|
<< Atgal
LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS
Užkasti gyvą
Nuvažiavau į tėvo tėviškę tvarkyti paveldėtos
senelių žemės. Buvę kaimynai paprašė likusios neužgriuvusios ledaunės bulvėms,
morkoms, burokams susidėti. Net nežinojau, kad tokia dar yra. Po karo dvare buvo
stribynas. Kaimynų sūnus pasakoja girdėjęs kalbant, jog tam rūselyje kankindavo
žmones. Naktimis juos negyvus tempdavo pakasti šalia kapinaičių. Sako, iš už
pakelės krūmų kažkas matė, kaip tempė žmogų, kuris dar dejavo. Užkasti gyvą.
Sakau, pasikvieskit kunigą, kad atšventintų tą kapčių. Pažiūrėjo į mane
žmogus nesupratęs, ar čia aš rimtai, ar taip nevykusiai juokauju. Paskui labai
atsargiai, lyg tyrinėdamas, ėmė kalbėti užuominomis apie politiką, laukdamas, ką
pasakysiu. Gal buvo girdėjęs, kad pasidarbuoju spaudoj, kad esu rašytojėlis.
Žinot, sako, visiškai nieko nebesuprantam. Paaiškink mums, žmogau iš
Vilniaus. Jūs ten žinot, bet slepiat, mums nesakot. Žiūrim ir televizorių, ir radijo
klausom, ir laikraščius skaitom. Kuo toliau, tuo labiau niekas neaišku. Nutilau,
neturėjau ką pasakyti. Ar mes, tų kaimo žmonių akyse šviesuomenė, žinom
ką nors daugiau? Ar galim ką nors paaiškinti tam žmogui? Kas ir kokiu tikslu
manipuliavo visuomene, dalydamas ją į elitą ir runkelius, neva šviesuomenę ir
tamsuomenę?
Atsakymai tik nujaučiami. Baisi, paranojiška ir
skandalinga yra šiandiena. Mūsų pačių mintimis ir pastangomis ręsta iliuzija
pasistatyti sau namus, atrodo, ir liko tik graži iliuzija. Tai, ką pasistatėme, nelabai
tinka mums patiems gyventi, nepatogu, nemiela. Ir ne vieną užvaldo toks nemalonus
vaizdinys ar jausena, lyg gyventum kaži kokioje nuolat remontuojamoje lūšnoje, remonto
aikštelėje. Stogdengiai lopo skyles stoge, o žiūrėk suirę pamatai, papuvę
sienojai. Nuo viso to permanentinio remonto ne geriau darosi, o tik didesnis nerimas
smelkiasi, kad niekad ta perestrojkė nesibaigs. Egzistuoti lyg ir įmanoma, badu
nemiršti, pro langų plyšius pūga nepusto, bet kartkartėm pagauni save kvailai
dėbsantį į lagaminą. Bežiūrint į tą išsižiojusį odinį keliauninką ir minčių
įvairiausių į galvą ateina. Jei būtum kiek jaunesnis, radikulito nesuriestas,
nesudilusiais sąnariais, jei gamta ir Dievas nebūtų tau liepęs pabūt šį gyvenimą
lietuviu Lietuvoj, be didelės graužaties susikrautum į tą lagaminą reikalingiausią
mantą ir pasiieškotum sau kitos, mažiau remonto aikštelę primenančios registracijos
vietos. Nuo to žingsnio sulaiko gal tik įsikalta į galvą mintis, kad sykį jau esi
rašytojas, turi prisiimti ir priedermę kalbėti, liudyti, kas skauda, kas atsitikę su
tavo ir artimo dvasia, galų gale guosti ir guostis: Kas gi bus, jei visi mokslų ir
rašto paslapčių ragavę žmonės ims ir pasitrauks vien dėl to, kad čia nebuvo
jiems gera gyventi, neįvertino, nepagerbė, nepamalonino, kad asmeniškai nebuvo jų
paprašyta dar pakentėti ir pasilikti. O mes, įkyruoliai, traukiam kaip toje užstalės
dainoje: Dar neišeisim, dar pabūsim, lyg kam nors tas mūsų pabuvimas dar
būtų labai reikalingas. Sėdi užstalėj šeimininkas ir tyliai piktinasi:
Užsisėdėjai, nusibodai, visiems būtų geriau, kad išsinešdintum. Ką gi, kai
kas ir suprato.
Jau ne pirmus metus stebiu, kaip mūsų žmogelis
reaguoja į paprastą dalyką valstybės kalėdines dovanas, kai ji metų
pabaigoje pamalonina mūsų šviesuomenę premijomis ir stipendijomis. Visados tuos
apdovanojimus lydi tūžmastingi atgarsiai ne tik iš nuskurdintų ir įžeistų žmonių,
pavydžių kolegų, bet ir iš respektabiliosios manipuliatorių visuomenės nuomone
draugijos žiniasklaidos. Jų kalbėsenoje jau atsirado ir naujos formuluotės, esą,
o kas apie tuos iškilius kūrėjus ką nors yra girdėjęs, kad duoda mūsų,
mokesčių mokėtojų, pinigus? Klausimas labai suktai orientuotas į nežinantįjį, kad
jo mintyse sukeltų dar didesnę audrą ir sumaištį, pasipiktinimą, kad visuomenė
būtų dar labiau supriešinta, kad suirtų to minėto remontuojamo pastato rišamoji
medžiaga. Ir žmogelis svarsto: Palaukit, mes iš tikro neįgaliojom rašytojo, kad
jis mums rašytų. Kodėl jam valstybė dovanoja mūsų pinigus? Mes knygyno lentynose
patys pasirinksim, ką pasiskaityti, bet kodėl turėtume išlaikyti vieną ar kitą
įperšamą rašytoją, kurio knygų ir minčių gal mums nereikia? Tas savo pinigus
skaičiuojantis pilietis, taip keldamas klausimą, yra teisus, nes jį taip išmokė
klausimus kelti. Kodėl jis už mūsų, rašytojų, kuriamą egocentrinį šlamštą
turėtų mokėti? Žalieji dar gali pridurti ir savo argumentą, kad nuo rašymo kenčia
miškai. Jei nemeluoja atmintis, tokį pasaulio matymą ir skelbė pirmieji
stašaitiškojo liberalizmo šaukliai: Kultūra yra prekė kaip ir Dirol dantų
pasta. Visa kita mistifikacijos. Rašymas tik paties rašytojo verslo planas, o
rašytojų šviesuomenės išlaikymas neatsiperkantis valstybės projektas. Gal,
jei esam nuoseklūs, tada nemokėkime ir mokesčių Sodrai, o kiekvienas
išsirinkime po 3, 5, 10, 15 pensininkų, neįgaliųjų, menininkų, muzikų, aktorių,
rašytojų ir tiesiai jiems mokėkime savo uždirbtus pinigus. Ir būtų nuostabu tas
skaidrus mecenatiškas veiksmas neapaugtų begale vėžinių kerpių, čiulpiančių syvus
iš kamieno. Konkursų imitacijos, fiktyvūs ekspertai, tarpininkų UAB'ai, fondus
užvaldžiusios chebrytės juk jie nieko nekuria, o gyvi tik todėl, kad stovi
ir tyko išsižioję tame kelyje, kuriuo keliauja pinigai iki kūrėjo. Tai ne kas kita,
kaip juridiškai įteisinta reketininkų armija. Pridėkime dar ir armiją teisininkų,
kurie tokią tvarką pagrindžia juridiškai, taiso ir lopo, kitaip tariant,
šizofrenizuoja sistemą, kad ji būtų patogi visokio plauko pakelės plėšikams. Yra
daugybė būdų menininką ir rašytoją išvesti iš Valstybės šventoriaus, kur jis,
nuolankiai atvožęs kepurę, laukia išmaldos. Tokia šviesuomenei skirta vieta žemina
ir gniuždo laisvą raišką ir valią. Kuriantis žmogus galėtų išsiversti ir be tų
išmaldų, skurdas nėra toks baisus ir nepakeliamas dalykas, lyginant jį su
patyčiomis, nesiskaitymu, nuolatinėmis pastangomis nurodyti kūrėjui visuomenės
autsaiderio vietą. Ir kaip čia neprisiminsi a. a. Gintaro Beresnevičiaus, kuris savo
gyvenimu atliko kraupų rašytojo eksperimentą. Jis patikrino, ar rašant, rašant ir
rašant, leidžiant knygas vieną po kitos, skelbiant refleksijas apie visuomenės ir
Valstybės negalias spaudoje ir interneto svetainėse, žmogus bus išgirstas, suprastas,
su juo ir jo nuomone bus skaitomasi, įsiklausoma, stovės jis toje visuomenės sąrangos
vietoje, kur ir turi stovėti šviesuomenės žmogus. Gintaras desperatiškai provokuodavo
tokią diskusiją, ir tyla, kurios susilaukdavo, neišvengiamai kūrėją stūmė į
rezignaciją. Ir ne vien jį. Po tragiško finalo žurnalistai jau kaip kokie maitvanagiai
supuola knaisiotis: Aha, žmogus turėjo silpnybių, nuniro į bohemą, visi ten tie
kūrėjai Suokalbio ar Trečiojo brolio panaktiniai. Pasipila ciniški
reportažai iš mirties vietų, iš tų pačių namų, kuriuose nemiela buvo gyventi, nes
kas netingėjo juos ardė ir dergė. Nelinksmos mintys, nepadoru būtų palikti vien
klaustukus su daugtaškiais. Dabar rašytojai susirinks į savo eilinį suvažiavimą, jei
bus diskusijos, padūsaus , drąsesni ir neapsikenčiantys dar aistringai ims
agituoti: Gana, laikas kaži ką keisti! Gal sukurs ir kokį nors suvažiavimo
pareiškimą ar peticiją Seimui, Vyriausybei ar net pačiam Prezidentui, paskui
apsiramins ir sugrįš dar ketveriems metams į Valstybės šventorių, vėl
nusivoš kepurę ir nuolankūs lauks permainų. Ir ne šiaip elgetos, bet elgetos su
Menininko statusu. Mano galva, visų šių skandalingų patyčių labai paprastai
galima būtų išvengti. Reikia tik paprasto judesio. Valstybė ne deklaracijomis ar
tuščiažodžiavimu turėtų suvokti, kad kultūra ir ją kuriantys yra tautos harmoningo
buvimo su savimi ir pasauliu pagrindas. Tai suvokus, turėtų būti ir valios veiksmas.
Tarkim, nacionalinėmis vertybėmis yra pripažinti Nacionaliniai dramos, operos ir baleto
teatrai, Filharmonija, tačiau kultūrinė spauda murkdosi bendruose katiluose su begalėm
regioninių, audiovizualinių, internetinių projektų, virš kurių mojuojama skylėto
Visuomenės informavimo įstatymo šakėmis. Kultūros ir kultūrinės spaudos
priedermė yra ne vien visuomenės informavimas, o refleksija ir bendro dvasinio klimato
kūryba. Reikia išlaisvinti kultūrinę spaudą iš to katilo, pavadinto dviem Fondais,
verdančiais nebrangų jovalą. Tada ir kuriančiam, rašančiam žmogui nereikės laukti
valstybinių išmaldų stipendijų ar premijų pavidalu. Jis garbingai ir oriai galės
užsidirbti kultūrinėje spaudoje paskelbtu rašto darbu, honoraru, už kurį galės ir
galą su galu sudurti, ir nuvažiuot į Paryžių.
Metų vidury inteligentijos buvo prašoma atsakyti į
tokią Baltąją anketą, kur buvo, rodos, ir klausimas: Kaip įsivaizduoji
Lietuvą po šimto metų. Nežinia, kodėl tas klausimas man dabar vėl išniro iš
užmaršties. Tarkim, užšaldytų dabar mane šimtui metų, per tą šimtmetį žmonija
gal atrastų būdą, kaip atšildyti. Na jei ne per šimtmetį, tai tegul laiko šaldytuve
ir ilgiau, kol tokį būdą mokslininkai išras. Fantazmas, tačiau nesunku
įsivaizduoti ir situaciją tarkim, sergu nepagydoma liga ir rankose turiu juodu ant
balto surašytą medikų verdiktą: Tau, brolau, liko dvi savaitės, ir kitą
pasiūlymą: Mokslo ir tavo paties labui galime tave užšaldyti neribotam laikui.
Tokių aplinkybių spiriamas ne vienas pasiūlymą pasirašytų. Beveik neabejoju, kad
atšildytas ir išsikrapštęs šimtmečio traiškanas iš akių, pramankštinęs
sušalusius sąnarius, neišvengiamai patirčiau asmenybės katastrofą. Tai nesunku
numatyti. Pakanka neilgam išvažiuoti iš namų, palikus juose tvarkytis kitą žmogų, o
po mėnesio ar pusmečio juose randi perstumdytus baldus, perdėliotas knygas, ir tave
apima panika, kad čia nebegali gyventi, nes tvarka ar netvarka, kurioje mokėjai būti,
yra sugriauta, tavo egzistencijai nebepritaikyta. Ar ne panašiai atsitiko ir su mūsų
išeivija, išsivežusia už Atlanto anos Lietuvos vaizdinius? Išsvajotoji atkurta
Nepriklausomybė ir sugrįžimas į tėviškes ne vienam tapo tragedija, lūkesčių ir
puoselėtos vaizdinių sistemos žlugimu. Iš dalies tai atsakymas ir į klausimą, kodėl
mūsų išeivija negrįžo namo. Per šimtmetį pasikeičia dvi ar trys kartos,
mėginančios maištauti prieš savo pirmtakų vertybes. Atrodytų, kad po šimtmečio
maniškis mentalitetas neturi jokio šanso atrasti bendro vardiklio ir susišnekėti su
tuo, kuris bus, nors skaitome Homerą, Bibliją, Platoną, kitus tūkstantmečių senumo
tekstus ir suvokiame, apie ką jie šneka, taigi susišnekame, vadinasi, yra dalykų,
kurių greitai lekiantis laikas nepaverčia nesuprantamu niekalu. Laikas naikina ir
griauna tiktai tuštybę, netvarius pavidalus. Tad gal neverta dėbsoti į tą
išsižiojusį lagaminą ir pasiduoti katastrofinėms nuojautoms. Jei Lietuvoje nebeliks
atsakingos šviesuomenės ar jos kritinė masė bus per maža, nebebus ir Lietuvos, tad
tiems, kurie čia gyvens, tai daugumai, nebus ir jokios tragedijos. Įstatymai, nurodymai,
įsakymai, draudimai šioje byloje yra ne tiek daug galios turintys instrumentai, jei
supratimas ir valia veikti kyla iš tvirtesnių asmens moralinių įsitikinimų ir meilės
laisvei. Todėl būtina bet kokia kaina išsaugoti šviesuomenę, ir ne rezignuojančią,
nustumtą valkatauti ar smirsti alubarių rūsiuose, bet šviesuomenę, saugojančią
darnos ir sugyvenimo idėją. Tačiau pirmiausia tą rūsiuką, kuriame buvo kankinami
žmonės, rūsiuką, kuris galėtų būti ir dabartinės Lietuvos metafora, būtina
atšventinti, įsileisti ten Dievą, kad dar šiek tiek gyvybės ir dvasios turintys
žmonės nebūtų grūdami po žeme ar varomi lauk.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|