|
<< Atgal
S t a n i s ł a v a s
L e m a s (19212006) žymiausias lenkų mokslinės fantastinės
literatūros autorius. Paradoksaliais bei filosofiškais tekstais modeliavo civilizacijos
raidos variantus, gilinosi į žmogaus sąmonę, menine forma sprendė būties ir jos
pažinimo klausimus.
Išgarsėjo ir literatūriniais
apokrifais recenzijomis bei pratarmėmis jo paties išgalvotoms knygoms. Šie
fikcija paremti tekstai leidžia autoriui iškelti jam rūpimą temą ir susikurti gyvą,
dialoginę jos svarstymo formą, apmąstyti globalines kultūros problemas.
Pseudorecenzijos Gigamešas
(Gigamesh) ir Seksprogimas (Sexplosion) buvo išspausdintos S. Lemo
apokrifų knygoje Absoliuti tuštuma (Doskonała próżnia, 1971).
STANISŁAW LEM
Iš lenkų k. vertė LINAS RYBELIS
Gigamešas
Seksukrėtimas
Į viršų
Gigamešas
Štai rašytojas, iš pavydo užsigviešęs Joyce'o laurų. Airių
autorius Uliso veiksmą suspaudė į vieną vienintelę Dublino dieną, La belle
époque1 fonu pasirinko pragariškus Kirkės rūmus,
suraizgė kilpą iš Gerti Makdauel apatinukų reklamos agentui Leopoldui Blumui, keturių
šimtų tūkstančių žodžių lavina užgriuvo viktorianizmą, sumaitojęs jį visais
stilių registrais, prieinamais jo plunksnai nuo sąmonės srauto iki tardymo
protokolo. Argi tai nebuvo jau romano kulminacija, o kartu jo monumentaliom pakasynom
menų šeimos rūsyje (Ulise netrūksta ir muzikos!). Regis, ne; regis, pats Jamesas
Joyce'as manė kitaip, jei jau nusprendė eiti toliau ir parašyti knygą, kuri ne tik
suslėgtų kultūrą į vieną kalbą, bet taptų visakalbiu židiniu,
nusileistų iki pačių Babelio bokšto pamatų. Uliso ir Finegano budynių
didingumo, dvigubu šėlsmu artėjančio prie begalybės, mes neketiname nei teigti, nei
neigti. Vieniša recenzija gal tebus tik smiltelė, pūstelėta į garbinimo ir
prakeiksmų kalną, priplojusį tuos abu romanus. Tik viena aišku: Patrickas Hannahanas,
Joyce'o tautietis, niekad nebūtų parašęs savojo Gigamešo, jei ne didysis
pavyzdys, mestas jam kaip iššūkis.
Galėjo pasirodyti, kad šis sumanymas iš anksto
pasmerktas nesėkmei. Kurti antrą Ulisą beprasmiška, kaip ir antrą
Fineganą. Meno viršūnėse pripažįstami tik pirmeivių pasiekimai, taip kaip
alpinizmo istorijoje tik pirmasis kopimas lig tol neįveikta siena.
Hannahanas, gan atlaidus Finegano budynėms,
nevertina Uliso. Ir kam šovė į galvą mintis, samprotauja jis,
sukišti Airijos pavidalu Europos devynioliktąjį amžių į Odisėjos sarkofagą!
Paties Homero originalo vertė abejotina. Tai antikinis
komiksas, apgiedantis antžmogį Ulisą, su happy end'u2.
Ex ungue leonem3: iš modelio
pažinsi rašytojo kalibrą. Juk Odisėja Gilgamešo plagiatas, perdirbtas
graikų tamsuomenės skoniui. Tai, kas babiloniečių epe buvo pralaimėjimu vainikuotos
kovos tragedija, graikai perkūrė į spalvingą nuotykių kelionę po Viduržemio jūrą.
Navigare necesse est4,
gyvenimas yra kelionė irgi mat didi kasdienybės išmintis. Odisėja yra
nusmurgęs plagiatas, nes visą Gilgamešo žygdarbio didybę paverčia niekais.
Reikia pripažinti, kad
Gilgameše, kaip moko šumerologija, skamba motyvai, kuriais pasinaudojo Homeras,
pavyzdžiui, Odisėjo, Kirkės ar Charono motyvas, ir kad šis epas, ko gero, seniausia
tragiškosios ontologijos versija, mat apreiškia tai, ką Raineris Maria Rilke
trisdešimt šešiais amžiais vėliau vadino augimu, kurio esmė der Tiefbesiegte von
immer Grösserem zu sein5. Žmogaus dalia, kaip kova,
nenumaldomai vedanti į pralaimėjimą tokia yra galutinė Gilgamešo prasmė.
Todėl Patrikas Hannahanas, remdamasis babiloniečių
epu, nusprendė išskleisti savo epišką drobę, gan savitą, pabrėšim, nes jo
Gigamešo veiksmas vieta ir laikas yra labai apriboti. Užkietėjęs gangsteris,
samdomas žudikas, paskutinio pasaulinio karo laikų kareivis, amerikietis, G. I. J.
Maešas (t. y. Dži Ai Džo Government Issue Joe Valstybinės laidos
Džo, kaip vadino JAV kariuomenės eilinius), kurio nusikalstama veikla įrodyta
kažkokio N. Kidžio įskundime pateiktais duomenimis, karo tribunolo yra nuteistas
pakarti viename Norfolko grafystės miestelyje, kur stovėjo jo dalinys. Visas veiksmas
trunka 36 minutes tiek laiko, kiek reikia mirtininkui pervežti iš kalėjimo į
egzekucijos vietą. Veikalas baigiamas virvės vaizdu: jos juoda kilpa, ryškėjanti
dangaus fone, apveja ramiai stovinčio Maescho kaklą. Taigi jis ir yra Gilgamešas,
herojus-pusdievis, o jo senasis bičiulis N. Kidis, nusiuntęs jį į kartuves,
artimiausias Gilgamešo draugas Enkidu, dievų sukurtas jam pražudyti. Atpasakodami
siužetą, mes iškart pastebime, kad kūrybinis Uliso ir Gigamešo metodas
yra panašus. Dėl teisybės reikėtų pabrėžti abiejų veikalų skirtumus. Užduotį
palengvina tai, kad Hannahanas kitaip negu Joyce'as! pasirūpino knygos
Komentaru, dvigubai storesniu už patį romaną (tiksliau Gigamešą
sudaro 395, Komentarą 847 puslapiai). Apie Hannahano metodą galime spręsti
jau iš pirmo septyniasdešimties puslapių Komentaro skyriaus, kuriame aiškinama,
kokią daugiaprasmę aliuzijų įvairovę slepia vienas vienintelis žodis knygos
pavadinimas. Pirmiausia, Gigamešas tiesiogiai primena Gilgamešą, tai yra
savo mitinį provaizdį, juk ir Joyce'o Ulisas duoda klasikinę užuominą pirmiau
negu skaitytojas atsiverčia pirmą knygos puslapį. Pavadinime Gigamešas raidė
L nėra atsitiktinai praleista; L tai Lucipherus, Liuciferis, Tamsos
kunigaikštis, dalyvaujantis veikale, bet atvirai jame nepasirodantis. Vadinasi, raidė
L sutinka su pavadinimu Gigamešas, kaip Liuciferis su romano įvykiais:
jis yra, bet nematomas. Per Logosą L nurodo į Pradžią (Kuriamasis
Pradžios Žodis); per Laokooną į Galą (nes Laokoonas galą gavo nuo gyvačių: jos
uždusino jį, kaip uždus kilpai užsiveržus Gigamešo herojus).
L turi dar 97 sąsajas, tačiau čia negalime jų visų išvardyti.
Toliau Gigamešas, tai
A GIGAntic MESS baisus sąmyšis, bėda, ištikusi herojų juk jis
nuteistas pakarti. Šį žodį taip pat sudaro: gig valtelė (Maešas skandino aukas
valtelėj, užliejęs jas cementu); GIGgle klaikus Maescho kikenimas nuoroda (Nr.
1) į muzikinį nužengimo į pragarą leitmotyvą pagal Klage Dr. Fausti6; apie tai papasakosim atskirai; GIGA tai: a) italų
giga smuikas; vėl aliuzija į muzikines epo potekstes, b) GIGA tai
priešdėlis, reiškiantis milijardą galios matavimo vienetų (pvz., žodyje GIGAVATAI),
o čia technologinės civilizacijos Blogio galią. Geegh tai senosios
keltų kalbos žodis šalin arba lauk. Nuo italų giga per prancūzų
gigue ateinam iki geigen (vokiečių kalbos žargone reiškiantį lytiškai
santykiauti). Trūksta vietos tolimesniam etimologiniam aiškinimui. O pavadinimą
dalydami šitaip: Gi-GAME-Sh mes išskiriame kitus veikalo aspektus: Game
žaidimas, taip pat medžioklė (žmogaus, t. y. Maešo medžioklė). Čia
dar ne viskas: iš mažumės Maešas vaidino žigolo (GIG-olo) vaidmenį; Ame
(Amme) senąja germanų kalba yra žindyvė; kita vertus, MESH tai tinklas:
pavyzdžiui tas, kuriuo Marsas7 pagavo savo dieviškąją
sutuoktinę su meilužiu, kitaip tariant, raizgai, bučius, SPĄSTAI (kilpa); be to,
krumpliaračių sistema (pvz., synchroMESH greičių dėžė).
Atskirame skyrelyje nagrinėjamas pavadinimas,
perskaitytas iš kito galo nes pakeliui į kartuves Maeschas mintimis grįžta atgal,
mėgindamas prisiminti tokį šlykštų nusikaltimą, kuris išpirktų bausmę pakariant.
Taigi jo prote žaidžiama (Game!) statant didžiausią sumą: jeigu jis prisimins be galo
bjaurų poelgį, tai tuomet atsvers begalinę dieviško Atpirkimo Auką, t. y. taps
Anti-atpirkėju. Tai metafiziniu požiūriu; be abejo, Maešui į galvą neateina
tokia antiteologija, tiesiog psichologine prasme jis ieško tokios bjaurasties,
kad išvydęs kilpą išliktų šaltas. Vadinasi, G. I. J. Maešas yra Gilgamešas,
pralaimėjimo akimirką pasiekiantis tobulybę tik neigiamą. Čia mes matome
absoliučią atvirkštinę simetriją babiloniečių herojaus atžvilgiu.
Gigamešas perskaitytas iš kito galo
skamba Šemagig. Šema hebrajų kalbos žodis iš Penkiaknygės
(Šema Israel! Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik
Viešpats). Kadangi žodis apverstinis, turimas omenyje Antidievas, t. y. Blogio
įsikūnijimas. Dabar Gigas tai, aišku, Gogas (Gogas ir Magogas!).
Šemas tatai, tiesą sakant, Simas pirmasis Simono Stulpininko vardo sandas;
kilpa karo nuo stulpo, tad Maešas, jį pakorus, virs stulpininku aukštyn kojom:
jis stovės ne ant stulpo, bet kabės po stulpu. Toks yra tolimesnis antisimetrijos
žingsnis. Šitaip aiškinimo dėlei išvardijęs 2912 posakių senosiomis šumerų,
babiloniečių, chaldėjų, graikų, slavų, hotentotų, bantų, pietų kurilų, sefardų
kalbomis, apačių tarme (kurių karo šūkis, kaip žinoma, skamba Igh arba
Hugh), kartu su sanskritiškomis šaknimis ir nuorodomis į vagių argo,
Hannahanas pažymi, jog tai nėra koks nors atsitiktinis rakandų sandėlis, bet tiksli
semantinė vėjų rožė, tūkstantmatis kompasas ir veikalo planas, jo kartografija
juo labiau, kad čia jau nubrėžtos visos romano polifoniškai įkūnytos sąsajos.
Be abejo, kad nueitų geriau ir toliau negu Joyce'as,
Hannahanas nusprendė savo knygą paversti ne tik bendrakultūriu, bendraetniniu, bet ir
bendrakalbiu mazgu (kilpa!). Toks dalykas yra būtinas (štai kad ir
viena vienintelė raidė M žodyje GigaMešas nukreipia mus į majų
istoriją, dievą Viclipuclį8 (Vitzli-Putzli), visokias actekų kosmogonijas, taip pat ir į irumacijas9),
bet to negana! Pats veikalas yra nuaustas iš bendražmogiškos žinijos
ataudų. Ir vėlei: mes turime omenyje ne tik dabartines mokslo žinias, bet ir mokslo
istoriją, o paskui ir babiloniečių dantiraštinę aritmetiką, plėnimis paleistus,
užgesusius pasaulėvaizdžius chaldėjiškus, egiptietiškus, nuo ptolemeizmo iki
einšteinizmo, matricinį ir patricinį skaičiavimą, tenzorių ir grupių algebrą,
Mingo dinastijos vazų apdeginimo būdus, Lilienthalio10,
Hieronimo, Leonardo aparatus, pražūtingą Salomono Andre11 balioną ir generolo Nobile'io12 dirižablį (tai, kad Nobile'io ekspedicijos metu būta
kanibalizmo atvejų, romanui suteikia gilią, ypatingą prasmę; toks epizodas yra lyg
vieta, į kurį nukrito kažkoks lemtingas krovinys ir sudrumstė jos paviršių, o
kryčio sukelti bangų ratilai, koncentriškai sklindantys vis toliau ir toliau nuo
Gigamešo, pasirodo esą žmoniškosios egzistencijos nuo Homo
Javanensis13 iki paleopiteko visuma). Visa ta
informacija glūdi Gigameše paslėpta, bet ją galima išgauti, kaip
tikrame pasaulyje.
Šitaip mes priartėjame prie Hannahano veikalo
šerdies: kad pranoktų didįjį kraštietį ir pirmtaką, jis panūdo į grožinės
literatūros kūrinį sudėti ne tik kalbinį-kultūrinį, bet ir visą istorinį žinių
ir įgūdžių paveldą.
Šio sumanymo absurdiškumas, regis, bado akis,
primena kvailio svaičiojimus, mat kaip vienas romanas, kažkokio gangsterio korimo
istorija, gali tapti santrauka, matrica, visrakčiu ir lobynu to, nuo ko lūžte lūžta
bibliotekos? Puikiai suprasdamas tokį šaltą, pašaipų skaitytojo nepatiklumą,
Hannahanas nesitenkina pažadais Komentare jis pateikia savo įrodymus.
Neįmanoma jų apibendrinti, todėl kūrybinį
rašytojo metodą mes pavaizduosime nedideliu, antraeiliu pavyzdžiu. Pirmas
Gigamešo skyrius tai aštuoni puslapiai, kuriuose pasakojama, kaip mirtininkas
atlieka savo gamtinį reikalą karo kalėjimo išvietėje, virš pisuaro skaitydamas
nesuskaičiuojamus graffiti užrašus, kuriuos kareiviai anksčiau prikraigliojo
ant tos šventovės sienų. Šie užrašai lieka kažkur jo
sąmonės paribyje, ir jų nežabotos nešvankybės todėl kad jis nekreipė į jas
dėmesio pasirodo esančios ne bet kas, o netikras dugnas, pro kurį mes patenkame į
nevalyvas, karštas, milžiniškas žmonijos įsčias, į koprolalinės14
ir fiziologinės simbolikos pragarą, per Kamasutrą ir kinų
gėlių karus vedantį į tamsius urvus su steatopiginėmis15
pirmykščių žmonių Veneromis, nes tai jų apnuoginta sarmata kyščioja pro amoralius
piešinius, nemokšiškai išraižytus ant sienos; podraug fališka
kitų piešinių atvirybė veda mus į Rytus su jų ritualine Falo-Lingos16
sakralizacija, be to, Rytai reiškia pirmapradžio Rojaus, kitaip tariant, apgailėtino
melo, negalinčio nuslėpti tiesos, kad pradžioje buvo netikusi informacija, buveinę.
Būtent taip, mat Lytis ir nuodėmė atsirado dar tuomet, kai proamebos neteko
vienalytės skaistybės, nes Lyties lygiavertiškumas ir
dvipoliškumas tiesiogiai kyla iš Shannono17 Informacijos
Teorijos; dabar paaiškėja, ką reiškė paskutinė epo pavadinimo raidė Š! O paskui
nuo išvietės sienos atsiveria kelias į gamtinės evoliucijos, it figos lapeliu
prisidengusios kultūros skruzdėlynais, bedugnę... Bet ir visa tai tik lašas vandenyne,
nes skyriuje taip pat aprašomas:
a) pitagoriškas skaičius Pi, simbolizuojantis
moteriškumą (3,14159265359787...); kaip tik tiek raidžių esama tūkstantyje skyriaus
žodžių;
b) jei paimsime skaičius,
žyminčius Weismanno, Mendelio ir Darwino gimimo datas ir pritaikysime jas tekstui kaip
šifro raktą, paaiškės, jog menamasis klozetinės skatologijos18
chaosas yra seksualinės mechanikos, kurioje susiduriančius kūnus pakeičia susieinantys
kūnai, išdėstymas. Visa ši prasmių grandinėlė susijungia (SYNCHROMESH!) su kitomis
veikalo dalimis, būtent: per III skyrių (Trejybė!) ji sutinka su X skyriumi (nėštumas
trunka 10 mėnulio mėnesių), o pastarasis, perskaitytas iš kito galo, pasirodo esąs
froidizmo išdėstymas aramėjų kalba. Maža to: kaip įrodo III skyrius, jei
uždėsime jį ant ketvirtojo apvertę knygą aukštyn kojom froidizmas, tai yra
psichoanalizės mokslas, natūraliai supasaulietinta krikščionybės versija.
Ikineurozinė būsena Rojus; vaikystės dvasinė trauma Nuopuolis; Neurotikas
Nusidėjėlis; Psichoanalitikas Išganytojas, o froidistinis gydymas
Išgelbėjimas, gaunamas per malonę.
c) I skyriaus pabaigoje, palikdamas išvietę, J.
Maešas švilpauja šešiolikos taktų melodiją (merginai, kurią jis išprievartavo ir
užsmaugė valtyje, buvo šešiolika); talalynės žodžius itin vulgarius jis
taria sau tik mintyse. Šis ekscesas psichologiškai pagrįstas; be to, talalynės
silabinė-toninė analizė suteikia mums kito skyriaus ortogonalią transformacijų
matricą (tas skyrius įgauna dvi skirtingas prasmes, nelygu su matrica ar be jos).
II skyrius šventvagiškos talalynės plėtotė,
kurią Maešas švilpauja pirmame skyriuje; pritaikius matricą, šventvagystės virsta
angelų giesmėmis. Apskritai mes aptinkame tris aliuzijas: 1) į
Marlowe'o19 Faustą (II veiksmas, VI paveikslas ir
toliau); 2) į Goethe's Faustą (Alles vergängliche ist nur
ein Gleichnis20), taip pat į 3) T. Manno Daktarą
Faustą, maža to, šita aliuzija yra tiesiog šedevras! Parinkę
iš eilės visoms II skyriaus raidėms natas pagal senąją grigališkąją
notaciją, mes gauname muzikinę kompoziciją, į kurią Hannahanas (pagal Manno
aprašymą) transponavo oratoriją Apocalypsis cum Figuris21,
Manno priskirtą kompozitoriui Adrianui Lėverkiūnui. Ši pragariška muzika Hannahano
veikale yra ir kartu jos nėra (juk aiškiai jos nėra), tarytum Liuciferio pavadinime
praleista L raidė. IX, X ir XI skyriai (lipimas iš sunkvežimio, dvasinė paguoda,
pasiruošimai kartuvėms) irgi turi muzikinę potekstę (t. y. Klage Dr. Fausti),
bet tik probėgšmais. Tuos skyrius išnagrinėjus kaip adiabatinę22 sistemą pagal Sadi-Carnotą23, paaiškėja, kad jie esą Katedra, pastatyta remiantis
Boltzmanno konstanta, kurioje vyksta Juodosios Mišios. (Rekolekcijos prasideda Maešo
reminiscencijomis sunkvežimio kėbule ir užsibaigia keiksmais, kurių sodrus glissando
vainikuoja VIII skyrių.) Šie skyriai tikrų tikriausia
Katedra, nes tarpfrazinės ir tarpfrazeologinės proporcijos sudaro sintaksinį karkasą,
tapatų Paryžiaus Dievo Motinos katedros atvaizdui, remiantis Monge'o24
projekcija ant menamos plokštumos su visais jos pinakliais, konsolėmis,
kontraforsais, monumentaliu portalu, garsiąja gotikine Rože ir t. t., ir t. t. Vadinasi,
Gigamešas taip pat aprėpia ir architektūros įkvėptą teologiją.
Komentare (p. 397 ir toliau) skaitytojas ras visą Katedros projekciją tokią,
kokia ji yra minėtų skyrių tekste masteliu 1:1000. Bet jei vietoj stereometrinės
Monge'o projekcijos mes pritaikysime nelygiakampę projekciją su pradine distorsija pagal
I skyriaus matricą, gausime Kirkės rūmus, o Juodosios Mišios pavirs augustiniškojo
mokslo parodija (vėlgi ikonoklazmas: augustinizmas Kirkės rūmuose, užtat Katedroje
Juodosios Mišios). Tad Katedra, arba augustinizmas nėra tik mechaniški romano
intarpai, kartu jie bendrojo sumanymo dalys.
Jau vien šis pavyzdys rodo, kaip autorius su
airišku užsispyrimu į vieną romaną sukišo visą žmogaus pasaulį su jo mitais,
simfonijomis, bažnyčiomis, fizikomis ir pasaulinės istorijos metraščiais. Šis
pavyzdys mus vėl sugrąžina prie pavadinimo, nes pagal analogiją Gigamešas yra
milžiniškas mišinys, o tame glūdi nepaprastai gili prasmė. Pagal antrąjį
termodinamikos dėsnį visata krypsta į galutinį chaosą. Entropija nenumaldomai
auga, todėl visa būtis pasmerkta pralaimėti. Vadinasi, GIGAntic Mess yra ne vien
tai, kas nutiko kažkokiam eks-gangsteriui; apskritai visata irgi yra Gigantic Mess
(liaudiškai maišatis jovalas, todėl visi viešnamiai, kuriuos Maešas
prisimena pakeliui į kartuves, yra Kosmoso atvaizdai). Kartu vyksta Gigantic Mess
gigantiškos mišios Tvarkos transubstanciacija (esmėkaita) į galutinę
Netvarką. Iš čia kyla Sadi-Carnoto sąryšis su Katedra, iš čia Bolzmanno
konstantos įkūnijimas Katedroje: Hannahanas privalėjo tai padaryti, nes kaip tik
chaosas bus Paskutinis Teismas! Romanas, savaime suprantama, iki galo įgyvendina
Gilgamešo mitą, tačiau Hannahano ištikimybė babiloniečių pavyzdžiui tiesiog
mažmožis, jei lyginsime su aiškinimų mariomis, tyvuliuojančiomis už kiekvieno iš
241 000 tūkstančio knygos žodžio. N. Kidžio (Enkidu) išdavystė Maešo-Gilgamešo
atžvilgiu yra kaupiamoji visų istorinių išdavysčių samplaika; N. Kidis taip pat
Judas, G. I. J. Maešas tai pat Išganytojas ir t. t., ir t. t.
Atvertę knygą spėtinai, 131 puslapyje, 4 eilutėje
nuo viršaus mes pataikome ant jaustuko bah, kuriuo Maešas reaguoja į vairuotojo
jam pasiūlytą Camel cigaretę. Komentaro rodyklėje
mes randame 27 skirtingus bah!, o mūsų jaustuką iš 131 puslapio atitinka tokia
žodžių virtinė: Baalas, Bahia25, Baobabas, Bahleda26 (galėtume pamanyti, kad
Hannahanas suklydo, neteisingai rašydamas lenkų kalniečio pavardę, bet nieko
panašaus! Praleista c, remiantis jau mums žinoma taisykle,
nurodo Cantoro27 c kaip transfinitinių skaičių kontinuumo
simbolį!), Bafometas28, Babeliskai
(Bagdado obeliskai tipiškas autoriaus neologizmas), Babelis (Isakas), Abraomas,
Jokūbas, kopėčios, gaisrininkų komanda, gaisrinė žarna, riaušės, hipiai (h!),
badmintonas, raketa, mėnulis, kalnai, Berchtesgadenas29
paskutinis sąraše, nes jaustuko h nurodo į Hitlerį, XX amžiaus Juodųjų
Mišių garbintoją.
Šitaip visose aukštumose ir
platumose veikia vienas žodelis, paprastas, toks entimematiškai30
nekaltas jaustukas! Ką jau kalbėti apie semantinius labirintus, mums atsiveriančius
viršutiniuose kalbinio statinio, kuriuo esti Gigamešas, aukštuose. Preformizmo31 teorijos ten
grumiasi su epigenezės32 teorijomis (III skyrius, p 240. ir
toliau), virvės kilpą rišančio budelio rankos judesius
sintaksiškai lydi Hoyle'ioMilne'o33 teorija apie
spiralinių galaktikų dviejų laiko skalių kilpą; o Maešo prisimenami
nusikaltimai yra išsamus žmogaus nuopuolių katalogas (Komentaras
vaizduoja, kaip jo piktadarystės siejasi su kryžiaus žygiais, Karolio Martelio34 imperija, albigiečių skerdynėmis, armėnų žudynėmis,
Giordano Bruno sudeginimu ant laužo, raganų medžioklėmis, masinėmis isterijomis, flagelantais35, maro epidemijomis, Holbeino mirties šokiais36, Nojaus laivu,
Arkanzasu ad kalendas graecas37,
ad nauseam38 ir pan.).
Ginekologas, kuriam Maešas įspyrė Cincinatyje, vadinosi Krosu (Cross) B. Androidisiu,
tai yra jo vardas reiškė kryžių, o pavardė Antromopomorfizmo (Androidas,
Anthropos) ir Uliso (Odisėjas) kontaminaciją, vidurinė raidė B žymi B-moll
tonaciją, nes ši teksto atkarpa įkūnija Dr. Fausto raudą.
Taip: bedugnė sietuva yra šitas romanas; bet
kuriame jo taške susikryžiuoja begalės kelių (ne veltui VI dalies kablelių
sistematika yra Romos žemėlapio atitikmuo), ir ne bet kokių jų išsišakojimai
darniai susilieja į visumą (ką Hannahanas įrodinėja topologinės algebros metodais
žr. Komentaras, Matematinis priedas, p. 811 ir toliau). Taigi visi tikslai
įgyvendinti. Atsiranda tik viena dvejonė, štai kokia: ar Patrikas Hannahanas savo
veikalu prilygo didžiajam pirmtakui, ar prarado saiką, versdamas suabejoti savo
kartu ir Joyce'o! vieta menų karalystėje? Sklinda paskalos, neva kuriant Hannahanui
padėjo grupė kompiuterių, kuriais jį aprūpino IBM koncernas. Net jei tai tiesa,
nematau čia nieko įžeidžiamo: nūnai kompozitoriai plačiai naudojasi kompiuteriais
kodėl gi tai turėtų būti uždrausta rašytojams? Kai kas mano, kad šiuo metodu
sukurtos knygos suprantamos tik skaitmeninėms skaičiavimo mašinoms, nes žmogaus protas
nepajėgiąs aprėpti tokios aibės faktų ir jų sąryšių. Tuomet leiskite man
paklausti: ar pasaulyje yra nors vienas žmogus, galįs panašiai aprėpti Finegano
budynes ar net Ulisą? Pabrėžiu: perskaityti ne tiesiogiai, bet su visomis
aliuzijomis, asociacijomis, kultūriniais-mitiniais atitikmenimis, iškart su visomis
paradigmų ir archetipų sistemomis, kuriomis remiasi ir garsėja šie romanai. Tikrai
niekas pavieniui to nepadarys. Juk niekas net nepajėgs perskaityti visos kritinės
literatūros, lig šiol prirašytos apie Joyce'ą! Tad ginčas, ar teisėta naudoti
kompiuterius kūryboje, yra absoliučiai nesvarbus.
Zoilai39
teigia, kad Hannahanas sukurpė didžiausią literatūros logogrifą40, baisų semantinį rebusą, tikrą šėtonišką šaradą
arba galvosūkį; kad milijonas ar milijardas visokiausių nuorodų, sukimštų į
grožinį kūrinį, žaidimas etimologinėmis, frazeologinėmis, hermeneutinėmis
įmantrybėmis, niekaip nesibaigiančių ir klastingai antinominių prasmių
sluoksniavimas yra ne literatūrinė kūryba, bet protinių pramogų sudarinėjimas,
skirtas ypač paranojiškiems mėgėjams, maniakams ir bibliografinio knaisiojimo
įaudrintiems kolekcininkams.
Persiprašau bet kur nubrėžti ribą tarp
veikalo daugiareikšmiškumo, kuris virsta genialios sintezės požymiu, ir tokio
reikšmių dauginimo, kuris tampa grynų gryniausia kultūros šizofrenija? Įtariu, kad
antihanahaniškoji literatūrologų grupuotė tiesiog bijo netekti darbo. Juk Joyce'as
sugalvojo tokias nuostabias šaradas, bet nepateikė jokių autorinių aiškinimų, todėl
kiekvienas kritikas, savaip interpretuodamas Ulisą ir Finegano šermenis,
gali pademonstruoti savo dvasinius raumenis, toliaregišką įžvalgumą ar net genialiai
tuos kūrinius pamėgdžioti. Priešingai, Hannahanas viską atliko pats.
Nesitenkindamas parašytu veikalu, jis dar pridėjo dvigubai storesnį filologinį
aiškinimą. Štai kur slypi pagrindinis skirtumas, o ne tai, kad Joyce'as neva viską
pats išgalvojęs ir Hannahanui asistavo prie Kongreso bibliotekos (23 milijonai
tomų) prijungti kompiuteriai. Tad aš nematau išeities iš spąstų, į kuriuos mus
įvarė airis savo užmušančiu skrupulingumu: arba Gigamešas yra šiuolaikinę
literatūrą vainikuojantis sąvadas, arba nei jis, nei Finegano sakmė kartu su Joyce'o
Odisėja neturi teisės įžengti į literatūrinį Olimpą.
1 Gražioji
epocha (pranc.). Šitaip vadinamas laikotarpis nuo 1890 m. iki Pirmojo pasaulinio
karo. (Čia ir toliau Vert. past.) (Atgal>>>)
2 Laiminga
pabaiga (angl.). (Atgal>>>)
3 Liūtą
iš nagų [pažinsi] (lot.). (Atgal>>>)
4 Turimas
omenyje posakis Navigare necesse est, vivere non est necesse: jūra plaukioti
būtina, gyventi nebūtina (užrašas ant Laivybos namų Bremene). Šiuos žodžius, reiškiančius turiu tuojau pat išplaukti, net jei
rizikuočiau gyvybe, siaučiant audrai, pasakė Pompėjus, šokdamas į laivą.
(Atgal>>>)
5 Aukštesnio
prado būti visad nugalėtam (vok.). Baigiamosios R. M. Rilke's eilėraščio
Žiūrintysis (Der Schauende) iš eilėraščių rinkinio Vaizdų knyga (Das Buch der Bilder, 19021906) eilutės. (Atgal>>>)
6 Daktaro
Fausto rauda (vok.). (Atgal>>>)
7 Tikriausiai
čia S. Lemas sąmoningai gudrauja: ne Marsas (Arėjo atitikmuo romėnų mitologijoje), o
Hefaistas nunėrė nematomą tinklą, kuriuo pagavo savo
žmoną Afroditę su karo dievu Arėjumi meilės glėbyje. (Atgal>>>)
8 Viclipuclis,
tiksliau Uicilopočtlis (kairiašonis kolibris) actekų dangaus, saulės,
karo ir medžioklės dievas, kurio garbei aukodavo žmones. (Atgal>>>)
9 Nuo
lotyniško žodžio irrumare santykiauti oraliniu būdu. (Atgal>>>)
10 Otto
Lilienthalis (18481896) vokiečių aeronautikos inžinierius, vienas aviacijos
pradininkų. 18911896 m. sklandė savo sukonstruotais sklandytuvais. Žuvo per
sklandytuvo avariją. (Atgal>>>)
11 Švedų
keliautojas, 1897 m. mėginęs iš Špicbergeno oro balionu pasiekti Šiaurės ašigalį
ir žuvęs. Jo ir kitų ekspedicijos narių kūnai buvo rasti tik 1930 m. Baltojoje saloje
(Karos jūra). (Atgal>>>)
12 Umberto
Nobile'is (18851978) italų dirižablių konstruktorius, keliautojas. 1928 m.
vadovavo italų ekspedicijai į Šiaurės ašigalį; skrido
savo konstruotu dirižabliu Italia. Netoli Špicbergeno nukrito, bet buvo
išgelbėtas su dar septyniais ekspedicijos dalyviais. (Atgal>>>)
13 Javos
žmogaus (lot.). (Atgal>>>)
14 Koprolalija
(gr. kopros išmatos, lalia kalba) keiksmažodžių,
nešvankybių, ypač susijusių su išmatomis, kartojimas. (Atgal>>>)
15 Steatopigija
(gr. stear, kilm. steatos riebalai, pygē sėdmenys) riebalų
susikaupimas ant šlaunų ir sėdmenų. Būdingas kai kurioms negridų (bušmenų,
hotentotų) moterims. (Atgal>>>)
16 Linga
(skr. lingam) falo simbolis indų mitologijoje. (Atgal>>>)
17 Claude'as
Elwoodas Shannonas (19162001) amerikiečių inžinierius elektrikas, matematikas;
publikacijoje Matematinė ryšio teorija (A
Mathematical Theory of Communication, 1948) apibrėžė informaciją kaip esminę
kibernetikos ir informacijos teorijos sąvoką. (Atgal>>>)
18 Skatologija
(gr. skōr, kilm. skatos išmatos, logos mokslas)
literatūroje situacijos, scenos, sąmojis, susijęs su išmatomis, kitaip tariant
tualetinis humoras. (Atgal>>>)
19 Christopheris
Marlowe'as (15641593) anglų dramaturgas ir poetas, W. Shakespeare'o amžininkas.
Laikomas anglų tragedijos tėvu ir draminių baltųjų eilių pirmtaku. Žuvo per muštynes vienoje Deptfordo miestelio (netoli Londono) smuklėje. Parašė tragedijas Tamerlanas Didysis (Tamburlain the Great, 1588),
Tragiškoji daktaro Fausto istorija (The Tragical
History of Dr. Faustus, 15881592), Maltos žydas (The Jew of Malta,
1590) ir kt. (Atgal>>>)
20 Tai,
ką laikas paniekina, tiktai alegorija (vok.). (Atgal>>>)
21 Apokalipsė
su figūromis (lot.). (Atgal>>>)
22 Adiabatinė
(gr. adiabatos nepereinamas) sistema, kurioje nėra šilumos mainų su
aplinka. (Atgal>>>)
23 Nicolas
Léonardas Sadis Carnotas (17961832) prancūzų inžinierius, vienas termodinamikos
pradininkų. (Atgal>>>)
24 Gaspard'as
Monge'as (17461818) prancūzų matematikas, sukūręs bendrąjį erdvinių figūrų
vaizdavimo plokštumoje metodą ir išdėstęs jį veikale Braižomoji
geometrija (Géométrie descriptive, 1799). (Atgal>>>)
25 Įlanka
(isp.). (Atgal>>>)
26 Klemensas
Bachleda (18491910) lenkų kalnietis iš Zakopanės, vedlys ir gelbėtojas.
Garsėjo narsa, apdairumu ir mandagumu. (Atgal>>>)
27 Georgas
Cantoras (18451918) vokiečių matematikas, sukūręs aibių ir transfinitinių
skaičių teorijas. (Atgal>>>)
28 Bafometas
(pranc. Baphomet) tamplierių bei juodojoje magijoje garbinta dievybė,
simbolizuojanti tamsiąsias jėgas, blogį ir šėtoną. (Atgal>>>)
29 Berchtesgadenas
miestelis pačiuose Bavarijos pietuose, kur buvo Hitlerio slaptavietė, vadinta
Erelio gūžta. (Atgal>>>)
30 Nuo
žodžio entimema (gr. enthymēma turimas mintyse), reiškiančio sutrumpintą
silogizmą, t. y. silogizmą, kuriame praleista kuri nors prielaida arba išvada. (Atgal>>>)
31 Preformizmas
(lot. praeformo iš anksto suformuoju) XVIIXVIII a. paplitusi teorija,
pagal ją lytinėse ląstelėse glūdi jau visiškai susiformavęs miniatiūrinis gemalas, kurio tolimesnė raida tėra paprastas didėjimas. (Atgal>>>)
32 Epigenezė
(gr. epi ant, virš, prie; genesis kilmė) teorija, pagal kurią
organizmų embrioninio vystymosi metu formuojasi ir progresyviai diferencijuojasi naujos
struktūros, susidaro organai. (Atgal>>>)
33 Fredas
Hoyle'is (19152001) britų astronomas; Edwardas Arthuras Milne'as (18961950)
britų matematikas ir astrofizikas. (Atgal>>>)
34 Carolus
Martelus (apie 688741) frankų valstybės majordomas (aukščiausias valstybės
pareigūnas), faktiškai valdęs už Merovingų karalius. Sumušęs
arabus prie Puatjė 732 m., sustabdė tolimesnį jų veržimąsi į Europą. (Atgal>>>)
35 Flagelantai
(lot. flagellum rimbas) viduramžių krikščionių fanatikai, propagavę
viešą plakimąsi kaip atgailą už nuodėmes; susiformavo antroje XIII a. pusėje, ypač paplito po 1348 m. Europą nusiaubusio maro. Gyvavo iki XV a. (Atgal>>>)
36 Mirties
šokis vokiečių tapytojo Hanso Holbeino jaunesniojo (1497 ar 14981543) medžio
raižinių ciklas, sukurtas 15231526 m. (Atgal>>>)
37 Iki
graikiškųjų kalendų (lot.). Romėnai kalendomis vadino pirmąsias mėnesių
dienas, o graikai jų neturėjo. Imperatorius Augustas sakydavęs apie amžinus
skolininkus, kad jie grąžinsią skolas per graikiškąsias
kalendas, t. y. niekad. Lietuviai irgi turi panašų posakį: per šventą Nigdą.
(Atgal>>>)
38 Iki
šleikštulio (lot.). (Atgal>>>)
39 Zoilas
(gr. Zwiloz, apie 400apie 320
m. pr. Kr.) IV a. pr. Kr. retorius, filosofas iš Amfipolio (Makedonija), kandžiai kritikavęs Homerą ir užtai pramintas Homero bizūnu (gr. Homeromastix);
jo vardas virto tikriniu ir dabar reiškia neteisingą, priekabų ir piktą kritiką.
(Atgal>>>)
40 Logogrifas
(gr. logos žodis, griphos mįslė) mįslė, galvosūkis,
paremti šifruotais žodžiais, iš kurių išrinktos raidės arba skiemenys, einantys tam
tikra tvarka, padeda įspėti atsakymą. (Atgal>>>)
Į viršų
Seksukrėtimas
Jei tikėsime autoriumi o mes vis dažniau spiriami tikėti mokslinės fantastikos
autoriais nūdienos sekso potvynis devintajame dešimtmetyje virs pasauliniu tvanu.
Bet romano Seksukrėtimas veiksmas prasideda dar po dvidešimties metų
rūsčią žiemą sniegu užverstame Niujorke. Bevardis senis, klampojantis po pusnynus,
atsitrenkdamas į užsnigtus automobilius, prisikasa iki išmirusio dangoraižio,
išsitraukia iš užančio raktą, sušildytą paskutiniais šilumos likučiais, atveria
geležinius vartus ir nusileidžia į rūsį; jo klajonė pramaišiui su atsiminimų
atplaišomis ir sudaro romano fabulą.
Nuošalus rūsys, kurio sienomis šokčioja senio
rankoje drebančio žibintuvėlio spindulys, kadaise buvo ar tai muziejus, ar tai galingo
koncerno ekspozicija (greičiau sekspozicija) anuomet, kai Amerika darsyk užkariavo
Europą. Pusiau amatininkiška europiečių gamyba susidūrė su nenumaldoma konvejerinės
produkcijos eiga, ir poindustrinis mokslinis-techninis milžinas greit nugalėjo. Mūšio
lauke liko trys konsorciumai GENERAL SEXOTICS, CYBORDELICS arba LOVE INCORPORATED. Kai
šių gigantų gamybos apimtys pasiekė viršūnę, seksas, buvęs asmenine pramoga,
kolektyvine gimnastika, hobiu ir namudiniu kolekcionavimu, tapo civilizacijos filosofija. McLuhanas1, sulaukęs tų laikų dar kaip
tvirtas seniokas, savo knygoje Genitokratija įrodinėjo, kad kaip tik tokia ir yra
techninę pažangą pasirinkusios žmonijos paskirtis, mat jau antikos yrėjai,
prikaustyti prie galerų, Šiaurės medkirčiai su pjūklais ir Stefensono garvežys
savuoju cilindru ir stūmokliu suteikė ritmą, pavidalą ir prasmę judesiams, kurie
sudaro visą žmogaus seksybę, tai yra esybę. Beveidė JAV pramonė, perėmusi Rytų ir
Vakarų meilės pozų išmintį, viduramžių grandines perkalė į neskaistybės diržus,
meną pasodino projektuoti sueitukus, seksynes, megapenius, megaklitus, vaginetes ir
pornomatus, paleido į darbą sterilizuotus konvejerius, nuo kurių pasipylė
sadomobiliai, konkubinatoriai, naminės sodomovės ir viešosios gomorynės, ir kartu
įsteigė mokslinių tyrimų institutus, kad pastarieji pradėtų kovą dėl abiejų
lyčių išlaisvinimo nuo giminės tęsimo priedermės.
Seksas, lig tol buvęs mada, nūnai tapo tikėjimu,
orgazmas nuolatine pareiga, o telefonus įstaigose ir gatvėse pakeitė orgazmo
skaitikliai raudonomis strėlytėmis. Bet kas gi tuomet yra tas senis, kinkuojantis
požeminėmis salių perėjomis? GENERAL SEXOTICS juriskonsultas? Juk
jis prisimena garsius teismo procesus, patekusius ir į Aukščiausiąjį teismą, mūšį
dėl teisės kopijuoti manekeniškai fizinę garsenybių išvaizdą, pradedant nuo
First Lady USA2. GENERAL SEXOTICS laimėjo bylą (tai
kompanijai kainavo apie dvylika milijonų dolerių, o dabar klajojantis žibintuvėlio
spindulys atsispindi dulkinuose plastikiniuose gaubtuose, kuriuose guli pirmo ryškumo
žvaigždės ir iškiliausios pasaulio aukštuomenės ponios, karalaitės ir karaliai
prabangiais drabužiais, nes teismo sprendimu buvo draudžiama demonstruoti juos kitaip.
Maždaug per dešimtmetį sintetinis seksas nuo
paprasčiausių pripučiamų ir ranka prisukamų modelių perėjo prie automatiškai
termoreguliuojamų ir atsakomojo ryšio prototipų. Jų originalai jau buvo seniai mirę
arba virtę nukaršusiomis senutėmis, tačiau teflonas, nailonas, dralonas ir Seksofiksas
atsispyrė laiko tėkmei ir tarytum vaškinių figūrų muziejuje galantiškos damos,
žibintuvėlio šviesoje išnirusios iš tamsos, šypsosi maklinėjančiam seniui
sustingusia šypsena, spausdamos pakeltose rankose kasetes su savaisiais sirenų tekstais
(Aukščiausiojo teismo nutartimi pardavėjui buvo uždrausta įdėti juostelę į
manekeną, bet kiekvienas pirkėjas galėjo tai asmeniškai padaryti namie).
Lėtai klypuoja vienišas senis; jo žingsniai kelia
dulkių kamuolius, pro juos blyškia rausvuma persišviečia grupinės erotikos scenos
kartais su trisdešimčia dalyvių, kažkuo primindamos didžiulius vyniotinius arba
kruopščiai išpintus ragaišius. Gal tai pats GENERAL SEXOTICS prezidentas, perėjomis
pėdinantis pro gomorynes ir jaukias sodomoves, gal pagrindinis koncerno projektuotojas,
tas pats, kurs iš pradžių sugenitalino Ameriką, paskui ir visą pasaulį? O štai
visuarai drauge su valdymo pultais, programomis ir švinine cenzūros plomba, ta pačia,
dėl kurios virė aistros šešiose teismo bylose; štai krūvos konteinerių, parengtų
siųsti į užjūrio kraštus kimšte prikimštų japoniškų kamuoliukų, faloimitatorių
ir ikiglamoninių kremų ir tūkstančių tūkstančiais panašių reikmenų drauge su
vartotojo instrukcijomis ir techniniais pasais.
Tai buvo galiausiai įgyvendintos demokratijos era:
visi galėjo viską su visais. Remdamiesi savųjų futurologų patarimais,
konsorciumai, nesilaikydami antimonopolinių įstatymų, patyliukais pasidalijo pasaulio
rinką ir pasiskirstė pagal specializaciją. GENERAL SEXOTICS siekė sulyginti normą ir
nukrypimą; kiti du koncernai pasikliovė automatizacija. Flagelantų spragilai, muštuvai
ir kūlės pasirodė rinkoje kaip prototipai, kad įtikintų visuomenę, jog ir kalbos
negali būti apie rinkos prisotinimą, nes stambusis verslas, jeigu jis išties stambus,
tenkina poreikius ne šiaip sau: jis juos kuria! Senieji naminės paleistuvystės įnagiai
atgulė ten pat, kur ir neandertaliečių titnagai ir lazdos. Mokslo kolegijos parengė
šešerių ir aštuonerių metų mokymo kursus, paskui aukštosios abiejų erotikų
mokyklos išrado neuroseksatorių, vėliau slopiklius, duslintuvus, izoliacines mases
ir specialius garso absorbentus, kad nesuvaldomi nuomininkų šūksniai nedrumstų
kaimynams ramybės ir malonumo.
Tačiau reikėjo drąsiai eiti toliau, vis pirmyn ir
pirmyn, juk stagnacija gamybos mirtis. Jau buvo planuojamas ir modeliuojamas Olimpas,
skirtas asmeniniam vartojimui, o pirmieji androidai graikų dievų ir deivių figūromis
buvo iš plastiko liejami įkaitusiose CYBORDELICS dirbtuvėse. Ėjo kalbos ir apie
angelus; įsteigtas rezervinis fondas bylinėjimuisi su bažnyčia, beliko tik išspręsti
kai kurias technines problemas: iš ko daryti sparnus, ar plunksnos nekutens nosies; ar
modelis turi būti mobilus; ar tai netrukdys; ką daryti su aureole, kokį jungiklį jai
parinkti, kur jį įtaisyti ir t. t. Bet tada trenkė perkūnas.
Cheminis junginys kodiniu pavadinimu NOSEX
buvo susintetintas seniai, ko gero, dar aštuntąjį dešimtmetį. Apie jį žinojo tik
nedaugelis specialistų. Šis preparatas, sukurtas nedidelės firmos, turėjusios ryšių
su Pentagonu, laboratorijose, išsyk buvo pripažintas slaptuoju ginklu. Purškiamas kaip
aerozolis jis iš tikrųjų galėtų decimuoti kiekvienos šalies gyventojus, nes
preparato dešimtųjų miligramo dalių pakaktų, kad visiškai pašalintų sueitį
lydinčius pojūčius. Tiesa, sueitis ir toliau išlikdavo galima, tačiau tik kaip
fizinio darbo, gana varginamo, tokio kaip skalbimas, gręžimas arba brūžkavimas,
atmaina. Paskui vėl buvo rutuliojamas projektas, kaip trečiajame pasaulyje panaudoti
NOSEX'ą demografiniam sprogimui pristabdyti, tačiau pripažinta, jog tai gali būti
pavojinga.
Kas sukėlė pasaulinę katastrofą nežinia. Ar
iš tiesų NOSEX'o sandėliai išlėkė į orą įvykus trumpam sujungimui ir
užsiliepsnojus eterio rezervuarui? Ar prie to prisidėjo pramoniniai trijų milžinų,
pasidalijusių pasaulio rinką, priešai? O gal nagus prikišo kokia nors griaunamoji,
ultrakonservatyvi arba religinė organizacija? Atsakymo mes negausim.
Pavargęs mylių mylias klajoti požemiais, senis
atsisėda ant glotnių plastikinės Kleopatros kelių, pirma nuspaudęs jos mechanizmo
stabdį, ir mintimis lyg į bedugnę nušoka į didįjį 1998-ųjų krachą.
Vartotojai visi kaip vienas pasibjaurėję atmetė rinką užplūdusias prekes. Tai, kas
gundė vakar, šiandien buvo kaip kirvis nusitašiusiam medkirčiui, kaip puskubilis
skalbėjai. Regis, amžinieji kerai, biologinis žmonijos prakeiksmas, pražuvo kaip
sapnas. Nuo šiol krūtinė priminė tik tai, kad žmonės žinduoliai, kojos kad
jie moka vaikščioti stačiom, užpakalis kad jie turi ant ko sėdėti. Ir nieko
daugiau! Laimės kūdikis tas McLuhanas, kad nesulaukė šios katastrofos, jis, kuris
knyga iš knygos aiškino katedrą ir kosminę raketą, reaktyvinį variklį, turbiną,
vėjinį malūną, druskinę, skrybėlę, reliatyvumo teoriją, matematinių lygčių
skliaustelius, nulius ir šauktukus kaip to vienintelio akto, išreiškiančio būties
jausmą gryniausiu pavidalu, pakaitalus ir simbolius.
Visa ta argumentacija iškart neteko galios.
Žmonijai grėsė visiškas išnykimas. Ištiko tokia ekonominė krizė, jog 1929 m.
krachas, palyginti su ja, atrodė kaip vaikų žaidimas. Pirmiausia užsidegė ir
liepsnose žuvo Playboy redakcija; išbadėję striptizo klubų darbuotojai
iššokdavo pro langus; spalvotų žurnalų leidyklos, kino studijos, didžiausios
reklamos agentūros, grožio institutai nuėjo vėjais, subraškėjo visa kosmetikos ir
parfumerijos pramonė, o jai pavymui ir apatinis trikotažas; 1999-aisiais Amerikoje
buvo 32 milijonai bedarbių.
Kuo dabar galėjai privilioti pirkėjus? Išvaržos
diržais, sintetinėm kuprom, žilų plaukų perukais, kretančiomis figūromis
paralitikų vežimėliuose, nes tie dalykai vieninteliai nepriminė seksualinių
įstangų, to košmaro, tos katorgos, jie vieninteliai laidavo erotinę neliečiamybę,
taigi ramybę ir poilsį. Mat vyriausybės, suvokusios grėsmę, paskelbė visuotinę
mobilizaciją žmonijos gelbėjimo labui. Dienraščiai savo puslapiuose apeliavo į
žmonių protą, pareigos jausmą, visų tikėjimų dvasininkai tauriai įkalbinėjo
tikinčiuosius persigalvoti, primindavo kilnius idealus, bet visuomenė priešiškai
klausėsi šio autoritetų choro. Nei šūkiai, nei pamokslai, kviečiantys žmoniją
pergalėti save, nepadėjo. Rezultatai buvo menki: tik išskirtine drausme garsėjanti
japonų tauta, sukandus dantis, pakluso tokiems nurodymams. Valdžios institucijos
išmėgino specialias materialias paskatas, garbės titulus ir pasižymėjimo ženklus,
premijas, apdovanojimus, pagyrimo raštus ir ordinus, paskelbė sangulio konkursus, bet
kai ir ši politika žlugo, griebėsi būtinų represijų. Ištisos provincijos kratėsi
visuotinės dauginimosi prievolės, jaunimas slapstėsi aplinkiniuose miškuose, senimas
pateikdavo suklastotas impotencijos pažymas, visuomenines kontrolės ir stebėtojų
komisijas ėdė korupcijos vėžys; galų gale kiekvienas buvo pasirengęs sekti savo
kaimyną, ar tik šis neišsisukinėja, nors pats kaip įmanydamas stengėsi išvengti
šitos katorgos.
Dabar katastrofa vien prisiminimas, jo vaizdą
regi mintyse senis, įsitaisęs požemyje ant Kleopatros kelių. Žmonija nežuvo;
apvaisinimas vykdomas sanitariškai steriliu ir higienišku būdu, panašiu į
skiepijimą; išbandymų sunkmetį pakeitė šiokia tokia stabilizacija. Tačiau gamta
nepakenčia tuštumos, o klaikiai žiojėjantį vakuumą, atsiradusį po sekssukrėtimo,
užpildė gastronomija. Ji skirstoma į paprastąją ir nešvankiąją; egzistuoja ėdrumo
perversijos ir restoraninės pornografijos albumai, o tam tikros valgymo pozos laikomos
begėdiškai nepadoriomis. Pavyzdžiui, draudžiama skanauti vaisius atsiklaupus (už tai
kovoja iškrypėlių-klūpotojų sekta); špinato ir kiaušinienės negalima valgyti
užvertus kojas aukštyn. Tačiau klesti kurgi ne! slapti restoranėliai, kuriuose
žinovai ir smaguriai mėgaujasi nešvankiais reginiais; vidur dienos specialiai pasamdyti
rekordininkai apsiryja taip, kad žiūrovams seilės varva. Iš Danijos kontrabanda
gabenamos pornografinės kulinarinės knygos jose piešiamos tokios baisybės, kaip
antai kiaušinienės valgymas per vamzdelį; tuo metu valgytojas, panardinęs pirštus į
aštrias, česnaku pagardintas špinatų salotas ir uostydamas raudonaisiais pipirais
įtrintą guliašą, guli ant stalo, susisupęs į staltiesę, jo kojos pririštos prie
kavamalės, kuri šioje orgijoje pakeitė sietyną. Feminos premiją šiemet gavo
romanas apie begėdį, kuris iš pradžių šveitė grindis triufelių kremu, vėliau jį
nulaižė, pirma iki soties išsivoliojęs spagečiuose. Pasikeitė ir grožio idealas:
visų gražiausias šimto trisdešimties kilogramų mėskalnis, nes tai liudija
pavydėtinas virškinamojo trakto galias. Permainos neaplenkė ir mados: iš aprangos
moters neatskirsi nuo vyro. Pažangiausių valstybių parlamentuose svarstomas klausimas,
ar derėtų vaikus supažindinti su virškinamojo trakto veiklos slėpiniais? Kol kas ši
gėdinga tema yra griežčiausias tabu.
Ir galiausiai biologijos mokslai visai priartėjo
prie lyties panaikinimo priešistorinės atgyvenos. Bus taikomas dirbtinis
apvaisinimas, o embrionas auginamas genų inžinerijos metodais. Iš jo išsivystys
belytis individas, ir tik tuomet baigsis košmariški prisiminimai, dar aitrinantys
seksukrėtimą išgyvenusių žmonių sielą. Šviesiose laboratorijose, tose pažangos
šventovėse, gims nuostabus hermafroditas, tiksliau belytainis, ir žmonija,
atsižadėjusi nešlovingos praeities, galės nevaržoma kimšti bet kurį vaisių
gastronomiškai uždraustą, žinoma.
1 Herbertas Marshallas
McLuhanas (19111980) kanadiečių pedagogas, filosofas ir literatūros kritikas,
vienas garsiausių medijų tyrinėtojų ir teoretikų, tokių
plačiai žinomų sąvokų kaip globalus kaimas, masinė žiniasklaida,
multimedija pradininkas. Svarbiausi veikalai
Gutenbergo galaktika (The Gutenberg Galaxy, 1962) ir Kaip suprasti medijas: žmogaus tęsiniai (Understanding Media: The Extensions of Man).
(Atgal>>>)
2 Pirmosios JAV damos (angl.).
(Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|