|
<< Atgal
BRIGITA SPEIČYTĖ
Pasakojimas apie
Vytautą Mačernį
Viktorija Daujotytė. KARALIŲ GĖLĖ IŠ ŽEMAITIJOS PELKIŲ: SUGRĄŽINANTYS VYTAUTO MAČERNIO SKAITYMAI 85-AISIAIS JO BŪTIES METAIS. Vilnius: Vilniaus
dailės akademijos leidykla, 2006. 224 p.
Šią knygą perskaičiau kaip žmogaus istorijos
pasakojimą. Atrodo, kad į šį humanitarinių mokslų metodų provaizdį yra nukreipti
skaitymo orientyrai, kuriuos autorė pateikia knygos pradžioje: ji siūlo skaityti
tekstą kaip literatūrinį pasakojimą apie poetą, lyrikos istorijos dalį,
fenomenologinę poetinės sąmonės, veido studiją (p. 20). Pasakojimas
seniausias ir universalus patirties perteikimo žodžiu būdas, itin adaptyvus, derąs su
skirtingais tikslais. Arti patirties (dokumentiškas, etnografiškas plačiausiu
antropologiniu požiūriu), drauge laisvai persmelkiamas bendrųjų prasmės struktūrų.
(Kai kurie moksliniai metodai siekia kalbėti būtent tomis nuogomis loginėmis
stuktūromis.) Toks metodas čia nėra savitikslis, dėl gražumo (nors V. Daujotytės
kalbėjimo apie literatūrą būdas tikrai estetiškas); jis atitinka svarbiausią epinį
Vytauto Mačernio poezijos siekį aprėpti, papasakoti žmogaus gyvenimo istoriją
visą žmogaus gyvenimą. Šis siekis, tarsi ieškant adekvačiausio kelio, poeto
kūryboje išsiskleidė cikliškais kūriniais Metų sonetais, tekstais
Songs of Myself, Žmogaus apnuoginta širdis, Žmogiškoji komedija. Į
pasakojimą (klasikine epo prasme) nukreiptą literatūrą geriausiai gali atskleisti
pasakojimas. Ne vienoje autorės studijoje svarbi ši intencija kalbėti apie kūrinį
iš jo paties pozicijų. Čia toji intencija papildomai akcentuojama, pabrėžiant
svarbiausią teorinį studijos principą atitikimą. Apie V. Mačernį siekiama
kalbėti jam artimiausiomis kategorijomis, tarsi jo paties kalba, taip, kaip jis apie save
būtų galėjęs papasakoti. Aprašymo terminai pasirenkami ir iš pačios poezijos
(ritmavimas) arba yra itin arti aprašomojo objekto. Pavyzdžiui, egzistencinis
takas yra ne tik fenomenologinio teorinio žodyno dalis, bet atitinka V. Mačernio
poezijai bei gyvensenos stiliui svarbų vaikščiojimo, klaidžiojimo, klajojimo veiksmą,
poeto biografiją paženklinusį išėjimogrįžimo archetipą. Aprašyti literatūrą
jos pačios kalba taip, kad tai nebūtų literatūros kalbos dubliavimas, manyčiau, yra
labai idealus literatūros mokslo siekinys, gal netgi viena slaptųjų jo intencijų.
Knyga, rašyta sąmoningai orientuojantis į
atitikimo (bet ne sutapimo) principą, yra darni. Pasakojimui šitas principas
organiškas ir todėl, kad jis iš prigimties poetinis, tik perkeltas į mokslo kalbą;
poetinės kalbos struktūros metafora, metonimija ir jų atmainos yra atitikimo
variantai. Tačiau ne mažiau svarbu, mano požiūriu, yra tai, kad moksliniame pasakojime
veikia ir kitas papildomas dėsningumas, literatūrinis atitikimo variantas, būdingas,
pavyzdžiui, antikiniams herojiniams epams tai atpažinimas. Moksliniame tekste šis
principas pagrindžia antropologinę autorės nuostatą atsargiai pasiremti ir savo
patirties atitikimais, taip būti aprašomos sistemos viduje ir išorėje tuo pat
metu (p. 19, 78). Tie antropologiniai poetiniai įsiskverbimai (p. 77) į
analizuojamą sistemą iš savo patirties ir atminties išties veikia kaip atpažinimai
epo siužete iki tol nepažinto herojaus, įvykio prasmės ar pan. Štai tie
atpažinimai moksliniame tekste sukuria įdomų efektą, tarsi nejučia pasiūlantį
humanitarinių mokslų dilemos subjektyvumo ir objektyvumo įtampos sprendimą.
Įtraukiant savąją patirtį į mokslinį pasakojimą sustiprinamas jo subjektyvumas,
autentika, liudijimo vertė; kita vertus, pasakojama kito žmogaus istorija staiga
pasirodo kaip esanti ne tik jo vieno, išvedanti ne į abstraktaus, o labai konkretaus
įkūnyto ir liudijamo bendrumo erdvę (žmogiškosios patirties bendrumo galimybė,
akivaizdi ir iš atitikmenų, p. 25). Panašiai ir antikiniame epe atpažinimai
visuomet atskleidžia ir unikalų atskiro žmogaus likimą, ir bendresnę jo prasmę
kaip tasai likimas yra nulemtas dievų, vadinasi, ką reiškia viso žmogaus gyvenamojo
pasaulio mastu.
Knygoje išties nebelieka atskirties ar hierarchinio
santykio tarp literatūros ir gyvenimo, tarp literatūrinių ir biografinių tekstų, tarp
teksto ir konteksto. Įgyvendintas literatūros antropologijos siekis apie tekstą ir
kontekstą kalbėti taip, kad jie taptų vienas kito sodrus aprašymas (S.
Greenblattas). Įdomu, kad jungtys tarp atskirų, kitarūšių pasakojimo segmentų tarsi
pagal estetinius atitikimo dėsningumus ima kurtis savaime, lyg dar vienas tekstas virš
teksto. Pavyzdžiui, trumpi pasakojimai iš savosios patirties ir biografijos iš pirmo
žvilgsnio atrodo lyg savarankiškos nedidelės istorijos, įsiterpusios į pagrindinį
studijos tekstą:
Mano prosenelis Antanas Šliogeris
buvo sodininkas, greičiausiai turėjęs prigimtyje savimąstos, polinkio į vienišumą
ir knygą pradų. <...> Savo žemėje, miškuose,
laukuose, palei keliukus buvo priskiepijęs obelų, žemaičių trešnių tamsiųjų
ir šviesiųjų (nežinau, ar Tau pažįstamas toks medis,
tai apie trešnes klausė Mačernis sužadėtinės), užuovėjose
prisodinęs vyšnių ir gana toli nuo sodybos. Juk reikėjo vaikščioti po miškus,
laukus, pastebėti išdygusią laukinę obelaitę (miške
paprastai obelis būdavo apkirsta, kad kiti medžiai, daugiausia alksniai, nestelbtų), ją įskiepyti, aprišti, kad žiemą žvėrys nenugraužtų,
lankyti, stebėti, kaip auga, genėti. Kažko kito negu tik
kasdienis sunkus darbas ieškančios dvasios atitikmenys gamtoje. Paviršiuje lyg ir
reikmeniški darbai (skiepyti, prižiūrėti), bet giliau
svarbūs tik patys sau, nes tie obuoliai miške krisdavo ir pūdavo, mažai kas iš
namiškių žinojo kur, kokioje tankynėje (p. 7980).
Nesusaistytas tiesioginėmis nuorodomis šis
intarpas ima nejučia rezonuoti su V. Mačernio istorija su jo pamėgtu klaidžiojimu
laukais, pelkėmis, miškais, ypač su Vytauto išskirtinumu artimųjų ir kaimo
bendruomenėje. Pastarasis atitikimas atveria ir universalias pasakojimo atramas
Biblijos tekstą: Kaip obelis tarp miško medžių / mano mylimasis tarp
vaikinų (Gg 2, 3). Niekada neteko pagalvoti, kad ši Giesmių giesmės eilutė nėra tik
palyginimas.
Antropologinis apsisprendimas remtis sava patirtimi
ir atmintimi sustiprina pasakojimo subjektyvumą, drauge išryškina ir pasakojimo etikos
svarbą. Autorė ne kartą pamini atsargumą kaip etinę nuostatą. Pasakojimas
tampa asmeniškas ir autorinis kaip tik dėl šios atsakomybės jos nesublimuoja jokia
išankstinė metodo sistema. Atsargumas iškeliamas ten, kur reikia nemaža drąsos. Juk,
pavyzdžiui, antropologine dokumentika laikomi ir į pasakojimą įtraukiami ne tik
tiesioginiai elgesio gestai tai, kas yra daroma (žemaičių laidojimo
papročiai) ar padaroma daiktai (tradicinė namų architektūra, sodybos
išplanavimas, valgiai), bet ir tai, kaip yra jaučiama; kaip dokumentas
pateikiamas asmeniškai patirtas pelkių grožio įspūdis, būtinas tam tikroms V.
Mačernio kūrybos prasmėms suvokti (p. 85). Kartu tokia pozicija suproblemina klausimą,
kur yra atitikimų lauko ribos? Pagal kokį principą atrenkami prasmingi atitikimai?
Turbūt reikia manyti, kad tasai principas yra savaiminis toks, kokį diktuoja
skaitančiosios ir rašančiosios sąmonė, joje susidariusios atitikimų prielaidos
(Mačernio poezija labiausiai patiriama tų, kurie turi prielaidų patirti, p. 40).
Pavyzdžiui, mano sąmonėje nėra jokių prielaidų skaitant V. Mačernio poeziją
išgyventi pelkių grožio atpažinimo džiaugsmo. Tik galimybė kita patirtimi
pasitikėti. O kaip dėl karalių gėlės metaforos, iškeltos į knygos pavadinimą
iš Septintosios V. Mačernio vizijos? Turbūt pirmasis lietuvių literatūros istorijoje
analogišką stebuklingos giesmės gėlės metaforą savo, kaip poeto, likimui
įprasminti panaudojo Antanas Baranauskas ar yra tai atitikmuo, ar nėra? Ar
atitikmens galimybes sumenkina tai, kad A. Baranauskas šiuos žodžius įrašė
lenkiškame eilėraštyje Nuostabi giesmės gėlė mano širdis ir pasaulis
(Cudny piosnki kwiat serce me i świat)? Nors pagal prasminę struktūrą šis
atitikmuo atrodytų netgi tikslesnis ir artimesnis nei J. Biliūno Laimės žiburys.
Regis, didesnį atitikimo rezervą turi ir Edgaro Allano Poe eilėraštis Annabel
Lee juo remiasi ir V. Mačernio eilėraščio Pajūrio vaikai siužetas (I
was a child and she was a child, / In this kingdom by the sea; / But we loved with a love
that was more than love / I and my Annabel Lee; plg.: Mes gyvenom prie jūros
tada, du geri, du laimingi vaikai...). Paskutinė E. A. Poe eilėraščio strofa,
kurią taip išraiškingai V. Mačernio skaitomą prisimena Alfonsas Nyka-Niliūnas
(įsimylėjėlis, naktimis gulėdamas prie mirusios mylimosios kapo ant ošiančios
jūros kranto, sapnuose ir regėjimuose susigrąžina ją, bet pats tarsi numiršta
gyvenimui), atrodo, persirašo į knygoje aptariamą šeštąjį Pavasario sonetų
tekstą, į autorės išryškintą mačerniškąjį ritmavimą (Ištiesti
sąnarius ir įkvėpimais pakiliais / Ramiai ritmuoti visą amžinybę ilgą). O gal
persirašo ir į pasakojimo apie V. Mačernį tekstą aptarus minėtąjį sonetą
pereinama prie V. Mačernio santykių su sužadėtine finalo (p. 195). Tačiau
a n t r o p o l o g i n i s -
f e n o m e n o l o g i n i s
pasakojimas vis dėlto yra laisvas nuo istorinio priežastingumo, nuo intertekstinių
ryšių būtinybės; atitikmuo pasirenkamas, jei tinka autorei. Ir dar kartą šis metodas
pasirodo artimesnis estetiniam pasakojimui: Juozas Aputis rašytojo autorinę estetinę
savimonę siejo su pirmine, dar vaikystėje nesąmoningai suvokta etika iš tėvų
perimta nuovoka, ką tinka, o ko netinka daryti (perteikiu iš atminties rašytojo mintį,
išsakytą pristatant jo prozos knygą Vieškelyje džipai 2005 m. gegužės
mėnesį Rašytojų klube). Pagal šios knygos autorės pasirinktą poziciją žmogaus
istorijos pasakojimas turi susisiekti su tos istorijos pradžia, su pradžioje
susidariusiomis pasakojimo galimybėmis tiek pasakojamojo, tiek ir pasakotojo.
Atnaujinto žinojimo apie V. Mačernį požiūriu
išskirčiau šioje knygoje atkurtą jo kartos portretą (ypač skyriuje Vitalistai
Šarnelės platonistai žemininkai). Rekonstruotas sinchroninis kartos pjūvis, tuometinio
jaunų menininkų dialogo lygmuo atrodo itin adekvatus, nes vien retrospektyvinis
žvilgsnis iškreipia kartos santykius: V. Mačernis, žuvęs jaunas, taip ir liko
ankstyvosios kūrybos autoriumi, o kiti Kazys Bradūnas, A. Nyka-Niliūnas
pasiekė savo kūrybos pilnį ir atrodo tarsi visiškai nelygintini dydžiai. Ši knyga
priminė patirtą nuostabą studijų laikais keliaujant po Žemaitiją, į Šarnelę.
Pakeliui užsukus pas kraštotyrininką Konstantiną Bružą (jo darbais ir žinojimu
remiamasi šioje knygoje), jis pasakojo tuomet mums nežinotus dalykus apie paskutinę
poeto vasarą, apie Šarnelėje viešėjusius Juozą Miltinį, Vaclovą Blėdį, Donatą
Banionį. J. Miltinis svečiuose pas V. Mačernį? Atrodė, tai neįmanoma, tarsi jie
būtų žmonės iš visiškai skirtingų laiko juostų. Panašiai studijų metais
skaitydama Žemės antologiją negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad pirmoji
vieta, skirta V. Mačerniui, yra lyg per didelė, lyg avansu suteikta tačiau, be
abejonės, tokį įspūdį lėmė žinojimas apie vėlesnę kitų almanacho autorių
kūrybą. V. Daujotytės knygoje atkuriamos tikrosios proporcijos, tikroji V. Mačernio
vieta tarp amžininkų, o ir svarbiausia itin stipriai jo ir kitų jausta pirmojo
poeto misija. Atskleidžiami atitikimai, bet ir skirtumai tarp tų planų, kurie telkė
kūrybingą jaunimą prieškario ir karo metais gimnazijose, universitete, ir jų siekių
realizavimo visiškai kitomis aplinkybėmis Žemės antologija, žemininkų
kūrybos programa išeivijoje, praėjus maždaug dešimtmečiui. Išryškėja nutrūkusios
linijos, kartos išsklaidymo dramatizmas tą paskutinę V. Mačernio vasarą kai kurie
žemininkai dar buvo kartu.
Pasakojant žmogaus istoriją, jos siužetas remiasi
tokiais universaliais įvykiais kaip gimimas, meilė, mirtis ir kaip tik jie ima
kreipti literatūros skaitymą ir interpretaciją. Literatūra įtraukiama į kitą
siužetą nei vien literatūriškumo formų istorija. Dėl to ir knygos pradžioje
neužtenka jos turinio ir formos įvardyti vien lyrikos istorijos vardu. Egzistencinis
siužetas diktuoja poreikį poeto kūryboje išskirti pabaigos tekstą Songs
of Myself paskutinę XV giesmę (Didelė upė teka. Aš vaikštau kranto
alėja), perskaityti joje biografiškai motyvuotą pabaigos jausenos, atsainumo
būsenos išraišką. Paprastai V. Mačernio tekstuose pasirodantis gyvenimo nuovargis
siejamas su bendruoju to meto literatūriniu stiliumi, kultūros saulėlydžio jausena
panašiai kaip kai kuriuose J. Aisčio eilėraščiuose. Vis dėlto mirties artuma šiam
tekstui autorės požiūriu suteikia kitą prasmę, nukreipiančią ne į bendruosius
literatūrinės stilistikos polinkius, bet į atskiro žmogaus istoriją. Išryškinamas
tekstas, kuris uždaro tos istorijos, jos skaitymo ir pasakojimo ratą, bet drauge
ir iš naujo jį atveria: Ratas užsibaigia ir ratas prasideda, taip pabaigiamas
skyrius Ritmas, ritmavimas (p. 200). Išties skaitant žmogaus istoriją per
literatūrą galima literatūros istorijoje išskirti tarsi atskirą tokių pabaigos
tekstų žanrą, virš literatūros raidos logikos iškylančią egzistencinių
tekstų liniją. Tai tokie kūriniai, kurie išsisuka iš literatūrinių klasifikacijų,
yra atkakliai nukreipti į kažką kitą nei globali meno istorija, nei jų autorių
kūrybos logika. Šalia minėtojo V. Mačernio teksto reiktų įrašyti Adomo
Mickevičiaus Lozanos lyriką (be abejo, Virš didžių, skaidrių vandenų
Nad wodą wielką i czystą; taip pat Kai mano kūnas... Gdy tu mój
trup...: Gdy tu mój trup w pośrodku was zasiada, / W oczy zagląda wam i głośno
gada, / Dusza w ten czas daleka ach daleka, // Błąka się i narzeka, ach narzeka...),
A. Baranausko eilėraštį Neramumas (Ko gi skaudžia man širdelę, ko gi man
nuobodu, / kai pažiūriu į upelę ir šį žalią sodą), Antano Vienažindžio
24-ąją (Oigi gražus gražus tolimasis dangus) ir 25-ąją dainą (Jau
žvaigždė vilties žibėt nustojo) su atitikmenišku V. Mačerniui refrenu Man vis
tiek pat!, Maironio paskutinį poetinį tekstą Vakaro mintys (Į vakarus didi
raudona saulė leidos / Ir šypsojo tylios ironijos skruostais, / Žmonių nuvargusius ir
prakaituotus veidus / Lydėjo spinduliais, slaptingais ir keistais). Pabaigos
metafizika, jos tekstai; kažką užbaigiantys, bet tuo užbaigimu sukuriantys begalines
tolimesnio pasakojimo galimybes, nuolat tą pasakojimą provokuojantys: kaip papasakoti A.
Mickevičiaus istoriją, kad į ją tilptų Lozanos lyrika? Kaip papasakoti Maironio
istorją, kad jos nesunaikintų ši saulėlydžio ironija?
Galima klausimą apversti kaip papasakoti apie V.
Mačernį, kad iš kelerių metų jauno poeto tegul ir intensyvios kūrybos atsiskleistų visas
žmogaus gyvenimas, turintis savo siužetą, pradžios ir pabaigos tekstus? Kaip ją
papasakoti, kad už poeto sublimuotos, netgi filosofiškai racionalios (ypač sonetuose)
poetinės kalbos galima būtų išvysti jutimiškai realų Žemaitijos kraštovaizdį?
Simbolinę karalių gėlę ir tikroviškas pelkes? Atrodo sunkiai įmanoma, tiesa?
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|