<< Atgal
Vieno paklydėlio Valdas Daškevičius. MISTERIJA. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. 133 p. Esminius savitos, atnašaujančios tylos pradui poetikos bruožus Valdas Daškevičius atrado dar pirmojoje savo knygoje ,,Sauja pelenų (1989). Joje simboliniu, autoriaus mintijimo būdą apibendrinančiu poetinės sistemos įvaizdžiu tampa ,,skruzdė Dievo akim, įprasminanti neegocentrišką kito, neretai mažesnio (bet užgožiančio ontologiniu didumu), būties pajautą: Aš miegu prie skruzdėlyno Vyksta atkaklios kautynės Ir žiūri Dievo giliom akim
Pastaruoju metu kultūrinėje periodikoje pasipylusios eilėraščių publikacijos atkreipė skaitytojų dėmesį į kūrybinį V. Daškevičiaus ,,sprogimą po ilgos tylos. Santūri, skoninga laikysena kiek primena Viktoro Rudžiansko ar Arūno Sprauniaus rašymą. Jie neformuoja krypties, neblizga ryškumu, laiko save tyliais stebėtojais ir galbūt literatūriniais vienišiais neišraiškingomis pavardėmis. Pilkos misterijos niekad nešaukia ,,Imkit mane ir skaitykit! Gal verčiau knygos pavadinimas būtų ,,Istorija ar ,,Isterija; pastarasis bent apgautų ir supykdytų (vis reakcija, o ne abejingumas). Periferija ir nuošalė, magistralę (?) niekinanti sakinio kelionės forma, Nijolės Miliauskaitės eilėraščiuose gal ir buvo vienu reikalingiausių kalnų taku, tačiau V. Daškevičiui dar reikėtų ilgokai gludinti patirtis, eiti eilutės takeliais, lavinti kalbėjimą ir stilių. Susidvejinimas (,,Lynas esi ir tasai, / kuris ant jo balansuoja < > ,Krisdamas pamatysi, / kaip išsilaksto artistai, // išskyrus iliuzionistą, imituojantį kryptį , p. 34) ir neva erotika (,,Naras, p. 50) atspindi įprastinę vyrišką pasaulėjautą, vainikuojamą sūnaus paklydėlio (sykiais Odisėjo) mitu. Tariamojo autsaiderio poziciją netikėtai užplūdusios bohemiškos nuotaikos sukuria kiek mizantropišką ,,užėjau pas draugą būsenos variantą: ,,Užsukau / aplankyti kaimynų. / Šitiek metų mane vos pažino! / O ir aš nebuvau garantuotas, / kad šis vakaras nesusapnuotas... // Brendžio taurė, puodelis arbatos, / trys eilėraščiai plius kelios natos / ir tariausi: pavyks rekonstruoti / seną vaizdą prieš grįžtant į stotį (,,Delčia, p. 42). Rašymas primityvus lyg vaikiško eilėraštuko: tvarkingai sueiliuota (nors tai, aišku, ne blogiausia), banalūs įvaizdžiai bado akis (delčia išlenda kaip parankė), daugtaškiai ir kiti senamadiškai dėliojami skyrybos ženklai atrodo kaip nereikalingas balastas, trukdantis eilėraščiui kvėpuoti (o kvėpuoti jis gali, deja, tik su jais). Būsenų refleksija, postmodernus netikrumas ir paranojiški tapatybės ieškojimai įprasminami kasdieninių erdvių durų, lifto, ekrano, lango metaforomis:
Skyrių pavadinimai (pvz., ,,Žodžio
vergas) ir kai kurie teiginiai spaudoje (,,Nemunas, Nr. 34) rodo patetišką V.
Daškevičiaus santykį su savo, kaip rašančiojo, įsivaizduojamu statusu. ,,Apskritimai
javų lauke bene gražiausias skyriaus ir eilėraščio pavadinimas, su netyčine
aliuzija į Archimedo žodžių noli tangere circulos meos kontekstą. Kartais
prasimuša jau girdėta sintaksė ar nebe pirmą kartą tariama mintis, vyriškojo
identiteto nustatinėjimas: ,,Šiltas esu, bet šaltas; / lygus esu, bet suveltas; /
krantas esu, bet keltas; / laisvas esu, bet prikaltas (p. 44). Savotiška poetinė
analogija bendrakeleivių tekstams, pvz: ,,Buvau epas, bet nebuvo homero // buvau choras,
bet herojų nebuvo (Valdas Gedgaudas). Arba: ,,čia aš su kardu / čia aš be garbės
/ čia aš ir dar du / čia aš ir jau nieks (Darius Šimonis). Žinoma, po
saviidentifikacijos seka ars poetica, apeliuojanti į kūrybines nuostatas ir
vertybių transgresiją: ,,Išsaugok daiktus, tvaresnius nei vėjas / juose visuos esi
atsispindėjęs
<
> Jei nusimes rūbus skaistus žodynas, / nukris savaime
užrakintos spynos. / Galbūt pavyks? Pradėsi tu giedoti / virš storo kiauto
Nepamiršk sustoti! (,,Žodžio vergas, p. 71). Eilėraštis, regis, sklandžiai
surėdytas, bet juk svarbu ne tik kaip, bet ir kas pasakoma. Panašių poetinių
manifestų turbūt yra rašę visi, tačiau panašiausiai ar tik ne Sigitas Geda: ,,O
man skaudžiausia pasakyti / bent puse lūpų apie didį / pasaulį, kurs aplinkui
žydi, / aš nemokėjau taip ilgai. Bet pakaks apie įtakas ar spėjamus mokytojus. Kur
kas svarbesnė yra Dievo figūra, šmėkščiojanti gal ir kaip kosminis Kūrėjo
provaizdis, o gal tik kaip religinės problematikos kvintesencija. ,,Kada jie perlips /
per tūkstantmetį mūrą, ant kurio pripiešta / juokingų Tavo portretų? / Už jo
skaistus, beribis atolas, / pasitinkąs kiekvieną ir leidžiantis stiebtis
/ Kodėl
jie Tau stato rūmus, / pamiršę pupelės ankštį? (,,Apskritimai javų lauke, p.
78) akivaizdžiai neišspręsti dievoieškos klausimai, ir ne tik šiame
eilėraštyje. V. Daškevičius bando juos (gana paaugliškom kategorijom) aiškintis
poezijoje, bet kartais gal pernelyg tiesmukai (vis dėlto citavau pavykusią vietą).
Deja, krūtinę užliejusi šalta poezijos banga V. Daškevičiui trukdo nepatetiškai ir iš šalies pažvelgti į savo apsisprendimo rašyti ypatingumą. Kaip poetas, leidėjų (ir nenuovokaus skaitytojo, reikalaujančio iš visų planinės produkcijos) akimis, jis, matyt, buvo pasiklydęs, bet tikriausiai grįžo. (Nors kas tas leidėjų žvilgsnis? Visiškas niekas, jeigu nenutrūkstamai rašai į stalčius.) Nėra autoironiškos distancijos su rašymu, poeto vardu, pasirinktu gyvenimo būdu. Paprastas eilėraščių ciklas ,,Turbūt eilėraštis pagal tematiką artimas (bet formos tai jau labai tolimas!), tarkime, Kęstučio Navako panašių ciklų ideologinei rėdybai: ,,Vaikas eilėraštį skaitė, / snarglelis nutįso po nosim. // Ranka rūpestinga / nušluostė snarglelį / iš puslapio dingo eilutės (p. 62). Tas daugtaškių (norisi rašyti tritaškių, vartoti krepšinio terminą) užkratas, gal nuo Maironio laikų paplitusi romantiško dainiaus išraiškos priemonė (Justinas Marcinkevičius daugtaškius galutinai ir visuotinai išpopuliarino savo eseistikoje) knygoje atrodo graudžiai, stumia į neviltį ir tiesiogine šio žodžio prasme virkdo. Nors ne tik eilėraštyje ,,Labdara (p. 77) išlieka kažkas martinaitiško: sentimentalumas, gailesys, kvailutės Onulės raudonas siūlas ir panašūs niekai, galintys sukelti ir nevalingą skaitytojo juoką. Novatorišku nepavadinsi jutiminio Dievo suvokimo: ,,Dievas yra svogūnas / saldus ir aštrus, / egzistuojantis, / kai jį laupau ir kramtau / su duonos kriaukšliu, / su druskos kristalais, / neskubėdamas, / pasigardžiuodamas (p. 84). Gražu, iškart prisimeni Günterio Grasso ,,Belupant svogūną; skaitai tolimesnius mažus, estetiškus gabalėlius. Kai kurie iš jų tikrai plevena tarsi N. Miliauskaitės šilkas: ,,Be virbalų / ji mezga ir akis skaičiuoja / be žodžių mintinai ji žino raštą / Linguoju supamam krėsle, delnuos / mažėja durpių gniužulėlis (,,Durpės ir sniegas, p. 88). N. Miliauskaitės išryškinta poetiška buities detalė performuojama ir tvyksteli mažiau niuansuotais sąskambiais, kiek vyriškai, kampuotai. Bet jau visai blogai, kai šalia to teoretizuojama: ,,Aplinkoje, kuri nūnai postmoderni, / nepulsiu atidengti veido / išjuoks ir panaudos bematant / lyg antrarūšę žaliavą kūrybai (,,Misterija, p. 122). Į knygos pabaigą vis įtikinamesnėmis formomis ryškėja autoriaus susikurta tapatybė, jo paties prisiimamas įvaizdis:
Meditatyvus įsižiūrėjimas į daiktus, kol neišauga ligi menininko mesianizmo, atrodo tikresnis kelias į kūrybinių pretenzijų praskleistą rašymo ir gyvenimo idealą. Vis dėlto ši knyga dar tik mokymasis kalbėti, jis nebuvo pakankamai intensyvus (tiksliau mes jo negirdėjome) dėl laiko įtrūkio ir tylėjimo pauzės. Kai nekalbama ,,tam, kuris klausosi, ir rašoma taip kaip ,,Ekspedicijos pabaigoje (p. 125), V. Daškevičiaus poetinis kalbėjimas ima atrodyti simpatingas:
Ribinių patirčių inspiracija galbūt ir yra ta esthesis vyksmą stumianti ir stimuliuojanti jėga; eilėraščius galima rašyti lakoniškai, truputėlį ilgesnius ir ne taip griežtai struktūruotus kaip haiku, jei sniego kalne (ir poezijoje) įkvepi, o iškvepia jau kažkas kitas. tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |