I n  m e m o r i a m

ŽMOGIŠKUMO TALENTAS –
LITERATŪRAI IR GYVENIMUI

Elena Nijolė Bukelienė
1934. VIII. 14–2006. XII. 25

       Per pačias Kalėdas, neįveikusi sunkios ligos, bet neilgai tegulėjusi ligos patale, iš gyvenimo išėjo Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros profesorė, literatūros tyrinėtoja, kritikė Elena Nijolė Bukelienė.
       Netekome šviesaus, savito žmogaus, rūpestingu žvilgsniu žvelgusio į literatūrą, į jos praeitį ir dabartį, puoselėjusio jaunus, kūrybai gabius žmones. Netekome pedagogės iš pašaukimo: mokytojos, dėstytojos, paskaitininkės, literatų vadovės, ugdytojos, jaunųjų filologų respublikinių konkursų komisijų narės, rūpestingai perskaitydavusios pluoštus ranka, vėliau jau ir kompiuteriu rašytų tekstų. Netekome ryškaus, prigimtinio žmogiškumo talento asmenybės.
       Svarbiausios Elenos Nijolės Bukelienės gyvenimo datos, įvykiai, darbai jau surašyti enciklopedijose, žinynuose. Septyniasdešimt dveji metai sąžiningai ir tikslingai gyvenančiam žmogui leidžia padaryti tai, kas svarbiausia, iškilti, atsiskleisti kaip asmeniui. Parašyti knygas, užauginti vaikus ir vaikaičius. Sukurti namus, kurie dar ilgai šildys. Paliko dukrą Giedrę, sūnų Marių, vyrą Kostą, keturis vaikaičius ir tris provaikaičius, pasūpuotus, pamyluotus. Paliko keliolika knygų – monografijų, studijų, vadovėlių, chrestomatijų, dalyvavo kolektyviniuose literatūros darbuose. Paliko daug studentų, nemaža jų dalis laiko save profesorės mokiniais.
       Aš taip pat; atėjau į Vilniaus universitetą 1963-iaisiais, pavasario semestrą literatūros mokslo įvado pratybas pradėjo vesti jauna, graži dėstytoja; iš tolo šviesdavo jos šviesi, purių plaukų gaubiama galva, šiltos akys. Dalyvaudama literatų būrelyje ir jam pirmininkaudama nuolat bendravau su ja kaip būrelio vadove. Ketvirtį amžiaus kartu dirbome Lietuvių literatūros katedroje, kur buvo susidaręs ypatingas, vidinių ryšių, pagarbos vienas kitam, vertinimo, gero linkėjimo ir gynybiškai veikiantis kolektyvas. Elena Nijolė, vyresnių kolegų vadinama Nijole, o jaunesnių – dėstytoja, buvo katedros kaip savotiškų dvasios namų siela, kartais ir šeimininkė.
       Pirmosios dienos po artimo žmogaus netekimo yra ne tik sunkios, jos ir labai intensyvios – plūsta prisiminimai, vaizdai, vaizdiniai, išnyra epizodai, pokalbiai, detalės. Jei norime ką tikro padaryti žmogaus atminimui, turime daryti tuoj pat, išnaudodami to ypatingo laiko skaudumą ir malonę, kol visa gyva.
       Šiuo profesorės atminimui skirtu rašiniu tikiuosi pradedanti darbą, prie kurio dar reikės grįžti, – kartu su visais, norinčiais, jaučiančiais pareigą. Atrodo, kad mąstome tik apie atskirą žmogų, o iš tiesų rašome ir savo kultūros istoriją. Kas ir kokia ji būtų be žmonių veidų, likimų.
