|
<< Atgal
ERNESTA JUKNYTĖ
Žodžiuose nusėdusi
tiesa
Almis Grybauskas. APŽVALGOS SPIRALĖ. Vilnius: Homo liber, 2006.
240 p.
Mąstymas apie kokį nors dalyką visuomet
prasideda iš tam tikro taško, nuo jo tiesiasi skirtingos, viena kitai oponuojančios
arba, priešingai, viena kitą papildančios, peršviečiančios minties perspektyvos.
Mąstymas apie knygą taip pat turi savo pradžią. Almio Grybausko, poeto,
atstovaujančio pirmajai 1950-ųjų kartos bangai ir minimo kartu su G. Patacku, V.
Kukulu, V. Rubavičiumi, K. Plateliu, O. Baliukonyte, rinktinė Apžvalgos spiralė
sudaryta, kaip teigiama jos anotacijoje, iš anksčiau išleistų poezijos knygų
Spalvoti nuotaikų žibintai (1976), Bandymai apkabinti (1978),
Atklydimai (1983), Mugė (1988) ir eilėraščių, nepatekusių į rinkinius.
Skaitydama bandžiau atrasti tą pradžios tašką, kuris formuotų galvojimo apie šią
rinktinę kryptį. Eidama nuo teksto prie teksto vis ieškojau pasikartojančių,
dėsningų vaizdinių, motyvų ar temų, kurios besiskleisdamos skirtinguose tekstuose
sujungtų juos į darnią visumą. Šį tekstų apvaikščiojimą itin sunkino temų
ir motyvų gausa. Kartais itin tankus A. Grybausko eilėraščių audinys sunkiai
vėrėsi, kartu lyg ir siūlydamas kelias skirtingas jo iškodavimo galimybes. Vis dėlto
jau pirmasis knygos perskaitymas leido daryti prielaidą, kad vienu svarbiausiu tos
ieškomos kalbėjimo pradžios tašku, epicentru, apie kurį susitelkia visi kiti
įvaizdžiai, galėtų būti eilėraščiuose iškylanti žodžio tema. Šios problemos
svarbą A. Grybausko poezijoje Poezijos pavasaryje'80 aktualizavo Vytautas
Rubavičius, teigdamas, kad šio autoriaus kūryboje galima pastebėti du gana
skirtingus jo (žodžio E. J.) suvokimus. Erdvėje žodis yra atskira
būties forma: jis apčiuopiamas, apie jį galima kalbėti ir kaip apie gyvastį, ir kaip
apie daiktą. Ir laiko dalyje mąstoma jau ne tik apie žodį, kiek apskritai apie
kalbą, kuri įgauna istoriškumo dimensiją tampa žmogiškosios istorijos
sergėtoja. Išsakyta mintis iš tiesų atveria vieną mąstymo apie žodžio
funkcionavimą A. Grybausko poezijoje perspektyvą. Tačiau dar kartą ir dar kartą
atsigręžus į poetinius tekstus, sekant atrasto epicentro sklaidos trajektoriją,
ryškėjo dar viena žodžio skleidimosi eilėraščiuose forma, skaidrėjo nuojauta,
kokios problematikos horizonte aiškiausiai veriasi skirtingos, paradoksaliai
apibūdinamos, bet galbūt dėl to ir suartėjančios žodžio bei kalbos prasmės.
Tų prasmių sutelktimi, savotišku A. Grybausko
rinktinės moto galėtų būti trumpas eilėraštis iš ciklo Atpažinimai: Medis
/ mirkstantis / vėjų akvariume / mielas kalbėtojas / Velniop eilėdarą! / o tu
galėtum taip / saulę lietų / apglėbt lig žemės / šlamėt eilėraščiu? (p.
216). Šiuo, maištingą keturvėjininkų semantiką parafrazuojančiu, klausimu
iškeliama tema, kuri skleidžiasi daugelyje rinktinės eilėraščių. Tai santykio tarp
žodžio ir pasaulio, tarp realios tikrovės ir meninės kūrybos dilema, kuri tekstuose,
pritraukiant skirtingus kontekstus, varijuojant laiko ir erdvės dimensijomis, tarsi
įgyja vis kitokių prasminių atspalvių ir niuansų. Tačiau problematikos esmė, jos
kvintesencija, regis, lieka nepakitusi: egzistuoja tikrovė, kuri patenka į reginčios
sąmonės akiratį. Tos tikrovės bei ją apimančios sąmonės jungtis esti pirmiau nei
ištartas ar užrašytas žodis. Būtent šios triados pasaulio, jį suvokiančios
sąmonės ir žodžio ryšiai esti pagrindinė rinktinės problematika. Profesorė V.
