|
<< Atgal
FELIKSAS MAČIANSKAS
Pažadai ir dažai
Alfonsas Eidintas. IEŠKOK MASKVOS SFINKSO. Vilnius: Versus aureus,
2006. 592 p.
Reklamuotis, anonsuotis dabar madinga. Nors
žinoma, kad gera prekė pati save giria, bet nepamirštama ir patarlė: netepsi,
nevažiuosi. O kas nebenorės važiuoti? Visi rieda. Neatsilieka ir istorikas Alfonsas
Eidintas. Pristatydamas savo pirmąjį, kaip šiuolaik modernu storą (vos ne 600 p.)
literatūros darbą, jį priskiria istorinių romanų kategorijai. Ir teisingai padaro.
Juk mažiau nuovokus skaitytojas gali pagalvoti, kad galynėsis su anų laikų
urbanistiniu ar agrariniu grožinės literatūros veikalu arba gardžiuosis kažkokia
postmodernia politine ar lytine rašliava. Istorinis romanas tai rimta ir solidu. Jo
sukūrimas, anot autoriaus, ne tik estetinis, bet ir pilietinis, patriotinis
<...> ir galbūt istoriosofinis aktas. Autorius primena, kad tam darbui rimtai
ruoštasi: ilgus metus knaisiotasi archyvuose, studijuoti dokumentai, stenogramos,
moksliniai tyrinėjimai, prisiminimų knygos. Tad visi minimi šioje knygoje svarbūs
įvykiai yra tikrai buvę. <...> Kai kurie iš jų iškeliami ir aprašomi pirmą
kartą (p. 586). Stengdamasis įtaigiau aprašyti istorinius įvykius, nupiešti
tikslesnius vadovų portretus ir jų parankinių elgesį bei papročius, A. Eidintas
rėmėsi įvairiausių žanrų istorine literatūra, kurios sąrašas pateiktas
Padėkos žodyje (p. 587). Tiesa, jame neminimi Vinco Krėvės atsiminimai
Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė, Igno Šeiniaus publikacija
Raudonasis tvanas, Jono Vėlyvio romanas Neleisk mūsų gundyti ir kt., be
kurių sunkoka sukurti savąją anų laikų įvykių viziją (p. 592). Bet ketinama
ne tik dokumentuotai aprašyti Lietuvai lemtingus 19381941 m. įvykius, juos
komentuoti, interpretuoti, bet ir sukurti grožinės literatūros kūrinį, meninėmis
priemonėmis nupiešti, nutapyti portretus, sužmoginti dokumentus, apšviesti masių
sąmonę, pateikti dramatišką kūrinio siužetą, įtampos kupiną pasakojimą (p.
586592 ir kt.). Taigi autorius pažadų negaili, tad belieka viltis, kad jis turi ne
tik įdomių faktų, originalių idėjų, bet ir pakankamai meninių dažų bei
estetinės pajautos. Kulminaciniai intrigos centrai Lenkijos vyriausybės 1938 m. kovo
19 d. ultimatumas, reikalaujantis užmegzti diplomatinius santykius su Lietuva ir gera
valia išvengti pavojingų taikai įvykių (cit. iš dokumento teksto) ir 1940 m.
birželio 14 d. SSRS vyriausybės nota (iš esmės ultimatumas, nepaliekantis jokių
alternatyvų) Lietuvai dėl naujos vyriausybės sudarymo ir papildomų kariuomenės
dalinių įvedimo. Realybės dramatizmas, priešiškų išorinių jėgų diktuojamos
sąlygos, tragiškos situacijos suponuoja ir chronologinę kūrinio komponavimo estetinę
logiką. Jai paklūsta tiek siužeto sandara, tiek ir veikėjų poelgiai. Vingresnio,
labiau intriguojančio siužeto autoriui sumąstyti nepasiseka. Įdomiai sumanyta ir nuo
knygos pradžios rutuliojama literatūrinių personažų Vytauto Kundroto ir Stasės
Trakimaitės pažinties, draugystės ir meilės linija, matyt, dėl autoriaus meninės
fantazijos stokos ima trūkinėti, kol pagaliau beveik visiškai užgožiama antrosios
siužeto šakos, kurioje figūruoja valdžios ir partijų žmonės. Tai ne personažai,
bet veikiantys asmenys, dažniausiai atliekantys oficialias funkcijas. Tiesa, kai kuriuos
jų bandoma individualizuoti: vieni, pvz., generolas Stasys Raštikis, užsienio reikalų
ministras Juozas Urbšys, diplomatas Eduardas Turauskas sutaurinami, savotiškai
papudruojami, kiti ministras pirmininkas Antanas Merkys, diplomatas Kazys
Škirpa, Lietuvos prezidentas Antanas Smetona pašaržuojami, tačiau tiek savo
elgsena, kalbėsena, tiek artikuliuojamų tekstų šabloniškumu jie nepasidaro
žmogiškesni. Įsimintinomis asmenybėmis netampa ir literatūriniai personažai
žvalgas Vytautas Kundrotas ir slaptoji agentė Stasė Trakimaitė. Jų santykiai su
žmonėmis formalūs, šaltoki. Stasė, net patekusi į klastingas Respublikos saugumo
departamento direktoriaus Augustino Povilaičio ir jo pavaldinių pinkles, elgiasi tarsi
nieko dramatiško nebūtų atsitikę. Knygoje aprašomi įvykiai suskirstyti į dvi dalis:
pirmoji skirta Vilniaus ir Vilniaus krašto susigrąžinimo problemai, antroji kaip
išvengti rusų okupacijos ir krašto sovietizacijos. Dalys dar padalijamos lygiai po 18
skyrių. Šokinėjant iš skyriaus į skyrių, nepaisoma siužeto raidos logikos,
estetinių principų, o tesivadovaujama chronologine įvykių seka. Kiekvienas skyrius
pradedamas nurodant veikėjo pavardę, veiksmo vietą ir laiką, tarsi norint sudaryti
įspūdį, kad tie tekstai paimti iš dienoraščių ir atspindi tikrai buvusius įvykius.
Su pagrindiniu personažu Lietuvos kariuomenės
Generalinio štabo II skyriaus pasienio žvalgybos Vievio punkto vedėju Vytautu Kundrotu
susipažįstame jau pačioje knygos pradžioje. Leitenantas, vilkintis pašiltintą
rudos spalvos odinę lakūno striukę su vilnoniu kalnieriumi, 1938 m. kovą žvarbsta
kupliame eglynėlyje <...> beveik ant pačios demarkacinės linijos su Lenkija
ir laukia iš anos pusės pasirodančio agento su itin svarbia informacija: telkia lenkai
kariuomenę puolimui ar tik gąsdina paskelbtu ultimatumu ir Lietuvai nebūtina rimčiau
ruoštis karo veiksmams (p. 8). Kaunas laukia žinios, brangus kiekvienas
pusvalandis, bet Pavlikas jau trečia valanda nesirodo. Vytautas pasijuto, kad šaltis
pamažu įveikia, tad, kiek leido eglių šakos, pradėjo mankštintis, iš pradžių
pusiau pritūpdamas, paskui pasukiodamas liemenį į visas puses daugiau nieko toje
slaptystėje ir nebuvo galima daryti (p. 8). Vytautas pasitikrino pažastyse
paslėptus abu Valterius ir pradėjo trepsėti kojomis (p. 10). Kadangi
autorius mėgsta sugretinimus bei palyginimus, čia maga žvilgtelėti, kaip būsimoji
Vytauto simpatija laukia susitikimo su savo neoficialiu vyru pogrindininku Karoliu...
Tų pačių metų tas pats kovo mėnuo. Kaune prie kavinės Mandragora stovi
mergina, kuri pastebimai atrodė sužvarbusi ir stukseno vieną koją į kitą, kartais
net patrepsėdama (p. 25). Jei trepsi, tegul dar patrepsi, gal nesušals, kol pas ją
sugrįšime?
Tačiau Vytautas ne tik įtemptai žvalgydamas pro
pavasarį pranašaujantį rūką į lenkų pusę (p. 8) trepsena, visaip mėgina
apšilti, bet ir galvoja (p. 7). Dargi daugiau jis autoriaus valia deklaruoja
pilietiškumo, patriotiškumo idealus, atsakomybę valstybei, jaučia pareigą būti
mąstančios meilės savosios tautos keliui, jos dvasios pakilimams ir nuopuoliams
pavyzdžiu. Jis prisimena, kad ir gimnazijoje, ir karo mokykloje karštai siekė
atvaduoti Vilnių.
Kitą dieną Vytautas atvyksta į Kauną dalyvauti
tarnybiniame pasitarime. Iki jo pradžios dar buvo daug laiko, tad, kiek pasisukiojęs
Laisvės alėjoje, kaip dera tikram patriotui, apsuko aikštę prie Vytauto Didžiojo
karo muziejaus, apžiūrėjo tautos milžinų biustus ir Laisvės statulą, pasimeldė
prie Nežinomo kareivio kapo, vis retsykiais mintyse pasikartodamas pagrindinius būsimo
pranešimo teiginius (p. 24 ). Paskui, eidamas Nemuno link, netoli Žydų gimnazijos,
prie kavinės pamatė betrepsenančią merginą, kokių dvidešimt penkerių metų. Ji
pažvelgė į jį rudomis akimis ir to žvilgsnio Vytautas jau nebegalėjo pamiršti
<...>. Tai buvo taip netikėta, kaip smūgis, kaip kritimas, kaip šuolis su
parašiutu aviacijos kursuose (p. 25).
Intrigos tęsinio teks palaukti. Vytautas su savo
kerėtoja susitiks 100-ajame knygos puslapyje, o visą tiesą apie Stasę Trakimaitę
sužinos tik 16 knygos skyriuje (p. 181).
Per tą laiką autorius atskleis mums daug
intriguojančių Stasės Trakimaitės gyvenimo paslapčių. Sužinosime, kad ji ne
mergaitė, o jau senokai yra susidėjusi su nelegaliu, du kartus sėdėjusiu Kauno
sunkiųjų darbų kalėjime už komunistinę veiklą, saugumo policijos ieškomu asmeniu
Karoliu. Abu bedieviai. Drauge būna retokai. Dažniausiai Mandragoroje ji
perima iš vyro slaptus ryšulėlius konspiracinę informaciją Maskvai ir
perduoda juos prie Soboro belaukiančiai elgetai. Kaip istorijos vadovėlyje
perskaitysime, kad žydo Cvi Berelovičiaus, kuris stebuklingai praturtėjo saugumui
išdavęs ne tik labai stiprią Ukmergės apskrities pogrindinę komunistų
organizaciją <...>, bet ir visus draugus iš Kauno kavinėje buvo Valstybės
saugumo departamento specialiai įrengta vieša vieta susitikimams, pokalbiams ir
apskritai konspiracinei veiklai sekti (p. 33). Čia, tik išsiskyrusi su Vytautu,
Stasė sulaikoma su įkalčiais, nuvesdinama į antrą pastato aukštą, kur jos jau
belaukiąs pats departamento direktorius Augustinas Povilaitis.
Apgaulės būdu ji nufotografuojama, neva
savanoriškai perduodanti saugumiečiams ryšulėlį. Direktorius, nė akimirkos
nenustodamas žiūrėti tiesiai į akis, neleisdamas net atsitokėti, paaiškina, kad
mes sekėme jus jau seniai, kaip ir Karolį Sprindį, kuris <...> yra vienas iš
trijų partijos CK sekretorių <...>. Jis nelegalioje padėtyje, nes yra padaręs
antivalstybinius nusikaltimus (p. 35). Išaiškinti ir Stasės vyresniųjų
broliukų Kazio ir Adomo ryšiai su komunistiniu pogrindžiu. Kai reikės
suimsime (p. 38, 39). Tuo mergina neabejoja, nes šimtai pogrindininkų jau suimti ir
patupdyti. Bet Stasė suklūsta gal tikrai jos dar nesuims? Tačiau kodėl?
Pirmiausia, labai subanalėtų siužetas, antra liktų nerealizuota autoriaus
intencija parodyti, kad Povilaitis ne šiaip koks kėgėbistas, o susipratęs
tautietis, humaniškas patriotas. Jis negaili laiko ir kantriai aiškina, kad Stasė
paklydusi todėl, kad pažįstanti tik šviesiąją komunizmo pusę ir
nesuprantanti, jog komunistų pergalės atveju Lietuvos valstybės nebelieka (p. 36,
37). Maža to, ji neturinti manyti, jog saugumiečiai esą jos priešai, veikiau tik
padorūs lietuviai, kurie nebenori leisti jai toliau bristi į išdavystės pelkę, nes
ta pelkė gali įsiurbti nebesugrąžinamai (p. 38) ir t. t., ir pan. per kelis knygos
puslapius. Toliau pudrinti Stasės smegenis patikima moteriškei, vardu Adelė.
Vėliau paaiškės, kad ji vieno saugumiečio sesuo. Pasodinta už flanelinės
saugumo užuolaidos, Adelė pasakoja ilgą ir šiurpų savo gyvenimo tarpsnį, kurio
pradžia buvo labai panaši į Stasės talkinusi komunistams. Paskui Adelė
pasiunčiama į SSRS, uoliai mokosi Maskvoje, susitikinėja su Lietuvos komunistų
partijos vadovais. Daug kam tenai protą užtemdą žodžiai revoliucija ir
valdžia (p. 56). Tik suvokusi, kad rengiama teroristiniam darbui turėsianti
grįžti Lietuvon ir naikinti bolševikams neįtinkančius partijos draugus, ji
pabėga ir Kaune viską išpasakoja saugumui.
O Stasei nėra kur bėgti, nes alternatyvos iš
tikrųjų nepalikta: saugumiečiai tikina, kad tai ne prievolė, o juo labiau
prievarta. Geriausia, kad tai būtų malonumas (p. 80).
Ciniška, bet, anot autoriaus, tokia realybė. Mes
nematome nei Stasės sąžinės graužaties, psichologinių išgyvenimų, dvasinių
kančių, ašarų, nors liekame neįtikinti, kad tas dvigubas žaidimas jai tapo
malonumu. Ji įdarbinama jau minėtoje kavinėje, toliau talkina Karoliui, bet
matosi ir su Vytautu. Tačiau Vytautas kartą pasiryžo baigti vien gėrėtis Stase
Mandragoroje ir pagaliau išdrįso pakviesti ją kur nors, kad ir į kiną (p.
100). Bet kine tesibučiuoja tik gimnazistai. Jiems, rimtiems žmonėms, reikia
romantiškesnės aplinkos. Tuomet (kaip stebuklinėje pasakoje) už jų nugarų sucypia
automobilio stabdžiai <...>. Juodas Fordsonas dar kinkavo ilgu savo priekiu
nuo staigaus stabdymo, lyg arklys galva (p. 100). Iš jo iššoka senas Vytauto
bičiulis ir bendramintis, dabar turintis sėkmingą verslą, Jonas Paragis. Jis rengia
gegužinę Kulautuvoje, tad siūlo palaikyti kompaniją. Ten sode, tarp aukštų obelų
šakų, kur rado laiko vien tik patys sau, atsitiko nenumatytas dalykas.
Jie bučiavosi.
Pasibučiavo staiga ir natūraliai, paprasčiausiai
apsikabino ir be galo jausdami artimo ir mielo žmogaus prisilietimo būtinybę susijungė
lūpomis (p. 104). Įspūdingas ir vienintelis sekso vaizdelis visoje knygoje.
Tiesa, Vytautas jautė jos įsitempusį kūną, pilnas krūtis, plona suknelė traukte
traukė ir gundė (p. 104), bet patriotinis budrumas, pilietiškumo pareiga vertė
tvardytis netoliese pasigirdo dviejų vyriškių pokalbis. Vytautas tuoj pat suvokė,
kad Jonas Paragis ir žydas Aleksandras Slavinas tariasi dėl Lietuvai itin žalingo
prekybinio sandėrio. Vytautas, kol prie jo stovėjo prisiglaudusi Stasė, dėjosi, kad
tai, ką išgirdo, jo visai nedomina, bet tik kol kas (p. 107). Mat netrukus
be jokių skrupulų savo bičiulį ir tą žydą jis įduos saugumui. O saugumas, suuodęs
Vytauto ir Stasės draugystę, patars jiems tuos žaidimus baigti ir ateityje
daugiau nesusitikinėti.
Literatūrinių personažų siužetinė linija,
kuriai skiriamas vos penktadalis knygos, baigiama tragiška informacija. Stasė
Trakimaitė suimama ir nedelsiant sušaudoma. Karolis atleidžiamas iš pareigų,
išmetamas iš partijos (p. 551). Vytautas ir Paragis, vengdami arešto, nukauna į butą
besiveržiančius saugumiečius ir bėga iš Lietuvos. Pakeliui Vytautas be jokio
atgailavimo prisipažįsta bendrakeleiviui, kad buvo jį įskundęs saugumui, nes
turėjęs taip padaryti. Dabar tai neturi jokios reikšmės, tarsteli Jonas,
Lietuvą taip greit pražiopsojome ir jau praradome. Gal, duos Dievas, neilgam (p.
534).
Knygoje viskas determinuota, išorinių aplinkybių
nulemta. Personažai, įsprausti tarp publicistinių tekstų, neįgauna estetinio
žavesio. Jie, kaip kokios marionetės, dažniausiai tevykdo autoriaus užduotis
atstovauja ideologinėms pozicijoms ir artikuliuoja nuobodžius bei ilgokus politinius
monologus. Tokioms kančioms pasmerkti beveik visi antrosios siužetinės linijos
veikiantys asmenys. Kiek daugiau meninių priemonių pasitelkta atkuriant diplomato Kazio
Škirpos, generolo Stasio Raštikio, užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio,
Respublikos prezidento Antano Smetonos charakterius. Kitus veikėjus pagyvinti,
individualizuoti autoriui sekėsi kur kas sunkiau. Antai A. Merkys, išgirdęs Molotovo
tezę, kad įvykius reikią vertinti ne juridiškai, o griežtai politiškai,
reaguoja labai originaliai: Užvertė galvą, blykstelėjo jo akių baltymai (p.
354). Panašiai elgiasi ir K. Bizauskas. Jis, žiauriai sukrėstas, susiėmė už
širdies srities, paskui lėtai atlošė galvą, sumosavo rankomis, lyg bimbalus
vaikydamas, ir net susverdėjo <...>. Jo rankos virpėjo, drebėjo kalbant ir balsas
jį tarsi krėtė drugys (p. 445). S. Raštikis, priešingai stovėjo
nuskriausto žmogaus poza (p. 466). Dar kiti turi pomėgį greitai pavargti ir
užmigti. Net A. Smetona ir visi kiti, tik išvažiavę iš Kauno ir pasukę Kybartų
pusėn, jautėsi smarkiai nuvargę ir tokiu pasiūlymu bemat susigundė (p. 459). O
E. Turauskas, nenusirengęs, kaip nepatyrusio piloto vairuojamas lėktuvas, smigo į
minkštus pūkinius patalus (p. 419). Keistoki ir kai kurie kiti palyginimai, piešiami
gamtos vaizdeliai. Klimpti pradedi jau pirmojoje knygos eilutėje.Ilgas kylantis
slėnis, lyg pamestas ant sniego ne visai švarus avikailis, garbiniavosi tamsžaliais
eglynais.
Už akies kliūva ir pasakymai: atvaduoti,
patelefonuoti, nupaveiksluoti; žodelyčiai: mumi, jumi ir kt.
Galima pasidžiaugti, kad autoriui rūpi ne vien
perpasakoti, kas Lietuvoje ir aplink ją vyko tais lemtingais 19381941 metais, bet ir
pabandyti užkabinti gilesnius socialinius, ideologinius bei psichologinius laiko klodus,
vaizduojant konkrečių žmonių dramatiškus likimus, įžvelgti ir atskleisti kitas,
mažokai pagal tokį kontekstą istorikų tyrinėtas, priežastis. Daugoka vietos
paskiriama pogrindinei komunistų partijos veiklai, kuri traktuojama kaip nusikalstama ir
žalinga tiek Lietuvos valstybei, tiek ir jos žmonėms. Tokio vertinimo sulaukia ir jos
bendrai žydai, vėliau uoliai talkinę kėgėbistams bei okupantams.
Nepamiršti ir savi opozicionieriai K. Bizauskas, E. Turauskas, S. Raštikis,
pasišovę versti prezidentą Smetoną (p. 90100), bei Lietuvos karininkai,
reikalaujantys Merkio galvos (p. 337342). Maištininkų rengiami sąmokslai šiek
tiek pagyvina nuobodokus knygos tekstus, bet rimčiau nesuintriguoja ir nepadidina
psichologinės įtampos.
Nelengva pasakyti, kiek šiuose epizoduose yra
istorinės tiesos ir kiek kūrybinio pramano. Pagaliau diskutuotina, ar istoriniame
romane jie privalo būti identiški, ar priskirtini autoriaus nuožiūrai? Šiaip ar taip,
autoriui derėtų būti pakankamai nuosekliam. A. Eidintas šios taisyklės nepaiso. Pvz.,
savo monografijoje Antanas Smetona (Vilnius, 1990), remdamasis K. Musteikio
prisiminimais, autorius rašo, kad prezidentą pasienyje per Lieponos upelį pervedė jį
atpažinęs advokatas Misiurevičius. Ta pačia brasta per sieną perėjo ir Smetonos
šeima (p. 192). Naujoje knygoje šis epizodas išplečiamas, dramatizuojamas. Čia jau
Prezidentas keikiamas, nepagarbą jam reiškia net šauliai. Įdomiausia tai, kad dabar A.
Smetonai takelį link brastos parodo jaunas policininkas. Advokatas su šlepetėmis
pasirodė vėliau. O kitą dieną be 15 minučių šeštą valandą ryto pagaliau siena
Smetonos šeimos nariams buvo atidaryta (p. 486).
Autoriui, ko gero, teks gerokai padiskutuoti su
istorikais, kada ir kas areštavo K. Skučą bei A. Povilaitį, ar tikrai Zigmas
Angarietis buvo sušaudytas ne 1940 m. gegužės 22 d., kaip nurodoma visose
enciklopedijose, bet visais metais anksčiau 1939-ųjų pavasarį ar vasarą, kaip
tikina šios knygos autorius (p. 124).
Knyga iliustruota autoriaus piešiniais, kurie
drąsiai gali konkuruoti su parašytais tekstais, nes jiems A. Eidintas spalvingesnių
dažų tikrai pagailėjo.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|