|
<< Atgal
RITA TŪTLYTĖ
Robertas Musilis: intelektualaus
romano pinklės
Robert Musil. ŽMOGUS BE SAVYBIŲ. Vilnius:
UAB Vada, 2004.
Robertas Musilis (18801942) pirmos XX a.
pusės austrų rašytojas, Europoje vis labiau skaitomas ir vertinamas, o vokiečių
literatūroje laikomas modernizmo klasiku.
Į lietuvių kalbą išversta R. Musilio apysaka
Auklėtinio Terleso sumaištys (1998, vertė Rūta Jonynaitė); pasaulinės
literatūros bibliotekos serijoje novelės. Prieš kelerius metus pasirodė ir jo
garsus romanas Žmogus be savybių (vertė Teodras Četrauskas, redagavo Vytautas
Venslovas), su kuriuo siejamos moderniosios Vakarų prozos tendencijos.
Pristatant romano vertimą praverstų prisiminti
keletą R. Musilio biografijos faktų. Rašytojas gimė Austrijos-Vengrijos imperijoje
Klagenfurte, valstybės tarnautojų šeimoje. Pagal tėvo valią privalėjo tapti
karininku, tad nuo dvylikos metų gyveno internate, mokėsi karininkų mokykloje, karo
akademijoje Vienoje, tapo leitenantu. Įstojo į technikos mokyklą, tačiau inžinerinis
išsilavinimas neatitiko jo interesų. Persikėlė į Berlyną; čia studijavo filosofiją
ir sociologiją, domėjosi gamtos mokslais ir literatūra, parašė disertaciją apie
filosofą Ernstą Machą. R. Musiliui imponavo K. Hamsuno, G. Hauptmanno, F. Nietzsche's,
M. Maeterlincko, R. W. Emersono idėjos apie asmenišką realybę, individualią tikrovę,
sielos pabudimą; W. Dilthey'aus, G. Simmelio, E. Cassirerio, L. Klageso darbai apie
gyvenimo filosofiją. Šie autoritetai suformavo kūrybinių idėjų
branduolį: apie neužbaigtas būties formas, apie apibrėžtoje realybėje kitos
realybės galimybę, apie tai, kad niekas nėra tapatus pats sau1.
Rašytoją domino paslėptas laiko dvasios gyvenimas, dvasios tipai,
asmens savivertės problematika, sielos labilumas2.
Vokietijai užėmus Austriją, 1938-aisiais emigravo
į Šveicariją. 1942 m. mirė Ženevoje.
Jaunystėje R. Musilis išgarsėjo knyga
Auklėtinio Terleso sumaištys (1906), kuri atskleidė tuomet itin madingą
literatūroje paaugliško seksualumo problematiką. Vėliau rašė apsakymus (Trys
moterys, 1924; Juodasis strazdas, 1928), dramas (Svajotojas, 1921 ir kt.),
esė, teatro kritiką ir literatūros recenzijas. 1920 m. pradėjo rašyti romaną
Žmogus be savybių. Rašė ilgai. Pirmąją ir antrąją knygas išleido 1930 ir
1931 metais. 1943 m. išleista III dalis atgarsio visuomenėje nesulaukė. Tik 1953 m.
pakartotinai išleidus romaną, R. Musilis imamas minėti greta didžiųjų XX a. prozos
meistrų: Jameso Joyce'o, Marcelio Prousto; įtraukiamas į žymiausių XX a. rašytojų
gretas.
Šių trijų rašytojų
svarbiausių romanų-gigantų bendrumą glaustai apibūdina Dietrichas Schwanitzas: Į
juos sudėtas visas kultūros kosmosas, veiksmas vyksta prieš Pirmąjį pasaulinį karą,
o patys romanai parašyti jau karo metu arba po jo. Per šį laiką žlugo ištisas
pasaulis, todėl jau buvo galima prisiminus apžvelgti jį visą3.
Romanus sieja ir moderniajai prozai būdingos laikysenos:
Joyce'as, Proustas ir Musilis <...> pasirenka panašius sprendimus
išsivaduoti iš laiko koncepcijos per prisiminimus, plačiai vaizduoti žmogaus
sąmonę4 bei visuomeniškai nesvarbius žmogaus patirties
momentus. Tokią prozą tuomet rašė ir T. Mannas, H. Hesse, F. Kafka. R. Musilio romanas
yra tapęs moderniosios literatūros mitu, kurį privalo žinoti Vakarų kultūrai
priklausantis išsilavinęs žmogus. Milanas Kundera R. Musilio
romaną laiko savąja šimtmečio knyga5. Jo nuomone, romano
istorijoje nėra kito tokio kūrinio, kur mąstymas užimtų tiek vietos. Skirtingai
nuo neįdomių R. Musilio esė, romanas pavykęs atrodo dėl to, kad mąstymas čia
neatskiriamas nuo vaizduojamų personažų ir situacijų6.
Lietuviškoji R. Musilio refleksija menkoka:
rašytojas keletą kartų minėtas greta moderniosios prozos autorių, trumpai pristatytas
prie vertimo ištraukų periodikoje ar pokalbiuose apie austrų literatūrą. Jo nėra
1995 m. aukštųjų mokyklų vadovėlyje XX a. Vakarų literatūra, I dalis,
19001945 (1995); tylomis sutiktos ir jo knygos. Ką tai reikštų? Lėtą recepcijos
procesą? Gali būti. Šioje vietoje vertėtų pažymėti, kad R. Musilio recepcijos
procesas lėtas ir Europos literatūroje. Į prancūzų kalbą vertimas pasirodo
1969-aisiais, t. y. naujojo romano klestėjimo laiku. Mūsų vidinio monologo
proza R. Musilio tuomet neaktualizavo, svarbesni pasirodė M. Prousto ir J. Joyce'o
kūriniai. Šiuo metu Lietuvoje R. Musilio recepcija intensyvėja. T. Četrausko vertimas,
reikia tikėtis, leis įtraukti į mūsų kultūrą vieną didžiųjų XX a. Vakarų
Europos kūrinių.
Užsienio kritika romaną yra aptarusi įvairiais
aspektais. Kalbėta apie pagrindinio veikėjo Ulricho modernų vienišumą ir asmenybės
suskilimą, apie susikurtą dirbtinį rojų (antra knyga) ir sugrįžimą į gyvenimą.
Aprašyta, kaip romanas šioms temoms naudoja literatūrinius, mitinius topus (J. W.
Goethe's, T. Manno kūryba, Ulricho brandos aliuzija į Kristaus amžių, androgino
mitas). Daug dėmesio skirta idėjoms aptarti.
Romano veiksmo laikas 1914-ieji, vieta Viena.
Siužetas susideda iš kelių temų: pirmoje knygoje pagrindinę vietą užima
paralelinės akcijos vaizdavimas ir nusikaltėlio Moosbrugerio istorija, antroje
utopinė brolio ir sesers meilė. Pagrindinis romano veikėjas Ulrichas, trisdešimt
dvejų metų, praeityje garsus matematikas, po ilgų klajonių pakeitęs gyvenimo būdą,
sugrįžta į Vieną tam, kad daug ką sau ir savyje išsiaiškintų. Netikėtai jis
įtraukiamas į tautinę paralelinę akciją, kuri turėtų tapti atsvara būsimam
Vokietijos kaizerio Vilhelmo II jubiliejui. Aukštuomenė užsidega idėja kokiu nors
veiksmu pažymėti Austrijos dvasios savitumą. Deja, aukštuomenės ratelyje paskelbtieji
Austrijos metai taip ir neįgauna turinio žmonės siūlo ir kilniausius, ir
absurdiškiausius dalykus. Tautos dvasios idėja pamažu tampa prieštaringa, veda
į jos vykdytojų interesų susikirtimą, o idealistines svajones slapta uzurpuoja
praktinis, ekonominis interesas.
Romane taip nieko ir neįvyksta. Akciją sudaro ne
veiksmai, bet tik kalbos. Kalbėjimas, plepėjimas kūrinyje turi keletą prasmės
sluoksnių. Veiksmo, akcijos pavertimas plepėjimu pristatomas kaip epochai būdingas
reiškinys. Kalbos užtušuoja ir tikrąją įvykių tėkmės
pajautą grėsmingą artėjimą prie Pirmojo pasaulinio karo; kritika yra pabrėžusi,
kad tai, kas reiškiasi kalbomis, yra niekas, o tai, kas bręsta tyloje, turi
sprogstamosios jėgos7.
R. Musilis nevaizduoja XX a. pradžios Europos
įvykių,kurie europiečiui gerai žinomi. Jis įdėmiai analizuoja to laiko visuomenę,
bando suvokti Austrijos-Vengrijos (vadinamos Kakanija) žlugimo paskatas, atskleisti
nacionalinės savimonės nebuvimą (austrų savijauta imperijoje) ir jos stiprėjimą (iki
pat nacizmo apraiškų), parodyti dviprasmiškas išvadavimų, karo ir pacifizmo
ideologijas. Linksmai šaržuojant ryškinamas vokiškasis ir austriškasis patriotizmas,
elgesio ir veiklos maniera, kurias įkūnija Arnheimas ir Tucis (Jis buvo užkėlęs
koją ant kojos ir sunėręs ant kelio liesas tamsias rankas; su savo ūsiukais ir
pietietiškomis akimis greta nepriekaištingai minkštos medžiagos kostiumu vilkinčio ir
tiesiai sėdinčio Arnheimo jis atrodė kaip Levanto kišenvagis šalia Bremeno prekybos
firmos vadovo. Čia susidūrė du aristokratizmai, ir austriškasis, būdamas toks
daugiasluoksnis ir subtilus, leido sau demonstruoti tam tikrą nerūpestingumą, tačiau
jokiu būdu nelaikė savęs prastesniu, 168).
Romanas tarsi veidrodis atspindi pirmos XX a. pusės
Dunojaus monarchijos dvasinį ir fizinį pavidalą: įvairius visuomenės sluoksnius,
bendravimo tradicijas, politiką, meno tendencijas, madas, smulkmeniškai vaizduojamos
įvairios sociumo dalys (aristokratai ir buržua, prekybininkai, bankininkai, patarėjai,
karininkai, jaunimas), plačiai analizuojamas procesas, kuriame formuojasi XX a.
socialinio, tautinio, ekonominio gyvenimo kryptys, tačiau romanas vis dėlto nelaikomas
istoriniu. XX a. pradžios Vienos didmiesčio panorama suvokiama kaip modernaus pasaulio
modelis. Personažai simbolinės figūros. Moosbrugerio figūra išreiškia idėją
apie neišvengiamą nusikaltėlių tarpimą visuomenėje, Ulricho meilė seseriai dvynei
Agatai yra poetinis simbolis, nurodantis siekį pereiti į naują pasaulio būklę.
Romanas turi pretenzijų į psichologijos,
psichoanalizės, sociologijos, filosofijos, medicinos, antropologijos tyrinėjimus.
Kalbama apie žmonijos raidos teorijas, moralės teorijas, perspektyvos perkėlimo
principą, psichinės realybės sampratą. Į romaną nusėda XX a. pradžios atradimai,
civilizacijos reiškiniai (fotografija, kinas, stambaus kapitalo formavimasis), idėjos
(gyvybės formų meilė, pesimizmas, skepticizmas). Siekiama pasaulį paaiškinti iš
gamtamokslinių pozicijų. Kultūra, socialinis gyvenimas interpretuojamas laikantis
biologijos, gyvybės raidos sampratos paradigmų XX a. pradžios mokslinio mąstymo
modelio: didmiesčio judėjimas apibūdinamas kaip amžinas visų ritmų disonansas,
kuris panašus į puode verdantį skystį (6); gatvių eismas lyginamas su upės
tėkme. Ironiškai pritaikomas visų elementų visatoje fizinio susietumo principas (O
jeigu išsklaidytume mūsų kūną, tai gausime tiktai vandenį ir kelis tuzinus
plaukiojančių jame medžiagos krūvelių, 955) ir giluminio mistinio ryšio jausmas.
Apskritai romanas galėtų būti skaitomas kaip monistinių idėjų, fenomenologijos,
tarpsubjektyvumo teorijų įdėmus permąstymas, netgi jų parodija (mes plaukiojame
vien tiktai santykiuose, reiškiniuose, procesų ir formulių pamazgose, 56).
Romanas Žmogus be savybių vadinamas
antiromanu, romanuesė. Autorius atmeta XIX a. prozos pasakojimo konvencijas, linijinę
istoriją, priežastinius ryšius, įvykių vaizdavimą. Pasakojimo nepriežastingumas
deklaruojamas programiškai: pirmosios knygos pirma dalis (užimanti, beje, devyniolika
skyrių) pavadinama Lyg ir įžanga, o šios dalies pirmas skyrius Iš to,
kas pasakyta, kažkodėl niekas neseka. Taip pažadamas ne nuoseklus pasakojimas, o
laisvas svarstymas. Romano esmę sudaro ne veiksmas, bet mąstymas tam tikromis temomis,
personažų diskusijos ir refleksijos. R. Musilio proza sulaukė įvairių apibūdinimų:
psichoanalitinė, perspektyvinė, sąmonės srauto, menamųjų monologų ir t. t. Autorius
jautriai perteikia įvairių socialinių sluoksnių mąstymo būdą, manieras. Romane
pristatomi ir analizuojami asmens siekiai, poelgių paskatos, kurios slypi giliai
pasąmonėje (žudiko Moosbrugerio), slaptuose ketinimuose (Arnheimo), kompensaciniuose
sąmonės mechanizmuose (Klarisos, Diotimos). R. Musilio rašymo stilių, pasinaudojus jo
paties vartotu žodžiu, galima apibūdinti kaip psichotechniką.
Romanas intriguoja tuo, kad gamtos, filosofijos ir
tiksliųjų mokslų idėjas asmeniškai interpretuoja patys personažai. Pasakotojo
kaip meninio kontinuumo nėra. Kiekvienam personažui leidžiama pagrįsti savo
gyvenimo stilių, motyvuoti poelgius, jausmų raišką. Motyvacijos prilygsta paskiriems
traktatams. Kiekvienas asmuo būtų jis valstybės veikėjas ar niekam nežinomas
nusikaltėlis turi savo tiesą. Ji pristatoma kaip to personažo tiesa, bet kartu ir
kaip filosofinė gyvenimo tema, kurią gvildena pats pasakotojas. Jis tarsi leidžia
atsiskleisti personažams iš vidaus, perteikia kiekvieno galvojimą, bet ir pats
šalia mąsto kartu. Personažų situacijas, minčių logiką pasakotojas komentuoja
ironiškai; kritikos nuomone, kaip tik ironiška pasakotojo laikysena sukuria romano
tvarkos ir vientisumo principą.
Ulrichas vaizduojamas kaip pasyvus ir pašaipus
gyvenimo stebėtojas. Žmogaus siekį racionaliai sutvarkyti ir
paaiškinti pasaulį jis vertina skeptiškai, nuolat atvėrinėja prieštaras tarp
logikos ir jausmo, pasitikėjimo mokslu ir kultūrinio pesimizmo, priežasties ir
analogijų8. Kritikos pasakyta
lakoniškai: Romano objektas žmogaus be savybių diskusija su tikrove9.
Romano ašis idėjos, minties tėkmė ir
argumentai, personažų mąstymas šių idėjų lauke apie konkrečiai besireiškiančio
gyvenimo realizavimą. Centrine laikytina žmogaus individualybės, tapatybės
problematika, savęs kaip galimybės savivoka. Atidžiai stebima žmogaus tapimo, vidinės
kaitos linija ir gyvenimo kaip jaunystėje išsiskleidusios ir nepažinios, o
brandžiame amžiuje kontūrus įgavusios duotybės linija. Skeptiškai apie tai
mąsto Ulrichas: Iš esmės mažai kas savo gyvenimo viduryje prisimena, kaip jie tapo
savimi, kaip priėjo prie savo džiaugsmų, pasaulėjautos, žmonų, savo charakterio,
profesijos ir laimėjimų, bet jie jaučia, kad dabar jau mažai kas keisis. <...>
jaunystėje gyvenimas dar dryksojo prieš juos tarsi nesibaigiantis rytas, kur
bepažvelgsi, kupinas įvairių galimybių ir nieko; jau vidudienį staiga atsirado tai,
kas gali kėsintis nuo šiol būti jūsų gyvenimas, ir tai apskritai taip netikėta, kaip
kad vieną dieną pas tave staiga ateitų žmogus, su kuriuo dvidešimt metų
susirašinėjai jo nepažinodamas ir įsivaizdavai jį visai kitokį. Bet dar keisčiau,
kad dauguma žmonių to net nepastebi <...>. Kažkas su jais pasielgia kaip
musgaudis su muse; užkliudė savo plaukeliu, sulaikė judančius ir pamažu vyniojo, kol
pagaliau buvo palaidoti po storu apvalkalu, kuris tik labai iš tolo atitinka jų
pirmykštę formą (111); idealo siekia ir savo gyvenimą gelminiu požiūriu vertina
ir Diotima: Galima užkariauti ar prarasti ištisas karalystes, o siela nė
nekrustelės, o galima nieko nedaryti, kad išsipildytų tavo likimas, jis kartais
auga iš tavo esybės vidaus, tyliai ir kasdien kaip sferų giesmė (379).