Daujotytė knygoje Kas tu esi, eilėrašti? taip pat yra pažymėjusi jos sklaidą
A. Grybausko tekstuose. Literatūrologė akcentuoja baimę sukeliantį bandymą aprašyti
pasaulį. Šią baimę ir nepasitikėjimą aprašymo galia V. Daujotytė interpretuoja
taip: Aprašymu ne tik nepasitikima, jo bijoma: Kaip nuo aprašymų tave
apsaugoti? Pasaulis platesnis ir gilesnis už žodžius, einančius paskui jį
pažįstančią ir kuriančią mintį. Literatūrologės mintis beveik sutampa su
žymaus prancūzų filosofo P. Ricoeuro ištartimi apie kalbos ir užkalbinio pasaulio
santykį: Kadangi pirmiausia yra kažkas, ką norime pasakyti, kadangi turime patirtį,
kurią reikia iškelti į kalbą, kalba yra ne vien tik nukreipta į idealias reikšmes,
bet ir nurodo tai, kas yra. Atrodo, kad A. Grybauskas pajuto šią filosofinę
problemą ir poetiškai ją realizavo. Kalbos ir užkalbinės tikrovės santykio problema
iš tiesų labai svarbi filosofinei minčiai. Dėl abiejų šio santykio sandų pirmumo
teisės buvo nemažai svarstoma ir polemizuojama. Jei A. Grybausko poeziją analizuotume
pagal tų filosofinių disputų kontekstą, atrodytų, kad autorius palaiko pasaulio,
tikrovės pirmumo prieš kalbą idėją. Tai iš tiesų ryšku jo kūryboje.
Eilėraščių lyrinis subjektas čia persmelktas nuolatinio jutimo, kad esti tikrovė,
kuri egzistuoja pirmiau nei kalba, kad ji įsilieja į kalbą transformuotu pavidalu. Tas
išsiliejimas kalboje vyksta keliais etapais: realaus pasaulio vaizdus sugauna stebinti
juos sąmonė. Paskui ji formuoja naują pasaulį, kuris atsiveria kalboje: Šitas
miškas išaugo iš manęs. / Tarytum balsas išsiliejo ežeras. / O išmone lapijos ir
vandens, / paveikslą renesansiškai nudažiusi (p. 10). Poetinis subjektas šiame
eilėraštyje pasirodo kaip jungtis, mediumas tarp realaus pasaulio ir to, kurį sukuria
vaizduotė: Nesvarbu baugins, o gal graudens / melsva akis, apsėmusi pasaulį,
/ aš peizaže kaip jungianti grandis (p. 10). Žodis A. Grybausko poezijoje
skleidžiasi dviem ryškiais pavidalais: kaip vidinė ir kaip užrašyta ar balsu
išsakyta kalba. Vidinis žodis suvokiamas kaip tikrumo, autentiškumo ženklas, kaip tai,
kas turi galios išlikti: Išlieka žvilgsniai, mostai, lūpų kvapas, / lietaus
garsai, neonas ant asfalto. / Dar kartais žodžiai netarti negrabūs, / tačiau tikri
ir tylūs, / kaip alsavimas (p. 20).
Išorinė kalba, poetinis žodis, o plačiau visa
meninė kūryba, dialektiškai sujungia savyje saugos galimybę ir trapumą, gyvastingumą
ir sąstingį, tiesą ir melą. Štai eilėraštyje Senos fotografijos nuotraukos
sugrąžina subjektui vaikystės laiką, tame laike matytus veidus. Viena vertus, jos turi
galią nematoma paversti matoma. Nuotrauka, fotografija, atvaizdas kartais tampa savęs
ieškojimo, atpažinimo simboliu. Tokiu pavidalu ji iškyla eilėraštyje
Emigrantai: Ieškodami panašumo savyje, žiūrime į tavo nuotraukas, tėvyne
(p. 106). Tačiau, kita vertus, atvaizdas suvokiamas ir kaip netvarus darinys, graužiamas
laiko erozijos ir nykstantis. Jis tik iškelia matytus veidus iš praeities laiko, tačiau
realaus kontakto su jais nepadeda užmegzti. Tikrovėje subjektas lieka vienas: Sugūra
grafikai, gradacijos, / išgraužia rūdys grakščią grafiką. / Ir sėdi vienas. Kur
gudravimai? / Ak, tos juokingos fotografijos... (p. 40). Ne viename eilėraštyje
žodis nusakomas netvarumo metafora. Ir vis dėlto kartais jis šmėsteli tekstuose kaip
vienintelis, žmogaus egzistenciją patvirtinantis ženklas: Gal tie žodžiai gatvėj
lig šiol / tarp garų kamuoliukų supasi / kaip vienintelis netvarus / naktin išėjusio
pėdsakas (p. 198). Rašanti ranka lyg ir gali sustabdyti laiką. Tačiau sustabdyta
minutė perkeičia žmogų ir jo likimą: Taikli minutė... / Drebanti ranka / jos
trasą perkerta ir kelią jai užstoja, / kad ji nedingtų, kad pavirstų žodžiais, /
pakeisdama likimą ir mane (p. 117). Esti rinktinėje eilėraščių, kuriuose rašymas
pasirodo kaip savęs atvėrimas, išsisakymas: Nors tu rašai. Rašai širdim, rašai,
/ krauju ir pojūčiais visais (p. 80). Tačiau ši atvertis skleidžiasi ir negatyviu
pavidalu: žodžiai apiplėšia ir nusekina sielą: Paklaustas vėl nežinočiau / kas
tai yra laikas / tik jaučiu kaip nusenka / siela išsiliedama į žodžius (p. 158).
Kūrėjas aiškiai suvokia, kad lieka tiek daug, ko negalima išsakyti kalba: Lieka
nebūtis ir begalybė lieka / nepaliestos, ir tavo lūpos blėsta, / kol jas (dažnai)
užspaudžia neviltis (p. 80).
Vidinis regėjimas, kuris neretai kyla stebint
išorinio pasaulio daiktus, ryškiausiai skleidžiasi ilguosiuose, griežtos eilėdaros
nesuvaržytuose eilėraščiuose. Čia pro skaitytojo akis praslenka keisti sniegu
padengtų dykumų ir jomis keliaujančių kupranugarių peizažai, šikšnosparniai ir
arkangelai, šėtono vabalėliai, preparuojamos varlės, tarakonai ir pelės. Erdvė ir
laikas tokiuose tekstuose praranda bet kokius kontūrus. Odėje vazai vaizdai
tekėte teka perteklingu srautu. Tas tekėjimas esti toks intensyvus, jog atrodo, kad visi
tie slenkantys vaizdai, figūros, laiko ir erdvės susipynimai juda ne tolygia linija, o
tarsi sukdamiesi spirale: vieni vaizdai nutolsta, priartinami kiti, tačiau net ir
nutolusieji vis tiek yra sugrąžinami į skaitytojo akiratį. Galbūt dėl tokio vaizdų
komponavimo tie ilgieji tekstai paaiškina mįslingąjį rinktinės pavadinimą:
Apžvalgos spiralė. Daiktai patenka į reginčio juos subjekto sąmonę be jokių
paaiškinimų, be bandymų interpretuoti. Toks santykis su daiktais suvokiamas kaip
vienintelė galimybė prie jų priartėti. Jis artimas tam santykiui, kuriuo kitame tekste
nusakomas eilėraščio ir jį skaitančiojo ryšys. Gilusis eilėraščio suvokimas čia
kyla ne iš interpretacijos, bet iš emocionalaus meilės santykio, kuris esti tarp
žmonių: Jei tiktai nori prasiskverbt vidun mylėt eilėraštį kaip žmogų (p.
