jau niekas nesityčios. Niekas neišrengs ir nesušaudys.
       – Ką tu paistai? Kas tau sakė, kad vokiečiai mus išrengs ir sušaudys? Ar tik ne panikuotojas Chackelis Bregmanas, visokių baisybių ir baimių rinkėjas?
       – Man apie tai pernai turguje vienas pabėgėlis iš Augustavo pasakojo. Kad vokiečiai išrengia žydus, išveža kažkur už miesto ir sušaudo.
       – Nežinau, dukrele, ką jie ten Lenkijoj išrengia ir išveža. Bet mes... mes su tavim, mano galva, nepadarėm nieko tokio, už ką mus reikėtų sušaudyti. Aš su vokiečiais Prūsijoje greta penkerius metus pragyvenau, ir nė vienas manęs nė karto pirštu nepalietė. Visur ir visada girdėdavau: „Ačiū“, „Prašau“, „Labai ačiū“. Nuneši, būdavo, Hansui Chiopkei-Chavkinui paprašius, klientams pasiūtus drabužius, jie tave ir alum pavaišins, ir dar arbatpinigių pfenigais duos, – Bankvečeris sužiuro į nutilusį „Zingerį“, staiga nutraukė kalbą, klestelėjo ant kėdės, nuspaudė paminą ir su kažkokiu jaunatvišku azartu ir nesuvaldomu įniršiu pasileido to alaus, tų pfenigų, tos neužmirštamos mokiniškos jaunystės link…
       Trečią karo dieną Miškiniai skilo pusiau kaip graikinis riešutas. Iš vienos pusės į gatvę pasipylė lietuviai, kurie su džiaugsmu, slepiamu po tariamu abejingumu, stebėjo netvarkingai atsitraukiančias Raudonosios armijos dalis ir karštligiškai sprunkančią vietos tarybų valdžią – enkavėdistus, kuriems vadovavo pavaduotojo pavaduotojas Povilas Genys ir sentikis jaunesnysis leitenantas Luka Andronovas, skubiai kraunantys į valdišką „emką“ kažkokius svarbius neskelbtinus dokumentus; burmistrą Meilachą Blochą ir jo šeimynykščius, lipančius į brezentu dengto sunkvežimio kabiną ir kėbulą; iš kitos pusės ant grindinio išsigliaudė žydai, su šeimomis traukiantys paskui kiaurą parą trunkančių bombardavimų aplamdytus ir pritilusius pėstininkus.
       Reb Gedaljė iš už drobinės užuolaidos žvilgsniu šukavo armijos kolonas ir tarp besitraukiančiųjų ieškojo savo nesenų klientų, bet ar todėl, kad ašarojo akys, ar kad jo užsakovai – rusų vadai – ištirpo tarp gausybės netvarkingomis eilėmis traukiančių pavaldinių, nė vieno jų taip ir nepamatė. Bankvečeris nė pats nesuprato, kodėl jų žvalgosi. Gal tam, kad kiekvienam grąžintų sukirptą ar dar žirklių nepaliestą atraižą, pirktą nacionalizacijos išvengusiose Švarco ar Amsterdamskio krautuvėse, kurios, Smetonai valdant, dosniai ir, kaip tada atrodė, toliaregiškai aukojo MOPR'ui? O gal kad paprašytų draugų vadų atleisti, jog ne savo valia juos pavedė – nespėjo laiku įvykdyti užsakymo. Bet juk karus, teisinosi jis, pradeda ne siuvėjai.
       – Žmonės bėga, – su neslepiamu kartėliu tarė jis dukteriai, nors nebuvo linkęs nei zyzti, nei panikuoti. – Gal tau, Reizele, sakau, laikinai kur išvykus. Kad ir pas Eliševą. Kaime žmonės aria, šienauja, melžia, ne bombas vienas ant kito mėto.
       – Laikinai? Į kaimą? – nustebo duktė. – Ar tu, kaip Aronas, tiki, kad Raudonoji armija pati galingiausia pasaulyje ir kad ji greitai išvys vokiečius?
       – Ar matei, Reizele, žydą, kuris tikėtų svetima armija? – liūdnai pajuokavo tėvas.
       – Niekur, tėti, aš be tavęs nevyksiu. Ir neįkalbinėk! Tu juk pats lyg ir niekur nesiruoši?
       – Ruoščiausi, bet mano amžiuj yra tik viena tinkama vieta nuo visų bėdų. Pati žinai, kokia. Man atrodo, geriau kiekvienam būti arčiau vietos, kur laukia tie, kuriuos tu gyvas būdamas mylėjai ir kurie tave mylėjo.
       – Ten, tėti, ir manęs seniai laukia… Ir Efraimas… Ir mama…
       – Bet kol mes su jais susitiksime ir pasislėpsime toje vietoje nuo visų negandų, reikia, dukrele, dirbti, o ne spoksoti be perstojo pro langą, kieno armija išeina, kieno ateina. Sakysi – nevisprotis! O man visada šiek tiek patiko pamišėliai. Juk mūsų beprotiškame pasaulyje nuobodu ir dažnokai net neverta būti normaliam. Aš, kad ir kas būtų, dirbsiu.
       – Kam?
       – Tiems, kieno išmatavimus paėmiau.
       – Bet jie, tėti, jau niekada negrįš. Gal jų jau ir gyvų nėra.
       – Iš kur tu žinai? Aronėlis sakė, kad ir mūsų buvęs burmistras Taraila, prijaučiantis Hitleriui, niekada negrįš. Tačiau jis, pamatysi, greit vėl pasirodys Miškiniuose… Jeigu vokiečių bus viršus…
       Bankvečeris priėjo prie naftalinu prakvipusios drabužių spintos, pravėrė dureles, ištraukė iš ten švarką su kelnėm ir pratarė:
       – Šitą kostiumą aš jam siuvau gal Seimo atidarymui, gal kitam kokio svarbaus įvykio proga. Nepamenu. Kai Taraila grįš, atiduosime kostiumą savininkui.
       – Jeigu ligi tol liksim gyvi.
       Kitą rytą reb Gedaljė atsikėlė vos prašvitus ir lyg niekur nieko pasikinkė siuvamąją.
       Nesusigundę menku grobiu, vokiečių daliniai į miestelį neįėjo. Jie aplenkė Miškinius ir drąsiai, nesulaukdami pasipriešinimo, patraukė tolyn į rytus.
       Virš ištuštėjusių ir laukiamai sustingusių gatvių tvenkėsi slogi tyla, kurios netrikdė nei koks nors retsykiais pasigirstantis pakirdusio gaidžio giedojimas, nei kokio nors paiko ir nereiklaus sarginio šuns amsėjimas. Netrikdė netvarios, pasirengusios tuoj tuoj sprogti tylos ir Žvejų gatvėj tarškantis „Zingeris“. Siuvamosios garsas, paprastai atplukdantis Bankvečeriui geras, ramias mintis, dabar lyg daigstė jo sielą nepraeinančiu nerimu. Reb Gedaljė jaudinosi ne dėl savęs, bet dėl dukterų ir kažkodėl labiausiai – dėl pirmagimį palaidojusios Reizelės. Jis priekaištavo sau, jog neprivertė jos, kad ir paskubomis, be mantos, išvykti iš Miškinių – juk Arono Dudako žmoną galėjo pavėžėti sunkvežimiu ar „emka“. Būtų įsisodinę ir išvežę kur nors į Rževą ar Velikije Lukus. Jį graužė sąžinė, kad jis per mažai įbaugino Reizelę, kad neatitraukė jos nuo bedugnės, kaip ir save neprotingai stumtelėjo arčiau jos.
       Kambario prieblandoj į reb Gedalję žvelgė du ilgarankiai manekenai, kurie, atrodė, priekaištaudami lingavo plikomis galvomis, ir Bankvečeris pirmą kartą gyvenime neištvėręs nusuko juos veidais į sieną, kur iš didelės išblukusios nuotraukos, padarytos dvyliktais metais Vilniuje, žiūrėjo jis ir velionė Pnina, sustoję prie įėjimo į Didžiąją sinagogą, kurioje jie tuokėsi.
       Reizelė miegojo, o reb Gedaljė ragino savo „Zingerį“ ir varė jį ten, kur nebuvo šios nejaukios už lango tvyrančios tylos, šios už kiekvieno kampo tykančios nelaimės; ten, kur jis kadaise buvo jaunas ir laimingas mažutėlytės adatėlės belaisvis, kuri, kitaip nei bombos, nieko neskriaudžia, o tik teikia visiems malonę.
       Jo nirtulingą jojimą netikėtai sustabdė atkaklus beldimas į duris.
       – Kas ten? – nepiktai riktelėjo durų pusėn Bankvečeris.
       – Atidarykit! – jau griežčiau pareikalavo už durų. – Tai aš, Juozas Tomkus, jūsų buvęs pameistrys. Ar nepažinot?
       – Juozukas? – nustebo reb Gedaljė. – Tuojau, tuojau.
       Bankvečeris nukulniavo prie durų, pasuko spynoj raktą, pakėlė skląstį, ir į kambarį tvirtu viršininkišku žingsniu įėjo prieš pat karą sustreikavęs pameistrys Juozas, paskui jį įvirto panašus į nukryžiuotąjį Jėzų Kristų barzdočius su baltu raiščiu ant rankovės ir nupjautavamzdžiu už diržo.
       – Ar tik ne priedo prie algos atėjai, Juozuk? – žvairuodamas į barzdočiaus raištį ir ginklą pamėgino sušvelninti situaciją Bankvečeris.
       – Aha, – nusišypsojo Tomkus. – Dabar jau, šeimininke, nuo priedo neišsisuksi.
       Ginkluotas barzdočius linktelėjo, išžvejojo iš kišenės aptrintą „Belomoro“ pakelį ir čerkštelėjęs degtuką įžūliai užsirūkė.
       – Turbūt neišsisuksiu, – užsikosėjo reb Gedaljė, pajutęs, kad Juozas su barzdočium atėjo ne šiaip sau ir nuo jų kaip baltake tvoskia nelaime.
       – Kaip matau, ir be pameistrio neblogai verčiatės. Už du dirbate, – Tomkus užkabino žvilgsniu „Zingerį“.
       – Duktė padeda. Duok Dieve jai sveikatos.
       – Rožytė? Šaunuolė, – pagyrė Reizelę Juozas. – Kam, jei ne paslaptis, siuvate?
       – Tiesiog siuvu. Iš dyko buvimo, – nesileisdamas į kalbas ir iš susijaudinimo pereidamas iš žemaitiškos kalbos į Tomkui suprantamą idiš tarė reb Gedaljė ir vėl kimiai užsikosėjo. – Kažkada kvailoj jaunystėj aš ne papirosus, o naminį tabaką traukiau, bet dabar, atleiskit, visiškai dūmų nepakenčiu. Plaučiai skylėti.
       – Baik, Kazimierai. Žmogaus plaučiai skylėti, o tu dūmiji kaip garvežys, – išvertė Juozas iš idiš Bankvečerio žodžius savo porininkui.
       Barzdočius nenoromis užgesino dūmelį į ant komodos stovinčią septynšakę žvakidę, numetė nuorūką ant grindų ir stropiai prispaudė kaustytu batu.
       – Ir vis dėlto, kam iš dyko buvimo siuvate, šeimininke? – Tomkus priėjo prie siuvamosios, tarsi laukdamas teisingo atsakymo iš jos, o ne iš Bankvečerio, paplojo šiurkščiu delnu per metalą ir kaip šeimininkas įsitaisė ant kėdės. – Aišku, aišku, – tęsiamai pasakė jis apžiūrinėdamas nusiūtą klešnę. – Kelnes draugams vadams? Ar ne? Negražu, negražu apgaudinėti specialistą.
       – Kas užsako, tam ir siuvu.
       Juozas tylėdamas pačiupinėjo medžiagą, keletą kartų nuspaudė paminą ir kandžiai tarė:
       – „Zingeris“ puikiai veikia. Kai pagalvoji, jis galbūt bus tas vienintelis „žydas“, kuris išliks Miškiniuose ir duos naudos…
       Ir nusijuokė.
       Išgirdusi nepažįstamus balsus, į kambarį tyliai įėjo nubudusi Reizelė.
       – Labas rytas, Rožyte, – pasisveikino Juozas. – Pasirodo, tu nepabėgai kartu su raudonaisiais, kaip kai kurios tavo draugės. Šaunuolė. Tikra patriotė… Atsimeni, kaip mes su tavim ir Eliševa per šventes giedodavom mūsų himną „Lietuva, tėvyne mūsų…“, jūs – ivrito, o aš – lietuvių kalba. Puikiai skambėdavo.
       Reizelė nieko neatsakė.
       – Matyt, tu, balandėle, dar nenubudai. Ką sapnavai šią birželio naktį? Maskvą? Mauzoliejų? Leniną karste, o šalia graudžias ašaras liejantį Aronėlį? – paerzino ją Juozas.
       – Cha cha cha! – sugriaudėjo išsiilgęs gardaus dūmo barzdotasis Kazimieras ir vėl įbruko ranką į kišenę.
       Reizelė nejudėdama stovėjo greta tėvo, su baime ir išgąsčiu žiūrėjo į Tomkų ir jos atminty staiga iškilo nepažįstamasis iš Augustavo, kuris derėdamasis dėl medaus turguje jai pasakojo, kaip Lenkijoje šaudę išrengtus žydus.
       – Nepyk, Rožele. Aronas buvo geras bernas, tik be reikalo į mėšlą įbrido.
       – O tu… tu neįbridai? – tyliai užstojo Aroną Reizlė. – Juk ir tu dar neseniai buvai už darbininkų ir valstiečių valdžią ir prie siuvamosios ne „Lietuva, tėvyne mūsų“, bet Internacionalą traukei.
       – Aš ir dabar už dirbančiųjų valdžią, tik be rusų ir žydų, – atkirto Juozas.
       Barzdočius Kazimieras vėl nusikvatojo, ištraukė iš kišenės rūkalus, bet kažkodėl įsibruko neuždegtą cigaretę į burną ir ėmė stumdyti ją iš vienos pusės į kitą. Mindžikuodamas nuo kojos ant kojos, jis plėšikiškai sukiojo rankoje vašku prakvipusią septynšakę ir nekantriai laukė, kada Juozas duos ženklą, tada jie, užbaigę beprasmius pokalbius, pereis prie reikalo. Dar visa Žvejų gatvė laukė, o draugužis Tomkelis taip ilgai čia su vienu senu žydu terliojasi…
       Bet Tomkus neskubėjo. Jį kaitino džiaugsmingas keršto jausmas, sumišęs su gailesčiu. Ko ko, tačiau Bankvečerio jam išties buvo gaila. Reb Gedaljė nebuvo panašus į tuos savo gentainius, kurie keturiasdešimtaisiais suįžūlėjo ir prisirovė prie valdžios. Jeigu jo, Juozo, kas paklaustų, ko pasigailėti, jis iškart atsakytų: mano mokytojo! Jau jį tai tikrai paliktų Miškiniuose gyvą ir sveiką, kaip ir jo „Zingerį“. Nekliudytų jis ir išdidžiosios Reizelės, kuri nebėgo kartu su vyru pasitikti rusų tankų, nemetė jiems lauko gėlių ir nesiuvinėjo gėlyčių ant savo kūdikio marškinėlių. Ir dar Tomkus pasigailėtų keistuolio gydytojo Pakelčiko, kuris veltui gydė vargšus ir išgelbėjo nuo tikros mirties jo vyresnę seserį Antaniną. Bet tarnyba yra tarnyba – liepta iššukuoti miestelį ir iš jo iššluoti visus žydus, kad nė kvapo jų čia neliktų. Nori nenori – vykdyk! Galėjo, žinoma, laikinajam sukilėlių štabe jiems su Kaziuku paskirti kitą, ne Žvejų gatvę. Bet nepaskyrė – dabar jie išves ir reb Gedalję, ir Reizelę į kiemą ir nuvarys juos į surinkimo punktą, į sinagogą, paskui… Kas bus paskui, tik viršininkai štabe žino.
       – Kaip suprantu, tu atėjai ne priedo prie algos prašyti… kaip suprantu, tu dabar gauni algą kitoje, pelningesnėje, vietoje, – kažkodėl mikčiodamas Bankvečeris sunkiai rinko žodžius.
       – Tiesa. Ne priedo atėjau, – pasakė Tomkus ir, pasisukęs į porininką, pridūrė: – Ir jums, kaip matote, ne turtingą klientą atvedžiau.
       – Tai jau matau – apsirengęs jis kaip tik pagal dabartinę madą, – krioktelėjo Gedaljė.
       – Cha cha cha! – driokstelėjo Kazimieras.
       – Ko taip anksti atsibeldėte?
       – Gali pagalvoti, kad jūs iš mėnulio iškritote ir nežinote, kad taryboms galas. Mes jūsų atėjome. Jūsų, – vietoj Tomkaus atsakė ginkluotas barzdočius ir mėgaudamasis savo nebaudžiamu pranašumu tęsė: – Kad vieną kartą visiems laikams išvalytume Lietuvą nuo erkių ir kitų parazitų.
       – Kazimieras žodžio kišenėj neieško, bet jo žodis baisesnis negu jis pats, – gal pagyrė, gal švelniai pabarė nesivaldantį porininką Tomkus.
       – Norėtųsi žinoti, kuo erkė Gedaljė Bankvečeris ir jo duktė – parazitė Reizelė – neįtiko Lietuvai? Tuo, jog visą gyvenimą siuvo sermėgas ir puskailinius? Gal mes įstatymų nesilaikėm, gal mokesčių iždui nemokėjom? – įsiaudrino iš baimės senis.
       – Kokie čia nuopelnai! Dėl ko jūs gerai siuvote ir mūsų įstatymų laikėtės? Dėl Lietuvos? Nė velnio! Dėl savo naudos! O patyliukais ką darėte? Kenkėte ir orą gadinote, – nusišiepė Kazimieras. – Kenkėte ir orą gadinote.
       – Gal tuo gadinome, jog kai kas iš parazitų net kraują už Lietuvą liejo! – uždusęs sušnabždėjo Bankvečeris, bergždžiai mėgindamas apsaugoti save ir Reizelę nuo besiartinančios nelaimės.
       – Žydai už Lietuvą kraują liejo? – išsprogino akis Tomkus. – Na, šeimininke, čia jūs per daug! Nesekit mums pasakėlių!..
       – Reizele! Ištrauk, prašau, apatinį komodos stalčių… ten pačioj apačioj yra nedidelė krūvelė popierių, mamos į drobę suvyniotų. Rask tarp jų lapą su herbiniu antspaudu ir raiteliu ant žirgo. Ir parodyk mūsų svečiams.
       – Kuriems galams mums, Juozapai, į kažkokius popierius žiūrėti, mes darbo iki valiai turim, o čia visokių plepalų klausom, – sududeno ginkluotas barzdočius, susierzinęs dėl Tomkaus buvusio šeimininko išsisukinėjimų ir postringavimų, nereikalingo terliojimosi su popieriais, – tegul nors paties Viešpaties dokumentą pateikia ir tai jau jiems nepadės.
       – Nesirūpink, spėsim, – burbtelėjo Juozas.
       Reizelė širdy smerkė tėvą dėl nereikalingo ir gėdingo žeminimosi. Prieš ką jis žeminasi? Prieš savo buvusį pameistrį ir šitą netašytą, į plėšiką panašų barzdylą? Jai buvo koktu, kad tėvas taip bruzda ir teisinasi. Kvaila tepti aliejumi nutaikyto nupjautavamzdžio vamzdį, kuris vis tiek į tave iššaus. Bet Reizelė, nenorėdama prieštarauti tėvui, neskubėdama tyčia ėmė uoliai kilnoti popierius, kol pagaliau rado tą, kurio jis prašė.
       – Štai! – nežinia ko džiūgaudamas tarė reb Gedaljė ir ištiesė Tomkui pageltusį dokumentą. – Trečiojo pėstininkų pulko vado majoro Vytauto Kubiliaus padėka…
       Buvęs pameistrys ilgai klaidžiojo žvilgsniu po lapelį, lyg tikrindamas, ar parašas yra tikras, ir garsiai, tarsi specialiai Kazimierui, perskaitė:
       – Eilinis Bankvečeris Gedaljė, Bencijono sūnus… Aštuonioliktais metais dalyvavo kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės. Oho! Nepriklausomybės, – pakštelėjo liežuviu Tomkus, pavartė rankose popierių ir ištiesė jį Reizelei. – Buvo sužeistas… Tai ko, šeimininke, tiek metų tylėjote?
       – Kodėl turėčiau pasakoti? Žaizda seniai užgijo, Lietuva išsiskyrė su Rusija, ir mes su Pnina Dievui padedant atsikraustėm gyventi į Miškinius, ir aš pačią pirmą dieną įvėriau siūlą į adatą…
       – Kas buvo – praėjo, – vangiai prakošė Tomkus. – Bet štabo viršininko Tarailos įsakymo kol kas dar niekas neatšaukė, ir mes turime jam paklusti.
       – Ką aš girdžiu! Ponas Tadas Taraila vis dėlto grįžo! – sušuko reb Gedaljė. – Juk mes su tavim jam dvieilį kostiumą pasiuvom. Aš dar tave pas Amsterdamskį sagų siunčiau. Užmiršai?
       – Žinoma, atsimenu, – patvirtino Juozas. – Didelių, pilkų, su spalvotais intarpais.
       – Atėjo rusai, ir ponas Taraila kažkur netikėtai dingo, – pasiskundė Bankvečeris.
       – Bet aš, šeimininke, abejoju, ar ponas Taraila, nors ir sėkmingai grįžęs, galės jums kuo padėti.
       – Man, Juozai, ne jo, bet tavo pagalbos reikia, – išdidžiai atsakė Bankvečeris.
       – Mano? – nustebęs krenkštelėjo Tomkus.
       – Juze! Kiek galima iš kiauro į tuščią pilstyti? – pyktelėjo Kazimieras ir vėl uždūmijo trofėjinį rusišką „Belomorą“.
       Reb Gedaljė puolė prie spintos, sugriebė kabantį ant pakabos kostiumą ir ištiesė Tomkui:
       – Aš šį kostiumą visą laiką kaip akies vyzdį saugojau: ir naftalinu barsčiau, ir vėdinau, ir lyginau. Jis kone pusantrų metų užrakintas prakabojo. Perduok jį, Juozai, ponui Tarailai.
       – Gerai, perduosiu, ne bėda, – pažadėjo Juozas. – Kol kas tegul pas jus dar spintoje pakabo. Kai tik baigsiu darbus, užsuksiu ir paimsiu. Juk nuo šiol jūsų raktus visada turėsiu…
       – Suprantu, suprantu, – murmėjo Bankvečeris.
       – Na lyg ir sutarėm, – pasakė Tomkus ir, savo bendražygio džiaugsmui, pridūrė: – O dabar, šeimininke, metas. Nieko su savim neimkit – nei daiktų, nei maisto. Lauke vidurvasaris, nesušalsite, iš bado, prižadu, nemirsite…
       – O adatą, siūlų ir antpirštį galima pasiimti?.. Kaip sakė vienas protingas žmogus, kol galima siūti, galima gyventi.
       – Į sinagogą – su adata, siūlais ir antpirščiu? – apstulbo pameistrys Juozas. – Sinagogoje ne kelnes lopo, nuodėmių atleidimo prašo ir sielą gelbsti.
       – Aš jau ne kartą tau esu sakęs, kad adatą, siūlus ir antpirštį pasiimčiau su savim net į kapą…
       – Tėte! – sušuko Reizelė. – Nutilk! Tuoj pat nutilk! Nedrįsk jų nieko prašyti! Jie tavęs vis tiek negirdi. Jiems šėtonas ausis užkimšo.
       – Oi oi oi, kaip gražu – šėtonas ausis užkimšo! Gal tavo Aronui neužkimšo? – Tomkus susižvalgė su Kazimieru ir pamatęs jo abejingą, tuščią kaip „Belomoro“ dūmas žvilgsnį tarė:
       – Na, jeigu taip norite, imkite.
       – Ir dar vienas prašymas. Paskutinis. Noriu pasakyti porą žodžių „Zingeriui“.
       – Ar jis mus, Juozai, tyčia erzina? – pasipiktino Kazimieras.
       – Reikia gerbti seną žmogų. Mes, Kazimierai, juk ne žvėrys – žmonės. Aš prie šitos mašinėlės daug ko išmokau. Tegul pasako porą žodžių, – leido Juozas. – Bet tik porą, šeimininke, ne daugiau.
       Bankvečeris atsisėdo ant kėdės, įrėmė senas, ligotas kojas į paminą, bet nepradėjo minti kaip paprastai, tik ėmė kažką neaiškiai ir nerišliai murmėti savo geležiniam arkliukui, šuoliuodamas per metus ir miestus, per perversmus ir maištus, per savo negrąžinamus praradimus ir neišsklaidytas abejones. Reb Gedaljė be garso dėkojo jai už tai, kad ji tiek metų klusniai ir dorai tarnavo jam, kad drauge su juo spėjo pasenti ar, kaip juokavo jos jojikas, surūdyti; jis prašė jos atleisti už visus savo kaprizus ir keistenybes, už tai, jog negailėdamas vargino ir ją, ir save, už tai, kad Viešpats Dievas nesuteikė jam didžios malonės – išleisti kvapą ne ties bevardžiu grioviu, o šalia „Zingerio“ – savo guodėjo ir maitintojo.
       – Sudie, – vos girdimai tarė jis ir prigludęs prie savo arklelio strėnų lyg minkšta gūnia apklojo jį susivėlusiais žilais gaurais.
       Kad tik jis nepravirktų šiems matant, pagalvojo Reizelė ir garsiai pasakė:
       – Gana, kelkis.
       Tomkus ir Kazimieras nusivarė reb Gedalję ir tyloje lyg išraustame apkase susigūžusią Reizelę Žvejų gatve sinagogos link.
       Keli žiopliai nulydėjo juos su bebaigiančiu išblėsti smalsumu – varomi iš savo namų žydai miestelyje jau nieko nestebino.
       Reizelė laikė reb Gedalję lyg neregį už parankės; jis išties prieš save nieko nematė, tik „Zingerį“, ir ėjo juokingai striokuodamas grindiniu.
       Švelnus vasaros vėjelis vėl plaikstė virš pašto seną trispalvę.
       Aukštaūgis šviesių garbanotų plaukų vaikinas, pasilipęs ant kopėčių, dideliu kalvio kūju smagiai nukalinėjo nuo ištuštėjusių namų senas alavines iškabas. Ant gruoblėto grindinio jau voliojosi „Chackelis Bregmanas. Kolonijinės prekės“ ir „Kirpėjas Naumas Kovalis“, „Amsterdamskis ir sūnūs“ ir „Chaimas Fridmanas. Šviežia mėsa“. Alkanos žydų katės, akimirksniu tapusios benamės, nusivylusios uostinėjo išblukusios skardos liekanas ir suko nuo jų išlepintas nosis.
       Tolumoj, už nepermatomos Juodgirių uždangos, vienodai ir nepaliaujamai tratėjo kulkosvaidis, kurio kulkos, ko gero, pasivydavo lietuviškais keliais ir vieškeliais besitraukiančios Raudonosios armijos kareivius, atsilikusius nuo savo dalinių.
       – Kalena kaip mūsų „Zingeris“, – pasakė Bankvečeris ir suklupo.
       – Neplepėk, tėte, užsižiopsojęs dar koją nusilauši, – sudraudė tėvą Reizelė. – Tik to mums betrūko…
       – O kam man, dukrele, dabar kojos? Kam? – kamantinėjo ją reb Gedaljė.
       Jo klausimas, kaip ir visi žydų klausimai, buvo skirtas veikiau Dievui negu dukteriai Reizelei, bet, matyt, tą keturiasdešimt pirmųjų birželį Aukščiausiojo lyg tyčia Miškiniuose nebuvo ir senajam reb Gedaljei niekas negalėjo aiškiai atsakyti.

Į viršų

       Česlovas

       Vos tik Juodgirių apylinkėse liovėsi bombardavimas ir dangų virš Lomsargio vienkiemio, išniekintą vokiečių „Meseršmitų“, nuo krašto iki krašto aptraukė šiltu griausmingų vasaros debesų veltiniu, atgijęs Česlovas, nelaukdamas Viešpaties, valdančio visas sausras ir visus lietus, malonės, pasikinkė į naujutėlį, prieš pat karą pirktą vežimą savo mylimiausią bėriukę ir kaip nugalėtojas, susigrąžinęs teises į žemę, nežinia dėl kokių nuodėmių atimtą rusų, patraukė į pievą, kad spėtu laiku suvežti po patikimu klojimo stogu brangų, dosnioje birželio saulėkaitoje jau pradžiūvusį turtą. Nuo tų tolimų laikų, kai tėvas kumetis pirmą kartą pasiėmė jį, dar mažą, į šienapjūtę, Česlovui visam laikui įsirėžė į atmintį tas nuostabus, svaiginantis džiūstančio šieno kvepėjimas, tarsi primenantis tirštą ir sodrų iš septynių lauko gėlių ir septynių žolių paruošto naminio antpilo kvapą. Jau tada jam patiko stebėti gudriai bruzdančius vabaliukus, išvytus iš įprastų vietų ir per šienavimą netekusius brangių stiebelių, slaptų urvelių ir priedangų; patiko valandų valandas stebėti drąsių žiogelių nepabaigiamus akrobatinius šuolius ir klausytis migdančio bičių, iki vėlaus vakaro renkančių iš kiekvieno vėdryno ir iš kiekvienos ramunės savo saldžiąją duoklę, dūzgimo.
       Tokią palaimą jis jautė ir paskui, kai kas vasarą kumečiaudavo pas pasiturinčius ūkininkus ir kai nutaręs vesti persirpusią Pranę, vyresnę už jį penkeriais metais, gavo iš jos tėvų daugiau kaip dešimt hektarų kraičio pelkėtos laimės.
       Dar prieš karą Česlovas, būdavo, iškinkys ramią bėriukę ir paleis ją pasiganyti, o pats, atlaisvinęs storą neišdirbtos odos diržą su varine sagtimi ir atmetęs į šalis sunkias valstietiškas rankas, pasitelš ant šieno pradalgės ir žvengiant arkliui, švilpaujant paukščiams ir dūzgiant lopšinę bitėms užsnūs vaikiškai laimingas ir besišypsantis. Tik čia jis, padaręs vaisingą ir puoselėjamą lyg pavainikį savo žemę, sapnavo gražiausius gyvenime sapnus. Jo laukiniuose, kaip jis meiliai juos vadino, nerūpestinguose ir greitai prabėgančiuose sapnuose kitų žmonių, išskyrus jį patį, nebuvo – nei greičiau negu jis senstančios Pranės, nei jos giminaičio Tado Tarailos, kartais aplankančio jų sodybą tik dėl visoje Lietuvoje garsaus Lomsargio medaus, nei tylenės Eliševos, kurią pats žydų Dievas atsiuntė jam neatlygintinai padėti; ir jo paties dažnai sapnuose nebūdavo, tačiau šiuose keistuose ir kerinčiuose regėjimuose jis niekada nesijausdavo kaip tikrovėje su žmonėmis – atstumtas ir vienišas: išdidūs ir liūdni arkliai be atlygio suprato ir guosdavo jį; išgąsdintos gražuolės kurapkos, kildamos iš lizdų, draugiškai mojuodavo jam sparnais iš aukštybių; nuostabios nečionykštės gėlės kuždėjo jam tai, ko jis per visą gyvenimą nebuvo išgirdęs nei iš kunigo, nei iš moters; šmižinėjančios benamės pelės, vis atsitrenkiančios į jį, skundėsi savo karčia dalia ir primindavo jo neseną valstietišką praeitį. Lomsargiui su jais buvo ramu ir gera, jis pats buvo tarsi jų padermės, toks pats Dievo kūrinys, gal tik ne geresnis, o blogesnis. Jis galėjo su jais susikalbėti be žodžių – judesiu ar žvilgsniu, atodūsiu ar dejone. Gal todėl Česlovas visada pyko ant tų, kurie jį žadindavo ir išskirdavo su jais. Dažniausiai dėl to kliūdavo jo žmonai Pranei, kuri paprastai po vidurdienio, vidury kokio nors nepakartojamo sapno atnešusi į pievas puodynę ką tik pamelžto pieno ir kietai virtų kiaušinių arba suvyniotos į skepetą ruginės duonos su naminės dešros griežinėliais, garsiai jį pašaukdavo.
       Lomsargis nubusdavo, sprogdindavo į ją savo didžiules melsvas akis ir dar ne visai išsibudinęs duodavo jai velnių.
       – Ir ką tu taip sapnuoji, kad tavęs žadinti negalima? – priekaištaudavo įsižeidusi Pranė. – Turbūt ištvirkauji sapne.
       – Ištvirkauju, ištvirkauju, Pranute. Meilužių juk turiu gyvą galą. Bitės ir kurapkos, vėdrynai ir kumelės, – juokaudavo Česlovas. – Jie mane myli, ir aš jiems tuo pačiu atsilyginu.
       Pranė netikėjo nė vienu jo žodžiu, manydama, kad visais savo juokeliais jis stengiasi nuslėpti nuo jos tiesą: vyras pačiame gražume, o, tik pamanykit, kažkokius niekus sapnuoja. Sapalionės, ir tiek! Ji pavyduliavo jo visiems: ir bitėms, ir paukščiams, ir arkliams, ir kūdroje nardantiems išverstakiams karpiams – juos tai jis išties myli, dėl jų, o ne dėl jos pasauly gyvena ir tik vienas Aukščiausiasis žino, kas jam brangesnis – žmogus ar gyvulys, arklys ar tikroji žmona, ant kurios jis kaip pamišęs rėkia, užuot ligi žemės nusilenkęs už viską, ką jis, plikabambis, turi. Širdy ji negailestingai vainojo ir keikė Česlovą, bet gyvenime atleisdavo jam ir nežabotą grubumą, ir deginančio pykčio proveržius, aiškindama juos tuo, kad taip ir nepagimdė jam nei dukters, nei sūnaus. Jeigu jie turėtų vaikų, jis nebėgtų nuo jos į pievas pas arklius ir kurapkas ir nesapnuotų bičių ar gėlių, o gulėtų sau troboj po minkštu apklotu ąžuolinėje, kaimo staliaus sumeistrautoje lovoje ir knarktų kaip garvežys. Viskas dėl to, kad nėra vaikų. Ko tik Pranė nedarė, kad pastotų: ir pinigų galybę gydytojams išleido; ir pas garsią žiniuonę į Šiaulius buvo nuvažiavusi; ir klūpodama prieš Švenčiausiąją Mariją atkakliai, kiek jėgos leido, meldėsi; ir kažkokius stebuklingus, padedančius pastoti viralus slapta nuo vyro gėrė. Bet jos įsčios liko tuščios kaip saulės išdeginta ir piktžolėm apžėlusi dykvietė už kaimo, o metai vis ėjo, ir viltis, kad ji padovanos Česlovui įpėdinį, kuriam galima bus ir reikės perduoti viską, kas užgyventa, – sodybą, žemę, arklides, karvides, klojimą, – vyto kartu su ja.
       Kai Pranė negaluodavo, maistą į pievas atnešdavo Eliševa, kuri jo nežadindavo, tik atsisėsdavo nuošalėj ir žvalgydamasi aplink ramiai laukdavo, kol Česlovas nubus.
       Lomsargis galėjo ir šiandien po bombardavimo ramiai nusnūsti pievoje, tačiau to nepadarė ne todėl, kad artėjo audra, bet tik kad galvą lyg spygliai badė mintys, kurių neišrausi ir nesutrypsi. Jis mąstė ne apie besikeičiantį orą, net ne apie palaimintą šieną, o apie tai, kas jam labiausiai rūpėjo, – apie ligotą Pranę, likusią pas senus gimines Užnemunėj, ir apie Eliševą, kuriai dabartinės permainos galėjo baigtis neišvengiama žūtimi. Dar iki karo besislapstantis nuo sovietų Tadas Taraila buvo davęs jam paskaityti Vokietijoj spausdintą lapelį, kuriame dori ir Tėvynę mylintys broliai lietuviai buvo karštai raginami, kai tik Lietuvą išvaduos vokiečiai, „karšta geležimi išdeginti visą bolševikų ir žydų padermę ir vieną kartą visiems laikams išvalyti šalį nuo šio užkrato“. Nuo pat pirmos dienos, kai abejingame permainoms lietuviškame danguje pasirodė vokiečių bombonešiai, Česlovas kiekvieną mielą dienelę atkakliai ir su baime klausė savęs, kur dėti vienkiemy apsigyvenusią žydę? Užsiraus ant kokio nors aršaus „Lietuvos valytojo“, ir tie kaipmat nudės ją. Pranė – lietuvė, jos nėr dėl ko persekioti; pasivartys pas dėdę ant senos, dar carinės sofos, nusipurtys visas baimes, pataisys sveikatą, ir po savaitėlės jis nuvažiuos jos parsivežti į Juodgirius, o štai ką daryti su trefna Eliševa? Lomsargis, Tėvynę mylintis lietuvis, niekaip negalėjo suvokti, kodėl Lietuvoje reikia karšta geležimi išdeginti visus žydus – juk visi niekada nebūna teisūs ar kalti. Ar dėl to, kad kai išdegins, Lietuva taps stipresnė ir turtingesnė? Ką ji pridės prie savo garbės ir šlovės, jeigu koks niekšas šiaip sau ims ir nugalabys Eliševą ar paleis į ją visą apkabą? Argi niekuo nekaltos žydės mirtis padarys laimingesnį bent vieną lietuvį? Ir kaip susieti tai, kas parašyta tame per rankas einančiame Tarailos lapelyje, tai, kas parašyta maldaknygėje, ir tai, ką jis, pamaldus Česlovas Lomsargis, kiekvieną sekmadienį girdi per mišias bažnyčioje. Dievas, atrodo, niekam neprisakė naikinti ištisų genčių, juk ne veltui Jis sakė savo tarnams: „Nežudyk“. Bet maža ko Jis jiems prišnekėjo nepagalvojęs. Tarnai tam ir tarnai, kad ne Aukščiausiojo klausytų, bet kokio nors galvažudžio.
       Česlovo mintys mėtė pėdas kaip medžiotojų užkluptas žvėriukas, kol jis nenusitvėrė vienintelės galimybės kaip nors apginti savo samdinę ir galbūt save patį nuo tykančios nelaimės – pamėginti pervilioti ją iš persekiojamųjų genties į tą gentį, kurios niekas nepersekioja. Jis ir anksčiau rimtai mąstė apie tai, kaip, jeigu Hitleris įveiks Staliną, pervilioti Eliševą į savo tikėjimą, nors nelabai tikėjo tuo sumanymu. Juk anksčiau jai prieš akis lyg švyturys skęstančiam laivui mirguliavo Palestinos alyvų giraitės ir Jeruzalės kalnai, ir traukti ją į savo pusę nebuvo prasmės. Bet tai buvo iki karo, ligi netvarkingo Raudonosios armijos atsitraukimo, ligi šių krauju kvepiančių lapelių, iš anksto atspausdintų Berlyno ar Tilžės spaustuvėse.
       Žinoma, galima būtų viską užbaigti be galvos skausmo: nieko nelaukiant išsiųsti Eliševą į Miškinius, pas tėvą Gedalję Bankvečerį ir seserį Reizelę – tegul giminės ir jos simpatija, duobkasys Jokūbas, ja rūpinasi. Bet kažkas sulaikydavo Lomsargį nuo šito žingsnio, trukdė jam taip pasielgti, tramdė jo ryžtą. Jis ir pats sau nemokėjo paaiškinti, kodėl taip pynėsi ir priešinosi vienas kitam jo jausmai. Jie vis kuždėdavo jam: „Kol kas nevaryk Eliševos, nesiųsk jos pas tėvą ir seserį, tokius pat bejėgius kaip ji, leisk likti jai vienkiemyje, paslėpk nuo piktų žvilgsnių“. Kas tai buvo – naudos siekimas, prieraišumas, o gal slaptas nuodėmingas potraukis? Lomsargis išties jau neįsivaizdavo savo gyvenimo vienkiemyje be jos – išeis paryčiais, apsidairys, o Eliševos-Elenutės ir pėdos ataušusios, nesigirdi balso, neliepsnoja vėjy jos rudi plaukai, neskimbčioja kibirai vėjo nugairintose, švelniu pūkeliu padengtose rankose.
       Apie tai, kaip apsaugoti Eliševą nuo „degintojų“ ir „valytojų“, Česlovas mąstė be perstojo.
       Galvojo jis apie ją ir nušienautoje pievoje, tvoskiančioje svaiginamais kvapais, rūpestingai keldamas šakėmis šieną ir kraudamas jį tarsi gyvą padarą į vežimą. Debesys glaudėsi arčiau žemės, kažkur už pievų jie jau visiškai susiliejo su medžių viršūnėmis, su jų kupliomis lajomis. Kumelė vis kilnojo galvą ir neramiai žvilgčiojo į drėgmės pritvinkusį dangų, kuris grasino tuoj tuoj pratrūksiąs pirmąja liūtimi ant bombų išraustos žemės. Nelaukdamas, kol Eliševa atneš užkąsti, Lomsargis užsiropštė ant pasostės ir meiliai, kone giminiškai paragino bėriukę, kurios ir vardas buvo krikščioniškas – Stasė, Stanislova. Iš jo tono Stasė suprasdavo, kur ir kaip jai judėti, žingine ar risčia, į vienkiemį ar į Miškinius; ji greit pagaudavo jo nuotaiką, akimoju suprasdavo, kada jis blaivus, o kada paėmęs; kartais nekviečiama prieidavo prie jo, nuvargusio ar susierzinusio, ir kaip lipšni moteriškė baksnodavo šeimininkui į krūtinę. Jis gailėdavo jos ir kinkydavo tik per šventes, kai važiuodavo į pamaldas ir į miestelį, arba per šienapjūtę ir rugiapjūtę.
       – Ko tu taip prie jos prilipai? – kartą paklausė Pranė, niekada nepritarusi jo meilei kam nors, išskyrus jai, ir kenčianti ne tik nuo kepenų ligos, bet ir nuo klausimų, kaitinusių jos kraują.
       – Aš mokausi iš jos.
       – Ko, jei ne paslaptis? Man atrodo, tai ji iš tavęs turėtų mokytis.
       – Mokausi žmogumi būti. Kaip manai, nuo ko visas blogis žemėj? Nuo arklių ir karvių, nuo avių ir sparnuočių? Nuo mūsų, protingų dvikojų padarų. Arklys prieš arklį niekada karu neis, jeigu važnyčiotojas neprivers; kiškis iš pavydo nenuskriaus avies, kad neturi tokių prabangių kailinių ir kad jį šildo ne kailis, o kojos; žvirblis neapkaltins visom mirtinom nuodėmėm lakštingalos tik todėl, kad ji čiulba, o jis – čirškia... O žmonės? Žmonės, Pranyte, už dešimt arų viens kitam gerklę perkąs, tuščioj vietoj iškoneveiks ir įskųs bet kam, kad tik patys išsigelbėtų.
       Pranė neprieštaraudama klausėsi ir mąstė, kur jis prisirinko tokių gudrybių, kurios kaskart jai keldavo žiovulį.
       Kai sodyba jau buvo čia pat ir už pakelės medžių galėjai įžiūrėti ant stogo besistiebiantį tarsi tušu nupieštą žirgelį, nuo artimiausio debesies ant Stasės karčių nukrito pirmieji stambūs lašai.
       – Greičiau, Stasyte, greičiau! – meldė Lomsargis.
       Kumelė, nuovokiai sužvingusi, pasileido risčia, ir netrukus Lomsargio žvilgsnis sužvejojo dryžuotame lietaus plote penkiasienę trobą ir basą Eliševą, kuri galvotrūkčiais nuo slenksčio puolė prie klojimo, kad atlapotų duris prieš bėriukę ir Česlovą.
       Audra tarsi laukė, kada vežimas įriedės į klojimą, ir sulaukusi driokstelėjo ant vienkiemio iš peties.
       – Suspėjom, ačiū Dievui, suspėjom, – džiūgavo Česlovas. – Ačiū, Stasyte, ačiū, Elenyte!
       Kumelė pakinkavo galva, o neįprastai tyli ir liūdna Eliševa suskubo padėti iškrauti jam kaupiną vežimą.
       – Ko tu, mieloji, nosį nukabinai? – jau troboj prie padengto stalo susirūpinęs paklausė Lomsargis. – Lyg kas tave pakeitė, – tęsė jis, nepradėdamas valgyti. – Kas atsitiko, kol manęs nebuvo?
       – Nieko.
       – Visai visai nieko?
       Ji nieko nesakė, sėdėjo prieš Lomsargį panarinusi galvą ir gėdydamasi savo melo.
       – Ir vis dėlto? – Česlovas, įrėmęs žvilgsnį, laukė tiesaus ir teisingo atsakymo.
       – Nutariau iš jūsų išeiti.
       – Kur?
       – Pas tėvą, pas seserį. Dievas man neatleis, jeigu čia liksiu. Neatleis, jeigu prie jų neprisijungsiu, – pakartojo ji, kreipdamasi ir į Lomsargį, ir į Aukščiausiąjį.
       Už lango daužėsi audra. Žaibai ugninėmis rykštėmis plakė trobos stogą, griaustinio dundėjimas kilnojo sienas, liūtis nuguldė visas obelis ir nebaudžiama siautėjo sodybą puošusių senų guobų šakose.
       – Ar tu, Elenyte, esi tikra, kad jiems viskas gerai? – iškošė Lomsargis. – Gal man iš pradžių reikėtų ten nuvažiuoti ir apsižvalgyti, išsiaiškinti. Iš mūsų užkampio jeigu kas ir matosi, tai tik pelkė su tilvikais. Pati žinai, kokie laikai atėjo jūsiškiams. Nelabai pasmarkausi. O man kaip tik reikia užsukti pas kleboną neatidėliotinu reikalu... Pyk nepyk, bet vienos tavęs į Miškinius jokiu būdu neleisiu. Ir nemėgink manęs pergudrauti. Neklausysi – pririšiu kaip užsispyrusią ožką prie tvoros.
       Jis nusišypsojo, bet šypsena buvo kupina kančios, niūrų veidą perkreipė grimasa, įtarios akys piktai žybtelėjo iš po samanotų, tarpuaky suaugusių antakių.
       – Kai grįšiu, viską smulkiai papasakosiu – ir apie tėvą, ir apie sesutę, ir net apie tavo kavalierių Jokūbą, – pasakė Česlovas ir ėmė triukšmingai srėbti ataušusius barščius.
       – Gal pašildyti?
       – Nereikia, tiks ir tokie.
       Jis ištuštino dubenėlį, noriai sukirto mėgstamas kiaulės kojas ir sunkiai kildamas nuo stalo netikėtai paklausė:
       – O tu, Elenyte, ar moki žegnotis?
       – Ne, – nusigando ji.
       – Tuoj aš parodysiu, kaip tai daroma, – sududeno Česlovas ir keletą kartų paskubomis persižegnojo. – Dabar tu. Drąsiau, drąsiau.
       Eliševa sumirksėjo, sušniurkščiojo, akys staiga paplūdo ašaromis.
       – Nesidrovėk! Pabandyk! Nuo to dar niekas nemirė, – paragino ją Lomsargis. – Rodau dar kartą. Viskas labai paprasta: suglaudi dešinės rankos pirštus ir pridedi prie kaktos, paskui – prie krūtinės, tada vedi prie kairio peties, prie dešinio...
       – Negaliu, negaliu...
       Ir Eliševa pravirko.
       – Na, ko tu? Ko? Jeigu nori šiais beprotiškais laikais išlikti, išmesk iš galvos visus „negaliu“. Suprantu, tai ne tavo tikėjimas, gal tu apskritai į jokį Dievą netiki, bet šiandien kitos išeities tau nėra. Juk žmogus tiki, kol jis gyvas, o ne atvirkščiai – gyvas, kol tiki. Dėliok nedėliojęs, bet gyvenimas, kaip čia pasakyti, svarbesnis už tikėjimą, kad ir kieno jis būtų – mūsų ar jūsų. Gerai, kad tu nors į žydę nepanaši, – nosis ne su kuprele, o kaip bulbikė, plaukai ne suodžiais, rūdimis dažyti, ir kalbi mūsų kalba geriau už mus pačius. Jeigu ryt nelis, važiuosiu į Miškinius ir užsuksiu pas taviškius į Žvejų gatvę.
       Eliševa su siaubu klausėsi Lomsargio, neprieštaravo, nors jai ir buvo koktūs jo dorybingi pamokymai. Koks gyvenimas be tikėjimo? Tikėjimo, kaip ir odos, nepakeisi.
       Rytojaus dieną, Lomsargio džiaugsmui, padangė nurimo: saulė įsiplieskė kaip anksčiau, ir šviesa pamažu grąžino viską į vietas: sode atsitiesė audros pažemintos obelys, atsigavo iš gilaus alpulio senos guobos, paukščiai, išsislapstę nuo griaustinio ir žaibų savo jaukiuose lizdeliuose, pradėjo valytis plunksnas.
       Atkuto susiruošęs į kelionę ir Česlovas. Jis apsivilko kostiumą, kurį pasiuvo nagingasis Gedaljė Bankvečeris, apsiavė blizgančius aulinius batus, pasisukiojo prieš veidrodį, susišukavo nepaklusnius plaukus ir patenkintas savimi šūktelėjo priemenėje triūsiančiai Eliševai, kuri jo pasiruošimą stebėjo su sunkiai paaiškinamu priešiškumu, nes visiškai nesuprato, kodėl jis taip skuba į Miškinius, o ne į Užnemunę, pas sergančią Pranę, apie kurią nė karto per šias dienas neužsiminė, tarsi jos visai nebūtų buvę.
       – Vakare grįšiu, – patikino jis Eliševą. – Tu nežiopsok, būk atidi. Aplink visokie tipai ir tipeliai šlaistosi.
       – Gerai, – linktelėjo Eliševa.
       – Kad tau nieko nenutiktų, noriu palikti sargybinį.
       – Sargybinį?
       Česlovas įkišo ranką į savo beveik nedėvėto išeiginio švarko kišenę ir sunkia lyg geležinis kūjis ranka iš ten ištraukė sidabrinį kryželį.
       – Nešiok jį, prašau, ir jokiu būdu nenusiimk. Net miegodama. Aš jį kadaise, metų prieš dvidešimt, šventoj vietoj – Kalvarijoj – Pranutei pirkau. Jis iš tikro sidabro. Deja, jai laimės neatnešė. Gal tau atneš.
       Lomsargis priėjo prie apstulbusios Eliševos ir lėtai apjuosė jos kaklą slidžia kaip gyvačiukė grandinėle.
       – Prieik prie veidrodžio ir pasižiūrėk. Man atrodo, tas kryželis tau tinka. Dievaž tinka! Dabar tu kaip iš akies traukta lietuvė!
       Bet Eliševa nesijudino. Atrodo, ji įaugo į grindis – jeigu pamėgins žengti nors mažą žingsnelį prie seno apsilaupiusia amalgama veidrodžio masyviais ąžuoliniais rėmais, atplėšti nuo lentos kojas, tai neteks jų amžiams ir taps invalide.
       Lomsargis švelniai, neįkyriai stengėsi įtikinti ją, jog tikslas, kurio jis siekia, yra kilnus – apsaugoti ją ir save nuo didelės nelaimės, bet jo motyvai, matyt, ne ramino, o dar labiau draskė jos sielą...
       – Kai viskas pasikeis, ir mes, Dievas duos, gyvensim be rusų ir be vokiečių, – ramino jis, – tu vėl galėsi būti kaip buvusi, ir galbūt net išsipildys tavo svajonė – atsisveikinti su Lietuva. O kol kas... kol kas, nori to ar ne, teks užmiršti ne tik Palestiną, bet ir savo vardą ir pavardę. Užsirašyk ant kaktos, kad nuo šios dienos tu daugiau ne Eliševa Bankvečer, o pametusi traukiny visus savo dokumentus Elenutė Ramašauskaitė iš Darbėnų, mano giminaitė, mano netikro brolio Dominyko Ramašausko, išvežto pernai birželį į Sibirą, duktė. Kad ir kas į vienkiemį ateitų, su kuo tu lauke ar miško laukymėj susitiktum, tu – katalikė Elenutė Ramašauskaitė.
       Jis išėjo į kiemą, sunkiai kaip meška nužirgliojo į arklides, išsivedė iš ten pailsėjusią bėriukę, pasikinkė ją į vežimaitį, juodavusį po medine stogine (juo, o ne vežimu per šventes ir kitas svarbias dienas visada vykdavo į Miškinius ar į Raseinius), ir pravažiuodamas pro gimtuosius langus garsiai atjaunėjusiu balsu šūktelėjo:
       – Lauk manęs, Ramašauskaite!
       Jis laukė, kad, kaip būdavo įprasta Juodgiriuose, kas nors pamos pravažiuojančiajam ranka, bet šįkart kartūninė užuolaida nė nesujudėjo.
       Vos tik nutilo ratų trinksėjimas, Eliševa nusiėmė kryželį ir pasidėjo ant delno, tarsi sverdama savo talismaną ir svarstydama, kur jį paslėpus, kad prireikus iškart būtų galima užsikabinti. Nesumąsčiusi nieko geriau, nutarė apvynioti jį aplink raktų, kuriuos visada turėjo su savim, ryšulį. Visą dieną ji nešiojosi juos, eidama į karvidę, arklidę, lipdama į rūsį, ir atidžiai įsiklausydavo į visus garsus, žadančius netikėtą pavojų. Išgirdusi Rekso lojimą, proskyna važiuojančios mašinos dundesį ar išgąsdintų varnų kranksėjimą, Eliševa tuoj susigūždavo ir užsimesdavo Pranės kryželį.
       Kad greičiau ateitų vakaras, kai žadėjo grįžti Česlovas, Eliševa griebdavosi bet kokio darbo – šlavė kiemą, valė vištidę, ilgiau nei paprastai melžė karvę, šėrė nepasotinamus paršelius, į tvenkinį ėdriesiems karpiams pribarstė pernykščių nemaltų grūdų, skalbė, džiaustė ant tvoros skalbinius, surinko audros nudraskytas senos guobos šakas, nepaliaujamai galvodama apie tėvą ir Reizelę. Ji kaltino save, kad silpnavališkai nusileido Česlovo įkalbama ir liko vienkiemyje, užuot buvusi su savaisiais Žvejų gatvėje. Jie, ko gero, laiko ją dezertyre, išdavike ir, matyt, yra teisūs – atseit nutarė, kad geriau slėptis užkampy, toliau nuo vokiečių, pas svetimus žmones, negu kartu su jais pasitikti likimą, ir išmainė Palestiną į kryžių.
       Eliševa nė akimirkos neabejojo, kad Lomsargis grįš su blogomis žiniomis arba valstietiškai, mužikiškai pagudraus, išsisuks miglotomis užuominomis ir lyg tarp kitko pridurs: „Nesaldu taviškiams, nesaldu, ką ir kalbėti, pati žinai, kokie laikai jūsų genčiai atėjo, priešui nelinkėtum. Svarbiausia – neskaičiuok varnų, Ramašauskaite, ir nežiopsok“. Ir viskas, ir daugiau nė žodelyčio. Kas daug ir gražiai šneka, pasak maldaknygės, tas sėja ir aria tuščiai.
       Vakarop Eliševą sutrikdė Rekso skalijimas. Šuo stojosi piestu, šiepė aštrius negailestingus dantis ir draskėsi reikalaudamas paleisti jį nuo grandinės.
       Elenutė Ramašauskaitė akimirksniu užsidėjo Pranės kryželį ir išslydo iš seklyčios į kiemą.
       Jos pasirodymas tik dar labiau suerzino šunį. Jis blaškėsi kaip pasiutęs ir lojimu šaudė visą apylinkę.
       Dar buvo šviesu, ir Elenutė staiga pamatė, kad prie sodybos šlubčiodamas ir ramstydamasis išsilaužta lazda artėja vyras raudonarmiečio uniforma.
       Rusas, suprato ji. Ačiū Dievui, ne vokietis. Ačiū Dievui! Vokiečiai po vieną lietuviškais pašaliais nešliaužioja.
       Kai jis praėjo obelų sodą, apėjo klojimą ir nuklibikščiavo prie šulinio, jau galėjai jį aiškiai matyti – aukštas, plikai skusta galva, juodais tankiais antakiais, atsagstyta suplėšyta raudonarmietiška palaidine, krūtinė apžėlusi juodais garbanotais lyg avelės gaurais, kairė koja su auliniu batu, o dešinė pėda iki čiurnos apmuturiuota kruvinu skuduru.
       Elenutei pasirodė pažįstama ne tik jo uniforma, bet ir išvaizda. Ir staiga sunerimusi atmintis pakuždėjo jai, kas užklydo į vienkiemį...
       Juk tai tas pats tankistas gruzinas juodu kaip Stalino ūsai šepečiu, kreivomis kaip pjautuvas ant raudonos vėliavos kojomis, tas gruzinas, kuris atkako į vienkiemį su tuščia aliuminine gertuve ir paprašė vandens: ji dar palaikė jį žydu raudonarmiečiu.
       – Vaser! Vaser!
       Dieve, tik jo čia trūko! Lomsargis neapsidžiaugs jį radęs ir vargu ar leis pasilikti. Juk tai jis su savo draugužiais per mokymus visus Česlovo žiemkenčius savo raudonaisiais vėžliais išrausė.
       Kai sužeistasis priėjo prie trobos, apdujęs Reksas pratrūko dar smarkiau, bet staiga seniokiškai užsikosėjo, užkriokė ir pagaliau, praradęs balsą, ėmė inkšti.
       – Ša! – riktelėjo ant jo Elenutė. – Tai ne vagis ir ne plėšikas.
       – Labas, – netikėtai pasakė tankistas, matyt, per pusantrų tarnybos metų išmokęs vienintelį lietuvišką žodį. Išsikankinęs, apžėlęs pilkais lyg šerno dygliais, jis vos vos laikėsi ant kojų ir baimingai žvalgėsi.
       Elenutė staiga įsivaizdavo, kaip po triuškinančio tankų bataliono subombardavimo jis išsiropštė iš degančio tanko ir gelbėdamasis nuo lendančių iš visų plyšių vokiečių atsiliko nuo saviškių ir pasiklydo Juodojoj girioj; kaip alkanas klaidžiojo po ją, misdamas neprinokusiomis uogomis ir šaknimis, kaip malšindamas nepakeliamą troškulį gėrė iš kur ne kur blyksinčių balučių ir pelkviečių ir kaip bejėgis, kraujuojančia koja, krisdavo ant samanų ar kupstų ir užmigdavo bukliu trumpu miegu.
       – Labas, – draugiškai atsakė Elenutė ir pataisė kryželį ant kaklo. – Vaser?
       Tankistas dėkingai linktelėjo.
       Ji privedė jį prie šulinio, ir jis puolė godžiai kaip žvėris gerti tiesiai iš puskubilio, apsipildamas šalta srove ir gaikčiodamas iš nuovargio ir malonumo.
       – Jeigu nebūtum sužeistas, aš tau ir pirtį iškūrenčiau. Pirtį iškūrenčiau. Supranti?
       Tankistas papurtė galvą ir sumurmėjo:
       – Čcheidzė aš... Vachtangas... Vachtangas, – pakartojo jis, džiaugdamasis savo vardo skambesiu, ir padundeno ilgais pirštais krūtinę, apžėlusią juodais garbanotais gaurais. – Vachtangas.
       – Kaip su tavim, Vachtangai, susikalbėti: tu lietuviškai nesupranti, o aš gruziniškai – nė žodelio...
       Sužeistasis nusišypsojo liūdnomis akimis ir vėl panardino neskustą sulysusį veidą į puskubilį ir ilgai nekėlė iš vandens galvos.
       Eliševa mindžikavo vietoj, nesugalvodama, kur jį dėti. Į klėtį, prigrūstą pavalkų, instrumentų, maišų su trąšomis? Ant šieno, kur dieną naktį knibžda vabalai ir pelės? Į kamarą? Ten, ko gero, tiks – ten trys įstiklinti langeliai, gultai su šieno prikimštais čiužiniais, valgomasis stalas su ąžuoliniais suolais. Į trobą jo neatsivesi – Lomsargis nepakęs. Duok Dieve, kad tik Česlovas neįširstų – pamatys rusišką uniformą ir kaipmat išvys lauk. Gerai būtų iki jam grįžtant perrengti šitą Vachtangą kokiais nors civiliais drabužiais.
       – Tau būtinai reikia persirengti ir pavalgyti. Pasistengsiu ką nors rasti. O tu pagulėk.
       Pasiraususi Lomsargių drabužių spintoje, ji ištraukė panešiotus flanelinius marškinius ir kelnes nutrintu užpakaliu, suieškojo priemenėj porą senų bukanosių batų su nutrauktais raišteliais, – jais Lomsargis paprastai braidydavo po purvyną ir mindavo silosą, – įdėjo į pintinėlę duonos, lašinių, sūrio ir nuskubėjo į kamarą.
       Kol sužeistasis persirenginėjo ir tingiai kramtė duoną su lašiniais, ji stovėjo prie mažučių kamaros langelių, ant kurių žaidė nedrąsūs saulės zuikučiai, ir mąstė apie keistus žmogaus likimo vingius. Tik prieš mėnesį šitas jaunas ir sveikata trykštantis Vachtangas buvo laimingas ir apie nieką negalvojantis užkariautojas. Prieš mėnesį jis, kaip ir Aronas Dudakas, nesusimąstydamas su džiaugsmu vykdė visus savo kraštiečio, vado ir mokytojo Stalino įsakymus. Prieš mėnesį jis tvirtai tikėjo, kad savo tanku atvežė čia, į šitą užkampį, į šitą vargingą, nesvetingą kraštą ne bėdas, ne kančias, bet laimę ir gerovę.
       Elenutė stengėsi suprasti, kodėl šėtonui, kuris vis apsimeta mesiju, pavyksta prikalbinti žmogų sau tarnauti? Kuo jis jį paperka ir pavergia? Gal tuo, jog, kitaip nei Viešpats Dievas, reikalauja ne aukojimosi, o aukų, pažadėdamas jam už tai ne dangaus karalystę, bet žemišką, tuoj pat įgyjamą laimę, ir randa visų jo bėdų ir nelaimių kaltininkus. Tik pakviesk šėtoną, ir jis iškart prisistatys, ir nesvarbu kieno – vokiečio ar lietuvio, ruso ar žydo – pavidalu jis išdygs, pasirodys ir pateisins tavo neapykantą ir kerštą. Ir net palaimins žudymą. Kokiu tikėjimu, kokiais šarvais reikia apsiginkluoti, kad nepasiduotum jam ir atsilaikytum prieš paprastus ir neatremiamus jo apžavus?
       Beldimas į kamaros duris pertraukė jos mintis. Ji suprato – galima įeiti.
       Plačiais, ant jo kaip maišas kabančiais Lomsargio marškiniais, jo kelnėmis, kurios augalotam gruzinui buvo per trumpos, vienu suvarstytu dešinės, nesužeistosios, kojos batu jis buvo panašus į daržo baidyklę. Vachtangas linktelėjo pliką, pagal statutą pulko kirpėjo nuskustą galvą, ir gerkliniu balsu pratarė:
       – Maldoba!
       Elenutė suprato, kad jis sako gruziniškai „ačiū“.
       – Nėr už ką. Atvažiuos šeimininkas, jis, atrodo, šiek tiek moka lenkiškai, jis ir nutars, ką su tavim daryti. – Ji judesiais parodė važiuojantį vežimą, balsu – pasagų kaukšėjimą ir arklio žvengimą. – O dabar ilsėkis!
       – Maldoba!
       – Tavo daiktus aš paimsiu. Lietuva dabar kitokią uniformą vilki.
       Elenutė sugriebė jo palaidinę, kelnes, autus ir vienintelį aulinį batą, išnešusi už klojimo padegė. Aitrūs degančio audeklo ir odos dūmai lėtai nuplaukė Juodosios girios link.
       Grįžusi į trobą ji nespėliojo, kaip Česlovas pasielgs su priklydusiu tankistu, nors rūpestis dėl jo laikinai net išstūmė jos neramias mintis apie tėvą ir Reizelę. Ji norėjo, kad Lomsargis jo neišvytų. Šito nelaimingo gruzino likimas buvo kažkuo panašus į jos, – gal tuo, jog visiškai priklausė nuo kitų malonės, ar tuo, jog atplėšti nuo gimtųjų namų ir pasmerkti benamių klajonėms, gal viskuo kartu.
       Kai Elenutė pradėjo ruošti Lomsargiui vakarienę, nuo kryžkelės iki virtuvės staiga atsklido linksmas pratisas bėriukės žvengimas, ir netrukus Lomsargio vežimaitis įriedėjo į kiemą, bet nesustojo, kaip paprastai, prie slenksčio, o įvažiavo po stogine.
       Blogas ženklas, dingtelėjo Elenutei, ir ji neapsiriko.
       Česlovas įėjo į pirkią, nusivilkęs švarką pakabino jį į spintą ir tylėdamas puolė atidarinėti ir uždarinėti stalo ir komodos stalčius, apžiūrinėti seklyčioj visas lentynas ir lentynėles, o priemenėj – rakandus, kol surado pjaustinėtą pypkę ir šilkinį maišelį su senų seniausio tabako likučiais.
       – Juk jūs nerūkote, – stengėsi jį prakalbinti Elenutė.
       – Iki šiol nerūkiau. Bet kartais be dūmo, kaip ir be stikliuko, neapseisi. – Jis prikimšo pypkę ir čikštelėjo degtuką. – Kas per velniava! Dabar vos tik kur išvažiuosi, ir nuotaikos – kaip nebūta!
       Elenutė iš paskutiniųjų tvardėsi, kad tik neužduotų jam svarbiausio klausimo – ar gyvi tėvas ir Reizelė? Jeigu Česlovas pats nieko nepasakoja, vadinasi, prasti popieriai.
       – Gyvi tavieji, gyvi, – jis pralenkė ją atsakydamas ir giliai užsitraukė dūmą. – Bet...
       – Kas – bet? – dusliai sušnabždėjo ji.
       – Jų nėra namuose.
       – Tai kodėl sakote, kad jie gyvi?
       – Man tas vikrusis pameistrys pasakė.
       – Juozas?
       – Turbūt Juozas. Ir Miškiniuose atsiradęs Tadukas, Pranės giminaitis, tą patį patvirtino: visi miestelio žydai gyvi.
       – Bet jų nėra namie, – nenuleisdama nuo jo akių sumurmėjo Elenutė.
       – Taip, – jis nedrįso jai meluoti, bet ir tiesos sakyti nenorėjo. Išpūtęs melsvų dūmų žiedelį, Lomsargis įsistebeilijo į jos kryžiuką ir staiga pakeitė temą: – Antradienį pas mus atvyks klebonas. Jo garbei reikia paruošti pietus – iškepti žąsį. Dvasiškasis tėvas labai mėgsta žąsieną. Girdi?
       – Girdžiu, girdžiu. Antradienį pas mus atvažiuos klebonas. – Elenytė atgavo kvapą ir atsiduso: – Jūsų Tadukas ar pameistrys Juozas nepasakė, kur jie?
       – Kas?
       – Visi žydai. Jeigu gerai supratau, jie dar gyvi, bet jau be vardų... Kaip ta jūsų žąsis, kurią klebono atvykimui reikia papjauti ir iškepti, arba kaip jūsų kiaulės, kurios pagal paprotį bus paskerstos Kalėdoms.
       – Nerūstink, Ramašauskaite, savo kalbomis Viešpaties Dievo. Tadukas pasakė, jog visus žydus atskyrė nuo lietuvių, kad išsiųstų darbams į Lenkiją ar į Vokietiją, kaip mūsiškius keturiasdešimtaisiais. Aš, tiesa, suspėjau paklausti Taduko, kodėl visus be išimties siunčia, kodėl žydai negali dirbti ten, kur dirbo? Juk Miškiniai liks be gydytojo, be kirpėjų ir be siuvėjų. Tadukas nieko neatsakė, – Lomsargis vėl prikimšo pypkę ir atsidusęs tarė: – Ką ir sakyti, netvarka! Juk kaltų visada mažiau negu nekaltų. Štai tokie popieriai. Bet mes su tavim negalim nieko pakeisti, tik tyliai piktintis ir dėl kitų gėdytis ir prašyti Viešpatį atleidimo.
       – O jums nėra dėl ko gėdytis. Jūs juk nieko neatskyrėte, atvirkščiai, žydę priglaudėte. Už tai galima ir galvos netekti...
       – Gėda dėl tokių kaip jūsų pameistrys. Žmogus, kuris ramiai miega ant pasisavintų dar šiltų svetimų pagalvių, kada nors nubus ant iki baltumo įkaitintų žarijų. Taip sako pranašė Mikalda, – pasakė Česlovas ir tuoj pat nutraukė: – Gana, gana karksėti ir širdį draskyti, verčiau sėskim vakarieniauti.
       Ji padavė vakarienę, bet pati prie stalo nesėdo. Stovėjo jam už nugaros ir žiūrėjo, kaip jis, tyliai besipiktinantis ir jausdamas gėdą, smagiai taršo kiaušinienę su spirgais, tarsi nieko baisaus nebūtų nutikę už dešimties varstų nei jos tėvui, Gedaljei Bankvečeriui, tiek kartų siuvusiam Lomsargiui, nei jos draugui Jokūbui, darbščiam šienpjoviui, nei tiems žydams, kurie per turgaus dienas šurmuliuodavo prie jo vežimo ir pirkdavo bulves ir kopūstus, obuolius ir medų, grūdus ir linus.
       Jis sako: „Reikia džiaugtis – juk kol kas jų nenugalabijo, tik paėmė ir atskyrė nuo kitų žmonių“. Didžiulės atsisveikinimo ašaros ritosi jos skruostais, bet Elenutė-Eliševa nesišluostė jų, nenubraukė, nes apraudojo pati save.
       – Neverk, – neatsisukdamas tarė jis. – Sėsk ir suvalgyk ką nors. Gal po taurelę serbentų užpiltinės?.. Už tai, kad visi sveiki ir gyvi grįžtų namo.
       Jis atsikėlė, atnešė pradėtą butelį ir taureles ir pakartojo jam patikusį tostą:
       – Už tai, kad visi sveiki ir gyvi grįžtų namo – ir tavo tėvas, ir tavo sesuo, ir gydytojas Pakelčikas, ir kirpėjas Kovalis...
       – Ir Pranė, – pridūrė ji.
       – Ir Pranė, žinoma, – pakartojo jis ir maktelėjęs taurelę paklausė: – Kodėl tu apie nieką nepasakoji? Kryželį visą laiką nešiojai ar užanty slėpei?
       – Nešiojau.
       – Ar niekas nebuvo užsukęs?
       Ji patylėjo ir staiga tiesiai ir lengvai pasakė:
       – Buvo.
       – Jokūbas?
       – Ne. Kitas. Ne vietinis.
       – Lietuvis ar žydas? Turbūt žydas. Juk jūsiškiai... bėgliai... dabar miškuose ir vienkiemiuose pavieniui ir būreliais slankioja ir prieglobsčio ieško...
       – Ne jūsiškis ir ne žydas.
       – Tai kas?
       – Gruzinas. Iš tankų poligono už kanapių lauko. Sužeista koja. Tas pats, su šalmu, kuris buvo čia atėjęs keturiasdešimtaisiais... tuomet jūsų nebuvo. – Ir kad iškart atsakytų į visus klausimus, Elenutė išpoškino: – Dabar jis kamaroj guli. Jo uniformą aš sudeginau... Tik diržą palikau... Jūs atleiskite – negalėjau išvaryti... negalėjau...
       – Šeimininkei nėr ko atsiprašinėti, – reikšmingai pasakė Lomsargis.
       – Šeimininkei? – Jo dviprasmiški žodžiai ne nudžiugino, o skaudžiai ją užgavo: – Valkatai! Bėglei! Penktam vandeniui nuo kisieliaus! – Ir tarsi norėdama užglaistyti savo žodžius tęsė: – Tas kalnietis kalba tik savo kalba. Gal jūs lenkiškai su juo susikalbėsit?
       – Lenkiškai aš ne kalbu, o čirškauju... Tegul guli.
       Ji džiaugėsi, kad Lomsargis nesupyko ant jos už savavaliavimą, bet jai pasirodė, jog jis tarsi išperka prieš ją kažkokią kaltę.
       Rytą jie kartu nuėjo į kamarą. Elenutė, be maisto, pasiėmė ir baltos marškos pūliuojančiai žaizdai perrišti, o Česlovas – stiprios naminukės dezinfekcijai. Vachtangas snūduriavo ant išgulėto čiužinio, kartkartėm suvaitodamas. Išgirdęs žingsnius, jis sunkiai praplėšė akis ir atsisuko į įėjusiuosius.
       – Sveikas, drauge Staline! – nusišaipė Lomsargis.
       – Čcheidzė, – išstenėjo sužeistasis.
       – Kažkodėl tu ne su kiteliu, kaip tavo vyriausiasis vadas, bet su mano palaikiais marškiniais, – pasakė šeimininkas laužyta lenkų kalba.
       – Čcheidzė, – atkakliai kartojo tankistas. – Vachtangas.
       Jį krėtė šaltis. Įtraukęs į pečius skustą galvą, jis stengėsi suvaldyti įkyrų šiurpulį, bet jam niekaip nesisekė.
       – Gurkštelk! Sušilsi, – Česlovas, ištraukęs kamštį, ištiesė butelį sužeistajam.
       Tankistas kilstelėjo, porą kartų springdamas gurkštelėjo ir nusviro atgal ant čiužinio.
       Elenutė pasilenkė prie jo, praplovė žaizdą, perrišo marška, pridėjo prie Vachtango kaktos ranką ir pasakė:
       – Dega kaip ugnis.
       Nuo kiekvieno jos prisilietimo prie kojos Vachtangas šūkčiojo kaip išgąsdintas nakties paukštis, į kurį jis išties kažkuo panėšėjo – gal žvitriomis, bukliomis akimis, gal pakreipta maža galva ir paprastais rūsčios ir čaižios lyg kleketavimas kalbos garsais.
       – Bijau, kad nuo naminukės ir virtų svogūnų draugo Stalino kraštiečio žaizda neužsitrauks, – tarė Česlovas, kai jie išėjo. – Negraži ji... Negraži... Aplink pamėlusi, visa koja iki pat pirštų ištino... Kad tik kraujo užkrėtimas neprasidėtų. Jį reikėtų gydytojui parodyti. Be jo niekaip neišsikapstys. Bet kur dabar gydytoją rasi? Pakelčiko nėra. O ligi kito ir per parą nenusigausi.
       – Jaunas! Gal išsikapstys, – pralemeno Elenutė.
       – Man su juo tąsytis nėr kada. Pranės važiuoju. Jeigu jis ištemps iki antradienio, parodysim jį klebonui. Jis iki seminarijos porą metų studijavo mediciną. Jeigu ne, Lietuvos žemė atleis jam už tai, kad jis ją išrausė tanko vikšrais, ir priims į savo glėbį. Žemė geresnė ir teisingesnė už mus. Ji priglaudžia visus ir neklausinėja mirusiojo, iš kur jis ir kokio tikėjimo.
       – O Pranės jūs kada važiuosite?
       – Šeštadienį, iš pat ryto. Kelias tolimas. Mano mieloji turbūt laukia nesulaukia manęs.
       Kaip tarė, taip ir padarė – šeštadienį išvažiavo.
       Elenutė negirdėjo jo išvažiuojant. Kai ji atsikėlusi pravėrė langus, Lomsargio kieme jau nebuvo, ir pirmąkart per tuos gyvenimo vienkiemyje metus jai pasidarė iš tikrųjų baisu. O jeigu tas Vachtangas numirs? Juk nuo kraujo užkrėtimo išsigelbėjimo nėra. Jeigu Lomsargis užtruks, ką ji darys su negyvėliu?
       Dėl tos ją persekiojančios baimės Elenutė nerado vietos. Tik pamelš karvę ir lekia į kamarą, paduos arkliams avižų – ir strimgalviais dumia ten pat, pašers amžinai alkanus paršelius – ir šast po langeliu, pasistiebs ant pirštų galų ir žvilgčioja į vidų, ar jis dar kvėpuoja, ar ne.
       Ačiū Dievui, juda, pukši, žiovauja, kartais, remdamasis lazda, atsikelia nuo gulto ir klibikščiuoja į tupyklą. Pagailėjusi jo Elenutė atnešė seną kibirą, kad galėtų bet kuriuo metu be rūpesčių nusišlapinti vietoje.
       – Čia si si, – paaiškino ji.
       – Si si, – pakartojo Vachtangas.
       Ji eidavo pas jį triskart per dieną, atsisėsdavo prie lovos ant taburetės ir pusbalsiu imdavo pasakoti ir įtikinėti, kad jis dar pamatys savo Gruziją. Ten turbūt jo laukia nesulaukia motina ir tėvas, seserys ir broliai, kurių, žinoma, niekas niekados nuo nieko neatskirs ir neišveš darbams nei į Lenkiją, nei į Vokietiją. Elenutė tikėjo, kad kol pasakoja ir gydo viltimi, nieko bloga jam nenutiks; jis nemirs, o ims taisytis. Kai baigsis šitas visuotinis pamišimas, ši begalinė kruvina nesantaika, Vachtangas Čcheidzė nusigaus į savo gimtąjį kalnų kaimelį ir vėl augins vynuoges ar skins arbatą, gers vyną, dainuos „Suliko“ ir šauniai tryps lezginką, kaip tuose laiminguose tarybiniuose filmuose, kuriuos šeštadieniais rodydavo turgaus aikštėj Miškiniuose.
       Elenutei atrodė, kad jis ją supranta ir nuo to supratimo šviesėja jo niūrus veidas ir kažką šnabžda karščio išdžiovintos lūpos.
       Kai jai nusibosdavo pasakoti, ji imdavo žydiškai niūniuoti, drąsindama save ir nugindama tylą, kurią laikė mirties pranaše.
       Nors be perstojo prižiūrimas ir globojamas kalnietis nesitaisė – jis prasmegdavo į nebūtį, karščiuodamas kliedėjo, gruziniškai kuždėdavo kažkokius žodžius, lyg ką kviesdamas, nesikeldavo nuo čiužinio nusilengvinti, ir Elenutė vis dažniau gūždavosi nuo įkyrios ir šventvagiškos minties, kad tik mirtis gali jį išvaduoti iš visų beprasmių ir žeminamų kančių. Vienas visame pasaulyje, atstumtas, be kalbos, užkariautojas, nors ir ne su tankisto šalmu ir raudonarmiečio palaidine su skiriamaisiais ženklais, bet valstietiškomis kelnėmis ir marškiniais – kam jis tolimame ir nedraugingame vienkiemyje reikalingas? Česlovas – ne biblinis Nojus ir jo vienkiemis – ne laivas su septyniomis poromis švariųjų ir septyniomis nešvariųjų. Jis šį tankistą puošniais kaip Stalino ūsais pakenčia ne todėl, kad yra toks jautrus ir geraširdis, o tik todėl, kad nori įtikti jai, naujai pakrikštytai Elenutei Ramašauskaitei, dar sykį pasipuikuoti prieš ją savo pakantumu. Nors šis gruzinas ir tarnauja šėtonui, jis, Česlovas, kaip krikščionis, nelinki jam mirties – tegu gyvena ir klesti, bet ilgalaikio prieglobsčio tegu nesitiki.
       Globodama Vachtangą Elenutė staiga suvokė galvojanti apie šį nelaimėlį daugiau nei apie tėvą ir seserį Reizelę.
       Be tikslo slampinėdama po kiemą ar varydama rykšte į aptvarą žąsis, o vištas, vedinas uloniško gaidžio, – į vištidę, ji kartojo vaikystėje išmoktas karštas ir atkaklias maldas, kuriomis kreipdavosi į Dievą, kad Jis, Visagalis ir Gailiaširdis, padėtų jos artimiesiems – juk ir Jį, Žydą, kartu su jais atskyrė nuo visų ir išvežė darbams ar į Lenkiją, ar į Vokietiją. Žąsys ir vištos pasukdavo į ją laibus kaklus ir savo gagenimu bei kudakavimu draugiškai jai pritardavo.
       „Ga ga ga! Ko ko ko!“ – meldė jos dangų.
       Ruošdamasi susitikimui su Prane ir klebonu, ji, nepaklusdama Lomsargiui, nutarė nusiimti nuo kaklo sidabrinį kryželį ir kur nors paslėpti. O jeigu Pranė jį pamačiusi pasipiktins, pradės triukšmauti – atseit kvailys, dar žmonai gyvai esant, išdovanoja tai, kas jai priklauso? Šiandien padovanojo žydei kryželį, o rytoj, žiūrėk, – ir žemę, ir gyvulius, ir pievas?
       Kaip Elenutė ir buvo maniusi, šeimininkai atvažiavo kartu su klebonu, išvaizdžiu vyru su akiniais raginiais rėmeliais ir nedideliu lagaminėliu. Iš po ilgos sutanos, kurią jis eidamas vis kilsteldavo, kyšojo blizgantys senoviški batai. Blyškus papurtęs veidas pasirodė Elenutei pažįstamas, bet ji niekaip neprisiminė, kur būtų jį mačiusi.
       Lomsargis atvedė kleboną į seklyčią, pasodino prie stalo, uždengto baltutėle staltiese, ir pristatė garbingam svečiui savo mokinę:
       – Elenutė Ramašauskaitė.
       Eliševa nusilenkė.
       – Daug esu apie tave, mano dukra, girdėjęs gero, – plonyčiu moterišku balsu prašneko ganytojas. – Aš juk pamenu tave visai mažą. Taip, taip, mažą, tik kiek didesnę už šitą suolą. Tu bėgiodavai po kambarį Žvejų gatvėje ir trukdydavai savo tėvui mane matuoti. Tavo tėvas, atrodo, vardu Gedaljė.
       – Gedaljė, – tarė nustebusi Eliševa.
       – Jis buvo geras siuvėjas. Tai jis man pasiuvo sutaną. Ne šitą, ne šitą, o tą, kurią jau seniai sunešiojau… Tada aš buvau ne toks kaip dabar – plonas, be akinių ir be plikės… ir susijaudinęs mikčiodavau… Net ambonoje… Gerai, kad tave sutikau, kad tu čia, pas gerus žmones. – Paskutinius žodžius jis ištarė beveik kaip palaiminimą.
       Pranė padėjo ant stalo molinį ąsotį giros, išpieštus puodelius, dubenį sūrio gabaliukų ir pasakė:
       – Išgerkit, dvasiškasis tėve, giros. Tokios jums dar neteko ragauti. Elenutė užraugė.
       Klebonas paragavo giros ir tęsė:
       – Tylu pas jus… Ne taip, kaip aplinkui… Aplinkui – kraujas ir ašaros. Žmonės pamiršo savo gelbėtoją Jėzų Kristų…
       Jis staiga nutilo, žvilgtelėjo į Česlovą, į Pranę, tarsi laukdamas jų kokios pagalbos, ir Elenutei šmėstelėjo mintis, kad atvažiavo jis ne tam, jog pasimėgautų kepta žąsim, paragautų giros ar perskaitytų pamokslą apie gerus žmones, ne tam, kad geru žodžiu paminėtų siuvėją Gedalję Bankvečerį, bet tam, kad ją pakrikštytų.
       Krikštatėviai pagarbiai tylėjo, ir klebonui neliko nieko kita, tik pačiam pranešti Elenytei apie savo netikėto atvykimo priežastį.
       – Mano dukra! – pasisuko jis į Elenytę. – Kadaise Romos seminarijoje pas profesorių Frančeską Madzinį mokiausi tavo protėvių kalbos ir istorijos, skaičiau jų šventas knygas ir vienoje jų radau posakį, kurį atsimenu iki šiol, nors praėjo keturiasdešimt metų: „Kas išgelbės vieną sielą, tas išgelbės pasaulį“. Ar nesupainiojau, mano dukra?
       – Ne.
       – Dėkoju. Dar tada, jaunystėje, maniau, kad sunkiais laikais dievai turi ne trukdyti, bet padėti vienas kitam. Dabar mūsų Dievo – Jėzaus Kristaus – eilė. Mūsų išsigelbėjimo ir Jo šlovės vardan sakau tau – ateik pas mus!
       Ji klausėsi klebono, ir jai atrodė, kad viskas daroma ne dėl jos, o dėl kažko kitko. Dėl gyvenimo, dėl išsigelbėjimo – skambėjo ausyse. Ar tai gyvenimas, kai dėl jo reikia išsižadėti, išduoti, atsisakyti to, kas tau brangu? Jeigu tai išgelbėjimas, tai nuo ko? Nuo savo sąžinės, nuo savo tėvo ir motinos?
       – Elenutė – protinga mergina, – nepatenkintas jos tylėjimu ir su kažkokiu netinkamu iškilmingumu pasakė Česlovas: – Man atrodo, ji sutinka. – Ir kiek luktelėjęs pridūrė: – Man atrodo, ji jau pas mus atėjo.
       – Tik nevisprotis gali to atsisakyti, – įsiterpė į pokalbį bambeklė Pranė. – Seniai visus žydus reikėjo pakrikštyti, tada niekas nebūtų jų lietęs, ir Stalino nebūtų buvę, ir karo…
       – Dvasiškasis tėvas žadėjo tau, Elenute, ir dokumentus Ramašauskaitės pavarde išrūpinti, – primygtinai spaudė Lomsargis.
       Klebonas ištraukė iš savo kelioninio lagaminėlio visus būtinus reikmenis ir pradėjo krikštijimo apeigas.
       Kol jis tepė Eliševai kaktą aliejumi, brėžė ant jos pirštais kryžių, krapnojo galvą švęstu vandeniu ir monotoniškai, prisimerkęs nuo nematomos šviesos, skaitė maldą, už lango nusileido saulė, bet vis dar buvo vasariškai šviesu; kieme skardėjo „aleliuja“ – gageno žąsys, giedojo gaidys, tvarte mykė karvė, pakraigėj švysčiojo kregždės, bet pro triukšmą ir daugiabalsį gaudesį Eliševa Bankvečer – Elenutė Ramašauskaitė staiga aiškiai išgirdo duslų tėvo Gedaljės Bankvečerio bosiuką, kai jis seniai, prieš daug metų, ją, mažą mergaitę rusvomis kaselėmis, apstulbino keistu klausimu:
       – Ką tu, Ševočka, darysi, – paklausė tėvas, – kai mes, kaip tavo močiutė Pesia, numirsim? Ar verksi?
       – Ne, neverksiu…
       – Kodėl? Mes juk tave taip mylėjom… taip mylėjom… O tu nė ašarėlės neišliesi?
       – Aš mirsiu anksčiau, nei jūs visi… Aš mirsiu pirmoji.
       Tada ji nieko nežinojo apie mirtį. Bet šiandien jai išties norėjosi mirti pirmai. Anksčiau nei visi…
       Atlikęs krikšto apeigas klebonas pasveikino naujai atsivertusiąją, padėkojo Lomsargiams už vaišingumą ir nelaukdamas žąsies, kurią turėjo iškepti pietums, išskubėjo namo.
       – Tikėjomės, kad jūs pas mus nakvosite, – nusiminė Pranė.
       – Norėčiau jūsų rojuje pabūti, tačiau savo avelių negaliu palikti be priežiūros, – pasakė jis. – Prašom atleisti.
       – Atleidžiam, atleidžiam, – subruzdo Lomsargis. – Tik gal prieš išvykdamas jūs dar vieną sielą išgelbėtumėt? Jūs ne tik ganytojas, bet kone gydytojas. Užklydo pas mus sužeistas raudonarmietis… Stačiatikis. Gruzinas, Stalino kraštietis.
       – Štai kaip! – šūktelėjo klebonas. – Labai įdomu, labai įdomu. Nė vieno gruzino, be Stalino, ir tai tik laikraštyje, per visą gyvenimą nesu matęs. Kas jam?
       – Labai silpnas, labai, – tarė Lomsargis ir kreipėsi į Elenutę: – Nubėk į kamarą, pavalyk ten kiek ir gerai išvėdink. Mes tuoj ateisim. Jeigu dvasiškasis tėvas jam nepadės, tai nors suteiks komuniją.
       Kol Elenutė sulakstė į kamarą, Pranė surinko klebonui lauktuvių: į naują pintinę įdėjo didelį ąsotėlį medaus, sūrį su kmynais, rausvą skilandžio gabalą.
       – Valgykite, dvasiškasis tėve, į sveikatą. Ir atvažiuokite, kai bus obuolių, aviečių…
       Staiga į trobą ašarodama įbėgo Elenutė.
       – Jam jau nieko nereikia! – sušuko ji. – Jis jau atkentėjo… pasikorė ant kablio… Dieve, Dieve, kodėl aš jam tą triskart prakeiktą kareivišką diržą palikau? Kam?
       Tą patį vakarą bežadį pakaruoklį Vachtangą Čcheidzę, kuriam gailestingoji Pranė tyru šaltinio vandeniu nuprausė veidą ir šiurkščiu audeklu apdengė liesas kojas, palaidojo pamiškėje.
       Lomsargis kartu su atsivertėle Elenute Ramašauskaite iškasė priemolyje kapo duobę, kur ir nuleido jaunąjį Vachtangą Čcheidzę viename iš karstų, kuriuos iš anksto sau buvo pasiruošę Česlovas ir Pranė ir saugojo palėpėj, kartkartėm nubraukdami drėgnu skuduru dulkes ir rūpestingai purkšdami kažkokiu skysčiu nuo klastingų kinivarpų.
       Dvi nedidukės ūksmingos eglaitės lieknais kaip Vachtango Čcheidzės liemenimis ir senas aprasojusiais akiniais klebonas, kuris ne dėl mirusiųjų, bet dėl gyvųjų visur ir visada, laidotuvėse ir atminuose, vestuvėse ir krikštynose, stengėsi sutaikyti ir suartinti dievus, kartu meldėsi prie kitatikio.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt