|
<< Atgal
ALEKSANDRAS
ŠIDLAUSKAS
Džiaugsmo ir
skausmo poezija
Vytautas Vilimas Skripka. MAŽOJI RINKTINĖ. Vilnius: Homo liber,
2007. 80 p.
Paėmus į rankas Vytauto Vilimo Skripkos knygą
Mažoji rinktinė, visai neatrodo, kad tai eilėraščių rinktinė. Poetas
svarsto: Gali kam nors pasirodyti keista: rinktinė, o tik kelios dešimtys
eilėraščių! Kas tai griežta atranka ar tik vienam šių poetinių tekstų
autoriui bežinomi užgaidžiai? Matyt, ir viena, ir kita. O galbūt nei viena, nei
kita. Viršelio aplanke Algimanto Žižiūno nuotrauka. Knygos pavadinimo šriftas
talentingojo dailininko šriftininko Rimvydo Kepežinsko. 80-yje puslapių išspausdinti
tiktai 58 eilėraščiai, tikra ankstesniųjų bene dešimties poezijos knygų esencija.
Tokios atrankos, rodosi, iki šiolei dar nebūta, kitų poetų nepraktikuota. Juk galėjo
būti ir daugiau kūrinių, nes pats poetas, žinoma, yra paženklintas ryškia talento
žyme. Tiesa, pastaraisiais metais aptilta, susikaupta, pereita prie keturių penkių
eilučių eilėraščio (ar tai tikrai eilėraštis?). Tai lyg filosofinė erdvės ir
laiko išklotinė, kurioje daug minties, metaforų skvarbos, bet jausminė amplitudė itin
susiaurėjusi.
Knyga sudaryta pagal autoriaus norą ir sumanymą.
Norėta, kad būtų atskleista platesnė poetinė erdvė, laiko slinktis, gamtos
ritmingumas, potekstės gelmės, būties ir buities kontrastai. Refleksijos
daugiaplaniškumas retsykiais sumenkina poetinę eilėraščio įtaigą, nors tai dar ne
pati didžiausia nuodėmė. Gerai, kai esama mąstymo įtampos, nemažo jausmo
impulso ypač trečiame (20002006 m. eilėraščiai) knygos skyriuje.
Abstrahuotas ir romantiškai nuspalvintas kalbėjimas
būdingas ir kitiems V. V. Skripkos kartos poetams, gimusiems 19411944 metais A.
Masioniui, E. Mezginaitei, P. Žemgulytei, A. Kaminskui, R. Girkontaitei, A. Mikutai, R.
Gražiui, A. Bukontui. Tai buvo karo ir pokario augintiniai, kurių kūryboje daug
poetinio impulso, mąstymo logikos mažiau negu žemininkų kartos poetų.
V. V. Skripka molėtiškis (gimė 1943 m.
Laičiuose). Iš vaikystės dienų jis atsinešė kaimietiškos pasaulėmatos vaizdinius:
šventas rytas, pievų vandenys, skaudi tamsa, ąžuolų giraitė,
vakariniai šešėliai, deformuotas dangus. Tie realistiniai brūkšniai veda
į gilesnę būties suvoktį Baltijos dvasia, rūsčios pilys, benamis
kūnas. Ir dar toliau į kalbėjimą daugiaplaniais tonais, į gilias istorinės
atminties įžvalgas bei lyrinį pakylėtumą: trupa žievėtos dienos, juodas
angelas laiko aukso nendrę, žodžiai kaip žvaigždės, juodas sapno
midus, auksasermėgiai apaštalai, pražydusios kaukolės. Prasmingų
poetinių asociacijų laukuose gema nemažai idėjų, simbolinių paveikslų. Juose esama
improvizacinio kalbėjimo, kontrastiškų priešingybių jungčių, eskiziškų
kompozicinių fragmentų, loginių aliuzijų ir lyrinių pustonių. Ir ironija paplūsta,
ir nesuvaldoma mintis šuoliuoja, kai gerokai išsiblaškoma ir nebesusikaupiama
klaidžiojant po Iberiją, Italiją, Everestą, Egiptą, Vezuvijų, Šaukėnus,
Markučius, kai bandoma rasti bendrakalbę su Edipu, Hermiu, kai, sugrįžus į
gimtinę, vėl norima būti kartu su L. Šepka, V. P. Blože, K. Donelaičiu ir Maironiu,
T. Mannu ir C. Vallejo, P. P. Rubensu ir J. P. Sartre'u. Tokios reminiscencijos labiau
įmanomos epinėse drobėse nei lyrinio pobūdžio paveiksluose. Atrodo, kad tradiciškumo
pamatai yra žymiai stipresni negu impulsyvaus mąstymo ir asmeninės jausenos
šuoliavimai per erdves ir laikus. Knygoje nemažai poetinių idėjų, bet, regis,
pritrūksta įkvėpties visa tai susieti į vieningą rinkinio vienį ir skripkiškai
romantizuotą pasaulį, kuris būtų žemiškesnis ir įtaigiau įprasmintas. Ir
eskiziški kompoziciniai fragmentai ne visada sugula į meninę visumą, bet
psichologinis aplinkos piešinys yra dramatiškai susiejamas ir su laiku, ir su minimomis
erdvėmis. Tokių laiko klaidžiojimų būta itin daug E. Mieželaičio lyrikoje, bet
nereikėtų manyti, kad V. V. Skripka ėjo pačiu lengviausiu keliu, kuris netoli veda,
nes paklaidina eilėraščio suvoktį ir leidžia nuslysti paviršiumi.
Poetas įtaigus tada, kai tradiciškai randa žmogaus
ir gamtos sąsajas, kai eilėse skleidžiasi rugsėjo šviesos, liūdesys ir nerimas, kai
baladiškai prakalbama apie skausmą ir gyvenimo apoteozę. Tai giluminė poeto savaimybė
buities nedarna, prarastas laikas, širdies vienatvė, tikrovės įniršis, vidinė
giedra ar loginė aliuzija. Pateisinama, kai tradicinį eiliavimą (antras skyrius)
kaitalioja minimalistiniai tekstai (miniatiūros). Tiesa, V. V. Skripka neišlavino
metaforinio kalbėjimo kaip J. Juškaitis ir J. Strielkūnas, nesukūrė asociacijų
lauko kaip V. P. Bložė, K. Platelis ar V. Rubavičius.
Mažojoje rinktinėje nustebina ir pradžiugina
tos eilutės, kur susieina istorija ir dabartis, kur mąstymas ir jausena atspindi
sudėtingo pasaulio atšvaitus: Aidi gegnės mėlynos pastogėj (p. 16); Balti
kaip senovė / Vaikšto po žemę poetai (p. 6); Lyg karklo vytelė nebūtį
skrodžia sparnai (p. 9); Arkliai rugpjūtyje prieš žaibą klumpa (p. 24);
Sustojo pulkas pokario kalnų (p. 24).
Poetas deda nemažai pastangų, kad keliais
žodžiais pasiektų didžiausią įtaigos ir estetinės suvokties efektą. Esama ir
minties kondensato, ir paviršinio pasižvalgymo po pasaulį, pamirštant, kaip tą
pasaulį įteisinti savyje, tai yra kaip sureikšminti žodį, kad eilutė
nenušliaužtų daikto ar reiškinio paviršiumi, tapdama nebe poezija, o tiktai
kalbėjimu, pasakojimu, loginiu samprotavimu. Geriausi eilėraščiai (Rūdijanti
slavų senovė, Vakaras
) suskamba naujai, įprasmintai ir jausmingai, kai visa
tampa lyrika, išpažintimi, sava ir savita. Manding, poetas yra tikresnis ir
tikroviškesnis antrame rinkinio skyriuje (19901996), kur eiliuojama tradiciškai, bet
surandamas (o galbūt gimsta neieškant) naujesnis ritmas ar įtaigesnis rimas (trupa
tulpę, baugu dangum, gūsyje Prūsija ir pan.). Visuomet maga pasidomėti, kurie
gi rinkinio žodžiai yra pamatiniai, tarsi atspindintys poeto regą, klausą, lyrinę
nuojautą, tradicinės poetikos tąsą. Štai tebūnie paminėtas tas žodžių
dešimtukas, kuris paliudija poeto prieraišą ir vidinę jauseną: dangus, žmogus,
medis, žvaigždė, širdis, vanduo, žodis, šviesa, vakaras. Ne visada jie tampa
simboliais, bet nuolatos palydi lyg ištikimi lyriniai pakeleiviai.
Trečiame rinkinio skyriuje galbūt pritrūksta
filosofinės išminties, egzistencinių pajautų. Esama kelių eilėraščių, kuriuose
tik keturios penkios kone vienažodės eilutės, lyg japoniškame trumposakyje, bet juose
nėra semantinės gelmės, gilesnės įžvalgos, metaforinės sklaidos. Tokio talento
poetui nederėtų maivytis, bėgti moderniaisiais tiltais, kai nėra stilistinio
įprasminimo, estetinės pagavos. Tačiau rinktinė tikrai verta dėmesio.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|