       Klausiu savęs, ar tada, pačioje pradžioje, kai mūsų kursas susitiko su jauna dėstytoja, galėjome suprasti jos padėtį, jos ketinimus? Laikas buvo sunkus, atėjome į universitetą tuoj po katedros „reformų“ – jau nebebuvo nei Meilės Lukšienės, nei Vandos Zaborskaitės, nei Irenos Kostkevičiūtės, nei Aurelijos Rabačiauskaitės. Aspirantūrą buvo metę gabūs žmonės. Nežinojau, koks turi būti literatūros mokslo įvadas, tik man jis, skaitomas docento Jono Zinkaus, buvo visiškai neįdomus, galėjau išmokti, bet negalėjau suvokti kas ir kam. Tik vėliau supratau, kad ir jauna šio kurso pratybų vadovė buvo priklausoma nuo jai duotos programos, kad ji pati kankinosi su „tipiškumo“ (viena iš trijų socialistinio realizmo atramų – greta klasiškumo ir partiškumo) problema, jos ir disertacijos tema buvo kažkaip su tuo tipiškumu (...tipiški charakteriai tipiškose aplinkybėse... – tebegirdžiu įkaltą „teoriją“) susieta, ilgai negalėjo jos parašyti, nebuvo gabi dirbtinei frazeologijai. Įvado pratybas gaivino tekstai – analizavome daugiau Petrą Cvirką. Disertacija išjudėjo iš vietos, kai į katedrą atėjo Vitas Areška, paskatinęs rašyti apie Joną Avyžių. Man atrodo, kad tada Elena Nijolė apčiuopė savo barą, kas jai buvo įdomu, – rašytojo asmenybė, laikas, gyvenimas (nors tiek, kiek tai buvo įmanoma ir pačiam J. Avyžiui, ir jo tyrinėtojai). Proza tapo svarbiausiu dėmesio lauku, dabartinė literatūra (iki 1998-ųjų tarybinė literatūra) pagrindiniu iki išėjimo į pensiją (1997) skaitytu akademiniu kursu. Tam kursui sukaupta medžiaga yra panaudota profesorės straipsniuose, knygose apie Juozą Paukštelį (1985), apie „Prozos kelius kelelius“ (1999), apie Romualdą Granauską (kartu su Vanda Juknaite).
       Ir paskutinėje, suvestinėje knygoje „Tarp literatūros ir skaitytojo“, kurią autorė dar spėjo palaikyti savo rankose, žadėdama sustiprėti ir surengti knygos sutikimo vakarienę...
       Nebesurengė, bet juk surengsime.
       Šia knyga, jos pavadinimu pirmiausia tiksliai nusakyta, kas profesorei buvo svarbiausia, ką ji rinkosi kaip savo, kur pagaliau matė savo vietą. Taip, būti tarpininke tarp literatūros ir skaitytojo, literatūros aiškintoja, jos prasmių, neatskiriamų nuo gyvenimo, skleidėja. Savo darbo universitete pradžioje ji gal net kiek menkino savo galimybes – po dešimties metų sakė mokslininke tikrąja to žodžio prasme netapusi, pirmiausia esanti pedagogė ir tik nuo pedagoginio darbo atliekamu laiku šį bei tą parašanti. Buvo lyg traumuota nevykusios disertacijos temos, užsitęsusio jos laiko. Gal ir nelinko į didesnes abstrakcijas, teorijas. Linko į socialines temas, bet jos buvo sunkios ir pavojingos, reikalavo laikytis taisyklių, ieškoti „priedangų“ ir savo pačių biografijose, ypač kai virš atidžiai sekamos Lietuvių literatūros katedros pakibdavo eilinis voratinklis. Vėlyvesnėje autobografijoje ir E. N. Bukelienė pabrėžė savo „komjaunuolišką jaunystę“... O buvo iš žemaičių žemvaldžių giminės, didžiažemių...
       Ji buvo vėlyvojo savo laiko žmogus – skleidėsi antroje gyvenimo pusėje, kuris laimingai sutapo su laisve ir nepriklausomybe, tarsi davusia jai antrąjį kvėpavimą. Laisvai kalbėjo, samprotavo, atsakinėjo į klausimus, į anketas. Rašė, įpusėjo naują vadovėlį mokyklai. Vien todėl prašėme likimo jai dar bent kelerių metų. Ir pati netikėjo, kad taip greit... Vis labiau Elena, savo mamos, ilgaamžės, į Viešvėnus iškeliavusios tik 2000-aisiais, bendravardė; jau ne Nijolė, Nijolytė, kaip ją mėgo vadinti Adolfas Sprindis, varniškis.
       Nuo straipsnio „Socialistinio realizmo stereotipai“ (1994) iki studijos „Intymu ir vieša moterų literatūroje“ (2005) ryškėjo ir gilesnis, problemiškesnis literatūros suvokimas, ir savitesni minties akcentai. Kartu tarsi pradėjo grįžti prie savo gyvenimo, prie pirminės patirties, moteriškosios – motiniškosios savasties, kurią visada pabrėžė, prisidėdama prie moterų literatūros sklaidos, o atsargiai ir prie kai kurių feministinės kritikos nuostatų. Du žmonės, kuriuos itin išskyrė pastaruoju dešimtmečiu – rašytoja Vanda Juknaitė ir kunigas Julius Sasnauskas.
       Nuo pat Sąjūdžio pradžios reiškėsi kaip angažuotas dešinės žmogus, politinėmis pažiūromis – konservatorė. Katalikų bendruomenės narė, atvira, įsipareigojusi. Bernardinų bažnyčioje dažnas galėjo įsidėmėti jos švytinčią galvą. Mėgo Šventojo Rašto parabolę apie Mariją ir Mortą, gynė Mortą, gyvenimo tvarkytoją, šeimininkę. Norėjo, kad produkraitė būtų Morta, ir jos noras buvo įvykdytas.
       Apie gyvenimą ir žmones sprendė kaip plačių pažiūrų demokratė. Vertindama literatūrą ir meną buvo liberalė – gynė literatūros įvairovę, pasitikėjo žmogiškaisiais kriterijais. Paskutinis (ar vienas paskutinių) viešas renginys, kuriame profesorė dalyvavo kaip pranešėja, – Alfonso Bieliausko literatūros vakaras. Dėl aukštų, iš dalies ir moteriškų moralinių kriterijų nebuvo visai teisi vertindama Ričardą Gavelį, bet ko nepripažino šiam rašytojui, su kaupu atidavė Sigitui Parulskiui. Tarsi išlygino.
       Lengvai įvaldė kompiuterį, internetą, mobilųjį ryšį. Džiaugėsi, kad lengva, patogu rašyti. Stebėjosi mano nepaslankumu, nemokėjau atsakyti į žinutes, skambinau. Plačiai susirašinėjo – su buvusiais studentais, su išeivijos rašytojais. Džiaugėsi bendravimu su Kostu Ostrausku. Trakų namų teatre režisavo jo pjeses. Diana ir Kornelijus Matuzevičiai spėjo įamžinti laimingos vasaros laimingą teatrą, laimingą režisierę ir laimingus jaunus aktorius...
       Turėjo prigimtinio artizmo, skleidė jį įvairiomis formomis – ir su gimtinės žmonėmis studentiškais metais, ir Ubiškėje mokytojaudama, ir namuose. Iš prigimtinio artizmo, lyg kokio persikūnijimo, ir jos lengvas bendravimas su žmonėmis, taip pat ir su jaunais. Iškalbi, lengvo stiliaus, nesiekianti ko nors ypatingo, išskirtinio. Įdėmiai įsiklausanti ir išklausanti; kai šiek tiek pradėjo silpti klausa, žiūrėjo į tai labai paprastai – sėskis iš tos pusės, eik iš tos pusės, – sakydavo.
       Didžiausias profesorės talentas – šilto, globiančio, glostančio žmogiškumo. Kas buvome jos pripažintas, pamiltas, buvome ir paglostytas. Jei ne ranka, tai akimis. Talentingai sukurtų namų Šeimininkė – Vilniuje, o labiausiai Trakuose, vasarų sodyboje su vaikais, vaikaičiais ir provaikaičiais, su giminėmis, bičiuliais. Bičiulių bičiuliais... Namai jai nebuvo sunku – net tada, kai buvo tikrai sunku, kai augino sūnų, iki paskutinio tikėdama, kad jis išgirs, prakalbės... Kai grūmėsi už dukterį ir laimėjo. Buvo meilės žmogus – mylinčiam namai nesunku. Praplėtė giminystės, žmogiškųjų ryšių sampratas. Neatstūmė nė vieno, kuris buvo įėjęs į namus ar į šeimą. Buvo ištikima ir ištikimybę patyrė. Mylėjo ir buvo mylima.
       Atrodo, kad kalbu apie laimingą žmogų.
