|
<< Atgal
AISTĖ BIRGERĖ
Rašytoja, kuri sunkiai
vaikščiojo...
Daugiau nei prieš tris dešimtmečius, 1972 m.
rugpjūčio 2-ąją, Ieva Simonaitytė, tuomet jau žymi lietuvių literatūros rašytoja,
laiške jos kūryba itin besidomėjusiam žurnalistui Vytautui
Kalteniui rašė: „Kaip rašytojas tu pasiektum labai daug. Bet atmink Ničės
žodžius: „Kas kartą norės nuskambėti, tas ilgai turi savy tylėti. Kas sykį norės
sužaibuoti, tas turi pirma debesim būti“. Neimk į galvą mano nuomonę, gali būti ir
kitaip. [...] Skauda ranka. Labanakt!“1 Šią kolegišką
(ir kartu labai šiltą, motinišką) rašytojos repliką jaunam, savo kūrybinį kelią
tik pradėjusiam literatui, šiandien – minint jubiliejinę I. Simonaitytės 110-ies
metų sukaktį – galima perskaityti ir kaip nuorodą į bendresnę asmens individualumo,
jo savitumo ir beveik visada problemiško viešumo temą. Laisvai pasirinktame ar
aplinkybių nulemtame žmogaus atskirume, jo egzistencinėj tyloj (ilgame buvime savy)
sutelkta individuali patirtis, ypač jei ji kūrybinga, iš tiesų gali tapti asmens
tapatybės šerdimi, savitos jo kalbos pradžia, atskiru ir įdomiu balsu. Tačiau
paprastai taip atsitinka tik tuomet, kai pateisinamos kelios kultūrinės komunikacijos
sąlygos. Pirmiausia, tyloje savo patirties debesį tvenkęs žmogus turi prabilti –
imti viešai kalbėti apie tai, ką jis patiria ar patyrė kaip labai atskirą ir
specifišką, neabejodamas, jog tokia kalba bus visuotinai reikšminga. Toks pasiryžimas
naikina abejonę dėl patirties, įgytos, kaip dabar madinga sakyti, nuošalės zonoje,
svarbos, formuoja jos universaliąsias reikšmes, plečiančias individualaus patyrimo
ribas. Tuomet kultūros viešumoje (nes kam gi daugiau ta atskira ir nuošali žmogaus
patirtis begali rūpėti?) iš tiesų sužaibuoja, atsiveria lig tol nežinoti, atrodę
nereikšmingi, menkaverčiai žmogiškosios patirties klodai. Jei jie įtikinami,
pagavūs, keliantys daugeliui svarbius klausimus, aiškinantys bendros (tik nutylėtos,
slaptos) patirties situacijas – nulyja nebūtinai gausus, bet visad gyvybingas
kultūrinės refleksijos lietus. Daugėja supratimo. Nušvinta.
Tačiau taip atsitinka ne visada. Regis, pakaktų ir
viešosios asmens patirties ekspozė ir dėmesio jai, bet esmingi dalykai taip ir lieka
pasislėpę, nutolę: neaiškinami, todėl – svetimi. Refleksyviosios sociologijos
tyrinėtojas Pierre'as Bourdieu tai vadina komunikacijos įtrūkiu arba kalbėjimo
veikmės pažeidimu. Mat, pasak sociologo, kalbos galią
apibrėžia tam tikras santykis, sukuriantis įsitikinimą žodžių ir tuos žodžius
kuriančio asmens teisėtumu ir veikiantis tik tiek, kiek tie, kurie girdi žodžius,
pripažįsta juos sakantįjį2. Šitaip P. Bourdieu yra
mąstęs apie ilokucinius kalbos aktus, kai klausantieji tiesiogiai ne tik girdi,
bet ir mato kalbantįjį: jo figūra, viešoji elgsena sąlygoja pasitikėjimą (arba ne)
tuo, kas yra sakoma. Tačiau ilokuciniais kalbos aktais gali būti grindžiama ir bendroji
kultūrinės komunikacijos apykaita, ypač tuo atveju, kai į kultūros sąmonės lauką
patenka naujos, jame dar necirkuliuojančios reikšmės, žyminčios plačiau
nereflektuotus žmogaus patirties aspektus. Štai tuomet ir tampa svarbi ne tik
preciziškai aiški kalbančiojo retorika, bet ir skaidri jo viešoji laikysena,
skatinanti patikėti, jog tai, apie ką kalbama, – svarbu, bendra. Priešingu atveju,
pažeidžiami, uždaromi bendrojo supratimo kanalai – nežinomos asmens patirties
diskursai taip ir nepatenka į bendrosios kultūrinės sąmonės lauką, lieka
paradoksaliame jo užribyje.
Ieva Simonaitytė, viena žymiausių XX a. vidurio
lietuvių literatūros rašytojų bei kultūros figūrų, kaip tik ir yra tas paradoksalus
kultūrinės komunikacijos atvejis. Į lietuvių literatūrą ji įsiveržė iš tiesų
tarsi žaibas, nutvieskęs lig tol nežinotus (arba per mažai žinotus) Mažosios
Lietuvos žmonių gyvenimus. Ir neliko nepastebėta. Vytautas
Kubilius, sąžiningasis rašytojos biografas, savo monografijoje teigė: „I.
Simonaitytė kūrė uždarą vieno regiono pasaulį: žmonės čia gimsta ir miršta, myli
ir kenčia, sprendžia universalius žmogaus būties klausimus, neperžengdami šio
regiono sienų“3. Įvairiabriaunė, nevienasluoksnė,
dažniausiai prieštaringa ir aštri žmogaus (dažnai visai šalia esančio) gyvenimo
faktūra buvo pagrindinė I. Simonaitytės kūrinių „medžiaga“, leidusi jai
vaizdžiai kalbėti apie tai, ką vadintume uždaros, itin sutelktos erdvės savitumu
(pavyzdžiui, apie lietuvininkų kasdieninio gyvenimo koloritą) ir tuo pat metu svarstyti
universalias žmogiškosios egzistencijos problemas. Rašytoja nuolat kalbėjo apie kitokią
– įžeistą ir sužeistą, nepastebėtą, pažemintą, savęs nesuprantančią –
žmogaus egzistenciją, vis svarstydama, ar ji turi kokią prasmę? Skvarbiai žiūrėdama
į neįprastus žmonių gyvenimus, jausdama jų vertę, ji ir savo gyvenimą pavertė
įdomiu literatūros tekstu, kuris šiandien, skaitant I. Simonaitytės kūrybos visumą,
atrodo lyg provokuojantis kultūros testas.
Į literatūrą atėjusi kaip originaliai XX a.
lietuvių literatūroje skambantis Mažosios Lietuvos balsas, I. Simonaitytė niekad
neslėpė ir kito savo patirties savitumo – fizinės negalios, skaudžiai jaustos
betėvystės. Iš vaikystės buvusi luoša, dėl kaulų džiovos visą gyvenimą sunkiai
vaikščiojo, todėl didžiąją dalį savo kūrinių („Vilių Karalių“, „Pikčiurnienę“,
autobiografinę trilogiją) parašė nesikeldama iš ligonės lovos, retai išeidama iš
namų. Laiške pirmajai savo biografei Ramonai Dambrauskaitei-Brogienei, kuri lig šiol
yra viena subtiliausių rašytojos gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojų (parengė visus
septynis I. Simonaitytės „Raštų“ tomus), I. Simonaitytė apie
kūrybinio kelio pradžią rašė: „Jeigu prisiminsiu save, tai jūs nieko iš to
neturėsite: aš visą savo mokyklinį laiką gulėjau lovoje, sirgau ir visą savo
amžių buvau ir esu nesveika. Patarėjų jokių neturėjau. Bet ir neatėjo mintis
klausti, kaip rašyti. O rašyti pradėjau 12 metų būdama, lovoje gulėdama arba ant
ramentų vaikščiodama, nieko iš pasaulio nemačiusi. Tai matote iš ko ir kaip pasidaro
rašytojas“4.
Labai anksti dėl fizinio nemobilumo susiaurėjusioj
(bet kartu ir intensyviai priartėjusioj, išdidinusioj svarbiausius žmogaus
egzistencijos dalykus) erdvėj susiformavęs ir spontaniškai prasiveržęs rašytojos
talentas kėlė nuostabą tiek literatūros kritikams ir tyrinėtojams, tiek ir arti I.
Simonaitytės kasdienybės buvusiems. Vincas Mykolaitis-Putinas,
pasirodžius pirmajai Simonaitytės autobiografinės trilogijos daliai „...O buvo taip“
savo dienoraštyje įrašė: „Pavydžiu jai [I. Simonaitytei] darbingumo ir geros
nuotaikos. Šitai luošai invalidei, paliegėlei, tiek gyvenime kentėjusiai. O kas iš
manęs „sveiko“?!“; „Nuostabus jos gyvenimas, nuostabi karjera. Kiek ta moteris
iškentėjo skurdo, ligų ir visokiausių nepalaimų! Įspūdingos jos autobiografinės
knygos. Ir tokių aukštumų pasiekė atsitiesusi mūsų literatūroje!“5
V. Kubilius savo monografijoje, aptardamas „Aukštujų Šimonių
likimo“ kūrimo aplinkybes, taip pat neslėpė nuostabos ir pabrėžė fizinės negalios
nuolat komplikuojamą romano rašymo procesą: „Pastovūs skausmai, ligonio savijauta,
kartais vos bepraeina. Sunku berašyti sakinį, kai sopulys krebžda kauluose ir pašoksta
temperatūra. Beprasmiška kurti ilgą romaną, kai gydytojai žada vos porą gyvenimo
metų. Bet kūrybos instinktas nepaiso proto išvedžiojimų. Jis stipresnis už skausmą,
alinančią ligą, neviltį. Jis įsiveržia į vargingą luošos moters gyvenimą kaip
triumfuojanti galybė“6. I. Simonaitytei išties nestigo
kolegų ir bičiulių palaikymo. „Ne vienas mes norėtumėm taip
tauriai ir šviesiai pragyventi gyvenimą, kaip gyveno ir gyvena Ieva Simonaitytė“7, – 1967 m., jau išėjus trims trilogijos knygos, rašė
Raimondas Kašauskas. Fotografė Ona Pajedaitė, su rašytoja
bendravusi paskutinį jos gyvenimo dešimtmetį, savo atsiminimuose buvo dar atviresnė:
„Be tėvo augusi, be namų… šluba, vieniša, šimto ligų kamuota. Matyt, galinga
dvasia ar kipšas koks tūnojo ten viduje, kad nepalūžo ir brovėsi per visas užtvaras.
Nei bėdos, nei ligos neįveikė. Pasičiupo už ragų tą gyvenimą, įsikinkė –
tempk, bjaurybe!.. Ir šis tempė. Liaudies rašytoja. Tiek knygų! Sodyba kokia! Bent
stiprybė moters!“8 Ir vis dėlto, skaitant I.
Simonaitytės gyvenimo ir kūrybos įvertinimus, kyla klausimas, ar iš tiesų tuometinė
kultūrinė aplinka, XX a. vidurio ir antros pusės literatūros kūrėjų bendruomenė
suprato, ką reiškia būti neįgalaus kūno rašytoja, kurti ir gyventi uždaroje bei
suspaustoje aplinkoje, nepatiriant aktyvesnės kūno kinestetikos, paprastai žadinančios
ir palaikančios asmens kūrybines galias.
Vartant autobiografinės trilogijos knygas („...O
buvo taip“, „Ne ta pastogė“, „Nebaigta knyga“), R. Brogienės itin kruopščiai
parengtus rašytojos laiškus, išleistus VII „Raštų“ tome (2003), neblėsta
įspūdis, jog I. Simonaitytė sąmoningai eksponavo savo kaip neįgalaus kūno moters ir
neįgalaus kūno rašytojos tapatybę ir taip nuolat tikrino kultūros ribas – ne vien
literatūroje, bet ir kasdieninėse gyvenimo situacijose. Ir kaip tik pastarosiose ne
visada būdavo adekvačiai suprasta. Regis, kultūros atmintyje išlikęs aštrus ir
komplikuotas rašytojos charakterio vaizdinys („Aš Simonaitytė ir man viskas tur būt!“)
dažnai rėmėsi į paprastus, kasdieninius jos neįgalaus kūno fizinius poreikius. Tai puikiai iliustruoja kad ir 1948 m. balandžio 13 d. rašytas I.
Simonaitytės laiškas tuometiniam Rašytojų Sąjungos sekretoriui Romui Šarmaičiui:
„Jau pradėjau romaną apie šiuos laikus <...>. Ne tik pradėjau jau, bandau. Bet
man reikia įspūdžių, man reikia susitikti su žmonėmis. Juk kiekvienas rašytojas
žino, ko reikia, norint ką nors priimtino parašyti. O aš dabar jau daugiau kaip metai
kaip buvau, galima beveik sakyti, prie lovos prirakinta. Taip ir pasidarė mano horizontas
per daug siauras, gyvenimui taip sparčiai bežengiant pirmyn. Dabar atrodo, kad sveikata
gerėja, tai ir noriu rimtai pradėti darbą, gal ir kur pasivažinėti. Į Klaipėdos
kraštą tikrai noriu važiuoti“9. Iš
Rašytojų sąjungos prašydama mašinos, geriau „Volgos“ ar „Pobedos“, nes „Moskvičius“
man toks mažas, kad niekaip negaliu įlipti ir ištiesti savo skaudančią koją, ir dar
blogiau, stačiai kančia, man iš jo išlipti“10, pinigų
vaistams ir naujai rašomajai mašinėlei, I. Simonaitytė, viena vertus, iš tiesų
naudojosi „nusipelniusios rašytojos“ statusu, kita vertus, savo labai buitiškų
reikmių nuorodomis tiesiogiai bylojo apie uždaroje erdvėje gyvenančio žmogaus
kūrybines galimybes ir jų realizacijos specifiką. Naujos patirties, gyvų įspūdžių
ilgesys, plečiantis ne tik fizines, bet ir mentalines individualios erdvės ribas, vertė
rašytoją nuolat peržengti savo fizines ir socialines galimybes. Tai matyti I.
Simonaitytės korespondencijoje, įvairiose kalbose. Tačiau bene įspūdingiausiai šis
nuolatinis fizinių ir psichologinių ribų perženginėjimo procesas atsiveria
autobiografinėje trilogijoje, kurioje dokumentika ir patirtis, interpretuojama
kūrybinės sąmonės, pasirodo kaip įdomi uždaroje aplinkoje brendusios neįgalaus
kūno moters ir rašytojos savivoka, žyminti kūrybinių impulsų genezę ir viešosios
elgsenos logiką.
Bandant suprasti, kaip, iš kokių jutiminių ir
psichologinių impulsų formavosi I. Simonaitytės kaip neįgalaus kūno moters ir
rašytojos tapatybė, kurios ji niekad neslėpė, bet atvirkščiai – visados
pabrėždavo, verta atidžiau žvilgtelėti į jos autobiografijos pradžią simbolišku
pavadinimu „Atradimas“. Pradedama refleksyviu asmens sąmonės blyksniu,
nušviečiančiu kasdienines (rutiniškas) kultūros, kurioje bręsta individas, formas. Autobiografinio romano pradžioje pagrindinė herojė Ėvė iš miego
pabunda kaip neveiksnus infanto, kuriam tenka įžengti į iš anksto nustatytą
tvarką: „Jinai [čia ir toliau kursyv. aut.] pabudo iš gilaus gilaus miego.
Pabudo staigiai, tarsi kas, už rankytės paėmęs, ją būtų stipriai papurtęs“11. Kultūrinės psichologijos požiūriu reikšminga yra tai,
jog romane neįgalaus kūno moters tapatybės istoriją autorė pradeda pasakoti nuo „staigaus
pabudimo“, kaip sąmonės lūžio momento: „Bet šį kartą jinai pabudo iš
vidurnakčio miego su kažkokia mintim, tarsi gyvu sapnu…“ (p. 7). Pastarasis momentas
I. Simonaitytės autobiografinę trilogiją susieja su bendrąja kultūrinio sąmoningumo
kaitos paradigma, kuriai priklauso ir žymiausi feministinės minties veikalai, tuo metu
(ar vėliau) pasirodę Vakarų Europoje. Feminizmo teoretikė
prancūzė Hélène Cixous savo esė „Išėjimai“ (1975), rašytoje penkiolika metų
vėliau nei I. Simonaitytės „…O buvo taip“, taip pat kalba apie moteris, kurios „lyg
gražuolės miega laukdamos, kol atėję princai jas pažadins. Savo lovose, savo stiklo
karstuose, savo vaikystės giriose kaip mirusios. <…> Dauguma pažadintųjų
moterų vėliau prisimena miegojusios, buvusios užmigdytos. <…> Jos
atsikelia – baigiasi sapnas – tęsinys jau priklauso sociokultūrinei sričiai…“12 Įdomu, jog I. Simonaitytė, beje, ne vienąsyk atvirai
deklaravusi savo simpatijas feministinėms nuostatoms, autobiografinio kūrinio pradžios
akcentu moters tapatybę ima plėtoti nuo skaudančio kūno motyvo. H. Cixous miegančias
moteris pažadina vyras, I. Simonaitytė Ėvės suvokimą, „kad esanti“, lygina su
fizinio skausmo pojūčiu. Su skausmu susipynęs kūno jutimas aktualizuoja ir mažos
mergaitės egzistencinę savivoką: „Ką gi: jinai pajuto, kad esanti. Tai buvo
taip keista, tarsi skaudėtų. Bet neskaudėjo, ne, tiktai… kaip kitaip pasakysi!“ (p.
7). Tai visai I. Simonaitytės kūrybai būdinga retorika: subjektyviam kūno jutimui
įvardyti dažnai pritrūksta žodžių – „kaip kitaip pasakysi“. Tačiau šiuo „tarsi
skausmo“ akcentu, individualizuojančiu kūną ir aktyvinančiu mergaitės sąmonę, I.
Simonaitytės tekste ir pradedama neveiksnaus objekto tapimo veikiančiuoju subjektu
istorija, kuri vėliau taps daugiasluoksniu ir įvairiaplaniu pasakojimu.
Autobiografinės knygos pradžios epizode iš miego
pabudusi Ėvė patiria nuostabą – maksimaliai intensyvaus santykio su aplinka
būseną: „Jinai atsisėdo lovoje ir, apsižvalgiusi po kambarį, labai nustebo.
Viskas atrodė taip nauja, taip niekada nematyta, taip gyva ir viskas kažkaip kitaip. O
juk kasdien buvo mačiusi vieną ir tą patį vaizdą, vieną ir tą patį kambarį“ (p.
7). Psichologai tokią būseną aiškina kaip žmogaus pasaulėvaizdžio formavimosi
pradžią. Alfredo Adlerio teigimu, vaiko tarsi pirmą kartą
pamatomi jau regėti vaizdiniai intensyviausiai formuoja jo vizualųjį pasaulėvaizdį,
kurio neprilygstamos reikšmės yra ilgalaikės ir nekintamos13.
Į aplinkos vaizdinius, kaip į tam tikrus sąmonės dirgiklius,
paprastai reaguojama „jutimo organais, užmezgančiais neišardomus ryšius su išoriniu
pasauliu“. Iš šių pėdsakų formuojasi vaizdinių ir prisiminimų pasaulis14. Galvojant apie tai, kokiais vaizdiniais romane I.
Simonaitytė skaitytoją įvesdina į savo „prisiminimų pasaulį“, atrodo
reikšminga, jog Ėvė iš daugumos kambaryje esančių daiktų (stalo, lango ir kt.)
pirmiausia išskiria lovas („ir tas lovas ji visas pažįsta, o tačiau atrodo,
kad dabar pirmą kartą jas mato“, p. 8) kaip labiausiai su savo, neįgalaus kūno
moters patirtimi susijusį vaizdinį.
Kaip žinoma, lovos semantika feministinėje
literatūros kritikoje yra itin svarbi. H. Cixous savo esė „Išėjimai“
ją aptaria kaip vieną iš pagrindinių moters kelionės svarbiausiomis gyvenimo
patirtimis simbolių: „Bridebed, childbed, bed of death: vestuvių lova, gimdyvės lova,
mirties patalas – tai moters kelionė, tokiu būdu ji patenka (iš lovos į lovą) į
Joyce'o „Ulisą“. <…> Ji klajoja, tačiau gulėdama. <…> Tai moters
kaip kūno kelionė“15. Lova – vienas iš
intymiosios moters patirties archetipų – yra I. Simonaitytės Ėvikės santykio
su aplinkine erdve centras. Šaltą žiemos naktį būtent lovoje Ėvė įsižiūri į
šalia jos esančius skirtingus gyvenimo modelius, kurie plėtojasi nuo vaisingo moters
gyvenimo ciklo ritmikos (prie pat stubos angos, „kuriai priešais sienoje kabo laikrodis“,
Ėvė mato gulint dėdę ir tetą, „prie jų lovos stovi vygis. Tame vygyje guli mažas
vaikutis – Ilžikė“, p. 8) iki vėstančio gyvastingumo – sergančios senolės
aimanų („silpnu balsu iš kitos lovos atsiliepė mamukas“, p. 17). Čia Ėvikė „atranda“
ir savo fizinę, kartu ir sociokultūrinę erdvę: „O toje stubos pusėje, kur tik retai
teįšviečia saulė, stovi dar viena lova. Ta lova labai plati. Ji tokia plati, kad joje
galėtų sugulti daug žmonių. Toje lovoje guli jinai su ja. Jiedvi guli taip, kad
nesiekia viena kitos. <…> jinai guli prie sienos, o ji prie krašto. Ir
tarpas tarp jų toks didelis, lyg čia kažkas būtų gulėjęs ir išėjęs, ir daugiau
nebegrįžta. O tačiau jo vis dar laukiama“ (p. 8).
Lovoje, kuri Ėvei yra vienintelė jos
autonomiškumą sauganti erdvė, mezgasi ir I. Simonaitytės autobiografinės patirties
pasakojimas. Erdvinėmis lovos charakteristikomis (ji plati, bet pustuštė) ir
joje esančių kūnų santykiu I. Simonaitytė meistriškai atskleidžia kitokią
Ėvikės ir jos mamos Ėtmės socialinę situaciją. Lovoje motina ir duktė guli taip,
„kad nesiekia viena kitos“, yra atskiros, esančios pačios sau, paliktos tėvo ir
vyro („gulėjęs ir išėjęs“) – patyrusios pirminio šeimos vientisumo įtrūkį.
Simbolinis disonansas, prasminė atskirtis – nuo pirminio lovos, kaip šeimos simbolio,
vaizdinio iki jo aižėjimo – Ėvę skatina ieškoti ir kitokių savo tapatumo
atramų. Šis aspektas yra reikšmingas, galvojant apie tai, kokiais vaizdiniais kaip
esminio patyrimo branduoliais yra modeliuojamos asmens tapatybės strategijos, kuriose
ryškėja ilgai represuota rašytojos patirtis. Psichoanalitikai yra daug rašę apie
vadinamuosius „represinės patirties gynybinius mechanizmus“. Apibendrindama
jų koncepcijas lenkų pastoracinės psichologijos tyrinėtoja Zenomena Płużek16 teigia, jog „represija yra visų gynybos mechanizmų
pirmeivė. <…> Ji ypač stipriai veikia ankstyvuoju gyvenimo periodu (iki
penktųjų gyvenimo metų), todėl daugelis ankstyvosios vaikystės konfliktų lieka
įstumti į pasąmonę (Freudas). <…> Psichoanalitinėje terapijoje labai svarbu
išsiaiškinti to ankstyviausiojo gyvenimo periodo potyrius. Mat
pastebėta (Breueris, Charco, Freudas), kad išstumtųjų turinių įsisąmoninimas „atneša
pacientams palengvėjimą“17. Kurdama simbolinį lovos ir
joje gulinčių motinos ir dukters vaizdinį, I. Simonaitytė
skaitytojui ne tik pristato Ėvikės psichologijos priešistorę, bet ir „atranda“
(simbolinė autobiografinės trilogijos pradžia – „Atradimas“) kažkada išstumtus
savo patirties turinius18. Pastarųjų svarbą paryškina ir
romano epigrafu pasirinkta A. von Chamisso citata: „Vaizduojuos save kūdikystėj / Ir
stebis pražilus galva: / kaip lankot mane dar, vaizdai jūs, / Kuriuos jau pamiršus
tariaus“ (p. 7). Toji užmiršta ir vėl „atrasta“ patirtis I. Simonaitytės tekste
„stiprinama“ (aiškinama) labai intensyviai: nuo išorinės aplinkos įspūdžio
rekonstrukcijos (tetos, dėdės ir mamuko lovų staiga atsivėręs „kitoks“ suvokimas)
iki daug tankesnių ir skvarbesnių vaizdinių, žyminčių skaudžią pasakojančiosios
patirtį, autobiografijoje tapusią neįgalaus kūno moters savimonės podirviu.
Viena tokių skaudžios patirties nuorodų –
Ėvikės kasnakt išgyvenamas motinos fizinio artumo trūkumas, žymintis nuolat atstumiamo
vaiko jauseną, ir šio trūkumo refleksija: „Jinai galvoja. <…> Taigi
kodėl toks tarpas tarp manęs ir jos? Kodėl aš negaliu prie jos prisiglausti? Kodėl
tie didieji patalai tarp manęs ir jos? Kodėl aš to patalo negaliu nustumti?“ (p. 9).
Motina artimą santykį su Ėvike bando pakeisti daiktų „pertvaromis“ – patalais,
kurie įprasta savo semantika žymi nejudraus kūno lokacijas (ligos, mirties patalas).
Patalai dukterį ir motiną skiria kaip negyvybingo, sužeisto, išardyto meilės
guolio žymuo: „O tą pačią plačiausią lovą, kuri tik jai ir motinai ten
miegant, per vidurį tuščia būna, tartum ko dar laukdama, arba ta tuščia vieta
užpildoma patalų kalnu, – motina labai gražiai pataisė patalus, taip, kad jie
pasidarė tokie dideli dideli, pasipūtę. Tada užklojo labai gražią margą drobulę.
Ir tada už tų patalų, prie pat anos raudonos lentinės sienos, užkišo ir paguldė
Ėvikę. „ – Gulėk tyliai ir nejudėk, nieko nesakyk, neverk, niekam nesirodyk, kad
niekas tavęs nematytų.“ Ir taip už ano be galo didelio patalų kalno Ėvikė buvo
baisiai viena“ (p. 18). Archetipinė vienišos moters erotinės patirties ilgesio (jos
tvarkomi patalai tampa dideli, pasipūtę) semantika išplečiama iki „gėdingo“ tos
patirties vaisiaus – Ėvikės įslaptinimo (ji vis užkišama „už tų patalų“),
kuris į mažos mergaitės sąmonę įsirėžia kaip jos nereikalingumo ir
psichologinio nesaugumo patirtis. Pastaroji, anot A. Adlerio,
dažnai virsta sustiprinto dėmesio poreikiu, nes „saugumo koeficientą vaikas įgyja
siekdamas didesnių nei jam teikiamos garantijų, reikalaudamas labiau tenkinti jo
poreikius, žodžiu, siekdamas pertekliaus daugiau nei reiktų stabilumui, ramiai raidai“19. Šią A. Adlerio mintį paremia ir
Carlo Gustavo Jungo teiginys knygoje „Transformacijos simboliai“: „Mes galime vaikui
nieko neleisti žinoti apie mitus, bet negalime iš jo atimti mitologijos poreikio“20. Taigi – galima gožti ar kitaip menkinti individualią
vaiko (asmens) savivokos vertę, bet negalima nuslopinti tos savivokos ir jos vertės poreikio.
Toks slopinimas dažnai suveikia kaip vienas iš represijos (arba
išstūmimo) mechanizmų, vadinamų „atvirkščiu reagavimu“, kai „ego nesąmoningai
padaro, kad nepriimtini impulsai atrodo panašūs į jiems priešingus“21.
Taip atsitinka „Atradimo“ kulminacijoje. Niekieno
neišgirstas, nesuprastas, nepamatytas, bet dėl to tik intensyvesnis Ėvikės kartojimas
„aš aš“ tampa mažos mergaitės tapsmo veikiančiu subjektu aktu. Nuošalėje, „už
patalų kalno“, Ėvikės kartojamas žodis stiprina egocentrines mažos mergaitės
pozicijas ir, galima manyti, tampa esminiu išėjimo iš jai skirtos teritorijos
(tarp lovos sienos ir nuo mamos ją skiriančio „patalų kalno“) motyvu. Nuo visų
akių paslėpta, nesulaukianti dėmesio mažoji Ėvė savarankiškai ima „atradinėti“
aplinką: viena išdrįsta peržengti įprastas (lovos, patalų) ribas – eina „ant
kibiro“. Kaip tik nuo šio epizodo tekste intensyvėja mergaitės
savojo kūno pažinimas, kuriame „iš pradžių prabyla jutimai“ („basos kojytės
ant šaltos kaip ledas aslos skauda“22), vėliau – jų
refleksija. Iškalbingai rašytojos antrą kartą (tik daug aštriau) pakartojamas kūno
„tarsi skausmo“ motyvas: „Bet aštrūs kibiro kraštai spaudžia šlaunytes,
o basos kojytės ant šaltos ledo aslos skauda… Ne, tai ne skausmas, tiktai kaip kitaip
pasakysi, jeigu jos daugiau negu šąla“ (p. 12). Skausmas tampa adekvačiausia savo ir
kitų kūno gyvasties apibrėžtimi: „Mamukas jau visai visai numirusi, taip numirusi,
kad jos kūneliui jau nieko nebeskauda. Ir jos koja nebeskauda, dėl kurios ji kas naktį
dejuodavo ir „Jėzau, Jėzau“ šaukdavo“ (p. 24). Todėl savojo kūno gyvybingumas
Ėvės tikslinamas iki smulkiausių detalių: „Ne galvą man neskauda, o tiktai kaktą“
(p. 18); „O vieną sykį ta pati šlėga užkrito ant vieno kojos pirštuko ir
kruvinai jį pramušė“ (p. 30). „Skauda, vadinasi, esu“, – taip galėtų būti
įvardyta ne tik „Atradimo“, prasidėjusio panašia mintimi („jinai pajuto,
kad esanti; tai buvo taip keista, tarsi skaudėtų“), bet ir visos I. Simonaitytės
autobiografinės trilogijos leitmotyvas, mezgantis iš kūno patirties kylantį dialogą
su dekartiškąja žmogaus egzistencijos formule: „Mąstau, vadinasi, esu“. Mąstyti
iš skausmu žymimos kūno patirties, vadinasi – refleksyviai būti pasaulyje
turint šią patirtį, suvokti ją kaip savo egzistencijos branduolį, kuris,
besiplečiantis įvairiomis kryptimis, visada išlieka sutelktas.
Vis dėlto „Atradime“ matomesnis simbolinis
fizinio skausmo lygmuo, nurodantis pasakojimo kryptį, kurią išryškina finalinis
dukters ir motinos fizinio artumo epizodas: „Motina Ėtmė jau vėl miegojo. Ėvikei
galiausiai teko į lovą pačiai lipti. Ir jinai prisispaudė prie motinos ir to
patalų kalno. Dabar ne prie sienos ji prisiglaudė, o prie motinos nugaros. Ji buvo tokia
šilta ta nugara, ir kažkodėl tokia miela, kad norėjosi apkabinti. Bet apkabinti nebuvo
galima – rankytė per trumpa. Dėl to jinai ją tik lengvai glostė. Dabar jinai
taip pat atsiminė, kad ten asloje jos kojos šalo ir skaudėjo. Dabar jinai jas
priglaudė prie motinos ir lindo vis gilyn ir gilyn, kol pasiekė motinos kojas, tos buvo
šiltesnės net už nugarą. Taip ji sušilo ir užmigo. Užmigo. Ir rytoj jau bus
žmogumi“ (p. 13). Ėvė į plačiąją lovą grįžta patyrusi savojo kūno fiziką,
kuri jai padėjo suvokti save kaip individualiai veikiantį subjektą. Grįžusi mergaitė
savarankiškai pasirenka kitą savo fizinės padėties poziciją: ji nebegula prie
sienos, apeina ją slėpusį patalų kalną, prisiglaudžia prie motinos nugaros, vėliau
– lenda gilyn prie motinos kojų, kurios „dar šiltesnės nei nugara“. Motinos
artumas maldo Ėvikės kojyčių skausmą, tampa saugia „šilta siena“, kurią, kaip
vėliau prisimins Ėvė, tetos sūnui Kristupinui atstoja tėtis, mergaitei atrodantis
kaip namų gynėjas: „Tėtis jo niekada niekur nepalieka, tėtis visur atidaro jam
duris. Tėtis neleidžia jo skriausti. Niekam, niekam!“ (p. 87). Sinonimiška reikšmių
skausti – skriausti jungtis (tėvas neleidžia skriausti Kristupino –
Ėvei motinos kūno artumas maldo kojyčių skausmą) „Atradimo“ dalyje lyg ir
suteikia išardyto meilės guolio kaip „šeimos lovos“ atkūrimo, nors ir redukuoto
(lieka motina ir duktė) viltį. Tačiau ši viltis pasiteisina tik iš dalies. Ėvė
neįstengia apkabinti motinos – „rankytė per trumpa“, kūnų kontaktas
neužmezgamas, išlieka ir psichologinis nuotolis. „Aš myliu, be galo ir be krašto
myliu savo motiną. Tik to jai parodyti seniai nebegaliu. Yra tarp mūsų siena“ (p.
230), – romano pabaigoje pasakys Ėvė. Taip tarsi patvirtinama dar viena psichologinė
žinia: apie meilę (kaip ir apskritai apie įvairius jausmus) vaikas gali kalbėti tik
saugioje erdvėje. O aplinkoje, kuri romane formuoja mažos mergaitės savivoką,
visišką saugumo pojūtį gali sugrąžinti tik tėvo (ar motinos vyro) buvimas. Tik jis
patriarchalinėje kultūroje atkuria suirusią tvarką, grąžina vaikui ir jo motinai
prarastą visavertiško asmens statusą bendruomenėje – taigi gelbsti ne tiek nuo
fizinės, kiek nuo socialinės mirties.
Galios (saugumo ir visavertiškumo) siekis,
kuris siejamas su tėvo buvimu (arba jo ilgesiu), yra svarbus visos I. Simonaitytės
kūrybos leitmotyvas. Remiantis A. Adlerio kompensacijos teorija,
kūryboje (taip pat ir autobiografiniame romane) tėvas yra betėvės mergaitės „fantazijos
kulminacija – gelbėtojas, pagalbininkas, pavojingo siaubūno nugalėtojas“23. Taip fantazuoja vaikai, kurie yra kamuojami labai stipraus
nevisavertiškumo komplekso, pasmerkti nepritekliams, kenčiantys skriaudas arba
jaučiantys aplinkinių švelnumo stygių. Fantazija yra galios
siekis; fantazuojant išryškėja galios linija, kuri dar sykį patvirtina, kad psichinio
gyvenimo raida įmanoma tik turint tikslą. Tuo tikslu žmonijoje laikomas pripažinimas (Geltung)24. Tačiau įdomu, kad I. Simonaitytė autobiografinio romano
pagrindinei herojai Ėvei pabrėžtinai neleidžia svajoti apie tėvą – kaip pirminio
saugumo ir galios lėmėją. Kristupino tėčio idealizavimas šiame kūrinyje apskritai
yra vienintelis Ėvikės tėvo ilgesio epizodas. Šią situaciją svarbu akcentuoti
todėl, kad romane galios ir pripažinimo pozicijų įgijimas yra pagrindinis pasakojimo
variklis, veriantis vis naujus neįgalaus kūno asmens savivokos rakursus (ir resursus)
bei juose ryškėjančias luošo žmogaus savivokos galimybes. Šios galimybės ne
paneigia galios bei pripažinimo duotybių (jas suteikti gali nekomplikuoti vaiko tėvų
santykiai) svarbos, bet išjudina procesą, kuriame asmuo, labai anksti save suvokęs kaip
kitokį, pasiryžta stoti į negailestingą akistatą su aplinka.
Taigi autobiografinės knygos pradžioje I.
Simonaitytės meistriškai akcentuoti simboliniai lovos vaizdiniai tampa tarsi
pagrindinės herojės „pasąmonės dugnu“, į kurį romane autorė ne vieną kartą
grims, kad turėtų į ką atsispirti, bandydama suvokti save ir savo gyvenimo galimybes. Todėl reikšminga, kad Ėvė užmiega šalia vienišos savo motinos
žinodama, jog „rytoj jau bus žmogumi“ – luoša mergaite, savo patirtyje jau
atpažįstančia „Atradime“ simboliškai įreikšmintus pirminius užribio
ženklus, todėl, kaip ir prieštaringuose H. Cixous „Išėjimuose“, pasiryžusia
išeiti arba sugrįžti „iš toli; iš visados; iš „užribio“, <…> iš
anapus kultūros; iš savo vaikystės25 (kursyv. aut. – A.
B.), tam, kad surastų savo fizinę ir sociokultūrinę tapatybę,
kuri neleistų būti pasyviai, kai „susimąstoma, ką reiškia klausimas: kas tai yra?“26 Taigi „Atradime“ I. Simonaitytė punktyriškai
rekonstruoja daugialypės savo patirties branduolį, atskleisdama, kaip savarankiškai išeinama
(pirmiausia mentališkai – prisimenant, aiškinantis, susivokiant, vėliau – ir
fiziškai) ieškoti erdvės, kurioje, iš rutiniškų artimiausios aplinkos refleksijų
sukūrus savąją tapatybę, galima būtų saugiai pasakyti: aš esu.
Autobiografinės trilogijos pradžioje atskleista
jutiminė neįgalaus kūno moters savivokos formavimosi erdvė I. Simonaitytės gyvenimo
ir kūrybos tekstuose buvo nuolat juntama. Ji esmingai veikė ir rašytojos patirtį –
leido jai skleistis kaip svarbiai ir reikšmingai, jau turinčiai psichologinių atramų
resursus. O jų neįgalaus kūno rašytojai prireikė nemažai. „Esu, anot mano mamos:
varlė be kojos, arba, mandriau tariant: „nejudamas turtas“. Niekur
nenueisi, niekur nepavaikštinėsi laisvai, nuo nieko nepriklausomai. Visur ir visada
reikia kelionės priemonių“27, – ne kartą guodėsi I. Simonaitytė laiške Justui Paleckiui, kreipdamasi į jį kaip į
turintį galios tėvą: „Dovanokite, kad tokiais reikalais ateinama pas Jus, bet juk
Jūs mūsų žemės tėvas“28. Rašytojos kūryboje ir
kasdieninėje korespondencijoje pulsuojantys savivokos modeliai iš esmės bylojo apie tą
pačią socialinį atskirumą ir fizinį nejudrumą patyrusio asmens viešosios elgsenos
logiką. Pagal ją tam, kad viešumoje būtų girdimas lig tol buvusio atstumto ir
nereikalingo asmens „aš“, reikia kalbėti aštria, egocentriška kalba, gerokai
pakeltu tonu. I. Simonaitytės tonas niekados nebuvo tylus – jis privertė atkreipti
dėmesį į kalbančiąją. Tačiau pakeltas rašytojos tonas ne visada leido girdėti
tai, kas yra sakoma. „Tai mat, kokia aš. Esu jau „muziejinis“
eksponatas, tokią visi nori pamatyti, arba tarsi būčiau koks išsigimęs invalidas.
Matai, kaip aš pykstu?!“29 „Muziejinio eksponato“
statusas kultūroje, nors ir žavėjęs savo vertybiniu pripažinimu, nebuvo pakankamas.
I. Simonaitytė siekė gyvo dialogo, visavertės kultūrinės komunikacijos, ne tik savo
kūrinių, bet ir neįgalaus kūno rašytojos tapatybės pripažinimo. Todėl šiandien,
prasidėjus antrajam rašytojos šimtmečiui, verta įdėmiau įsižiūrėti į jos visą
gyvenimą nuošalėje tvenktą neįgalaus kūno moters patirtį, esmingai dariusią
įtaką viešajai tapatybei ir kūrybinei raiškai. Pirmiausia tam, kad atpažintume ir
suprastume skirtingas žmogiškosios ir kūrybinės egzistencijos formas, kurios yra
šalia.
1 S i m o
n a i t y t ė I . Raštai. – T. VII: Publicistika. Laiškai / Parengė ir
paaiškinimus parašė R. Brogienė. – Vilnius: Vaga, 2003. – P. 584. (Atgal>>>)
2 B o u r
d i e u P . , W a c q u a n t , L o ï c J . D .
Ivadas į refleksyviąją sociologiją. – Vilnius: Baltos lankos, 2003. – P. 181–202.
(Atgal>>>)
3 K u b i
l i u s V . Ievos Simonaitytės kūryba. – Vilnius: Vaga, 1987. – P. 31.
(Atgal>>>)
4 S i m o
n a i t y t ė I . Raštai. – T. VII: Publicistika. Laiškai. – P. 460.
(Atgal>>>)
5 Ten pat.
– P. 315. (Atgal>>>)
6 K u b i
l i u s V . Ievos Simonaitytės kūryba. – P. 91–92. (Atgal>>>)
7 K a š a
u s k a s R . Tokia tvirta ir žemiška // Literatūra ir menas. – 1967. –
Sausio 28, cit iš: Kubilius V. Ievos Simonaitytės kūryba. – P. 247. (Atgal>>>)
8 P a j e
d a i t ė O . Ji buvo Simonaitytė. – Vilnius: Regnum, 1997. – P. 10.
(Atgal>>>)
9 S i m o
n a i t y t ė I . Raštai. – T. VII: Publicistika. Laiškai. – P. 416.
(Atgal>>>)
10 Ten
pat. – P. 469. (Atgal>>>)
11 S i m o
n a i t y t ė I . …O buvo taip; Ne ta pastogė. – Raštai. – T. IV. –
Vilnius: Vaga, 1989. – P. 7. Toliau puslapiai nurodomi po citatų. (Atgal>>>)
12 C i x o
u s H . Išėjimai: Feminizmo ekskursai. – Vilnius: Pradai, 1995. – P.
436. (Atgal>>>)
13 A d l e
r A . Žmogaus pažinimas. – Vilnius: Vaga / ALK, 2003. – P. 41. (Atgal>>>)
14 Ten
pat. – P. 41. (Atgal>>>)
15 C i x o
u s H . Ten pat. – P. 436. Lovos semantiką (nuo meilės guolio iki ligos
patalo) savo gyvenime ir kūryboje įspūdingai yra išplėtojusi I. Simonaitytės amžininkė, neįgalaus kūno moteris, žymi Meksikos dailininkė
Frida Kahlos (1907–1954). Būdama aštuoniolikos,
autoavarijoje sunkią stuburo traumą patyrusi menininkė visą gyvenimą kentė didelius
skausmus, sunkiai vaikščiojo, ilgai turėjo gulėti lovoje.
Jos paveikslų, kurių didesnė dalis autoportretai (savo dienoraštyje F. Kahlos rašė: „Tapau save, nes dažnai būnu viena“), stilistika yra
artima I. Simonaitytės kūrinių retorikai: „Spalvingi,
fatališki, tarsi lengvai sukurti, o iš tiesų prisodrinti visa sprogdinančio skausmo“ (K a h l o s F . Grotesques Bodies //
Feminisms, Edited by S. Kemp & J. Squires. – Oxford–New York: Oxford University
Press, 1997. – P. 455–467). F. Kahlos tapyba šiandien
interpretuojama kaip viena ryškiausių neįgalaus kūno
meninė reprezentacijų, sulaukianti vis didesnio tyrinėtojų dėmesio. (Atgal>>>)
16 Pastoracinė
psichologija apima gerokai platesnį nei įprasta manyti (neva tai tik teologijos dalis)
problemų ratą, „Ypač dvasinių problemų, susijusių su
psichinėmis. Šie du procesai – psichinė ir dvasinė raida – glaudžiai susipynę
vienas su kitu“ (P ł u ż e k
Z . Pastoracinė psichologija [Iš lenkų k. vertė A Baliulienė ir E.
Patiejūnienė]. – Vilnius: Amžius, 1996. – P. 8). (Atgal>>>)
17 Ten
pat. – P. 247–249. (Atgal>>>)
18 P ł u
ż e k Z . Ten pat. – P. 249. (Atgal>>>)
19 A d l e
r A . Žmogaus pažinimas. – Vilnius: Vaga / ALK, 2003.– P. 24. (Atgal>>>)
20 Cit. iš:
D a v i d G . Myers. Psichologija. – Vilnius: Poligrafija ir informatika,
2000. – P. 475. (Atgal>>>)
21 Ten
pat. – P. 473. (Atgal>>>)
22 K u b i
l i u s V . Ievos Simonaitytės kūryba. – P. 255. (Atgal>>>)
23 A d l e
r A . Žmogaus pažinimas. – P. 50. (Atgal>>>)
24 Ten
pat. – P. 49. (Atgal>>>)
25 C i x o
u s H . Išėjimai. – P. 440. (Atgal>>>)
26 Ten
pat. – P. 434. (Atgal>>>)
27 S i m o
n a i t y t ė I . Raštai. – T. VII: Publicistika. Laiškai. – P. 419.
(Atgal>>>)
28 Ten
pat. – P. 457. (Atgal>>>)
29 Ten
pat. – P. 596. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|