56). Perteklingas ir klampus kalbėjimas tarsi paslepia to, ką norima išsakyti, prasmę:
ji tik vos numanoma iš eilėraščių paviršiaus. Atrodo, kad ir pats poetas jaučia,
jog, pasiduodamas laisvam, sugestyviam, rimo nesuvaržytam kalbėjimui, jis itin sutankina
savo tekstus ir paslepia jų giliąsias prasmes. Vienintelė galimybė jas atskleisti
pajusti prasmių ir ritmo dermę: Negali pabaigos apčiuopt nes bepradis valkus
pavidalas / tik akimirką pasirodė ir jo pėdsakai tirpsta / kitos miglos pakrašty /
Miglos pakrašty / kitos miglos pakrašty nuolatinėj klasifikacijoje / veik vienodai
skambančių įvykių sekoje panašių pulsavimų / lieka griebtis lengvos apgaulės
negiliu mintijimo / įlinkiu sutapatint ritmą ir prasmę (p. 174). Tačiau ir
ilguosiuose eilėraščiuose, ten, kur jų prasmė dažnai panardinama sudėtingame,
sunkiame, dėl to net ir erzinančiame kalbėjime, kartkartėm galima įžvelgti žodžio
motyvą, kurį regiu kaip vieną svarbiausių A. Grybausko rinktinėje. Štai pirmame
ciklo Atpažinimas eilėraštyje Įmanomo gyvenimo apmatai dar kartą
atsiskleidžia užrašyto, spausdinto žodžio perkeičianti, transformuojanti
žmogiškąją būtį galia, išryškėja poeto mąstymo apie žodį paradoksalumas. Čia
žodis sujungia galima su negalimu. Žodyje poetas regi besiskleidžiančius du žmogaus
gyvenimo užrašymo būdus. Viena vertus, žodis išreiškia dar didesnę tiesą nei ta,
kuri esti tikrovėje, kita vertus, buvimas, suvokiamas kaip nedaloma duotybė, žodyje
atsiveria tik kaip nuojauta: Kaip verčias už langų / gyvybės puslapiai / Kaip jie
pakeičia mus / spausdintuos puslapiuose Jungia / negalimą su galimu ir tiesą / su
didesne tiesa / su nepadalomo buvimo nuojauta (p. 211).
Užtemdytos prasmės tekstai sudaro tik vieną A.
Grybausko rinktinės dalį. Esama čia ir tokių eilėraščių, kurie veriasi lengvais
potėpiais, itin sutelktu ir kondensuotu vaizdu. Tokie eilėraščiai tiek savo forma,
tiek turiniu priartėja prie japoniškų haiku poetikos: Nuo stogų / nuo
skardinių miesto blakstienų / šluosto ašaras vėjas. / Voro tinkle / lyg taikikly
/ vėstanti saulės širdis. / Žvirbliai natos / laidų penklinėj. / Vystančio
rudenio muzika. / Nuo medžio prie medžio / geltonas fakelas. / Voverė uždegė mišką.
/ Nukritusių lapų nuotaika. / Tuščias dangus priartėjo. / Žengi šiugždančiu
kilimu / tarsi medžio viršūnėmis (p. 15). Tokių skaidrių, lengvumu ir
transcendentine nuojauta persmelktų tekstų daugiausia cikle Mėnesiena. Čia itin
ryškiai ir turinio, ir formos atžvilgiu skleidžiasi tylos izotopija. Teksto
tankis, kuris išryškėja ilguosiuose rinktinės eilėraščiuose, išretėja, dėl to
vaizdai, peizažai, jo detalės visa tai, ką fiksuoja subjekto sąmonė, pasidaro
skaidrūs. Praretėjęs teksto audinys priartina vaizdus, išplečia erdvę, pristabdo
minties tekėjimą. Ir pats laikas šio ciklo eilėraščiuose atrodo sulėtėjęs, vis
sustojantis ir įstringantis tarp realybės ir sapno erdvės, persmelktas nakties,
mėnesienos išspinduliuotos tylos. Tyla šio ciklo eilėraščiuose yra toji grandis,
kuri sujungia šiapusinę ir anapusinę plotmes. Tylos apgaubtos atliepia ir peizažo,
dažniausiai žiemiškojo, detalės. Užpustytų laukų vaizdas šliejasi prie tylos
potyrio, jį tik dar labiau išryškindamas ir pagilindamas: Užpustyti laukai / ligi
geluonies mėnulio / Nereikalinga daina / apie neseniai išėjusius / nes jie su mumis /
šįvakar visi prie židinio / kaip ir kasmet / Tyla / Tolimos žvaigždės spigina (p.
206).
Pasirinktas skaitymo epicentras žodžio figūra,
jos santykis su realybe ir pasaulio pirmumo prieš kalbą aktualizavimas ne
vienintelis galimas. Dėmesio centrą lemia skaitytojo pasirinkimas. Tai lyg privilegija,
kurią vis dėlto lydi aštri nuojauta, atliepianti vieną svarbiausių A. Grybausko
poezijoje besiskleidžiančių nuostatų: lieka tiek daug nepasakyta ir neatverta. Šis
suvokimas leidžia skaitančiajam dar kartą sugrįžti prie A. Grybausko poezijos ir
kartu su lyriniu subjektu ištarti: Tu genijus, ir tu kvailys įtūžęs prie
tuščio lapo, kur visi kampai pilni neišrašytų galimybių (p. 80).
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|