To laiko žmogus apibūdinamas kaip išsisklaidžiusi
esybė, neturinti savybių (savybių turėjimas reikalauja tam tikro pasitenkinimo jų
realumu, todėl gali būti, jog kažkas, kas realiai nesuvokia savęs, vieną dieną
staiga pats sau pasirodys besąs žmogus be savybių, 13). Rutuliojama paradoksali
mintis, kad žmogų be savybių sudaro savybės be žmogaus; filosofiniu,
psichologiniu, sociologiniu pagrindu aiškinamas žmogaus beasmeniškumas (išgyvenimai
tiesiog tvyro ore <...>; kas šiandien dar gali pasakyti, kad jo pyktis iš tiesų
yra jo, kai tiek daug žmonių jį jam perša ir geriau apie jį išmano negu jis?
Atsiradęs savybių pasaulis be žmogaus, išgyvenimų be to, kuris juos patiria, ir
beveik atrodo, kad idealiu atveju žmogus išvis nieko neišgyvens asmeniškai, o malonus
asmeninės atsakomybės sunkumas ištirps esminių reikšmių formulių sistemoje, 128;
daugiau kaip pusę būties sudaro ne veiksmai, o gatavi samprotavimai, kurių prasmę
priimi į save iš nuomonių ir priešingų nuomonių, ir iš sukaupto beasmeniškumo to,
ką esi girdėjęs ir žinai, 179). Beasmeniškumą Ulrichas sieja su mokslo raida,
racionalumo įsigalėjimu, civilizacija (pasaulyje vis mažiau lieka to, kas
asmeniška, kuo daugiau mes atskleidžiame tiesų, 410). Scena policijoje itin
kafkiška: Jis tarėsi pakliuvęs į mašiną, kuri jį dalijo į beasmenes, bendras
sudėtines dalis dar iki to, kol prasidėjo kalba apie jo kaltumą ar nekaltumą. Jo
vardas ir pavardė, tuodu savo turiniu patys skurdžiausi, tačiau jausmiškai patys
turtingiausi žodžiai, čia nieko nesakė. Jo darbai, kurie jam buvo pelnę garbę mokslo
pasaulyje, apskritai laikomame solidžiu, čionykščiame pasaulyje išvis neegzistavo;
jis net nebuvo apie juos paklaustas. Jo veidas turėjo tiktai aprašomąją funkciją; jam
atrodė, jog anksčiau niekad nepagalvojo, kad jo akys yra pilkos, viena iš keturių
esamų, oficialiai pripažintų akių porų, kurių buvo milijonai (136).
Klarisa žmogų be savybių aiškinasi kaip
jausmų, neturinčių aistros, sankaupą (Žmogus be savybių nesako ne
gyvenimui, jis sako dar ne! ir taupo save, 394). Panašiai Ulrichas mato seserį
Agatą: Užteko vien išgirsti tas sesers karštai sakomas eiles, jog suprastų, kad ji
niekados nepasineria į nieką visa, kad ji, kaip ir jis, yra aistringai
nevientisas žmogus (II, 46). Apskritai iš daugelio veikėjų pozicijų apmąstoma
valia, atsakomybė, valdomi ir nevaldomi išgyvenimai, sąmoningas ir nesąmoningas
žmogaus santykis su savimi, sugebėjimas ar nesugebėjimas save realizuoti, prasilenkimas
su savo galimybėmis. Iracionalumo ir loginių motyvacijų kamuolys kiekvienu atveju
susiejamas su politinio ir socialinio gyvenimo teorijomis.
Į apmąstymus įtraukiamos ir mintys apie meno
epochų raidą, kūrybos ir kūrėjo problematiką. Romane plačiai pristatoma, iš kokio
stilių pamėgdžiojimo, perviršio kilo naujojo meno idėja: Iš slidžios tarsi
aliejais išteptos paskutiniųjų devynioliktojo amžiaus dviejų dešimtmečių dvasios
visoje Europoje staiga kilo tarsi kokia įkvepianti karštligė. Niekas gerai nežinojo,
kas darosi; niekas negalėjo pasakyti, ko laukti naujo meno, naujo žmogaus, naujos
moralės ar galbūt visuomenės persigrupavimo (45). Jugendo (secesijos) epocha iškyla
kaip Ulricho jaunystės laikas; F. Nietzsche, P. Altenbergas, F. Dostojevskis kaip
jaunosios kartos autoritetai. Valteris įkūnija kūrybos idėja apsvaigusio, naujojo
meno idėjose užstrigusio ir gyvenimo tėkmės bei asmenybės tapsmo savivoką
praradusio XX a. pradžios žmogaus tipą. Jis ir dailininkas, ir piešimo mokytojas,
ir muzikantas, ir kapelmeisteris, ir literatūrinio žurnalo leidėjas. Diletantas?
Genijus? Panašiai ir Klarisa niekaip neišauganti iš paaugliško idealizmo,
nyčeizmo. Valterį ir Klarisą pasakotojas pristato subtiliomis užuominomis į jų
atkaklų susisaistymą su jugendo epocha: Kai atėjo Ulrichas, Valteris ir Klarisa vėl
taip audringai skambino pianinu, jog plonakojai fabrikinės gamybos meniški baldai
šokinėjo ir ant sienų drebėjo Dantės Gabrielio Rosečio graviūros (121).
Arnheimas atstovauja praktiško, rinkoje mokančio dalyvauti rašytojo tipui: Jis sėdi
visose komisijose, pasirašo visus kreipimusis, rašo visas įžangas, sako visas
sveikinimo kalbas per gimtadienius, pasisako apie visus svarbiausius įvykius ir
kviečiamas visur, kur reikia parodyti, kokių pasiekta laimėjimų (381). Racionaliame
amžiuje talento didumas pakeičiamas poveikio dydžiu.
Šiuo požiūriu ir modernusis pasaulis, grįstas
irracionalumu, ir civilizacija, grįsta racionalumu, vertinami skeptiškai. Ironiškai
pristatoma viena iš dažniausiai, bet be konkretaus turinio XX a. pradžioje vartotų
sąvokų siela: Šis žodis nesyk čia skambėjo, tačiau ne pačiomis
aiškiausiomis prasmėmis. Pavyzdžiui, kaip tai, ko yra netekęs dabarties metas arba ko
negalima susieti su civilizacija; kaip tai, kas kertasi su fizinėmis reikmėmis ir
šeimyniniais įpročiais; kaip tai, kas sukėlė ne tik pasidygėjimą žudiku; kaip tai,
ką turėjo išlaisvinti ir paralelinė akcija; kaip religinis samprotavimas ir grafo
Leinsdorfo contemplatio in caligine divina ir kaip daugelio žmonių meilė
simboliams, ir taip toliau (158). Skeptiškai vertinama ir madinga sielos išlaisvinimo
iš civilizacijos gniaužtų pastanga, ir bandymas sielą apibrėžti. Idealai ir
moralė tai geriausia priemonė užkimšti tą didžiulę skylę, kuri vadinama
siela, taip kasdieniškai ir žaismingai persakoma XX a. pradžios mokslų ir
etikos teorijų pastanga.
R. Musilio stilių kritika vadina itin asmenišku,
neturinčiu į akis krintančių išorinių efektų. Aprašomi ne įvykiai, o gestai ir
būsenos. Skvarbus, pašaipus pasakotojo žvilgsnis, ironiški vertinimai atsispindi
replikose, posakiuose, palyginimuose. Ypač taiklūs personažų išorės, veiksmų
apibūdinimai ir sąmonės tėkmės įvaizdinimai. Intelektualumu, svarstymo jėga tekstas
artimas esė.
Kaip pavyko išversti kasdieniškąją sąmonę ir
intelektualumą sintetinantį romaną? R. Musilio ironiją, šmaikščius posakius
vertėjas išvertė žaismingai ir lengvai (Pianinas kalė į oro sieną natų vinis
blizgančiomis galvutėmis, 122). Lakiai išversti skyrių pavadinimai (Vienos
ištekėjusios sielos kančios, Skyrius, kurį gali praleisti tas, kuris gan kreivai
žiūri į mąstymą, Išvyka į logikos ir moralės šalį, Didžiai meilei
nejuokai). Teksto ir potekstės žaisme sužybsi dialogai. Ironiškoji pasaulio
interpretacija pagauta išties niuansuotai; pavyzdžiui, frazė Preusse Arnheim
verčiama prūsokas Arnheimas; nors dėl vertimo laisvumo galima diskutuoti, žodis
prūsokas lietuvių kalbos vartojimo tradicijoje turi vertinamųjų aspektų ir
vertime sustiprina ironiškąjį teksto sluoksnį. Pagauliai išverstas ir įvairias
personažų intonacijas suėmęs menamosios kalbos stilius; sklandžiai teka veiksmo
perpasakojimas. Sodrus, atidžiai parinktas žodynas.
Kiek sunkiau susidorota su intelektualumą ar
pretenzijas į jį demonstruojančia mąstymo tėkme. R. Musilio stiliui būdinga banalios
kalbos ir mokslo idėjų samplaika lietuviškai skamba gana nesklandžiai, pavyzdžiui:
Negalėjai paneigti, kad epochai būdinga padidėjusi minčių ir įspūdžių
apyvarta, tai natūrali pasekmė to, kad buvo atsisakyta jų kruopštaus intelektualinio
apdorojimo (362). O gal galėtume tai vertinti kaip pastangą parodyti ir tam tikrą
pseudointelektualumo parodiją, kurios romane itin gausu?
Daugeliu atvejų grakščiai išversti R. Musiliui
būdingi minties tėkmės įvaizdinimai jo stiliaus branduolys. Vis dėlto, kai
vertimas yra arti originalo, kartais lieka ne visai stilingų lietuviškų formuluočių.
Atrodo, vertimas kiek skubotas, kai kur kliūva nenugludintas sakinys, iššoka negyva
konstrukcija, justi vokiškas teksto pamatas, pavyzdžiui: Jo gyvenimo kelias buvo
sukrečiančių įvykių grandinė, sukėlusi herojišką sielos kovą, sielos, kuri
priešinosi bet kokiems pusiniams sprendimams ir nenutuokė, kad šitaip tarnauja savo
pačio dvilypumui (42). Būtų buvę pravartu tekstą brandinti, skaidrinti.
Reikšmingo romano vertimui labiausiai trūko redagavimo, yra likusių tokių
akivaizdžių kalbos klaidų (išsireikšti, tuo pačiu, vietoj to, savo pačio ir kt.),
kurių tikrai neturėjo likti.
Koks R. Musilio romanas pasirodo lietuvių
skaitytojui dabar, kai pirmos XX a. pusės modernizmas nebėra toks aktualus ir pati
šiuolaikinė proza suka į visai kitokį pasakojimą į lengvą, trumpą, pramoginį,
detektyvinį? Romanas intriguoja tuo, kad taip plačiai įima tą sunkiai apibūdinamą
moderniosios epochos dvasią ir diskursyviai iš konkrečios personažo situacijos
kylantį, mokslo ir filosofijos idėjas reprezentuojantį minčių lauką. Tai
sudėtingas, daugiasluoksnis kūrinys, rodąs laisvą galvojimo dvasią. Jis reikalauja
intelektualaus, plataus akiračio ir minties mankštą mėgstančio skaitytojo.
1 B e r g h a h n W .
Robert Musil. Reinbeck bei Hamburg: Rohwolt Taschenbuch Verlag. 18 Auflage,
1996. S. 1360. (Atgal>>>)
2 Ten pat. P. 13, 62.
(Atgal>>>)
3 S c h w a n i t z D
. Viskas, ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus / Vertė V.
Kvietkauskas, A. Gailius. Vilnius: Tyto alba. 2001. P. 210. (Atgal>>>)
4 Ten pat. P. 211.
(Atgal>>>)
5 Mein Jahrbuch
ist... Milan Kunderas Buchempfehlung // Die Zeit. 1999. Nr. 4. (Atgal>>>)
6 Mein Jahrbuch
ist... Milan Kunderas Buchempfehlung // Die Zeit. 1999. Nr. 4. (Atgal>>>)
7 A r n t z e n H .
Robert Musil. Der Mensch ohne Eigenschaften. Intepretationen. Romane des 20
Jahrhunderts. Bd.1. Stuttgart: Philipp Reclam jun., 1997. S. 204. (Atgal>>>)
8 Kindlers neues Literatur
Lexicon. Bd. 12 / Hrsg. Von Walter Jens. München: Kindler, 1996. S. 111.
(Atgal>>>)
9 B u c k T . ,
F r a n k e H . - P . Gescichte der Deutschen Literatur. Von der
Weimarer Republik bis 1945. Stuttgart: Ernst Klett Schulbuchverlag, 1997. S. 60.
(Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|