|
<< Atgal
ATODANGOS:
NUO „NEAPIBRĖŽTOS PRAEITIES“ IKI
„MAIŠTAUJANČIO ŽMOGAUS“
Baltijos Asamblėjos premija Norai Ikstenai.
2006 m. Baltijos Asamblėjos literatūros premija paskirta latvių rašytojai Norai
Ikstenai (g. 1969 m.) už knygą „Neapibrėžta praeitis“. Tai – rašytojos ir vieno
iš ryškiausių šiuolaikinių latvių poetų Imanto Zieduonio pokalbiai apie poeto
giminę, vaikystę, kalbos slėpinius ir laikus, kai jie abu – Dievas ir Poetas – buvo
maži vaikai. 216 puslapių knyga iliustruota per 50 nuotraukų iš I. Zieduonio ir jo
šeimos asmeninio archyvo.
N. Ikstena – viena žymiausių šiuolaikinių
latvių prozininkių. Plataus pripažinimo sulaukė jos romanai „Gyvenimo šventė“,
„Mergelės mokymas“, biografinės knygos, apsakymų rinkiniai. N. Ikstenos kūrybos
jau versta į estų, danų, vokiečių, anglų, prancūzų, švedų ir lietuvių kalbas („Gyvenimas
yra gyvenimas yra gyvenimas“, „Mintis“, 2004).
„Kalbos peizažas“ su lietuviškais
posmais. Rygos leidykla „Zvaigzne“ išleido Pėtero Brūverio poezijos
rinktinės „Kalbos peizažas“ antrą knygą „Už stiklo. Poezija ir vertimai“ su
A. Nykos-Niliūno, H. Nagio, T. Venclovos eilėraščių vertimais į latvių kalbą,
ciklais „Verčiant Marcelijų Martinaitį“, „Verčiant Tomą Venclovą“, „Verčiant
Henriką Radauską“, D. Kajoko, K. Platelio eilėraščių fragmentais ir paties poeto
eilėraščiais apie Vilnių ir Druskininkus. Šioje knygoje P. Brūveris atsiskleidžia
kaip puikus vertėjas iš lietuvių, azerbaidžaniečių, Krymo totorių, mordvių,
gagaūzų, rusų, vokiečių, prūsų ir turkų kalbų.
Jurga Ivanauskaitė Latvijoje – daugiausia
verčiama lietuvių rašytoja. Vertėjas Talridas Rullis išvertė J.
Ivanauskaitės knygas „Ragana ir lietus“, „Kelionė į Šambalą“, „Agnijos
magija“, „Ištremtas Tibetas“, „Prarasta pažadėtoji žemė“. 2006-ųjų
pabaigoje leidykla „Dienas Grāmata“ išleido naujausią T. Rullio vertimą – J.
Ivanauskaitės romaną „Sapnų nublokšti“.
Šeštadieninė literatūrinė akademija.
Latvijos rašytojų sąjunga vykdo rašytojų lavinimo programą, kuri apima pagrindinius
kūrybinės praktikos klausimus (poezijos, prozos ir dramaturgijos teoriją, literatūros
stilių ir krypčių istoriją, populiariosios literatūros formules ir žanrus, kritikos
teoriją, kalbos kultūrą, literatūros vadybą). 288 valandų kursai vyks 2007 m.
vasario–gruodžio mėnesių šeštadieniais.
www.mariscaklais.lv. Latvių poetui
Mariui Čaklajui (1940–2003) atminti sūnus Ingmaras Čaklajis sukūrė interneto
svetainę, į kurią kviečia epigrafas „Esu turtingas. Man viskas priklauso, kas nutiko
su manim“. Šioje svetainėje atsispindi labai kūrybingas ir turtingas M. Čaklajo
kūrybinis ir asmeninis gyvenimas, visuomeninė veikla, šmėkšteli viena kita sąsaja su
Lietuva (M. Čaklajis vertė M. Martinaičio poezijos rinkinį „Akių tamsoj, širdies
šviesoj“, paskelbė vertimų lietuvių poezijos rinktinėje „Viena jūra“).
Svetainės kūrėjas kviečia bendradarbiauti visus, turinčius naujos medžiagos apie M.
Čaklajį.
Rainis ir Aspazija. Latvija ir
Šveicarija pažymi kultūrinių santykių šimtmetį. Bendradarbiavimas prasidėjo 1906
m., kai į Kastanjolą, šalia Lozanos, atvyko gyventi du žymiausi latvių poetai Rainis
ir Aspazija. Šį istorinį momentą atspindi šveicarų išleista latvių, italų ir
anglų kalbomis knyga „Rainis ir Aspazija. Iš Kastanjolos į Laisvę“. Šiame
leidinyje skelbiami tyrinėjimai ir nauja dokumentinė medžiaga iš Rygos literatūros,
teatro ir muzikos muziejaus.
Premijos, premijos... Rusijoje kas
dveji metai skiriama Žukovskio premija už literatūros kūrinių vertimus iš vokiečių
kalbos į rusų kalbą. 2006 m. laureatu tapo žymus germanistas ir vertėjas Borisas
Chlebnikovas. Jis Vokietijoje ir Rusijoje žinomas kaip H. Hesse's, H. Böllio ir G.
Grasso kūrinių vertėjas, daugelio straipsnių apie šiuolaikinę vokiečių
literatūrą autorius. Ta pačia intencija buvo įteikta premija ir geriausiam jaunajam
vertėjui. Anna Šibarova pelnė apdovanojimą už šiuolaikinės vokiečių prozos
kūrinių vertimus.
2006 m. Bunino premija (20 tūkst. eurų) įteikta
prozininkui Andrejui Bitovui už rinkinį „Rūmai be caro“. Kiti pretendentai buvo A.
Kabakovas, A. Iličevskis, M. Šiškinas ir M. Kučerskaja. Bunino premija skiriama už
romanus, apsakymų rinkinius, apysakas, parašytas rusų kalba Rusijoje arba užsienyje.
Rusijos Bukerio premijos laureate tapo romano „2017“
autorė Olga Slavnikova.
Prestižinis čekų literatūros apdovanojimas –
Franco Kafkos premija – paskirta japonų rašytojui Harukiui Murakamiui. Jis vienas
pirmųjų pradėjo rašyti apie šiuolaikinio japonų jaunimo subkultūrą. 1987 m.
romanas „Norvegų giria“ jį padarė populiariausiu Japonijos rašytoju. H. Murakamio
kūriniai išversti į dvi dešimtis pasaulio kalbų. Lietuviškai galime perskaityti jo
romanus „Avies medžioklė“, „Dansu, dansu, dansu“, „Negailestinga stebuklų
šalis ir Pasaulio galas“, „Norvegų giria“.
Prancūzijos moterų literatūros premiją „Femina“
gavo Kanados rašytoja ir vertėja Nensija Hjustone už romaną „Lūžio linija“. Šį
kūrinį sudaro keturi šešerių metukų vaikų pasakojimai. Kiekvienas vaikas atstovauja
vienai iš keturių vienos šeimos kartų.
Šalia „Drakulos pilies“ – B. Stokerio
biustas. Minint Bramo Stokerio 159-ąsias gimimo metines, rašytojui pastatytas
paminklas toje vietoje, kur jis niekada per savo gyvenimą nėra buvęs, bet kurią
išgarsino pasaulyje – Transilvanijoje. Garsiojo literatūrinio vampyro kūrėjo biustą
Karpatų gyventojai pastatė šalia viešbučio „Drakulos pilis“. Tai – vienintelis
viešbutis pasaulyje šalia kapinių.
Nyksta namas, kur gimė „Baskervilių šuo“.
Britų literatūrinio palikimo saugotojai susirūpinę – griūva Arthuro Conan Doyle'io
namas, kuriame buvo parašyti šedevrai „Baskervilių šuo“ ir „Šerloko Holmso
sugrįžimas“. Kaip rašoma „Times“, ilgus metus name buvo nedidelis viešbutis, į
kurį užsukdavo svečiai iš viso pasaulio. Prieš dvejus metus namas buvo parduotas už
1,1 mln. svarų sterlingų ir nuo to laiko niekas juo nebesirūpina. Atsitiktinai čionai
užsukęs J. Gibsonas, vienas žymiausių A. Conan Doyle'io ekspertų, pašiurpo: durys
praviros, vanduo pliaupia per visus tris aukštus, langai išdaužyti, viduje mėtosi
alaus skardinės, nuorūkos, skudurai, kuriuos paliko valkatos. Literatūros palikimo
apsaugos organizacijų kreipimasis išgelbėti šį pastatą kol kas nesulaukė atgarsio.
Umberto Eco apie žurnalistinį populizmą.
Italų rašytojas ir semiotikas Umberto Eco išleido 46-ąją savo knygą „Atatupstom
kaip vėžys: karštieji karai ir žurnalistinis populizmas“. Ją sudaro 2000–2005 m.
parašyti straipsniai ir kalbos. Šioje knygoje U. Eco teigia, kad šiuolaikinis
populizmas neturi nieko bendra su liaudimi: „...tai tiesiog lingvistinis kazusas,
reiškiantis visus šalies gyventojus, kurių nuomone domimasi tik rinkimų metu. Bet
šiuo atveju veikiausiai kalbama ne apie liaudį, o elektoratą, paprasčiausią
statistinį vienetą. Populistas remiasi ne liaudimi, o idealia, išgalvota jo idėjas
palaikančių žmonių visuma. Jos pagrindinė funkcija – pritarimas jo veiksmams. Be
to, populistas nuolatos vengia bet kokio tikro susidūrimo su liaudimi. <...>
Šiandien pačias naujausias savo idėjas politikai pristato televizijoje, o ne
parlamente, nors jame galėtų išplėtoti ir geriau argumentuoti savo pasiūlymus. Čia
ir prasideda populizmas“.
Rastas S. Kierkegaard'o „Arba–arba“ su
autografu. Literatūrologai pagaliau turi įrodymą, kad bendravo du didieji danų
rašytojai – Sørenas Kierkegaard'as (1813–1855) ir Hansas Christianas Andersenas
(1805–1875). Vienoje privačioje Danijos bibliotekoje surastas S. Kierkegaard'o kūrinio
„Arba–arba“ egzempliorius su dovanojimo užrašu „Danų poetui H. Ch. Andersenui“.
Žinių apie šią knygą mokslininkai rado S. Kierkegaard'o rankraščiuose, bet pati
knyga tik dabar pateko į tyrinėtojų rankas. Šis unikalus leidinys gruodžio mėnesį
buvo parduodamas aukcione. Pradinė kaina –100 tūkst. danų kronų (apie 13 tūkst.
eurų). „Ši knyga – neįkainojama istorinė brangenybė, nes ji liudija apie
tiesioginį dviejų pačių žymiausių Danijos rašytojų kontaktą“, – pareiškė
aukciono namų atstovas B. Rasmussenas.
A. Camus „Maištaujantis žmogus“ ir
Vilnius. Albert'o Camus „Maištaujančio žmogaus“ (vertė V. Bikulčius)
skyriuje „Maištas ir menas“ pristatoma prancūzų rašytojo, filosofo, diplomato J.-A
de Gobineau (1816–1882) romano „Plejada“ (1874) fabula apie romantišką Sofi Tonska³
ir Kazimiro meilę. Platoniškos meilės išraiška tampa išvykimas gyventi į Vilniaus
priemiestį, kur Kazimiras ir miršta. A. Camus išvada: „Nuostabi istorija
neįsivaizduojama be ramios sekos, kuriai nėra vietos iš tikro išgyvenamuose
įvykiuose, besiremiančiuose tikrove. Jei Gobineau būtų nuvykęs į Vilnių, jis būtų
nežinojęs, kur dėtis iš nuobodulio ir būtų grįžęs atgal ar įsikurdinęs taip,
kad galėtų gyventi savo malonumui. <...> Įsivaizduojamas pasaulis, kuris iškyla
kaip pataisa realiam pasauliui, pasauliui, kur kančia prireikus gali trukti iki pat
mirties, kur aistra niekada nevirsta pramoga, kur žmonės apimti įkyrių idėjų ir
visuomet prisirišę vienas prie kito“.
A. VALIONIS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|