TEKSTAI.LT
<< Atgal
 

 

PETRAS DIRGĖLA

 

 

 
T r y s  n o v e l ė s

 
       Sala
       Nesapno žavumas
       Liepų gatvė

Į viršų

       Sala

       Praėjo daugel metų, aš vėl sutikau Natalę Molytę. Ji tikino, kad esu tobulas, tai kėlė man nerimą. Nenorėjau, kad Natalė per tuos ilgus išsiskyrimo metus būtų tapusi moterimi, išpildančia visas vyrų svajones. Mane guodė tik dar tvirtesnis jos įsitikinimas, kad padaro viską, ko imasi. Dabar ėmėsi manęs. Tikėjausi gerų permainų nepasisekusiame gyvenime.
       Kartą, kai žmonos ir sūnaus nebuvo namie, Natalė panoro pamatyti aplinką, kurioje gyvenau dvidešimt metų. Ji akylai apžiūrėjo mano buto kambarius vaikščiodama tyliais žingsneliais. Parodžiau jai miesto šviesoforų sistemos projektų brėžinius. Ne brėžinius, o aplankų, kuriuose juos saugojau, krūvą. Visą gyvenimą braižiau. Norėjau, kad šviesoforų žalia ar raudona šviesa bėgtų per miestą ritmiškomis bangomis ir įkandin jų važiuojantys automobiliai galėtų pervažiuoti miestą nesustodami. Aš Natalei paaiškinau, jog tokią „bangų sistemą“ jau esu sukūręs, tik valdžia nenori jos įsileisti į miestą. Molytė mano žodžius praleido pro ausis. Dėmesį buvo sutelkusi į mano gyvenamosios aplinkos detales. Pasistengęs žvelgti lyg ir jos akimis ėmiau glumti. Kaip aš pakenčiau šiame bute gyventi? Prieškambaryje, koridoriuje, virtuvėje, kambariuose buvo gausybė nereikalingų daiktų. Tačiau ir apie juos Natalė nieko nepasakė. Ji ničnieko nepasakė apie mano gyvenamąją aplinką. Nesusidomėjo nė skaičiais, kurie sudarė mano namo ir buto numerį bei mistiką. Tačiau jos veidas niuko, atrodė, kad Natalė būtų pajutusi, jog prie manęs sėlina nelaimė. Ėmiau šiurpti kaip kadaise miške, kai sustojęs po senos eglės pluskomis pasijutau lūšies nužiūrimas. Išsigandęs žvalgiausi, žvilgsnis lindo į tamsias pašakes, drevių angas, tačiau mane nužiūrinčios lūšies nepamačiau. Dingtelėjo, kad ją matau dabar, iš tikrųjų, daug metų Natalės nebuvau sutikęs, ji galėjo būti ir sulūšėjusi.
       Ši mintis švelniai – lyg tikra lūšis – susirangė mano galvoje.
       Nuvažiavau į Aleksandriją manydamas, kad esu lūšies nužiūrėtas. Kur nužiūrėjo – anuomet miške ar dabar bute, kur gyvenau su šeima, – man nebuvo svarbu, tai nekeitė mano padėties, kurioje atsidūriau.
       Temo. Motina ir tėvas vakarieniavo. Srėbė balintą putrą. Sužinojau, kad vakar vakare tėvui pakilo temperatūra. Naktį mama kvietė slaugytoją iš šeimos daktarės privačios klinikos, kuri buvo įsikūrusi namely kitoj gatvės pusėj. Slaugytoja suleido į veną ampulę analgino, ir šįryt tėvo temperatūra buvo normali. Dieną vėl pakilo. 38,8.
       Po vakarienės tėvas išgėrė antibiotikų, aspirino ir analgino tablečių. Išprakaitavo. Perrengiau. Temperatūra vis tiek laikėsi aukšta. 38,2. Dabar jau aš iškviečiau slaugytoją. Ji vėl suleido į veną ampulę analgino. Tėvui atlėgo.
       Kai visai sutemo ir tėvas užmigo, mudu su mama dar vakarojom.
       Kaip tave nužiūrėjo mano tėvas? – paklausiau, klausimas man atrodė natūralus, mamai – pasalūniškas. Ir ji atsakė nenoriai, daugiau galvodama ne apie savo gyvenimą, o apie tai, kas man nutiko, kad susidomėjau tėvų meilės pradžia.
       Tavo būsimas tėvas atvažiavo, pasipiršo ir netrukus įvyko mudviejų vestuvės, vangiai pasakojo mama. Piršdamasis tėvas buvo nusiminęs, manau, tebemylėjo Jocytę, ji nebuvo graži, ištekėjo už kito, turtingesnio, tėvas niekada apie ją nekalbėdavo, veikiai aš užmiršau ir jos vardą, ir veidą, jei dar ir yra gyva, aš jos nebepažinčiau.
       Tylėjau. Neabejojau, kad tėvas Jocytę vis dar pažintų. Mama nutuokė, kad tylėdamas mąstau apie Jocytę, nenorėjo, kad apie ją mąstyčiau.
       Mane sau augino kaimynų sūnus, pasakė per daug jau oriai žvelgdama man į akis.
       Tėvas buvo pasenęs, sirgo, to ir betrūko, kad mama vis dar ant jo pyktų.
       Niekas nenugyveno gyvenimo be nuodėmės, ištariau.
       Aš nugyvenau! – tvirtai pasakė mama. Neturėjau kitų vyrų, tik tavo tėvą.
       Ar Virga turėjo kitų vyrų, aš nežinau, pasakiau, maniau, kad pasitaikė gera proga tai pasakyti. Neturiu įrodymų. Jų neieškau. Kam? Ji manęs nebemyli. Aštuoneri metai mūsų šeima nebėra šeima. Tame pačiame bute gyvena moteris, sūnaus motina, ir vyras, sūnaus tėvas. Seniai noriu su Virga išsiskirti. Sulaiko sakramentinė priesaika.
       Ir sulaikys, tarė mama. Kelis tavo tėvo brolius sulaikė, sulaikys ir tave. Jundzilai laikosi priesaikų.
       Kitą dieną šepečiu iššlaviau trobas, šlapiu skuduru iššluosčiau mansardos grindis. Mansardos langas – žemas ir ilgas. Pro jį buvo matyti piliakalnis, apaugęs alksniais, ąžuolais ir liepomis. Obelis laikė iš krūmų iškišusi šakas, aplipusias obuoliais. Mokykliniais metais anuose krūmuose šnarėdavome. Juose įsimylėjau sūnaus motiną. Keista, nuo to laiko jau pralėkė daug metų.
       Iškrausčiau iš kuprinių parsivežtus daiktus ir produktus. Duona – „Vilniaus“, vynas – „Beauvillon“, pusiau saldus, dvejopas – raudonasis ir baltasis, pigus. Per mišias ir kunigai geria pigų vyną. Į tėvų namus šiuokart parvažiavau lyg į mišias. Poryt mamai sueis aštuoniasdešimt. Mama niekam nežadėjo pokylio, nieko į savo šventę nekvietė. Tačiau buvo įsitikinusi, kad bent jau tėvo broliai, gyvenantys Dievažėnuose, atvažiuos. Priesaika juos sulaikė nuo skyrybų su žmonomis, ir jie gerbė mano mamą, neišsiskyrusią su jų broliu, mano tėvu. Veikiausiai šitaip samprotavau tik dėl to, kad vakar su mama pasikalbėjau apie skyrybas, o aš jau buvau nužiūrėtas lūšies.
       Vakare negalėjau užmigti. Radijukas netransliavo muzikos, daugelis stočių nuolatos skelbė žinią, kad Amerikos prezidentas dar prieš rugsėjo 11-ąją buvo informuotas apie teroristų planus užgrobti keleivinius lėktuvus. Amerikiečius ši žinia apstulbino. Ji lyg ir liudijo, kad valdžiai nerūpi, ar jie dar gyvi, ar jau žuvę. Aukšti valdininkai teisino prezidentą: informacija įspėjo apie galimus lėktuvų užgrobimus ir ničnieko nesakė apie lėktuvų kaip raketų panaudojimą. Anksčiau aš dėjausi suprantąs, kas įvyko rugsėjo 11-ąją. Dabar suabejojau savo protu. Ką aš galėjau suprasti apie lėktuvų kaip raketų panaudojimą, jeigu tiek daug metų nė nenujaučiau, kaip narčios gyvojo vandens srovės ardo šaknis, kurias mūsų šeimos medis buvo įleidęs į chaoso okeano dugną? Dabar nė sau negalėjau paaiškinti, kodėl leidau Natalei apžiūrėti savo butą. Bent jau į sūnaus kambarį aš neturėjau jos įleisti. Įleidau. Ir dar pasakiau, kad sūnus yra išsekęs, nuėjęs trisdešimt ar penkiasdešimt metrų turi pailsėti. Dėl išsekimo negalės nei studijų tęsti, nei dirbti ir socialinė neviltis jį persekios iki mirties. Dvidešimties metų jaunuolis svėrė trisdešimt penkis kilogramus, apie tai nepasakojau nei tėvui, nei motinai. Natalei – papasakojau. Ir paskui mačiau, kaip ji švelniai ir kantriai uodė sūnaus kambario kvapus.
       Nustėręs atsisėdau lovoj.
       Natalė turi dukterį!
       Į galvą dingtelėjusi mintis atrodė ir kvaila, ir išmintinga. Beveik fiziškai jutau, kaip ji, sudygusi smegenyse, sparčiai raizgo jausmų šakeles širdyje.

       Taip, mano duktė Justina pranoks ir mamą, pasakė Natalė. Leidžiu galvą nukirsti, kad Andrius neatsispirs šių laikų panelės kerams, klausys jos kaip avinėlis.
       Natalė pirmiausia nupirko Andriui didelę, plačiais kraštais beretę. Tau tinka beretė, kalbėjo Andriui Natalė. Mano tėvas visada nešiodavo beretę. Beretėj parnešdavo riešutų, grybų, spanguolių. Tėvo beretė buvo visų mūsų gėrybių versmė. Tačiau mama vis tiek pabėgo nuo tėvo su pėstininkų pulko būgnininku.
       Šitaip paruošusi gyvenimui mano sūnų, Natalė supažindino jį su Justina, savo dukteria.
       Andrius, mano sūnus, kuris anksčiau beveik nieko nevalgydavo, įniko ryti kepenėles, liežuvius, karbonadus, keptas jūros lydekas, picas su grybais. Rydavo viską, ką valgydavo Justina. Per mėnesį priaugo dešimt kilogramų svorio. Įstabiausia, kad sūnus, iki šiol buvęs apsėstas drovumo ir kuklumo, dabar pasidarė impulsyvus ir ryžtingas, net šiek tiek agresyvus. Kai su juo susiginčijau, ar moterims patinka brutalus elgesys meilės valandomis, Andrius susierzino ir nutraukė ginčą.
       Gatvė. Moteris. Geriau nieko apie ją nežinoti, pasakė man ir išvažiavo vakarieniauti pas Justiną.
       Aplinkybė, kad tėvas myli pagyvenusią moterį, o sūnus – jos dukterį, atrodė primityvi, tėvų tamtyč sukurta, ir iš pradžių mane trikdė. Tačiau veikiai man nuskaidrėjo protas. Tai juk klaidos atitaisymas! – sušukau iš nuostabos. Natalei ir man sukurti šeimą kadaise sutrukdė šėtonas, dabar Dievas, užmezgęs mano sūnaus ir Natalės dukters meilę, skėlė šėtonui pelnytą atkirtį. Teisybė, mumis, tėvais, Dievas gal ir suvis nebesirūpino, leido piktajam ir toliau kurstyti mūsų nesantuokinį nuodėmingumą.
       Mama įtarė, kad aš nebepaisau dorovinių pamatų, ant kurių kelis šimtmečius gyveno mūsų šeima. Stengėsi kuo dažniau kalbėtis su manimi apie tėvą.
       Reiktų tėvą parodyti kokiam nors profesoriui, samprotavo. Tėvas kiauras dienas miega. Liepiau bent po jaunuoju kaštonu kasdien po pietų pasėdėti. Negalįs. Galva pavargusi. Nebeaprėpianti nė kiemo. Kokio daktaro, Jonai, jam reikėtų? Juk ne širdies, ne plaučių? Gal atminties?
       Argi manai, kad yra daktarų, pagydančių atmintį? – nusistebėjau. Nuo senatvės nepagydys niekas, joks profesorius.
       Liksiu viena, nusiminė mama. Ir paskui ilgai nebegyvensiu.
       Turėsi gyventi dar dešimt metų, pasakiau. Bent tiek, kiek gyveno tavo tėvas.
       Kas iš mūsų gali gyventi ilgiau nei mano tėvas? – dabar nusistebėjo mama. Mano tėvas ir mylėjo, ir buvo mylimas.
       Vasaros karščiai mano tėvą gniuždė. Jis vis silpnėjo. Elgėsi kaip vaikas. Skaičiuodavo valandas nuo valgymo iki valgymo.
       Aušo. Tebezyzė uodai. Automagistrale mašinos tebevažiavo įjungtais žibintais.
       Ką aš matau pasauly? Kažin kas – tikrai ne žibintai! – sužimba, sklendžia tolyn ir dingsta iš akių.
       Mama ir aš susiruošėm važiuoti į Vorunę. Nupirkt maisto bei gėrimų. Jeigu atvažiuotų svečių, reiktų ką nors padėti ant stalo.
       Pamatavom tėvui temperatūrą. 39,6. Mama nubėgo į kliniką anoj gatvės pusėj. Atėjo ir slaugytoja, ir gydytoja. Paėmė kraujo ir šlapimo tyrimams. Tėvas mane vis klausinėjo, ką dabar veikia Andrius. Ar jau prasidėjo sesija? Ar jau laiko egzaminus?
       Neišmaniau, ką pameluoti. Užvakar Andrius nutraukė studijas universitete. Kaip tik tą dieną, kai senelis susirgo.
       Pirmieji tyrimų rezultatai – hemoglobinas 131, leukocitai – 7. Normalu. Ar normalus kraujo nusėdimas, paaiškės rytoj. Slaugytoja suleido ampulę analgino į raumenis.
       Dabar galit ramiai važiuot į Vorunę, pasakė gydytoja.
       Nuvažiavom. Turguj mamos seserėčia pardavinėjo pomidorų ir gėlių daigus.
       Atvažiuok rytoj į Aleksandriją, pakviečiau. Ne į pokylį. Pasižiūrėt į akis.
       Seserėčia nebeturėjo tėvų, dėdžių, gyva buvo likus tik teta, mano motina. Ši seserėčiai išpyškino, kad aš ketinu sulaužyti santuokos priesaiką, duotą Dievui.
       Nedaryk šito, pasakė man pusseserė.
       Ar priesaika bėra priesaika, kai ji tampa vienašalė? – paklausiau.
       Vis tiek priesaika, tarė pusseserė.
       Nepriimsiu! – sušuko mama. Nepriimsiu, iki mirties nepriimsiu į savo namus antros Jono moters!
       Antros… – vyptelėjo pusseserė. Mes nesužinosim, kiek jis gyvenime turėjo moterų.
       Prekybos centre nupirkau mamai dovaną. Televizorių „Beko“, garantija – trisdešimt mėnesių. Televizorius, išimtas iš dėžės, tilpo žigulių salone ant užpakalinės sėdynės.
       Grįžom į Aleksandriją.
       Tėvas buvo išplaukęs iš prakaito jūros. Persirengęs. Atvėsęs.
       Paskambinau į Vilnių. Andrius atsiskaitymo su universitetu lapely surinkęs visus parašus. Studijas baigęs. Priaugęs dar šešis kilogramus svorio.
       Ar senolis tebeserga? – paklausė Andrius. Ar rytoj man atvažiuot?
       Atvažiuot.
       Tėvui temperatūra nebepakilo nė vakarop.
       Didžiojoj troboj įjungiau naują televizorių. Pokalbių laidą žiūrėjo ir mama. Vis dairėsi, ar neįeina tėvas. Jam nuo ekrano mirgėjimo skaudėdavo akys. Jis tiesiog nepakęsdavo įjungto televizoriaus. Pykdavo, kai ir mama jį žiūrėdavo.
       Kur pažvelgdavai, visur išvysdavai piktas akis. Kardinolas Ratzingeris pasiūlė, kad susenęs ir paliegęs popiežius atsistatydintų – esąs jau per silpnas gerai atlikti ganytojiškas pareigas.
       Popiežius iš tikrųjų atrodė suvargęs: galva pakreipta, rankos kreta, nuo nesučiaupiamų lūpų kapsi seilių lašai. Liga. Po pasaulį klajojanti liga. Niekur nesurandanti mirties patalo.
       Saulei leidžiantis kieme nupjoviau trešnės šaką, kuri stelbė jauną kaštoną. Mama vis dejuodavo, kad toji bevaisė trešnė sugadins kaštonui sveikatą. Jaunuoju kaštonu mama rūpinosi lyg nauju sužadėtiniu.

       Kai mano sūnus svėrė jau septyniasdešimt penkis kilogramus ir jau tikrų tikriausiai įsimylėjo Natalės dukrą Justiną, Natalė vėl su įkarščiu ėmėsi manęs.
       Atėjo į mano miegamąjį.
       Įkaušęs tu ašaroji dėl trijų dalykų, pasakė. Dėl tėvų. Dėl šviesoforų šviesų bangos, kurios niekaip neįstengi nuridenti per miestą. Ir dėl to, kad niekada negyvenai su tais, kurie tave mylėjo ir kuriuos mylėjai tu; dėl to, kad gyvenai vis su tais, kurie tavęs nemylėjo.
       Menopauzė man praėjo, pridūrė. Gal vėl užeis? Tačiau dabar nejuntu jokios pauzės.
       Paniškai zirzė musė, įkliuvusi į voratinklį. Pirmąsyk mačiau, kaip voras ilgomis nariuotomis kojomis „užkuteno“ musę ir straubliuku neskubėdamas siurbčiojo iš jos menko kūnelio kraują. Šią egzekuciją susidomėjusi stebėjo ir Natalė.
       Šiąnakt pasaugosiu, kad voras ir iš tavęs neišsiurbtų kraujo.
       Saugojo įlindusi į lovą ir prie manęs prisiglaudusi. Nustebo, kad aš nesusijaudinau.
       Opšrus gavo saulės smūgį, ar ne? – paklausė. Nenusimink, visaip atsitinka.
       Ar tu dar neužmiršai mūsų susitarimo? – paklausiau.
       Natalė papurtė galvą. Susirūpino, kodėl aš prašnekau apie susitarimą.
       Blogai jaučiuosi, atsakiau. Sutriko daugelis organizmo funkcijų. Po dvidešimties… A!.. Dabar jau po septyniolikos metų prie Bernardinų kapinių vartų tu ateisi viena.
       Ateisim abu. Tebebūsim gyvi ir sveiki.
       Aš jau nebenorėčiau su tavim susitikt po septyniolikos metų. Juo labiau – prie kapinių vartų.
       Ar aš dabar turėčiau suprast, kad tu nutrauki mudviejų susitarimą?
       Turėtum suprast.
       Viešpatie… – atsiduso Natalė. Į lovą žmogų atveda meilė ir ilgesys, pasitinka mintys apie mirtį ir kapines.
       Nieko neatsakiau, tačiau mudviejų barnio, kad ir tramdomo, įtampa neatslūgo. Dunojumi potvynio banga atsirito į Budapeštą. Kas pajėgė, tas tempė smėlio maišus prie upės, statė apsauginius pylimus.
       Jeigu yra vyriškis, kurio galėtų nebūti, kad moterims būtų lengviau gyventi, tai esi tu, Jonai! – sušuko Natalė Molytė. Juk šalia tavęs ir vėl gali atsistoti kokia nors patikli nelaimėlė, neslepianti savo silpnumo.
       O! Jeigu yra moteris, kurios galėtų nebūti, kad apskritai pasaulis būtų geresnis, tai esi tu, Natale! – nenusileidau aš. Tu naikini vyrus kaip šis voras muses.
       To jau per daug, pasakė Natalė. Minkšti Jundzilai niekada neįveiks kietų Molių.
       Na jau ne! Patižę Moliai niekada neįsiurbs į savo pelkę tūkstantmetės Jundzilų dinastijos.
       Natalė staiga man nusileido.
       Gerai, man visaip gerai, pasakė taikiu balsu. Tu esi kvailys. Tu savo šviesoforų sistemą nori įvesti į miestą. Nori, kad žalia ar raudona šviesos banga ritmiškai ristųsi per miestą. Gerai, banga risis ir per miestą. Tačiau pirmiausia ji turi nusiristi per miesto valdininkų protus. Pažadu tau: nusiris.
       Ir po barnio nesusijaudinau. Natalė užmigo. Aš vis varčiausi nuo šono ant šono. Mąsčiau apie žinių agentūros pranešimą, kad atlikta varpos protezo implantavimo operacija. Termoplastinė. Nefrourologijos klinikoj. Varpa ima veikti krintant kūno temperatūrai. Hm. Ar tai reikėtų suprasti, kad varpos geriausiai stovėtų numirėliams? Gal dėl to chirurgai ir negali apibrėžti implanto veikimo garantinio laiko?
       Anksti rytą tyliai susiruošiau ir išvažiavau atgal į Aleksandriją.
       Kaip tik buvo mamos gimimo diena.
       Man, mažai mergelei, senelė sakydavo: Magdalena, Magdalena, neužmiršk – tu gimei ketvirtadienį prieš Šeštines.
       Ar teisybę mamai sakė senelė, patikrinau „visų amžių kalendoriuje“, parašytame lenkų ir lotynų kalba. Pagal kalendorių mama gimė ne ketvirtadienį, o trečiadienį. Sekmadienį buvo Cantate. Paskui – Exaudi. Lotyniškų terminų išversti į lietuvių kalbą nemokėjau ir į ginčą dėl Šeštinių neįsivėliau.
       Tėvas tebesirgo. Išgėrė antibiotiko Doxy – M-ratiopharm 100 tabletę. Ir ėmė plūst prakaitu.
       Mama kieme pamatė: nulaužta jaunojo kaštono šaka, stora ir vešliai lapota.
       Kaimynė! – ėmė niršt mama. Kaimynė nulaužė šaką. Ji daug kartų bambėjo, kad mano kaštonas meta šešėlį ant jos rožių.
       Kas laužys kaštonus dėl rožių? – stebėjausi aš. Ar kaimynę įtari tik todėl, kad turėtum ant ko išlieti pyktį?
       Tėvą aplankė gydytoja. Plaučiuose ir vėl nieko neišgirdo. Kraujo nusėdimas – 12. Normalus.
       Aš nežinau, kas jūsų tėvui yra, prisipažino gydytoja.
       Troboje sustumdžiau stalus. Apdengiau juos baltom staltiesėm. Apstačiau kėdėmis. Gal jų ir neprireiks. Daugelis giminaičių žino, kad tėvas serga. Kam drąsu šventes švęsti ligonio namuose?
       Sode nudažiau du avilius. Vieną – balta, antrą – geltona spalva. Neįtikėtinai ramiai elgėsi bitės. Brūžinau teptuku avilių šonus, smardinau orą dažais – jos paskraidydavo aplink mano galvą, pažiūrėdavo, ką dirbu, ir nuskrisdavo.
       Iš Dievažėnų paskambino brolis. Išdvisęs nuo karščių. Nenorįs į Aleksandriją važiuoti autobusu. Ar aš negalėčiau jo parvežti automobiliu? Lauksiąs Vorunės plento žiede.
       Buvau nusiplūkęs. Mintis, kad dar reikės važiuoti kelias dešimtis kilometrų, siutino. Norėjau pasiųsti Vincą velniop. Aš buvau vyresnis už Vincą, tačiau vyriausias mudviejų brolis (kaip ir aš, vardu Jonas) buvo miręs vaikystėje ir aš daugeliu atvejų pagalvodavau, kaip dabar, manim dėtas, elgtųsi Jonas Pirmasis.
       Nuėjau į tėvo kambarį. Tėvą pylė karštis, pykino. Buvau girdėjęs, kad pykinimas prasideda prieš mirtį. O dar ir tėvo veidas atrodė geltonas, išbertas mėlynom dėmelėm.
       Kuo skubiausiai išvažiavau parvežt brolio. Vincas šešiolika metų gydė ligonius, dabar jam retsykiais užkrisdavo atmintis, gydyti nebeleido, tačiau realios daktaro kvalifikacijos brolis nebuvo praradęs.
       Važiavau ir bijojau, kad tėvas štai jau šią, šią, šią akimirką gali mirti. Plentas nėrė į vakarus, į rausvą dangaus paskliautę. Graudulys gniaužė gerklę. Kartkartėm pro ašaras nematydavau kelio.
       Neaukštas, kresnas žmogelis stovėjo Vorunės plento žiede – mielas, brangus, artimas. Neatsiminiau, ar kada nors praeity brolis buvo man toks artimas kaip dabar.
       Tėvas nemirė.
       Kai grįžom į Aleksandriją, jau buvo pradėję rinktis svečiai. Tėvo broliai, mamos seserėčios, dukterėčios, krikšto dukterys apkrovė stalus buteliais, tortais, apelsinais ir vynuogių kekėmis.
       Tėvas dar turėjo temperatūros, tačiau vis tiek ropštėsi iš lovos. Mūsų šeima visą gyvenimą švęsdavo tik tėvo gimtadienius. Mamos gimtadienį šventėme pirmą kartą. Tėvas manė, kad privalo dalyvauti jos pirmojoje šventėje. Truputį išgėrė, truputį užkando. Išsėdėjo prie stalo iki pertraukos.
       Per pertrauką fotografavomės ant laukujų laiptų. Tėvą nufotografavom vieną ir kartu su motina. Jis sėdėjo ant senoviškos kėdės prie cementinių laukujų laiptų pabūgęs, rankas padėjęs ant kelių. Atrodė lyg nusikaltęs, lyg su visais atsisveikinęs. Mama viena ranka glaudė prie krūtinės gėles, antrą laikė padėjusi ant tėvo peties, pirštai buvo nusvirę ant švarko atlapo.
       Grįžom į vidų prie stalų. Žvilgčiojau į apgirtusius ir dainuojančius tėvo brolius. Aš parvežiau mamai duonos ir vyno, norėjau, kad per šias „mišias“ giminaičiai valgytų duonos ir užsigertų vynu. Mama svečius vaišino cepelinais su varške, keptais lynais, tarkuotomis morkomis, sumaišytomis su medumi.
       Galvoj dilgsėjo: nieko bloga nevyksta, paskutinė mūsų šeimos vakarienė tik prasidėjo, ištuštės cepelinų puodai, dings nuo stalo lynų ašakos ir ant baltos aplaistytos staltiesės liks tik duonos riekės ir vyno taurės.

 
       Virga, kilusi iš Lečų giminės, buvo išmintingesnė už mus, Jundzilus. Namie pavyzdingai laikėsi bendrabutinio gyvenimo taisyklių. Į mano kambarėlį nosies nekišdavo. Aš sumokėdavau už komunalines paslaugas, Virga paruošdavo pusryčius ir vakarienę. Ir ramiai laukė, kol aš pasensiu.
       Bet šit vieną rytą aš atsibudau ir nustebau išvydęs sūnaus motiną. Ji ant mano didelės braižiklinės dėliojo nuotraukas, darytas 1967 metų rugpjūčio 20 dieną, kai mes dar nebuvome nė susituokę.
       Vaikai, nuotraukose buvome linksmi vaikai. Žvelgėme patikliomis, žiburiuojančiomis, iliuzijų kupinomis akimis.
       Jonai, argi mūsų gyvenime nebuvo ničnieko gražaus ir gero? – paklausė Virga.
       Buvo, atsakiau aš. Buvo ir gražaus, ir gero.
       Tai kodėl mudu nebranginam to, ką kartu patyrėm?
       Aš branginu.
       Tu esi bomžas! Pasiklydai tarp dvejų namų! – sušuko ji, žiūrėdama man į akis.
       Esu bomžas, atsakiau. Devyniasdešimt procentų žmonių neturi namų, kuriuose jų lauktų žiburys, ir yra bomžai.
       Aš tave labai mylėjau, nusvarinusi galvą sušnabždėjo sūnaus motina.
       O dabar – ar myli?
       Dabar – nebežinau, ji purtė galvą. Nebežinau.
       Tylėdami susidėjom į kuprines daiktus ir išvažiavom pas mano tėvus į Aleksandriją.
       Pakeliui sustojom pailsėti automobilių stovėjimo aikštelėj prie Gynėvės. Šalia savo BMV sustabdė Juozas Mikutis. Kadaise buvom artimi draugai. Džiaugėmės susitikę, kalbėjomės liūdnai.
       Man kažkas siaubingai nepasisekė pastarąjį dešimtmetį, pasakė Mikutis. Turiu gyvenimo patirties, nežinau, kur ją dėti.
       Kodėl sakai – man nepasisekė? – paklausiau. Mums nepasisekė.
       O vėjas pūtė šaltas, šiaurės rytų. Šaltas vėjas pūtė per karščius.
       Kai įvairavau automobilį į kiemą, mano tėvas sėdėjo ant suoliuko po jaunuoju kaštonu.
       Ne taip seniai ant šio suoliuko sėdėjo tavo bočius, pasakė Virga.
       Veikiai sėdėsiu aš, pridūriau. Stepas Jundzilas… Balys Jundzilas… Aš, Jonas Jundzilas… būsim atsėdėję.
       Nulūžusioji kaštono šaka kaip gulėjo kieme ant žolės prieš man išvažiuojant, taip ir tebegulėjo. Vis dar žaliais lapais.
       Laikom pašarvotą, tarstelėjo mama.
       Išsivirėm arbatos. Kalbėjomės. Apie ką? Apie tėvo vaikystę ir jaunystę. Apie malūną prie Veiviržo Vorunėj, apie malūną prie Veiviržo Aleksandrijoj. Ir apie seniai nugriautą tėvo kalvę. Arkliai, pasagos, uknoliai, brikelės – šiuos žodžius tėvas ištardavo dažniausiai. Mano sūnui Andriui jie skambėjo čia kaip naujadarai, čia kaip rusicizmai, čia kaip surūdiję gelžgaliai tėvo meistarnėj. Tik paskutinįjį tėvo arklį Andrius dar buvo suspėjęs pamilti. Mylėjo, kol susitiko Justiną.
       Nevežkit manęs į ligoninę, paprašė tėvas. Čia – šiltas mūriukas. Kad ir kaip galvotum, čia – šeima.
       Mano sūnaus motina nepajėgė suprasti, kad mano tėvų namuose jos statusas šiek tiek pasikeitė. Mama neįsileido į namus Natalės, tačiau Virgai tiesiai į akis žiūrėti jau vengė.
       Virga pažvelgė į mane dar turėdama vilties.
       Einu parsinešti žemių gėlėms. Ar nenori palaikyt man kompanijos?
       Nenoriu, atsakiau. Einu prie ežero.
       Dangus buvo vaiskiai giedras, kepino saulė, vėjas vis dar šaltas pūtė. Salą, žolių, krūmų ir medžių surizgusį šaknyną, didelę velėną, atplukdytą šiaurės rytų vėjo į paplūdimį, keli vaikinai valtimis tempė tolyn nuo kranto. Ant šio kranto ropinėdavo mano sūnus, kai buvo mažas. Širdis ir dabar staiga išsigąsdavo, akys nejučia imdavo ieškoti ropliuko – ar neįkrito į vandenį? Ir tuojau į galvą toptelėdavo dar labiau gąsdinanti mintis, kad mano sūnus ant šio kranto niekada neberopinės.
       Saulėj įdegę vaikinai – lyg miklūs ir stiprūs indėnai – įsiręždami irklavo, kartimis bedžiojo į dugną: iš visų jėgų tempė ir stūmė klajoklę salą iš paplūdimio. Aaa, pamaniau, kad ir kur tu šią salą nutemptum, niekur ji nebesuleis šaknų į dugną. Kur vėjas neš, ten nuplūduriuos.
       Į paplūdimį atbėgo Andrius. Dabar jis apsidžiaugė, kad aš tebežioplinėju ant kranto ir dar nepatraukiau į patyrį, į bebrų kaimelį.
       Seneliui trisdešimt devyni ir viena dalis, pasakė Andrius.
       Valandėlę žiūrėjom vienas antram į akis. Sūnaus veidas ėmė rausti.
       Skambino Natalė? – paklausiau.
       Ne, Justina.
       Kad ir kaip mama saugojo namus nuo Natalės, šiandien į jos namus įsiskverbė Natalės dukters balsas. Tūnos tyliai, nesujudindamas nė voratinklių, nė plonyčių užuolaidėlių ant mansardos lango.
       Saulė kepina, o tu – plika galva, pasakiau sūnui. Kodėl nebenešioji beretės?
       Beretę nešiodavo Molis, atsakė sūnus. Kordušas, Justės tėvas, beretės pakęst negalėdavo.
       Tataigi, vyptelėjau. Todėl Natalė ir pabėgo nuo jo su kelių policijos inspektorium.
       A! Užmiršau pasakyt, prisiminė sūnus. Justė sakė, kad tavo šviesoforų šviesų bangomis susidomėjo kažin koks komitetas savivaldybėje.
       Mudu su sūnum dar sykį pasižiūrėjom vienas antram į akis. Ar mudu sieja koks nors dvasinis ryšys? Koks? Ramus ir šaltas? Be jokios aistros? Toks, koks sieja gyvuosius ir mirusiuosius? Ar tik mirusiuosius?
       „Mums kažkas siaubingai nepasisekė gyvenime.“
       Mane labiau graudino ne šie žodžiai, o Mikutis, žmogus, kuris šiuos žodžius pasakė. Jo liūdnas paveikslas vis jaukiau glūdėjo mano atmintyje, Mikučio įsiskaudėjusius jausmus vis globėjiškiau savinosi mano širdis.
       Parėjęs nuo ežero, daviau tėvui išgert paskutinę antibiotikų tabletę. 40,1. Sugirdžiau šaukštą aspirino ir analgino tirpalo. Paskambinau slaugytojai. Ji atėjo ir suleido ampulę analgino į raumenis. Sėdėjo prie tėvo lovos gerą valandą.
       Žmonės ėmė mirti nežinia nuo ko, kalbėjo. Trys ir mūsų pacientai šią vasarą mirė nežinia nuo ko.
       Tėvas išprakaitavo. Termometras parodė 36,6. Slaugytoja išėjo. Tačiau aš tėvo sveikatos pagerėjimus laikiau jau tik iliuzijomis.
       Paskambinau broliui į Dievažėnus. Žinia, kad tėvui temperatūra vėl buvo pakilusi, jį sutrikdė. Stoviu apsirengęs darbiniais drabužiais, niurnėjo Vincas. Reikia apsispręst, kur važiuoti – pas tėvą ar į sodą laistyti morkų. Nemoku greitai apsispręsti. Gal ir mirsiu neišmokęs viens du apsispręst. Klausyk, Jonai! – nudžiugo. Nupirk mineralinio vandens, kurio sudėty yra daug HCO3. Tegul tėvas geria. Šiek tiek padės.
       Vincas išvažiavo į sodą.
       Brolis vėl nuo manęs nutolo. Negalėjau patikėt, kad prieš mėnesį buvo priartėjęs.
       Pavakare pasveikint mamos atvažiavo giminaičiai, kurie negalėjo atvažiuot jos tikrąją gimimo dieną (aš maniau, laukė, kol pasveiks tėvas; dabar nebesitikėjo to sulaukti). Padovanojo tulpių. Jų žiedai buvo surišti spalvotais raišteliais, kad per anksti neišsiskleistų. Kad išsiskleistų mamos akivaizdoj.
       Ar patikėsite? Žemaičių pulkai dalyvavo Žalgirio mūšy! – paskelbė elegantiškai apsirengęs svečias, traukdamas iš portfelio „Žalgirio“, stipraus gėrimo, butelį.
       Nuėjau patarnaut tėvui. Šis tirtėjo lovoje nuo šalčio. Apklojau patalais. Apklojau dviem patalais. Tėvas vis dar tirtėjo. Temperatūra – 40,2. Toks karštis tėvo dar nebuvo krėtęs.
       Paskambinau greitajai. Registratorė neskubėdama klausinėjo apie ligą, apie ligonio amžių ir šeimyninę padėtį.
       Jis neturi, neturi šeimos! – sušukau į telefono ragelį.
       Andrius nekantriais pirštais glostinėjo saujoj mobiliojo telefono dėžutę.
       Kam ta greitoji? – stebėjosi. Kas atvažiuos? Kvėša, kokia nors mėmė. Tėvai, argi nepažįsti nė vieno gero daktaro? Paskambinčiau. Susitarčiau. Parvežčiau.
       Atvažiavo greitoji. Jauna panelė daktarė stukseno tėvui šonkaulius, prikritusi prie prakaituotos krūtinės klausėsi, žiūrėjo į gerklę. Nesuprato, kokia liga tėvas serga.
       Mama, kakta atsirėmusi į šaltą koklinę krosnį, pratrūko raudoti.
       Neleisk vežt į ligoninę! – maldavo manęs. Numarins! Gyvo nebeparveši!
       Susivaldyk, griežtai įsakiau. Kad negirdėčiau tavęs nė balso.
       Panelė daktarė suleido tėvui į veną ampulę analgino. Paliko man tirpalo pritrauktą vienkartinį švirkštą.
       Jeigu prireiktų naktį, pasakė.
       Dirstelėjau panelei daktarei į akis.
       Neduok Die, tėvas numirtų, jo mirtį užrašytų į jūsų sąskaitą, ar ne? – paklausiau.
       Taip, užrašytų.
       Galiu pasirašyt, kad neleidau išvežti į ligoninę.
       Ji man liūdnai nusišypsojo.
       Išvažiavo.
       Tėvui temperatūra ėmė kristi.
       Įtampa namuose atslūgo.
       Amerika valstybės šventės proga tikėjosi naujų teroristinių išpuolių. Spėjo, kad taikiniais-simboliais gali tapti Bruklino tiltas ir Laisvės statula, atidengta 1886 metais. Prancūzijos dovana. Už ką prancūzai padovanojo amerikiečiams Laisvės statulą, aš nežinojau.

       Natalės dukrą Justiną buvo įsimylėję du vyrukai. Mykolas remontuodavo jos automobilį, Karolis lydėdavo ją į koncertus. Kam Justinai prireikė ir mano sūnaus meilės, aš galėjau paaiškinti tiek pat, kiek ir rudenę Natalės meilę man.
       Jiedu išvažiavo į Kanadą.
       Popiežius savo rezidencijoj, įrengtoj Braškių saloj, priėmė keturiolika Pasaulio jaunimo dienų dalyvių. Pavaišino juos itališka pasta. Jaunuoliai pasiūlė popiežiui atsigerti klevo sulos (anglai sakė: sirupo).
       Justina elektroniniu paštu motinai atsiųstame laiške šią ceremoniją pavadino „popiežiaus surengtais pietumis jaunimo garbei“. Justina buvo siaubingai nusivylusi ir savimi, ir Andriumi, kad nesugebėjo gauti pakvietimo į šiuos pietus.
       Dar labiau vėl vaikų nesėkmės susikrimto Natalė.
       Kaip jie galėjo šitaip apsižioplinti? – iš apmaudo vartė akis. Neturėjo užtenkamai pinigų? Kiti sumokėjo daugiau?
       Natale, tau juk gerai, raminau aš. Tau juk visaip gerai.
       Molytė nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Krenkštelėjo. Ir užtrenkė prieš mano nosį savo kambario duris.
       Nuvažiavau į kaimą, kuriame gimiau.
       Žemė ir žolė. Ne, ne stepė. Žolė nupjauta, supresuota, surišta sintetinėmis virvelėmis į ritinius.
       Pamačiau gretimame sklype automobilį, paauglį vaikiną, stambų pusplikį ir saulėj įdegusį vyriškį. Kai priėjau prie jų, mane užpuolė du juodi taksai rudomis papilvėmis ir paausiais. Pikti. Būtų mane sudraskę. Apgynė paauglys vaikinas.
       Ko ieškot? – priėjo vyriškis.
       Aš čia gimiau.
       Ar šiuose miežiuose?
       Apsidairiau. Tėvų žemėj, atkalnėj, kur kadaise stovėjo troba ir augo sodas, žaliavo miežių laukelis.
       Šiuose miežiuose, atsakiau vyriškiui.
       Kónonovas, prisistatė šis.
       Nesuprantu, ko norima, kai ieškoma prarasto laiko. Laikas neprarandamas. Laikas praeina ir tampa niekuo. Prisiminimų išlieka daug, jaudulio – mažai, vis mažiau.
       Grįždamas į Vilnių, užsukau Aleksandrijon. Pasėdėjom su mama prie tėvo lovos.
       Tau viskas, viskas negerai, pasakė mama tėvui. Kad ir ką aš padaryčiau, tau – negerai.
       Nebėr apie ką kalbėti, atsakė tėvas. Visą gyvenimą darei antraip, nei aš sakiau. Vyresnysis Jonas būtų likęs gyvas, jei nebūtum užsispyrus išsivežt namo iš ligoninės.
       Praeities, tėveliai, nepakeisit, prieš akis – tik vakaras, kalbėjau aš. Ilgo gyvenimo nebereikės kartu gyventi. Nebėr ko bartis.
       Gražiuoju sutarti nepažadėjo nei mama, nei tėvas.
       Veikiai tėvas mirė.
       Susigriebiau, kad neturiu laidotuvėms užtenkamai pinigų. Susitikau su Natale. Ji paskolino pinigų, paskui dar panoro mane pradžiuginti.
       Ar žinai? Kelių policijos komisariatas patvirtino tavo šviesoforų „šviesų bangas“. Aš tau sakiau: padarau viską, ko imuosi.
       Eina senos palūkanos ar dabar permiegojai su kokiu nors komisaru? – išsprūdo man.
       Nebūtinai. Dešimt procentų tavo atlyginimo už darbą atiteks jiems.
       Kam?
       Aš nežinau, gūžtelėjo pečiais Natalė. Beje, aš tau dar nepasakiau, prisiminė. Kai aną kartą apžiūrėjau tavo butą, išsyk pajutau puvimo tvaiką.
       Na ir kas?
       Į tavo butą niekada nebuvo įžengęs tėvas.
       Suglumau. Stengiausi prisiminti, ar tėvas, kai aš su šeima apsigyvenau naujame bute, buvo atvažiavęs į Vilnių. Nebuvo atvažiavęs.
       Jei tėvas… Jei tėvas būtų įžengęs į mano butą, ar mūsų šeimoje būtų kas nors pasikeitę? – paklausiau.
       Natalė vėl gūžtelėjo pečiais, liūdnai nusišypsojo.
       Tėvo šermenų naktį mama sapnavo sapną. Įėjo į kambarį jaunuolis žaros spalvos kostiumu. Kito – nematomo – vyriškio sodrus balsas tarė: čia tavo Jonas.
       Ne, čia ne mano Jonas, atsakė mama.
       Jai neatrodė, kad jaunuolis žaros spalvos kostiumu būtų buvęs panašus į mane. Mama buvo ir užmiršusi, kad pirmagimis jos sūnus taip pat buvo Jonas.
       Nuo tėvo laidotuvių gyvenau vienišas.
       Pastatė mano sukurtuosius šviesoforus, jų šviesos bangos vilnijo miesto gatvėmis. Ir nors buvo sankryžų, kurių nė aš pats niekada nepereičiau, jeigu laukčiau atplūstant žaliosios šviesos, aš neliūdėjau, kad mano vaizduotė nepranoko tikrovės. Gyvenau ramus, jog baigiau pusę gyvenimo dirbtą darbą, o svajonė apie jo įgyvendinimą nesudegė ir nepavirto pelenais – štai ji lyg drugelis saulei leidžiantis vis dar mojavo sparneliais.
       Iš Natalės sužinojau, kad Andrius Kanadoje priaugo penkis kilogramus svorio. Neabejojau: jeigu sūnus priaugs dar bent kelis kilogramus, iš Kanados namo jis nebegrįš. Justina grįš viena.
       Tačiau vis tiek sūnaus laukiau.
       Laukiau abiejų.

Į viršų

       Nesapno žavumas

       Upės slėnis, plačia miškų prižėlusia juosta drykęs į tolumas lyg įstabių kalnų tarpeklis, dingo iš akių. Automobilis, lėtai riedėdamas tarp apdulkėjusių krūmų, išniro į pamiškę ir sustojo kelučių surizgusioj kryžkelėj.
       Iš automobilio išlipo visi – vairuotojas, moteris violetiniu apsiaustu ir jos motina, užsidėjusi ant galvos juodą klasikinę kepuraitę.
       Ar supratai? – motina pažvelgė į dukterį. Štai šiuo keleliu eisi tiesiai, visąlaik tiesiai ir prieisi Dievažėnus. Jie netoli. Kai nueisi, mes jau būsime atvažiavę.
       Augusta, gal persigalvojai ir važiuosi su mama? – paklausė vairuotojas. Tavo nuosavybės reikalus sutvarkyti turėtume mudu. Vis tiek turėsi kada nors nuvažiuoti į urėdiją. Reikės tavo parašo.
       Nekelsiu, aš kojos nekelsiu į tą urėdiją! – purtydama galvą ir išlenkdama nugarą, atsikirto kryžkelėj pasiliekančioji moteris. Nenoriu turėti nei dvaro, nei miško, nei dangaus lopinėlio virš miško. Aš nesuprantu, kokius mano reikalus tvarko mama. Nenoriu nė matyti, kaip tvarko.
       Tikra Jundzilo duktė, ne šios žemės, tarė motina vairuotojui. Jie abu įlipo į automobilį, pagrečiui trinktelėjo dureles, tačiau šių langai buvo nuleisti, ir Augusta dar nugirdo, ką motina jau sėdėdama automobilyje pasakė.
       Kelias į Dievažėnus tiesus, tačiau aš galvą guldau, kad ji pasiklys.
       Automobilis suūžė ir ėmė važiuoti sukdamas į kairę, į mišką.
       Domai! – sušuko Augusta ir žengė kelis žingsnius įkandin nutolstančio automobilio.
       Domas pro langą iškišo ranką ir pamojavo jai.
       Augustos širdis tankiai plakė. Augusta tikrai nesuprato reikalų, kuriuos ji turėjo tvarkyti, bet tvarkė mama. Nujautė, kad nesuprato ir dar kažin ko, gal visos kasdieninės gyvenimo tėkmės. Ši visada jai atrodė per daug paslaptinga, žadėjo neatspėjamų įvykių, iššūkių, nelaimių, nuolatos baugino.
       Tačiau dabar ji metė iššūkį kasdienybės tėkmei.
       Veikiausiai mečiau, pamanė. Juk ne sapną sapnuoju.
       Augusta pasiėmė batelius į ranką ir drąsiai žengė parodytu tiesiu keliuku.
       Aplink augo krūmai, vešlūs žolynai, virš galvos plytėjo dangaus mėlynė, prieš akis driekėsi saulės nušviestos kalvos, į krūtinę plūdo gaivus oras, po kojų padais gniužo trumpa kelučio žolė.
       Ėjo į pakalnę, žaliu šlaitu vėl kopė į kalvą. Čia kelelis buvo smėlėtas, saulėkaitoj atrodė lyg auksinis.
       Kalvos viršūnėje kelutį kirto kitas kelias, tačiau Augusta žingsniavo tiesiai, vis tiesiai, ir eiti jai buvo gera.
       Aplinka greitai keitėsi, priekyje sušmėžavo pušelės, žemę ėmė klostyti samanos, iš pradžių jos buvo sausos ir šiltos, bet veikiai po kojomis sužliugsėjo vanduo.
       Man parodytas tiesus kelias negali vesti į tyrus, pamanė Augusta. Tiesiai veda va šis, jis vingiuoja p?raiste.
       Ėjo paraiste. Tačiau ir šis kelutis išsišakojo, ir ji stovėjo nuogąstingai abejodama, ar tikrai žino, kuriuo keleliu pasukti. Nuėjo tiesiai – per klonį, virš kurio draikėsi miglos sruogos.
       Negerai, mąstė Augusta, nebetoli matau. O kur dabar jie, Domas ir motina? Ar tebetvarko reikalus urėdijoje, ar jau laukia jos Dievažėnuose?
       Įtarimą, kad pasiklydo, stiprino praėjęs laikas. Augustai sakė, kad Dievažėnai netoli, čia pat, per dvi valandas ji tikrai turėjo prieiti Dievažėnus.
       Man visaip gerai, drąsinosi Augusta. Man ir pasiklydusiai gerai. Hm. Nenorėčiau nušiurti.
       Supratimas, kad pasiklydo, ir sielą, ir nepažįstamą keliuką pamažu nušvietė liūdna, nuviliama šviesa. Akyse ėmė šmėsčioti čia motinos, čia Domo veidai. Augusta pasijuto lyg ir nusikaltusi. Motina ir Domas nuvažiavo į Dievažėnus, laukia, nerimauja, o jos kaip nėr, taip nėr.
       Augusta su daugeliu žmonių susitikdavo ir vėl išsiskirdavo, priprato išsiskirti. Tuos, kurių nebesutikdavo, užmiršdavo, nė nebesuvokdavo, kad gyvena užmiršusi daug žmonių. O štai pasiklydo, ir iš miglos, iš atminties patamsių ėmė plaukti užmirštųjų pavidalai. Pralėkę metai, užmiršti žmonės dabar Augustą graudino. Buvo gaila senų draugų ir savęs, neišmokusios eiti tiesiai, pasiklydusios.
       Kol ėjo, nepraėjo nė vienos sodybos, nesutiko nė vieno žmogaus. Atrodė, jog motina ir Domas tyčia pasiuntė ją į negyvenamas apylinkes, kad pasiklystų ir klaidžiodama suprastų, kaip nuoširdžiai reikia branginti artimuosius.
       Ir štai ji išvydo į orą ritmiškai išmetamas žemes. To vyriškio iš kasamos duobės tik galva buvo matyti. Vyriškis darbavosi kastuvu be atokvėpio. Žemių kauburiai ant duobės kraštų vis didėjo. Sustojusi vieno kauburio papėdėje, Augusta pamatė juodą angą, galėjai pamanyti, kad vyriškis baigė kasti urvą, vedantį nežinia kur, ir dabar metė iš duobės žemes, trukdančias į urvą įeiti ir iš jo išeiti.
       Trauki į Dievažėnus? – nustebo vyriškis. Išlipęs iš duobės nužvelgė Augustą nuo galvos iki basų kojų ir kažin ką mąstė.
       Augusta taip pat žiūrėjo į vyriškį nustebusi. Argi ji daro ką nors bloga, kad eina į Dievažėnus? Gal tie Dievažėnai užsitraukė nešlovę ir savaime yra didelis blogis?
       Vyriškis buvo apsirengęs tamsiai žaliais darbininko drabužiais, jo veido bruožai buvo neryškūs, o dar ir migla, sugėrusi ir sunaikinusi saulės šviesą, trukdė Augustei gerai įsižiūrėti vyriškiui į akis, kurios, atrodė, tiriamai žvelgė į ją. Augusta galėjo tik spėlioti, kokį – gerą ar blogą – žmogų sutiko.
       Vyriškis nusišypsojo, šypseną Augusta blogai matė, tačiau gerai pajuto jos skleidžiamą šilumą. Augustai akimoju atslūgo įtarumas. Ji taip pat nusišypsojo, geraširdiškai ir jaukiai.
       Dievažėnų nėra, linksmai pasakė vyriškis. Bet aš, atrodo, žinau, ko tau ten reikia. Eime, mieloji.
       Jis taip draugiškai ištarė žodį „mieloji“, kad Augusta sutriko. Stovėjo nesiryždama žengti įkandin tolstančio vyriškio. Ir kas to ryžto galėjo įkvėpti? Vyriškis nepasakė, nė kur ją kviečia.
       Nebijok manęs, neatsigręždamas tarė vyriškis. Esu pastorius.
       Nebūčiau pamanius! – apsidžiaugė Augusta, pasijuto išgelbėta ir kaipmat ėmė lipti vyriškiui ant kulnų.
       Nuvešiu tave į Dievažėnus, pažadėjo pastorius. Jis kalbėjo įtaigiu, įtikinamu balsu. Augusta juo patikėjo be išlygų. Ji sutiko gerą ir linksmą žmogų, kuris pareiškė, jog Dievažėnų nėra, tačiau pažadėjo į juos nuvežti.
       Veikiai jiedu priėjo seną parką, kuriame stūksojo dar senesnis dvaras, pastatytas iš raudonų plytų ir apjuostas žemos akmeninės tvoros. Kieme ant žemės čežėjo nukritę, tačiau žali lapai, Augusta dar niekur nebuvo mačiusi nukritusių šiųmečių lapų, o čia juos kapstė kelios varnos, ieškodamos lesalo.
       Jiedu sustojo kiemo kampe, patamsy po terasa. Pastorius parodė jai ornamentinį ovalą rūmų bokštelyje.
       Arensburgo ovalas, paaiškino. Reta architektūros detalė. Šešiolikto amžiaus. Manau, kad šešiolikto.
       Jis parodė dar kelis senovinių sienų fragmentus, bet Augusta pro miglą matė tik neaiškius jų kontūrus.
       Kai Augustos akys prasižiūrėjo migloje, dvaro rūmai jose ėmė tarytum irti. Siauros ir aukštos langų angos buvo kiauros, už jų tvyrojo juoda buvusiųjų apartamentų tamsa. Pasieniais raudonavo nuo stogo nuslydusių čerpių duženos.
       Augusta sunerimo.
       Man patinka, man čia viskas patinka, tarė. Tačiau jūs žadėjote nuvežti mane į Dievažėnus. Ar neužmiršote? Dievažėnuose manęs laukia, turėtume paskubėti.
       Aš savo pažadų neužmirštu, vėl įtikinamai pasakė vyriškis. Aš neužtruksiu, tik persirengsiu.
       Pastorius nuėjo per kiemą. Tuojau prie Augustos pristojo plikagalvis žaliūkas, pasisakė esąs sargas. Ėmė tikinti, kad šį vakarą nieko netrūksią – tarnai parūpinsią ir maisto, ir gėrimų, ir geros muzikos diskų.
       Eime į rūmus, galiausiai pakvietė sargas.
       Kai įėjo vidun, Augustai į plaučius tvoskė sausas mūrų šaltis, atkarus – tarsi apdulkėjusių griuvėsių – tvaikas. Sienos buvo plikos. Styrojo atsiknojusios ir žemyn nukarusios lentos. Kai reikėjo užlipti apšnerkštais laiptais į antrą aukštą, turėjo apeiti didelę dėžę, primestą tuščių butelių, plastmasinių maisto pakuočių ir kitokio šlamšto. Laiptais į viršų įkandin plikagalvio sargo lipo ir dvi nepastebimai pritapusios panelės. Jos neslapukaudamos nužiūrinėjo Augustą, šnibždėjosi, atrodė, čia juokėsi, čia ginčijosi.
       Kol aš saugau rūmus, visi juose yra saugūs, pasakė plikagalvis Augustai.
       Menėje, kurioje šmėsčiojo daugelio vyrukų ir panelių siluetai, daiktai metė po kelis šešėlius ir sudarė įspūdį, kad daiktų menėje yra kelissyk daugiau, negu iš tikrųjų buvo. Keli šešėliai krito ir nuo pastoriaus, kuris tuojau išdygo Augustai prieš akis. Jis buvo persirengęs, vilkėjo paprastais kelioniniais drabužiais, šie vėl sutvirtino jau apiblėsusį Augustos įtikėjimą, kad pastorius nuveš ją į Dievažėnus.
       Ant ilgo stalo nulinkusiu galu stovėjo pulkeliai vyno taurių. Pastorius į jas nė nepažvelgė. Užsivertė ąsotį. Gėrė iš jo dideliais maukais, Augusta manė, kad girą. Paskui jis atsidrėbė į minkštą fotelį, sėdėjo, džiugiai žiūrėjo į Augustą.
       O tu – nesidžiaugi? – paklausė.
       Augusta gūžtelėjo pečiais.
       Tavo teisybė, dvaras apleistas. Savininkai, atgavę jį, turės išleisti daug pinigų, kad šis laužas vėl atrodytų dvaras kaip dvaras. Taurėse – vynas. Nenori?
       Nedaug, ji paėmė nuo stalo taurę.
       Augustai atrodė, kad išgėrė tik dvi taures vyno, tačiau ir pati suprato, jog nuo dviejų taurių negalėjo šitaip pralinksmėti ir atsipalaiduoti. Ji be paliovos šnekėjo apie nekenčiamą buitį, apie siaubą, kuris apimtų, jeigu jai reikėtų suremontuoti šiuos rūmus taip, kad jie stovėtų kaip nauji.
       Pastorius priėjo, apglėbė ją, stumtelėjo durų link.
       Augustai vis dar dingojosi, kad jai tik linksma.
       Jiedu atsidūrė kambaryje su įskilusiais langų stiklais.
       Pastorius dugnu aukštyn apvertė molinę vazą, ant jo padėjo kempinę, degančią mėlyna permatoma liepsna. Augustai paširdžius nutvilkė ir instinktyvus geismas, ir refleksas besąlygiškai laikytis velionio tėvo draudimų. Refleksas buvo jau per silpnas. Metai, kai ji dar nesunkiai įveikdavo instinktus, buvo seniai praėję. Meilės valandų Augusta nebesureikšmindavo, nors kaip tik jos išbalansuodavo nervus, kai Augusta susimąstydavo apie buvimą šiame pasaulyje.
       Ji patyrė orgazmą. Neabejojo, kad tokį begėdišką ir tikrą orgazmą patyrė pirmą kartą.
       Apstulbusi iš netikėtumo ilgai gulėjo ant nugaros.
       Ar aš tave nuskriaudžiau? – paklausė pastorius. Jautiesi nuskriausta?
       Ne. Aš visada užmokėdavau tiems, kurie parodydavo kelią.
       Padarei karjerą?
       Padariau. Nežinau, ar jau padariau.
       Bet aš tau neparodžiau kelio.
       Pažadėjai nuvežt į Dievažėnus, atsakė Augusta, pasuko galvą ir žiūrėjo vyriškiui į akis. O ar tavęs negraužia sąžinė? Ar pastoriui moralu pasimylėti su netikėtai sutikta pasiklydusia moterimi?
       Aš – ne pastorius. Mane pastorium pavadino ponia, kurios seneliai kadaise valdė šį dvarą. Ponia norėjo atgauti senelių dvarą. Ir sklypą žemės prie dvaro, ir sklypą dangaus virš dvaro. Pasamdė mane, kad saugočiau griuvėsius. Tačiau ji mirė. Prieš ketverius metus. O aš tebepastoriauju. Gal pats užvaldysiu tai, ką kitiems saugojau, tyliai nusijuokė. Kasu visokius urvus… ieškau landų…
       Augusta suraukė kaktą. Mintyse skaičiavo metus. Taip, iš tikrųjų, pamanė nustebusi, ir mano motina mirė prieš ketverius metus.
       Ėjai į Dievažėnus, kurių nėra, vėl prašneko vyriškis. Kur iš tikrųjų ėjai?
       Namo. Dar ne visai namo. Manęs laukė motina ir man tinkamas vyras.
       Manai – tebelaukia?
       Ji sutriko. Nuo to laiko, kai mirė motina, Augusta dažnai pašokdavo naktį iš miego ir tamsoje ieškodavo Domo akių, kuriose atsispindėdavo blanki gatvės žibintų šviesa, krintanti pro langą. Akis pamatydavo retai. Domas apsinakvodavo pas ją retai. Įsitikinusi, kad ir vėl jo nėra šalia, Augusta mintyse pasiguosdavo: Domas dabar rūko balkone, tuoj grįš.
       Aš tau – netinkamas? – paklausė vyriškis.
       Netinkamas, papurtė galvą ji. Nepyk.
       Neilgai ir jis bus tinkamas, tarė vyriškis. Juo labiau negalėsi užmiršti begėdiškų jo vaizdinių, juo lengviau užmirši jį.
       Augusta pastarųjų vyriškio žodžių nesuprato. Gulėjo įsivėlusi į susijaukusias mintis. Kodėl Dievažėnuose jos laukė Domas ir mirusi motina? Kodėl tikrovė maišėsi su pragarais ir skaistyklomis?
       Apsigalvojau, tarė Augusta ir atsistojo guolyje, padriektame ant grindų. Nebenoriu, kad mane pavėžintum.
       Eisi pėsčia?
       Taip, eisiu pėsčia.
       Aš tau sakiau: Dievažėnų nėra. Bet nepasakiau, kad Dievažėnuose yra žmonių. Ar nemanai, kad nuėjusi juos išgąsdinsi?
       Aš – moteris. Ir nesu ginkluota.
       Pagalvok. Žmonės žino, kad gyvena miestely, kurio nėra ir niekas negali į jį ateiti. O tu ateisi. Sunku atspėti, kaip žmonės tave pasitiks. Gal bėgs nuo tavęs, bet gal ir užpuls tave. Jeigu užpultų, spruk nuo jų mano iškastu urvu.
       Augusta, įnirusi į suknelę, akimis stengėsi sugauti vyriškio žvilgsnį.
       Kuo pavarde buvo ponia, kuri tave nusamdė? – paklausė.
       Ir kuri mirė? – vyriškis kelias sekundes padvejojo, ar sakyti anos ponios pavardę. Jundzilienė, taip, Jundzilienė. Bet ji jau buvo našlė, jai kaip tik reikėjo pastoriaus. Ne kunigo – pastoriaus, prasijuokė.
       Augusta atsibudo. Manė, kad atsibudo. Kai vyriškis, suglumintas Augustos veido išraiškos, išėjo iš kambario, ji dar valandėlę regėjo jo akis, šnairai žvilgčiojančias iš tarpdurio, iš koridoriaus tamsos – nutolstančias ir išnykstančias. Ne ne, ji neabejojo, jog nesapnavo. Ir gerai – geriau nei kada nors anksčiau suprato, kad gyvenimas lyg sapne jau seniai pranoko sapnus, keliančius siaubą ir teikiančius palaimos, ir vargas tam, kuriam sapnas tebėra gyvenimo iškrypimas ar suvis negyvenimas.
       Augusta žingsniavo į Dievažėnus. Kelutis vedė per kalvas ir klonius. Po kojomis mirgėjo saulės šviesa, medžių ir žolių šešėliai.
       Ėjo tiesiai, tik tiesiai. Ir jai buvo vis tiek pat, kaip nesamoj vietovėj esantys žmonės ją sutiks.

Į viršų

       Liepų gatvė

       Julitai paskambinau iš Aleksandrijos, kai tik sužinojau, kad – jau. Aš žmonos nesekiau, nerinkau įkalčių, tačiau buvau įsitikinęs, kad savaitgaliais Julita išeina pas kitą vyrą. Ir dabar ji abejojo, ar galės ištrūkti iš darbo ir atvažiuoti.
       Ligoninės laiptų aikštelėj pamačiau taksofoną. Paskambinau Indrei.
       Tėvas mirė, pasakiau.
       Girdėjau, kaip ji aštelėjo ir tuoj susitvardė.
       Aš su tavim, esu šalia, stiprinu tavo jėgas.
       Valandėlę ragely buvo tylu. Girdėjau savo alsavimą.
       Kai grįši į Vilnių, eik tiesiai pas mane. Dieną ar naktį, ar rytą. Mano buto raktus turi.
       Turiu ir dabar juos kišenėj. Man vis atrodo, kad jie kelia mudviem pavojų.
       Aš nebijau jokių pavojų. Nebijok ir tu. Remkis į mane, remkis į mane.
       Įėjau į chirurginio gydymo centrą. Budintis gydytojas teberašė tėvo mirties liudijimą.
       Man retai pasitaiko rašyt, murmėjo jaunas storulis. Kaip į tokią siaurą grafą surašyt visas mirties priežastis? Ar reikia visas surašyt?
       Žiūrėjau jam į akis ir tylėjau.
       Įrašysiu tik pagrindinę ligą, nusprendė. Ne Hodžkino limfoma, ketvirta stadija. Bendras išsekimas dėl uždegiminio proceso.
       Nuėjau į penkioliktą palatą. Tėvo kūnas jau buvo išneštas. Slaugutės tvarkė palatą. Keitė patalynę. Tėvo daiktus buvo sukišusios į plastikinius maišelius.
       Dantų protezus įdėjom velioniui į burną, pasakė man.
       Nunešiau maišelius į automobilį.
       Užėjau į lavoninę. Vedėją moterį paklausiau, kas galėtų paruošti lavoną laidojimui. Vedėja paskambino telefonu savo valdiniui. Atėjo sukumpęs vyriškis, pasisakė esąs Juozas.
       Taip, tarė, aš paruošiu kūną laidojimui. Keturiasdešimt litų.
       Telefonu pasikalbėjo su draugužiu, dirbančiu vienos bažnyčios laidojimo namuos. Sutarė: katafalku rytoj vidurdienį parveš karstą su tėvo palaikais mano pasakytu adresu.
       Automobiliu parvažiavau į tėvų namus Aleksandrijoj.
       Mama ir kaimynai ruošėsi šermenims. Viktoras Eirošius sukalė pakylėjimą karstui padėti. Valius Milkeris prileido vandens į šaltojo namo galo radiatorius. Užkūrė ugnį. Apšildymo sistemoj buvo likę oro. Trūko vamzdis antrame aukšte. Vanduo ėmė varvėt ant pakylėjimo.
       Taisėm vamzdį iki vidurnakčio. Vis trūko kokių nors įrankių arba detalių. Susikruvinom rankas, tačiau vamzdžio nesutaisėm.
       Šilti balkšvi apatiniai, tamsiai pilkas kostiumas, balti marškiniai, rudas kaklaraištis ir rudi batai. Įkapės. Apatinius nupirkau turguj, kai tėvas jau sirgo. Batus kartu su tėvu pirkom gal prieš dešimt metų Vilniuje. Perki ir nežinai, kad jau – įkapes.
       Karstą įstūmėm į trobą pro langą. Troba buvo šalta. Džiaugėmės, kad vanduo nebevarvėjo ant pakylėjimo.
       Ūkiniame pastate, viralinėj, dirbo šeimininkės Rožė ir Olga. Valius Milkeris skuto bulves. Jam daviau raktus nuo visų podėlių.
       Anksti rytą švietė mėnulio pilnatis. Gurgždėjo po kojom sniegas. Mama ir aš nuėjom pas duobkasį Zigmą Ūdrį.
       Ką jūs manot? Dvylika laipsnių šalčio! – šiurpčiojo Ūdrys. Žemė greitai sušąla, dideli grumstai krinta į duobę ir įlaužia karstą. Duobę reikia baigti kast prieš pat laidojimą.
       Įbrukau Ūdriui butelį degtinės ir dvidešimt litų avanso. Duobę iškasė prieš pat laidojimą.
       Rūkiau. Žiūrėjau pro langą. Tėvas leido pirmą naktį TEN. Naujus tėvo namus gaubė žvaigždėto dangaus skliautas. Šalo. Termometras už lango rodė minus dešimt laipsnių. Prisiminiau mamos žodžius.
       Mūsų gatvėj – septyni namai, nuo šiol visuose gyvena našlės. Tai ar tokią gatvę dar tinka vadinti Liepų gatve?
       Žmona buvo atvažiavusi. Įėjo į bažnyčią mišioms baigiantis ir nustebo, kad kunigui patarnauja paauglė mergaitė. Ši laikė smilkytuvą, kunigas jį užkūrė, parūko smilkalai virš mergaitės galvos ir karsto.
       Vakare Julita išvažiavo atgal į Vilnių. Mama, ją išlydėdama, kalbėjo apie šeimos santarvės išsaugojimą. Julita stovėjo šalia manęs. Jos akyse pamačiau ašaras. Ir pajutau, kad jos ranka spaudžia mano pirštus. Kokius jausmus šiuo pirštų spūstelėjimu Julita norėjo išreikšti? Santarvė buvo prarasta, prarasta, prarasta.
       Kūčias valgėm dviese su motina. Prie stalo galo stovėjo tuščia kėdė. Tėvo. Jam buvo padėta lėkštelė, taurė ir indelis, į kurį buvo įkratyta mirkytų žirnių.
       Rytą po vestuvių atėjo Gabrielius Vaitkus, pasakojo mama tyliu balsu. Klausia: katras pirmas atsikėlėt? Aš, sako tėvas. Tai tu pirmas mirsi, pasakė Gabrielius. Pirmas ir mirė…
       Rytą vaikščiojau Indrės numegztomis vilnonėmis kojinėmis. Keistai jaučiausi. Fizika: kojinės šildo kojas. Metafizika: širdy – šalta.
       Apypiete atėjo Rožė, viena iš Liepų gatvės našlių. Atsirinko indus, kuriuos buvo atsinešusi ateidama į šermenis šeimininkauti. Rožės vyrą nutrenkė elektra naminę bevarant. Tačiau moteris dar mokėjo džiaugtis gyvenimu. Išgėrė kavos puodelį, taurelę žagarvyšnių likerio, taurelę „Starkos“. Prisiminė metus, kai dirbo veterinare kolūkyje.
       Užneri virvę eržilui ant galvos ir kojų, entuziastingai kalbėjo. Pargriauni. Stiprus vyras prispaudžia eržilo galvą prie žemės. Jei leisi pakelti galvą – pašoks ant kojų.
       Ką čia šneki? Ar tai tu pargriaudavai eržilą? – nepatikėjo mama.
       Darbininkai pargriauna. Aš tik komanduoju. Ir tą delikatų darbą padirbu. Nesu patyrusi didesnio malonumo kaip iškastravusi eržilą. Eik tu sau! Įveiki tokią galybę! Malonumas – neapsakomas.
       Kai žiguliu parvežiau jos indus, Rožė neskubėjo išlipti iš automobilio.
       Dukters namie nėr, pasakė.
       Nešiau dėžę su indais ir vidury kiemo sustojau. Takai, iškasti per vėpūtinius, čia išsišakojo į tris puses.
       Kai tik eini pas moteriškę, tuojau paklysti, nusijuokiau aš.
       Nepapratęs esi. Sakau: dukters namie nėr.
       Moterų našlių gyvenimai kaip vijokliai vyniojasi apie kiekvieną stagarą.
       Naktį su mama plūkėmės palėpėje. Užšalo vanduo vamzdy, kuriuo jis atiteka į didįjį katilą. Šildėm vamzdį didele elektros lempa. Vanduo vėl pradėjo tekėti. Apklostėm vamzdį ir katilą pragulėtais čiužiniais, senais kailiniais, suplyšusiais sijonais, man vis dilgtelėdavo į galvą, kad šiais drabužiais tėvai kadaise vilkėdavo per darbymečius arba važiuodami į turgų.
       Čiaupus palikom truputį atsuktus, kad varvėtų ir vanduo iki ryto neužšaltų.
       Praėjo dešimt dienų nuo tėvo mirties. Snigo, šėlo pūga. Į dešimtines mišias atvažiavo tik keli giminaičiai. Pavakare ėmė lynot. Pasaulis apledėjo. Širdy pasidarė nykiai šalta.
       Paskambinau Indrei į Vilnių.
       Iš kur skambini? – skubiai paklausė Indrė. Sužinojusi, kad skambinu iš Aleksandrijos, dar ne iš Vilniaus, ėmė kalbėti abejingai.
       Telefonu šnekėjausi su Indre, o nuo skardinio stogo triukšmingai šliuožė ir ant žemės dribo sušalusio sniego luitai.
       Reikėjo kuo skubiau važiuoti į Vilnių.
       Ėmiau ruoštis kelionei.
       Tėvelis buvo kalvis. Labiau net ir už sutaupytus pinigus brangino kalvystės įrankius.
       Kaip man reikės juos išsaugoti? – nuogąstavo mama. Aš žinau, daug kas norėtų juos nugvelbti.
       Išsaugosi, sumurmėjau. Tie įrankiai padėti už kelerių užrakinamų durų.
       Buvo užmiglojusi diena. Migla krito ant medžių, kelių ir automobilių. Ir šalo. Sušalusios miglos luobelė buvo skaidri, asfaltas atrodė juodas ir švarus, nors iš tikrųjų važiavau grynu ledu.
       Nuo to laiko našlė mama gyveno dideliuose namuose visiškai viena. Iš pradžių kasdien jai paskambindavau. Vis: nieko naujo, laikausi, esu vėtyta ir mėtyta.
       Tačiau po pasikalbėjimo telefonu kovo pirmą dieną pajutau – prasideda opera.
       Ar tu ne darbe? – paklausė mama.
       Šiandien – šeštadienis.
       A, taip ir yr. Eirošius išvažiavo į turgų. Sūnau, neišmanau, ką daryt. Valius Milkeris nori remontuot savo mašiną tavo garaže.
       Gerai. Tegul.
       Nieko bloga nepadarys, ar ne? Aš nebepadarau nei blogo, nei gero. Ir valgyt verdu tik tada, kai katės pradeda nagais draskyt sijoną.
       Viena. Mama viena dideliuos namuos leido laiką su katėm ir vištom. Ar pusto, ar vėjas ūkauja, ar mėnulis pro langą šviečia – viena. Užjaučiamų žodžių nenorėjau sakyti. Priprastų guodžiama, dar vienišesnė ir nelaimingesnė pasijustų.
       Būk atsargi, pasakiau. Lenkijoj per šalčius trylika žmonių pražuvo. Medinius namus šildė elektriniais šildytuvais. Ugnis įsižiebia iš nieko, iš paslapties. Nešildyk trobos elektra. Kūrenk krosnį, netaupyk malkų.
       Pasišnekėjęs su mama buvau sudirgęs. Išėjau laukan, iš rūsio išsinešiau kastuvą.
       Snigo. Pustė. Netikėtai ėmė lynoti. Kelis kartus valiau takus per kiemą. Vis pagremždavau sušalusio žvyro, kas susimaišytų su sniegu. Tačiau ir žvyrą tuojau užpustydavo, takai pasidarydavo dar slidesni, juo labiau, kad lynojo ir šalo. Mano kepurė ir striukė apledėjo. Kai ištiesiau nugarą, drabužiai subraškėjo, kiek čia metų pralėks ir šitaip traškės mano kaulai.
       Atokiai – ant šaligatvio priešais turgų – stovėjo Indrė ir žiūrėjo į mane. Pirkinių krepšį laikė abiem rankom, prigludusiom prie šlaunų. Supratau, kad ji gal kelias minutes stovėjo ir žiūrėjo, kaip kasu nuo takų sniegą, lyg dirbčiau kiemsargiu.
       Nebuvau mačiusi tavęs darbiniais drabužiais, pasakė Indrė.
       Ar toji naujoji kanadietė dar neišvažiavo?
       Aurelija?
       Gūžtelėjau pečiais. Nebuvau įsidėmėjęs Indrės velionio vyro ir jo pirmosios žmonos dukters vardo.
       Dar neišvažiavo.
       Gyvenat ir švenčiat?
       Vakar iš tikrųjų šventėm. Tačiau negėrėm. Nekėlėm nei šušerų, nei šalašų.
       Pakreipė galvą.
       Netiki? Jeigu netiki manim, tikėk nuotoliniu valdymu.
       Nuotoliniu?
       Turi mano buto raktus. Ir vidurnaktį, ir paryčiais gali patikrinti, ką veikiu. Privalau būt atsargi.
       Hm. Apie netikėtus įsiveržimus nepagalvojau.
       Pagalvok.
       Ar žinai? Jau trys mėnesiai nebėra sąvokos d e g t i n ė . Briuselis išreikalavo, kad degtinę vadintume v o d k a .
       Briuseli tu, Briuseli…
       Indrė, vis paslidinėdama išžergtom kojom, apledėjusiu šaligatviu tolo nuo manęs nuleidusi galvą. Aš valiau takus ne prie jos namų. Tai ją skaudino.
       Grįžau į nejaukų butą dar labiau sudirgęs. Graužė sąžinė, kad esu neryžtingas ir nuolaidžiauju žmonai, kuri, nors ir sutiko išsiskirti teisme, tačiau nenorėjo parduoti mūsų didelio buto.
       Ištraukiau iš sieninės spintos plastikinį maišelį, kurį išsinešiau iš palatos, kai mirė tėvas.
       Dėliojau tėvo drabužius į krūveles: viršutiniai, apatiniai, skalbtini, dar nauji ir švarūs. Nemokėjau apibūdinti, ką jaučiau.
       Mėlyna striukė. Juodos milinės kelnės – be diržo, be petnešų, į kilpeles įverta marlinė susisukusi ir jau nebešvari juostelė.
       Pilkas persagstomas megztinis su kišenėmis. Mamos numegztas.
       Juoda vilnonė kaklajuostė. Paslaptinga. Ja pasismaugti bandė ne mirtina liga sirgęs tėvas, o jį slaugiusi slaugutė, nusivylusi gyvenimu, kurį sutrypė senas storžievis jūrininkas.
       Balta megzta kepurėlė. Julita ją numezgė įsčiose nešiojamam kūdikiui, kuris taip ir negimė, ir nuo to laiko Julitos ir mano požiūriai į gyvenimą ėmė vis labiau nesutapti.
       Pilkos kumštinės pirštinės. Tėvas kalviavo, kol buvo jaunas. Vėliau stengėsi vaizdžiai liudyti, kad kadaise kalviavo, ir nė per speigus nemūvėdavo pirštinių. Jo rankos, kiek atsimenu, buvo randuotos ir pamėlusios. Mama pirštinėm apmovė tik ligos sušaldytas tėvo rankas.
       Drabužinės šlepetės su auliukais, viduj įsiūti balti triušių kailiukai. Nežinau kodėl, tačiau mama augindavo tik baltus triušius. Gražiai krutėdavo triušių snukučiai. O man pašėlusiai gaila būdavo vešlių, tamsiai žalių dobilų lapų, kurie išnykdavo gražiose triušių burnytėse.
       Šiltas chalatas. Man rodos, tokiu pačiu chalatu apsisiaučia Indrė, kai sėdime jos buto balkone – aš rūkau, ji uodžia „vyrišką dūmų kvapą“ ir žiūri man į akis.
       Margos pižaminės kelnės. Vienadienio drugelio, gyvenusio aštuoniasdešimt ketverius metus, apšlapinti sparnai.
       Ritinėlis tualetinio popieriaus – nė nepraplėštas.
       Striukės kišenėj radau rožančių, tamsiai mėlynų karoliukų vėrinį su misinginiu kryželiu. Anot mamos, tėvas jį atsinešė iš tėvų namų ateidamas gyventi pas ją užkuriu. Nesiejau rožančiaus nei su Dievu, nei su pamaldumu, tačiau be išlygų ir įžūliai patikėjau į galvą dingtelėjusia mintimi, kad ir į dausas tėvas iškeliavo gyventi užkuriu. Nenorėjau, kad tėvas visą amžinybę būtų užkurys. Kodėl per tokį ilgą gyvenimą jis nesutiko moters, kuri būtų švelniai išpainiojus iš rožančiaus tėvo pirštus ir į saują įglaudus raktus nuo buto, į kurį gali ateiti ir gali neateiti?
       Pripažįstu, susipainiojau mintyse. Juk raktai, gauti iš bet kurios moters, lemia tik užkurystę, nė vienam vyrui aš jos nelinkėjau.
       Vis dažniau telefonu man paskambindavo pati mama.
       Tėvo trūksta, guodėsi kovo septintą. Kad bent sukežusį kerą galėčiau pasidėti šalia – tuoj patikėčiau, kad tai jis. Apvogė mane, sūnau! Iš malkinės išnešė visas kartis ir ąžuolinius rąstelius. Kas tiek medžių galėjo panešt? Vežimu turėjo vežt! Akla mane laikyt!
       Sumainė tavo mašinos padangas, kurias laikei garaže, kalbėjo balandžio trečią.
       Ten buvo senos padangos, raminau mamą.
       Kūjelius išnešė!
       Kas išnešė?
       Valius Milkeris.
       Gal ne Milkeris? Gal meistrai, kuriuos pasikvietė remontuot mašinos?
       A… jau susipykau su Milkeriu. Paklausiau, kur tie kūjeliai. Kad užsiplieskė!.. Sūnau, visi mano įtarimai pasitvirtindavo. Visada būdavo mano viršus.
       Visada negali būti tavo viršus. Ir virš tavęs – Dievas.
       Nekalbėk apie Dievą. Nebėra padorių žmonių. Visi lipa ant galvos, apsuka, apvagia. Turiu gintis. Turiu apsigint.
       Susijaudino, padėjo ragelį.
       Esu sugniuždyta, pasakė visiškai nusiminusiu balsu, kai vėl paskambino. Milkeris kūjį pakeitė. Tėvas dabar grabe apsivers.
       Aš ją suprantu, pati pusantrų metų po vyro mirties jaučiausi sugniuždyta, išsitarė Indrė. Ir tu ją turėtum suprasti.
       Rūkiau Indrės buto balkone. Pamačiau: iš už namo kertės iššiurpsėjo balandis išskėstais bejėgiais sparnais ir staiga – lyg nematomos visagalės rankos sviestas – trenkėsi į žemę. Dunkt, pasigirdo smūgis. Paukštis suglaudė sparnus, apsivertė ir atsitūpė ant kojų. Jo kaklas buvo kruvinas. Kraują užuodė už pasaitėlio vedžiojamas šuo. Atitempė savo šeimininką prie sužeisto paukščio. Moteris apžiūrėjo balandį – dar gyvas. Įkėlė į alyvų krūmą. Balandis tupėjo ant šakos nejudėdamas. Sutemo. Užėjo naktis.
       Išvažiavau namo. Indrė išlydėjo pro duris tylėdama. Atsimenu ašaras jos akyse.
       Kažkas negero dedasi, kalbėjo telefonu mama balandžio dvidešimt devintą. Milkeris lyg ir norėjo išridenti automobilį iš garažo. Tačiau atvažiavo traktoriukas, iš jo priekabos iššoko keli vyrai. Norėjo priekalą išvežt. Jei nebūčiau pasišaukus į pagalbą Eirošiaus, būtų išvežę. Atėmiau iš Milkerio raktą, užrakinau garažą. Milkeris neprieis prie savo automobilio, kol tu neparvažiuosi. Turi parvažiuoti. Privalai motiną apginti.
       Prisiminiau: tėvas ėjo į bažnyčią per Aleksandrijos miestelio aikštę; pilku švarku, šviesiai rudom kelnėm; vienplaukis; lėtais ir trumpais žingsneliais; rankos, kuriomis eidamas visada tvirtai mojuodavo, kybojo nukarusios prie šonų. Tada nežinojau, kad šis ligos nugaluotas žmogus traukė į bažnyčią paskutinį kartą. Nenutuokiu, ar jam dar užteko jėgų prieiti išpažinties ir priimti komuniją, tačiau neabejoju, kad tėvas jau seniai buvo patyręs, jog žmogus visada yra vienišesnis, nei jam atrodo.
       Išvažiavau žiguliu į Aleksandriją. Kely ir saulė švietė, ir snigo, ir pustė, paskui vėl saulė švietė. O likus iki tėvų namų dvidešimčiai kilometrų, įsmukau į šlapdribos ir rūko maišą. Važiavau lėtai, žirgų traukiama karieta būtų aplenkusi mano automobilį.
       Aleksandrija pasitiko mane apsnigta, kieme kūpsojo tokio pat didumo pusnys, kokias palikau išvažiuodamas po Kalėdų.

       Pabandžiau atpažinti kūjį – ar jis buvo sukeistas, ar ne? Metale įžiūrėjau įspaustą kryželio ženklą. Mano atminty vaidenosi, kad tėvo, nuoširdaus kataliko, kūjy buvo įspaustas kryželis. Galėjo būti įspaustas. Tačiau ar tikrai buvo? Galvos guldyt negalėjau.
       Mamos abi kojos iki kelių mėlynos, išpiltos juodom dėmėm. Nuo sutrenkimų. Susitrenkė kovo vidury nukritusi nuo kopėčių, įleistų į viralinės rūsį. Ėjo žiūrėt, ar tebėra smėlio dėžėj užkasti gintauninkai. Jų nebebuvo.
       Privatizuoja mano namus, kalbėjo mama. Tėvo kalvystės įrankius išnešė. Iš varstoto paėmė grąžtus ir pjūklelius. Pavogė spygliuotos vielos ritinį.
       Mama, kodėl vien tik apie blogį šneki? Kodėl niekuo, nė mažiausia smulkmena nepasidžiaugi?
       Kuo turėčiau džiaugtis? Visi mato, kad esu sena. Ir vis apsuka, apvagia. Nuo pažeminimo tamsu akyse. Einu ir pusiausvyrą laikau. Ar tu supranti? Ne tos senos padangos, ne tie kūjeliai svarbūs. Esu moraliai sužlugdyta. Tai kuo man džiaugtis?
       Kad esi gyva. Kad esi aštuoniasdešimt vienų ir – dar gyva. Kodėl nepasidžiaugi tuo? Kodėl tik blogomis mintimis gyveni?
       Sūnus…
       Pravirko. Supyko.
       Nebekalbėkim, tarė. Nuėjo į vonios kambarį praustis.
       Labanakt, pasakiau prie uždarų durų.
       Neatsiliepė.
       Rytą atėjo Valius Milkeris.
       Žemdirbiai blokuoja kelius, ėmė pasakot. Penki šimtai žmonių stovi ant plento. Stovėjau naktį ir aš.
       Ko jūs reikalaujat?
       Per pigiai moka už pieną. Žadėjo mokėt po šešiasdešimt penkis, moka tik po trisdešimt devynis centus.
       Atsiprašiau Milkerį, kad mama jį apvagino. Apgailestavau. Tačiau norėjau, kad ir jis suprastų senutę ir jos padėtį. Prisiklauso: ten vienišą sodyboj apiplėšė; ten vienišą užmušė. Baimė visąlaik širdy tūno.
       Milkeris sakė suprantąs.
       Mano tėvui tik septyniasdešimt penkeri, o jau nusišneka.
       Atrakinau garažą. Milkeris baigė remontuot automobilį ir išvažiuos.
       Sutaisiau per tėvo šermenis sprogusį vamzdį. Kiaurą dalį išpjoviau, galus sujungiau plastmasine žarna. Suveržiau. Į sistemą įleidau vandens, išleidau iš jos orą. Mama pakūrė krosnį. Kai krosnis įšilo, užsnūdo.
       Rankos po galva sudėtos. Pučia orą, skruostai rausvi. Mama. Visos teisybės apie ją nesužinosi. O jeigu ir sužinotum, neįstengtum jos paaiškinti kitiems. Aleksandrijoj žmonės gerklių vieni kitiems nepjausto, o bijo vieni kitų, lyg pjaustytų.
       Atėjo žemės ūkių surašinėtoja. Surašymo lape – per septynis šimtus klausimų. Ganyklos, kartojo mama vis tą patį žodį. Ūkių surašymas bebuvo vienas tūkstantis devyni šimtai trisdešimtais metais. Tada mamai buvo aštuoneri. Dabar – aštuoniasdešimt vieni.
       Kol surašinėtoja kamantinėjo mamą, katės privėmė trobą.
       Žiguliu nuvažiavau į Dievažėnus. Nupirkau kablių, rankenų, spynų, užraktų.
       Per dvi dienas pakeičiau penkiolikos durų spynas ir raktus. Jeigu Milkeris per tėvo šermenis ir pasidarė kai kurių durų raktus, jie nebetiks.
       Ganyklos, šnabždėjo mama. Ganyklos. Ketinau išardyti tėvo megztinius ir megzti gal kojines, gal pirštines. Bet niekam jų nebereikia. Niekas nieko nebeužsako.
       Amerikos prezidentas per televiziją paskelbė, kad Saddamo Husseino režimas žlugo, nebeegzistuoja. Kad ir kokie skaidrūs būtų įvykiai, jų priežastys skendi tamsoje.
       Paskambinau į Vilnių Indrei.
       Šildymo sistema veikia. Katės vemia. Vaizdiniai – raudoni.
       Raudoni todėl, kad aš pasiilgau elfų, atsakė Indrė.
       Elfozė. Esi vienintelė moteris, serganti šia liga.
       Taip. Chroniukė.
       Vakare ilgai žiūrėjau į užmigusią mamą. Tariausi esąs jos angelas sargas, kuris rytoj vėl išvažiuos, ir mama vėl krūpčios, šokinės naktimis iš miegų, blaškysis po didelius namus ir ieškos tėvo. Ir kaltininkų, kad tėvo niekur nebėr.
       Liūdna, rytą pasakė mama.
       Džiaukis ir liūdesiu, paguodžiau. Štai koks jis gražus – liūdesys! Kaip gelsvas šuo oriai bidzena!
       Ji nuo manęs nusisuko.
       Taip, sakei teisybę, pripažinau. Kūjis pakeistas, nėra gintauninkų, poros kūjelių.
       Matai, staiga atsisuko mama. Nesu aš tokia nusenusi.
       Tačiau nevaikščiok po miestelį kalbėdama: pavogė, pavogė. Neįrodysi, kad pavogė. Neįrodysi, kas pavogė. O vagis ims šnekėt: paklaiko ta senė; ir sūnus sakė, kad vargsta su motina.
       Ar tu taip kam nors sakei?
       Kiti taip sakys. Supjudyt mus norės, jeigu tu visus vaginsi. Aš stabdau tave. Turiu stabdyt. Matyk ir tai, ką žmonės gero tau padaro. O juk padaro. Ir Milkeris padaro. Kas tave stabdys, jei ne sūnus?
       Priekalas, atsiminė mama, jos akys sužaižaravo. Paslėpkim priekalą.
       Nuleidau rankas. Priekalas svėrė gal pusę tonos. Jam iš garažo išnešt reikėjo poros vyrų galiūnų.
       Važiuok, nusiminė mama. Jei kurį rytą nebeatsikelsiu, Eirošius ras. Eirošius kiekvieną rytą apeina našlių kiemus. Pasižiūri, ar atsikėlėm.
       Važiuok, pasakė dar ir kieme. Ir tėvelis išvažiavo manim nepatenkintas. Visiems bloga esu.
       Esi man geriausia mama, nušluosčiau jai ašaras.
       Išvažiavau.

       Arklys! Negalėčiau pasakyti, kada jį pamačiau – ar kai jis tebebėgo per pievą, ar kai jau priekinėmis kojomis kasdamas žemę lipo pylimu į greitkelį. Išsyk supratau, kad matau neįprastą reginį. Arklys buvo arba labai įbaugintas, arba kokio nors arkliško šėlo apsėstas, nes bėgo lyg paklaikęs – besiplaikstančiais karčiais perskriejo barjerą, leisdamasis paslydo ant asfalto, viena priekinė koja spriegė į šoną, atrodė, atplyš nuo kūno, ir paskui gyvulys bėgo šlubčiodamas, gal tik trijomis kojomis, gal ir kelio nebematydamas.
       Automobilių srautas, lygiai lyg upė tekėjęs greitkeliu, išskydo, pasidarė sumaištingas. Vairuotojai laviravo, suko čia į vieną, čia į antrą kelkraštį, o iš tikrųjų važiavo vingiais ir puslankiais, kol nesusiprotėjo stabdyti. Tik per stebuklą automobiliai nepradėjo lėkti vieni ant kitų arba trankytis į barjerą.
       Kai eismas ėmė visai stoti, sustabdžiau automobilį ir aš. Išlipęs atsidūriau kelių dešimčių žmonių šurmuly. Rėksmingas, atsilapojęs ir suprakaitavęs vyriškis veikiausiai buvo arklio šeimininkas. Garsiau nei jis šaukė tik barzdotas vyras gelsvu plasnojančiais skvernais paltu. Daugelis iš sustojusių automobilių išlipusiųjų kalbėjosi su kažkuo mobiliaisiais telefonais. Kai atvažiavo policijos ekipažas, aš jau neblogai supratau padėtį. Vyriškis gelsvu paltu buvo veterinaras, jis karščiuodamasis įtikinėjo arklio šeimininką, kad viskas, ką gero jis gali dabar padaryti – pasigailėti gyvulio ir leisti jį nušauti. Mintyse ir aš pritariau veterinarui. Kažkodėl arklio kančią be išlygų atribojau nuo lietuviškos kančių kultūros, kurioje kentėjimas suprantamas kaip katarsis. Mes lyg ir troškome kentėti, tačiau kentėdami nuolatos vieni kitiems guodėmės, keikėme socialinę neviltį, skurdą ir Dievą, kuris leidžia skursti.
       Pustekinis nubėgau prie žigulio, sudrėkusiom rankom tvirtai įsikibau į vairą ir nuvažiavau iš įvykio vietos. Labai bijojau pamatyti arklio egzekuciją. Vis didinau greitį. Net ir dvidešimt ar trisdešimt kilometrų nuvažiavęs, aš vis dar lėkiau daug greičiau nei buvau įpratęs, lyg arklio žūties zona – kokio čia didumo ji galėjo būti, Viešpatie!.. – vis dar nebūtų pasibaigusi.
       Įvažiavęs į miestą sustojau. Vis dar buvau susijaudinęs. Mąsčiau ir apie arklį, ir apie save. Širdį perliejo bjauri nuostaba, kad man buvo vis tiek pat, kur šiame mieste sustoti. Kad ir kur pasistatyčiau automobilį – prie savo namų, prie Indrės namų, prie turgaus ar generalinės prokuratūros, – visur išlipčiau iš jo slegiamas vienišiaus nykulio.
       Gailėjau ir arklio, ir savęs. Gailesčio nesureikšminau, neleidau jam įsigalėti tiek, kad mano gyvenimą paverstų drama be atomazgos. Šaltu protu aš galėjau mąstyti, jog mano gyvenimas iš tikrųjų yra drama, tačiau niekada ir niekur nepripažinčiau, kad ši drama vyksta tik dėl savigailos. Ant šaligatvio nukritę lapai (pernykščiai) man atrodė labiau negu nukritę, šis jutimas labiau nei savigaila buvo surizgęs su mano buvimo klausimais.
       Mobiliuoju telefonu paskambinau Indrei į darbą.
       Tebeposėdžiauju, tarė ji negarsiai. Jei nori, lauk manęs namie.
       Nuvairavau automobilį į stovėjimo aikštelę prie namo, kuriame gyveno Indrė.
       Užlipau į trečią aukštą. Sustojau prie dermatinu apmuštų durų su maža stikline akute.
       Štai, tariau mintyse, svetimos durys. Štai raktai nuo svetimų durų, štai atrakinau šias duris. Pravėriau.
       Pro plyšį tuojau siūbtelėjo į mane liudijimų n a m i e  n i e k o  n ė r a  vilnis, siūbtelėjo ne pasitikti manęs, bet ginti ir apginti nuo manęs šią nesybę.
       Lėtai perėjau prieškambarį.
       Įžengiau į Indrės darbo kambarį. Šiaip jau visur, kur atsidurdavau vienas ir būdavau vienas. Tuštumoje, kurioje agresyvus galėdavau būti tik aš. Dabar agresyvi buvo tuštuma. Ji manęs kratėsi. Indrės bute – kratėsi. Tai jutau ir širdimi, ir protu, ir visomis odos poromis. Atrodė, kad ir gėlių, auginamų vazonėliuose, žiedai ėmė skliausti žiedlapius, lyg būtų panūdę vėl tapti tik pumpurais (o gal ir jais dar nebūti).
       Mano strėnas – gal inkstus? – ėmė krėsti šaltis.
       Išsitiesiau ant sofos. Ant jos atkaltės gulėjo atversta knyga. Perskaičiau pieštuku pabrauktas eilutes. Necituosiu jų. Citata smeigtų į širdį kiekvienam, kuris mylisi ne su žmona, o su kita moterimi, tokių gali būti ir tarp skaitančiųjų šias eilutes. Nenoriu įskaudinti skaitytojų. Užtenka, kad pabrauktos eilutės skaudžiai įdūrė man.
       Dabar strėnas krėtė šaltis, o kaktą tvilkė karštis.
       Neatsimenu, ar ilgai Indrės pareinant laukiau, tačiau kai ji parėjo, aš jau buvau ir susirgęs, ir supykęs.
       Kokia laiminga pasijutau! – džiūgavo Indrė. Pro taksi langą pamačiau: mano lange spingsi švieselė!
       Norėjau Indrei papasakoti apie greitkely veikiausiai nušautą arklį, kuris prorečiais vis šmėstelėdavo mano atmintyje, – čia besiplaikstančiais karčiais skriejantis per barjerą, čia jau patiesęs ant asfalto kruviną koją.
       Bet aš buvau jau supykęs.
       Kas dedasi? – paklausiau. Kai aš tau paskambinu iš Aleksandrijos, tu kalbi taip, lyg bute dar kas nors būtų ir girdėtų, apie ką šnekamės. Tavo balse – jokių emocijų. Tokiu balsu kalbi su tais, kurie tau paskambina, kai bute esu aš.
       Indrė manęs mažai tesiklausė. Buvo susirūpinusi mano sveikata. Davė aspirino tabletę, kad numuštų karštį. Išvirė arbatos, kad sušiltų inkstai ar kepenys.
       Kitaip šneki, kai paskambinu jau iš Vilniaus, kalbėjau aš. Tu džiūgauji ir ulbi. Nutuokiu kodėl. Tikies užsakymo. Suprantama, kokio mano užsakymo tu gali tikėtis, kai paskambinu iš Aleksandrijos?
       Ir vėl ji elgėsi taip, neva nesuprastų, apie ką kalbu. Pamatavo temperatūrą. Žvilgtelėjusi į termometrą atšlijo nuo mano kojų, kurias buvo apkamšiusi šiltu pledu.
       Važiuok namo, pasakė nerimaudama.
       Liga išskiria. Ir mylimą žmogų išvaro iš namų.
       Sirgau dvi savaites. Dar savaitę mano sveikatą gniuždė nuojauta, kad logika pagrįstas tikslas gyventi kartu su Indre tėra iliuzija, kuri pamažėl žlunga.
       Kol sirgau, dažniau nei buvau įpratęs paskambindavau mamai. Jos žiūra į gyvenimą giedrėjo.
       Kodėl manai, kad aš niekuo nesidžiaugiu? – paklausė mama, kai kalbėjomės telefonu gegužės septynioliktą. Džiaugiuosi atėjusia vasara. Prieš eidama miegoti, sutrenktas kojas aptaisau trauklapiais, išteptais medumi. Trauklapius apsiaustau dideliais varnalėšos lapais, juos apvynioju bintu. Ir kojos neskauda. Ramiai miegu.
       Mudviejų pasikalbėjimai tapo dalykiški, aš jau maniau, kad baimė, apsėdusi motiną po tėvo mirties, negrįžtamai atlėgo.
       Bet štai ji pati paskambino man ankstų gegužės trisdešimtosios rytą.
       Jie vėl turi raktus nuo visų durų, pasakė išsigandusi ir suvis praradusi viltį. Eina kiaurai per abu pastatus.
       Mama, nuo baimės durų neužrakinsi, nėra tokių raktų, norėjau pasakyti, buvau pats sutrikęs, tačiau, laimei, nušvito protas, ir aš suvokiau, kad dabar iš tikrųjų vagys kruopščiai pasiruošė ištuštinti tėvų namus. Vagys kantriai – pusę metų – nuteikinėjo kaimynus, kad mano mama nuseno ir jau su vaiduokliais šnekasi. Niekas, Aleksandrijoj niekas nepatikės, kad kas nors neskubėdamas nugvelbinėjo iš mamos raktus ir per mėnesį pasidarė jų kopijas.
       Paskambinau Indrei.
       Grįžau namo prieš penkias minutes, atsiliepė. Išalkus. Burnoje – avokados gabalėlis. Nori susitikt? Kur? Atvažiuosi pas mane?
       Neatvažiuosiu. Per mažai turėtume laiko. Rytoj išvažiuoju į Aleksandriją. Poryt – Tėvo diena, pridūriau nenorėdamas pasakyti teisybės, kodėl taip skubiai išvažiuoju pas mamą.
       Aš atlėksiu, guviai pasakė Indrė. Kur pasakysi, ten atlėksiu. Prie tilto? Prie kino teatro? Į „Vivėją“? Užtruksiu ne daugiau trisdešimties minučių.
       Indrės pasiryžimas susitikti šį vakarą man kėlė nerimą. Prieš kelionę automobiliu nenorėjau per daug išgerti. O Indrė šiandien baigė ilgalaikį ir klampų projektą, kurio, maniau, ji niekada nepabaigs. Indrė norėjo atsipalaiduoti, atsikratyti kelis mėnesius ją slėgusios įtampos.
       Gerai, susitinkam „Vivėjoj“.
       Stengiausi tai pasakyti kuo žvaliau, tačiau žodžius ištariau tyliai, ji galėjo pamanyti – nenoromis.

       Ji atvažiavo į „Vivėją“ per keturiasdešimt minučių. Nauju – kūdikiškai rožinės spalvos – švarkeliu.
       Naujas sijonukas bus tau netikėtumas kitąsyk, tarė.
       Ar nesužinojai, kas ištiko aną balandį? – paklausiau.
       Nesužinojau. Buvau ir užmiršus jį. Dirbau. Dirbau tai, ko nemėgstu, ko nenoriu dirbti. O tu? – pasižiūrėjo į mane Indrė. Ar negirdėjai? Pasaulį išvydo klonuotas žmogus. Ketvirtadienį gimė mergaitė. Keista. Trūksta vyrų, o klonuoja mergaites. Baisu. Klonavimą globoja sekta, kurios nariai tiki, kad žmogus Žemėje yra ateivis iš kosmoso ir neturi sielos.
       Kaip gali gyvas sutvėrimas neturėti sielos? – nusistebėjau aš. Siela yra gyvastis.
       Gurkšnojom baltąjį „Carmen“ vyną, padarytą iš Čilės vynuogių. Valgėm ledus su vaisiais. Gerai, kad prašnekom apie sielą, reikia drąsos apie sielą kalbėti. Įsidrąsinę pasakysim visą tiesą, ką apie vienas antrą slapčiomis galvojam.
       Hm, siela – gyvastis, stebėjosi Indrė. Esi krikščionis katalikas, vaikštai į bažnyčią, o šneki taip, lyg būtum pagonis.
       Kodėl – pagonis? Krikščionys neapibrėžia, kas yra siela. Aš ją sutapatinu su gyvastim.
       Argi krikščionys neapibrėžia sielos? – lyg ir apsidžiaugė Indrė. Man per gerklę lenda visokie kanonai.
       Lenda todėl, kad esi laisvas žmogus, atsakiau aš. Žmogus gimsta laisvas – šį pripažinimą laikau brangiausia krikščionių vertybe. O kas, anot jų, yra siela? Aš nežinau. Šventoji Dvasia – rūkas. Dievo meilė – dar tirštesnis rūkas. Mano žiūra bent paaiškina, kam reikalingas kūnas, kodėl jame vyksta cheminės reakcijos. Nežinom, kas yra elektra, bet žinom, kad ji yra tik laidininke. Nežinom, kas yra gyvastis, bet žinom, kad ji gali būti tik kūno sukurtomis aplinkybėmis.
       Ajajai! Tu – grynas materialistas!
       Ne. Aš žiūriu pro adatos skylutę, stengiuosi įžvelgti, kas yra už mirties nubrėžiamos ribos. Ir sakau: siela yra gyvastis.
       Ką čia šneki? Anot tavęs, sielą turi ir žolė, ir balandis, ir bakterija? – Indrė lėtai purtė galvą. Stebiuosi, kad tavo galvoj taip gražiai dera laisvumas, revoliucingumas ir kanonų laikymasis.
       Kokių kanonų aš laikausi? – suklusau.
       Pavyzdžiui, santuokinės priesaikos. Tu jos laikaisi.
       Kai priesaika tapo vienašalė, aš jos nebesilaikau.
       Tačiau žmonos tu niekada nepaliksi!
       Aš jau palikau ją. Jeigu nebūčiau palikęs, dabar nesėdėčiau su tavimi.
       Aš dvigubo gyvenimo negyvenu. Sakau tau: jeigu mano vyras prisikeltų iš numirusių ir ateitų prie šio staliuko, aš nueičiau su juo. Palikčiau tave. Kad ir kaip blogai su vyru gyvenau, aš jį mylėjau ir dabar tebemyliu.
       Ir dabar, šią valandą? – žiūrėjau į ją apstulbęs. Kaip tai turėčiau suprast? Kad visi tavo meilės žodžiai man buvo tik melas?
       Ne melas! Aš nesu nekrofilė. Bet jeigu mano vyras būtų išgyvenęs, aš nebūčiau palikusi jo dėl tavęs.
       Indrė išgėrė taurę vyno iki dugno.
       Mano visi artimieji mirė laiku, pareiškė. Tėvas – šlovės zenite, mama – sulaukus senatvės, dar ori.
       Ar turi galvoje ir savo vyrą?
       Taip. Ir mano vyras mirė laiku. Pasiligojo. Nebenorėjo gyvent.
       Laiku mirsiu ir aš, pasakiau ir atsistojau.
       Maniau, kad ji pasiliks prie staliuko. Tačiau su manimi į gatvę išėjo ir Indrė. Buvau susijaudinęs. Blogai galvojau apie Indrę. Ji atlėkė susitikti su manimi nespėjusi kąsnio nuryti. Norėjo parsitempti mane namo, atsidurti ant debesų meilės įnyky. Neapkenčiau jos. Dar labiau neapkenčiau savęs, kad esu tižena.
       Gatve žingsniavome oriai.
       Praėjo penki mėnesiai, kai aš tau daviau buto raktus, pasakė Indrė. Tačiau parėjusi nė karto neradau tavęs.
       Kartą radai.
       Tai nebuvo netikėtumas. Žinojau, kad rasiu.
       Tavo meilė buvusiam vyrui yra plyšys tarp mudviejų. Tu reikalauji, kad aš elgčiausi taip, lyg šio plyšio nebūtų. Tai man – didelis netikėtumas.
       Apie ką tu šneki? Meilė mirusiajam nėra plyšys!
       Netiesa, tvirtai pasakiau. Mirusįjį tebemylinčios moters meilė kitam, dar gyvam, tėra poreikių tenkinimas. Tėra supratimas, kad dviem nukaršti – lengviau. Galiausiai – tai tik vienatvės baimė. Ir nuo šiol aš laikysiuos atokiau nuo tavęs.
       Pamačiau atvažiuojantį jos autobusą. Man palengvėjo.
       Vertinu logiškus paaiškinimus, įšokdama į sustojusį autobusą tarė Indrė. Linkiu geros Tėvo dienos. Ir kvailų apeigų.
       Autobuso durys triukšmingai užsidarė.

       Buvo ir Tėvo diena, ir Šeštinės.
       Mama ir aš buvom užpirkę mišias už tėvo sielą, tačiau į bažnyčią nėjom. Tempėm į slėptuvę priekalą. Iš garažo. Per kiemą. Manėm: kaimynai išėjo mišių, niekas nepamatys, kur priekalą paslėpsim.
       Man skaudėjo širdį. Buvau atsitolinęs ir nuo Indrės, ir nuo savęs, ir tarytum iš šalies mačiau: mažulytė senutė, apsibintavusi sutrenktas kojas, ir jau senyvas jos sūnus – čiuplas, netvirtas vyrutis – dviese tempia gal pusę tonos sveriantį priekalą; varge, varge, kloja ant žolės lentas, nutempia jomis priekalą kelis metrus, vėl kloja lentas, vėl tempia – akys ant kaktų lipa, gyslos smilkiniuose pampsta.
       Padėk Dieve, išgirdom moterišką balsą.
       Rožės balsą.
       Moteris stovėjo atokiai nuo mūsų, basa, jos kojų pirštai išsiskėtę krutėjo žolėje.
       Iš kur čia išdygai, Rože? – parklupo ant lentos mama.
       Kunigas per pamokslą ėmė bartis. Sako, retai bažnyčią lankom. Esam krikštyti pagonys. Tie „pagonys“ uždavė man širdį. Išėjau kur akys veda.
       Ir atvedė, ar ne? – pyktelėjo mama.
       Rožė žiūrėjo į sunkų aprūdijusį priekalą ir negalėjo suprasti, kaip dvi dvasnos jį patempia.
       Kai moteris pravėrė lūpas, ant jų žaidė lyg šypsena, lyg liūdesys.
       Jei jau tokį sunkulį nuo žmonių slepi, verčiau visą namą paslėpk. Visą sodybą.
       Paslėpsi!.. Kur ją paslėpsi? – sušuko ir atsiduso mama.
       Padek.
       Pirma savo namą padek! Kodėl nepadegi?
       Gerai, tarė Rožė. Padegsiu.
       Ir nuėjo basa per žolę.
       Ir naktį padegė savo namą. Ir gaisro liepsnoms pleškant nenustojo džiaugtis gyvenimu.
       Padegėlių žmonės pagaili, kalbėjo Rožė, nutvieksta gaisro ugnies. Padegėliams žmonės širdį parodo.
       Bene tu, Rože, manai, kad pensione tave kokie nors futbolininkai apspis? – ir pykdamas, ir šaipydamasis paklausė Eirošius.
       A! Futbolininkai man neberūpi, atsakė Rožė. Man įdomesni treneriai.
       Paskambinau Indrei. Ją sujaudino žinia, kad našlių gatvė Aleksandrijoj pradėjo degti.
       Dovanok man, tarė, užvakar buvau nemandagi. Nekalbėkim daugiau apie tai.
       Kur mudu einam? – nevalingai paklausiau. Ar nejunti? Mudu einam skustuvo ašmenimis.
       Mano buto raktus turėsi iki gyvenimo pabaigos.
       Man nereikėjo tavęs pamilti.
       Raktus turėsi iki gyvenimo pabaigos, vėl pasakė Indrė.
       Po gaisro Aleksandrijoje ėmė krikti mano nervai. Mama niekada nė žodžiu neprasitarė, kad įkandin Rožės padegs savo namus. Tačiau aš neturiu nė vieno logiško paaiškinimo, kodėl mama negalėtų namų padegti.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt