|
<< Atgal
ŠVEDŲ BŪDAS IR JŲ MEILĖ
VALSTYBEI
Švedai laisvės trokštantys individai, kurie
nori, kad juos valdytų stipri valstybė. Toks prieštaringas teiginys gvildenamas Henriko
Berggreno ir Larso Trägårdh'o knygoje Ar švedas yra žmogus?. Šokiruojantį
pavadinimą autoriai pasiskolino iš žurnalisto Sanfrido Neander-Nilssono, dar 1946 m.
jis parašė knygą tokia pat antrašte. Tos knygos autorius skyriuose Tauta ledine
širdim, Skyrybų tauta, Ar švedai nekenčia vaikų? nagrinėjo švedų
psichologiją. Švedas ten apibūdinamas kaip ypatingas tipas, kuriam nelengva užmegzti
su kitais ryšį, bendrauti, jis nedrąsus, nelinksmas, prislėgtas, jo gyvenimas remiasi
gebėjimu viską ištverti. H. Berggrenas ir L. Trägårdh'as savo knygoje cituoja ne
vieną garsų rašytoją, mėginusį nusakyti švedų tautos charakterį. Prozininkas
Ivaras Lo-Johanssonas (19011990) rašė, kad švedai yra keista tauta, kuri uoliau
rūpinasi gyvūnų ir gamtos apsauga nei žmonėmis.
Knygos autoriai, kalbėdami apie valstybinį
tautos individualizmą, išdėsto ir meilės valstybei teoriją. Švedai iš
tiesų turi stiprią valstybę ir ją pakankamai myli. Nors JAV, Vokietijos, Prancūzijos,
Italijos piliečiai dėl įvairių istorinių arba kitokių priežasčių vienaip ar
kitaip kovoja su savo centrine valdžia arba stengiasi ją kiek tik įmanoma sumažinti.
Švedai, priešingai, prisirišę prie savo valstybės: Ji mums yra draugas, o ne
priešas.
Gal švedams būdinga stipri kolektyvinė sąmonė,
savotiškas bandos instinktas, tvirtas partinis prisirišimas ar palaikymas? Knygos
autoriai teigia, kad meilė valstybei jų šalyje pagrįsta kolektyvizmo priešybe
individualizmu, noru pačiam spręsti ir būti nepriklausomam. Šį teiginį jie
pagrindžia istoriniais, politiniais ir literatūriniais šaltiniais.
Autoriai, cituodami garsius švedų rašytojus ar
politologus, tvirtina, kad švedai nuoširdžiai myli savo tautos namus folkhem.
Ši sąvoka, kurią ketvirtame XX a. dešimtmetyje išpopuliarino socialdemokratai,
apibrėžia visuomenės socialinę gerovę. Švedų meilė savo valstybei iš esmės
pagrįsta laisvės troškimu, nes jie, anot autorių, yra dideli individualistai. Pavienio
žmogaus emancipacija čia neatsiejama nuo vis stiprėjančios valstybės, kuri garantuoja
atskiro žmogaus savarankiškumą. Taigi valstybė užtikrina, kad švedai ir oficialiai,
ir privačiai yra traktuojami kaip lygūs ir laisvi individai, kitaip sakant,
individualistų valstybė. Individo ir valstybės ryšiai švedams dažnai svarbesni negu
painūs šeimyniniai saitai. Ypač reikšminga švedų demokratijos varomąja jėga
autoriai laiko ūkininkus, o atšiaurią gamtą tautinį švedų charakterį
nulėmusiu veiksniu.
Taigi švedų meilė jų išvystytai gerovės
valstybei yra laisvanoriška lygiateisių individų išraiška, tačiau ir tokie individai
nėra apsaugoti nuo vienatvės. Beje, autoriai dar primena, kad Michelis Foucault sumanė
parašyti Beprotybės istoriją studijuodamas Švedijoje.
Z. MAŽEIKAITĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|