|
<< Atgal
Imbiero fiesta Jurgio sostinėje
U ž ė j a u p a s d r a u g ą ,
a r b a I m b i e r o v a k a r a i - 2 0 0 6
Anot alytiškių mero, Alytus Dzūkijos
sostinė, o Vilnius tik šiaip miestas. Jurgiui Kunčinui ir Vilnius, ir Alytus
buvo ne šiaip sau miestai. O dzūkams, juolab alytiškiams, Jurgis irgi ne šiaip sau
rašytojas. Ne tik dėl to, kad išleido šešias poezijos knygas, aštuonias apsakymų,
pats parašė šešis romanus, o išvertė per dvidešimt, bet ir tapo Alytui it kokia
ilgo veikimo kultūrinė injekcija. Nors romanuose daugiau Vilniaus užkaborių,
publicistikoje ir knygose jaunimui atgyja Alytus Jurgio gimtinė. Vietiniai jose
atpažįsta regiono kalbą, žmones, detales, prisimena pavydėtinai taisyklingą
rašytojo tartį (seną vilniečių problemą ilguosius ir trumpuosius balsius jis
skyrė kaip diktorius). Vainikas soscinei, Baltųjų sūrių naktis,
Didžiosios žiurkės šešėlis, Niekieno namai, šūsnys publikuotų ir
nepublikuotų tekstų, paties J. Kunčino žodžiais tariant, yra tarsi naujasis
Alytaus epas. J. Kunčinui netrūko nei šmaikštumo, nei kitokių įgimtų
talentų, tarkime, simpatiško kūrybinio chaoso galvoje, kurie traukė prie jo
bičiulius. J. Kunčino bute Žvėryne, Moniuškos gatvėje, ilgą laiką buvo Menininkų
bohemos (menžmogių) centras, kur be ceremonijų užsukdavo ne vienas alytiškis
ar vilnietis pažįstamas, prašydamas įgudusio vertėjo konsultacijos ar norėdamas
pasidalyti nugirstomis naujienomis. Ten pat, Žvėryne, rašytojas turėjo pasisodinęs
net kelias svogūnų lysves.
Pats buvo neoficiozinis, tuo ir simpatingas, bet savo
metu vertintas tik kaip perspektyvus marginalas, nesulaukęs jokio oficialaus
pagyrimo ar apdovanojimo. Skausmingai stebėjo besikeičiančio Vilniaus geografiją: alubarius,
kiemus, tarpuvartes, dingusius, pasikeitusius, perdažytus, o personažų likimus
išbandydavo savo gyvenimu. Vis dar išlieka šiuolaikiškas, nes imponuoja neprisitaikymu
prie sistemos, individualumu, atvirumu aplinkai. Anot Gintaro Beresnevičiaus, protingi
dėstytojai studijuojantiems socializmo Lietuvą pirmiausia turėtų įduoti J. Kunčino
romanus, esė, noveles prarastųjų vietų aprašus, kurie vieninteliai begali atkurti
tą tamsią ir be prošvaistės atmosferą. J. Kunčinas tapo mirusios kartos ir mirusio
miesto balsu.
Jo gyvenimą surikiavo nelemtas tryliktukas: gimė
1947 sausio 13, mirė 2002 gruodžio 13, vos belikus mėnesiui iki 56-ojo gimtadienio. Bet
liko jo miestas, jį atmenantys ir gerbiantys kraštiečiai. Ir jei Alytus prasideda iš
a, tai dar nereiškia, kad jis a. a., todėl jau antrąsyk pasibaigus grybavimo
sezonui Dzūkijos sostinėje pridygsta literatų. Po dvejų metų pertraukos miesto
viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė prie imbierinių sausainėlių
dubens vėl prikvietė prozininkų iš įvairių Lietuvos regionų. Juk prozos
skaitymai tarsi imbierinių sausainių kramsnojimas: iš pradžių šeimininkų
raginamas viena ranka sieki, o paragavęs nebegali sustoti, sako Giedrė, renginio
matrona ir krikštamotė.