       Gruodžio pabaigoje sulaukė Birutės, buvusios studentės ir brolienės, garsios Telšių gėlininkės, pražydintų žibučių iš Kungių. Kungiai – profesorės gimtinė, ypatinga Žemaitijos vieta, netoli Viešvėnų. Senoji Viešvės žemė, kurios istorijai pradžią kaip tik ir davė Getautės (Kungių, Kunigių) piliakalnis, datuojamas II tūkstantmečio pradžia. Kam teko laimė pabūti Kungiuose, tas galėjo suprasti, kad tokios vietos žemėje yra ne šiaip sau. Kad jų nėra daug. Kad būti iš ten reiškia daugiau negu tik būti.
       1976-ųjų pavasarį, ką tik priimta į rašytojų sąjungą ir tuo įpareigota kritikės darbui, E. N. Bukelienė rašė savo pirmąją autobiografiją. Parašė pirmuosius pasiteisinimo sakinius („Žmogaus biografiją rašo turiningi jo gyvenimo įvykiai ir nuveikti darbai. Nei vienu, nei kitu pasigirti negaliu“) ir perėjo prie gimimo vietos – džiaugsmingai ir tvirtai, lyg ji viską ir pasakytų, paaiškintų.
       „Gimiau kalvotoje Žemaitijoje, netoli jos sostinės Telšių, šimtamečių ąžuolų apsuptoje sodyboje Kungių kaime. Per kiemą teka mažytis, bet sraunus Viešės upeliukas, už jo kyla žalia Gojaus kalva, o už kelių šimtų metrų stūkso stogo formos Getautės piliakalnis.“ Autobiografijos pradžia ženkliška – gimimo vieta iškeliama kaip svarbiausias akcentas. Kuo toliau, tuo labiau šis akcentas stiprės, vis labiau jaus senų žemaičių giminės šaknų svarbą, prasmę, iš to kylančius moralinius ir pilietinius įpareigojimus.
       2003 m. vasarą Lietuvos dailės akademija kartu su visuomenine Žemaičių akademija Viešvėnuose surengė vasaros konferenciją. Profesoriaus Adomo Butrimo, viešvėniškio, pakalbinta, joje dalyvavo ir profesorė Elena Bukelienė. Tai progai pasigilino į archyvus, parašė ir atsiminimais bei savo gyvenimo peripetijomis pagrįstą straipsnį „Juškų ir Valančių giminės šaknys“, praskleidė turtingą savo giminės istoriją, kurioje susieina žymių XIX a. filologų Antano ir Jono Juškų bei Motiejaus Valančiaus kraujo šakos. Papasakojo apie sename name išlikusias relikvijas, senus daiktus, tebekabančias protėvių fotografijas. Tada ilgai buvome kartu, važiavome abi nakvoti į Kungius. Ilgai kalbėjomės patamsy, ir apie tai, kad su seseria atsiėmė žemę (apie 60 ha), kad dirba ją dabar geri žmonės, kurių dukra Bernadeta gyvena pas juos, Vilniuje, studijuoja lituanistiką. Į langus vėjas brūzgino krūmo šakas. Buvo labai tylu. Saulėtą rytą ėjome pro senus ąžuolus į Kapukus, rodė vietą, kur žydi keistos paslaptingos gėlės, auga aukštos, gražios viksvos. Buvo labai pagyvėjusi, švytinti, ta žemė ją kilojo. Galėjo tad sakyti, kad „literatūra – ne turgus, kuriame perki, parduodi ar abejingai dairaisi“; literatūra – “gimtieji namai, kuriuose rūpi ir jaudina viskas...“
       Bet tebuvo gimtuosiuose namuose su pertrūkiais. Vidurinę mokyklą baigė Kaune, globojama tetos gydytojos. Pokario problemos neaplenkė namų, mamai buvo sunku su dviem mergaitėm. Bet vasarą grįždavo į Žemaitiją, dirbdavo ūkio darbus, „ruošė vaidinimus“. Baigusi universitetą, išvažiavo mokytojauti į Telšių rajono Ubiškės vidurinę mokyklą. Buvo gera mokytoja. Gera ir vieta, kur sutiko savo gyvenimo žmogų.
       Ir paliko. Paliko viską. Labiausiai tai, ką mylėjo.
       Tokia lemtis. Turime būti jai nuolankūs.
       Bet neužmaršūs.

VIKTORIJA DAUJOTYTĖ       

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt