TEKSTAI.LT
<< Atgal
 
 
ATSIMINIMAI. DIENORAŠČIAI. LAIŠKAI

 
         Eugenija Stravinskienė (1928–2004) – žinoma švedų literatūros vertėja, daug metų dirbusi „Vagos“ leidykloje. Spausdiname ištrauką iš jos „Prisiminimų“, parašytų paskutiniais gyvenimo metais.

 
       EUGENIJA STRAVINSKIENĖ

 
       Mano metai leidykloje

 
       Kai baigiau universitetą 1951 metais, pirmiausia atsirado didžiulė būsto problema, kur gyventi. Išėjau iš bendrabučio, pasiėmus muilą ir rankšluostį. O savo skurdų turtą palikusi pas sargą. Laimė, gerų žmonių visada pasitaikydavo mano kelyje. Moksladraugė Marytė prikalbėjo savo šeimininkę, kad priimtų mane bent laikinai, kol susirasiu kambarį. Priėmė, pastatė man vaikišką lovelę kamputy, džiaugiausi be galo. Po kelių mėnesių šiaip taip radau vietą, apsigyvenau pas tokią žydę ir išsikėliau iš jos tik tada, kai leidykla davė valdišką kambarį.
       Kas galėjo nuspėti, kad po tos nelemtos pamokos mokykloje aš dirbsiu visai kitokį darbą, kad tas darbas mokys mane, auklės, ugdys ir duos duoną iki pat grabo lentos. Čia prasidėjo mano naujasis universitetas, kuris neturėjo nei semestrų, nei diferencijuotų paskaitų, o buvo begalinis, nes jo mokslų niekada nebuvo gana ir nebuvo per daug. Keista, tas darbas man iš pirmos dienos pasidarė mielas ir savas, atradau save, savo sugebėjimus, pamačiau savo gerąsias ir blogąsias puses.
       Rudenį, kai jau bandėm rimtai įsitraukti į darbą, pasikeitė leidyklos vadovybė, direktorius buvo paaukštintas ir perkeltas į kitą vietą, o mes gavom naują, net vyriausiasis redaktorius (kol kas būsimasis) pasirodė horizonte. Mus valdė direktorius Jonas Čekys, o vyriausiuoju ilgainiui tapo Jurgis Tornau. Atmosfera leidykloje aiškiai sugriežtėjo, nors redakcijos vedėjas I. Gurvičius nespaudė mūsų, rašant ataskaitas pridurdavo nenuveiktų darbų, kažkas juos darė pagal sutartį, nors redagavimas pagal sutartį greitai kone visai išnyko.
       Užtat įdomiausia buvo, kad mes galėjom rimtai mokytis. Mus pasitiko keistas dėdulė su palaidiniu stačia apykakle ir užmovais ant rankovių, kad alkūnės nepradiltų, pažvelgė pro akinių viršų, tarsi vertindamas prekę. Tai buvo Dominykas Urbas, jau penktą dešimtį pradėjęs ir nemenką stažą turintis redaktorius. Ir prieš karą, ir vėliau jis dirbo įvairius darbus, mokytojavo, tarnavo prieškarinėje leidykloje, muziejuje, lietuvių kalbos institute, žodžiu, labai išprusęs žmogus, mokėjo daug kalbų, tvirtai buvo prisirišęs prie savo gimtosios Švaininkų tarmės (Panevėžio apylinkės), turėjo neišmatuojamą gyvosios kalbos bagažą, didelis pasakorius. Nežinau, kas iš manęs būtų išėję, jeigu ne jis. Jis buvo didžiausias ir kantriausias mokytojas, jo dėka leidykla tapo lietuvių kalbos kultūros židiniu, čia mokėsi ištisi redaktorių būriai, pradedant mano amžininkais, o vėliau daugybė jaunesnių, iš jų subrendo puikūs, reiklūs redaktoriai bei vertėjai. Dangau, kaip dabar reikia Urbo, juk vertimų niekas neredaguoja. Gerai, jei vertėjas prityręs, turi didelę praktiką, o kiek privisę geltonsnapių. Šiais laikais, kai įvairiakalbės studijos itin paplitusios, atsirado daugybė jaunimo, mokančio kitados neprieinamas kalbas. Pripažįstu jų žinias, bet kone visi jie net nemano, kad lietuvių kalbą reikia mokėti kur kas geriau už svetimą, kad pažodiškumas – didžiausia vertimo yda, kad sakinys turi būti natūralus, kad reikia perteikti mintį, vaizdą, nuotaiką, o neskaičiuoti žodžių. Tokie vertėjai manosi esą genijai, ir man gaila ir jų, ir mūsų verstinių tekstų, dėl kurių meniškumo tiek metų leidykla kovojo. Urbas buvo reiklus redaktorius, nepaisė jokių autoritetų, ir, kiek jis mane redagavo, niekada nesipiktinau, tik buvo gėda. Kitados leidykla turėjo ir „genijų“ redaktorių, kurie nesiskaitė su vertėjo nuomone, braukė viską iš peties ir kūrė savo variantą. Verkiau ir aš ne kartą nuo tokių genijų, aišku, jie ir nepripažino manęs kaip vertėjos, bet tiek to, aš verčiau skaitytojui ir visada jaučiau už nugaros Urbo dvasią, rodos, tuoj ir subars mane, ai, ai, Genučiuk, ką čia dabar parašei! Tas jo balsas visada mane saugojo, gal todėl nepaprastai pamėgau savo darbą.
       Taigi prasidėjo mano gyvenimas leidykloje. Ir prasidėjo pirmiausia Urbo pamokomis. Su žiburiu dabar nerasi leidyklos, kuri tiek laiko ir lėšų skirtų kadrams ugdyti. Dar keisčiau, kad tai buvo Stalino laikais, juodas niūrus gyvenimas.
       Gyvenom linksmai, visi buvom bendraamžiai ir bendraminčiai, netingėjom nei dirbti, nei mokytis. Nemažai prikrėsdavom ir juokų, pasišaipydavom iš kokio naivuolio ar pasipūtėlio. Smarkiai kentėjo nuo išdaigininkų Jonas Žemaitis. Pasiutėliai sugalvojo Meilės Lukšienės vardu pakviesti jį į aspirantūrą. Jonas telefonu nepažino Marytės balso ir nuėjęs užsipuolė Lukšienę, ši nežinojo, kaip gintis, jai buvo netikėta. Tiesa, ir mane dekanas buvo kalbinęs į aspirantūrą, bet, nors ir nelaikiau savęs paskutine varna, supratau, jog, matyt, svarbiau komjaunimo bilietas negu mano gabumai. Laimė, dievas davė man protelį ir nesėdau į tą laivelį! Likau leidykloje.
       Urbas kasdien skirdavo kelias valandas mūsų mokymui. Duodavo parašyti kokio nors vertimo recenziją, įvertinti savo nuožiūra. Ir aš parašiau tokią recenziją, o varge, kokią apgailėtiną, gėda prisiminti, taip „tvirtai“ buvau universiteto pakaustyta. Dar kartais duodavo visiems versti tą patį tekstą, ir ne bet kokį, o A. Čechovo. Kiekvienas siūlydavo savo variantą, ir galiausiai išeidavo norimas rezultatas. Nežinau, kiek laiko šitaip mokėmės ir kada pradėjom vykdyti normas, bet ilgokai. Tobulėjom visi, vieni greičiau, kiti lėčiau, ir tai savaime suprantama. O versti tais laikais buvo daugybė norinčių ir daugybė verčiančių. Maža kam rūpėjo, koks bus tas vertimas, svarbu versti ir gauti honorarą. Rodės, lyg kokia epidemija siautėjo. Kiekvienas manė galįs sėkmingai versti, jei kalbu lietuviškai, o rusiškai, aišku, irgi moku, tai kokios gali būti kliūtys? Stačiai negalėjai atsiginti, ir rašytojai, ir mokytojai, visokio plauko tarnautojai atakavo leidyklą ir reikalavo vertimo. Jonas Graičiūnas, grįžęs iš Sibiro, graudeno, kad tuoj mirs, kad jam kuo greičiau reikia vertimo. Taip jis „mirė“ prieš kiekvieną naują sutartį, užtat tikriausiai dar ilgai liko gyvas.
       Planuoti tada nereikėjo, nebent lietuvių literatūrą, be konkurencijos ėjo visi Stalino premijos laureatai, iš kurių vos vieną kitą galėjai pavadinti literatūra. Įnikę ir redagavom tokias knygas. Tiesa, dar ėjo nuotykinės knygos, jų irgi išleidom daugybę. Tų knygų niekas nepirko, krovė į šūsnis uždarytose bažnyčiose, nebuvo iš ko mokėti vertėjams honoraro, panašiai kaip dabar.
       Aišku, partinė veikla leidykloje irgi klestėjo. Atsirado naujas partsekretorius ir lietuvių redakcijos vedėjas A. Varkulevičius, baisiai rėksmingas ir neramus žmogus. Labai gerai prisimenu jo istorinę frazę atvirame susirinkime: „Mes, šio darbo veterinarai…“ Tikras buvo „veterinaras“. Vos antrus metus sukiojausi leidykloje, o jis iš karto atkreipė į mane dėmesį – gatavas kadras į partiją. Taip ir pasakė, kad laikas. Man pasidarė karšta, tada jokios gudrybės nebūtų padėjusios. Nežinau, ką apie tai manė Čekys, jis niekada manęs nevertino ir nepasitikėjo. Nors buvo itin doras ir sąžiningas žmogus, bet negalėjo atsispirti padlaižūnams, o aš nemokėjau ir nenorėjau murkti pašonėj ir glaustytis apie kojas. Šiuo atžvilgiu nepralenkiamas buvo V. Martišius. Bet, kaip sakoma, yra bėda, yra ir išeitis. Rugsėjo mėnesį vienam redaktoriui reikėjo važiuoti pusei metų į Maskvą tobulintis. Aš tuoj griebiausi to šiaudo, pasisiūliau nieko negalvodama. Per tą pusmetį nebeliko Varkulevičiaus, išvažiavo kelti žemės ūkio (juk „veterinaras“), ir ne bet kur, – į mano tėviškę, tai bent gražumėlis, tik ten jis jau nebuvo man pavojingas, o kolūkiečiai, keista, jį pamilo ir, kai valdžia vėliau atvežė naują pirmininką ir pasiūlė išrinkti, žmonės nė velnio neišrinko, nubalsavo pasilikti senąjį pirmininką, nusipirko dėžę alaus, nešte nusinešė Varkulevičių į Linksmakalnį ir patenkinti šventė pergalę.
       Žodžiu sakant, pasinaudojau proga ir išrūkau į Maskvą. Nežinau, ko aš tikėjausi, bet vis toliau nuo grėsmės, o vėliau matysim. Nesigailiu tos savo kelionės, nors sąlygos buvo bjaurios. Už tą pačią algą reikėjo ir nuvažiuoti, ir parvažiuoti, jokio priedo negavau. Naujas redaktorius taupė visais frontais. Estų kolegos gavo prie algos ne tik stipendijas, o dar už kiekvieną metro ar troleibuso bilietėlį jiems leidykla grąžindavo pinigus. Bet aš negalėjau ožiuotis. Išvažiavom trise: viena lenkė iš pedagoginės leidyklos, J. Macaitis iš politinės ir aš. Pirmą kartą iš arti susidūriau su lenkų tautos atstove, ir, aišku, po to mano „meilė“ kaimynams lenkams nugaišo galutinai. Toji lenkė buvo labai išlepusi, mėgo, kad kas jai patarnautų, niekino ir tyčiojosi iš lietuvių. Man ji kiekviena proga kepė kiaulystes. Dar nespėjus apsidairyti įsitaisė pažą – vienakį azerbaidžanietį, vedusį, turintį šeimą, kvailelį, šis tarnavo jai kaip šuniukas. Juokinga buvo žiūrėti į tą kontrastingą porą, nesuskaičiuosi, kiek per tą pusmetį pasitaikė kvailų situacijų, net buvo pasiguldžiusi jį mūsų ankštam kambarėly, mat jos tarnas ėmė ir susirgo, reikėjo poniutei keistis su juo vaidmenimis.
       Moterų pulkas gyvenom neva bendrabutyje, priklausančiame Glavizdatui, ir dalijomės grynu oru su garažu po mumis. Į paskaitas važinėjom metro, nors, kaip netrukus paaiškėjo, kelio tebuvo du kvartalai. Bet Maskvos visai nepažinojau ir per tą pusmetį daug pamačiau. Maskva – baisus miestas, prisikimšęs varguolių žmonelių, visur eilės, visur grūstis, tik, laimė, kad produktais tuo metu buvo gerai aprūpinta. Niekur nebuvo tokios gausos maisto, bet siųsti paštu uždrausta, o atvažiuoti negi atvažiuosi iš tolybių tolybės. Patekt į teatrą tada irgi buvo neįmanoma, bet visaip gudraudama per tą laiką net penkis kartus apsilankiau Didžiajam teatre, nemaža mačiau ir kitų teatrų spektaklių bei koncertų. Ir spalio demonstracijoj mūsų kursantams teko dalyvauti, pražygiavom Raudonąja aikšte kaip kokie išrinktieji. Vos apsigyvenusi Maskvoje, kelis kartus praėjau greta tos aikštės, nes mūsų mokslavietė buvo visai netoli, bet vis galvojau, kad Raudonoji bene bus kitapus Kremliaus, nes ši atrodė labai maža, o kai sužinojau, jog kasdien per ją einu, labai nusivyliau, tokia ji man pasirodė mažytė, nors televizija mokėjo ją gudriai padidinti.
       Visi tie mokslai, visos paskaitos, kurias girdėjau kursuose, buvo niekalas, bet mokiausi uoliai, gale reikėjo išlaikyti redagavimo egzaminą, viskas pasisekė gerai, smarkiai patobulinau savo rusų kalbą, o tas niekada nekenkia. Visi pažymiai diplome buvo labai geri. Bet didžiausia nauda vis dėlto buvo pažintis su poligrafija. Mus daug kartų vedė į Pirmąją pavyzdinę Maskvos spaustuvę, lankėmės įvairiuose cechuose, matėm įvairius spausdinimo būdus, ir man buvo be galo įdomu. Aišku, dabar ta pramonė visai kitokio pobūdžio, bet tada džiaugiausi galėdama nuodugniai su ja susipažinti. Net pagalvojau, kad būtų buvę įdomu studijuoti poligrafiją.
       Ir dar vienas, ko gero, svarbiausias, įvykis per tą pusmetį buvo Stalino mirtis. Kovo penktą, jau visai artėjant kursų pabaigai, iš pat ryto bendrabutyje pakilo suirutė, ruselės lakstė galvas susiėmusios, o viena totorė klykė isterišku balsu, girdi, kas dabar bus, mes pražuvę. Suvarė mus į vieną kambarį, kur klausėmės radijo ir raudojom, visos šniurpė, aimanavo, aš užsilindau kažkuriai už nugaros, kad niekas nepastebėtų mano sausų akių. Niekaip nevaliojau suvokti, kokia čia tragedija, bet žmonės buvo baisiai apkvailinti, visiems įvaryta nesuprantama baimė ir pagarba tam galvažudžiui. Mačiau Stalino dovanų muziejų, kur buvo sukauptos jam septyniasdešimtmečio proga padovanotos dovanos. Ten buvo tikrų stebuklų, įvairių sričių menininkai parodė visą savo sugebėjimą, o gal ir meilę tironui. Mano galvai tai per sudėtinga problema.
       Ta diena ir dar kelios dienos po to buvo tikros sumaišties, net tragedijų metas. Žmonės lyg pakvaišę grūdosi į A. Puškino gatvę, norėdami pamatyti pašarvotą numirėlį, grūdosi nieko nepaisydami, mindė vieni kitus, ir žuvusių skaičius vis augo. Manęs pagailėjo likimas, o gal užteko proto ten neiti, maža to, kad mes pusę dienos prastovėjom ant Gumo laiptų, įsistebeiliję į Kremlių, kada gi neš Staliną į Kolonų salę. Naivuoliai, ims ir bogins šitokią didenybę per Raudonąją aikštę! Galų gale sušalom ir išspūdinom namo. Transporto eismas buvo sutrikęs, nežinojai, nei kur veža, nei kiek veš. Laidotuvių dieną visas centras buvo apjuostas barikadų siena, visur stovėjo sargybiniai, ir pralįsti buvo neįmanoma. Vis dėlto mūsų estai, apsimetę esą užsieniečiai, pakalbino sargybinius, ir šie, nieko nesusigaudydami, praleido. Ir ką ten pamatė – nieko, nosies neprikiši. Aš šilumoj klausiausi laidotuvių iškilmių.
       Po kelių dienų kursai baigėsi, atsisveikinau su kolegomis, palikau Maskvą, kur patyriau tikrai daug įspūdžių, nes kursų vadovybė mumis rimtai rūpinosi, aplankėm daugybę muziejų, parkų, senovės rūmų, užtai gailėtis dėl be galo didelio vargo ir blogų gyvenimo sąlygų negaliu.
       Grįžau atgal į Vilnių, po Maskvos tokį mažučiuką ir skurdų, bet greitai pripratau, leidykla manęs nebaidė, Varkulevičiaus nebebuvo, partinė šmėkla, bent laikinai, praskriejusi. Kibau redaguoti, dirbau entuziastingai, mokiausi, tobulėjau, ar bent man taip atrodė, bet buvau jaunatviškai uoli. Kaip didžią malonę gavau ir pirmąjį vertimą iš rusų kalbos, vis šioks toks rublis įkris į kišenę.
       Nors jau kai ką buvau suredagavusi, gavusi ne vieną Urbo pamoką, bet paaiškėjo, kad mano būsimam darbui niekada nepakaks mokslo, mokysiuos ir mokysiuos, jei tik neapkiausiu ir nenuleisiu rankų. Tik ne iš karto visa tai pasiekė mano protą. Nežinau, ar kiekvienas vertėjas yra patyręs tą, ką aš patyriau. Pirma, pasiėmiau rusišką knygelę, perskaičiau, viskas aišku, ir kokia čia bėda perteikti lietuviškai? Jokių problemų! Deja, deja! Nejučia atėjo antras etapas, neprisimenu po kiek laiko. Paimu tekstą, ir mane pasitinka šimtai klaustukų. O kodėl taip, o kodėl ne anaip, o kaip teisingiausia? Atsidūriau visiškoj aklavietėj, puoliau į paniką, nežinojau, ko griebtis, klausinėti tokių, atrodo, kvailų dalykų nedrįsau. Gerai, kad nepasidaviau, laužiau galvą, stengiausi kaip nors atkasti aukso vidurį, antraip būčiau subliūškusi ir kaip vertėja, ir kaip redaktorė. Pamažu, labai lėtai pradėjo šis tas aiškėti, visam tam vertimo chaose kalėsi mažyčiai tikri daigeliai, pasidarė ramiau. Manau, jog tokį momentą ar jo pradžią galima fiksuoti kaip vertėjo gimimą, bet jis dar silpnas, gležnas, dar ilgai kripuliuos į šalis ir tvirtai žingsniuoti po tekstą mokysis visą gyvenimą.
       Leidykla, į kurią mane atvedė likimas, tuomet buvo margut margutėlė. Kaip dabar bandau suvokti, ji buvo daugelio literatų priebėga. Čia savo poetišku plonu balseliu čiulbėjo Vilija Šulcaitė, neišpuikusi, sugyvenama, gal tarp poetų ir ne itin žymi, bet geraširdė, taiki. Užtat be galo aukštai kėlė galvą Vytautas Bložė. Tuo metu jis redagavo A. Puškino vertimus į lietuvių kalbą. Nuo jo postringavimų, pagyrų, citatų – čia rusiškų, čia lietuviškų – visiems ausys sutino. Reikėjo suprasti, kad tik jis vienas pašauktas ir apvainikuotas tam darbui, be jo, o ne be vertėjų, Puškinas būtų buvęs ne Puškinas. Ta naivia didybės manija jis visada sirgo, atrodė tolokai atskilęs nuo eilinio poeto ar redaktoriaus. Nežinau, kas juo žavėjosi, nebent Eugenijus Matuzevičius. Šis lyg povas išskleidęs uodegą rūzlinėjo po leidyklą, dėdamasis įdirbęs, o iš tiesų darbo vengė. Kai leidykla tiek sustiprėjo, kad kiekvienas turėjo aiškiai parodyti savo darbo rezultatus, Matuzevičius spruko į ramesnius vandenis, įsitaisė Rašytojų sąjungoje poezijos konsultantu, čia jis tikrai jautėsi kaip žuvis vandenyje, nes konkrečiai nuveiktų darbų netikrino niekas. Matuzevičius buvo reto plauko delsikas. Jei suplanavai jam kokį vertimą, terminą nukelk trejiems metams į priekį, bet irgi nebūk tikras, kad iki to laiko suspės. Atėjusi į leidyklą dar nieko iš senbuvių nepažinojau, todėl per gegužės šventes kažkodėl įsiminiau Matuzevičių. Aš turėjau dieną budėti, o jis visą tą laiką už sienos kirkino G. Marcinkevičiūtę. Net nežinojau, kad jis vedęs. Su juo daug kartų teko susidurti, bet nepasakysiu, kad susitikimai su juo būtų buvę malonūs.
       Mūsų būrelis arba, kaip vėliau buvom praminti, Urbo darželis irgi netrukus praretėjo. Mat kai kurie tik dėl visa ko apšilo leidykloje, planavo stoti į aspirantūrą, o kam pasisekė, tie be jokių sentimentų paliko leidyklą: Janina Žėkaitė, Semaška, vėliau Donatas Sauka, universiteto katedra kvietė Vytautą Visocką, bet kažkodėl neprikalbino, o labai gaila, tada ir jo, ir mano gyvenimas būtų pakrypę rimtesne vaga.
       Aš ramiai mokiausi Urbo vadovaujama ir redagavau. Iš pradžių ne tik mano darbas, bet visų buvo paramstytas klaustukais, neklausi – niekada neišmoksi, o Urbas kantriai patarinėjo, gal klystu, bet, man regis, ir jam patiko mokytojo vaidmuo. Ta dingstim dar galėdavo papasakoti ir kokią istoriją, o jų jis žinojo begalę. Tik dabar pradedu įtarti, kad ir jis pats buvo kai kurių istorijų autorius, nors tada nė į galvą neateidavo, kad fantazuoja. Žmogus turėjo tikrą pasakotojo talentą, buvo šmaikštus, kandus, Tevjės pienininko antrininkas, ne be reikalo ir šį herojų, ir jo autorių Urbas buvo tiesiog įsimylėjęs.
       Dirbti buvo nepaprastai įdomu. Kiek kildavo nerimo ieškant kokio nors atitikmens rusiškam žodžiui, net savo svečius įkinkydavom į paieškas. Labai gerai prisimenu, kaip sukom galvą, kaip gražiai pavadinti miško liniją tarp biržių, ir davėm uždavinį Matui Untuliui. Po kiek laiko net už sienos jau girdim skambant „spindis, spindis“, tai buvo Untulio balsas, o žodis be galo taiklus ir tikslus. Ir patys bandydavom iškapstyti ką nors iš savo atminties, iš savo tarmės. Nuostabus buvo metas, nesmaugė jokios darbo normos, galėjai ramiai kaupti žinias, džiaugtis, kai su tavo pavarde išeidavo nauja knyga, nors skaitytojui ta pavardė smulkučiu šriftu gale knygos buvusi nebuvusi, bet pačiam tai buvo nemenkas džiaugsmas.
       Iš to gražaus meto turėjau išbraukti visą pusmetį, murkdytis Maskvoje, bet grįžusi, manau, greitai vėl įpratau dirbti, nė kiek neabejojau, kad esu ten, kur man gera, kur įdomus darbas, ir apie jokias dausas nesvajojau. Labai patiko redaguoti A. Makarenkos knygas, stilius ir kalba leido dirbti kūrybiškai, ir užtai buvau pripažinta kaip daranti pažangą redaktorė. Dar prisimenu M. Bubenovo „Baltąjį beržą“, tai buvo šiaip ar taip literatūra, nors ir visai prastų laureatų teko praleisti pro savo akis.
       Nejučia atėjo penkiasdešimt ketvirtų metų ruduo. Mūsų vedėjas Gurvičius buvo pasimiręs ir vedėju paskirtas Visockas, o šis gudročius matė, kad tos pareigos nieko vertos, todėl griebėsi klastos, nė kiek neabejoju, kad tai buvo jo savanaudiškas ir klastingas žingsnis. Tuo metu leidykla ruošėsi leisti M. Gorkio raštus lietuviškai, dvidešimt tomų. Tam, aišku, reikėjo postiprio redaktoriaus. Ir štai Visockas atneša savo snukutį ir išdėsto planą. Matai, reikia redaktoriaus Gorkio raštams redaguoti, kaip manai, ar imsies Gorkio, ar pavedėjausi, kol aš išleisiu tuos raštus. Aš, žinoma, buvau kukli, kaip tokia geltonsnapė imsiuos rimto ir labai atsakingo darbo, bet dar labiau buvau kvaila – koks gi laikinas vedėjas keleriems metams. Vėliau Čekys juokėsi, sakė, laikinai pareigas gali eiti mėnesį, o vėliau savaime esi įtvirtintas toms pareigoms. Bet tada aš nieko nesupratau, be to, kokios to vedėjo pareigos, net neįsivaizdavau, aš lyg niekur nieko redagavau rankraščius. Ir gana ilgai. Gal ketverius metus, niekas neprotestavo, net neprisimenu, kas man tuos rankraščius paskirdavo, bet darbo užteko. Ko gero, dar niekas nesusigaudė, ką turi redakcijos vedėjas veikti.
       Tuo metu vyriausiasis redaktorius jau buvo Jurgis Tornau, labai griežtas, valdingas, reiklus žmogus, bet savotiškai ir supratingas. Jis labai greitai paėmė valdžią leidykloje ir užgožė direktorių. Kol jis buvo, aš net neįsivaizdavau, kad vyresnis yra direktorius, šis atrodė nustumtas į kampą ir nežinia kuo rūpinosi. Tornau buvo be galo neramus, ir bausdavo, ir tikrindavo, ir terorizuodavo, įvedė pirmadieninius rankraščių aptarimus, kuriuos vadindavom rarotomis. Tada dirbom šešias dienas, ir po intensyvaus poilsio sekmadienį šie rytiniai posėdžiai buvo tikra kančia. Tornau buvo nežmoniškai atsidavęs savo darbui, savo pareigoms, negailėdavo laisvalaikio, norėjo, kad visi dirbtų rimtai ir nuoširdžiai. Man ir dabar sunku suprasti jo charakterį. Jis galėjo išsityčioti, išsibarti, bet suklydęs turėdavo valios pripažinti savo kaltę ir atsiprašyti. Tačiau Čekys taip niekada nenusižemindavo, jis visada buvo teisus. Ir jei reikdavo ko nors prašyti, visada eidavau pas Tornau. Kai pasiprašiau vienos dienos brolio vestuvėms, Tornau pasakė, gali ir dvi negrįžti, tik nepasigerk.
       Tornau suvaidino ypatingą vaidmenį mano lemty. Nežinau kodėl, bet jis be paliovos provokavo mane mokytis kokios nors retesnės kalbos. Sykį atnešė vengrišką spalvotą knygutę vaikams „Trys varniukai“. Sakė, pasiimk žodyną ir išversk. Aš susigundžiau ir turėjau begalinio vargo, net Maskvoj prašiau konsultacijų. Vengrų kalba ne juokas, čia nėra į ką atsiremti, net tarptautinių žodžių jie nepripažįsta. Knygutę išverčiau, bet pamaniau, jog ne tokia aš kvaila kišti galvą į tvorą. Daugiau su vengrais neprasidėjau.
       Bet Tornau nenurimo, ir aš jam dėkinga likau visą gyvenimą, jo atkaklumas nulėmė tolimesnį mano kelią.
       Nežinau, kas man padavė redaguoti Selmos Lagerlef romaną „Sakmė apie Gestą Berlingą“ (turėtų būti „Jostos Berlingo saga“). Buvo verstas iš švedų kalbos, vertėja R. Rimantienė. Vos dirstelėjau į pirmą puslapį ir neištvėriau, perskaičiau visą rankraštį. Į vertimą kol kas nekreipiau dėmesio, mane tiesiog užkerėjo romano turinys, tai buvo nuostabiausia lig tol rankose laikyta knyga, gal ypač dėl to, kad mes leidom begalę įvairiausio šlamšto. Sužavėjo nepaprasta S. Lagerlef fantazija, žaismingumas, legendomis papuoštas pasakojimas. Kokia aš laiminga, kad ji man pateko į rankas. Ir vėl likimo pirštas, juk paskirta vedėjauti galėjau iškart užriesti nosį ir vaikščioti dyka, bet aš iš įniršio redagavau vieną rankraštį po kito, todėl ir sulaukiau atpildo. Tuo metu buvo reikalaujama kiekvieną vertimą lyginti su originalu, ne tik redaguoti stilistiškai. O kaip man paliesti tokį literatūros šedevrą, kai nė iš tolo nebuvau mačiusi švedų kalbos. Kad vertimas pažodiškas, iškart supratau. Rimantienė nemokėjo gerai švediškai, be to, neturėjo jokių vertimo įgūdžių, užtat iki kaklo pilna ambicijos. Ir ką aš padariau? Pasiskolinau iš J. Jurginio mažytį, bet labai gerą Langenšaito švedų–vokiečių žodynėlį su pagrindinėmis gramatikos taisyklėmis ir fanatiškai puoliau prie darbo. Pajutau nežmonišką malonumą, daug žodžių galėjau atsekti pagal vokiškus atitikmenis, ramsčiausi tarptautiniais, čia, manau, labai padėjo lotynų ir vokiečių kalbos. Slinkau iš puslapio į puslapį pamažėle, daug braukiau, taisiau. O dar lyg tyčia, grįžusi iš Kauno, A. Liobytė dygiai pakartojo Rimantienės žodžius, mat buvo su ja susitikusi Kaune, girdi, kažin ką tie leidyklos teplioriai daro su mano rankraščiu? Aš nustėrau, nes rankraštis buvo kone juodas nuo taisymų. Bet griebiausi gudrybės: pirmiausia ėmiau rašyti pakraščiuose pastabas, kodėl taisau, tad kai atvažiavo vertėja, aš įtikinamu veidu pareiškiau, jog vertimas labai geras, pataisiau tik vieną kitą smulkmeną, ir Rimantienė su malonumu priėmė mano melą, mes ir ateity nesipykom, stengiausi ją prikalbinti, kad verstų daugiau, ir ji vertė, daugiausia iš norvegų kalbos. Sigridos Undset „Kristinos“ neįstengiau taip suredaguoti, kaip reikėjo, buvo per sunku, be to, norvegų kalba, dar neišmokus švedų, pasirodė ypač sunki.
       Taip Selma Lagerlef pavergė mane savo vilionėmis, ir aš jai likau ištikima visą gyvenimą. Aš tiesiog gyvenau jos pasaulyje, vaikščiojau jos takais, svajojau pamatyti tą kraštą savo akimis. Pamačiau, bet labai negreitai, daug reikėjo kantrybės. O kol kas lyg pamišusi nėriau į švedų literatūrą, atradau ne vieną puikų ir mums nepažįstamą rašytoją, mokiausi kalbą ir įnirtingai skaičiau knygas. Aišku, knygų Lietuvoj visiškai nebuvo. Atradau Maskvoj užsienio literatūros biblioteką, kuri skolindavo knygas kitoms bibliotekoms, pradėjau rašyti užsakymus, ir per dešimt dienų atkeliaudavo knyga. Nuvažiavusi komandiruotėn visą laisvą laiką praleisdavau prie katalogų, sužinojau, ką jie turi, nusirašydavau numerius, ir užsakymai dar supaprastėjo. Kiekvienoj leidykloj kamantinėjau, ką jie planuoja versti iš švedų autorių, visa tai buvo didžiulė parama mano paklaikusiam darbe. Tornau karštai palaikė mano užsispyrimą, pats, radęs rusišką vertimą, nešdavo man, liepdavo susipažinti, o jei patiks – išversti. Pradėjau. Iš pradžių tokias knygas, kurias galėjau pasitikrinti su rusišku vertimu, bet niekad nė vieno sakinio per visą savo veiklos laikotarpį nenukopijavau, žūtbūtinai stengiausi suprasti originalą, ir kiek būdavo džiaugsmo, kai rasdavau vertėjo klaidą, betgi visi klystam, kartais žiūri į žodį ir pamatai ne tą raidę, o ši iškraipo prasmę. Tokia vertėjo dalia, ir tam yra (bent buvo) redaktoriai.
       Švedija man pavirto svajonių šalimi, apie ją nenorėjau girdėti nieko bloga ir iki šiol į ją žiūriu per stebuklingus akinius. Nežinau, ar kiekvienam vertėjui taip būna, bet aš, versdama bet kurią knygą, tiesiog sutampu su jos herojais, su gamtovaizdžiu, dalijuosi skausmais ir džiaugsmais. Juk darbas trunka ilgai, ir tą laiką aš būnu ne namie. Užtat, kai baigiu, man esti liūdna, gaila skirtis, o iki kito autoriaus turi praeiti nemenkas laiko tarpas, tai dažniausiai būdavo vasaros, o rudenį rinkdavausi naują ir vėl tik su juo bendraudavau. Rinktis buvo labai sunku, turinys turėjo glostyti sovietinę savimeilę, rodyti juodą ano pasaulio būtį, be to, reikėjo pralįsti pro cerberio Visocko rėtį, įrodinėti, ginti, mat jis buvo didžiausias viso pasaulio literatūrų „specialistas“. Tai buvo skaudu, bet neturėjau kur dingti, išsisukęs iš vedėjo pareigų, jis tapo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, tiesioginiu mano viršininku iki pabaigos.
       Pamačiusi, kad niekas savo noru neketina paleisti iš vedėjavimo, ėmiau rašyti pareiškimus, bet direktorius ramiai dėjo juos į stalčių ir nekreipė dėmesio. Bet tiek aš jiems buvau reikalinga. Sugalvojo kitos leidyklos direktorius J. Pajaujis palikti savąjį postą, ir mūsiškė leidykla tuoj suskato jam pasiūlyti mano vietą. Ką gi, pareiškimų prirašyta, reikia tik išsikraustyti į redaktorių kambarį. Aš, žinoma, pasipiktinau, bet tai būtų išėję man tik į sveikatą, deja, baigėsi niekuo, Pajaujis pabūgo tų nežinomų pareigų, ir aš pasilikau. Pasilikau per savo kvailumą ir ambicijas, lioviausi redaguoti ir pradėjau eiti vedėjos pareigas, niekam nereikalingas pareigas, buvau tiesiog lopas ant kiauro kadrų maišo, Visocko pastumdėlė ir tarnaitė. Man nebuvo suteikta malonė turėti savo nuomonę, aš galėjau tik pritarti ir vykdyti. Nekenčiau savęs, nekenčiau savo darbo, pareigas vykdžiau atžagariomis rankomis. Apskritai buvau darbšti ir uoli, bet tapusi vedėja nepažinau savęs, sukandusi dantis dariau, kas paliepta, perskaičiau kalnus šlamšto, ieškodama, ką būtų galima įrašyti į redakcijos planus, o tie planai buvo pasityčiojimas iš literatūros, nors iš žemės iškask, bet tam tikrą procentą vietos turi skirti Azijai, Afrikai, kaipgi galėjom pasiduoti pagundai ir leisti rimtą literatūrą, jai trūko vietos. Mano švedams irgi. Suvažiavę funkcionieriai iš Maskvos knisdavo ir taršydavo mūsų ir kitų leidyklų planus, visa laimė, kad leidėjai sugebėdavo apmulkinti nelabai ką nutuokiančius tikrintojus, todėl vargais negalais gyvavo ir lietuvių literatūra, ir dailė, tai buvo leidyklos vadovų nuopelnas, aišku, ilgainiui dėl to ir nulėkė jų galvos.
       Jei ne švedų kalba ir vertimai, mano pėdsakas šioje žemėje būtų likęs nė mikroskopu neįžiūrimas. Nemanau, jog dabar jis kam svarbus, nebent man, daug būta vertėjų, o dar daugiau duoneliautojų, kurie į vertimą žiūrėjo tik kaip į rublio tiekėją. Aš verčiau daug, ir labai gaila, reikėjo dėti pastangas kur nors pasimokyti gyvosios švedų kalbos, kuri man ir liko neįveikta. Tuo metu net neįsivaizdavau, jog kada nors aplankysiu Švediją, susitiksiu su tikrais švedais, kaip suklydau! Be to, kai išėjo iš leidyklos Tornau, niekas manęs neskatino, netgi jaučiau pavydą ir pilką nepasitenkinimą iš direktoriaus pusės. Tiesiog uždrausti nesiryžo, bet kaišiojo koją kiekviena proga, pareikalavo recenzuoti mano vertimą, padaviau Svetlanai Steponavičienei, ši supažindino su pastabomis, bet recenzijos niekaip neprisiruošė parašyti, turėjau pati už ją parašyti recenziją apie savo vertimą! Kitą sykį, pamatęs planuose mano pavardę, direktorius pareiškė, kad yra ir daugiau vertėjų iš švedų kalbos, atseit Vytautas Burkauskas. Tik, deja, jis versti galėjo iš norvegų, davėm jam progą, o paskui visi keikėm jo šedevrą. Nebuvau aš prielanki direktoriui visais atvejais. Ką darysi, direktorių meile negalėjau pasigirti iki savo paskutinės dienos leidykloje.
       Leidykla nuolat keitėsi, keitėsi sąlygos, reikalavimai, leidyklos vadovybė, nors nepasakyčiau, kad kadrai buvo trumpalaikiai. Po Stalino mirties nustojo eiti laureatų serija, galėjai prakišti ir vieną kitą įdomesnę knygą, bet mūsų darbe niekada nebuvo vienos linijos, aiškaus principo, be to, ir neką galėjom veikti savo nuožiūra. Knygų mažai kas pirko, makulatūros kalnai pelijo, o buvo toks metas, kad netrūko nei popieriaus, nei spaustuvių. Mūsų leidyklai spausdino „Raidės“ spaustuvė, tik mums. Tai buvo aukso laikai, turint galvoj, kas dėjosi vėliau. Tada knyga išeidavo per du tris mėnesius, leidybai nebuvo jokių kliūčių. Žinoma, ką leidom, čia jau kitas dalykas. Smaugė Maskvos valdžia, saugojo nuo kapitalistinio raugo, ginkdie, kad neišeitų nė viena knyga daugiau už komunistinį lagerį. Verstinę literatūrą buvom suskirstę į keturis skyrius: rusų literatūros, tarybinių tautų, socializmo šalių ir kapitalizmo. Buvo metas, kai per metus išleisdavom iki 60 pavadinimų, bet tas skaičius grėsmingai mažėjo. O kiek vargo buvo suplanuoti. Atseit turėdavau suplanuoti aš, bet nė viena pozicija nepralįsdavo be Visocko žinios, čia jis buvo gudročių gudročius. Net švedišką knygą norėdama įrašyti į planą turėjau pateikti krūvą argumentų, o kai tokia knyga išeidavo, pasistengdavo neva skaitytojų vardu ją supeikti, nors nei jis skaitė, nei girdėjo ką nors apie tą knygą. Kadangi leidom geografiją, o ne literatūrą, turėjau užsimušdama ieškoti kokio kino, kirgizo ar kazacho, siaubas, jei tikrintojai iš Maskvos pastebės, jog jau pora metų šiai literatūrai neskirta dėmesio. Atsimenu, kaip ruselė kalė man į galvą, kad be kinų niekaip negalima apsieiti, juk tai mūsų draugai, mūsų ramstis, mūsų ateitis. Taigi leidom visokį šlamštą, tarp jų – vieną kitą ir rimtą knygą. Gyvenimas keitėsi labai įdomiai, ėmė stigti popieriaus, panaikino „Raidės“ spaustuvę, o monopolizuota K. Požėlos spaustuvė labai išpuiko, mums spausdino tik pagal skirtą limitą. Nors, iš kitos pusės, lentynose nebegulėjo geros knygos, jas tuoj išgraibstydavo, augo tiražai, verstinės knygos pralenkė lietuvių autorius. Paaiškėjo, kad visa leidyklos produkcija laikosi iš verstinių knygų, honorarai buvo maži, autoriams įžūliausiai nemokėjom, taigi pelnas nemažas. Deja, atėjo metas, kai ir su užsienio autoriais teko skaitytis, rašyti sutartis, mokėti valiuta. Per tą laiką, kol dirbau leidykloje, permainų buvo begalė. Kai kas keitėsi į gerą, kai kas – į blogą, bet gyventi ir čia dirbti vis tiek buvo nuostabu. Aišku, ir šiandien negaliu sau dovanoti, kad nemečiau vedėjauti. Juk jei ne mano vertimai iš švedų kalbos, būčiau niekais praleidusi patį gražiausią savo gyvenimo tarpsnį, o dirbdama redaktorės darbą, daug ramiau būčiau gyvenusi, būčiau išvengusi pastumdėlės vaidmens.
       Maža bėdų buvo leidykloje, dar reikėjo atlaikyti minios duoneliautojų spaudimą. Kiekvienas labas manė esąs genialus vertėjas ir primygtinai reikalavo darbo. Didžioji dauguma jų buvo perėjūnai, gavę geresnį kąsnį liaudavosi domėtis vertimais. Aš nežinau, ar kitose veiklos sferose irgi buvo toks antplūdis norinčių užkalti rublį. Nekalbu apie rašytojus, kur dingsi, turbūt nebuvo nė vieno neparagavusio vertėjo duonos. Aišku, iš savo kūrybos ne kiekvienas galėjo prasimaitinti, užtat plunksnos darbuotojus reikėjo remti. Kai kurie ir visai neblogai dirbo, kitų ir patys prašydavom, ypač poezijai versti. Taigi šia žmonių kategorija nereikėjo bodėtis, nors kai kurie buvo be galo įkyrūs. J.Graičiūnas pagrasino mirsiąs badu, jei neduosim vertimo. Taip jis ligi mirties daug kartų mirė, kol gaudavo naują vertimą. Visa bėda, kad retas rašytojas mokėjo svetimą kalbą, talento didybė neleido mokytis.
       Likusį kontingentą, su kuriuo teko susidurti, skirstyčiau net į tris dalis. Vieni buvo paprasčiausiai šelptini, grįžę iš Sibiro ar iš kalėjimo, visokie aukštesnių viršininkų siųstiniai, kitaip sakant, privalomi. Kita dalis buvo šiaip snobai, gudrūs ir įkyrūs, jų tiesiog negalėjai atsiginti. Jie atakuodavo mane, lyg nuo manęs būtų kas priklausę. Bet aš lyg varna stengiausi su jais aiškintis, reikalauti bandomųjų darbų, kol nuo šių teko atsisakyti, nes žmonės visaip gudravo. Pradėjom reikalauti bandomojo darbo čia pat, leidykloje. Įkyruolių skaičius kiek atlėgo. Bet, deja, pasiūla visą laiką bent tris kartus viršijo paklausą. Aptikus padoresnį vertėją reikėjo įrodinėti Visockui, Vyriausiajam, Direktoriui, kad šis pilietis tiktų versti. Ypač direktorius buvo vangus išgirsti, jis baisiai bijojo, kad kas nors nepralobtų iš vertimo, o ypač leidyklos redaktoriai. Jam visai nerūpėjo, kiek redaktorius vargsta su visokių siųstų viršininkėlių darbu, jam buvo nesvarbu, kokią produkciją išleisim vertimo ar kalbos požiūriu. Mat pats nedrįso versti, užtat ir pavydėjo. Tarp tokių pavyduolių dar buvo buhalterijos bobos, joms atrodė, kad mes dykai semiamės milijonus. Kaip tam žydui, o gal ir aš gerai smuikuočiau, juk niekada nebandžiau. Man pakišti koją buvo sunku, niekas nepuolė versti iš švedų kalbos. Juk ir aš, būdama vedėja, galėjau valgyti lengvą duoną, pasirinkti kokį niekelį, išpilti ir gauti pinigus. Kai kas iš kolegų taip ir darė. Bet man tai atrodė niekinga ir neįdomu. Aš daug laiko sugaišau mokydamasi, o ir versdama nepašuoliuosi, bet kuo sunkiau, tuo daugiau turėjau džiaugsmo, mėgau galynėtis su kliūtimis.
       Trečioji kategorija buvo vertėjai iš pašaukimo, baigę svetimų kalbų studijas, išmanantys darbo esmę, turintys gyvosios kalbos pajautimą, rimti ir atkaklūs. Toks vertėjas, vieno žodžio ieškodamas, gali kelias dienas sugaišti. Manau, jog bet kurioj gyvenimo srity tokių specialistų yra, tik ne per daug. Su jais buvo gera bendrauti, malonu būdavo, kai pavykdavo rasti tinkamą užduotį. Tokie reto kruopštumo žmonės buvo D. Urbas, Vyt. Petrauskas, A. Druktenis, R. Jankevičiūtė, A. Dambrauskas, R. Ramunienė, L. Vanagienė, E. Vengrienė, O. Doveikienė, A. Pakalnis, R. Zagorskienė, A. Antanavičius, J. Marcinkevičius, A. Gailius, V. Visockas, P. Bieliauskas, J. Naujokaitis, D. Bučiūtė, B. Balčienė, J. Išganaitytė, o dieve, kaip nedaug, bet juk visų ir nesuminėjau, pasverti labai sunku, bet šie žmonės leidyklai gėdos nedarė, buvo džiaugsmas ir redaktoriui, ir skaitytojui. Žinoma, kalbu apie vertėjus, kurie talkininkavo verčiant suaugusiems skirtą literatūrą. Apie vaikų literatūros vertėjus neturiu nuomonės. Redakcija, naivuolė, kantriai aiškino kiekvienam, ir vertėjui, ir verčiančiajam, kaip geriau sulipdyti sakinį, kokių padaryta prasmės klaidų, iš kailio nėrėsi stengdamasi įrodyti savo pataisymų būtinumą. Vieni klausė, mušėsi į krūtinę, aikčiojo, kiti šiaušė šerį, ginčijosi, įrodinėjo savo teisybę, nors tu galą gauk, o dar kitiems buvo nė motais, ką čia šneki, jam nerūpėjo, kaip versti, o kuo daugiau versti ir gauti pinigų. Prisimenu vieną tokį buvusį aukštą viršininką ir atkentėjusį sibirus, aš raitausi, gražbyliauju, ir giriu, ir mokau, ir aiškinu, galiausiai pastebiu, kad jis ne tik nesiklauso, bet nė į rankraštį nežiūri, o jau taikosi versti kitą lapą, kad tik greičiau baigtųsi tie mano kvaili postringavimai. Aišku, tik dabar taip samprotauju, kad rimta šneka turėjo būti tik su profesionaliais vertėjais, o ne su duoneliautojais. Nereikėjo grumtis su vėjo malūnais, juk matėm, kad mūsų pastangos bergždžios, karvės neišmokysi lipti į medį. Reikėjo tik apsaugoti leidyklos garbę, nepaleisti į žmones niekalo, nes kiekvienas redaktorius nenorėjo užsimerkti ir nematyti akivaizdžių klaidų. Turiu pripažinti, kad redaktoriai buvo tikrai kvalifikuoti, sąžiningi ir stropūs. Urbo pamokos ir jo pasėta meilė lietuvių kalbai, stiliaus grožiui, sakinio natūralumui persidavė ir kitoms redaktorių kartoms, kiekvienas naujokas buvo ilgą laiką globojamas prityrusių redaktorių. Todėl ir rezultatas buvo apčiuopiamas. Per visą leidykloje mano praleistą laiką vos vienas kitas pradžiokas nepritapo prie mūsų tradicijų, kai kas neištvėrė krūvio, nes ilgainiui užduotys darėsi griežtai normuotos, nebuvo kada varnas gaudyti. Bet tokių buvo nedaug. Rinkdamiesi naują redaktorių sukaupdavom daug informacijos, klausinėjom dėstytojus, bendramokslius, tai padėdavo išvengti netikėtumų.
       Sakiau, jog leidyklos veikla priklausė nuo įvairių veiksnių. Vairavo vadovybė, ją vairavo komitetas ir taip toliau, mes buvom tik vykdytojai, šokom pagal jų dūdelę. Kol buvo Tornau, net neįsivaizdavau, kad ką nors reiškia direktorius, jis darė savo tvarką, kiekvieną matė, gaudė vėluojančius, spaudė visais frontais, pro jį negalėjai prasprukti. Jis netingėdavo patikrinti suredaguotus ir jau gamybon siunčiamus rankraščius, priekabiaudavo, grąžindavo taisyti, bardavo, gėdydavo. Originalią literatūrą skaitė visą. Iš kur jis ėmė laiko ir sveikatos? Žinoma, kur toks darbštuolis visiems įtiksi, sėdėk apkerpėjęs, tada niekas nematys ir niekam neužkliūsi. Aš Tornau be galo gerbiau už jo darbštumą, o ypač už tai, kad jis paskatino mane mokytis švedų kalbos, aišku, po to, kai nesugundė manęs vengrų kalba. Tai buvo žmogus, žvelgiantis į ateitį, su perspektyva, juk iš tiesų atėjo metas, kai vertimai iš vertimų tapo pasmerkti, aš būčiau ir likusi prie suskilusios geldos.
       Bet Tornau buvo išguitas, tiesa, jis gavo universiteto bibliotekos direktoriaus vietą, ačiū dievui, nenuskriaudė jo likimas.
       Tornau išėjus pajutom, kad leidykloje yra direktorius. Šis tuoj čiupo jautį už ragų ir jau nepaleido, kol pačiam buvo nulaužti ragai. Jam redaktorius atrodė neišvengiama bėda, per daug suvalganti duonos, dar, žiūrėk, ir vertimą kokį sudoroja, tiesiog smakai. Tiesa, kai kuriuos jis glėbė po savo sparnu, aišku, partinius, o dar šalia jų Visocką, Martišių ir kai kuriuos ar kurias viršininkų antrąsias puses. Sakiau, kad leidyklai jis buvo atidavęs visą savo gyvenimą, bet vieniems jos darbuotojams buvo tėvas, kitiems patėvis. Ypač nekentė moterų, auginančių mažus vaikus, jos jam buvo kaip ašaka gerklėj. Vargšas buvo žmogus, nemačiau jo niekada šypsantis, niekada negirdėjau juokiantis. Bet ką darysi, devyniolika metų jis buvo mano direktorius. Aš jam buvau tokia netikėlė, kad net į partiją nekalbino, už tai esu dėkinga iš visos širdies. Nežinau, ką būčiau dariusi, atsidūrusi prieš mūro sieną.
       Žinoma, vyriausiojo redaktoriaus postas neišnyko leidykloje, bet po Tornau jis man atrodė lyg miško kirtavietė. Ošta, žaliuota, bet tik būta, lemta užmiršti. Ir kai po ilgo laiko tarp Algirdo Pekeliūno ir Juozo Stepšio kilo kivirčas, kas svarbesnis leidykloje, aš nedvejodama atsakiau, jog vyriausiasis redaktorius. Taigi leidykloje aiškiai kerojo dvivaldystė, priklausė nuo asmenybių ir charakterių. O mums tuo geriau, kai nesusitari su direktorium, eini pas vyriausiąjį, kartais pavyksta. Labai gerai prisimenu vieną įdomų nuotykį. Reikėjo pasveikinti vertėją Antaną Dambrauską septyniasdešimtmečio proga. Telegramą turėjom pasirašyti direktorius, vyriausiasis, Visockas ir aš. Nueinu pas direktorių (Pekeliūną). Šis pradeda mykti: teistas, tremtas (reabilituotas!), vis tiek baisu, o jeigu kas, o jeigu ką, ne, ne, tegul vyriausiasis pasirašo, tik jam nieko nesakykit. Ne ant tokios pataikė! Aš kiaurai per raštinę pas vyriausiąjį (K. Ambrasą). O kodėl nėra direktoriaus parašo? Jis nesirašys, bijo, tik liepė nieko nesakyti! O, aš pasirašysiu, kodėl ne, juk pasirašinėju po jo vertimais, žinoma, pasirašysiu! Štai ir laimėjau, netylėjau ir nedrebėjau.
       Esu ir daugiau akibrokštų padariusi. Man užeidavo tam tikrais periodais. Imdavau šokinėti lyg varlė prieš dalgį. Ne kartą nosį susigurinau, bet nesilioviau.

 
       2003. X. 24

       Štai čia ir teko stabtelėti. Visai sublogo rega, jau ir į sieną menkas pasidarė žiūrėjimas. Nuo to laiko, 2000-ųjų pabaigos, neėmiau į rankas savo rašinio. O dabar abejoju, ar pavyks įsijausti. Leidykla vis labiau tolsta nuo manęs (ar aš nuo jos?), beveik su niekuo nebendrauju. Tada atrodė, kad metai „Vagoj“ lyg neatitrūko nuo manęs, galiu šį tą prisiminti. Dabar daug kas pasikeitė, likimas jau neverčia spoksoti tik į sieną, galiu šiek tiek pajudėti.
       Jau sakiau, kad rašau lyg savo palikuonims, savo atžaloms, gal jiems kada (nebent senatvėje) paklius į rankas šie lapai, tegul pažiūri, iš kokių šaknų atsirado, tegul susipažįsta su savo pramote, kas ji buvo ir kokia buvo. Nemanau, jog paliksiu ženklų pėdsaką, bet ką gi, ir aš keverzojau savo plotelį. Didžiojoj Vagoj, nors vedėjas tada, o dar nepartinis, buvo šuniui penkta koja, kažką niurkai, kažką planuoji, rašinėji, bet tavo nuomonė, tavo pastangos niekam nereikalingos. Aš ir buvau toks kauptukas Visocko rankoj, pakapliuoju, kur parodo, o daugiau nekišk nosies. Bet tokioj nevalioj vis tiek spurdėjau, statistės vaidmuo kartais įvarydavo į pasiutimą. Kai išėjau iš leidyklos, daug kas pasirodė kitaip. Juk nors ir visai primygta šį tą dariau, ypač stengiausi padaryti kam gero, „sušelpti“ – paieškoti vertimą, paskatinti, parinkti darbą. Kam man to reikėjo, kai dabar pagalvoju, galėjau ramiai miegoti naktimis, kas man bėda, kad kažkas sėdi sekretorės vietoj, o galėtų dirbti redaktorium, kad kažkas laukia vertimo, pasakei – nėra, neturiu, ne nuo manęs priklauso. Gal vienas kitas ir susimąstė, jautėsi dėkingas. Neseniai pasiskaičiau velionio A. Dambrausko laišką, šiltą, malonų, dėkojantį už kažkokią pažymą, kurią gavęs net išsamesnę, negu tikėjosi. Šitas žmogus suprato mano ramstį. Padėjau jam ir „Odisėją“ išleisti. O kaip Visockas purškė, vos ne geležines klumpes turėjau sunešioti, bet radau pagalbininkų, A. Baliulienė mielai sutiko staiga suredaguoti Dambrausko tekstą, pritarė K. Ambrasas, nors senasis J. Ralio vertimas, daug kartų to paties Dambrausko taisytas ir redaguotas, jau buvo išsiųstas į Kauną, ruošiantis spausdinti. Velionis Dambrauskas labai džiaugėsi ir dedikavo man savo „Odisėją“.
       Neišvardysiu visų, dėl kurių teko galvą pasukti, viršininkų slenksčius pamindžioti. Kas dabar tą mena, tik aš, ir širdžiai gera, kad elgiausi taip, o ne kitaip. Aišku, ne visiems įtikau. Labai nemėgau apsimetėlių, išpuikėlių ir nesąžiningų žmonių, jiems buvau negailestinga (aišku, kiek nuo manęs priklausė!).

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]