Apskritai regionuose vis daugėja literatūrinio
judesio. Kasmetiniais literatūrinių sambūrių centrais jau gali vadintis Druskininkai,
Panevėžys, Šiauliai, akademiškiau nusiteikusi publika kasmet renkasi Anykščiuose ir
Jurbarke. O Alytų jau galime krikštyti Jurgio sostine. Žinoma, alytiškiai galėjo
pasitenkinti užkabinę ant bibliotekos sienos nepigią vario ar granito lentą su
užrašu: Čia lankėsi..., bet nusprendė kitaip. Taip, kaip pačiam Jurgiui būtų
patikę.
Ar ne per daug bus rašytojų, kaip Vilniuj
beveik, replikavo Danielius Mušinskas. O susirinko kone dvi dešimtys. Priėmime
pas Alytaus merą privalgę saldainių Alytus ir švytruodami suvenyriniais
raudonais maišeliais su Alytaus atributika visi patraukė į pagrindinių skaitymų
erdvę dar sterilumu kvepiančią naują miesto biblioteką pačiame Alytaus centre.
Pasirodo, ten buvo statomi senelių namai, bet paskui nuspręsta, kad seneliams būsią
per gerai, ir pastatas padovanotas bibliotekai. Biblioteka turtingiausia visam
regione, geriausiai kompiuterizuota, negana to pavadinta Jurgio Kunčino vardu.
Skaitymai vyko itin jaukioje salytėje tarp periodikos talpyklų, tekstus intymiai
apšviečiant šviesuliams, pagamintiems iš sovietinių senosios bibliotekos lentynų ir
liustrų. Jei kuris skaitovas pabosdavo, galėjai išsitraukti kokį kultūrinį
savaitraštį ir papenėti savo sielą kitos rūšies informacija. Ne vienas varstė
dureles su savo atstovaujamo leidinio pavadinimu.
Pakeliui į skaitymų salę kaskart pasitikdavo pagal
lietuvių dievdirbystės tradicijas Sauliaus Lampicko išdrožti J. Kunčino kūrinių
herojai: menžmogis, pijokėlis, Tūla (beje, panašesnė į valstietę nei į mūzą), o
darbščiosios bibliotekos moterys parengė stendą su visų skaitymuose dalyvaujančių
autorių knygomis ir dosjė. Šiemet bibliotekoje buvo iškilmingai atidarytas J.
Kunčino kambarys, kuriame stovi visą gyvenimą rašytoją lydėjusi patrinta kušetė,
numaigyta jo rašomoji mašinėlė, Užėjau pas draugą rankraštis, sužvejota
daugybė nuotraukų, surinktos verstinės ir autorinės knygos. Be to, buvo pristatyta
kompaktinė plokštelė, kurioje surinkti rašytojo kūriniai, bibliografija, recenzijos,
straipsniai, pokalbiai (iš viso 310 pozicijų). Tad visai pelnytai ne vienas prasitarė
pavydįs J. Kunčinui tokio atminimo ir tokių jaukių namų...
Šįsyk skaitymai buvo itin subalansuoti lyčių
požiūriu dalyvavo septyni vyrai ir septynios moterys. O moksleivių konkursą
monopolizavo panelės: visos penkios kandidatės į J. Kunčino tekstų interpretacijos
prizą atstovavo moteriškajai giminei. Verdikto misiją Giedrė Bulgakovienė šiemet
patikėjo prozos grandui Juozui Apučiui, literatūros kritikui Laimantui Jonušiui ir
merijos atstovei Gitanai Molevičienei. Ketvirtoji lėmėja buvo ji pati.
O skaitymų dalyviai, atrodo, šiemet jautėsi
pernelyg žanriškai neįsipareigoję: novelių vakare skaityti tekstai svyravo nuo
miniatiūrų (Petras Rakštikas) ir esė (Giedrė Kazlauskaitė) iki romano ištraukų
(Andrius Jakučiūnas). Šiaip ar taip, tai novelės skaitymai, inspiruoti J. Kunčino
šortais vadinamų trumpučių novelių. Kuo mažesnis formatas, tuo jis reiklesnis
žodžiui, o šiuosyk santykis su žodžiu ir apimtimi buvo pakankamai palaidas: šortai
dažnai virsdavo vis labiau madingėjančiais bridžais, o retsykiais net ir žemę
šluojančiom kelnėm. Pagyrimo nusipelno šeimyninis duetas Gasparas Aleksa ir Violeta
Šoblinskaitė, rašę tekstus specialiai Imbierams. Pirmąjį vakarą nuovokiai
užbaigė A. Jakučiūnas, laiku pasitelkęs savo aktorinius sugebėjimus (pasirodo, nuo
šeštos iki dvyliktos klasės jis yra lankęs vaidybos būrelį): pasitenkino
atpasakojęs savo teksto turinį ir perskaitė vos keletą baigiamųjų sakinių.
Klausytojų kantrybe sumanė pažaisti Sara Poisson, kurią nuo pusvalandį trukusio savo
teksto skaitymo net alergija ištiko.
Publikos simpatiją skaitymuose užsitarnavo Juozas
Šikšnelis. Nors tų simpatijų, atrodo, pelnė ir kiti, daugiausia vis dėlto teko J.
Šikšneliui, kuris nepašykštėjo klausytojams lakoniškų formuluočių ir humoro. J.
Šikšnelis, slapyvardžiu Raidas Dubrė dar rašantis ir detektyvus, paprašė jį
fotografuoti tik iš kairės taip geriau išeinąs. O fotoaparatai blyksėjo nuolat ir
iš visur kaip eglutė centrinėj Alytaus aikštėj (ją, beje, matėm ir pro
viešbučio langą). Tačiau tik vienintelis D. Mušinskas klausytojus pamalonino
koncentruotu novelės pavyzdžiu, nes yra kaip tik to žanro meistras.
Viktorija Ivanova ir Birutė Jonuškaitė kaip
susitarusios savo tekstuose užsiiminėjo origami. V. Ivanova jauniausia
šiųmečių Imbierų prozininkė, kuri dar nespėjo baigt mokyklos, bet knygą jau
spėjo išleisti, skundėsi nemokanti lankstyti laivelių. Nežinia, iš ko ji mokosi
lankstyti, bet rašyti, rodos, iš ankstyvosios Jurgos Ivanauskaitės.
B. Jonuškaitė žadėjo klausytojams tekstą apie
raganą, bet kadangi tą raganą sėkmingai nužudė prieš tai A. Šlepiko skaityto
apsakymo banditai, teko lankstyti kregždutes ir siųsti butely kregždėlaiškį. Atrodo,
jis bus pasiekęs adresatą komisijos narius, kurie pagrindinę Jurgio Kunčino prozos
skaitymų premiją skyrė B. Jonuškaitei. Tas raganos nugalabijimas A. Šlepikui irgi
išėjo į naudą nors tarp rašytojų tarsi ir nebuvo panašus į varną albinosę, o
ir novelė jo vadinosi Tamsa, J. Apučiui palinkėjus vieną kartą pagaliau
išlįsti į šviesą, A. Šlepikas buvo apdovanotas salono Balta varna prizu.
Moteris rašytojas patraukė į rankdarbius, tačiau
vyrus kaži ko vis traukė miškan. A. Šlepikui paskaičius apie mišką (kuriame ir vyko
raganos medžioklė), H. Kunčius prabilo apie girią Belovežą ir skandalingus
baltarusio Kalinos Balutos santykius su gyvūnėliais. O antrą dieną visi turėjo progos
išvysti autentišką miškinį iš Zervynų J. Aputį. Kaip pirmasis ir todėl
istorinis Imbiero vakarų laureatas jis surengė autorinį kūrybos vakarą: skaitė
neseniai parašytą novelę Darau tai, kas man uždrausta ir linksmino auditoriją
šmaikščiais atsakymais. Pasirodo, savo Dzūkijos kaime jis dažnai obliuoja lentas.
Kaip mane traukia, velnias, kad taip trauktų rašymas, šypsojosi prozos asas.
Kad neatsiliktų nuo pasaulio, jis nuolat klausosi radijo. Net ir į studiją kartais
paskambina: jeigu išgirsit Jurgį iš Zervynų, žinokit, kad tai užsimaskavęs J.
Aputis.
Pirmą vakarą užbaigė prozos spektaklis
Neoficialūs tekstai neoficialioje aplinkoje, vykęs bibliotekos užkandinėje
Užėjau pas draugą. Neoficialiausi jame buvo patys rašytojai, juk proza, anot K.
Navako, yra siautulingas žanras. K. Navakas paskaitė etiudą apie tai, kad J.
Erlickui reikėtų įteikt Nobelio premiją, ir ne vieną, o kasmet po vieną. A.
Šlepikas apgailėjo artišoko, nes kaip toli jis benušoktų, tolišokas vis tiek
nušoks toliau. Šioje nominacijoje pasisekė kylančiai Šiaurės Atėnų
žvaigždei Giedrei Kazlauskaitei.
Antrą dieną salėje liko ištvermingiausi. Mat K.
Navako, H. Kunčiaus ir A. Šlepiko trijulė Alytaus parke gaudė voveres ir padėjo
jaunimui graffiti dekoruoti miesto sienas, kiti miegojo arba klaidžiojo po Alytų.
Kaip ryški kometa tądien švystelėjo Laura Sintija Černiauskaitė, bet
literatūriškai spinduliuojantis tekstas klausytojų nepasiekė. Kartais susidaro
įspūdis, kad jeigu bohemiškai nesiausi, tai ir premijas matysi kaip savo ausis. Bet
Giedrė Bulgakovienė nė vieno nepaliko be simbolinių dovanėlių: visi gavo po rožę,
salono Balta varna molinį varniuką ir plakatą.
Į savo sultyse verdančių prozininkų katilą
muzikinių ir poetinių pipiriukų mestelėjo Arūnas Storpirštis, kurio dėka
skaitymuose sudalyvavo ir J. Mekas, ir H. Radauskas, ir A. Marčėnas, ir D.
Kajokas, ir net pats J. Kunčinas. Akademiniu diskursu renginį paskanino L. Jonušys,
perskaitęs pranešimą Sovietmečio valkataujantis inteligentas J. Kunčino
prozoje. O Alytaus jaunimas, paveiktas A. Jakučiūno raginimų jokiu būdu nestoti į
filologiją, suintriguotas pirko jo Servijaus Galo užrašus bibliotekoje be
prekybinio antkainio buvo galima įsigyti visų skaitovų knygų.
Kraštotyros fondas dar nuo pirmųjų, 2004-aisiais
įvykusių, Imbierų vakarų išsaugojo H. Kunčiaus megztinį, kurio kandys,
atrodo, nepagraužė. Kaip Kunčinų šeimos atstovė renginyje dalyvavusi Jurgio dukra
Karolina Kunčinaitė jau spėjo pragraužti kietą literatūros luobą, mat yra viena iš
tekstilininkių grupės Baltos kandys merginų. 2006 m. išėjo pirmoji jos knyga
Klajonių paveikslai. Gal išsipildė tėvo ištarmė, įsiminusi dar paauglystėje:
Karolina, būk rašytoja. Gera rašytoja, tokių labai reikia, o gal ribos tarp
kūrybinių disciplinų pernelyg slidžios. Visų Imbiero vakarų skaitovų tekstus
internete galima rasti adresu: http://www.alytus.mvb.lt/Imbieras2006/.
Renginyje nuskambėjo ir neatvykusios kolegės Vaivos
Grainytės tekstas, iš kurio atminty beliko pusė sakinio: Vėmėme kartu, susikibę
už rankų. Kai tokia kūryba, tai ir elgsena atitinkama. Iš karto prisimenu
užsieniečių laikyseną panašiuose renginiuose: kostiumas, kaklaraištukas, pagarba
sau, tekstui ir žiūrovui. Bet daugelis tiesiogine to žodžio prasme jautėsi
užėję pas draugą, todėl šventė buvo spalvinga. Vedėjo kailyje ūbaujant
kauniečiui Navakiukui, visur aplinkui aidint skambiems A. Jakučiūno šimtas
velnių ir J. Apučio nu, gyvatė, abejingų literatūrai ir jos kūrėjams
neliko. Cituojant patį J. Kunčiną, juk juodieji herojai visada spalvingesni už
angelus, ar ne?
LAURA LAURUŠAITĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|