|
<< Atgal
NORĖJUSI VAIKŠČIOTI BEDUGNĖS
PAKRAŠČIU
Jau vienuolikti metai, kai kelmiškiai nesutinka
jos, braidančios Kražantės ir Vilbėno papieviais ar sėdinčios prie stalo su atversta
knyga ir kažką rašančios Žemaitės viešojoje bibliotekoje. Pakirsta sunkios ligos,
šio krašto (ir ne tik šio!) poetė Regina Biržinytė išėjo, palikusi mums tris
brandžius eilėraščių rinkinius Takas į vienkiemį, Tenai, už
Kražantės ir Sutemų slėniai, o ketvirtąjį Taip lengva
Šiauliuose įsikūrusi leidykla Saulės delta autorės mirties dešimtmečiui
išleido 2006-ųjų pabaigoje. Pirmąjį redagavo poetė B. Liniauskienė iš Kretingos,
antrąjį iš Kelmės rajono kilęs poetas V. Šimkus, trečiąjį šiaulietis
literatas ir žurnalistas J. Sabaliauskas, o dar niekur neskelbtų paskutinių gyvenimo
metų eilėraščių knygą Taip lengva sudarė ištikima autorės bičiulė
mokytoja E. Tutinienė, pasikvietusi į talką kolegę D. Griškevičienę. E. Tutinienė
parašė ir solidų straipsnį Mano draugė Regina, kuriame pateikė nemažai gyvų
prisiminimų, laiškų, dienoraščių ištraukų.
Kartais atrodo, kad talentai, įvairūs šviesuoliai
ar, šiuolaikiškai tariant, žvaigždės gyvena, kuria ir save garsina tik sostinėje ar
kituose Lietuvos didmiesčiuose. R. Biržinytė niekada juose negyveno ir netgi jais
bodėjosi. Gimusi 1949 m. Anykščiuose, ji, būdama trejų metukų, su tėvais
persikėlė į Kelmę ir ją taip pamilo, jog Kelmė tapo jos supoetinta žeme.
Neakivaizdiniu būdu baigusi Vilniaus universitetą, mokytojavo Pavėžupyje,
Kupriškiuose, Kretingalėje (Klaipėdos r.), Lyduvėnuose (Raseinių r.), o pastaruosius
dvidešimt metų dirbo Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje. Nors buvo apkeliavusi
Kaukazą, Krymą, Tianšanį, Karpatus, Balkanus, bet visada ilgėjosi Kelmės, jos
klonių, giraičių ir upių, jos bažnyčių ir kapinių, jos gėlių ir saulės, jos
pavasarių... Gal todėl ir R. Biržinytės poeziją Lietuvių literatūros
enciklopedijoje literatūros tyrinėtoja D. Striogaitė apibūdino taip:
Eilėraščiai atspindi tylų, vienatvės ir ilgesio kupiną gyvenimą, suaugusį su
atokia žemaitiškąja Kelme, prisiglaudusį prie pirmapradės gamtos, ir kartu
išreiškia veržimąsi į tolimus kraštus, į dvasios tėvynę: juose skamba žmogaus
buvimo prasmės, dvasingumo ieškojimai, meilė gyvenimui. D. Striogaitė vadino R.
Biržinytę ilgesinga siela, lygino su Šatrijos Ragana. Literatūros tyrinėtoja kritikė
E. Bukelienė 1999 m. sakė: Skaičiau Reginos Biržinytės kūrybą. Tai retas,
unikalus atvejis. Aš buvau sukrėsta jos poezijos! Jutau autentiškumą, dramatizmą ir
tikrumą. Erdvės ir laiko tikrumas! Estetinė nuovoka. Poetės kūrybą palankiai
vertino V. Daujotytė, o R. Tūtlytė ją paminėjo greta O. Baliukonės, N.
Miliauskaitės ir kt.
Viename eilėraštyje pavadinusi save žodžių
kasyklose dirbančia padiene, kuri pastebi daug tuščios uolienos ir mažai
žvilgančio aukso, R. Biržinytė buvo reikli žodžiui, minčiai, vaizdui. Baigdama
vidurinę, rajono laikraščiui pasiūlė savo pirmuosius eilėraščius. Vėliau juos
spausdino Nemunas, Švyturys, Literatūra ir menas, Metai,
Poezijos pavasaris. 1978 m. ji laimėjo Literatūros ir meno paskelbtą
eilėraščio vertimo konkursą geriausiuoju buvo pripažintas kelmiškės išverstas
K. Balmonto Miškų karalaitei Lietuvai. Tiesa, kaip ir kiekvieną kūrėją, R.
Biržinytę lydėjo ne vien pagyrimų medus. Literatūros tyrinėtojas kritikas R.
Pakalniškis 1980 m. vasarą laiške R. Biržinytei rašė: Aš, be abejo,
įsidėmėjau Jūsų eiles Nemune. Man patiko jų aistra, veržlumas, laisvė. Geras
žodžio jutimas, ne skurdi kalba. Tai jau šis tas. Tai geras pagrindas. Tik pasigedau
sutelkimo. Vaizdinio sprendimo. Vidinio vaizdo švytėjimo..., o kitame laiške naują
R. Biržinytės kūrybos pluoštą palydėjo tokiais žodžiais: ...Nelabai patiko
migloti motyvai, daugiažodiškumas, abstraktumas <...>. Kažkaip įtariai žiūriu
į ritminę prozą. Kažin ar tai jauno žmogaus išreiškimo forma? Ar verta skubėti
išsižadėti lyrikos vardan neaiškios formos impresijų? Abejoju. Vis dėlto tas pats
R. Pakalniškis po penkerių metų pasiūlė kelmiškei parengti pirmąją poezijos
knygą, kurios sudaryti sovietiniais metais ji nespėjo. Takas į vienkiemį
pasirodė tik 1990-ųjų pabaigoje.
E. Tutinienė, rinkinio Taip lengva sudarytoja,
ypač akcentuoja R. Biržinytės dvasines įžvalgas ir laisvoje Lietuvoje ją slėgė
daiktų kultas, dvasinio gyvenimo, moralės nuvertinimas. Ji pati poetės pašaukimą
dienoraštyje vadino noru vaikščioti bedugnės pakraščiu ir viename paskutinių
eilėraščių rašė:
Atidaviau vasarą mainais už gyvybę.
Atidaviau jūrą, pilną dangaus ir medūzų.
Gražusis ruduo manęs išsigynė,
Ir liko tik lapkritis palėpėse vėjais ūžauti. |
Kelmės savivaldybė kasmet skiria
tūkstančio litų R. Biržinytės premiją rajono literatui už geriausią knygą ir
aktyvią visuomeninę veiklą. Jau paskelbta dešimt laureatų: A. Miltenienė, I.
Viržintas, K. Alekna, V. Kalvaitis, S. Ramanauskas, J. Ramanauskaitė, T. Rimulaitytė,
O. Jautakienė, R. Krivickaitė, I. Stankienė. Jie apdovanoti tradiciniame poezijos
pavasarėlyje, kurio iniciatore buvo poetė.
B. KLIMAŠAUSKAS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|