|
<< Atgal
|
TAMARA JABLONSKAJA
N o v e l ė s
Iš rusų k. vertė JUOZAS APUTIS |
Kelias ir iešmininkas
Skrydis
Ghadamis
Į viršų
Kelias ir iešmininkas
Nėra kada pakelti galvos. Nėra kada
pažiūrėti, kaip nežinia kur driekiasi dūmais apsklidusi sankasa. Taigoje brėžiasi
dvi melsvos juostos. Kaip venos.
Gurgžda šiurkštus smėlis. Plačiu pabėgių
grūstuvo noragu jis trombuojamas po pabėgiais, juo užpildomos tuštumos. Ant viršaus
žvyras. Kad tiktai kelias maitintojas laikytųsi. Jeigu jo nebus, tai šitų vietų
niekas niekada nepasieks. Ir gyvenvietės išmirs. O žmones apniks juodos chaotiškos
jėgos.
Grūstuvas kurkia, murma, plėšiasi iš rankų.
Nepaklusnus ir nerangus. Beveik kaip lemtis.
Budrus ir visad teisingas Sidorčiukas įspėja:
Viskas. Tavo laikas baigėsi, perleisk kitam.
Delsiu, laikau iš paskutiniųjų, o grūstuvas
veržiasi į laisvę kaip riaumojantis lenktyninis motociklas.
Tačiau bičiulės nerimsta:
Mesk, nebūk kvaiša. Vaikų negalėsi turėti.
Gal ir teisybė? Atplėšiu nuo rankų ir
neatsigręždama einu šalin. Sėduos ant stuobrio, tuščiomis akimis žvelgiu į
medžius. Tyla užgula galvą, lenda į ausis, po oda. Dreba rankos ir pečiai. Tai ir yra
sunkus fizinis darbas, kurio mieste bijomasi kaip ugnies.
Matai šitą bangą? pirštu į dangų duria
Sonia. Keisis orai. Aišku kaip dieną
Kadaise ji šnekėjo: reikia išvažiuoti. Tenai, kur
toli ir sunku. Nes kur sunku, ten tiesa. Užkasta, nuo visų paslėpta neprieinamoj
vietoj. Kaip Kaščėjaus adata. Ir be jos tarytumei jau niekaip negalima toliau gyventi.
Oras mainosi tiksliai taip, kaip numatė Sonia. Iš
pradžių lengvo vėjūkščio liežuviai lyžteli veidą ir plaukus, paskiau ima badyti
kaklą. Popiet tai jau ne vėjūkštis, o škvalo atbalsiai nuo ledinių jūrų.
Ore lyg parašiutų desantas pasirodo sniegas. Viskas
darosi greitai. Sniegas krenta delno dydžio snaigėmis, aptraukia baltą pasaulį,
aplimpa figūras. Dirbti nebeįmanoma. Sidorčiukas plūstasi, o dėtis nėra kur.
Sudedame instrumentus ant drezinos, ir ji nuvažiuoja; o patys, pasistatę apykakles,
skuodžiam palei geležinkelį prie iešmininko būdelės. Prisispaudus prie sienos galima
pasislėpti nuo vėjų. Kažkas prasmunka į vidų, bet, pažinodami Fediukiną, mes
nesiryžtame. Šito jis nemėgsta.
Lyg kokia balta statula nuo stoties pusės artėja
paniuręs Sidorčiukas. Vadinasi, kol kas išvažiuoti nėra kuo.
Kokio gyvesnio judėjimo šituo vienvėžiu
geležinkeliu nebūna. Kartą per dieną, prisigrūdęs susirūpinusių keleivių juodomis
jūrininkų uniformomis ir civilių, prašliaužia ilgas traukinys į Murmaną. Kartais
jie pamojuoja mūsų pusėn. O kai grįžta prisigurkę druskų ir sočiai prisikvėpavę
šiaurių, tai įžiūri tik artėjančios sostinės reginius, ir daugiau niekas jų
nejaudina. Mums jokio dėmesio, nesvarbu jokios oranžinės liemenės. Be šito šventinio
paveikslo, dar kursuoja menkesnis transportas motovežis ir prekiniai, stabtelintys
pagal susitarimą, bet visai nesustojantys, o tiktai leidžiantys mums įšokti.
Džeržgianti trauklė važinėja pagal
tvarkaraštį, ir jos laukti šlapiu vatiniu dabar reikės ilgai. Kaip amžiaus pabaigos.
Bet atsiveria uždraustosios durys, pro jas išeina
Stepanas, geras paniurėlis žmogus, ir pakviečia į vidų.
Fediukinas leido.
Viduje kūrenasi krosnis. Stepanas atsargiai deda
pliauskas. Pro krosnies plyšelius akinamai žėri ugnis. Skubinuosi nusimesti vatinuką
ir spaudžiu jį prie krosnies kamuoliais į viršų verčiasi garas. Paskui
įsigudrinu jį ištempti ir laikyti prispaudus užpakaliu ir išskėstomis rankomis, o
kartu džiovintis ir nugarą.
Kaip ne žmogus, vis ne kaip kiti, burba
Fediukinas, kabink ant kėdės, pati sėskis.
O kur toji kėdė? Kur čia tu gali sėstis tarp
tų susigrūdusių galvų, rankų ir kojų? Viskas čia kruta, murma, jau lošiama
kortomis, kaži kam jas padėjus ant kelių. Tvanku. Kažkuris neatstoja:
Ir ko tu toks susisukęs, Fediukinai? Dėl ko už
grotų tupėjai? Gal už buitinius?
Aš tau!.. Koks tavo reikalas dėl mano grotų?
Užmigti negali? Tuoj visus išvysiu!
Liaukitės, vyrukai, atsibodo. Ir taip gyvenimo
nėr
Už dviejų mažų langelių kaip siena krenta
sniegas. Stiklai apsitraukia garais.
Kas apdžiūvot, einat į stotį.
Pro suspaustas blakstienas matau visus, taip pat ir
iš katiliuko murziną perlinę košę valgantį Fediukiną. Baigęs jis geria rudą
kvepiančią arbatą, rankove nusišluosto burną ir, žybtelėjęs akimis, ilgai trina
rankas, lyg būtų jas nusišaldęs. Greitai jam reikės pasitikti traukinį. O paskui ir
mes išvažiuosim, nes iš paskos seks prekinis. Vasara baigėsi. Baigėsi nerūpestingi
važinėjimai lengvu kaip žiogas motovežiu.
Mažoj erdvėj nėra kuo alsuoti: sugėrėme visą
deguonį. Atsargiai išsikraustome iš svetingos urkštynės, o taiga jau nusiblaivė ir
įstriži spinduliai apšvietė sunkiu sniegu nuklotą grožybę.
Apdaras visiškai sausas, galima pradėti iš naujo.
Ir pėdinam sau nerūpestingai, godžiomis akimis gerdami pasikeitusį gamtos paveikslą.
Slenkam paskui šmėžuojančią iešmo perkelti einančio Fediukino nugarą.
Per du žingsnius nuo bėgių šėtoniški
šabakštynai ir vėjavartos. Suomių džiunglės. Šakas aplipdęs sniegas paryškina
gaivią žalumą. Pirmapradė tyla. Betgi ant kiekvienos šakos nematomas paukštis.
Jokio pėdsako, o už medžių liūdni žvėrys egzotiškais vardais klydinėja apimti
žiemos rūpesčių. Nešasi ėdesio atsargas. Rausia olas, taiso urvus. Čia kaži kur
užversta vargšė gyvenimo tiesa. Amžinoji tiesa, beprotiškoji Kaščėjaus adata. Jie
gal bus ją atkasę.
Į tankmę nubėga takas. Lenda gal trisdešimt
metrų gilyn, pamažu prapuldamas, ir niekur jis nenuves. Tik paslėps trumpam po eglės
letenomis kadaise tai savo kailiu patyrė bėgliai iš lagerio.
O kelyje ruošiamos permainos. Traukinys į Murmaną
jau artėja, Fediukinas kažką buria su iešmu.
Nuo visko atsiribojęs žmonių prikimštas tamsus
vikšras šliaužia lyg koks sunkus vilkikas. Publika ieško, kur nukreipti be gyvos
dvasios sulaukėjusį žvilgsnį, ir džiūgauja pamatę netikėtą žmoniją. Įdėmiai
skaičiuojame vagonus, jų daug. Neskubėdami jie traukia į vėjuotą jūrų šiaurę.
Jiems dar dvi dienos kelio, o gal ir trys. Pro sopkas, uolas, pelkes, ežerus.
Tačiau kas tai? Sonia skaudžiai baksteli į
šoną, energingai linkteli ton pusėn, kur Fediukinas ir traukinys. Fediukinas kaip
Fediukinas, mažumėlę trenktas seniukas, vos nešokinėja iš džiaugsmo, betgi
traukinys
Kas darosi traukiniui? Nuo iešmo jis pasuka ne vienintele mūsų šiaurės
magistrale, o brūžuoja ratais mirtina surūdijusia atšaka, dar neseniai visą
žydinčią rausvomis ožrožėmis, ir dingstančią gūdžioje taigoje. Beje, toji
atšaka, kaip ir tas takas, veda netoli, tuoj pat baigiasi. Kam ji kadaise buvo zekų
pastatyta, matyt, tiktai lagerių valdžia ir težinojo.
Traukinys mauna kaip Titanikas. Neišvengiama
katastrofa, nesuvokiama žūtis! O tie sėdi viduje kas valgo, kas šypsosi mums.
Fediukinas, nejusdamas, kaip tąsom jį už
rankovės, nulydi traukinį žvilgsniu. Jo veidas lygus, nušvitęs, vos ne išdidus.
Traukinys pravažiuoja, ir jis atsigręžia.
Stingstam nuo jo džiaugsmo. O jis, kaip žmogus, garbingai atlikęs pareigą, tvirtu
žingsniu pasuka atgal prie būdelės.
Dusdami puolame prie stoties perspėti,
papasakoti ir iš visų jėgų klausomės, kas ten, už mūsų. O ten tylu nei
sprogimo, nei smūgių, nei geležies cypimo, nei šauksmų.
Viršininkas Goša su raudona budėtojo kepure po
pažastim skeptikas. Niekaip negalime jo supurtyti. Fediukiną pažįstu,
liaukitės. Tačiau akys išsigandusios, abejonė pasėta, jis tikrina pats save.
Sėdim kartu su Goša ir laukiame. Praėjo valanda,
nieko.
Eime ten, ryžtingai atsistojo Sonia.
Einam einam, o ten tylus miškas. Sušalusios ir
pajuodusios ožrožės tebestovi kaip pirma.
Tai šit
Šaltą apniukusią dieną ilgai ir rūpestingai
kūrėme ugnį, bet ji vis geso. Priėjo Stepanas. Ištraukė stagarą, pakišo mažų
šakelių, ir žemutis laužas atgijo. Susispaudę, tiesdami į liepsną stirstančias
rankas, susėdom ratu.
Ugnis, net pati mažiausia, turi nuostabios
vienijančios jėgos. Ir iš trijų jau kolektyvas. Arba sekta. O gal ir masonų
ložė.
Stepanas dažnai ateina pas mus į vagonėlį, padeda
pasiskaldyti malkų, moko galabyti blakes, klijuoti tapetus. Rodo fotografijas: čia
motina su tėvu, tie plačiaveidžiai žmona ir sūnus. Žmona Naujųjų metų
atvažiuos į svečius, susipažinsit.
Niekam mes nieko nepasakojom, o šit čia atsileidome
ir viską išdavėme. Žinojom, kad jis ne skuduras.
Jis ilgai tylėjo sukiodamas ūsus, o paskui
sumišęs prisipažino:
Panašiai ir aš mačiau.
Pamažu atsivėrėme visai brigadai. Ir paaiškėjo,
kad tai jau beveik ne paslaptis, kad Fediukinas traukinius mirties atšaka leidžia
tiksliai nuo tada, kai atėjo dirbti prie kelio. Bent kartą tai matė kiekvienas ir
negalėjo patikėti savo akimis. Traukiniai eidavo ir kaip šmėklos dingdavo juodoje
tankmėje. Žolės ir šakos glaudžiai susispausdavo virš pravažiuojančių vagonų, o
ant sutrūnijusių bėgių nelikdavo jokių pėdsakų.
Į viršų
Skrydis
Prasidėjus žiemai Anikinas liovėsi sapnavęs.
Kitas to būtų ir nepastebėjęs, bet Anikino gyvenimas ėmė trūkinėti.
Jis labai laukė žiemos, juk tai buvo
mėgstamiausias jo metų laikas. Jis jausdavosi esąs penkiolikmetis, linksmas keldavosi
penktą ryto, mankštindavosi, žvelgdavo į langą, į tamsumą, ieškodamas paukščių
ir nedažnų praeivių be jokio reikalo, tiesiog iš solidarumo jausmo, po to
lengvai, ne taip, kaip reikėtų dėl oro, apsirengdavo ir, visai ignoruodamas
visuomeninį transportą, pėsčias bėgdavo į darbą. Iki vietos nukakdavo per pusantros
valandos. Įeidavo žvalus ir energingai imdavosi darbo. Ir viskas buvo gerai iki tol, kol
iš jo gyvenimo neprapuolė sapnai.
Atsibudęs ir nieko neatkūręs iš nakties
įspūdžių, jis baisiai nustebo, bet greitai tai pamiršo. Tačiau kita tuščia naktis
jį trupučiuką pribloškė ims staiga dabar taip bus ir toliau? Toliau atsitiko kaip
tik šitaip. Sapnai visiškai pasitraukė. Ir tada ėmė aiškėti, kad jų baisiai
trūksta, jie kažką reiškė, netgi ėmė rodytis, jog buvo savotiška parama.
Jūs kaži koks išsiblaškęs, murmtelėjo
vedėja, įtariai žiūrėdama, kaip jis sutrikęs vis trina ranka kaktą. Tai jis darė
visai nejučiomis, tai buvo lyg koks nervinis traukulys, bet sudžiūvėlė skyriaus
vedėja gražia gyvatės galvute ir plonomis sučiauptomis lūpomis pastebėdavo ne tokias
detales. Ji akylai sekė, kad jos skyrius dirbtų kaip gerai suteptas laikrodžio
mechanizmas, o kad netyčia nebūtų sutrikimų, kiekvieną dieną griebdavosi
profilaktinių veiksmų, kurie bendradarbius skaudžiai žeisdavo.
Kas nors atsitiko? neatstojo ji.
Anikinas kilstelėjo akis, sutelkė jose apsaugos
rūkelį ir nusišypsojęs papurtė galvą.
Julijos, toks buvo vedėjos vardas, veide
šmėstelėjo su pasidygėjimu sumišusi abejonė. Bet Anikinui tai buvo ne naujovė,
vedėjos priešiškumas savo pavaldiniams buvo visiems žinomas ir į tai niekas
nekreipdavo dėmesio, ką padarysi, toks žmogus. Kaip reikalavo aplinkybės, Anikinas
laikėsi ramiai, išlaukė, kada Julija pasitrauks, tyliai viduje nusikeikė pirmu
pasitaikiusiu trumpu žodelyčiu ir paniro į savianalizę.
Apskritai sakius jis žinojo, kad šituo dalyku
užsiiminėti nereikia, kenksminga visais požiūriais, bet kad labai traukė. Pirmiausia,
jis nekentė savo vidinio chaoso. O antra, sapnų reikalai pasidarė mįslingi ir,
vadinasi, juos reikėjo įminti.
Kad atrodytų užsiėmęs, Anikinas ėmė drožti
pieštuką ir analizuoti galimas priežastis. Liga? Nepanašu į ligą, niekur nieko
neskaudėjo. O gal tai pirmieji senatvės signalai? Trisdešimt dveji kaip sykis
tinkamas amžius.
Anikinas padrožė pieštuką ir nusprendė
pasamprotauti apie senatvę, juo labiau, kad kitų versijų nebuvo.
Visą dieną jam norėjosi į tundrą. Kadaise
jaunystėje teko tenai būti ir ji padarė jam nepaprastą įspūdį. Tokį stiprų, kad
sunkiais savo gyvenimo momentais imdavo jos ilgėtis. Pernelyg apie tai nesusimąstydamas,
tundrą nesąmoningai jis vaizdavosi kaip geriausia ir gražiausia, kas tiktai gali būti.
Jis įsivaizduodavo stovįs milžiniškame vos vos apsnigtame tuščiame lauke,
neužmatomai nusidriekusiame į visas pasaulio puses, ir viduje imdavo plūsti gyvas
užmirštos laimės vanduo.
Koridoriuje pasigirdo taksintys lyg ožkos žingsniai
ir durys staigiai prasivėrė.
Anikinai! Ką tik paskambino iš departamento ir
skundėsi. Kokius jiems davėte duomenis? Amžinai pripainiojat! Šit dabar važiuokite
pats ir aiškinkitės! įširdusi paliepė Julija.
Tiesiog dabar ir važiuoti? dėl visa pikta
pasitikslino Anikinas.
O kada? Po metų? Ir negrįžkit, kol
neišsiaiškinsit! Man tai jau atsibodo.
Anikinas paklusniai susiruošė, išėjo į
koridorių, užsuko į gretimą skyrių, paskambino į departamentą, per porą minučių
sutvarkė reikalus ir ramia sąžine patraukė paklaidžioti po miestą.
Kadangi jokių svarbių planų tai dienai neturėjo,
o laiką reikėjo praleisti protingai, jis nutarė užeiti į knygyną.
Ant knygyno durų kabojo puikus plakatas skarele
apsigobusi jauna bobutė ir užrašas: Jeigu knygų neskaitysi, rašto tuoj
neišmanysi. Rodos, dabar tai nelabai ką jaudino, nes pirkėjų buvo nedaug.
Knygų krūvos įtraukė Anikiną ir sužadino
žvėrišką apetitą visoms iš eilės. Tačiau stebėdamasis pats savim, jis abejingai
praėjo pro stendą su matematikos ir statistikos leidiniais. Tai pasiliko praeity, kai
jis pernelyg tikėjo, jog statistika pajėgi paaiškinti ir sutvarkyti pasaulį.
Dabar tai kėlė pasibjaurėjimą.
Žvilgsniu perbėgo per vieną, per kitą lentyną.
Vis labiau jo dėmesį ėmė traukti tiktai viena knyga. Anikinas netrukus ją ir
nusipirko.
Labai gera knyga, norėdama pasakyti
komplimentą gal Anikinui, o gal Freudui, knygos autoriui, pagyrė kasininkė.
Anikinas linktelėjo galvą, trakštelėjo diplomato
spynelę ir taikėsi išeiti, bet čia prie jo priėjo iš matymo lyg ir pažįstamas
žmogus, kuris mandagiai prakalbo.
Pastebėjau, kad jūs domitės sapnais
Anikinas permetė jį akimis, nusistebėjo, kad
šitaip susidėjo aplinkybės, bet apsimetė, jog nieko tokio. Žmogaus veidas kėlė
pasitikėjimą.
Ar jūs nieko prieš, jei truputuką jus
palydėsiu? Ar nelabai skubat?
Anikinas dukart papurtė galvą. Jie ėjo greta
vienas kito.
Matot, aš jau seniai domiuosi sapnų prigimtim.
Tą knygutę, kur jūs nusipirkot, gerai žinau. Tačiau ten akademinis požiūris. O mane
labiausiai domina tiesioginė nuoširdi recepcija. Ką jūs manote apie sapnus?
Klausimas Anikiną tiesiog užklupo. Jis visai nebuvo
nusiteikęs su pirmu sutiktu leistis į debatus ir mažumėlę sutriko. Nepažįstamasis
akimis įsisiurbė jam į veidą, ir Anikinas, norėdamas atsikratyti, leptelėjo:
Na
Sapnai, kaip sakoma
antroji mūsų aš
pusė.
Pašnekovas niekinamai prunkštelėjo, tačiau tuoj
pat paskubėjo pritarti.
Sutinku. Bet kaip jie mus veikia? Ir ar veikia?
Šit jūs užmiegate ir ką?
Anikinas suprato įkliuvęs. Šisai tipas, matyt, yra
baisus pliurpalius, kuriuo taip greitai neatsikratysi.
Jis nervingai paspartino žingsnį. Nepažįstamasis
skubinosi iš paskos. Ir čia Anikinui toptelėjo į galvą.
Tiesą pasakius, man reikia grįžti į darbą.
Nelabai patogu paskubom tokiomis temomis kalbėtis.
Žmogaus tai nesutrikdė.
Nieko, kol nueisim, pakalbėsim. Judėti netgi
gerai, mintis gyvesnė. Atsimenat peripatetikus? Jie irgi vaikščiodavo vaikščiodavo, o
vaikščiodami puikiai mąstydavo.
Anikinas peripatetikų neatsiminė ir paniuręs
tylėjo.
Šaligatvis, kuriuo žengė, siaurėjo ir vingiavo,
nes buvo nutiestas virš nerūpestingai užkastos kabelio tranšėjos. Eiti buvo nepatogu,
bet Anikinas greičio nemažino, nusprendęs jei ir neatsiplėšti nuo įkyraus
nepažįstamojo, tai mažų mažiausiai priveikti jį skubra. Betgi šito susidomėjimas
miego problema buvo, matyt, rimtas, nes vyriškis nė nemanė atsilikti.
O ar jūs išvis sapnuojat? pasidomėjo labai
įdėmiai žiūrėdamas Anikinui į veidą.
Ne. Bet anksčiau sapnuodavau, murmtelėjo
Anikinas ir pajuto, kad darosi karšta.
Kaip čia dabar? nustebo nepažįstamasis.
Pradingo sapnai? Ar tai įmanoma?
Jis įdėmiai žiūrėjo į jį, kaip biologas
tyrėjas žiūri į maitinamajame skystyje plaukiojančią infuzoriją, toks jausmas
staiga nusmelkė Anikiną.
Gal jūs paprasčiausiai juos užmirštate?
Šitaip būna, kai ima streikuoti atmintis. Ar kartais nepastebėjote aterosklerozės
požymių?
Ne! riktelėjo Anikinas ir liūdnai
pagalvojo: Šit ir jis perprato. Sukis kaip nori, senatvė. Jis piktai krestelėjo
galvą, norėdamas bent kiek atšlyti nuo pašnekovo, nevikriai pasisuko šonu, bet staiga
paslydęs ėmė sprūsčioti vietoje, graibstėsi oro, bet neišsilaikęs mostelėjo
rankomis ir išsitiesė ant slidaus asfalto. Griūta lemtingai, smarkiai užsigavo koją.
Kai mėgino atsikelti, jį persmelkė nenumaldomas skausmas.
Priblokštas nepažįstamasis puolė gelbėti,
pagriebė už rankovės ir padėjo atsikelti, paskui nusikasti iki apsnigto suoliuko
šalia namų ir mobiliuoju telefonu iškvietė Greitąją.
Mašina pasirodė taip greitai, lyg būtų laukusi
už kampo.
Išvargusio veido jaunas gydytojas šnarpšdamas pro
nosį pareiškė:
Lūžis. Važiuojam į ligoninę. Ir ėmė
dėti įtvarą.
Nepažįstamasis netikėtai paklausė: Ar galiu su
jumis važiuoti?
Važžž-iuokit, sušalęs išdrebėjo
gydytojas nepakeldamas galvos.
Anikinas širdo, tačiau tylėjo, nes vis labiau
skaudėjo koją.
Vargais negalais atvažiavo iki ligoninės. Tarpais
Anikinas nepažįstamajam buvo netgi dėkingas, kai tas laiku jį prilaikė, ištiesė
ranką ir padavė diplomatą, bet širdies gilumoj buvo užstrigę: Tai
prisiklijavo
Didžiulėje ligoninėje, kuri greičiau priminė
didelį fabriką nei gydymo įstaigą, nepažįstamasis dar labiau ėmėsi Anikinui
padėti. O Anikinas jau vien dėl moralinės dingsties negalėjo jausti kokių nors
negerų jausmų.
Greitąja Anikinas stora sugipsuota koja ir
kartu su nė per žingsnį neatstojančiu nepažįstamuoju buvo parvežtas į namus.
Nepažįstamasis padėjo lipti laiptais ir kartu įėjo į butą.
Pagaliau, kai nusirengę ir nusiavę abu
persikraustė iš prieškambario į virtuvę ir įsitaisė prie viryklės su arbatinuku,
nė kiek neabejodamas Anikinas sušuko:
Klausykite! Susipažinkim pagaliau!
Abu patenkinti paspaudė vienas kitam rankas.
Nepažįstamojo vardas buvo Vladimiras. Kuo
griežčiausiai jis atsisakė arbatos, svetimoj aplinkoj staiga pasijuto nejaukiai, buvo
įsitempęs ir ėmė skubintis namo.
Tai gal kada nors užsuksite? viltingai
paklausė Anikinas. Jam pasidarė liūdna dėl būsimos vienatvės.
Vladimiras netvirtai linktelėjo ir išėjo.
Keistas pajautas kėlė lūžusi koja. Netekusi
būtinų funkcijų, tapo ne tik nereikalinga nereikalinga negali būti jokia visumos
dalis, nes kokia visuma be savo dalių! ji tapo lyg kokia pusiau svetima,
nesuprantama, neaiški. Matydamas priešais save virš antklodės ištiestą nevykusį
priedą prie savo ištreniruoto, puikiai veikiančio organizmo, Anikinas ėmė savęs
nebepažinti. Jis buvo tas ir ne tas tuo pačiu metu. Mintys buvo tokios pat kaip visada,
įpročiai irgi, o šit pasaulio suvokimas pakito. Tiktai iškart nebuvo galima
susigaudyti, į kurią pusę. Apimtas gilaus nerimo, Anikinas užmigo ir jam prisisapnavo,
kad jis visai ne jis, o didžiulis seniai išnykęs paukštis, kurio vardas
pterozauras. Nors sunkus, jis mikliai skraidė, iš aukštybių kažko dairėsi, o ko
sapne aiškumo nebuvo, paskiau ėmė pleventi žemyn, nemikliai leisdamasis gąsdino
menką aplinkumos gyvastį, sparnų šlamesiu priversdamas atkreipti į save dėmesį
netoli besiganančius išdidžiuosius dinozaurus. Tačiau netgi tuos dinozaurus, o jau
kitus žvėris neabejotinai jis niekino. Jie buvo visai nesvarbu. Ganėsi, ir tiek.
Jie galėjo egzistuoti tiktai čia, įsirėžę į primityvų, mažumą laukinį
peizažą. Jų peizažą. Kas kita jis pats. Juk jis skraidė, atsiplėšdavo nuo žemės,
matė tai, kas yra už horizonto. Jis jautėsi turįs daug jėgų ir tikriausiai galintis
perskristi okeaną. Tačiau buvo vienas bet. Jo skrydžiai buvo netobuli. Kūno ir
sparnų sąryšis netiko tobulybei, nes kūnas buvo pernelyg sunkus, o kartu su sparnais
ir kojomis netekęs aptakių formų. Visu tuo buvo sunku manipuliuoti skrendant,
skaudėjo galvą.
Atsibudo Anikinas išpiltas prakaito, prislėgtas ir
pakirstas staiga atsivėrusios tiesos. Šit, pasirodo, kas yra iš tikrųjų
Sunerimęs
jis apsižvalgė. Už lango šmėžavo pilkuma. Skambėjo ir skambėjo telefonas. Anikinas
pakėlė ragelį.
Jūs jau išsimiegojot? Kaip jaučiatės? Ar
sapnavote?
Anikinas susivokė, kad jau rytas, ir prisiminė
vakarykštį nepažįstamąjį, o šiandien beveik draugą kaip buvo galima spręsti
pagal intonacijas.
Skambina Vladimiras. Ar jūs mane pažinot?
Kaipgi, niūriai pagalvojo Anikinas, o
garsiai tarė:
Žinoma. Taip. Ir staiga pridūrė:
Sapnavau labai keistą sapną.
Vladimiras nepaprastai pagyvėjo, lyg gavęs kokią
dovaną, ir pasiūlė:
Gal užeisiu pas jus, atnešiu pavalgyti ir mes
pakalbėsim.
Uhu, dvejodamas sutiko Anikinas.
Svečio ilgai laukti nereikėjo. Jis atnešė
šviežių bandelių, pieno ir keptos žuvies. Kaip ir vakar, mielai ėmėsi
šeimininkauti, išvirė arbatos, padėjo Anikinui nusiprausti, pasodino už stalo,
žiūrėdamas, kad tam būtų patogu sėdėti ir kad jis gerai valgytų.
Jisai pats, nors buvo daug kartų raginamas, valgio
atsisakė, išgėrė tiktai karštos kavos, palaimingai laikydamas puodelį abiem rankom
ir siurbčiodamas mažais gurkšneliais.
Skanu, pagyrė Anikinas žuvį, svarstydamas,
verta ar neverta pasakoti savo sapną.
Kai baigė valgyti, Vladimiras sudėjo maistą į
šaldytuvą, padėjo Anikinui nušuoliuoti iki lovos ir, atsisėdęs šalia ant skylėtos
kėdės, pagaliau pasiūlė:
Jeigu jūs nieko prieš, tai pakalbėkim. Jūs
sakėt, kad sapnavot labai keistą sapną. Kokį? Ar atsimenat?
Nelabai suprasdamas, kodėl taip daro, Anikinas
detaliai atpasakojo visą sapną, beje, pasakodamas jis vėl pasijuto esąs prieštvaninis
paukštis ir ėmė nerimauti.
Ankstesnieji sapnai jį visad apramindavo, visai
būsimai dienai suteikdami stiprų impulsą. Jie būdavo jo gynėjai, ne sykį per dieną
grįždavo atmintin, tarytum sakydami, kad jie čia, niekur nedingo, dirba savo darbą,
saugo nuo pikta. Nesvarbu, kad tuose sapnuose nieko ypatinga neįvykdavo, nebūdavo tenai
nei Julijos, nei apskritai ko nors, kas susiję su statistika. Dažnai jis paprasčiausiai
matydavo saulės nutviekstą upelį, švytinčią pievą ar mirguliuojančią jūrą, ir
tai turėdavo įtakos darbams jie tapdavo ne tik jaukūs, bet vienijami savotiškos
harmonijos. Kas tuose sapnuose būdavo jis pats, neįmanoma perprasti, nes neįmanoma
konkrečiai išreikšti tai, kas egzistavo ir turėjo jausmų visai išskydusiame ir
amorfiniame pavidale, kokiu naktimis tapdavo Anikinas.
Ir tasai staigiai atsiradęs pterozauras su ryškiais
plėviniais sparnais ir skraidymui pernelyg storomis kojomis negalėjo negąsdinti, ir su
tuo niekaip nesinorėjo susitaikyti.
Viską smulkiai papasakojęs Anikinas pastebėjo, kad
Vladimiras rankose laiko storą sąsiuvinį ir skubriai į jį rašo.
Kodėl jūs užsirašinėjat? įsižeidęs
sušuko Anikinas. Vladimiras krūptelėjo.
Suprantat, tai yra svarbu. Aš užsirašau
absoliučiai visus sapnus. Paskui juos klasifikuoju pagal savo paties sistemą.
Kam?
Tikiuosi surasti jiems raktą. Yra žmonių,
kurie rausia iš kitos pusės. Antai sugalvojo NLP neurolingvistinį programavimą.
Patys programuojasi nakčiai. Sapnai pagal užsakymą! Rodydamas retus dantis lyg
būtų dar ne visi sudygę jis nusijuokė. Čia visai ne tas. Manau, paslaptis kur
kitur. Visa surašytos medžiagos gausa turėtų padėti atskleisti tiesą.
Skauda koją, tyčia pasiskundė Anikinas
žvilgteldamas į langą, kur pro užuolaidą matė giedrą ryto dangų. Ir kokioj
vietoj jūs mane savo klasifikacijoje padėjot? nenuleisdamas akių nuo lango
pasiteiravo jis.
Pagal viską sprendžiant prie U.
Prie U? nustebęs Anikinas
įsistebeilijo į Vladimirą. O ką tas U reiškia?
Tai reiškia ugdymą. Turiu galvoje asmenybės
ugdymą. Iš Vladimiro veido buvo galima suprasti, kad aiškinti jam malonu.
Lyginant su tuo, ką anksčiau sapnuodavot, dabar jums prisisapnavo reikšminis sapnas.
Galima manyti, kad tai susiję su patirtu stresu, turiu galvoj jūsų griuvimą,
savo raidoj jūs patyrėte šuolį: iš neapibrėžto kažko, kuo jūs iki šiol
jautėtės, jūs susiformavote į konkrečią būtybę
Tai aš, jūsų manymu, būtybė?
pagiežingai paklausė Anikinas. Staiga jis vėl panoro atsidurti tundroje. Ten, kur jis
buvo tiktai kelias valandas. Trypčiojo mažyčiame pelkėtame keistos žemės plotelyje,
dairėsi į visas šalis ir stebėjosi apstulbęs, priblokštas reginio ten buvo pilna
debesų, paukščių, mažaūgių berželių, aukštų gėlių. Ten viskas buvo vienoda ir
baisiai marga. Tokių subtilių tonų, perėjimų iš vienos spalvos į kitą jis niekad
nematė. Žmonių tenai nebuvo, tiktai tie, su kuriais jis važiavo, o žvėrių buvo.
Girdėjo, kad ir paprastųjų, ir šiaurinių lapių, ir vilkų. Suprantama, ir elnių
Vladimiras matė, kad Anikinas pavargo, ir paslėpė
sąsiuvinį.
Ko gero, aš eisiu, taktiškai pasakė jis.
O jūs pamiegokit.
Užklojęs Anikiną pledu, jis tyliai išėjo.
Anikinas vangiai stengėsi įveikti snaudulį, mėgindamas prisiminti viską, ką buvo
skaitęs apie pterozaurus. Paskui vėl užplūdo tundros prisiminimai. Jos pilkai vienodas
ir tuo pat metu įvairiaspalvis horizontas viliojo ir žavėjo.
Apačioje, netoli nuo namo, troleibusų stotelėje,
tirtėjo Vladimiras. Pūtė šaltas vėjas, iš mėlyno dangaus virste virto sniegas, o
troleibuso vis nebuvo. Vladimiras gailėjosi, kad išėjo iš šilto kambario, juk niekas
nevarė, jei ne ta prakeikta įgimta inteligencija kokių tik negerumų ji nėra jam
pridariusi. Kai niūrių minčių susikaupė pernelyg daug, pagaliau pasirodė
troleibusas, ir, priešingai, negu galėjai nujausti, nebuvo perpildytas. Pavyko netgi
atsisėsti prie lango. Jau vien dėl to beregint ėmė šilti kojos. Troleibusas
pajudėjo, ir Vladimiras, pravažiuodamas pro namą, kur pasiliko Anikinas, pajuto
užplūstant gerą nuotaiką ir tylų džiaugsmą. Jis žvilgtelėjo į Anikino langus.
Tuo metu vienas jų staigiai atsivėrė ir pro jį išvirto, kitaip nepasakysi,
būtent išvirto į orą, kaži koks sunkus paukštis keistais sparnais, kuriais tuoj
pat ėmė iš visų jėgų mosuoti. Paukštis apsuko ratą, negrabiai ir greitai
persimetė į kitą pusę nuo troleibuso, todėl ir Vladimiras pašoko iš savo vietos ir
puolė prie priešingo lango. Stumdydamas keleivius ir riesdamas kaklą, kad
pažiūrėtų, kas dedasi danguj, jis pamatė, kaip prieštvaninis pterozauras, o tai
buvo iš tikrųjų jis, pakibęs vienam taške, tarytumei norėdamas susivokti, kokioj
vietoj esąs, staiga apsisprendė, tvirtai ir plačiai suplasnojo sparnais ir ėmė
kabintis vis aukštyn, orientuodamasis į priešingą pusę nuo saulės tiesiai
šiaurėn.
Į viršų
Ghadamis
Anąsyk balkšvas dangus atrodė apdegęs, lyg jį
milžiniškas primusas daugybę mėnesių būtų svilinęs iš apačios. Snežana žvelgė
į tirštą beribę platybę ir dideliais gurkšniais iš žalio plastmasinio butelio
gėrė vandenį, nors jai ne vienas sakė:
Verčiau pakentėk, neprisiplempk. Palik mums.
Čia tau, žinok, ne Maskva, gazuoto nenusipirksi.
Ji mosikavo plastmasiniu buteliu.
Eikit sau! Aš tai galiu, bet odai reikia. Veidas
pasidarys kaip sena bulvė
Šit kas jai buvo svarbu. Oda.
Kad paslėptų savo šviesius plaukus, galvą ji
mikliai apmuturiuodavo nei šiokiu, nei tokiu tiurbanu. Ant gilių, visada rimtų ir
nesuprantamai liūdinčių melsvų akių užsidėdavo juodus akinius užtvarą nuo
kitų, apsaugą nuo pasaulio. O vis tiek, kai tik būdavo tarp žmonių, į ją smigdavo
godūs žvilgsniai ar tai būtų atkampioje gatvelėje, kur stovėjo viešbutis, ar
Tripolyje, ar gaudžiančiame Romos oro uoste persėdant į lėktuvą. Ją nuolat kas nors
užkabinėdavo. O ji nematydavo, neparodydavo dėmesio, eidavo sau, niekada iki galo
neišklausydavo pataikaujamų komplimentų ir nestabteldavo nė valandėlei. Bet Loranas
vis dėlto prasiskverbė pro tą abejingumą, pro akinius. Kažkuo jis ją patraukė.
Sunku netgi įsivaizduoti, ką jis tokio galėjo sumanyti, kad atkreiptų jo dėmesį.
Ligoninės teritorijoje jis pasirodydavo retai. Porą kartų atvežė instrumentus,
vaistus, vieną sykį baldus.
Kaip ir privalu, kelionė buvo suplanuota garsioj
firmoj, ir viskas buvo vykdoma skrupulingai pagal planą, kad reikiamu laiku būtų
atvykstama į numatytą vietą, o tenai jau žinodavo ir laukdavo su paruoštu maistu ir
pastoge, su gražiais paaiškinimais, svarbiais perspėjimais ir nurodymais. Tai ir buvo
tikrasis geras turistinis servisas.
Kelią suplūkė daugybė ratų, važinėjama čia
buvo kaip Rusijoj. Iš nuobodžiaujančio vairuotojo buvo galima matyti, kad dykumoj jis
ne pirmą kartą. Užtat keleiviai buvo prisiploję prie langų, godžiai gėrė
pralekiančio peizažo egzotiką ir kaži ko laukė, lyg būsimas kilometras galėtų
atskleisti kokią nors ne tik šitos kelionės, o galbūt ir visa ko prasmę. Nes kitaip
iš kur tas troškulys važiuoti kaip tik čionai, o ne poilsiauti prie palaimingosios
Negyvosios jūros, iš kur tie ginčai, kas užsirašė pirmas, o kas nespėjo, tie kone
skandalingi aiškinimaisi su vyresnybe dėl begalės nesusipratimų?
Peizažas buvo nykus. Kepino saulė, parudavusias
uolas keitė pilkas smėlis. Tik vienintelį kartą sušmėžavo beduinai, susisupę
tamsiais audeklais ir apžergę kupranugarius, romantiškieji liūdni keliautojai,
nežinia kur lėtai traukiantys kietu ir lygiu gruntu.
Naktį keturi vyrai, nepaisydami pavojaus, sugulė
ant žemės autobusą palikę kitiems.
Nečitailo stebėjo, kaip iš savo vietos atsistojo
Snežana, susimurdė po pažastim miegmaišį ir išlipo iš autobuso. Žvaigždės
mirkčiojo žemai, visai čia pat virš galvų.
Ji atsigulė laisvoje vietoje tarp kažkieno nugarų.
Šiugždėjo smėlis. Lyg čia pat šliaužiotų gyvatės.
Juodas dangus atrodė sunerimęs, kibirkščiavo nuo
žvaigždžių. Naktimis jame virė tai, kas paskui išsilieja į artimiausias šalis ir
per vaizdingąją Viduržemio jūrą karštu alsavimu dvelkteli jaukiuose Europos
pietuose.
Šaltis brovėsi į miegmaišius, bet užmigti
nesisekė ne tiek dėl šalčio ar įsivaizduojamų gyvačių, kiek dėl jaudulio ir
nepripratimo miegoti ant žemės. Bet ekskursijų vadovas vakar paaiškino, jog tai visai
normalu; vietiniai miega kaip tik šitaip, tiesiog ant smėlio, baimintis nėra ko, nes
smėlis sterilus.
Dabar jau aišku, kas yra dykuma? Tai vieta, kur
žmogui iš nieko nėra naudos.
Taip keliais žodžiais paaiškino Zentara.
Jis valgė mažai, tiktai savo įprastinį maistą,
apelsinus, datules ir pistacijas, ir arogantišku žvilgsniu dairėsi aplink. Toks jis
atrodė dėl rūpestingai nulipdytos subtilios ir tipiškai kumpos savo nosies. Dėl
šitos jo nosies visi naujokai patylom domėjosi: ar jis vietinis?
Tačiau, kaip žinoma, nenaudingi daiktai būna
patys svarbiausi, sarkastiškai pridūrė jis.
Tekėdavo ir leisdavosi šiurpi pakraujavusi saulė,
dienomis įkaisdama iki baltumo ir deginanti akis. Buvo nepaprastai daug šviesos.
Autobusas ilgai važiavo lyguma, ir monotoniškos
kalvos, nusidriekusios tvarkingomis eilėmis, beveik varė iš proto. Gailėjosi, kad
nevažiavo prie jūros. Negyva žemė buvo taip rūpestingai iki tuštumo nušluota, kad
nebuvo kur užlaikyti žvilgsnio. Negalėjo būti didesnio absurdo, kaip važiuoti
daugybę valandų, bet Zentara, košdamas pro dantis, ramino, jog greitai Ghadamis.
Staiga pro visa gožiančius plikus smėlius ir uolas
ryškia dėme virpančiame ore pasirodė neįprastas miražas. Nuo horizonto artėjančios
palmės žaliavo taip, lyg būtų be paliovos kieno nors laistomos.
Snežana, dar neseniai šiame įkaitusiame pragare
vadavusis mirtimi, nors autobuse ir veikė klimatizacijos įtaisai, dabar atsigavo.
Kokia laimė
blizgindama degančiomis
akimis tarė ji.
Kas? Medžiai? Vanduo? nustebusi paklausė
Nečitailo.
Ghadamis.
Betgi tu jo dar nematei
Tai kas
Pasirodo, aš visą gyvenimą keliavau
į Ghadamį. Nėra ko taip stebėtis. Gal aš čia gimiau kuriame nors buvusiame
gyvenime
Vaikščiodami šiurpiais požeminiais koridoriais
aikčiojo ir džiūgavo, kvėpdami jaukią vėsą, padovanotą švelnaus smiltainio,
geradario sergėtojo nuo visa aprėpiančios saulės, akinanamai balto dangaus, nuo
pasaulio sumaišties.
Datulių žalumos apsuptame naujajame Ghadamyje buvo
sudarytas norinčiųjų žmoniškai viešbutyje pailsėti sąrašas. Tačiau Snežana ir
girdėti nenorėjo, ir Nečitailo nepavyko jos įkalbėti.
Traukiant nakvynės druskingo, nematytais krūmais
tankiai apaugusio ežero link, Zentara pritardamas dairėsi. Išpurtęs raudonas
šviesulys prasmego smėliuose.
Saugodamiesi nuo skorpionų ir kitokių
čionykščių bjaurasčių, uždegė laužus ir sugulė ugnių rate.
Šitos dienos ir naktys buvo išpjautos iš kaži
kokios kitokios būties ir rėksminga dėme įklijuotos į margą kasdienį gyvenimą.
Sakoma, jei nori suprasti savo tikrąją vietą
supančiame pasaulyje, reikia pabūti vienam su gamta, nors vieną naktį praleisti
vienumoj miške, pievoje, nesvarbu kur. O čia ne miškas, kur nuo pavojų galima įlipti
į medį ar pasislėpti krūmuose, ne pieva su aukštomis apsaugoti galinčiomis
žolėmis, ne vanduo, kuriuo galima nuplaukti pačiam nuo savęs. Čionai tik uolos,
smėlis ir keistos mintys, iki šiol neateidavusios į galvą.
Ten kažkur teka žydras El Fajum
Atsigersi ir vargo kaip nebūta.
Tiek mažai tereikės, kad nežūtum,
Tas gurkšnelis drumzlus El Fajum. |
Atgalia ranka stuksendama į stiklą
Snežana murmėjo nežinomą eilėraštį.
Gražu
O toliau?
Mes nelaimės išvengėm. Tai ten,
Tai tenai toli paliktų
Smelkia speigas žiemos naktų,
Tik ne čia, ne prie šio vandens
|
Toliau neatsimenu.
Ji lėtai lyg pati sau kalbėjo:
Visur smėlis
Smėlis visa ko pagrindas.
Visai ne druska ir kas nors dar. Pasirodo, gyvenimas padarytas iš smėlio. Statomas ilgai
ilgai, nes sumanymas grandiozinis. Kuo rūpestingiausiai tempiamas, kraunamas smiltelė
prie smiltelės
Paskui visa tai subyra. Op! Ir kaip nebūta
Ji liūdnai šyptelėjo.
Kaži kas ją buvo stipriai paveikęs, kaži kokia
mįslė.
Kodėl čionai šitaip traukia?
Grįžtant nusisukusi į langą ji verkė.
Paskui išsiskyrė. Ir Nečitailo kelis kartus
prašė:
Nesusidėk su Loranu. Apie jį niekas nieko
nežino. Kai grįšim į tėvynę, tu netgi užmirši, kad jis egzistuoja. Aš tau
garantuoju.
Snežana lėtai ir abejingai pažvelgė į ją ir
nusijuokė.
Juokauji. Kokia tėvynė
Mes tenai niekam
nereikalingi.
Ir nuėjo tempdama rankoje sunkų kelionės krepšį
ir kaži ką savin paskendusi galvodama.
Loranas buvo makedonietis. Jis kariavo Serbijoje,
o kai viskas baigėsi, atvažiavo čia pinigų užsidirbti. Bet ne sau
Ir apskritai
jis mūsiškis, supranti? jaudindamasi kalbėjo Snežana, nežinia ką turėdama
galvoj. Laukė prie lango, nužvelgdama pro saugomus vartus įvažiuojančias mašinas.
Vos tik pasirodydavo chaki spalva aptemptas sunkvežimis, pašokdavo ir puldavo į kiemą.
Kas tenai, gaisras? sykį nusistebėjo
Zentara.
Visi matė, kaip jie stovėjo prie vartų arti vienas
kito, kaip šortos tarnautojas su pranešimu ėjo į kabinetą ir kad Zentara ima vis
labiau niršti. Tuojau pat jis liepė pašaukti Snežaną, toji bėgo per smėlėtą
kiemą gręždamasi į savo brangenybę, juodplaukį pabalusiais smilkiniais, kuris
stovėjo atsirėmęs į bortą ir liūdnas dairėsi aplink: čia į puikų apelsinų sodą
kairiau nuo pastato, čia į dangų.
Mes privalome jus išsiųsti atgal. Tokie
čionykščiai įstatymai.
Zentara tiriamai žiūrėjo į Snežaną.
Ką, gal jūs nežinote, jog bet kokie kontaktai
su vyrais draudžiami? Čia musulmonų kraštas, ir jie nenori turėti problemų.
Jis stengėsi būti griežtas ir vis kėlė balsą,
kad užganėdintų greta kėdėj sėdintį šortos tarnautoją.
Snežana paniurusi lingavo galvą ir žiūrėjo į
grindis.
Kitą kartą viskas! karktelėjo Zentara,
ir Snežana, išbėgusi iš kabineto, klusniai lėkė į medicinos seserų kambarį, o ne
į kiemą, ir jos veide atsispindėjo tokia laimė, lyg būtų atgavusi ką nors
brangiausia.
Šitoj pasaulio dalyje vartojamos dvi kalbos: arabų
ir anglų, bet angliškai susikalbėti buvo sunku.
Nuostabu, kad dailiaodžiai arabai didelėmis
šelmiškomis akimis viską iškart suprato ir nedarė kliūčių. Vizą išdavė labai
greitai.
Ar, be dykumos, esi dar kur nors buvusi?
paklausė Zentara, trumpam ją paleisdamas, ir tiesiai iš kabineto baltu chalatu žengė
jos palydėti. Šorta, vidaus policija, įdėmiai juos stebėjo.
Europoj.
Apie Europą tylėk. Čia tau ne Europa.
Nečitailo pamojavo jam nuo vartų ir paskutinį
sykį lyg kokį gimtąjį namą nužvelgė viešbučio pastatą už ilgos aklinos
sienos.
Tačiau šįsyk viskas buvo kitaip. Nors aiškių
pavojų nelaukta, reikėjo būdrauti, nes, kaip perspėjo Zentara, kelias pats savaime yra
potencialus pavojus.
Sieną pasiekti buvo nesunku, atvežė taksi. Ten
laukė autobusas. Jis išvykdavo nepatogiu laiku, artėjant nakčiai. Tačiau tai
neturėjo reikšmės, reikėjo skubėti.
Sieną pervažiavome naktį. Pasieniečiai,
žibintuvėliais apšviesdami veidą, apstulbę žiūrėjo į pasą ir į ją: moteris?
tokioj vietoj? viena?! Ji gailėjosi, kad neapsirengė pagal vietinius papročius.
Naktis buvo šilta. Vėlei, kaip ir tąsyk, važiavo
per didžiulę nežymiai kalvotą lygumą, iš visų pusių atvirą dangui,
atsitiktinumams ir nelaimėms. Aplink driekėsi tuščia neaprėpiama erdvė. Nebuvo
jokios tėvynės, jokio, bent jau išgalvoto, namo, nebuvo artimųjų. Rudaspalvė
bekraštė vietovė, retas mieguistas alsavimas ir susikaupusios, įdėmiai sekančios,
netgi pro nuleistus vokus, svetimos akys.
Spėjo pavažiuoti, kai kažkas iššovė, autobusas
pasviro ant vieno šono ir sustojo. Arabai kėlėsi iš savo vietų ir apspito
vairuotoją. Reikėjo pakeisti ratą, tačiau instrumentų, kaip šitose vietose įprasta,
neatsirado.
Nečitailo priėjo ir labiau rankomis negu balsu
paklausė:
Kada pajudėsim?
Į ją sužiuro visų akys. Moterys apmirė kur
stovėjusios ir įdėmiai įtempė klausą.
Mazal, ramiai atsakė storas
suprakaitavęs vairuotojas.
Mazal arabiškai reiškė vėliau.
Šituose kraštuose buvo įprastas lėtas gyvenimo
ritmas ir skubėjimas nesuprantamas.
Vadinasi, mes pavėluosim? Bet man rytoj reikia
būti sostinėje. Rytoj! desperatiškai sušuko Nečitailo.
Bukra? susimąstęs arabiškai
perklausė vairuotojas. Angliškai jis truputėlį suprato, nors čia jau buvo
prancūzakalbė zona.
Užburti svetimos kalbos garsais, žmonės nė
neketino pajudėti iš vietos.
Bukra, bukra! Nou bakbukra! garsiai
sušuko Nečitailo. Ir žodis bakbukra poryt sujudino vyrus. Poryt buvo
vėlu ir jiems.
Nesunkiai iš akmenų ir nežinia kaip užsilikusio
tvirto stuobrio buvo padarytas pirmykštis domkratas. Po valandos viskas buvo sutvarkyta
ir patraukta toliau.
Vėlei ilgai važiavo per monotonišką pusdykumę,
pakeliui pasitaikant retoms žolių salelėms.
O paskiau nuo horizonto kilo tamsuma lyg kokia
neišvengiamybė. Žmonės baimindamiesi žvelgė į staiga grėsmingu tapusį dangų.
Užgriuvusios vandens srovės grasė nuo žemės paviršiaus nuplauti ir kelią, ir
autobusą. Šioms vietoms būdinga viską išdidinti: jei karštis tai svilinantis,
jei lietus tai tvanas.
Į pasaulio pabaigą panaši liūtis staiga liovėsi.
Nečitailo užmigo ir miegojo visą likusį kelią,
nepastebėjusi, kaip atvažiavo į vietą.
Dideliame nepažįstamame mieste vargiai pagavo
taksi. Tamsus ir šnekus taksistas be paliovos kalbėjo prancūziškai, ir ji gailėjosi,
kad šitos kalbos niekada nesimokė. Kartkartėm iš mandagumo tekdavo linksėti
veidrodžiui.
Snežaną laikė šaltame kambaryje. Pervargęs
žmogus lengvu pilko audeklo kostiumu, puikiai mokėjęs anglų kalbą, tiriamai
žiūrėjo tiesiai į akis ir uždavinėjo konkrečius klausimus.
Jūsų draugė buvo medicinos sesuo? Kodėl ji
viską metė ir išvažiavo iš šalies? Kokie jos ryšiai su mafija?
Su kokia mafija?
Štai tą mes ir aiškinamės. Nelegalūs
ginklų, narkotikų pirkimai tai jums ką nors sako?
Ji buvo užmušta, tarė pareigūnas, veide rodydamas
užuojautą per tragišką atsitiktinumą, Loranas areštuotas, bet siūlai
vedė dar kažkur, už apelsinų ir pistacijų giraičių. Į Makedoniją ar Rusiją.
Nečitailo nieko vertinga nežinojo, nuo kiekvieno
klausimo sutrikusi krūpčiojo, ir pareigūnas neslėpė pykčio.
Stipriai trenkė karboliu, kuris dusino.
Atnešė ryšuliuką su daiktais: dvi gražias
sukneles ir itališką apsiaustą.
O pinigai?
Nebuvo jokių pinigų.
Pinigų buvo. Snežana taupė ateičiai, svajodama
apie laiką, kai nieko netrūks.
Užaugusiai vaikų namuose, giminaičių neatsirado
ir nebuvo kam rūpintis kūno pervežimu, tad laidoti buvo nuspręsta čia pat, vietinėse
kapinėse. Neatlyžtant kamuoliukui gomury, Nečitailo ant paslaugiai pastumto popieriaus
lapo nubraižė stačiatikių kryžių ir dosniai atlygino už palaidojimą ir paminklą.
Laukti ji negalėjo, šeštą vakare autobusas išvažiavo atgal.
Grįžtant iš dykumos pūtė stiprus vėjas,
nešdamas karštą sausą orą ir smėlį. Smėlis lindo į nosį, akis ir ausis,
gurgždėjo tarp dantų. Galvą ji apsivyniojo skara. Naktį, kai važiavo per sieną,
kvėpuoti buvo neįmanoma netgi per skarą.
Rytą atsidūrė bevėjėj juostoj. Priešaky
virpėjo nuščiuvusi kaitra. Kelią kartkartėm kirsdavo į sniegą panašūs per naktį
supustyto smėlio gūbriai. Tekdavo aplenkti. Akys, kaip praėjusią kelionę Snežanai,
pavargo žiūrėti. Staiga per kelias sekundes karštame drykstančiame miraže lyg
fotojuostoj ėmė ryškėti palmės ir statiniai, aiškūs, tikri ir graudžiai kažką
primenantys. Arabai sujudo, nustebę ėmė šūkauti: Ghadamis! Ghadamis!
Visi sujudo, ėmė rodyti pirštais. Palei drumzlino
karščio išblukintą horizontą reginys be pėdsakų ištirpo. Lyg ir nebūtų
apsireiškęs.
Pačiai sau nelauktai Nečitailo pagalvojo: tai
susiję su ja.
Zentara buvo kabinete. Apsidžiaugęs paėmė
rankinę, pasodino. Atnešė kavos. Atidžiai išklausė iki galo. Paskui tarė:
Ar esi tikra, kad jie viską padarys kaip
reikiant?
Nečitailo patraukė pečiais.
Jis susigriebė ir kalta veido išraiška iš stalo
stalčiaus ištraukė keturgubai sulankstytą popierių.
Ji tau kai ką paliko. Atsiprašau, kad iškart
neatidaviau. Užmiršau. Susipainiojau
Pirmąsyk jis buvo išsiblaškęs.
Ant suglamžyto popierėlio lygiai, gražia
rašysena, buvo parašyta: Pervesk mano pinigus vaikų namams. Atleisk, jei kas ne
taip. S.
O apačioje visai smulkiai dailiais stulpeliais: Ten
kažkur teka žydras El Fajumas
Nečitailo akimis perbėgo iki galo.
Kas nors svarbaus? pasidomėjo Zentara.
Prašo pinigus pervesti vaikų namams.
Ji nutilo.
Ant smėlio padėsim gėlių.
Liko draugas tolybėj El Fajumo.
Kur rytojuj rasti tikrumo?
Ant smėlio padėsim gėlių. |
Kilstelėjo juodi kaip smala Zentaros
antakiai.
Vaikų namams? Šit kaip
Vadinasi, kažką
žinojo iš anksto. Ir buvo pasiruošusi.
Nečitailo tik linktelėjo.
Čia, kabinete, irgi pleveno karbolio kvapas.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|