APIE KNYGŲ TVANĄ

       Knyga, matyt, nepaisant daugelį dešimtmečių pranašautos jos mirties, turi ypatingą išlikimo galią. Kinas, televizija, žiniasklaida buvo laikoma knygos budeliais ar samdomais žudikais. Tačiau dabar išleidžiama vis daugiau knygų ir jų srautas, atrodo, tik didėja.
       Naujų knygų skaičius jau pralenkia perskaitytų skaičių. Ko gero, netrukus turėsime daugiau parašytų nei perskaitytų knygų. Negailestinga statistika: jei per dieną perskaitysi vieną knygą, neįveiksi kitų keturių tūkstančių leidinių, kurie pasirodys tą pačią dieną. Kad ir kaip mėgintume įkopti į vis aukščiau kylantį neperskaitytų knygų kalną, jo viršūnės tikrai nepasiektume.
       Tarkime, staiga sustoja knygų leidyba, o mes ryžtamės kas savaitę perskaityti po keturias knygas, tuomet mums, kad perverstume tai, kas iki šiol išleista, prireiktų 250 000 metų. Norėdami vien peržvelgti visus išspausdintų knygų pavadinimus ir autorių pavardes, užtruktume daugiau kaip penkiolika metų.
       Knygos nenurungė net ir toks baubas kaip televizija. Amerikoje 1947–1960 m. televizija išsiplėtojo, o knygų leidyba padidėjo dvigubai. Vėliau, kai televizorių įsigijo kiekviena šeima, knygų leidyba vėl padvigubėjo.
       Meksikiečių rašytojas Gabrielis Zaidas savo knygoje „Knygų gausa“ („Los demasiados libros“) pažymi, kad per pastaruosius penkiasdešimt metų knygų leidyba keturgubai padaugėjo, o žemės gyventojų skaičius tik padvigubėjo.
       Taigi neperskaitytos knygos mūsų gyvenime užima daug daugiau vietos negu perskaitytos. Yra leidinių, kurie tarsi sugalvoti tam, kad jų nieks neskaitytų: valgių receptų knygos, coffe table knygelės, rekordų aprašymai, namų apstatymo ir puošybos žurnalai, gyvenimo būdo siūlymai, anekdotų, citatų rinkiniai ir t. t. Tokius ir panašius leidinius galime ramiai atidėti į šalį ir nesikrimsti, kad nepaskyrėme jiems savo laiko.
       Sokratas manė, kad kelias į pažinimą eina per pokalbį, pasikeitimą mintimis. Knygos pasakoja, bet nesiklauso, abipusio bendravimo čia nėra, tačiau iš knygų mes ir sužinome apie Sokratą.
       Kiek daug knygose balasto, tuštybės! Ar čia kaltas spausdintas žodis, o gal taip išreiškiama esminga mūsų gyvenimo savybė? – klausia švedų rašytojas Niklas Rådströmas. Jis teigia: „Mūsų kasdienybė perpildyta negyvo teksto, kuris kartojamas be jokios atodairos, įsijautimo ar smalsumo. Kaip žmonės praranda smalsumą vienas kitam, taip ir knygos netenka traukos, ryšio“. Anot rašytojo, su žmonėmis kaip ir su knygomis: mes turime keletą draugų, būrį pažįstamų ir daug atsitiktinių pažinčių. Ir knygos panašiai susiranda savo draugus. Knyga jau šio to verta, jeigu ją skaito nors ir nedidelis būrelis žmonių. Net ir ribotas knygos paplitimas turi didžiulės reikšmės, teigia rašytojas N. Rådströmas. „Kažin, kaip būtų pakrypęs tasai ydingas judėjimas, jeigu jaunas studentas Karlas Marxas nebūtų perskaitęs Hegelio ir Feuerbacho raštų. Milijonai žmonių paskyrė savo gyvenimą komunizmo eksperimentui, bet tik nedaugelis žino tų dviejų mąstytojų vardus.“
       Knygos gyvastingumas labai priklauso nuo sąlyginio jos pigumo. Skirtingai nuo kitų žiniasklaidos sričių, knyga turi tik savo išlaidas. Būdama sąlyginai pigi, knyga gali gana greitai sutraukti didelį gerbėjų būrį ir taip pateisinti savo buvimą. Kitas knygos pranašumas – jai nebūtini milijonai skaitytojų, daug svarbiau, kad ją rastų tie, kuriems ji skirta. Tai ir yra didžiausia knygos vertė, padedanti jai pakilti virš trumpalaikių nūdienos „aktualijų“ ar kaprizingos mados įgeidžių. Nors ir būdama komerciniu produktu (bestseleriais nukrautos lentynos), knyga vis dėlto sugeba išlikti komercijos nuošaly. Rinkoje į ją dažnai žiūrima kaip į dykinėtoją, kuriam visada reikia pinigų.
       Galbūt knygų gausa priklauso nuo to, kad noras prabilti, išsisakyti yra didesnis už norą klausytis, mano N. Rådströmas. Kalbant apie poeziją akivaizdu, kad pasaulyje yra daugiau poetų nei poezijos skaitytojų. Kai kas mano, kad naują knygą turėtų pastebėti ir įvertinti kritikai. Bet ir jiems tai būtų Sizifo darbas.
       Pasaulyje egzistuojančios knygos – kaip žvaigždės: jų tiek daug, kad jos tiesiog neaprėpiamos. Didžiuma jų amžiams išliks kaip bevardės galaktikos ar žvaigždynų sambūriai.
       O gal išlikti neperskaitytai ir yra natūraliausia knygos egzistavimo forma? Juk ir neperskaitytos knygos buvimas yra pateisinamas, mano rašytojas. „Ne aš vienas esu įsigijęs knygų, nors žinau, kad niekada jų neperskaitysiu, bet man vis tiek smagu ir malonu jas turėti.“
       Neperskaitytos knygos – tarsi nesutikti, bet galimi mūsų draugai, kurie tikriausiai būtų mums patikę. Tai rodo, kokie mes esame ir kokie galėtume būti.

Z. MAŽEIKAITĖ       

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt