I

       Skausmas degina smegenis, plinta į rankas ir krūtinę, kibirkščiuoja nugarkaulyje, šokčioja į visas puses, ugnimi laižo kairę koją. Jis nepajėgia atsimerkti, vokai užkritę akis, retkarčiais į jų tamsą prasiskverbia elektros šviesa, kuri tik padidina sopėjimą: geriau pasinerti į glūdumą, susigūžus nugrimzti ant dugno, įsirausti į dumblą, nieko nejausti, negirdėti, pamiršti, kas esi, tapti bevardžiu, išsiskaidyti, išnykti, nebebūti. Tačiau skausmas liudija, kad esi, kad gyvybė trūkčioja ir šokinėja tarsi dalgiu sukapota gyvatė, kad esi sudarytas iš kaulų, raumenų, gyslų, kad vis dar ratu cirkuliuoja kraujas, o juk būtų geriau, jog jis lietųsi į tamsą, į juodą vandenį, kol galiausiai pats pavirstų vandeniu, kuris palengva susigeria į žemę, ir ateina palengvėjimas, atoslūgis, užsimiršimas, nejautrumas ir nežinojimas. Bet ar šitaip įmanoma apgauti skausmą? Išnerti iš jo anapus tamsos ir vėl būti – nuogam šviesos ir saulės kupiname ore, pakylėtam ant kažkieno rankų, besvoriam, prasidedančiam iš naujo, be pragariško skaudėjimo visame kūne, tarsi jo iš viso nebūtų...
       Kartkartėm jam pasiseka atsimerkti, tikriausiai po skausmą malšinamos injekcijos. Išplėtęs akis nieko nesuvokiančiu žvilgsniu dėbso į apvalų burbulą palubėje, skleidžiantį šviesą. Ar jis dar yra, jeigu sopėjimas išnykęs? Sunkiai traukia orą į krūtinę, kur kažkas sugarga. Vos pajėgia pajudinti ranką; jis visas sunkus, tarsi prislėgtas nematomo, bet juntamo svorio. Atsargiai pasuka galvą – iš pradžių į vieną, paskui į kitą pusę: ten ne sienos, jos tolėliau, o čia pat – lovos, turbūt tokios pat kaip ir jo; vienoje guli vyras: apšepęs, nuplikęs, atsikišusiu smakru, smaila nosimi, įdubusiomis akimis. Pajutęs žvilgsnį, turbūt kažką sako arba bando pasakyti, nes krusteli apkepusios lūpos, tačiau girdėti tik švokštimas. Visiškai panašus į tavąjį: trūkčiojantis, springstantis, užsikertantis, pasibaigiantis garktelėjimu. Betrūksta, kad imtų kosėti – sausai, gergdžiamai, krenkščiamai.
       Nesąmoningai mėgdžioja tą žmogų: judina lūpas. Galbūt nori paklausti, kas jis toks ir ką čia veikia, bet pasigirsta tik neaiškus šniaukrojimas. Senis gūžteli pečiais ir nukreipia žvilgsnį į duris – tikriausiai kažko laukia. O taip – durys, lovos, lempos šviesa... Čia juk ligoninė! – tvoksteli mintis. Ir tuoj užgęsta, nes atmintis kol kas tuščia, subliūškusi it kiauras maišas. Skausmas iš jos viską ištrynė. Liko tik paliegęs kūnas glebiais raumenimis. Ar jis ko nori? Taip! Kad nesugrįžtų skausmas, sopėjimas, maudimas, dilgčiojimas, galiausiai pavirstantis ugnies liežuviais smegenyse, traukuliais pakinkliuose ir pašonėse. Tačiau nereikia nieko prisiminti: tegu karo stora tamsi užuolaida, atskirianti jį nuo praėjusio laiko. Ten nieko nebuvo, neįvyko... Tegu laikas eina nelyg aukšta siena, stumianti viską, kas randasi šioje pusėje, bet neleidžianti prasiskverbti, kas buvo anapus. Aš esu aš, ir nieko daugiau... bemintis kūnas su skausmo išdegintomis smegenimis...
       Jis ilgai tūno tuščioje prieblandoje, tarsi moliuskas kriauklėje, įsiraususioje į dumblą. Tegu viršuje plaukia šiltas vanduo, drumzlinas, atsiduodantis šlapiu smėliu, šlapimu ir žolių šaknimis, nieko neatnešantis. Negalvoti, neprisiminti, nereaguoti, nekrustelti, nepažadinti sąmonės – ir gal sopėjimas nesugrįš.
       Tas žmogus vėl kažką sako. Teisingiau, niurzga, inkščia, kartoja vieną ir tą patį. Jis nesiklauso, negirdi, rausiasi gilyn į „dumblą“. Jam visiškai nerūpi, kas ką švokščia, stena, be paliovos teigia. Argi ką gali reikšti beprasmiški garsai: „Ra-tui-te! Ra-tui-te! Ra-tui-te!“ Panašu į ratus, vežimą, dardantį kaimo keliu, sužeistojo aimaną, stringančią gerklėje, dejavimą ir pagalbos šauksmą. Taip, pagalbos šauksmą, kai žinai, kad jos nebus... Iš kur ji gali atsirasti, kai vyrai žiūri užjaučiančiomis akimis, bet nieko negali padėti? Ne, ne! Čia nėra jokių vyrų, nedarda vežimas duobėtu kaimo keliu, o tas žmogus – nesužeistas... Čia ligoninė, Stanislovai! Ligoninė, kurioje pjausto žmones aštriais peiliais, bet paskui susiuva ir gydo... Gydo...
       Kas tai pasakė? Nejaugi jis pats? O gal tas senis, gulintis gretimoje lovoje? Pavadino jį Stanislovu... Ar aš esu Stanislovas, Stasys, Stasiukas? Ne! Aš esu Vytautas! Vytautas Kemežys! Įsidėmėk tai visam laikui. Tu gimei pavarde Kemežys, tėvai tau davė Vytauto vardą, ir tu visą laiką taip vadinaisi. Niekada nebuvai Stanislovas Baltrėnas, taip pavadintas nekrūptelk, neatsisuk, nereaguok, nes esi ir jau visada būsi Vytautas Kemežys!
       Vyriškis susigūžia lyg nuo smūgio, traukiasi nuo to balso, gremžia jį nuo sąmonės dugno, stumia į gilumą, į tamsą, už aklinos sienos, ten, kur viskas turi išnykti... Nėra praeities! Ji prapuolė, nuskendo, ją miglomis užklostė laikas. Yra tik beskausmė dabartis, atvangos valandėlė, kuri privalo tęstis ir nesibaigti... Niekas neskauda ir neskaudės, tik nereikia suklysti ir... Čia ligoninė, nuskausminamieji vaistai, nežinia ką švokščiantis gretimoje lovoje susirietęs žmogus... Jis nepanašus į mane... nė kiek nepanašus... Argi aš toks senas, toks nuplikęs ir bejėgis? Argi mano akys įkritusios ir užmerktos, argi mano veidas apšepęs žila barzda?..
       Kažkas praveria palatos duris, kaimynas ima dar garsiau šaukti „Ratuite!“, netrukus atsiranda seselė, ji patraukia pižamines rėksnio kelnes ir duria adatą. Senis čepsi pamėlusiomis lūpomis, tarsi rytų sprangų kąsnį, konvulsiškai kilnojasi jo Adomo obuolys.
       Tada seselė atsisuka. Jos apskritas putlus veidas raustelėjusiais skruostais liudija apie nejautrumą skausmui. Žinoma, svetimam.
       – Kas dabar? – klausia jis. – Rytas ar vakaras?
       – Rytas, Kemežy, rytas! Kaip jaučiatės?
       Nėra ko abejoti: jis – Kemežys! Taip jį vadina jau daugelį metų. Artimesniems jis – Vytautas.
       – Vakar mane operavo?
       – Ne vakar, anksčiau. Pirmadienį.
       – Pirmadienį? O šiandien kas?
       – Ketvirtadienis. Laikas taisytis, Kemežy. Ar nukrito temperatūra?
       – Skauda. Visą laiką skauda...
       – Meluojat, Kemežy! Naktinė sakė, kad išeidama suleido vaistų.
       Jis neprisimena jokios naktinės. Tik sopėjimą ir ugnį smegenyse, čia kylančią, čia atslūgstančią nugarkauliu žemyn. Taip, dabar liepsnos užgesintos, bet žarijos vis tiek rusena. Jis pajudina kairę, paskui dešinę ranką. O kodėl paklodė subliūškusi? Jie nupjovė jam kojas?! Iš netikėtumo jis kimiai rikteli. Tarpduryje atsigręžia seselė.
       – Jie nupjovė man kojas?!
       – Tik vieną, Kemežy. Matyt, nebuvo kitos išeities...
       Aštriais peiliais jie badė papades pasimėgaudami, keikdamiesi, o kai jis prarado sąmonę, nupjovė koją. Po velnių, kurią koją? Dešinę? Iš šuniškų nasrų dryko seilės, jie vis reikalavo: „Sakyk, sakyk, sakyk!“ Štai iš kur beprotiškas skaudėjimas, kaulų ir sausgyslių gėlimas, treškėjimas, kraujo spalvos migla akyse. Šių dienų baimė ir pyktis supurto jį, laikas susimazgo ir nutrūksta, paskui susijungia visiškai ne toje vietoje, jis merdi, jį blaško srovė į priekį ir atgal, jis turi sugrįžti į praeitį, iš ten kažką pasiimti, kad tuoj pat nenumirtų. Jis, bekojis, lipa per praėjusio laiko sieną ir verčiasi stačia galva žemyn. Pakliūva į šabakštyną, dilgėlės kapoja veidą, pasklinda sugedusio kraujo tvaikas, ne, tai dvokia įtampos ir baimės prakaitas, kuris žliaugia per krūtinę ir renkasi bambos duobutėje. Pistoleto žiotys prispaustos prie smilkinio, peiliai subesti į stalą, jis raitosi it kirminas, ir štai į operacinę iškilmingai įnešamas ilgas dvirankis pjūklas, brunzgiantis ir svaidantis šviesos kibirkštis. Jie nupjaus jam kojas! Jis susiriečia ir dar kartą krenta į tamsą. Tačiau tamsa jį išspjauna, akimirką jis guli ant sienos, žinodamas, kad dešinėje yra mirtis, o kairėje – nemirtis. Ta akimirka tęsiasi veik penkiasdešimt penkerius metus, jis yra išrautas augalas nukarusiomis šaknimis, vėjas džiovina jų drėgmę, paukščiai, taip, juodvarniai, kapoja jam akis ir teršia į burną. Jis turi nukristi, bet jau pamiršo, į kurią pusę...

       II

       Juos pažadina rakto cypimas spynoje, atstumiamos velkės dunkstelėjimas, durų girgždesys. Jie bejėgiai guli ant molinės aslos Glikmano parduotuvės rūsyje. „Kelt!“ – šaukia sargybinis, tačiau nekrusteli nė vienas jų raumuo, blausi sąmonė nesuvokia, kad jau ankstyvas rytas. Traukia į plaučius žemės ir drėgnų, apgliaumėjusių akmenų kvapą, sumišusį su prakaito ir sukrešėjusio kraujo dvoku. Naktį juos kankino: auliniais batais traiškė kojų pirštus, peiliais badė papades, tarp durų kišo lyties organus, papirosais degino delnus, netgi grasino pjūklu nurėžti pėdas. Sargybinis keikiasi, spardo jiems į pašones, jaunuoliai inkščia ir raitosi ant grindų, bet nepajėgia atsikelti. Galiausiai juos apipila vandeniu. Sukepusiomis lūpomis ir suskeldėjusiais liežuviais jie godžiai laižo rankas ir sudrėkusius drabužius, nors juos pykina šuto ir pamazgų tvaikas. Koridoriuke jie kliuvinėja už akmeninės sienos nelygumų, laiptuose klūpčioja ant pakopų ir griūva, šiaip ne taip iššliaužia į kiemą. Aušta, tačiau dangus pilkas, aptrauktas neperžvelgiamų debesų. Prie statinių tvoros rūko MGB leitenantas žvilgančiais antpečiais, siauraakis kareivis ir du stribai, vilkintys šimtasiūles. Leitenantas kažką sako rusiškai sargybiniui. Šis nueina į Glikmano daržinę. Juodu sėdi ant sutryptos kiemo žolės, nes papadės degte dega nuo atvirų žaizdų. „Mus sušaudys, – gūžiasi Steponas Švėgžda, šviesiaplaukis vaikinas. – Ar girdi, Stasy?“ – „Ir tegu“, – niurzgia Stanislovas Baltrėnas, nepajėgdamas sutramdyti virpančių raumenų. Jo veidas išblyškęs, akys užtinusios, pro lūpų kampučius sunkiasi kraujas. Tačiau negali patikėti, kad mirtis čia pat, kad ji susisukusi, susitraukusi glūdi siauraakio kareivio ir stribų šautuvų vamzdžiuose. Tereikia jiems paspausti gaidukus, ir ji išlėks žėrinčiomis akimis, išskleis plačius juodus sparnus. Tarsi būtų koks mitinis paukštis, kurio riksmo, panašaus į šautuvo šūvį, jie nebespės išgirsti. Tačiau dabar jie privalo nieko negalvoti, nes iš širdies gali įsibrauti baimė, protu nesuvokiamas siaubas. Jie ištvėrė rankų sukiojimą, daužymą pistoleto rankena, mušimą kumščiais ir guminėmis lazdomis, spardymą, kai guli bejėgis ant grindų, o per veidą bliaukia kraujas, smūgius po krūtine, smaugimą, pirštų traiškymą ir nagų lupinėjimą, bjaurias patyčias, tarp kurių įsiterpdavo saldūs pažadai tuoj pat paleisti, apdovanoti, nebekankinti, duoti iki soties maisto ir gėrimo, tad dabar nieku gyvu negali sugniužti, drebėti, šliaužioti ke~liais ir atgailauti. Koks keistas jausmas, kai nenori mirti, bet kartu trokšti, kad mirtis ilgai nedelstų, nes tavo jėgos išsekusios ir tiesiog nejučiom pasiduodamas gali iškelti rankas...
       Iš daržinės išlenda sargybinis, nešinas dviem kastuvais. Įbeda juos patvartėje ir liepia kasti duobes. Dvi. Kiekvienas sau. Kokio tik patinka gilumo. Jeigu nori, gali gulti tiesiog po velėna, kad paskui šunys ištąsytų žarnas. Žinoma, jis tyčiojasi. Geriau tuoj pat nušautų, sėdinčius ištryptoje žolėje, basus, nespėjusius atsitokėti po slogaus nakties miego, kuris nepajėgė nuslopinti kūno ir sielos skausmo. „Katras pirmas baigs, tas gali tikėtis pasigailėjimo“, – šaiposi rusiškai ir lietuviškai kalbantis sargybinis. Jie, atsargiai dėliodami subadytas papades, atkrivuliuoja prie kastuvų. Stanislovas Baltrėnas suspaudžia delnų nugludintą kotą ir staiga grėsmingai užsimoja. „No, no!“ – rikteli stribas, atšoka atgal ir atstato šautuvą. Stovintieji prie tvoros sužiūra į juos. Leitenantas, matyt, nesitikėjęs, kad belaisviai dar gali maištauti, liepia kitiems trims eiti arčiau prie tvarto, o pats pro statinius dairosi į gatvę. Gal ten tikisi ką nors pamatyti, gal atvirkščiai – nieko nenori matyti. Miestelis ir taip šiurpsta nuo riksmų, sklindančių iš stribynės, kartu ir MGB padalinio būstinės. Kuriam velniui jis sumanė šią egzekuciją, juk ir taip aišku, kad nė vienas iš jų neprašys pasigailėjimo? Tam užtektinai turėjo laiko. Drąsino vienas kitą? Kažin? Prisiekė tylėti iki galo? Tikriausiai. Prakeikti užkietėję banditai. Nors atrodo beveik vaikigaliai... Gal ir galima taip užsispirti, kai tau dvidešimt. Jo, keturiasdešimtmečio, požiūriu – tai tikra kvailystė. Nevertinti savo gyvybės, nebandyti gudrauti, priesaiką laikyti šventu dalyku... Už ką jie kovoja? Už savo vargą ir skurdą. Žemės gabalą, sukiužusią trobą, seną tvartą, tamsybę skleidžiantį Dievą... Akli kurmiai, nenorintys matyti šviesos...
       Sunkiausia išplėšti šakningą velėną. Gilėliau – tamsus priesmėlis (į jį gėrėsi čia išmetamo mėšlo srutos) žymiai lengvesnis. Bet jie neskuba. Sustoja atsikvėpti. Siauraakis kareivis keikiasi bjauriai paminėdamas motiną, taškosi seilėmis, kurios, be abejo, užnuodytos neapykanta ir įsiūčiu, įremia jiems į pakaušius automatų vamzdžius, tačiau jie nepaiso grasinimų, sunkiai traukia į krūtinę orą, atsiduodantį žolėmis ir iškasta žeme. Net šypteli vienas kitam, nes puikiai supranta, kad jiems nieko nebegali padaryti nei juos tardęs leitenantas, kuris andai stovi prie tvoros ir žvalgosi į gatvę, nei šis siauraakis mongolas, piktai apie juos šokinėjantis. Jie pasmerkti mirti ir nuplaukti laiko upe – išdidūs, nepalenkiami, tvirti tikėjimu, kad jų sielos gyvens ir po mirties. Beliko iškentėti nedidelį skausmą, kurį sukels kulkos, smigdamos į kūną. Menkutė valandėlė – ne kankinimų valandos. Ratas užsidarys, ir jie vėl bus laisvi. Nors jų kūnai... Nors jų kūnai galėtų egzistuoti dar bent šešiasdešimt metų... Koks tai ilgas laikas! Jie net įsivaizduoti jo nepajėgia: triskart tiek, kiek jau gyveno. Jeigu tokį laiką atsuktum atgal, atsidurtum devynioliktame amžiuje, rusų caro priespaudoje. Ne, nereikia, tegu laikas veržiasi į priekį, be jokių kilpų, nesimazgo ir nesivarto. Žmogus iškenčia tiek, kiek jam Dievas yra paskyręs. Jeigu Jo plunksna nubrėžė tik tokį amželį ir padėjo tašką žydo Glikmano patvartėje, vadinasi, taip ir bus. Nors neskubėdami kasti duobę galime nuvogti kelias minutes šio pilko besibaigiančios vasaros ryto. Užtat jie ir neskuba: palengva beda kastuvą, trūkteli jį atgal, pakabina šiek tiek priesmėlio, kuris byra per kraštus, ir tik kelias rieškučias papila ant trąšios patvartės žolės. O kartkartėm neva apsirikę siūbteli žemes į gretimą duobę. Tarsi žaidžiantys vaikai. Stribai šaiposi, jie niekur neskuba, bet siauraakis, kreivakojis kareivis, užsimaukšlinęs ant kaktos pilotę su raudonai žybčiojančia penkiakampe žvaigžde, niršta, nes įžvelgia aiškią simuliaciją ir sabotažą. Pamažu atpėdina leitenantas. Jis dėbteli į duobes, nusikeikia ir liepia kasti stribams. Šie vangstosi, nenorom atiduoda šautuvus mongolui ir perima kastuvus iš belaisvių. Steponas Švėgžda ir Stanislovas Baltrėnas susižvalgo: jeigu turėtų jėgų ir didelio ryžto, staiga pultų kareivį, atimtų ginklus ir išpleškintų galvažudžius. Leitenantas turbūt pastebi jų žvilgsnius, nes atsagsto dėklą ir išsitraukia pistoletą „Zvezda“.
       Stribai sparčiau darbuojasi, duobės greitai gilėja. Steponas ir Stasys atsiremia į tvartą, sopančiais delnais čiuopia sieną, tarsi ji galėtų suteikti jėgų ar tvirtumo. Tačiau rąstai negyvi, prisigėrę mėšlo kvapų. Kažkur miestelyje per grindinį nutarška pirmas vežimas, prie gatvės augančioje liepoje sučerška kėkštas, bet tuoj pat nutyla.
       Pagaliau darbas baigtas: duobės maždaug metro gylio. Stribai nusiauna ir iš kiaurų batų iškrato žemes. Iš mongolo atsiima šautuvus. Vamzdžiai grėsmingai žybčioja. Jaunuoliams liepiama atsitraukti nuo tvarto sienos ir stoti į nurodytas vietas. „Negalite sušaudyti be jokio teismo“, – sako išdžiūvusia burna Stanislovas Baltrėnas, nes jis daugiau nutuokia apie teisę. „Liaudies ir partijos valia svarbiau už teismą!“ – atkerta sargybinis. „Neilgai bus jūsų viršus, – kimiu balsu rėžia Steponas Švėgžda, – atsivers Dievo akys, ir jis nušluos bolševikus nuo žemės!“ Leitenantui, matyt, parūpsta, ką tokią akimirką vapalioja pasmerktieji. Sargybinis persako jų žodžius rusiškai. Karininko veidas niekinamai persikreipia. Jis mosteli stribams ir kareiviui nusitaikyti į partizanus. Egzekutoriai lėtai pakelia ginklus. Stanislovas Baltrėnas ir Steponas Švėgžda įtemptai žiūri į vamzdžių kiaurymes, nes iš jų turi išlėkti mirtis. Nematoma, tačiau aštri, tarsi gerai išgaląstas peilis. Vaikystėje dideliame mieste jie taip žiūrėdavo į fotoaparatą, iš kurio turėdavo išskristi paukščiukas. Bet neišskrisdavo, tik blykstė žybtelėdavo. O kas dabar gali vietoj mirties išlėkti? Nemirtis? Panaši į ryškią šviesą? Bet ir ji tartum skalpeliu perrėš dvasią...
       Stribai nusitaiko į Steponą Švėgždą, o siauraakis geltonveidis kareivis – į Stanislovą Baltrėną. Ausyse ima ciksėti laikrodis, skaičiuojantis paskutines gyvenimo sekundes. Juodu suremia pečius, kad ne taip trūkčiotų raumenys. Štai kaip atrodo paskutinės jų akimirkos: pilkas vasaros rytas, šviežiai iškastos žemės kvapas, nutilęs kėkštas tarp liepos šakų, duobės, tinkamos šunims užkasti, antpečiuotas karininkas, trys stribai, vienas jų kalba lietuviškai ir rusiškai, turbūt Lietuvos rusas, išsižadėjęs sentikystės ir nuėjęs tarnauti bolševikams, geltonveidis kreivakojis kareivis, turbūt iš Vidurinės Azijos, ir mirtis, tūnanti vamzdžiuose, tačiau pasiruošusi tuoj pat išlėkti į orą, kai tik leitenantas nuleis ranką ir negarsiai pasakys: „Davaj“. Ne visai sutartinai trinkteli šūviai, Steponas Švėgžda atšlyja į šalį, rankomis stveriasi už krūtinės, susiriečia, bet krinta ne į duobę, o į sutryptą žolę, apibarstytą priesmėliu, ir, atrodo, iš paskutiniųjų traukia į save jų kvapą. Žemė po Stanislovo Baltrėno kojomis linguoja, tarsi jis stovėtų ne buvusiame Glikmano kieme, bet ant laivo denio...

       III

       Atsipeikėja ligoninės lovoje. Tikrovė nė kiek ne šviesesnė už sapną ar prisiminimą, kurį jis daug metų ir pats nuo savęs slėpė. Kartais atrodydavo, kad tai nutiko ne jam, Vytautui Kemežiui, bet visiškai nepažįstamam jaunuoliui, kažkokiam Stasiui Baltrėnui, buvusiam gimnazistui, vėliau tapusiam partizanu. Tas tamsiaplaukis blyškaus veido vaikinas, nenorėjęs pakliūti į sovietinę armiją, slapstėsi pamiškės sodyboje pas tetą. Vieną naktį, išgirdęs piktai skalijant šunį, užpūtė žibalinę lempą ir įsistebeilijo į kiemą. Ten būriavosi ginkluoti vyrai, be abejonės, stribai, atėję jo suimti ir nuvaryti į karinį komisariatą. Užsimiegojusi į kambarį įpuolė teta. „Bėk, vaikeli, – šnibždėjo ji, – jau tavęs atsigrūdo.“ Stasys užsimetė ant marškinių švarką, tyliai pravėrė langą ir žole nušliaužė į mišką. Baimės ir įtampos prakaitas graužė akis ir varvėjo nuo smakro. Netrukus iš sodybos pasigirdo spyriai į duris ir pikti rėkalojimai. Namo negrįžo nei tą naktį, nei kitą dieną: ten galėjo jo laukti. Rytą įlipęs į beržą matė kieme vaikštinėjančią susirūpinusią tetą, tartum ji nerastų sau vietos. Smigčiojo ramybės neduodančios abejonės: dėl jo kenčia teta ir tėvai; gal verčiau lyg niekur nieko pareiti pas tėvus, gyvenančius už keliolikos kilometrų, ir – kaip bus, taip bus; gal neprapulčiau Vidurinėje Azijoje ar Kaukaze – atbūčiau kaip nors tuos metus ir atkristų rūpestis. Juk ne vienas taip daro... Tačiau anie kraštai atrodė be galo tolimi, necivilizuoti, nekultūringi, beveik laukiniai. Žinoma, ir žmonės ten baisūs: su peiliais už aulų, sekantys kiekvieną tavo žingsnį, laukiantys progos perpjauti gerklę net kareivinėse... Be to, tuoj pat prisimindavo tėvo brolį su žmona ir dviem pusseserėmis, kuriuos išbildino į Sibirą, ir jau dveji metai jokios iš jų žinios... O juk dėdė turėjo tik dvylika hektarų dirbamos žemės ir nebuvo joks valdžios priešas ar buožė, kaip jie mėgsta sakyti... Sovietinę ideologiją, išgirstą paskutinėse klasėse, stengdavosi praleisti pro ausis: kaip galima tikėti tais, kurie tremia ir žudo niekuo nekaltus žmones? Tačiau kiek gali tarsi cirko artistas balansuoti ant ištemptos virvės? Norom nenorom, tenka rinktis...
       Žmogus kitoje lovoje apsikabina sulenktą kelį ir inkšdamas it senas šuo ima suptis. Retsykiais sušvarpščia: „Ai-ai-ai, oi-oi-oi!“ – tartum mėgintų užmigdyti sergantį kūdikį. Vytautui Kemežiui topteli, kad tas žmogus matytas. Tačiau kur ir kada? Per septyniasdešimt penkerius metus tiek daug visko būta. Gal kada jaunystėje, universitete? Ten vienas toks maišėsi, labai panašus į jį... Bet ne... ne universitete. Kaip jis galėjo pamiršti?!
       – Ar tamsta ne Antanas Mikulskis?
       Senis liaujasi suptis, valandėlę dėbso į kaimyną, tarsi nesuprasdamas, ko šis nori.
       – Ja jestem polak, – išdidžiai atsako. – Andžėjus Levanovičius. Jie nori nupjauti man koją. Geriau mirsiu, bet neduosiu.
       – O man jau nupjovė. Žadėjo tik pirštus, tačiau nurėžė visą koją.
       Lenkas, nebesiklausydamas Vytauto Kemežio, vėl pradeda suptis ir aimanuoti: „Ai-ai-ai, oi-oi-oi! Ratuite, dobryje liudi! Ratuite!“ Ir vėl Vytauto Kemežio sąmonės dugnu tarškėdami rieda ratai. Kokie, po velnių, ratai? Kaime sakydavo „ratavokit“, o tai reikšdavo „gelbėkit“. Bet ką čia reikia gelbėti, jeigu jį apsupę vyrai – jauni, tvirti, trenkią sveiku prakaitu? Tik vieno parišta ranka, tačiau ir jis pasikabinęs automatą ant kaklo. Stanislovas Baltrėnas žingsniavo taku palei upokšnį ir staiga pamatė ginkluotą vyrą. Šis jį irgi pastebėjo. „Nė iš vietos! Rankas aukštyn! Mesk ginklą, jei turi.“ Pirmoji mintis buvo, kad tai koks nors miškų plėšikas: be jokių atpažinimo ženklų, naginėtas, apšepęs, kepurę užsimaukšlinęs ant akių, apiplyšusiu švarku. Valandėlę juodu spigino akimis vienas į kitą. Galiausiai Stanislovas Baltrėnas lėtai pakėlė rankas: bet ne prieš keleriais metais už jį vyresnį vyrą, o prieš vokišką automatą. „Kur eini? Ką šniukštinėji?“ – klausinėjo barzdočius. Reikėjo ryžtis ką nors sakyti, nes tylėjimas galėjo reikšti piktą valią. „Ieškau jūsų“, – įsidrąsino Stasys. „O kas mes tokie, tavo manymu?“ – neatlėgo miško žmogus. Šiaip ar taip, į stribą jis nepanašus, greitai sumetė buvęs gimnazistas. Bet į partizaną?.. Buvo girdėjęs, kad partizanai nešioja prieškarinių laikų Lietuvos kariškių uniformas, ant rankovių – antsiuvus su Vyčiu, trispalve ar Gedimino stulpais, o šis... „Galiu tave nušauti, – pagrasino vyras, tačiau tuoj pat pridūrė: – Bet tegu sprendžia vadas.“ Jis porą kartų kryktelėjo antimi, iš miško gilumos atsiliepė kažkoks paukštis, gal kėkštas. „Eime!“ – automato vamzdžiu į eglynėlį parodė miškinis. Galutinai įkliuvau, pamanė Stanislovas Baltrėnas. Bet kas jiems iš to, jei mane nušautų? Juk aš jiems nieko bloga nepadariau...
       Pralindę pro eglyną, jie išėjo į nedidelę miško aikštę. Čia stoviniavo šeši vyrai, bet tik vienas dėvėjo karininko uniformą. Dievuliau, į ką ji buvo panaši: išblukusi, susiglamžiusi, keliai išduobti, kairė rankovė praplyšusi. Tačiau auliniai batai žvilga, tarsi nematę rasos, dulkių ir balų dumblo. Prie diržo kaba šovininė, dvi granatos ir pistoletas. Be abejo, šis yra jų vadas. Švariai nusiskutęs, giedros akys, protingas žvilgsnis. Plėšikai tokie nebūna. „Ką čia mums atvedi, Zuiki žvairy?“ – nužiūrėdamas Stanislovą pasidomėjo jis. „Maklinėjo palei upę. Labai jau nekalbus“, – pasitempęs atbeldė barzdočius. „Prakalbinsim“, – šyptelėjo karininkas, tačiau aplink stovinčių vyrų veidai liko nedraugiški. Stasys mėgino pažvelgti į akis čia vienam, čia kitam, bet žvilgsnis tarsi į sieną atsimušdavo. Jeigu jie partizanai, argi jų veidai neturi būti dvasingesni? – klausė pats savęs. Daug ir visko buvo girdėjęs: sovietiniai aktyvistai juos vadino banditais, buožių išperomis, liaudies žmonių žudikais, Vakarų imperialistų pasiuntiniais, paprastiems kaimo žmonėms jie buvo miško broliai, Lietuvos patriotai, kovotojai už laisvę arba tiesiog miškiniai, žaliukai. „Mane gaudo stribai, – pasakė vaikinas, – nori paimt į kariuomenę.“ Vadas paklausė savo vyrų, ar kuris nors pažįsta šį jaunuolį. Neatsirado nė vieno, kuris būtų Stanislovą Baltrėną matęs ar sutikęs. „Aš ne vietinis, slapsčiausi pas tetą...“ – „Kaimas ir tos tetos pavardė?“ – trumpai drūtai pasiteiravo karininkas. Stasys suprato, kad gali įduoti tetą ir pats neišsigelbėti, jeigu pakliuvo pas apsimetėlius partizanais. Apie tokius irgi buvo girdėjęs: rusai siunčia į miškus visokius parsidavėlius, kurie vaidina kovotojus už Lietuvą, o iš tikrųjų provokuoja žmones ir tikruosius partizanus; kartais jų vardu terorizuoja ir net žudo kaimiečius. Kad ir ką sakyčiau, jie vis tiek manęs nepaleis, suprato jis, tad šiek tiek dvejodamas išklojo teisybę. „Patikrinsim, – linktelėjo vadas. – Jeigu pamelavai...“ – „Kam tas rūpestis, Viesule?“ – nežinia ką turėdamas galvoje burbtelėjo aukštas ilgaplaukis rudų akių vyras. „Aš ieškojau jūsų, – pakartojo Stasys. – Negaliu grįžti nei namo, nei pas tetą.“ – „Kodėl manai, kad tu mums reikalingas? – nepatikliai pasiteiravo barzdočius, gal juokais vadinamas Zuikiu žvairiu. – Ar bent šaudyti moki?“ Buvęs gimnazistas buvo mokęsis lotynų kalbos, šiek tiek susipažinęs su filosofijos pradmenimis, tačiau apie ginklus neką išmanė. „Išmoksiu“, – kad nekiltų abejonių, tarstelėjo jis. „Apie tai dar anksti kalbėti, atrodo, priekaištaudamas barzdočiui, pasakė vadas. – Mes bet ko į savo būrį nepriimame. O ypač tokių, kurie slapstosi nuo sovietinės kariuomenės. Partizanu būti ne bet kas gali.“ – „Aš pateisinsiu jūsų viltis“, – gimnazistiškai naiviai pasakė vaikinas. „Pažiūrėsim, – ironiškai šyptelėjo Viesulas. – Jūs, Zuiki žvairy ir Drebulini, jį saugosit – jeigu mėgins bėgti, patys žinot, ką reikia daryti. O tu, Žalty ir Uosi, vakare nueisit į tą kaimą ir pašnekinsit jo tetą.“ – „Ten gali būti rusų“, – perspėjo Stanislovas Baltrėnas. Tačiau vyrai, regis, nenugirdo jo žodžių arba tiesiog praleido juos pro ausis.
       Užeina lietus, vėjas supa eglių viršūnes, žaibas perskrodžia dangų, gimnazistas mėgina nušliaužti po medžiais, tačiau nepajėgia – jam nupjauta koja, jis guli palatoje, o prie jo pasilenkusi kažkokia moteris. Seselė? Ne... Nežinia kur matyta šviesiaplaukė mergina, labai jauna, tiesiog mergiotė. Gal tai Austėja? Ji ėjo universiteto koridoriumi žvalgydamasi atgal ir įpuolė jam į glėbį.
       – Seneli, ar jau manęs nepažįsti? – stebisi madingą rusvą kostiumėlį vilkinti mergina. – Aš tavo anūkė Laura.
       – Tu negali manęs pažinti, – sako žmogus, – rusai nupjovė man koją. Atsinešė dvirankį pjūklą, kokiu dzyrina rąstus, ir nurėžė kairę, ne, dešinę koją. Bet aš vis tiek nesu Vytautas Kemežys! Kad tu žinotum, koks skausmas...
       – Jis kliedi, – vapsi gretimoje lovoje gulintis senis. – Galvoja, kad esu jo draugas. O juk aš – Andžėjus Levanovičius! Tikras lenkas! Niekada nebuvau lietuvis. Ir nebūsiu. Tegu jie nupjauna man liežuvį, vis tiek nebūsiu!
       Vyras iškiša balsvą vietomis juoduliais apkepusį liežuvį. Merginai atrodo, kad jis dvišakas. It gyvatės.
       – Seneli, aš tau šio to atnešiau. Ar valgysi? – mergina nusisuka nuo lenko, kuris bedantėje burnoje makaluoja suskeldėjusį liežuvį.
       – Gerti, – mykia Vytautas Kemežys. – Noriu vandens iš šulinio... tyro vandens, koks būdavo mūsų šulinyje... viršuje apsamanoję akmenys, giliau – šaltas vanduo, kad net dantis gelia...
       Laura išplauna kriauklėje stiklinę, pripila apelsinų sulčių ir girdo senelį, kuris springsta, prunkščia ir gokčioja. Skystis bliaukia per smakrą ir kaklą, geriasi į marškinius.
       – Kokį čia vandenį man duodi? – piktinasi žmogus. – Jis dvokia bala... Net miške būdami tokio negerdavome...
       – Šiandien neisiu į gimnaziją, – sako mergaitė. – Pasėdėsiu prie tavęs. Gerai?
       Kemežys trina rankšluosčiu apšepusį smakrą ir spokso į šviesos burbulą palubėje. Po valandėlės klausia:
       – Ar tave lotynų kalbos moko Kazimieras Elmiškis? Bjaurus senis... reikalauja atmintinai išmokti mažiausiai šimtą lotyniškų sentencijų...
       – Mūsų gimnazijoje nemoko lotynų kalbos, – kantriai aiškina Laura. – Kada tas Elmiškis tave mokė?
       – Kada, kada? – irzta žmogus. – Kai jaunas buvau.
       – Vadinasi, prieš kokius šešiasdešimt metų!
       – Pamanyk, šešiasdešimt metų! Ką jie reiškia? Sumerki akis, pasižiūri atgal – ir jau esi prieš šešiasdešimt metų. Kokia ten jūsų gimnazija, jei nemoko lotynų kalbos...
       – Ar prisimeni ką nors iš anų laikų?
       Senis čiaupo lūpas, sukioja galvą, tarsi mėgindamas prisiminti.
       – Atrodo, būsiu pamiršęs, – taria šiek tiek sumišęs. – Nepykit, tamsta mokytojau. Prisimenu tik: „Homo homini lupus est.“
       – Su kuo čia kalbi, seneli? – juokiasi mergaitė. – Su tuo Elmiškiu? Šitą patarlę ir aš žinau: „Žmogus žmogui – vilkas.“
       – O ar žinai, ką reiškia „ars moriendi“? – nori sužinoti vyriškis.
       – Jau sakiau, seneli, kad mūsų tokių dalykų nemoko. Gal tu universitete išmokai?
       Vytauto Kemežio galvoje zvimbia įvairiausių minčių trupiniai: link šulinio – takas, nuletentas basų kojų, takažolės, papadės, subadytos peiliais, susirūpinęs motinos veidas, kai jį išlydi pas tetą, ilgi prieblandoje skendintys koridoriai – gimnazijos, o gal universiteto, – mokslininkų portretai ant sienų, eglių viršūnių blaškymasis prieš audrą, rūgšti saugumiečio šypsena, kažkieno laidotuvės, atsisveikinimas su Laura, ne, su jos motina, Austėjos, ne, Irenos verksmas... žalsvi chirurgų chalatai ir primerktos anesteziologo akys, klausiančios, reikalaujančios, grasinančios: „Sakyk, sakyk, sakyk!“
       Slysta laiku, tarsi vaikystėje čiuožtų per užšalusios upės ledą, ir vėl atsiduria miške. Mėnesėtą rudens naktį jis, Zuikis žvairys ir Liniuotė, aukštas ilgaplaukis rudomis akimis jaunuolis, kuris prieš porą mėnesių patarė vadui nesicackinti su Stanislovu Baltrėnu, žingsniavo į kaimą „paauklėti“ komjaunuolės. Tai, regis, buvo pirma jo rimtesnė užduotis. Ryšininkas pasakė, kad į brolio vestuves iš miesto atvažiavo komsomolka Aldona Jašiūnaičia. Pirmiausia jie nušovė šunį, kuris bjauriai skalijo daužydamas į būdą grandinę. Zuikis ir Liniuotė pareikalavo įleisti į vidų, o Stasys, partizanų būryje gavęs Mokslinčiaus slapyvardį, liko kieme ir žvalgėsi į trobos langus. Basas ir vienmarškinis Jašiūnas įleido miškinius į vidų, ir jie, pasišviesdami prožektoriumi, puolė ieškoti atvykėlės. Rado tik jos brolį, besimarkstantį nuo ryškios šviesos, o jos lova buvo sujaukta ir tuščia. „Vakare išėjo į kaimą ir negrįžo“, – neabejotinai melavo motina, drebančiomis rankomis negalėdama uždegti žibalinės lempos. Tuo metu Stanislovas pamatė, kaip tyliai prasivėrė galinis trobos langas ir į lauką išsliuogė mergina. „Stok!“ – šūktelėjo jis bėgdamas artyn. Tačiau komsomolka susilenkė ir pasileido per arimą miškelio link. Mokslinčius pokštelėjo į viršų iš pistoleto, tačiau bėglė nesustojo. Teko ją vytis. Kai sugriebė ją už peties, juodu pargriuvo ant dirvos. Jašiūnaičia švokštė, spardėsi, griebė dantimis už rankos, spjovė į veidą. Kol atbėgs jo bendrai, reikėjo ją prispausti prie žemės ir tvirtai laikyti. Mergina raitėsi tarsi gyvatė, ji vilkėjo tik naktiniais, ir ūmai Stasys pajuto kylantį geismą. Nors jis buvo partizanas, o ji komsomolka, šiaip ar taip, jie buvo vaikinas ir mergina; kitu atveju jų širdyse gal būtų plykstelėjusi simpatija, bet dabar jie buvo mirtini priešai, tad turėjo jausti vienas kitam tik neapykantą. „Leisk, durniau, – reikalavo Aldona, – ar aš tau kokia kurva, kad po dirvoną volioji?“ – „O ko bėgai? – nė nemanė jos paleisti Mokslinčius. – Kokio velnio spardaisi, vis tiek aš už tave stipresnis?!“ Besitąsant komjaunuolės naktiniai suplyšo, ir ji brūkštelėjo krūtimis miškiniui per veidą. Tarsi karštu vandeniu būtų apliejusi. Stasys pirmąsyk gyvenime spaudė glėbyje nuogą merginą. Nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę, bet tuo metu, šviečiant mėnesienai, per suartą lauką atskubėjo Zuikis žvairys ir Liniuotė. Jie, pamatę besikamuoliuojančius jaunuolius, pagavo juoktis. Liepė abiem stotis. Mokslinčius nusipurtė žemes nuo drabužių, o barzdočius trūktelėjo merginos apatinius, vargiai besilaikančius ant klubų. Jašiūnaičia liko visiškai nuoga, tik abiem rankom prisidengusi savo gėdą. „Žirgliok į mišką!“ – bakstelėjo jai į petį automato vamzdžiu Liniuotė. „Ką jūs man darysit? – gūžėsi komjaunuolė. – Nušausit?“ – „Visi trys iškrušim“, – nusišaipė Zuikis žvairys. „Tada geriau nušaukit“, – narsinosi mergina. „O gal nori pasisupti ant sausos beržo šakos?“ – svajingai pasidomėjo ilgaplaukis. „Už ką mane bausit? – verkšleno Aldona. – Aš nieko nepadariau...“ – „Stodama į komjaunimą, išdavei Lietuvą“, – galiausiai atgavo žadą ir Stanislovas Baltrėnas. „Nieko aš neišdaviau! – piktai šūktelėjo mergina. – Aš už naują Lietuvą. Tarybinę! – „Dar ji mus agituos?! – nusispjovė Zuikis žvairys. – Greičiau pėdink į mišką!“ Jašiūnaičia labai nenoromis pakluso įsakymui. Drebančią labiau iš baimės nei iš šalčio pastatė ją po egle. „Kuris pirmas? – paklausė Liniuotė. – Tu, Mokslinčiau?“ Stasys trypčiojo vietoje ir kažką lemeno. Jis negalėjo patikėti, kad jo bendrai iš tikrųjų ketina išprievartauti merginą. „Matai, kad jis skystas, – nusijuokė barzdočius. – Bijo mergos.“ Jis žengtelėjo prie Jašiūnaitės ir įsakmiai pasakė: „Nagi, gražuole, atitrauk rankas nuo putytės! Tarsi mes nežinotume, jog komsomolkos tvatinasi su bolševikais iki nugriuvimo. Pasismagink ir su manimi prieš mirtį!“ Ir ėmė sagstytis kelnes. „Gana, Žvairy! – riktelėjo Liniuotė. – Mokslinčiau, imk pantį ir atskaičiuok jai dešimt kirčių į rūrą.“ Barzdočius krizendamas pasitraukė į šalį, Stanislovas Baltrėnas nutvėrė merginą už rankos ir virvagaliu ėmė pliekti kur papuola. Komjaunuolė spiegė ir raitėsi, bet pasigailėjimo neprašė. Keista, tačiau naujokas partizanas nejautė Jašiūnaitei neapykantos, atvirkščiai, jam norėjosi bučiuoti ir glamonėti merginą. Žinoma, jis niekada neprasitarė apie tai savo draugams. Net ir žiemą, kai vieno sodiečio daržinėje įrengtame bunkeryje naktį pabusdavo ant gultų ir, žiūrėdamas į tamsą, staiga išvysdavo nuogą komsomolką, apšviestą mėnesienos: nuolaidūs pečiai, apkritę išdrikusiais plaukais, iš pykčio žėrinčios akys, pro sukryžiuotas rankas išsprūdusios stambios krūtys, klubų apvalumai, o tarpkojy – pirštais pridengta tamsi dėmė. Tas vaizdas persekiojo jį iki pat pavasario. Kartkartėmis ausyse nuaidėdavo jos riksmas, kai ją pliekė virvagaliu. Tačiau Stasys nugirsdavo ne tiek skausmo aimaną, o labiau geismo proveržį. Bet gal jam tik norėdavosi, kad taip būtų...
       Tada net sapne negalėjo susapnuoti, kad po ketverių metų sutiks Aldoną Jašiūnaitę universiteto Aktų salėje. Rausvai apšviestoje erdvėje grojant lėtai muzikai jis įsidrąsinęs prieis prie nežinia kur matytos, tačiau nepažįstamos merginos, ir pakvies ją šokti. Žodis po žodžio juodu įsišnekės ir pajus vienas kitam simpatiją. Paaiškės, kad ji jau treji metai studijuoja matematiką, o kilusi iš Šiaurės Lietuvos. Mes – kraštiečiai, nusijuoks Vytautas Kemežys. Bus šilta pavasario naktis, jie nužingsniuos į Vingio parką, tarsi netyčia rankoms susipynus, apsikabins ir bučiuosis. Iš pradžių nedrąsiai, nenorėdami išsiduoti, kaip juos vieną prie kito traukia, paskui vis aistringiau. Galiausiai atgavusi kvapą, mergina prisimins bendrabučio kambaryje turinti naminio vyno, jiems ten niekas netrukdys, nes draugės išvažiavusios į namus. Einant Čiurlionio gatve į vieną iš universiteto bendrabučių juodaplaukė pasakys, kad jie elgiasi nedovanotinai lengvabūdiškai, nes net nesusipažinę puolė vienas kitam į glėbį. Jis prisistatys esąs Vytautas, o ji šiek tiek pakoketavusi ištars savo vardą – Aldona. Aldona Jašiūnaitė? – paklaus apstulbęs Kemežys. Iš kur žinai mano pavardę? – nė kiek ne mažiau nustebs mergina. Pasakiau pirmą pasitaikiusią, mėgins viską juokais nuleisti vaikinas. Tačiau juodaplaukė nepatikės, užsispirs sužinoti teisybę, ir jam teks pameluoti, jog vienas jo pažįstamas parodė ją gatvėje ir pasakė, kad ji esanti šauni pana, bet labai išdidi. Galbūt Aldona apsimes patikėjusi, nes jai labai patiks jo liaupsinantys epitetai: šauni ir išdidi. Stalinės lempos šviesoje jie gers saldų vyną, nuo kurio lengvai apsvaigs. Žiūrės vienas į kitą nenuleisdami akių, paskui jis pradės palengva ją nurenginėti. Juodaplaukė nesipriešins, bučiuosis. Tie bučiniai labiau svaigins nei išgertas vynas. Kai mergina bus visiškai nuoga, jis atgaus blaivų protą ir tarsi daktaras ims apžiūrinėti jos kūną. Galbūt mėgins įsitikinti, kiek Aldona panaši į bunkerio tamsoje matytos merginos viziją? O gal ieškos pančio žymių, turėjusių išlikti po anos mėnesėtos nakties retame miškelyje ne per toliausiai nuo Biržų? Mergina iš pradžių stebėsis tokiu jo elgesiu, nepajėgdama suvokti, ko jis delsia, bet paskui gosliai kikendama prisitrauks jį artyn ir panardins jo veidą tankiuose šiurkščiuose plaukuose. Laikas išnyks, ir jam pasivaidens, kad jie – kaip prieš trejus ar ketverius metus – vėl voliojasi ant dirvos, kvėpdami rudeniškos nebūties kupiną žemės kvapą. Tačiau šį kartą norės suteikti vienas kitam daugiau malonumo nei skausmo. Vis dėlto kartokas paniekos ir stipresniojo jausmas neapleis jo net paskutinėmis palaimos akimirkomis... Tada jau ir jis bus komjaunuolis.

       IV

       Laura sėdi palatoje prie senelio lovos ir skaito knygą. Tikriausiai meilės romaną, nes jos galvoje dar švilpauja vėjai: iki brandos egzaminų – metai su trupučiu, paskui aukštoji, gal net universitetinė, jeigu nepaklius į valstybės finansuojamą vietą, mokės nemažus pinigus, bet vis dėlto studijuos, nes jų giminėje gėda neįgyti aukštojo mokslo. Pinigų jai pakanka, nes motina Airijoje kepa bandeles ir kas mėnesį siunčia po kelis šimtus eurų. Laura gali pirkti jai patikusius „skudurus“, madingus batus ir batelius, įvairius dažus, lakus ir „šešėlius“. Žodžiu, kas tik šauna į galvą. Motina baigusi inžinerinius mokslus, bet sako, kad dirbti Airijoje labiau apsimoka: Lietuvoje už tokį darbą gautum minimumą, o ten visiškai padoriai atlygina. Tėvas? Tėvas jas paliko, kai Laurai buvo dešimt metų. Nuo to laiko matė jį tik kelis kartus, dabar, atrodo, irgi uždarbiauja užsienyje, rimto darbo turbūt neranda, nes pernelyg mėgsta alų ir degtinę. Tai ir buvo oficiali tėvų skyrybų priežastis. O kaip buvo iš tikrųjų, ar gali kas žinoti: tėvas kaltino motiną per dideliu dėmesiu svetimiems vyrams. Mama Airijoje turi vedusį draugą, jos nuomone, tai geriau nei gyvent su alkoholiku, nes tas žmogus ją myli, o alus ir degtinė iš tėvo išvilioja pinigus, išsunkia paskutinę sveikatą. Laura dar nė karto nebuvo rimtai įsimylėjusi; pasitaikė tik trumpų susižavėjimų, tuomet koks nors vaikinas pirkdavo jai kavos, vyno ir ledų, sakydavo meilius pagiriamuosius žodžius ir bučiuodavo į lūpas, bet daugiau ji nieko neleisdavo daryti, nors mėgėjų kaišioti rankas, kur galima ir kur negalima, buvo ne vienas. Motina, sužinojusi, kad seneliui nupjovė koją, kasdien skambina ir reikalauja išsamios ataskaitos. Tad, norom nenorom, tenka trintis po ligoninę. Anas dvi dienas senelis jos nepažino, tad nebuvo jokio reikalo prie jo sėdėti, šiandien, atrodo, prisiminė turintis anūkę Laurą. Jos pusbroliai Arnas ir Mantas gyvena Kaune, tad atvažiuotų gal tik į laidotuves, nes visko gali būti. Jų motina Danguolė pyksta ant visos Kemežių giminės, tad vargu, ar parodytų akis. Jos, Lauros, mama Skaistė, atvirkščiai, labai myli savo tėvą ir sako, kad, jeigu jis mirs, ji atsiprašys iš darbo ir kelioms dienoms parskris į Lietuvą.
       Kai senelis pro miegus ima aimanuoti, šūkauti ir kartkartėm keiktis, mergaitė nuleidžia knygą ir žiūri į jo veidą. Ką jis slepia? Kas buvo jo praeityje, tikriausiai jaunystėje, nes, kam nors apie tai užsiminus, jis visada paniurdavo. Kažką žinojo senelė Elzbieta, tačiau mirė net vaikams nieko nepasakiusi. Tiesa, dėdė Eduardas tada jau buvo žuvęs mįslingomis ir šiurpiomis aplinkybėmis... Dabar seneliui likusi tik ji viena: nebe vaikas, bet dar ir ne visai suaugusi. Nors jai atrodo, kad aštuoniolika metų – gana solidus amžius.
       Vytautas Kemežys dar nepabudęs jaučia, kaip kažkur giliai, tikriausiai viduriuose, ima diegti ir dilgčioti, netrukus skausmas pradeda plisti į kairę koją, paskui persimeta į dešinę, kurią nupjovė rusai nerusai, tada pagauna šėlti po visą kūną. Tarsi kas įkaitinta geležimi degintų padus, papilvę, delnus, daužytų lazda galvą, laužytų šonkaulius, leistų elektros srovę per nugarkaulį. Jis pats nesupranta, kodėl skausmas, kol neatima proto, vis sukelia, atrodo, seniai pamirštus prisiminimus. Ir, žinoma, iškraipo pagal savo logiką. Nes argi taip buvo? Argi jis, tada dar Stanislovas Baltrėnas, sėdėjo saugumo majoro kabinete Šiauliuose ir klausėsi rusų kariškio postringavimų: girdi, dabar, kai jis suprato klydęs, turi nuoširdžiai atgailauti ir savo kaltę išpirkti tarnavimu sovietinei liaudžiai, tai yra pagelbėti MGB struktūroms? Ką konkrečiai turės daryti? Ogi nukakti, tarkim, į mišką Dzūkijoje, susipažinti su banditais, įgyti jų pasitikėjimą, tada susitikti su pareigūnu, teikti jam visokias žinias, o atėjus laikui, padėti sunaikinti „buržuazinių nacionalistų irštvą“. Tai tau nepriimtina? – stebisi majoras, žilstelėjęs, storu raudonu sprandu ir suktomis akimis vyras, ant stalo žaidžiantis valteriu PPK. Niekas neklausia tavo nuomonės, vaikine, sako jis. Arba ištikimai dirbi mums, arba vėl stoji prie sienos ir kasi sau duobę... Kito tokio pasiūlymo gali ir nebesulaukti, grėsmingai ir piktai priduria. Privalai ryžtis! Gal jie ir neturi teisės taip paprastai, be jokio teismo, pastatyti prie sienos, tačiau kas gali supaisyti šeimininkais besijaučiančius okupantus. Tuo metu žmogaus, juolab buvusio partizano, likimą užkariautojai galėjo spręsti vienu piršto krustelėjimu: šitą sušaudyti, o šitam leisti „ištikimai tarnauti liaudies ir partijos reikalui“. Tačiau jo, jau tapusio Vytautu Kemežiu, neišsiuntė į Dzūkiją: vietiniai partizanai jį, nemokantį dzūkuoti, būtų iš karto įtarę; po pusmečio išsigydžiusį žaizdas paleido Šimonių girioje, netoli Viešintų. Jo tikslas buvo įgyti „Šarūno“ rinktinės vado Klevo pasitikėjimą. Buvo ankstyvas pavasaris, jis klaidžiojo po girią, kartkartėmis užsukdavo į kokį kaimą, kalbindavo žmones, atsargiai klausinėdavo apie miškinius, prisipažindavo norįs įstoti į kokį nors būrį, nes vienas nesitikįs ką nors nuveikti. Atsargūs kaimiečiai išklausydavo jo pasakojimų apie miškinius, turėjusius bunkerį Puznos miške, netoli nuo Alizavos, prasidėjus žiemai, tikriausiai pagal pėdsakus juos užtiko kareiviai, tik jam vienam pasisekė pasprukti, per šalčius gydėsi žaizdas pas gerus žmones; išklausydavo, palinguodavo galvą, įdėdavo lašinių bryzą arba virto kumpio ir prisipažindavo nieko nežiną apie žaliukus. Sykį jį, matyt, kažkas paskundė Kupiškio stribams, jis vėl atsidūrė areštinėje, buvo mušamas ir spardomas, pagiringas čigoniško gymio „liaudies gynėjų“ vadas statė jį prie sienos ir kaišiojo po nosimi pistoletą, tad, norom nenorom, teko prašyti MGB pareigūnų pagalbos. Turėjęs su juo palaikyti ryšį saugumietis buvo velniškai piktas, dar pridėjo „nuo savęs“ už tokį žioplumą, griežtai prisakė „neplepėti, ko nereikia“ ir vėl paleido į girią... Vytautas Kemežys girdi miško ošimą, godžiai traukia pavasarišką jo kvapą, svaigsta galva nuo dangaus žydrumo ir greitai lekiančių debesų, kurie bežiūrint sudryksta į skutus ir krinta anapus horizonto linijos. Jis nusitveria beržo kamieno, kojos mirksta baloje, žemė siūbuoja, čia pat pokšteli šūvis, rankos atsigniaužia, skausmas atima dešinę, ne, kairę koją... Atsigosta nuo savo aimanos, kuri veržiasi iš krūtinės, tarsi purvinas vanduo sunkiasi pro sukąstus dantis. Vėl mato gretimoje lovoje tūnantį kaimyną, kuris, šiaip ar taip, panašus į Antaną Mikulskį. O kas tas Antanas Mikulskis? – niekaip negali prisiminti Stanislovas Baltrėnas, tikriau, Vytautas Kemežys. Vardai ir pavardės slidūs nelyg vijūnai, kuriuos jis vaikystėje gaudydavo galulaukės duobėje, skirtoje gyvuliams girdyti. Rusvai gelsva žuveliotė cypdavo saujoje, rangydavosi it gyvatė, vaiką nupurtydavo šiurpas, jis sviesdavo gyvį į krantą, bet žolėje dažniausiai neberasdavo, gal ta gyvatžuvė įlįsdavo į žemę. Kas tas Antanas Mikulskis? Studijų universitete draugas? Ne, ne! Tai jis įspausdavo į delną tuos išdavystės prakaitu dvokiančius rublius su Lenino atvaizdu... Jie degindavo pirštus, spurdėdavo piniginėje, gal net cypdavo tartum pypliai, tad reikėdavo jais kuo greičiau atsikratyti. Tikriausiai už tuos cypsinčius leninus jis vaišino kavinėje Austėją, kai ji universiteto koridoriuje įpuolė jam į glėbį. Kas po galais buvo ta Austėja, kad jis niekaip negali jos prisiminti? Atmintyje išlikęs tik neįprastas vardas, kvepiantis pievomis ir žiedais, gal net šviežiu medumi. Juk už jo turėtų būti mergina mėlynom ar rudom akim, juodais ar šviesiais plaukais, o lūpų kampučiuose tikriausiai žaisdavo mįslinga šypsena. Tačiau išlikęs tik vardas, tarsi etiketė ant suknelės, tabaluojančios ant pakabos... Kada mintyse ėmė rastis vardų makalynė: Elzbieta, Eduardas, Skaistė, Danguolė, Austėja?.. Ar tik ne nuo to laiko, kai jis buvo priverstas atsisakyti savo vardo bei pavardės ir tapti Vytautu Kemežiu? Tarsi būtų įlindęs į kokio nors šliužo odą ar šarvus. Jam visą laiką trūkdavo oro, ne tik dabar... Ir skausmas... Jis nebeprisimena savęs be skausmo... nebeįsivaizduoja... Kartkartėmis jis nuslūgdavo, sumažėdavo, apsitraukdavo luobu, vos vos tvinkčiodavo, bet tikriausiai tik tam, kad vieną dieną tarsi užgauta votis nusmelktų iki pat kaulų smegenų, išsiveržtų į viršų ir pradėtų maitoti susigūžusią dvasią bei viską užmirštantį kūną. O tam dažnai pakakdavo užklydusio prisiminimo, iš pirmo žvilgsnio visiškai nekaltos asociacijos, kieno nors nelyg užuominomis tarp eilučių pasakytos minties.
       Valandėlę Vytautas Kemežys guli pusiau pravertomis akimis, bet apkvaitusiu protu, įtariai dėbso į merginą, sėdinčią prie jo lovos ir skaitančią knygą, kol galiausiai besipinančiu liežuviu sušvebeldžiuoja:
       – Kas tu tokia?
       – Ir vėl manęs nepažįsti, seneli? – juokiasi šviesiaplaukė. – Aš tavo anūkė Laura. Buvai užsnūdęs?
       – O kas jis toks? – rodo kaulėtu blyškiu pirštu į kaimyną.
       – Jis toks pat ligonis. Jau sakiau...
       – Jis tik apsimeta ligoniu, iš tikrųjų jis – Antanas Mikulskis... taip, Mikulskis!
       Žmogelis pageltusiu raukšlėtu veidu spokso į grėsmingai iškeltą pirštą.
       – Ko jis nori? – klausia iššiepdamas kelis dar užsilikusius dantis.
       – Senelis klausia, kas jūs toks? Gal kartais Antanas Mikulskis?
       – Nepažįstu jokio Mikulskio! – pasipučia senis. – O tavo diedas kalbasi su anuo pasauliu. Jį papjovė daktarai. Lietuvių daktarai. Jie meluoja, kad čia nėra nė vieno lenkų daktaro, ir juokiasi, kai sakau, kad lietuviais nepasitikiu. Jie tik ir laukia progos su manimi susidoroti!
       – Kodėl? – apsimestinai nustebusi kraipo galvą mergina. – Ar jums svarbu – lietuvis ar lenkas?
       – Ė! – iškiša apšerpetojusį liežuvį Andžėjus Levanovičius. – Tu jauna ir durna. Manai, kad jie nežino, jog buvau Armijos krajovos kovotojas? Viską jie apie mane žino! Skalpelį į rankas – ir jau rakinėja...
       – O kas ta „Armija krajova“? – domisi Laura.
       – Tylėk! – sušnypščia žmogelis ir užsidengia veidą. – Jie tuoj ateis! Ir sienos turi ausis. – Ir, rodos, iš tikrųjų įsiklauso į įprastus ligoninės garsus. Po valandėlės apsiraminęs paslaptingai sušnabžda: – Mūsų šūkis buvo „Volnošč i nepodleglošč“. Mes norėjome atkurti nepriklausomą Lenkijos valstybę. Vilna buvo mūsų ir bus. Supratai? Lietuviai – okupantai!
       Mergina pritariamai linksi galvą, nors, be abejo, nieko nesupranta. Kam jai gilintis į „dūšią tuoj Dievui atiduosiančio“ žmogelio mintis. Kažkas su kažkuo kariavo, šaudėsi, nekentė, keršijo, o juk „yra taip, kaip yra“. Tie seni žmonės gyvena vis dar įstrigę savame laike. Jei nebūtų tokie beviltiškai sukriošę, būtų iš tiesų juokingi.
       – Aš esu tikras lenkas, – pučiasi Andžėjus Levanovičius. – O ne koks sulenkėjęs baltarusis, kaip jie sako. Dar neduok Dieve pavadins lietuviu.
       – Argi taip blogai būti lietuviu? – juokiasi Laura. – Baltarusijoje, sako, diktatūra, nėra laisvės...
       – Nieko tu nesupranti, – įsižeidžia senis. – Man nerūpi Baltarusija. Ja jestem polak! Lietuvis yra chlopas, o mes, lenkai...
       Mergina jo nesiklauso, nes senelis piktai mykia ir rodo, kad nori gerti. Tačiau, pajutęs sulčių skonį, vėl prunkščia.
       – Argi nebėra tikro vandens?! Nueik ir parnešk tikro vandens iš šulinio! Aš nenoriu šitų pamazgų. Atiduok jas lenkui, šitam nusmurgėliui šlėktai. Tegu paspringsta!
       – Seneli, jūs abu niekus kalbat, – subara jį mergina, – rado dėl ko pyktis.
       – Jis tik apsimeta esąs lenkas, – nesutinka Vytautas Kemežys, – nors iš tikrųjų...
       Laura išsitraukia iš spintos striukę ir rengiasi. Lenkas išsigandęs spokso į ją.
       – Eisi manęs įskųsti?
       – Kam? – šypteli kresteldama plaukus.
       – Lietuviams. Laurinkui. Jo tėvas buvo plechavičiukas. Aš žinau. Lietuviai nekenčia manęs: jei daktarai nepapjaus skalpeliu ar lazeriu, tai jų seselės nunuodys kokia nors tručyzna. Čia blogiau nei kalėjime... niekam nepasiskųsi.
       – Einu nupirksiu šaltinio vandens ir truputį pasivaikščiosiu, – sako mergina Vytautui Kemežiui.
       Šiek tiek prablaivėjusiu protu jis mėgina atrinkti vardus ir pavardes. Pirmiausia Stanislovas Baltrėnas – tai jis pats. Paskui Elzbieta... Ne, ji atsirado vėliau, kai jis jau buvo baigęs universitetą... išstypusi, stambių kaulų, baugščių giliai įkritusių akių, tačiau nerodanti moteriško smalsumo, mėgstanti skaičius, panyranti į jų magiją, net sapnuojanti juos. Vieną kartą pasakojo sapnavusi dvejas šakes, panašias į ketvertus, ir kaip tik tuo metu jai sukako keturiasdešimt ketveri. Ir tarsi tomis šakėmis kažkas taikėsi ją persmeigti. Bet prieš tai buvo Aldona Jašiūnaitė, juočkė komsomolka, kurią jis grumdė rudenio arimų vagoj – net priemolio skonis burnoje išlikęs; paskui, tikriausiai nieko neįtardama, atsidavė jam viename universiteto bendrabutyje: putli, minkšta, virpančiais krūtų speneliais, nuo stalinės lempos rausvomis apvaliomis šlaunimis – atkakliai grūdo jam į burną liežuvį it kokį glitų gyvį, besirangantį ar net besitaikantį įgelti, ir vis įžūliai spoksojo jam į akis, kuriose jis tarėsi gerai paslėpęs panieką ir stipresniojo jausmą, kuris savaime randasi, kai glėbyje gniaužai nuogą moterį, apie kurią paslapčiomis svajojai žiūrėdamas į rudens nakties tamsą ir stipriai spausdamas prie šono šautuvo buožę. Daugiau jie nesusitiko ir turbūt nenorėjo susitikti, nes Vytautas Kemežys patenkino kelerius metus jį kamavusį geismą, o Aldona, ko gero, pasijuto vėl gimtinės miškelyje pliekiama pančiu: nors šį kartą raumenų gėla, kraujo urduliavimas, inkštimas ir gilūs atodūsiai buvo saldesni ir smarkiau jaudrino visą kūną. Tatai abiem buvo išsipildymas, pusiausvyros atstatymas, nebereikalaujantis tęsinio... Bet tarp tų dviejų epizodų, tame kelerių metų tarpsnyje turėtų rasti sau vietą Antanas Mikulskis, ilgšis su odine kepure ir odiniu kaklaraiščiu, apšepusiu pasmakriu ir atsikišusiomis ausimis. Akys – apsiblaususios, dažnai pagiringos, pašaipios, tačiau jose bet kurią akimirką gali pašokti pyktis ir agresija. Tikriausiai jis irgi buvo pasikeitęs vardą ir pavardę, nes jo kalbėsenoje jautei rusišką akcentą; gal tai buvo jo tarnybinis slapyvardis, o lietuvį vaidino vien tik tam, kad įgautų didesnį Vytauto Kemežio pasitikėjimą. Matai, mes abudu lietuviai, kovojame už naują Lietuvą. Nors kas gali paneigti, kad jis buvo lenkas? Tarsi ištikimas šuo sekiojo iš paskos net ir būdamas paliegęs, o Sąjūdžio laikais nepasikuklindavo paskambinti ir po vidurnakčio, vis lyg netyčia užsimindamas apie nuvertėjančius rublius, kuriuos jis galįs pakeisti į tvirtesnę valiutą. Tačiau vis tiek, nors ir pažeminęs balsą, atkakliai tvirtindavo: „Visa tai baigsis, neabejok! Mums labai reikalingi patikimi žmonės. Tokie kaip tu. Nejaugi nesupranti, kad tai katės ir pelės žaidimas? Tegu landsbergininkai išplaukia į paviršių – mes juos capt, ir į belangę. Maskva, žinok, budi, ji tuoj pakels leteną!“ Penkiolika metų jis buvo dingęs, prasmegęs, nuskendęs į Letos upę, pamirštas it nakties vaiduoklis išaušus dienai, o štai dabar kažkoks tipas, labai panašus į jį, atsigula gretimoje lovoje, apsimeta esąs lenkų nacionalistas, nors aiškiai matyti, kad kailis išverstas į kitą pusę...
       Valandėlę Vytautas Kemežys snaudžia, nors protas nuodugniai tyrinėja, kur yra įstrigęs skausmas ir kur jis slenka: taip, kryžkaulyje, plokščia galva nukreipta į dešinę koją, o uodega maskatuoja stubure. Metas išsiaiškinti, kas buvo ta Austėja. Jis net nežino, tikriausiai ir nežinojo jos pavardės. Ji tarsi koks simbolis: nerūpestinga jaunystė, žvitrios akys, liemuo it širšės, aukštakulnių batų kaukšėjimas, užkrečiantis juokas. Taip ją įsivaizduoja dabar: tarsi žiūrėtų iš viršaus į penkiasdešimties metų gilumo šulinį. Iš tikrųjų metų, o ne metrų, nors būtų galima vienus metus sulyginti su vienu metru į gilumą, tai yra į praeitį. Kokia gi buvo iš tiesų? Žinoma, galėjo eiti ilgu universiteto koridoriumi ir praeiti pro šalį, nors ir žvalgydamasi atgal. Tačiau jis tąsyk – keista – pasistengė, kad įpultų tiesiai jam į glėbį. Ji turėjo nustebti, pasipiktinti, burbtelėti šiurkštų žodį. Jis taip manė. Bet taip neatsitiko. Gal jai nulūžo batų kulniukas, o jis čia pat jį pataisė? Gal mergina jau anksčiau buvo įsidėmėjusi šiek tiek vyresnį pailgo blyškaus veido jaunuolį aukštyn sušukuotais plaukais, tad, pajutusi jo rankas, nė kiek nesuirzo? O gal tiesiog tą dieną jos nuotaika buvo puiki? „Aš – Austėja, – tarė ji, kai juodu jau sėdėjo tuometinės Gorkio gatvės kavinėje, – o jūs?“ – „Vytautas, – atitarė jis, žemai nulenkdamas galvą, kad mergina nepastebėtų, kaip jis paraudo, bet tuo pat metu grūmėsi su noru pasakyti tikrąjį savo vardą. – Trečio kurso istorikas.“ Ir lygiai tą pačią dieną, gal ir minutę Austėja dingsta iš jo atminties ir daugiau nebepasirodo. Lieka tik neaiškus medaus kvapas, gal dar bičių dūzgimas vidurvasario liepose, tačiau jau jo gimtinėje vaikystės metais. Nuojauta kai ką šnibžda, nors, atrodo, pati savimi abejoja: tai gali būti vaizduotės kūriniai, atsiradę vėliau, daug vėliau, gal net tada, kai jis jau buvo vedęs Elzbietą, o jų „medaus mėnuo“ buvo senokai pasibaigęs. Juodu su Austėja guli aukštoje žolėje užmiestyje, gal kur prie Vilnelės, netoli geležinkelio, ir žiūri į artėjančios vasaros dangų. Nieko daugiau nėra: nei Stepono Švėgždos, būryje vadinto Uosiu, nei MGB leitenanto, dvokiančio prastais papirosais, nei Antano Mikulskio, kurio kišenėse visada rasdavosi suglamžytų popierėlių su proletariato vado atvaizdu, nei Aldonos Jašiūnaitės su jos gyvatišku liežuviu, mėginančiu įsibrauti į jo vidų, nei senmergiškai pavargusios mokytojos Elzbietos, nes dar ne laikas jai pasirodyti. Tik jie vienu du. Ir dar žemės bei suvešėjusios žolės kvapai, lengvas vėjo atsidusimas, dangaus šviesa su vakaruose kybančiu balsvu debesiūkščiu. „Norėčiau, kad tai niekada nesibaigtų, – sako jis, – juk galėtume laikydamiesi už rankų taip gulėti visą amžinybę.“ – „Žolė mus peraugtų, apraizgytų mūsų kaulus ir širdis, – šypsosi Austėja, – vėjas apdangstytų pūkų ir sėklų kilimu, smilkiniuose prasikaltų ir sužydėtų laukų neužmirštuolės, o vabaliukai mūsų plaukuose įsirengtų sau namus.“ – „Kaip manai, kokius drabužius vilki laikas? – klausia jis. – Tikriausiai labai prašmatnius, karališkus?“ – „Jeigu jis vilkėtų net ir gražiausius, ploniausius drabužius, mes jį matytume. Nors jis yra visur: kiekviename mūsų žodyje, mintyje ir judesy, net ore, betgi mes jo nematome.“ – „Tačiau neabejojame jį esant? Kodėl?“ – „Nes turime laikrodžius, kurie mums jį rodo“, – juokiasi Austėja. „Laikrodyje yra tik skaičiai, o ne paties laiko atvaizdas. Tad kodėl daug žmonių netiki Dievu, nors turime daugybę netiesioginių jo įrodymų: kryžių, rožančių, medalionų, rūpintojėlių, bažnyčių, paveikslų, Šventąjį Raštą?.. Yra net aiškiaregių, kurie matė Mergelę Mariją ir net gali pasakyti, kaip ji apsirengusi. O juk laiko niekas nematė ir net nepagalvoja, ką jis dėvi.“ – „Todėl, kad jis juda. Tarkim, gimsti taške A, o miršti taške B.“ – „O kodėl nemanai, kad mes jame judame, o jis stovi vietoje?“ – „Visa, kas gyva, juda.“ – „Vadinasi, tau laikas – gyva būtybė: eina, keliauja, pavargsta, pasensta...“ – „Tada grįžta atgal ir vėl atjaunėja“, – smagiai šypsosi mergina. „O man laikas yra Dievas, – visiškai rimtai sako jis, Vytautas Kemežys. – Arba atvirkščiai: Dievas yra Laikas. Visur esantis, viską pastebintis ir viską atsimenantis, lydintis mus nuo pirmo iki paskutinio atodūsio...“ Tačiau dabar jis žino, kad laikas leidžia ką nors pamiršti arba tyčia užmaršina. Kad ir Austėją. Kodėl jo fantazija neišgriebia iš laiko gelmės kokių nors šiurkštesnių, kūniškesnių vaizdinių? Negi Austėja niekuo nebuvo panaši į Aldoną arba į nuovargio kamuojamą Elzbietą? Argi gali taip būti, kad jie niekados nebuvo užsirakinę bendrabučio kambaryje, nuogi suvirtę į lovą ir mėginę patirti viską: nuo saldėsio lūpose iki pat kojų pirštų virpulio, nuo geismo sutilpti vienas kito saujoje iki visiško susiliejimo, nuo beprotiško širdžių tvaskėjimo iki pat proto aptemimo? Argi jie niekados nekalbėjo apie nuogą, drabužius nusimetusį laiką? O tuo metu kažkas vis garsiau beldžia į duris: komendantė, dekanas, prorektorius, milicija ar net pats KGB viršininkas. „Pavojus, pavojus! – šaukia jie. – Studentų bendrabutyje užtikti du įsimylėjėliai, kurie iki užsimiršimo svaiginasi vienas kitu ir kalbomis apie Dievą bei laiką. O mes privalome būti budrūs, visą laiką budėti, nes ir Vakarų priešas nesnaudžia!“ Ar gali būti, kad viso to nebuvo? Negi Austėja – tai nelyginant bitė, kurią jauti esant, net girdi dūzgiant liepos žiede, tačiau nematai jos, nes ji gali rinkti medų pačioje viršūnėje, kur tik saulė ir vėjas arba netyčia pasiklydęs lengvas debesiūkščio šešėlis? Ir gali paliesti ją tik mintimis, mintyse, atmintyje... Ir net įgėlimo skausmas gali tave apgauti: gal tai skauda dvasią nuo tuštumos pojūčio. Nuo pojūčio, kad galėjo taip būti, tačiau nebuvo...

       V

       Nežinia, kaip jis vėl atsiduria Šimonių girioje. Siūruoja eglės, po kojomis virvena ištirpusio sniego upeliukas, kvepia beržo tošimi ir pasiruošusiais sprogti pumpurais. Netoliese pokšteli šūvis, tarsi kas būtų pliaukštelėjęs botagu. Vytautas Kemežys įsiklauso: kas gali miške šaudyti? Žingsniuoja ten, kur retėja medžiai. Galop prieš jo akis atsiveria žvyrduobės. Traukia šnervėmis orą, kol užuodžia parako tvaiką. Susikiša į burną keturis pirštus ir sušvilpia. Niekas neatsiliepia. Vėl klampoja per tvanksančias balas. Staiga išgirsta šakos trakštelėjimą ir dar nespėjusį grįžtelėti į šalį jį užklumpa griežta komanda: „Stok! Rankas aukštyn!“ Daro, kas liepta. Atsargiai dairosi, tačiau nieko nepamato. „Kas esi?“ – vėl klausia tas pats balsas. „Meldas“ iš Kunigaikščio Gedimino būrio.“ – „Ginklą turi?“ – „Turiu.“ – „Mesk ant žemės!“ Vytautas Kemežys ištraukia iš milo puspalčio kišenės valterį ir padeda ant samanų, o pats žengteli šiek tiek į šoną. Iš už storaliemenės eglės išlenda berniokas, užsimaukšlinęs žieminę kepurę. Jo rankose automatas PPD. Valandėlę nepatikliai vienas į kitą žvairuoja. Vaikinas įsikiša į nudrengtos rudinės kišenę Vytauto pistoletą. „Kur tavo vadas? – pasijutęs vyresnis klausia Kemežys. – Vesk pas jį.“ – „Pirmiausia aš tave ištardysiu, o jau paskui nuspręsiu, ką su tavimi daryti“, – narsinasi vyrukas, kas kelintas žodis trūkteldamas slogos užgulta nosimi. „Jau sakiau: esu „Meldas“ iš Gedimino būrio. Rudenį, grįždami į bunkerį, užšokome ant kareivių pasalos. Visi žuvo, kulkos išvengiau tik aš.“ – „Mūsų vadas kiaurai mato, – perspėja jaunasis miškinis. – Jeigu esi provokatorius, nudės vietoje.“ – „Kiek jau tokių nušovė? – šypteli Vytautas Kemežys. – O mūsų vadas yra sakęs, kad „Bitinas“ – protingas vyras, savų nešaudo ir juo galima pasitikėti.“
       Kalbėdamas su pačiu „Bitinu“, maždaug trisdešimtmečiu kresnu vyriškiu, kurio vienas skruostas apdegęs, o gal gribštelėtas granatos skeveldros, Kemežys mėgina nuspėti, ką šis galvoja. Gana įtikinamai pasakoja, kas jam buvo prieš mėnesį įkalta į galvą Vilniuje, majoro Sokolovo vadovaujamoje provokatorių mokykloje. Klaidžiodamas po girią, turėjo laiko viską pakartoti, atmintinai iškalti slapyvardžius, vietoves, rėmėjų ir ryšininkų pavardes. Jis žino net kelias „Bitinų“ pravardes, kurias jam neva pasakė rudenį žuvęs būrio vadas „Adomas“. „Bitinas“ pritariamai linkčioja, bet staiga, blykstelėjęs rudomis akimis, nutraukia įsismaginusį Vytautą Kemežį: „Esu kelis sykius susitikęs su „Adomu“, bet jis niekada neminėjo, kad jo būryje būtų „Meldas“. Kemežys gūžteli pečiais, tačiau iš anksto žino, ką reikia sakyti: „Būryje buvau apie metus, nelabai kuo pasižymėjau... kartą buvau sužeistas, ilgai gydžiausi...“ „Bitinas“ nuodugniai klausinėja apie mūšį, per kurį žuvo penki Kunigaikščio Gedimino būrio kovotojai, o liko gyvas tik jis vienas, „Meldas“. Matyt, yra kažką apie tai girdėjęs. Atrodo, kad atsakymai jam nesukelia įtarimo, bet ar gali būti tuo įsitikinęs? Juk jau penkiasdešimtieji metai, ir į išlikusių partizanų būrius skverbiasi daugiau provokatorių nei tikrų kovotojų, pasiryžusių pakloti galvas už Lietuvą. Nebent jie jau kovėsi kokiame nors būryje, partizano priesaiką laiko šventa ir nebeįsivaizduoja kitokio gyvenimo. Arba pridarę nemažai piktadarysčių: juk dažnai žmogus, turintis ginklą, pradeda įsivaizduoti esąs pranašesnis už kitus, paklūsta ne savo, bet automato valiai. Vytautui Kemežiui artimesnis idealizmas, kuriuo susidomėjo baigęs gimnaziją. Tad jam, regis, visiškai neblogai sekasi atkurti ano meto būsenas, mintis, žodinę patetiką. Jis net pats ima abejoti, ar ne geriau „spjauti saugumiečiams į snukį“ ir vėl pasidaryti tikru miškiniu. Tačiau tada jis būtų visiškai pasmerktas: kagėbistai paskleistų partizanams informaciją, kad jis parsidavėlis, ir kaip išdaviką sušaudytų arba vieni, arba kiti. O po to rytmečio Glikmano kieme jis pradėjo vertinti savo gyvybę. Reikia kaip nors ją išsaugoti, kol viskas pasibaigs. Pabaigą jis įsivaizduoja tik vieną: partizaninis judėjimas pralaimėjo, anksčiau ar vėliau jis bus sugniuždytas, daug žadėję Vakarai užsiėmė savo reikalais ir numojo į Lietuvą ranka. Tad jo paaukota gyvybė jau nieko nebereikš. Gal geriau ją išsaugoti bet kokia kaina?
       Naktį susapnuoja, kad jis yra vabalas, tyrinėjamas didinamuoju stiklu. Susigaužęs lekia ir šen, ir ten, bet nėra jokio plyšelio, kuriame galėtų pasislėpti. Jie pamatys subadytas papades, galvoja jis, jau nekalbant apie nulupinėtus nagus ir sutraiškytus pirštus. Ir tada girdi piktdžiugišką „Bitino“ juoką: „Pakliuvai, šunsnuki, bolševikų išpera“, – jis ir liepia „Vapsvai“ nuvesti jį prie ąžuolo ir sušaudyti. Išsivaro jį į nakties tamsą basą ir vienmarškinį. O tartum būtų ne pavasaris, bet gili žiema. „Sakiau, kad mūsų vadas kiaurai mato, – garsiai traukdamas panosėje nutįsusį snarglį tyčiojasi vaikinas, – tu manei jį apgausiąs. Rankas aukštyn, niekše!“ Kojų jis nebejaučia, o rankos neklauso, kad ir kaip jas keltum. Ūmai kulkos pradeda smigti į nugarą, papades, pakinklius, sėdynę, nors automato tratėjimo negirdi. Jo gyvybė yra tarsi zylutė, spurdanti tarp delnų. Neišleisk jos, neskėstelėk rankomis, kad ir koks skausmas plėšytų raumenis ar kas tvatintų lazda per galvą. Riksmas įstringa gerklėje, jis dusdamas gargaliuoja, kol galiausiai rankomis užsidengia išžiotą burną... Pabunda išsigandęs, kad išmetė iš rankų savo gyvybę. Karštligiškai ieško jos ant pūtuojančios krūtinės. Tačiau pabunda dabar, ne prieš penkiasdešimt penkerius metus.
       – Ko žviegi kaip skerdžiamas?! – piktinasi kaimynas.
       – Ir tu žviegtum, – atsigosdamas murma Vytautas Kemežys, – jei tokį sapną susapnuotum.
       – Ir protas leisti nurėžti visą koją. Jiems kad tik pjaustyti... Vieną kitą pirštą, bet kad visą koją...
       Kemežiui vis labiau trūksta oro, nors šnopuoja plačiai išsižiojęs, širdis nukritusi po krūtine, šonkaulius surėmęs skausmas, nugarkauliu vinguriuoja ugnies gyvatė. Nejaugi mirštu? – šmėsteli mintis.
       – Pakviesk seselę... daktarą... – švokščia lyg iš po žemių.
       Andžėjus Levanovičius paspaudžia raudoną mygtuką, koridoriuje pasigirsta šaiži sirena, ir netrukus į palatą įlekia rausvažandė seselė.
       – Kas čia daros? Kuriam bloga?
       – Jam, – mosteli į Vytautą Kemežį kaimynas. – Žviegė kaip skerdžiamas meitėlis, o dabar neatgauna kvapo. Pažiūrėk, sesele, baltas kaip avižinis šūdas.
       Mergina pasilenkia prie dūstančio senio, uždeda ranką ant krūtinės, paskui sugraibo riešą ir tikrina pulsą.
       – Ko taip išsigandęs, Kemežy? Gausit vaistukų, ir viskas susitvarkys. Nesiblaškykit ir ramiai alsuokit. Aš tuoj.
       Ji iš tikrųjų greitai apsisuka. Suleidžia vaistus į veną, ir ligonis pradeda rimti. Regis, ir širdis sugrįžta į savo vietą. Ateina ir gydytojas. Fonendoskopu pasiklauso, kas dedasi Kemežio krūtinėje, porą kartų linkteli galvą, lyg pats sau pritartų.
       – Kada mane operuos? – domisi Andžėjus Levanovičius.
       – Nežinau, – žvilgteli į jį gydytojas. – Aš – terapeutas, ne chirurgas. Klauskit savo palatos daktaro.
       – Aš neleisiu kojos nupjauti. Nenoriu būti invalidas, kaip šitas, – rodo į Vytautą Kemežį. – Tegu vaistais gydo. Ir kad mane operuotų lenkas. Tikras lenkas. Argi visoj ligoninėj nėra daktaro lenko?
       Vytautas Kemežys klausosi nurimstančios širdies. Nejaugi mirtis buvo priėjusi taip arti? Dar arčiau nei Glikmano kieme? Vaikšto sau po ligoninę ir net nepasibeldusi užsuka į kurią nors palatą. Aš negaliu taip paprastai numirti! Kažkas turi atsitikti! Kas nors neįprasto, netikėto... O gal jau atsitiko, pagalvoja po valandėlės. Tik aš nepastebėjau. Ne dabar, anksčiau. Tai kada? Jaunystėje? Kodėl jaunystėje, tarsi nebūčiau gyvenęs dar pusšimčio metų? Tačiau nereikia prisiminimų, jokio sąžinės perkratymo. Ką dabar begali pakeisti? Juk tie penkiasdešimt metų nebuvo visiškai tušti. Gal tik pastarieji šešeri ar septyneri: apdujęs, praradęs protą, niekuo nebesidomintis, netgi naktimis girdintis butelio ir taurelės skambėjimą... O prieš tai? Universitetas, mokykla, šeima, vaikai, anūkai... Sąjūdžio laikais norėjai visur eiti, dalyvauti, būti minioje, gėrėtis pagražėjusiais žmonėmis, apsikabinti, dainuoti. Ak, kaip tąsyk veiduose švietė viltis ir vis drąsesnis tikėjimas ateitimi. Tačiau vakarais paskambindavo Antanas Mikulskis arba kas nors kitas. „Taip, taip, – sakydavo anonimas, – mes tave matome, bet tu visur eik, žvalgykis, klausykis kalbų, įsidėmėk veidus, sužinok pavardes... neabejok, tavo žinių mums tikrai prireiks...“ Tarsi būtų įmurkdytas į pamazgų duobę. Kieno ateitimi jis tikėjo? Žinoma, ne savo, bet... Net Elzbietai negali visko pasakyti. Reikėtų kažkur nueiti, papasakoti, prisipažinti... Bet ar kas supras? Ar pateisins? Be abejonės, ne! Juk esi okupantų pakalikas, niekingas jų tarnas. Gal landsbergininkai tokius sodins į kalėjimą? Tėvynės išdavikas! Koks baisus kaltinimas. Prieš keturiasdešimt metų juo buvo švaistomasi į visas puses. Ne tokie seni laikai, kad niekas to neprisimintų. Bet juk tokių turi būti daug. Kur dar visa valdžios nomenklatūra, nuolankiai vykdžiusi Kremliaus nurodymus? Ką jie daro, kaip elgiasi? Dar negirdėti, kad kas į Rusiją bėgtų. Gal ir ten bus tas pats? Tyli ausis suskliaudę, niršta įlindę į kampą ir laukia, kol bus įvesta tvarka? Arba atvirkščiai – vaidina didžius patriotus, šaukia, kad jiems buvo sunkiausia, jiems labiausiai skaudėjo, bet jie ištvėrė. Girdi, mes buvome tylioji, pasyvioji rezistencija, ardžiusi Sovietų sąjungą iš vidaus, mes nė kiek ne mažiau rizikavome nei anie rėksniai iš Laisvės lygos, dabar atėjo mūsų metas... O gal iš tikrųjų galima sugrįžti į bažnyčią, pasijusti tikru lietuviu, pasmerkti praeitį? Tikriausiai atsirastų tokių, kurie paliudytų, kad jis, Vytautas Kemežys, tikroji pavardė – Stanislovas Baltrėnas, aktyviai dalyvavo partizaniniame judėjime. Tačiau KGB, žinoma, netylėtų: išdavikų ji nemėgsta, su jais vienu ar kitu būdu susidoroja. Ko gero, iš karto būtum užčiauptas, ir visi tavo juodi darbai būtų išviešinti. Tad tylėk ir, kaip sakoma, Dievą mylėk, nes būsi nušluotas kartu su okupantais. Ir Vytautas Kemežys niekur nėjo, niekam nieko neprisipažino. Kam suteršti visos giminės vardą? Juk nuo jo sūnaus Eduardo ir dukters Skaistės visi nusisuktų, gal net ir juos tautos išgamomis apšauktų. O dar auga vaikaičiai... Mano nuodėmės, aš ir atkentėsiu. Mano gyvenimas nuėjo šuniui ant uodegos, niekam tikęs eilinio prisitaikėlio, drebančio prieš valdžią, gyvenimas... ir aš tik vienas už jį atsakingas. Tačiau ar čia tik mano kaltė? Juk norėjau tik gyventi, išlikti gyvas. Žmonės pirmiausia turėtų pasmerkti tą aklą jėgą, laužiusią mūsų nugarkaulius, gniuždžiusią mūsų dvasią ir pavertusią mus aukomis, kuri dabar suabstraktėjo, daugelis veidų susiliejo į beveidę masę, ir nebėra kam atsakyti už įvykdytus nusikaltimus. Jiems svetima gyvybė buvo nelyg mikroskopu matomas vabalas, tinkantis jų didžiajam komunizmo eksperimentui. Aš, eilinis žmogus, pasidaviau gyvybės instinktui išlikti. Kas būtų pasikeitę, jeigu tą rytą Glikmano kieme nebūčiau iškėlęs rankų? Nieko, beveik nieko... Jeigu rankas būtų iškėlęs ir Steponas Švėgžda? O jeigu ir kiti – sušaudyti, nukankinti, ištremti, prievartaujami, be jokios kaltės pakliuvę į sovietinę „mėsmalę“? Negi ir per tokias laikų pervartas individas nevisiškai praranda savąją vertę? Iškėliau rankas ir savo gyvybei laimėjau per pusę šimto metų. Beveik keturiasdešimt dirbau mokyklos direktoriumi, auginau vaikus, rūpinausi vaikaičiais. Tačiau kokia nauda būtų buvusi, jeigu mano kaulai jau penkiasdešimt penkerius metus pūtų žydo Glikmano patvartėje? Kaip Stepono Švėgždos? Argi, jam žuvus, lietuvių tautoje neatsirado mažytės, nors akimi ir nepastebimos, tuštumos? Kur jo žmona, vaikai? Nebent būtų išlikusi jo nemirtinga siela? Ar ne ji neduoda man ramybės, graižo smegenis, lupinėja užgijusias žaizdas, sukelia nakties košmarus?
       Atrodo, Vytautas Kemežys pamiršta, kad nuo to laiko praėjo per penkiolika metų, kad niekam neberūpi jo mąstymai ir kančios, jo bjaurėjimasis savimi ir žmogiškas savęs teisinimas, kad dabar jis tik ligonis, besigalynėjantis su giltine. Tačiau praeitis ir šią valandą nepasitraukia nuo jo, praėjęs laikas – skylėtas, tarsi nudėvėtas drabužis, o pro tas skyles lenda pasąmonės fantomai, nebepaklūstą logiškam protui. Sąmonę užtraukia migla, jis ginasi iš visų jėgų, tačiau praeities šmėklos atkaklios ir netgi karingos; jis maldauja, kad atmintis užsiblokuotų, kad jį ištiktų amnezija, šioje laiko sienos pusėje liktų tik dabartis, tik ligoninė su šmižinėjančia po palatas giltine, su raudonskruoste sesele ir velniaižin kokiu kaimynu, niekinančiu lietuvius ir jų nekenčiamu. Prasigrūda pro kitus ir Vytautui Kemežiui prieš akis išsiskleidžia pats nuožmiausias vaizdas: prabangus ąžuolinis karstas, apstatytas vasaros gėlėmis, jame pajuodusiu veidu guli jo vyresnėlis Eduardas, juodai nuo galvos iki kojų apsirengusi marti Danguolė šniurkščioja nosimi jam prie šalies, abiem rankom susiėmusi galvą rymo Elzbieta, jos akys baisios, kaltinančios visą pasaulį ir, žinoma, jį, Vytautą Kemežį; jaunėlė Skaistė mėgina ją guosti, aplinkui sukiojasi neįprastais tamsiais drabužiais dėvintys vaikaičiai; daug nematytų, nepažįstamų žmonių, turbūt Eduardo bendraamžių, o jam prieš dvi savaites sukako trisdešimt treji; tikriausiai yra ir marčios giminaičių, tačiau jie neprieina prie velionio artimiesiems skirto suolo, nepasako nė vieno užuojautos žodžio: turbūt yra įsitikinę, kad visa Kemežių giminė kalta, jog Danguolė, dar tokia jauna, tapo našle. Jį pykina aitrūs gėlių kvapai, nuo baltųjų lelijų svaigsta galva. O kur dar kvepalų, odekolonų, losjonų, galai žino kokios kosmetikos ir parfumerijos dvokas? Kas galėjo pagalvoti, kad toks tvirtas, energingas ir žvalus vyras, prieš kelias dienas užsukęs pas tėvus ir sklaistęs krūvas dolerių, netrukus gulės karste? „Iš kur tie pinigai?“ – pašiurpusi klausė Elzbieta. „Verslas, mama, – juokėsi Eduardas. – Šiais laikais reikia būti apsukriam. Argi nesidžiaugi, kad tavo sūnus turtingas?“ – „Greitai ateinantys pinigai negali būti dorai uždirbti, – pasakė Vytautas Kemežys. – Nenorėčiau, sūnau, kad pakliūtum į bėdą.“ Banalus, beveik idiotiškas juokelis, matyt, labai populiarus Eduardo aplinkoje, skaudžiai grybštelėjo tėvą. „Kas nerizikuoja, tas negeria šampano“, – kvailai vyptelėjo vyresnėlis. „Ar tik nebūsi susidėjęs su reketininkais?“ – krūptelėjo ir susikūprino motina. „Geriau jums to nežinoti, – grūsdamas į kišenes pinigus, sumurmėjo Eduardas. – Dabar visi taip daro.“ – „Kas tie visi?“ – griežtai paklausė Kemežys. „Per anksti pasenote, mano brangieji gimdytojai, – vėl juokėsi sūnus. – Žaliakalnyje nusižiūrėjau namą. Ne namas, o saldainiukas: dviejų aukštų, arkos, kolonos, švediškų čerpių stogas, veja ir fontaniukas. Bet dar šiek tiek trūksta... Gyvensim kaip balti žmonės.“ Gyvenimas – tarsi krištolinis rutulys: neatsargiai paimi, jis išslysta iš rankų ir sudūžta. Eduardo ne tik veidas pajuodęs, visa nugara sprogmens sudraskyta. Vos tik įjungė BMW variklį – ir sprogo. Vaikų ir Danguolės akivaizdoje. Gerai dar, kad nesudegė su visa mašina, kad dar pajėgė išgriūti lauk, o kaimynai nutempė į šalį. Žinoma, policija ir prokurorai klausinėjo ir tėvų: kas, kodėl, už ką? Betgi iš kur tėvai gali žinoti? Vargšė Danguolė, gal ji ką nors pasakė, kad vos ištrūko palaidoti vyro... Ar gali kas nesuprasti, koks skausmas tėvams laidoti savo vaiką? Elzbieta liovėsi naktimis miegoti, vis verkia įsikniaubusi į pagalvę: jos pirmagimis, mylimiausias, senatvės užuoglauda. Kaip džiaugėsi jo sulaukusi: jau šypsos, žengia pirmą žingsnį, sako „ma-ma“, juokiasi, pakeltas ant rankų... rudakis, panašus į ją, vikrus it žebenkštis, nepasėda... mokykloje susimušė, mėlynė po akim, kaimynams į langą akmenį metė, kam pabarė... vaikiškos išdaigos, mat didžiuojasi esąs mokyklos direktoriaus sūnus, paūgės, ateis į protą... atrodo, surimtėjo, baigė aukštuosius mokslus, pradėjo dirbti... ir nuo tada viskas ėmė verstis aukštyn kojomis, gamykla bankrutavo, kažkas ją nupirko, eik kur nori, ačiū, mums tavęs nebereikia... Vytautas Kemežys negali klausytis žmonos rypavimų, keliasi, eina į virtuvę, dantyse cigaretė, niekada tiek nerūkydavo, įsipila stiklelį degtinės, alkūnėmis atsirėmęs į stalą snaudžia. Kada čia apie save begalvosi, jeigu ir jam trumpas sūnaus gyvenimas pirmyn ir atgal prieš akis laksto... sustoja, išsiplečia į šalis, tačiau kartu įgyja konkrečių detalių: štai jis, Eduardas, dirbantis gamykloje inžinieriumi, užsuka pas juos į svečius, smagus, patenkintas, energingas: „Įkūrėme Persitvarkymo sąjūdžio kuopelę, – žvilga jo akys. – Kad tu žinotum, tėve, koks tai jausmas! Lietuva laisvėja, vaduojasi!“ Gal tą akimirką kažkas dunkstelėjo į Vytauto Kemežio sąžinės dugną – po daugelio metų, kai jis buvo viską pamiršęs, nugrimzdęs į kasdienį gyvenimą, mokyklos direktoriaus rūpesčius, šeimos rutiną; susitikimai su Antanu Mikulskiu vis retėjo, paskui jis dingo, tikriausiai jam paskyrė personalinę pensiją už nuopelnus Tarybų Lietuvai; vėl atsirado įsisiūbavus Sąjūdžiui, tačiau tik kaip telefoninis pašnekovas, raginantis neprarasti budrumo, visada prisiminti, su kuo jis, Vytautas Kemežys, kadaise buvęs Stanislovas Baltrėnas. Vėliau juodu su Elzbieta sūnų pamatė televizoriaus ekrane: buvo devyniasdešimt pirmųjų sausio dvylikta, šeštadienis, Eduardas stovėjo minioje prie Parlamento ir apsikabinęs su draugais dainavo; pirmą akimirką Vytautas Kemežys nepatikėjo, bet kai operatorius „pritraukė“ barzda apšepusio sūnaus veidą, abejonių neliko. Turi kažkas atpirkti mano kaltę, pagalvojo jis. Kas daugiau, jei ne sūnus; aš jau per senas, gal jau pernelyg atsargus, baikštus, be to, nesijaučiu turįs teisę būti ten, kur spiečiasi dori, švarios sąžinės žmonės... Tačiau praėjo tik keleri metai, o Eduardas, žarstydamas dolerius, jau tyčiojosi iš nepriklausomos Lietuvos. Jo sūnus, kurį tikėjosi išauginęs tikru patriotu. Bet argi galėjo kitaip būti? Argi Judo nuodėmė, neatsikartojusi vaikuose ir vaikaičiuose, galėjo išnykti per vieną generaciją? Ar Eduardo žūtis nebuvo dangaus bausmė už išdavystę, padarytą prieš keturiasdešimt penkerius metus? Juk ir Biblijoje pasakyta, kad Dievas kantrus, bet neužmaršus... Kodėl ne aš, o mano kraujas kenčia, kam ir už ką paaukojamas mano vienintelis sūnus, mano nuskaidrėjimo viltis ir atpirkimas? Paaukojamas tuštybei, smurtui, nes štai jo karstą neša ir prie duobės braunasi kažkokie „keturkampiai“ vyrukai bukais veidais ir bereikšmiais žvilgsniais, vienas jų net iškilmingai pasako, kad Eduardas žuvo garbingoje kovoje ir už jį bus atkeršyta. Ar ne taip po karo per stribų laidotuves postringaudavo politrukai? Taip, tada buvo susirėmusios dvi Lietuvos: „smetoninė“, kaip jie vadino, ir okupantų Lietuva, sovietinė. O kas dabar kariauja, kokia Lietuva prieš kokią Lietuvą?.. Kokią jėgą sudaro tamsūs, beveidžiai, kostiumuoti, vienas į kitą panašūs vyrai? Kam jie atstovauja? Kur ta jėga dėsis, ar ji kada nors išsisklaidys?
       Dar pavasarį planavęs mokyklos darbus, artėjant rugsėjui Vytautas Kemežys nuėjo pas Švietimo skyriaus vedėją ir pasiprašė išleidžiamas į pensiją. „Tegu dirba jaunesni, – pasakė jis. – Aš jau pavargau.“ – „Girdėjau, sūnus žuvo. Užjaučiu, – tarė žilstelėjęs vyriškis, pakildamas iš už popieriais apkrauto stalo. – Per keturiasdešimt pedagoginio darbo metų visi jus gyrė. Dar galėjote padirbėti. Tuoj mokyklose vyrų nebeliks.“ – „Man atrodo, kad dabartinį jaunimą reikia kitaip auklėti ir mokyti. Pasenau, nebespėju su gyvenimu, vedėjau.“ Išėjęs į pensiją, Kemežys pasijuto uždarytas tarp keturių sienų, niekam nebereikalingas. Kam tokiam žmogui begyventi? – klausinėjo pats savęs. Turėjo laiko tiems keturiasdešimčiai pedagoginio darbo metų prisiminti. Rodos, viską darė, kaip priklausė, stengėsi, domėjosi, rūpinosi, pasižymėjo tolerantiškumu, nepriekabiavo be reikalo, mylėjo mokinius, ypač gabiausius, nebuvo pernelyg „raudonas“, nors priklausė komunistų partijai. Tačiau visą tą laiką jautė už nugaros „šešėlį“. Ne tik beveik simbolinį Antaną Mikulskį, bet ir juodą mistinę dėmę, sekiojančią jį nuo pat jaunystės: turbūt teisybę Biblijoj rašo, kad visi žmogaus darbai, geri ir blogi, būna su juo iki paskutinės valandos. Kartais tuščio laiko prisiminimai pasiekdavo ir universitetą, vaikystę, tad nenuostabu, kad įpuldavo ir į jaunystės metus. Tada Vytautas Kemežys pasistatydavo butelį degtinės, arčiau prisitraukdavo cigaretes ir paskęsdavo dūmuose. Aitriuose, kvapą gniaužiančiuose, atskiriančiuose nuo žmonių ir esamojo laiko. Tuo metu jo žmona Elzbieta, pakirsta sopulio, jau vaikščiojo pas gydytojus ieškodama būtų ir nebūtų ligų, nes jos sveikata kasdien šlijo, blogėjo.

       VI

       Stanislovas Baltrėnas, tuo metu jau Vytautas Kemežys, neprotestavo, nesipiktino, kad „Bitinas“ juo nepasitiki: neparodo bunkerio, liepia slapstytis pas rėmėjus viename ar kitame kaime, nepasako to, ką, be abejo, žino kiti būrio vyrai. „Meldas“ net nežino, kiek iš tikrųjų būryje yra miškinių: gal penki, o gal aštuoni – dar nė karto jie nebuvo susirinkę į vieną vietą. Jis – tarsi jų narys, tačiau gali būti ir pašalinis. Tikriausiai, palikę pas kokį žmogų, liepia „Meldą“ stebėti, sekti, ar jis kur nors neina, su kuo nors nesusitinka. Pagaliau balandžio pabaigoje jis, vaikinas, slapyvardžiu „Vapsva“ ir „Trūklys“, – stambus vienarankis vyras, šiek tiek šlubčiojantis ir dažnai užsikertantis, – gauna užduotį: likviduoti prieš metus įsikūrusio kolchozo pirmininką Januitį. Kelis sykius jis buvo įspėtas atsisakyti lietuvio vardą teršiančių pareigų ir uolaus tarnavimo okupantams, tačiau ir toliau jodinėja ant obuolmušio eržilo ir keiksmais ragina žmones dirbti svetimą, girdi, „kolektyvinę“ žemę. Pavasarį temsta vėlai, o dar pasitaiko mėnesiena. Januičio, buvusio vidutinioko, tvarkinga sodyba stūkso tarp dviejų kaimų. Jie žingsniuoja tiesiai per neseniai rankomis apsėtą kviečių lauką; kartkartėmis palūkuriuoja prie kokio krūmo, kol mėnulis palįs po storesniu debesėliu. „Bitinas“ juos įspėjo, kad kolchozo pirmininkas yra ginkluotas, tad reikia būti atsargiems. Skarda dengto namo langai tamsūs, po sodybą laksto palaidas šuo ir piktai loja. Tenka jį prisileisti arčiau ir vienu pistoleto šūviu pakloti. Pokštelėjimas negarsus, bet, regis, jo aidas atsiliepia abiejuose kaimuose. Jie parkrinta ant skystos kiemo žolės, netoli nuo šuns, kuris nusibaigdamas vis dar plonai cypia. Jeigu Januitis namie, turėtų išlįsti laukan pasižvalgyti arba, neužžiebdamas karbidinės lempos, bent žvilgtelėti pro langą. Praeina kelios minutės, visur tylu, šuo susirietė ir išleido paskutinį kvapą. „Reikia pa-pa-pažiūrėti, ar eržilas tvarte?“ – išmykia „Trūklys“. „Gal kur ganos laukuos“, – sušnypščia „Vapsva“. „Dar tik kelios dienos po Jurginių: menka eržilui ganiava“, – nesutinka „Meldas“. “Vapsva“ šliaužia prie tvarto. Vytautas Kemežys įvertina „Trūklio“ apdairumą: prie tvarto esančioje daržinėje gali slapstytis kolchozo pirmininkas, tad nepatikrintas naujokas, jeigu kas, įspėtų jį apie pavojų, gal net stotų į jo pusę. Netrukus vaikinas grįžta atgal; dar iš tolo purto galvą, suprask, ne, ten nieko nėra. „Kur jį v-v-velnias nešioja?!“ – pyksta mikčius. „Gal pas kokią našlę užsuko?“ – šypteli „Meldas“. „Tikriausiai trūni pas savo bobą pataluos, – pradeda nekantrauti „Vapsva“, – o mes čia kaip kokie durniai...“ – „Ką s-s-siūlot, – čia į vieną, čia į kitą dėbteli „Trūklys“, – brautis į vidų?“ – „Vadas sakė, kad jis turi pistoletą, – primena Kemežys. – O viduj dar ir boba, ir vaikai.“ – „Mes jį išsivesim į kiemą“, drąsinasi šviesiaplaukis vyrukas. „Tu-tu-tu manai, kad jis taip ir e-e-eis?“ – „Galėtum padegti daržinę ar tvartą, – siūlo „Meldas“, – tada, norom nenorom, išlįstų.“ – „G-g-gaisran subėgtų daug ž-ž-žmonių“, – dvejoja „Trūklys“. Bet jų ginčą išsprendžia kanopų dunksėjimas ir arklio žvengimas. Tai, žinoma, namo parjoja šeimininkas. Lekia mėnesienoje vos įžiūrimu keliuku iš vieškelio tiesiai į kiemą. Miškiniai svarsto, ką jis darys: gal jos į tvartą? Tačiau raitelis sustoja prie šulinio, nušoka nuo eržilo ir garsiai šūkteli: „Ei jūs, miegaliai, greičiau neškit viedrą, arklys ištroškęs!“ Virsteli trobos durys, ir kokių dešimties metų vaikėzas, vilkintis tik ilgus drobinius marškinius, išskalambija laukan kibirą. Tuo metu obuolmušis šnopščia, iškėlęs galvą dairosi: gal užuodžia svetimus, bet tikriausiai nušautą šunį, kurio nežinia kodėl šeimininkas nepasigenda. Jis turbūt išgėręs, nes brūkšteli delnu per plikai nukirptą sūnaus galvą, paklausia, ką veikia motina, kodėl jie visi keturi nelaukia sugrįžtančio gaspadoriaus. „Šauk!“ – „Vapsva“ stukteli alkūne Vytautui Kemežiui į pašonę. „Ne! – atkerta šis. – Vaiko akivaizdoje nušauti tėvą?! Ar jau visai neturi smegenų?“ Mykdamas jam pritaria ir „Trūklys“. O gal „Vapsva“ mane provokuoja? – šmėsteli negera mintis ir nebeapleidžia „Meldo“. Eržilas prunkšdamas išgeria net kelis kibirus, vaikas sugrįžta į trobą, Januitis nuima balną ir numeta ant prieklėčio. Timpteli už pavadžio ir veda obuolmušį į tvartą. „Op!“ – sušvokščia miknius, ir jie visi trys šliaužia per sodą į kiemą. Kai lieka keli metrai iki tvarto, pašoka ant kojų. Susikūprinę susigrūda tarpduryje. Pirmininkas įmeta į žlabą glėbį šieno ir glosto nerimaujantį ir turbūt prakaituotą arklį. „Vapsva“ šauna ir nepataiko; atrodo, sužeidžia eržilą, kuris ima blaškytis ir nesavu balsu kriokti. Januitis griūva ant mėšlų ir bando ištraukti iš kišenės pistoletą. „Meldo“ ir „Trūklio“ automatai sukalena vienu metu. Pirmininkas dar apsiverčia kniūbsčias ir nurimsta. Tą akimirką trinkteli namo durys ir pasigirsta moters riksmas: „Nušovė! Jėzaumarija, nušovė!“ – „Dingstam!“ – nejučiom sukomanduoja Vytautas Kemežys, ir jie neria per sodą į mėnesienoje plytintį neseniai kviečiais apsėtą lauką. Šitie kolūkio grūdai bus aplaistyti jo pirmininko krauju... Kai nubėga puskilometrį ir supranta, kad niekas jų nesiveja, „Vapsva“, šnopuodamas per nosį, burbteli: „Reikėjo ir tą bobą nudėti!“ – „Ne! – atšauna „Meldas“. – Boba niekuo dėta. Jai dar reikės užauginti tris vaikus.“ Vienarankis vyriškis klausosi, bet nieko nesako. Jis turbūt „Bitino“ ausys, pagalvoja sau Vytautas Kemežys. Kvailai narsaudamas būčiau įtartinesnis... Nieko nepadarysi, pirmai progai pasitaikius, teks angelui sargui prisipažinti, ką šiandien padariau... Pasielgiau kaip partizanas, bet ne kaip provokatorius. Dabar saugumiečiai dar labiau lips man ant kulnų ir reikalaus kuo skubiau „parduoti šėtonui dūšią“, pakelti ranką prieš savus, tiksliau, buvusius savus...
       Tik žiemą, per Kūčias, dalyvavęs dar keliuose žygiuose ir, ko gero, jau laikomas saviškiu, Vytautas Kemežys išsiaiškina, kur slapstosi „Bitinas“ ir dar trys vyrai. Nors ir žinodami, kad per didžiąsias krikščioniškas šventes kagėbistai siaučia po kaimus, miškiniai surizikuoja „valgyti“ Kūčias pas vieną iš savo rėmėjų. „Trūklys“, „Vapsva“ ir „Meldas“ nužingsniuoja už poros kaimų ir pasibeldžia į uždangstytais langais trobą. Viduje žiba žvakės, jų jau laukia balta linine staltiese uždengtas šventinis Kūčių stalas. Vytautui Kemežiui tenka stovėti sargyboje, nors ir jis kartu su kitais norėtų laužyti kalėdaitį, anuomet vadinamą „plotka“, nes šį vakarą jaučiasi esąs katalikas. Po pusvalandžio prasiveria durys, į žiemos šaltį išlenda vienmarškinis „Ėglis“, pats vyriausias iš būrio, turintis šeimą netoli Subačiaus, prisidega suktinę, mosteli „Meldui“, paskui, matyt, kažką prisiminęs, nutrepsena sniege pramintu taku į klėtį ir, palikęs atlapas duris, pasišviesdamas prožektoriumi, pakelia vieno aruodo dugną. Štai kur slapstosi „Bitinas“ ir dar trys vyrai, supranta „Meldas“, bet, kad nebūtų įtartas šnipinėjimu, tuoj pat nužingsniuoja kitapus namo. Kelias savaites jį kankina abejonė, ar turi išduoti partizanus. Jeigu dar ilgai dels, jį kartu su „Vapsva“ ir „Trūkliu“ gali užklupti kareiviai, nes žino jų slėptuvę. Jį kaip išdaviką sušaudytų pirmiausia. Tenka ryžtis. Per Grabnyčias, kai jie užeina pas Lukošiūną, kuris laikomas miškinių rėmėju, nors iš tikrųjų dirba saugumui, Vytautas Kemežys priemenėje šnipšteli šeimininkei: „Pasakyk, kam reikia, kad „Bitino“ gauja turi bunkerį Jasinskų klėtyje.“ Nuo tos dienos jis ima grimzti į prarają: Rubikonas peržengtas, atgal kelio nebėra. Po savaitės jų trijulę užklumpa rusų kareiviai; karštakošis „Vapsva“ nušaunamas vietoje, o primuštą ir praradusį sąmonę „Trūklį“ kagėbistai išsiveža į Kupiškį. Kadangi žiemos keliu į užpustytą ir nuošalų kaimą, kuriame gyvena Jasinskai, sunkvežimis nepravažiuoja, kareiviai suvirsta į kelias pastotes, o viduryje pasisodina Vytautą Kemežį. Kai rogės sulekia į Jasinskų kiemą, šeimininkas, pamatęs tarp kagėbistų „Meldą“, smarkiai išsigąsta. Tačiau, regis, jis vis dar galvoja, kad kareiviai nežino, kur yra bunkeris. Kemežys veda juos tiesiai į klėtį ir parodo aruodą, kuris dabar užpiltas miežiais: turbūt miškiniai išgirdo tolimus šūvius ir sulindo į slėptuvę, o senis Jasinskas pakėlė gretimo aruodo pertvarą, tad grūdai siūbtelėjo ant bunkerio dangčio. Nežinodamas nieko neįtartum. Bet „Meldas“ žino ir tiksliai parodo vietą. Šeimininkui liepiama išpilti miežius į kitą aruodą. Senis drebančiomis rankomis paima semtuvą, pasibjaurėdamas dėbteli į Vytautą Kemežį ir palengva pradeda darbuotis. Partizanai, be abejo, supranta, koks pavojus jiems gresia, nes girdi, kaip šūkauja ir keikiasi rusų kareiviai. Tačiau parengę ginklus vis dar neišsiduoda – negali patikėti, kad aptikta jų slėptuvė. Leitenantas liepia Jasinskui kelti dangtį, senis mėgina ir šiaip, ir kitaip, tačiau lentos nė nekrusteli. „Čiagi grindys, – murma žmogus, – kaip aš jas pakelsiu...“ Tada vesti derybų siunčiamas Kemežys. Jis pasilenkia prie dangčio ir garsiai sako: „Bitinai“, tai aš – „Meldas“. Pasiduokit. Priešintis nėra prasmės: kiemas pilnas kareivių. Leitenantas tau ir tavo vyrams garantuoja gyvybę.“ Bet apačioje tylu. O jei jie kur nors išėję arba pakeitė slėptuvę? – galvoja Vytautas Kemežys, gaučiau į kailį, gal net vėl įgrūstų į kalėjimą, kad juos kvailinu. Gal taip būtų ir geriau, šmėsteli vangi mintis, būčiau nieko neišdavęs, nors ir ketinęs. Kareiviai stovi šiek tiek atokiau, parengę ginklus: jeigu kilstelėtų dangtis, pirmieji šūviai kliūtų „Meldui“, o tuo metu jie gal spėtų įmesti į bunkerį granatą. Po dar vieno kreipimosi, kai leitenantas pradeda nervintis ir įtarinėti Vytautą Kemežį veidmainyste, staiga iš apačios pasigirsta aiškus „Bitino“ balsas: „Meldai“, tu esi Judas! Būk prakeiktas! Ir tebūnie prakeikti tavo vaikai ir vaikaičiai per amžių amžius! Manęs jūs, niekšai, gyvo nepaimsit!“ Ir po kelių akimirkų pokšteli duslus pistoleto šūvis. Leitenantas įsako kareiviams šaudyti į dangtį. Bet kulkos tik įsminga į kietas uosines lentas. „Pasakyk, – rusiškai šūkteli jis Vytautui Kemežiui, – mes užkursime klėtį, ir jie iščirkš kaip blakės!“ „Meldas“ persako jo žodžius miškiniams. Netrukus iš apačios ataidi duslus balsas, jau ne „Bitino“: „Palaukit, mes tariamės!“ – „Kokio velnio delsiat?! – ragina juos parsidavėlis. – Norit patys suskrusti ir šeimininkų trobas supleškinti?“ Dangtis palengva kyla, leitenantas rikteli saviškiams kol kas nešaudyti, vienas po kito laipteliais išlipa trys perbalę vyrai, beginkliai, aukštyn iškėlę rankas. Nors nieko nesako, tačiau kokiomis akimis žiūri į jį, Vytautą Kemežį – lietuvių tautos išdaviką, Judą, bolševikų pasturlaką, linkėdami jam prasmegti skradžiai žemę...
       Pavasarį papasakojęs viską, ką žino, Kupiškio saugumiečiams, jis vėl atsiduria Šiauliuose, KGB majoro kabinete. Žilstelėjęs storasprandis vyriškis ploja jam per petį: „Molodec, paren'! Mums tokių reikia. Ką planuoji toliau daryti? Gal pageidauji tarnauti šlovingoje Raudonojoje armijoje? O gal tave vilioja darbas KGB struktūrose? Mums labai reikia lietuvių. Parašyčiau gerą rekomendaciją, greitai gautum laipsnį. Žinai, kokį atlyginimą gauna mūsų pareigūnai? 5000 rublių! Darbininkų ir tarnautojų algos apie 500 rublių, nėra ką ir lyginti.“ Šį kartą ant stalo stovi tik grafinas vandens, o suktų akių karininkas žvilgančiais antpečiais žaidžia ne su valteriu, bet su „Kazbek“ papirosų pakeliu. „Norėčiau studijuoti, – mykia Vytautas Kemežys, – galbūt universitete.“ – „Mokslas – gerai, – linksi galvą majoras. – Kaip sakė Čechovas: „Mokslas – šviesa, o nemokslas – tamsa.“ Ir ką norėtum studijuoti? – „Mane labiausiai traukia istorija.“ – „Istorija? – perklausia saugumietis. – Istorija – slidus dalykas. Patarčiau rinktis ką nors iš tiksliųjų mokslų. Arba teisę.“ – „Visą gyvenimą svajojau apie istoriją“, – lepteli vaikinas. Majoras pasikaso storą raudoną sprandą, tarp pirštų maigo papirosą. „O ką, tarkim, pasakotum mokiniams apie Lietuvos istoriją? Aukštintum tuos savo kunigaikštukus, liaupsintum buržuazinę santvarką?“ – „Žinoma, ne, – paskuba Kemežys, supratęs, kad saugumietis nori jam paspęsti pinkles, – Lietuvos istorijos nebėr, yra tik SSRS istorija.“ – „Molodec! – vėl pagiria jaunuolį karininkas. – Teisingai galvoji! – ir pasiūlo papirosą. – O kiek tau metų?“ – „Dvidešimt vieni“, – nelabai suprasdamas, kuo čia dėti jo metai, atsako Vytautas Kemežys, jau pripratęs prie savo naujo vardo ir naujos pavardės. „Šaunu, – ploja trumpapiršte plaštaka į stalą majoras. – Parašysim, kad trejus metus esi tarnavęs armijoje: kam tiems universiteto mokslinčiams žinoti, kur buvai ir ką veikei po gimnazijos baigimo. Rudenį jau galėsi pradėti krimsti tarybinės istorijos mokslus. Žinoma, tavo ryšiai su KGB struktūromis nenutrūks: būsi neetatinis mūsų darbuotojas. Tau net šiokį tokį pinigą mokės. Aš visu tuo pasirūpinsiu: sostinėje turiu gerų draugų.“
       Naivuolis, keikė save Vytautas Kemežys po to pokalbio saugumo majoro kabinete, manei, kad atliksi užduotį ir tave paleis. Ne, tie pančiai jau niekada nenukris, visą gyvenimą turėsi būti Kainas ir Judas kartu. Gelbėdamas savo gyvybę, užsinėrei kilpą ant kaklo. Niekada jau nealsuosi pilna krūtine. Nei pakartas, nei paleistas, kaip sako žmonės. Vienintelis laimėjimas, kad galėsi studijuoti aukštojoje mokykloje.
       Rudenį Vytautas Kemežys iš tikrųjų buvo įrašytas į pirmakursių universiteto istorikų sąrašą. Kursiokams, nusistebėjusiems, kaip jis, nelaikęs kartu su jais stojamųjų egzaminų, čia pateko, vaikinas paaiškino, kad buvo įstojęs į universitetą prieš trejus metus, bet po mėnesio ar dviejų teko išeiti į armiją. Rugsėjo mėnesį jį, einantį gatve, pašaukė vardu du vyrai, sėdintys „Pobedoje“, o kai jis priėjo, pasiūlė pasivažinėti. Pirmą akimirką jam toptelėjo, kad tai gali būti „Bitino“ žmonės, kurie, nusivežę užmiestin, surengs jam teismą. Bet išgirdęs, kad vienas jų kalba tik rusiškai, suprato, jog jį prisiminė kagėbistai. Netrukus jie atsidūrė tuometiniame Stalino prospekte, automobilis įsuko į niūrių rūmų kiemą. Kabinete vyrai jam padavė užpildyti anketą. „Ar negalėčiau pagaliau atgauti savo vardo ir pavardės?“ – netikėtai net pats sau paklausė Kemežys. „Ne, – atsakė tas, kuris kalbėjo lietuviškai, – pamiršk tai visam laikui. Tavo tėvams pranešta, kad tu nušautas, kai bandei pabėgti iš Papilio liaudies gynėjų būstinės. Manau, per tą laiką jie jau susitaikė su tavo mirtimi. Stanislovas Baltrėnas yra miręs, supratai? Nebandyk ten kada nors nuvažiuoti arba ieškoti ryšių su giminaičiais ir artimaisiais. Iš karto atsidursi labai toli.“ Jam vėl buvo suteiktas „Meldo“ slapyvardis – aiški aliuzija į ežerų ir upių pakraščių augalą, kurį bet kada galima išrauti, sulaužyti, sutrypti. Vytautas Kemežys, išėjęs į Stalino prospektą, staiga pasijuto esąs niekas. Jis neturi nei tėvų, nei gimtinės, nei tėvynės. Bailiai naktį šlamantis vandens augalas. Arba tiesiog kosmoso dulkė, kuriai šioje žemėje viskas svetima. Sovietai atėmė iš jo viską. Netgi Dievą. Jis įmoklino į kažkokią užkandinę ir prisigėrė iki sąmonės netekimo. Sėdėjo prie apšnerkšto stalo ir verkė it vaikas. Kol piktai burnodama bufetininkė neišstūmė atgal į Stalino prospektą.
       Po poros metų Vytautas Kemežys susitiks Aldoną Jašiūnaitę, Fizikos ir matematikos fakulteto komjaunimo komiteto sekretorę, vienos nakties meilę, glausis prie jos prakaito lašeliais išpiltos krūtinės trokšdamas artimumo, džiaugsmo, kurį gali suteikti kūnai, tačiau jaus tik totalią vienatvę, dvasios šaltį ir visišką atitolimą nuo to, kas žmogiška. Dar po metų jo akyse šmėstelės Austėja, tarsi bekūnė būtybė, galimos meilės simbolis, bet galbūt daugiau jo vaizduotės padarinys.
       Likus pusmečiui iki mandatinės komisijos, jis įstojo į partiją, tad iš karto buvo paskirtas vienos Kauno rajono vidurinės mokyklos direktoriumi. Per pirmąjį pedagogų posėdį paprašė pakelti rankas tuos, kurie yra komunistų partijos nariai. Tokių buvo tik du: pragertu veidu frontininkas ūkvedys ir neseniai pedagoginį institutą baigusi matematikė Elzbieta Kaulakytė. Šitų reikėtų saugotis, pagalvojo Vytautas Kemežys, tikriausiai jie idėjiniai, ypač ši akiniuota, į senmergę panaši matematikė. Įdomu, kaip ją pravardžiuoja mokiniai? Tada jam net į galvą negalėjo ateiti mintis, kad ši negraži mergina nutriušusiais gelsvais plaukais, raudona podide nosimi po trejų metų taps jo žmona. Niekada negalėjo pasakyti, ar ją mylėjo. Net tomis dienomis, kai ėjo į Metrikacijos biurą, priverstinai šypsojosi vienoje Kauno fotoateljė, sėdėjo prie vestuvinio stalo, o kolegos sutartinai skandavo: „Karti, karti, degtinė karti, kad pasibučiuotų, tai būtų saldi!“ Ilgam išliko tik prisiminimas, kad tą vakarą Elzbietos lūpos buvo sūrios, atsidavė prasta silke. Ji buvo rami, taikaus būdo moteris, retai prieštaraudavo vyro nuomonei. Gynė jį net tada, kai jis per vieną archeologinę ekspediciją suviliojo septyniolikmetę mergiotę, o jos tėvai pasiskundė rajono partijos komitetui. Vytautas Kemežys dar prieš vestuves išsiaiškino, jog Elzbieta Kaulakytė stojo į partiją tikėdama pasilikti sostinėje, tačiau kažkieno piktas liežuvis pranešė, kad jos pusbrolis yra klierikas. Gal dėl to ir vedė ją, o gal paprasčiausiai buvo atėjęs laikas kurti savo šeimą, nes pabodo vienam gyventi. Negalėjo pasakyti, ar mylėjo ją net tada, kai ji grįžo iš onkologinės ligoninės ir pasakė, kad daktarai jai įtaria plaučių vėžį, ir jie abu apsikabinę verkė – jis girtomis ašaromis, o ji iš nevilties. Be abejo, ją palaužė sielvartas dėl sūnaus Eduardo netekties. O gal prisidėjo ir supratimas, kad juodviejų šeimyninis gyvenimas buvo beprasmiškas, nes jiems nepavyko įžiebti meilės ir artimumo kibirkšties, kad abu tik gynėsi nuo vienatvės, netikrumo ir baimės, jog valdžia, kolegos, mokiniai ir šiaip žmonės sužinos, kas jie iš tiesų yra. Tikriausiai ir Elzbieta turėjo savo gyvenimo paslaptį, kurios niekam nepasakė, net savo vyrui. Jis, Vytautas Kemežys, kai ji gulėjo mirties patale, laikydamas jos ranką savojoje išpasakojo visą savo gyvenimą, nuo pat partizanavimo laikų. Ir tai, ko anksčiau nebuvo pasakojęs. Net prisipažino, kad tą mergiotę paėmė beveik per jėgą, nugirdęs degtine. Tikėjosi pajusti kažką dar nepatirta? Galbūt. Nes jį visą laiką traukė moterų kūnai – svetimi, nepažįstami, nesuvokiami. Jis neatsispyrė pagundai daryti tai, kas neleistina, uždrausta, smerkiama žmonių ir Dievo. Dievo? Taip, Dievo. Nors jo gyvenime Dievo ir nebuvo, tačiau visą laiką jautė Jo baimę, nors kartu norą pykdyti, rūstinti Jį. Kad sulauktų atsako? Galbūt. Nes jis buvo nusidėjėlis. O jeigu nusikaltėlis prieš žmones ir tėvynę gali nieko nepaisydamas gyventi, tad, manding, nėra nei tiesos, nei teisingumo. Dievas baudė jį atimdamas sūnų ir štai dabar žmoną? Bet argi tai bausmė jam, jeigu gyvybė atimama iš jo artimųjų? Dar nežinia, kokia tavo mirtis bus, sako paskutines dienas gyvenanti Elzbieta, gal daug žiauresnė ir skausmingesnė nei Eduardo arba mano. Gal tu mirsi vienas, visų pamirštas ir atsižadėtas. Tada jis pasakoja žmonai, kad tą mergiotę buvo susitikęs praslinkus dešimčiai metų po anų nelemtų įvykių. Ji pati priėjo prie jo, nes jis nebūtų jos net pažinęs. Pietavo kavinėje, kai prieš jį atsisėdo simpatiška juodbruvė moteris. Tai aš, Irena, tarė ji. Turiu vyrą ir ketverių metų dukrą. O aš tada buvau jus įsimylėjusi. Toks rimtas, solidus vyras, visą laiką kažką mąstantis. Direktorius! Tiesiog degiau geismu, kad atkreiptumėte į mane dėmesį. Svajojau, kaip atsiversite, išsipasakosite. Ne kam nors kitam, bet tik man, septyniolikmetei mergiūkštei. Kvailė paskutinė. Ir jis prisiminė, kaip jį tarsi magnetas traukė jos mergaitiškas kūnas po perkeline suknele. Laisvas, nuo nieko nepriklausantis, turintis teisę rinktis. Kai esi įkėlęs koją į tamsiųjų jėgų teritoriją, visa tai pašėlusiai žeidžia: privalai sutrypti tą laisvės ir nepriklausomumo iliuziją, tą galimybę nerūpestingai gyventi. Bet, regis, ta mergiotė moteris išsprūdo jam iš rankų, gal geriau būtų sakyti – iš po pado, liko nesutraiškyta, išsaugojo dvasios autonomiją, nepalūžo, nes sėdėdama priešais jį šypsojosi ir net viliokiškai žvilgčiojo jam į akis. Žinot, keista, bet mane išgelbėjo meilė, pasakė atsistodama. Be abejonės, tai buvo baisu, ir jei nebūčiau jūsų mylėjusi, dar nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę. Tačiau net pati sau neprisipažindama troškau, kad mane apkabintumėte, glaustumėte, glamonėtumėte, iki alpulio bučiuotumėte. Kartais net pagalvoju, kad aš priverčiau jus tai daryti, nes juk jūs nebūtumėte tam pasiryžęs, nebūtumėte išdrįsęs. Jūs tapote mano įgeidžio auka, argi ne? Ir Kemežys galbūt pirmą kartą pasvarsto, kas brėžia jo gyvenimo liniją. Tikriausiai ne jis pats, o kažkokia nesuvokiama jėga, kuriai jis, kad ir labai nenoromis, paklūsta... Argi esama jo gyvenime kokios nors logikos, ar įmanoma paaiškinti tai, ką jis daro? Tarsi sauja pasemtas vanduo, kuris aklai suranda tarpelį ir išsruvena pro tarpupirščius, kad ir kaip stengtumeisi jo nepaleisti.
       Prieš užgesdama Elzbieta pasikvietė Vytautą Kemežį ir sunkiai alsuodama prisaikdino, kad jis nuvažiuosiąs į vieną Rytų Aukštaitijos miestelį pas jos pusbrolį kleboną ir pasiprašysiąs atlikti išpažintį.
       Tuo metu į palatą sugrįžta Laura. Pamačiusi, kaip godžiai senelis pražiota burna traukia orą, kaip nervingai trūkčioja veido raumenys, laibais pirštukais spūsteli jo įkaitusį prakaituotą delną.
       – Ar ne geriau, seneli?
       – Kada tai buvo? – niurna Vytautas Kemežys. – Beveik prieš dešimt metų. Maniau, Elzbieta, kad dabar buvai atėjusi...
       – Ar man ką sakai? – kabindama striukę į sieninę spintą klausia mergina. – Parnešiau vandens, kokio prašei. Gersi?
       – Prisiminiau tavo senelę Elzbietą. Šnekėjosi su manimi, tartum būtų gyva...
       – Tikriausiai sapnavai. Juk miegojai, ar ne?
       – Nemiegojau, tik snaudžiau. O kai snaudi, tai gyvenimas prieš akis tik eina, tik eina – pirmyn, atgal, čia į vieną šoną, čia į kitą... Turiu daug ką prisiminti, vaike...
       Laura atkemša butelį ir įpila vandens. Vytautas Kemežys iš pradžių paragauja, paskui išgeria kelis gurkšnius.
       – Be skonio tas tavo vanduo. Kur tu mieste rasi tikro vandens.
       – Jis iš šaltinio, seneli. Iš gelmių. Tikresnio nebūna.
       – Įpilk ir man, – atkiša stiklinę Andžėjus Levanovičius. – Nusibodo tie kompotai ir kisieliai.
       Geria, tarsi būtų smarkiai ištroškęs, Adomo obuolys pakyla, kelissyk krūpteli ir vėl nusileidžia. Paskui Andžėjus sako merginai:
       – Pažiūrėk, ar koridoriuje nėra daktarų. Eisiu parūkyti. – Sugraibęs ramentą, sunkiai stojasi ant vienos kojos. – Daktarai mat draudžia. Sako, kad dėl to rūkymo reikia mus pjaustyti. Ale aš netikiu: argi gali dūmelis pakenkti? Nervus apramina, plaučius išvalo, kraujas greičiau teka senomis gyslomis. O gal ir tu rūkai?
       – Ne, – juokiasi Laura. – Jau mečiau.
       Lenkas krizendamas išstrakalioja į koridorių.
       – Kodėl čia taip tamsu? – muistosi Vytautas Kemežys. – Juk dabar diena?
       – Diena. Bet apsiniaukusi.
       – Pavasaris, o atrodo, lyg būtų ruduo. Uždek elektrą.
       – Kam tau elektra, seneli? Nei tu skaitai, nei ką. Seselė barsis, kad vidury dienos elektrą pleškinam. Tiesa, skambino mama, klausė, ar sveiksti.
       – Tegu ji ten sėdi rami toj savo Airijoj. Jei numirsiu, bus kam ir be jos palaidoti.
       – O kas tave laidotų, seneli? – beveik vaikiškai domisi Laura.
       – Nagi tu. Tavo pusbroliai. Kokie jų vardai? Aha, prisiminiau: Mantas ir Arnas. Gal ir jų motina atvažiuotų.
       – Danguolė? Ji tikrai neatvažiuotų. Pyksta ant visos mūsų giminės.
       – Iš kur žinai?
       – Ne kartą pats tai sakei.
       Prieš trejus metus, kai Lauros motina Skaistė prarado darbą ir nieko geriau nesugalvojus išskrido į Airiją, pasak jos pačios, „ryžiems“ airiams bandelių kepti“, Vytautas Kemežys persikraustė iš Kauno į Vilnių, nes vaikaitė dar buvo per maža viena gyventi. Kai Laura išeidavo į mokyklą, likdavo vienas kaip anksčiau, kai mirus žmonai pasistatęs degtinės butelį gerdavo; užtiktas ir sugėdintas, kartais labai supykdavo, o kartais aiškindavo, kad, išgėrus taurelę, kitą, ne taip skauda koją, kurios pirštai jau buvo pajuodavę ir atsivėrusios negyjančios žaizdos. Slėpė jas nuo Lauros, tepė paslapčiomis jodu arba barstė nežinia kur gautais milteliais, bet pas daktarus nėjo, nes sakė, kad bijąs jų iš tolo. Skaistės nuomone, elgėsi blogiau už mažą vaiką, ji, praėjusį rudenį grįžusi atostogų, nutempė tėvą į polikliniką, paskui paguldė į ligoninę, bet kai išskrido į Airiją, Vytautas Kemežys išsiprašė namo. Štai dabar teko amputuoti koją, gangrena buvo toli paėjusi. Kaip tvirtina operaciją daręs chirurgas, kitos išeities nebuvę...

       VII

       Vytautas Kemežys užsimerkia sau tardamas, kad geriau visiška tamsa nei palatos prieblanda. Gal patys vokai užkrinta, nes jis vėl snūduriuoja: puikiausia būsena mintims pinkliotis, prisiminimams rėplinėti po sąmonės dugną. Kartais jie kaip debesys dangų aptraukia visą sąmonę, prarandi laiko nuovoką ir žiūrėk – sugrįžti ten, kur buvai prieš dešimt, dvidešimt ar trisdešimt metų. Keista, kad taip lengva nardyti laike, tarsi jis iš tikrųjų būtų skylėtas; nors kartais norisi, kad jis būtų nelyg siena, aukšta, tamsi, neatspindinti minčių, jas užslopinanti. Tačiau kokia nors mintis ar prisiminimas ima ir pagauna tave, pradeda tempti paskui save tartum šapą, įkritusį į vandenį. Į laiko upę. Kuri, priešingai bet kokiai logikai, gali srūti tiek į žemupį, tiek ir į aukštupį. Sutikusi kliūtį dar ir išsišakoja, nuneria į neišbrendamus pojūčių ir nuojautų šabakštynus. Anksčiau Vytautui Kemežiui nesmagius, priekaištingus prisiminimus dažniausiai pavykdavo nustumti į šoną, užspausti it nuorūkas nuodingas mintis; šiandien jos, beveik apčiuopiamos, plūsta iš visų pusių. Nelyginant vėjas, galintis pakaitomis pūsti čia iš rytų – vakarų, čia iš šiaurės – pietų. Kartais jis bloškiasi tiesiai iš dangaus žemyn ir sklaidosi pažeme draskydamas medžių šakas, rėžiais išguldydamas subrendusius, varpas svarinančius rugius. Pasirinkęs ryškesnę vėjo brydę, žingsniuoji iki pat horizonto, o ten, ties pasitraukusia horizonto riba, vėl gali pamatyti save. Tarsi kitą žmogų, gal net svetimą, dėvintį nebemadingus, senų laikų drabužius...
       Palaidojęs Elzbietą, Vytautas Kemežys tik po metų išsirengė į Rytų Aukštaitijos miestelį. Tikriausiai paragintas Skaistės, nes netyčia jai prasitarė apie žmonai prieš mirtį duotą priesaiką. Tikėjosi atgauti dvasios ramybę? Kažin? Tačiau vis tiek važiavo. Išlipo prie kažkokio ežero, apžėlusio meldais. Tai buvo simboliška: meldai... Kelis stiebelius nulaužė, tarsi keršydamas jiems. Septyneri metai nesu joks „Meldas“! Aš vėl esu žmogus, ne dumblo augalas! – kelissyk garsiai pasakė.
       Jis patraukė į miestelį raudonmūrės bažnyčios bokšto link. Apsižvalgęs pamatė klebonijos namą: medinį, geltonai dažytą, įstiklintomis gonkomis. Tačiau pasibeldė į duris iš kiemo pusės. „Aš pas kleboną“, – pasakė švariai apsirengusiai vidutinio amžiaus moteriai. Ji atidžiai nužiūrėjo nematytą svečią. „Iš Kauno“, – supratęs jos žvilgsnį pasakė Vytautas Kemežys. Jis buvo paprašytas palaukti erdviame prieškambaryje. Po valandėlės atėjo dvasininkas: apkūnus, nuplikęs, dvigubu pagurkliu. Pasisveikino krikščioniškai, nežymiai linktelėdamas. „Aš – Elzbietos Kaulakytės vyras“, – tarė Kemežys. „O ji pati?“ – paklausė kunigas. „Pernai mirė.“ – „Kodėl nepranešėt, būčiau atvažiavęs.“ Svečias trūktelėjo pečiais: „Matyt, niekam neatėjo į galvą.“ Klebonas nusivedė Vytautą Kemežį į didelį prieblandoje skendintį kambarį: langai buvo užėję vynuogienojais. Kvepėjo vašku, drėgme, pelėsiais – gal kur nors puvo grindys. Juodu susėdo prie nedidelio stalelio. „Gal išgersite arbatos?“ – dvasininko balsas buvo tylus ir minkštas. „Pirma pasakysiu reikalą, o jau tada...“ Kemežys buvo alkanas, bet drovėjosi apie tai prasitarti svetimam žmogui. Kunigas klausiamai žvilgtelėjo į jį. „Prieš mirtį Elzbieta prisakė atvažiuoti pas jus ir atlikti viso gyvenimo išpažintį.“ – „Buvote negeras jai, apgaudinėjote?“ – „Ne... – pasimuistė svečias. – Keturiasdešimt metų buvau neetatinis KGB agentas. Prieš tai partizanavau. Bet taip jau susiklostė...“ – „Norite susitaikyti su Dievu?“ – netikėtai paklausė dvasininkas. „Turbūt vėlu... Tiek metų netikėjau...“ – „Su Dievu susitaikyti, prašyti Jo atleidimo niekada ne vėlu. Dievas gailestingas, Jam skauda širdį dėl kiekvieno paklydusio žmogaus, – lyg kokiam nemokytam kaimiečiui pamokslavo kunigas. – Juk vaikystėje tikėjote?“ – „Tikėjau. Bet paskui nutolau... išdaviau draugus, vėliau – partija, mokyklos direktoriaus pareigos... Esu labai nuodėmingas, kunige. Manau, dėl mano kaltės žuvo sūnus, vėžiu mirė žmona. Sąžinę graužia. Ėmiau smarkiai gerti... Jeigu ne Sąjūdis ir Nepriklausomybė, gal viskas būtų taip ir pasibaigę. Dabar viskas apsivertė...“ – „Ar ką nužudėte?“ – skvarbiai žvilgtelėjo klebonas. „Taip“, – nulenkė galvą Vytautas Kemežys ir, nepakeldamas akių, žiūrėjo į savo batų galiukus, kurie buvo dulkėti, apibrozdinti, praradę spalvą. „Turėsime eiti į bažnyčią, – pasakė kunigas. – Tik ten galiu jus išklausyti ir atlikti savo pareigą.“ Jis kažką pasakė kitame kambaryje esančiai šeimininkei, prieškambaryje nuo kablio nusikabino raktus ir per kiemą nužingsniavo zakristijos link. Vytautas Kemežys sekė paskui jį nieko neklausdamas ir nieko nesakydamas. Ką jis gali man padėti? – dingtelėjo mintis. Juk toks pat žmogus kaip ir visi. Zakristijoje klebonas persirengė bažnytiniais drabužiais, įžengęs į nedidelę, bet aukštą bažnyčią, kluptelėjo prieš altorių ir nuėjęs atsisėdo klausykloje. Net dureles užsidarė. Jis jau nebuvo Elzbietos pusbrolis, o žemiškumą praradęs dvasininkas, atsiribojęs nuo paprastų, eilinių žmonių. Dar svetimesnis nei anksčiau, klebonijoje. Vytautas Kemežys žinojo, kad reikia atsiklaupti prie klausyklos ir kalbėti pro langelį, bet vis tiek sumišęs stovėjo. „Sakėte, kad dirbote KGB agentu, – luktelėjęs paklausė kunigas. – Ar kas dėl jūsų nukentėjo?“ – „Buvau neetatinis jų darbuotojas, – patikslino Kemežys. – Parašydavau vieną kitą pranešimą apie kurį nors iš mokytojų, kartais apie mokinių tėvus ar šiaip pažįstamus.“ – „O anksčiau, kai sakėte, kad išdavėte draugus?“ – „Tada buvau emgėbistų agentas, provokatorius. Būrio vadas, kurį aš išdaviau, nusišovė, keli miškiniai pasidavė. Kiek žinau, juos nuteisė ir išsiuntė į lagerį Mordovijoje.“ – „O ką nužudėte?“ – „Kolūkio pirmininką. Tokį Januitį. Kad įgyčiau partizanų pasitikėjimą.“ – „Jis irgi buvo žmogus. Ar ne?“ – „Vyko karas, klebone...“ – „Karas jau buvo pasibaigęs.“ – „Ne, karas nebuvo pasibaigęs. Lietuvai karas nebuvo pasibaigęs! O man reikėjo rinktis. Arba gyvybę, arba kulką. Mano draugas Steponas Švėgžda pasirinko kulką, aš – gyvybę. Už tai turėjau žudyti ir išdavinėti savuosius.“ Kunigas valandėlę sėdėjo nieko nebeklausdamas. Paskui lėtai prabilo: „Negaliu jums duoti išrišimo: per sunkios jūsų nuodėmės. Tik Dievas gali jas atleisti. Susitaikykite su Dievu, atgailaukite, prisiminkite iš naujo maldas... Kas žino, gal jums bus atleista. Jau sakiau, Dievas gailestingas. Aš irgi už jus melsiuos. Amen.“
       Iš bažnyčios per zakristiją jie išėjo kartu. Prie klebonijos linktelėjo vienas kitam ir išsiskyrė. Kunigas nepakvietė užeiti, nelaikė jo giminaičiu, nesuteikė daugiau vilties. Tiek metų buvę svetimi, jie ir liko svetimi, nors Vytautas Kemežys labai norėjo išsižadėti praeities. Tačiau ji stovėjo čia pat, jam už nugaros, niūri, paženklinta krauju ir išdavystėmis, lipni nuo baimės ir įtarumo prakaito. Tarsi kupra, įaugusi į dvasią.
       Galbūt dar labiau prislėgtas Vytautas Kemežys palei ežerą nužingsniavo į autobusų stotelę. Grafiko nebuvo. Atsisėdo ant aplaužyto suolelio ir ėmė laukti. Vasara baigėsi, laukai buvo ištuštėję. Tolumoje ganėsi kelios karvės. Jis buvo vienas, toks nereikšmingas, tarsi jo visiškai nebūtų. Šis kelias eitų į tolumą, net jei jo nebūtų. Tušti laukai lygiai taip pat dunksotų. Ežero veidrodis nė kiek ne kitaip atspindėtų debesis. Jis, Vytautas Kemežys, yra niekas. Kadaise buvusio žmogaus atplaiša, keliaujanti per laiką. Niekam nereikalinga. Niekas nė nepastebės, kai ji išnyks...
       Nejučia prisiminė tą mergiotę, Irutę. Perkeline suknele, nedengiančia saulėje įdegusių kelių. Graži, tikra gražuolė, dar paauglystė spindi akyse. Kodėl reikėjo ją išniekinti? Kad nesijaustų sparnuota, kaip pasakė vieną vakarą prie laužo. Galiu kilti kaip tos kibirkštys, sakė ji, kilti į tamsą ir ją pašviesinti. Suirzo išgirdęs sovietinę patetiką? Pasišiaušė prieš jos naivumą? O gal norėjo parodyti jai, kad ši žemė yra pragaras, kad neįmanoma ja vaikščioti neišsipurvinus, kad už kiekvienos kryžkelės tūno skausmas ir niekšybė? Kodėl pasirinko ją, gimusią frontui nugarmėjus į Vakarus, nejautusią, kokia įtampa tiesiog ore tvyrojo, kai vienus svetimus kareivius keitė kiti svetimi kareiviai, kai prisitaikymas ar išdavystė buvo vienintelis išgyvenimo būdas, kai baimė jau buvo pasiglemžusi silpnuosius. Ji jau galėjo į gyvenimą žvelgti giedromis akimis, juoktis be kraujo prieskonio burnoje, nebepašokti naktį iš košmariško sapno, kuriame tėvas, brolis ar sesuo, užkasti žvyrduobėje, tiesia ranką ir prašo į delną įdėti komuniją. Linksma, lipšni, nerūpestinga, ji tave jaudino? Buvai lyg piktas, pagiežos pritvinkęs vaikas, kuris nuskina ir sutrypia žiedą? Juk žinojai, kas už tai gresia, ir vis tiek neatsispyrei pagundai keršyti tam, kuris nenutuokia, kokios juodos mintys, kokie pragaištingi jausmai plėšo tave? Kad patirtum... ką patirtum? Ar bent žinai? Ar žinojai bent tada, kai pasikvietei tą paiką mergiotę pasėdėti prie upės, kai raudona saulė grimzdo už miško, o nuo vandens kilo rūkas? Buvo šiltas vasaros vakaras, migo paukščiai, pradėjo čirpti žiogai. Į kišenę buvai įsigrūdęs degtinės butelį, kurį dieną nusipirkai kaimo parduotuvėje. Iš anksto buvai nusprendęs tą mergiotę paglamžyti? Gal. Nes ji visą laiką sekiojo paskui tave: tu kasi, ji žarsto žemes, maigo rankose kiekvieną grumstelį, tupinėja, ką nors parodo, ko nors paklausia, šypsosi, kartais nei iš šio, nei iš to nusijuokia. Jai viskas įdomu. Klausinėja net apie žmoną: ar ji graži, kiek jai metų, kodėl jūs vis dar neturite vaikų? Turėsim, sakai, kastuvu gilindamas tranšėją, vaikai ne per vieną dieną atsiranda. Ko jai reikia iš manęs, ką ji nori iš manęs išgirsti? – pats sau galvoji. Gal nujaučia, į kokį dumblą esu įmaknojęs? Turėtų nuo manęs bėgti, o ji – atvirkščiai... Jau tada mėgdavai išgerti: įpratai partizanaudamas – kai mirtis uostinėja pėdas, tik alkoholio tvaikas ją atbaido. Negersiu, sako Irena, vieną kartą bandžiau, neskanu, purto. Tu ją įkalbinėji, aiškini, kad čia „Stoličnaja“, labai švelni, tinkanti ir moterims. Mergina gurkšteli, nes nori tau įtikti, išsižiojusi pučia kvapą, vėduoja delnu burną. Užkąsti turite tik baltos kukurūzinės duonos. Gnaibote ją pirštais. Man galva pradėjo suktis, sako Irutė. Įsitverk žemės, juokiesi, ir niekur nenukrisi. Bet ji įsitveria tavo rankos. Išgėręs gerą gurkšnį degtinės, negali atsilaužti duonos, nes mergiotė tikrina tavo pirštų stiprumą: bando bent vieną atlenkti. Staigus trūktelėjimas – ir ji užgriūva ant tavęs. Bausmė: išgerti didelį gurkšnį. Ji prunkščia ir springsta duona. Daugiau negersiu, sako, bloga pasidarys. Neprieštarauji, tau pačiam degtinės reikia, o liko tik pusė butelio. Universitete dažnai išgerdavai, visada turėdavai pinigų, kuriuos nesunkiai uždirbdavai: pasiklausydavai, ką kalba draugai, kartais pats juos paprovokuodavai, užsirašydavai vieną kitą politinę dėstytojų pasakytą dviprasmybę. Žinoma, nieko ypatinga nenuveikei, bet kai tokių kaip tu – ne vienas ir ne du, į saugumą, be abejonės, suplaukdavo daug informacijos, kurią atsijojus ir surūšiavus, pamažu susidarydavo bylos. Degtinė padėdavo bendrauti, nes, nuo pat vaikystės būdamas drovus, nedrąsus kaimo vaikas, tik po kelių taurelių išdrįsdavai įsiterpti į pokalbį. Ypač sutrikdavai, kai reikėdavo užkalbinti moterį. Tapęs direktoriumi, įgijai pasitikėjimo, tačiau vis tiek viduje susigūždavai, ieškodavai žodžių, vengdavai nepatogių situacijų. Tad ir dabar drąsos gal pakaktų, bet nežinai, ką šiai mergiotei sakyti. Geriau jau ji grįžtų į stovyklą, pasisukiotų aplink katilą, kuriame archeologai ir jų talkininkai verda košę. Bet, atrodo, jai labiau patinka būti su tavimi: prabundantis moteriškumas skatina vilioti, žaisti, išbandyti save ir savo grožio galią. Irena irgi nutyla, žiūri anapus upės, nejučiomis pirštais trupina duoną. Sutikusi tavo tyrinėjantį ir vertinantį žvilgsnį, virpteli. Turbūt vis dar tikisi švelnių žodžių, neužgaulių užuominų, kokio nors pokšto, naivaus prisipažinimo? Kuo aš užkąsiu? – neva pykteli tu. Turėsi mane pabučiuoti. Kodėl? – nustebusi išpučia akis Irena. Vietoj užkandos, kad saldžiau būtų. Taip negalima, direktoriau, maivosi mergiotė, manydama, kad tu juokauji. Aš tau joks direktorius! Mes dabar abu – tik žemės rausikai. Kaimiečiai galvoja, kad ieškom lobio ar pinigų. Radę šukę ar geležėlę, iš džiaugsmo šokinėjame. Palengva lenki jos galvą, kol pajunti lūpas. Irena gėdijasi bučiuotis. Muistosi, kol ištrūksta. Aš einu, o jūs kaip norit! Ji pašoka ant kojų, bet tau lengva pargriauti ją ant žemės. Mergina supranta, kur šliauš tavo rankos, tad suspaudžia tarp kelių suknelę. Suplyš! – ciniškai juokiesi, nes protas ima temti. Pasigailėkit, nieko nedarykit! – jau iš tiesų nusigandusi maldauja Irena. Šią akimirką dar gali sustoti, tačiau nesustoji. Kažkoks vidinis įniršis, neapykanta, pasibjaurėjimas, nusivylimas ir kartu gailestis savęs – stumdomo, prievartaujamo, sugniuždyto – verčia atlikti grobuonies judesius, nes būdamas silpnas, graužiamas sąžinės kinivarpos, sutikai dar silpnesnį, kuriam gali primesti savo valią, jį paniekinti, iš jo pasityčioti. Ar jau sotus, gyvuly? – paliovusi blaškytis Irena spjauna tau į veidą. Tu klaikiai nusivili, nes pradedi atsigosti ir suprasti, kad tau nepavyko iš savo kūno į jos kūną perpilti visos susikaupusios bjaurasties, dumblo, mirties baimės, gėdos ir tamsybės srutų. Tu imi it vaikas verkti krūpčiodamas, gailiu balsu prašyti atleidimo, seilėtis, bučiuoti jai rankas ir kojas. O ji nustebusi, išsigandusi, bjaurėdamasi spardo tau veidą, rauna plaukus ir, nutvėrusi butelį, išpila ant galvos likusią degtinę... Vis dėlto tau pavyko ją prikalbinti, kad stovykloje niekam nieko nesakytų, girdi, kokia gėda abiem būtų, koks skandalas kiltų. Bet mergina, grįžusi namo, pasiskundė tėvams.
       Tikriausiai Vytautą Kemežį būtų pašalinę iš partijos ir iš mokyklos direktoriaus pareigų, bet jis nusižeminęs ir atgailaudamas kreipėsi į saugumo komiteto pirmininką. Buvo išvadintas asilu, idiotu ir pašlemėku, tačiau bausmės išvengė. Žinoma, parašė kelis pasiaiškinimus, prisiekė nė iš tolo nekišti nagų prie svetimų moterų, ypač nepilnamečių. Ėjo jau šešiasdešimt antrieji, chruščiovinio atšilimo laikas, tad partija be didesnio triukšmo „užglaistė“ šį bjaurų reikalą. Belieka tik sunkiai atsidūsėti ir liūdnai palinguoti galvą, nes tatai galėjo baigtis visišku žlugimu, kuris priartės po trisdešimt penkerių metų. To Vytautas Kemežys, sėdėdamas ant aplūžusio suolelio ir laukdamas autobuso, kuris atvažiuos po geros valandos, kol kas nežino, bet galbūt nujaučia. Spaudžia paširdžius, trūksta oro, svaigsta galva, rankoje šokinėja cigaretė. Pyktelėjęs įsimeta po liežuviu validolio. Žinoma, būtų geriau taurelė, bet iš kur ją paimsi? Galėjo klebonėlis įpilti: šiaip ar taip – giminė. Visa tai prisiminė tarsi žiūrėdamas iš šalies, lyg ne jam, bet kitam, trisdešimt dvejų metų nebrendylai, tatai būtų nutikę. Bet vis tiek susijaudino, ėmė teisintis, iš naujo išgyveno tą absurdišką būseną. Kokio pavojaus tuomet išvengė! Dar turėjęs viltį, jog kada nors nutrauks KGB grandinę, pasijuto dar giliau įklimpęs, pririštas trumpesniu saitu. Jeigu ne Sąjūdis, gal ir dabar žvangintų tą grandinę. Nelyg gaišena šuo, kurį šeimininkas laiko pririšęs prie būdos, nors ir apkurtusį, ir apžlibusį. Sėdėdamas prie daugiabučio, šnipinėtum tokius pat pensininkus, Vytautai Kemežy! Žinoma, ir pats kokį žodelį įterptum, retkarčiais net suabejotum generaline partijos linija, pakritikuotum CK, pasišaipytum iš partijos miesto komiteto „draugų“. Tau tatai galima, nes reikia, kad pašnekovai atrištų savo liežuvius. Gal kuris nors turi užsienyje giminaičių? Įdomu, ką jie mano apie mūsų valstybę, nenugalimąją TSRS? Kažin ką veikia buvę tremtiniai? Sako, įsikūrė kažkokia Helsinkio žmogaus teisių grupė? Negirdėjot? O vakarais, užsitraukęs užuolaidas, rašytum pranešimus, žinoma, patirštindamas spalvas, kad atrodytų, jog tuoj tuoj demaskuosi pogrindinę antitarybinę organizaciją. Kokį lietingą rytą slampinėtum aplink niūrų pastatą Laisvės alėjos pradžioje, kol paskubom įnertum į vidų… kad saugumiečiai numestų tau sriuboje virusį kaulą.
       Bet argi tu vienas taip darei, Vytautai Kemežy? Kur jau ten: kaip paaiškėjo, metų metus panašius pranešimus, skundus ir ataskaitas kurpė akademikai, mokslininkai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, rašytojai, dailininkai, aktoriai, sportininkai ir net kunigai. Ką jau kalbėti apie nelabai raštingus valstybei ištikimus piliečius! Tūkstančiai tomų prirašyta! Koks didelis KGB archyvas, kurį vietoje naikino, kariniais sunkvežimiais į Rusiją gabeno, vogė, kas netingėjo, bet ir mums dar sočiai liko... Štai ką reiškia užslėptas pyktis, pavydas, baimė, šuniškas nuolankumas ir vergiška ištikimybė kruvinai Kremliaus penkiakampei plius visuotinis privalomas raštingumas! O kiek tokių, kurie paskubom raudonus kailinius išvertė į kitą pusę, pasidarė europiečiai ir vėl rašo, rašo... Turbūt lengviausia žmonėms be įsitikinimų, pažiūrų, be tėvynės meilės ir moralės: kad ir kas atsitiktų, neskauda, negildo paširdžių, negraužia sąžinės, nereikia apsispręsti ir ryžtis, smerkti ar gėrėtis, ieškoti tiesos ir teisingumo, žiūrėti į praeitį ir galvoti apie ateitį, nes jiems viskas yra „čia ir dabar“. Tarsi neegzistuotų erdvė ir laikas, nebūtų kančių ir abejonių, skausmo ir atsakomybės, klaidų, nuodėmių, veidmainiavimo ir prisipažinimo klydus, atgailos ir nuskaidrėjimo. Tarsi visą laiką gyventum karnavališkoje prietemoje, kur niekas nesvarbu, nes viskas baisiai laikina ir beprasmiška...
       Kitą vasarą Vytautas Kemežys susiruošė nuvažiuoti į gimtinę. Nebuvo ten nuo penkiasdešimtųjų! Kas tai – abejingumas ar baimė? Iš pradžių baimė, kad bus ten pastebėtas, vėliau – gėda. Sudaręs sandėrį su KGB, kartu išsižadėjo tėvų ir jaunesnės sesers, gimtųjų vietų, pažįstamų ir net vardo bei pavardės. Tapo žmogumi iš niekur. Nors pase įrašyta: gimęs 1930 metų birželio 13 dieną Panevėžio rajono Gintališkių kaime. Jis net nežinojo, ar toks kaimas apskritai yra. Gal jis tik saugumiečių sugalvotas? Vienąsyk buvo pakliuvęs į labai keblią situaciją: apie septyniasdešimtuosius Vilniuje, mokyklų direktorių tobulinimosi kursuose, prie jo priėjo besišypsantis vyriškis ir padavė ranką. „Sveikas, Stasy! – tarė jis. – Ir tu direktoriauji?“ Vytautas Kemežys krūptelėjo, nes atpažino gimnazijos laikų klasioką. Tačiau nieku gyvu negalėjo išsiduoti. Paspaudęs ranką, santūriai pasakė: „Jūs apsirikote. Aš Vytautas. Vytautas Kemežys iš Kauno.“ – „Negali būti! – nusistebėjo buvęs klasės draugas. – Argi po karo nesimokėte Biržų gimnazijoje?“ – „Neteko, – šyptelėjo Kemežys, – keturiasdešimt aštuntais baigiau antrąją Panevėžio gimnaziją.“ – „Bet toks panašumas, – kraipė galvą vyriškis. – Kaip du vandens lašai.“ – „Ne veltui sakoma, kad visi turime kur nors savo antrininką, – kuo nerūpestingiau pasakė Vytautas. – Gal kartais prisimenate jo pavardę?“ – „O kaipgi, prisimenu: Stanislovas Baltrėnas.“ – „Ne, nė tokio giminaičio neturiu“, – gūžtelėjo pečiais Kemežys ir, kad apramintų nervus, nuskubėjo į tualetą parūkyti. Velniai griebtų, niršo pats ant savęs, kokią nedovanotiną kvailybę padariau sutikęs pasikeisti pavardę, tapti kitu žmogumi. Juk turėjau žinoti, kad anksčiau ar vėliau susidursiu su kuo nors iš pažįstamų. Gerai, kad iš gimnazijos ir po tiekos metų. O jeigu susitikčiau su kuo nors iš buvusių partizanų? Juk buvo oficialiai paskelbta, kad esu nušautas. Pamanyk tik – prisikėlęs iš numirusių! Vos ne Jėzus Kristus. Būtų tekę bėgti į kitą miestą, gal ir iš Lietuvos. Elzbieta Kaulakytė po vestuvių irgi susidomėjo Vytauto Kemežio tėvais ir gimtine. Teko pameluoti, kad tėvai ištremti į Sibirą, o apie seserį nutylėti. Tik Sąjūdžio laikais, kai abu išstojo iš komunistų partijos, Vytautas kaip didžiausią paslaptį žmonai atskleidė, kaip viskas buvo, bet prisaikdino niekam neprasitarti, net vaikams. Elzbieta, sužinojusi, kad serga vėžiu, ragino vyrą nuvažiuoti į gimtinę, aplankyti tėvų kapus, gal dar ir seserį sutiktų. Gėda, mykė Vytautas Kemežys, ką aš jai pasakyčiau, juk ji galvoja, kad manęs gyvo seniai nebėr. Kaip paaiškinčiau, kad šitiek laiko nei tėvų, nei jos nepasigedau. Dar ir pusbrolių bei pusseserių tame krašte turėtų būti... Bet kam man, seniui, tie giminės? Pragyvenau visą gyvenimą be jų, pripratau prie savo vardo ir pavardės, kam čia viską plėšyti, ardyti, aiškintis? Kažin kaip į tai mūsų nauja valdžia pažiūrėtų? Juk visko vis tiek negalėčiau prisipažinti, tad geriau nė nepradėti...
       Tačiau devyniasdešimt aštuntaisiais, jausdamasis vis senesnis ir, kaip būdinga senatvėje, vis dažniau pagalvodamas apie vaikystę ir jaunystę, kartais ir apie mirtį, Vytautas Kemežys tvirtai nusprendė nukakti į gimtinę. Šiaip ar taip, jeigu reikės, ras būdą pasiaiškinti. Pasitaikė lietingas, apniukęs oras, diena labiau panėšėjo į vakarą, kai jau nusileidusi saulė. Jeigu ne kankinantis noras rūkyti, būtų visą kelionę pratūnojęs autobuse. Jau treji metai buvo pardavęs savo automobilį, nes smarkiai pablogėjo regėjimas, kartkartėmis akyse imdavo šokinėti juodos dėmės, vaizdas liedavosi tarsi skystais dažais tapoma akvarelė. Biržuose šiek tiek prašvito, tačiau gatvėse telkšojo balos, per kurias lėkė mašinos ir taškė purviną vandenį net ant namų sienų. Autobuso, važiuojančio pro jo gimtąsias vietas, teko laukti geras dvi valandas. Sudirgęs Vytautas Kemežys rūkė vieną po kitos cigaretes, iš paskutiniųjų atsispyrė pagundai išgerti bokalą alaus. Žinojo, kad reikia tik pradėti, „užsikabinti“, ir niekur jis nebenuvažiuos, vietiniai „bomžai“ atims pinigus, suspardys ir nutemps į šiukšlyną. Besikratant sovietinių laikų autobusiuku širdis pradėjo blaškytis, strapalioti ne į taktą, vietos regėjosi visiškai nepažįstamos, miškas pasibaisėtinai didelis. Nors vairuotojo nuramintas, kad išleis, kur reikia, Vytautas Kemežys vis tiek sėdėjo kaip ant adatų. Keli kartu važiavę žmonės, beje, – nejauni, suprantama, buvo nepažįstami, jis ir nenorėjo nieko pažinti ar būti kieno nors pažintas. Buvo primiršęs ir tarmę, tad ne viską suprato, ką jie kalba. O gal ir jie jau ne vietiniai, ar maža kas beveik per penkiasdešimt metų pasikeitė? Šito kaimo, arba kaip sovietmečiu sakydavo, gyvenvietės, tikrai nebuvo. Bet kaip tik čia autobusas sustojo, vairuotojas, mostelėjęs jam ranka, atidarė duris. Teko lipti į lietų, į valkas, į nepažįstamą, be abejonės, niekada nematytą vietovę. Tokia gyvenvietė gali būti bet kurioje Lietuvos vietoje: abipus kelio silikatinių plytų nameliai, apsodinti vaismedžiais, patamsėję nuo drėgmės, dengti šiferiu. Šito kelio turbūt anksčiau nebuvo: duobėtas asfaltas, praplatėjęs ties standartine vienaukšte parduotuve, nuneria į pakalnę ir išnyksta tarp lietaus ir vėjo blaškomų medžių. Autobusas nuvažiavo, liko tik jo dūmų smarvė, tad, norom nenorom, reikėjo kur nors pėdinti. Vytautas Kemežys pamatė kelis prie parduotuvės prisiglaudusius ir geriančius alų vyrus. Teks jų klausti, nusprendė, tikriausiai kur nors netoliese turėtų būti bent šiek tiek pažįstamas kaimas. Negi taip viskas nušluota nuo žemės? Vyrai, gurkšnojantys iš butelių, abejingai žvelgė į atsliūkinantį miestiškai apsirengusį žmogų. Šiais laikais visokių pasitaiko, argi supaisysi, kas kur važinėja? Iš tolėliau pasisveikinęs Kemežys pasiteiravo, gal jie žiną, kaip nueiti į Kiemėnų kaimą? „Kad mes tų kaimų nebežinom, – pasakė vienas. – O ko jums ten prireikė?“ – „Palaukit, – buteliu parodė kitas į atkūprinantį senioką. – Klauskit Šlėgerio. Tas tikrai žinos.“ Vytautui pavardė pasirodė girdėta, tad nuėjo pasitikti sunkiai klypuojančio žmogelio. Užkalbinęs suprato, kad senis neprigirdi, teko jam į ausį šaukte šaukti. Pagaliau akyse šmėstelėjo nuovokos kibirkštėlė. „Kaimo ten nebėr, tik du kiemai belikę, – prikimusiu balsu sušvarpštė žmogus. – Eik tamsta tuo keliuku, pro tuos medžius.“ Ir tada Vytautas Kemežys ryžosi paklausti, kas jam nedavė ramybės visą laiką: „Ar ten, už Kiemėnų kaimo, vienkiemyje, dar kas iš Baltrėnų gyvena?“ Senis perklausė pavardę, valandėlę patempęs mėlyną lūpą mąstė, paskui ėmė stuksenti lazda į asfaltą. „Prisimenu tokius Baltrėnus – Mykolą ir Janę. Gyveno palei mišką. Ten nieko nebėr.“ – „Mirė?“ – nejučiom žioptelėjo Kemežys. „Dukra juos prieš dvidešimt ar daugiau metų į Šiaulius išsivežė. Seni jau buvo. Gali tamsta nebevargti: nieko ten nerasi. Ar kokį reikalą tamsta turėjai? Gal dėl žemės?“ Vytautas Kemežys papurtė galvą ir mostelėjęs ranka, girdi, ką čia aiškinsi priekurčiam seniui, suskleidė skėtį ir nužingsniavo vos įžiūrimo keliuko link. Žinoma, galėjo ir nebevargti, bet kažkas traukė, stumte stūmė maknoti pažliugusiu žvyrkeliu. Jeigu jau tiek atvažiavau, reikia nueiti, nelyg teisinosi pats sau. Vaikystėje ten dangus kitoks būdavo: aukštesnis, šiltesnis, mėlynesnis. Medžiai kitaip ošdavo, saulė kitaip leisdavosi, alyvos vešliau žydėdavo. Anot Homero, o šulinio vanduo! o gimtinės dūmas! O vasaros liūtys ir Kalėdų naktų šviesumas, kai kieme gali pažinti žmogų! Negi taip paseno laikas – užsimetė nudrengtą sermėgą, įsispyrė į nukleivotus pusbačius, užsimaukšlino piemenų po egle paliktą kepurę? Klumpina lyg koks apžlibęs ir apkurtęs senis, pasiramsčiuodamas kreiva lazda. Beveik kaip Šlėgeris... Kodėl aš jo neprisimenu? Tikriausiai ir jis manęs būtų neatpažinęs... Aš nebepažįstu laiko, laikas nebepažįsta manęs, argi ne taip?
       Praėjęs pro dvi iš Kiemėnų kaimo likusias trobas, susikūprinusias, suzmekusias, kiaurais stogais, tikriausiai nebegyvenamas, nes kiemuose žolės iki juosmens, Vytautas Kemežys stabtelėjo ir pasitrynė akis: iki pat miško nieko daugiau nebuvo. Po krūtine atsirado tuštuma ir vis didėjo. Paskui ėmė gnaibyti širdį, akyse tavaruoti. Senas žvyrkelis susiaurėjo ir išnyko. Niekas čia nebevaikšto. Tačiau žmogus, vėl tapęs Stanislovu Baltrėnu, žirgliojo per lauką. Lyg varlinėjantis gandras. Pastovi, pasidairo ir vėl kelia koją. Net nesupranta, iš ko atpažįsta vietą, kur kadaise stovėjo jų troba. Iš dangaus? Dangus apsitraukęs, iš žemų debesų smulkiai lynoja. Nelikę nei šulinio, nei kokio sodybos medžio. Viską nušlavė melioracija, liko tik apleistas, kiečiais ir dilgėlėmis užžėlęs laukas. Pastebi nugriuvusį, aptrupėjusį betoninį stulpą. Vadinasi, čia buvo įvesta elektra, alsavo šioks toks gyvenimas. Tačiau be tavęs... Miškas išaugęs, sutankėjęs, krūmai keroja jau ir ten, kur stovėta pirties. O čia augo obelis, už kelių metrų – klevas, iš jo pavasarį tėvas tekindavo sulą, ten – vyšnia ir serbentų krūmai. Vaikystėje apsamanojusių akmenų šulinys regėjosi it kokia anga į paslaptingus požemius, kur tyvuliuoja vanduo, atspindintis dangų ir tavo veidą. Šitoje vietoje kabodavo tavo ir sesers Angelės lopšys, čia miegodavo tėvas ir motina. Tačiau tai išlikę tik vaizduotėje, kuri gali ir klysti: tikrovėj nieko, nė pamatų akmens nebėra. Koks trumpas gyvybės žydėjimas: viena, kita žmonių karta, ir žemė sulaukėja, išskirtinis dangaus mėlynumas nublanksta, medžiai ir krūmai tampa neatpažįstami, lopšys, supęs vaikus, sudega laiko krosnyje. Erdvė pasikeičia, tampa svetima, neatpažįstama. Ir Vytautas Kemežys yra it koks praeivis, valandėlę stabtelėjęs pailsėti, nuraminti širdies dunksėjimo. Svetimas svetimoje, abejingoje aplinkoje. Niekam nereikalingas...
       Užeina stiprus lietaus šuoras, Kemežys, išskleidęs vėjo blaškomą skėtį, stovi vandens sienos atskirtas ne tik nuo gimtinės, bet ir viso pasaulio. Tarsi jau būtų miręs. Kaip ir pernai pajunta, kad jo gali ir nebūti, niekas nuo to nepasikeistų, taip pat lytų lietus, šlaistytųsi vėjas, danguje grūstųsi žemi, jau rudeniški debesys.
       Ar galėjo kitaip būti? – pats savęs klausia. Bet neatsako. Nes šis klausimas ne jam, bet laikui, likimui, gal net Dievui. Nelyg sopulingas žmogaus beldimas į dangų, kuris nekalba su juo, nesupranta jo minčių, nepaiso jo norų.
       Vytautas Kemežys vėl grįžta prie lietaus gaubiamos kaimo parduotuvės, kur kiti vyrai, bet labai panašūs į anuos, jau geria ne alų, bet vyną. Jis klausia, ar dar važiuos koks autobusas į Biržus, kareiviškas kelnes mūvintis senyvas žmogus sako, kad nežino, o ant ausų užsitraukęs beretę, apžėlęs popiška barzda jaunesnis vyriškis tvirtina, kad jau nubildėjo paskutinis ir dabar vienintelė viltis – stabdyti kokį nors sunkvežimį. Gal jis norįs su jais išgerti? Parduotuvė jau uždaryta, bet vedėja dar bruzda sandėly. Kemežys purto galvą, jis dar šįvakar žūtbūt turįs pasiekti Kauną. Vyrai juokiasi iš jo, nes jiems Kaunas – beveik kitoje planetos pusėje. „Iš kur toks atsiradai?“ – klausia senesnysis. „Kaip iš mėnulio nukritęs!“ – juokiasi antrasis. „Ir ko tiems žmonėms – nei matytiems, nei girdėtiems – čia važinėti? Lyg būtų ką palikę... Ar nebeturi savo namų? Bastosi lyg dūšios be vietos...“ Staiga kažkas beda Vytautui Kemežiui į nugarą. Ne, ne vyrai. Tie juokiasi, kreta, panašėja į varnus ilgais kreivais snapais, plunksnomis apaugusiomis kojomis. Beda peiliu, skaudžiai, tiesiai į širdį. Kažkas didelis, svetimas, grėsmingas, atšiaurus. Kemežys, susiėmęs už širdies, riečiasi, dūsta, gaudo orą. Ir – nubunda. Trivietėje palatoje du tūkstančiai penktųjų balandį. Valandėlę, kol sugrįžta nuovoka, apkvaitęs dairosi. Tačiau širdį vis tiek skauda. Lyg į ją iš tikrųjų būtų įbestas peilis. Laura, taip, tai jo anūkė, sėdi ant trečios lovos pasidėjusi ant kelių knygą ir maigo mobilųjį telefoną, kuris pypsi it koks medicininis aparatas.
       – Pabudai? – klausia mergina. – Ko taip sunkiai miegi? Blaškaisi, prakaituoji. Laikas vaistus gerti.
       Vytautas Kemežys šiaip taip užgerdamas vandeniu praryja kelias spalvotas tabletes. Bet akyse nė kiek nešviesėja.
       – Kas dabar? Vakaras?
       – Popietė. Lauke saulė nušvito. Tik iš čia nesimato. Nekalbėk garsiai, lenkas pabus.
       – Jau aš mirsiu, vaike, – patylėjęs šnibžda lyg kokią paslaptį.
       – Gydytojas sakė, kad žaizda gyja. Viskas bus gerai, seneli.
       – Mirsiu ne nuo kojos žaizdos, nuo kitokių žaizdų. Aš visas žaizdotas, nėra sveikos vietos. Nė pats nesuprantu, kaip dar gyvalioju. Kad tu žinotum, Laura, kiek visko mano gyvenime būta...
       – Nereikia jaudintis, seneli. Daktaras sakė, kad dabar tau svarbiausia ramybė. Pamažu, pamažu ir atsigausi.
       Andžėjus Levanovičius dar miegodamas pradeda vaitoti, o prasimerkęs ima šaukti savąjį „Ratuite! Ratuite!“ Piktai įsmeigia akis į kaimyną. Išsiviepia, parodo liežuvį.
       – Žinau, kad esi lietuvis, – gargsėdamas švokščia. – Kai duosiu ramentu, tuoj nusibaigsi! Ne vieną tokį esu užplumpinęs. Kol rusai nebuvo atėję į Vilnią, visus nekalbančius lenkiškai statėm prie sienos ir šaudėm. Kaip pasiutusius šunis.
       – Nekliedėk nesąmonių, žmogau, kai smertis ant nosies, – šnirpščia Vytautas Kemežys. – Gal pirma pats nusibaigsi.
       – Nebūkit maži vaikai, – tildo juos mergina. – Kam čia prisiminti, kas kada buvo. Ar ne toks pat žmogus – lietuvis ar lenkas? Jums svarbiausia pasveikti. Gal pakviesti seselę, jei labai skauda?
       Andžėjus Levanovičius narna kažką po nosimi nepatenkintas, bet su Laura nesiginčija. Tikriausiai privengia jos. Panaši į ją buvo kolchozo buhalterė, – niekad smulkių neatiduodavo: pabarškina dėžutę, girdi, kapeikų neturi, parodo dantis ir kiša algalapį pasirašyti. Jei kas – pirmininkui paskųs. Tas ir į dantis gali užvažiuoti... O jei dar su kvapeliu pasirodai... Karišką tvarką norėjo įvesti, šunsnukis... Kai Landsbergis į valdžią atėjo, viską susigrobė: pusę fermos, du traktorius, apynaujį kombainą, šimtus kiaulių. Mums tai špygą taukuotą atkišo... Jam visai nesvarbu, kad aš liejau kraują už Lenkiją... dabar niekam nereikalingas pasidariau... Litovcai nupjaus koją ir į ubagyną įgrūs. Štai ko sulauki doras žmogus! Ir dar bijok jiems žodį pasakyti. Oi-oi-oi kaip sopa! Ratuite, dobryje liudi, ratuite! Nebenoriu šitos prakeiktos ligoninės, leiskit greičiau namo. Daktarai tyčia kiša kažkokias tabletes ir bado šikną, kad koją labiau skaudėtų. Nugalabys! Ratuite, polaki, ratuite!

       VIII

       Vytautui Kemežiui atrodo, kad palatos kertės ir palubės vis labiau tamsėja. Negi jis vėl snaudžia? Lenkas raudonas it virtas vėžys, o kai ant jo nusileidžia tamsa, panašėja į gęstantį nuodėgulį. Kalbasi pats su savimi. Kodėl jis man atrodė panašus į Antaną Mikulskį? Nuplikęs, nosis nusmailėjusi, akys įkritusios, smakras – atvirkščiai – į priekį atsikišęs. Argi ir aš toks? Jis vyresnis už mane, tikrai vyresnis. Jeigu jam nupjaus koją, tikrai neatlaikys. Bet aš privalau atlaikyti, nors skausmas kartais taip priveikia, kad nieko daugiau nebenoriu, tik kuo greičiau nusibaigti. Kodėl Laurai sakiau, kad netrukus mirsiu? Ar tik nebūsiu prisišaukęs giltinės? Jeigu trauktų rūkyti arba išlenkti taurelę, manyčiau, kad taisausi. Meluoja daktarai mums visiems, kurių gyvybė kabo ant plauko. Giltinė tik krimst ir nukanda tą plaukelį, ir žmogus krenti, krenti, krenti... Kaip sakoma, į kitą laiką ir kitą erdvę. Tai turbūt irgi mitas? Dvasia tikiu, siela – nelabai... Nes dvasia mirtinga, vienkartinė, jai skauda, ji karščiuoja, paliegsta, serga, bet nepalieka kūno, nes yra jo savastis. Gimdamas žmogus nieko neatsineša į šį pasaulį, jokių prisiminimų iš ano pasaulio, jokių skausmų, minčių ar idėjų. Jo dvasia yra tyra, permatoma it stiklas. Tabula rasa, kaip sakė Džonas Lokas. Bet kiek daug visko per gyvenimą joje prisikaupia! Nežinia ir kur telpa. O mano dvasia – vien tik žaizdos. Jai jau nebepasveikti, mano vaike, vienintele mano vaikaite Laura. Visi mane paliko, tikriausiai pamiršo, kad toks senis dar egzistuoja. Kai niekam nereikalingas, ko vertas toks gyvenimas? Netgi tavo motina išskrido į Airiją. Tu, žinoma, nesutiksi, jei pasakysiu, kad lengviau atsikvėpsi mane palaidojusi, bet tai tiesa. Aš jau taip toli esu atitolęs nuo pasaulio, jo įvykių, idėjų ir problemų, kad yra tik viena išeitis. Su manim pasibaigs mano kartos žmonių patirtys, baimės, nesėkmės, priverstinės išdavystės, gėdos jausmas dėl to, ką dariau beveik visą sąmoningą gyvenimą. Neduok Dieve, kad tai pasikartotų. Bet istorija eina ratais, ji mėgsta bjaurius pokštus: jau, atrodo, viskas gerai, gražu, ramu, kai staiga užslenka chaoso ir pervartų metas, žmonės atsiduria tarp girnų ir yra priversti rinktis blogį iš dar didesnio blogio. Jums atrodo, kad negrįžtamai nutolo smurtas ir prievarta, tačiau neapsigaukite: pasaulio tobulėjimas gali būti tik regimybė. Neleisk Dieve jiems patirti to, ką mes patyrėme. Mano motina sakydavo, kad žmogaus gyvenimas sukurtas tik kančioms ir vargui, jūs, tie, kurie ateinate, pabandykite įrodyti, jog tai netiesa. Man nepavyko. Ir daugeliui nepavyko. Dar Sofoklis sakė, kad nė vieno žmogaus gyvenimas nebūna be išbandymų. Ir aš kadaise maniau, kad gyvensiu nieko neslėpdamas nei nuo savęs, nei nuo kitų. Kad tu žinotum, vaike, koks kaltės jausmas ir kokia kankinanti gėda jau daugelį metų kartina mano buvimą...
       Valandėlę Vytauto Kemežio sąmonė tuščia, nėra jokių minčių. Jam atrodo, kad balsu kalbėjosi su anūke, pasakė, ką galvoja apie save. Bet, aiman, išdrįso tatai pasakyti tik sau. Kaip ir anksčiau daugelį kartų. Pasiryždavo, bet netrukus suniekindavo save: Laurai bus neįdomu, tokios problemos dabartiniam jaunimui svetimos, ji nesupras manęs, nes tarp mudviejų – praraja. Vaikams tėvų gyvenimas nesuvokiamas, pilnas kažkokių kompleksų, juokingų paslapčių, keistų, sveiku protu nesuprantamų moralinių nuostatų, abejojimų ir sąžinės graužaties, tad ką kalbėti apie ryšį, kokį nors lieptą virš laiko upės, atskiriančios senelius nuo vaikaičių...
       Nugarkaulyje glūdėjusi skausmo spyruoklė šokteli, suvirpa, atsipalaiduoja: Vytauto Kemežio smegenis perrėžia ugninis peilis, krūtinę adatos bado, katės nagai dreskia širdį. Aimana prasiveržia pro sukąstus dantis, iškreipia veidą, išplečia vyzdžius, ir proto šviesa gęsta užleisdama vietą raudonai tamsai. Laura pašaukia seselę, kuri suleidžia ligoniui nuskausminamųjų. Andžėjus Levanovičius irgi reikalauja „ukolo“, tačiau jauna medicinos sesuo, pakeitusi stambiąją raudonskruostę, sako:
       – Gydytojas jums neprirašė. Paskirta kitokių leidžiamųjų vaistų, bet ne ketanovos.
       – Jie tik ir laukia, kol aš galą gausiu. Net pasiskųsti nėra kam... Kas tik nesityčioja iš seno žmogaus... Anais laikais taip nebūdavo.
       Vytautas Kemežys vėl įkrinta į prisiminimų, praėjusio laiko būsenų duobę. Jau, atrodo, nebėra kur kristi, bet vis tiek įkrinta. Slysta, kabinasi už sąmonės likučių, už tikrovės kranto, bet pirštai sugriebia tiktai tuštumą. Koks sutrikęs, sugniuždytas pasijuto tada, kai grįžo iš Biržų. Kelias dienas džiovino drabužius, tačiau pasmerktumo jausmo nepasisekė atsikratyti. Vienas su savo kaltėmis, sąžinės kirminu, viso gyvenimu beprasmiškumu. Išdavystė Glikmano kieme įgydavo realių bruožų: tarsi Salvadoro Dali paveiksle tapdavo neatpažįstamu gyvuliu, žvėrimi, plėšrūnu. Gyvatės galva, liesos plaukuotos kupranugario kojos, išpampęs begemoto pilvas, beždžionės ausys, bet permatomuose viduriuose vabalai ir tuntai skruzdžių ėsdavo virpančią žmogaus širdį, ir jis girdėdavo ją plonai spiegiant, lyg būtų pjaustoma skarda. Ir tas padaras apsigyvendavo jo kambaryje, naktį išlįsdavo iš kampo ir, spjaudydamas kirmėlėmis, žiodavosi jam įgelti, įkąsti, jį praryti, sukramtyti ir paversti kruvino faršo kauge. Jis jusdavo, kaip iš sąnarių išsineria kaulai, plyšinėja raumenys, išsiverčia gyslos, pro visas angas laša kraujas ir krinta į tarakonus panašūs vabalai. Vytautas Kemežys suprato, kad kraustosi iš proto, bet vis tiek gėrė: iš pradžių dar įsipildavo į taurelę, paskui – tiesiai iš butelio; virtuvė buvo pilna butelių, miegamajame jie ridinėjosi grindimis, nes naktį pabudęs iš košmaro drebančiomis rankomis sugraibydavo butelį ir iš kakliuko kliukindavo bjaurų skystį, kad šiek tiek apsiramintų širdis, nebežliaugtų prakaitas, kad pasitrauktų, atsitolintų siurrealistinis plėšrūnas, pribarstęs kambarį knibždančių dviuodegių vabalų. Jis suliesėdavo, sumažėdavo, tapdavo plonas it siūlas, bet labai ilgas, paskui susilankstydavo, nušliauždavo į kampą ir įlįsdavo į plyšį. Bet vis tiek iš ten kartais pasigirsdavo šėtoniškas kvatojimas arba laidotuvių verksmai. Rytas būdavo siaubingas, jis nepraplėšdavo sulipusių vokų, raumenys virpėdavo, širdis daužydavosi – jis vos pajėgdavo įkvėpti į plaučius oro; nesveiko prakaito dvokas, šlapimo smarvė, pelėsių ir degtinės tvaikas; pridvisusio kambario prieblandoje jis patikrindavo butelius ir radęs kiek nors skysčio susiversdavo į gerklę. Įdienojus kuo nors apsimuturiuodavo ir leisdavosi į apačią, pereidavo gatvę ir vėl prisipirkdavo alkoholio. Grįžęs sėdėdavo ir glostydavo butelius, kalbėdavosi su jais lyg su geriausiais draugais, kartais net pabučiuodavo jų etiketes. Skysčio kliuksėjimas ir stiklo skambčiojimas buvo maloniausi ausiai garsai. Jis šiek tiek atsigaudavo, nes žinodavo, kad bet kurią minutę gali atkimšti butelį ir gurkštelėti degtinės. Valgyti nebenorėjo, tvarkyti kambarius – kam? Jis nebesiskusdavo, nebesišukuodavo, padauginęs griūdavo į lovą ir su drabužiais miegodavo. Tačiau vieną naktį Salvadoro Dali plėšrūnas nuo jo nebepasitraukė – gyvatiški dantys žvilgėjo tamsoje, iš gerklės lėkė kibirkštys ir kraujo lašai, raudona spalva dažėsi kambario sienos. Nebepadėjo ir degtinė: šonkauliai ir diafragma susitraukė, skrandis aklinai užsivėrė, nurytą gurkšnį stemplė grąžindavo atgal. Vytautą Kemežį mušė baisus karštis, tarsi kas viduje būtų pakūręs ugnį. Nusiplėšė drabužius, mėtė juos drakonui, o šis abejingai juos žiaumojo, seilės dryko ir bliaukė pasmakre. Kemežys, likęs nuogas, iššoko į balkoną ir vidurnaktį ėmė loti, kaukti lyg šuva, maldauti pagalbos. Kaimynė, matyt, iškvietė „Greitąją pagalbą“, nes atvažiavę medikai Vytautą išvežė į psichiatrijos ligoninę. Jis buvo baisus, paklaikusiomis akimis, apšepęs, nežinia ką šnekėjo, rėkė, blaškėsi, nenorėjo paklusti niekieno valiai. Kiaurą parą „valytas“, pagaliau atsipeikėjo tiek, kad galėjo sąmoningai kalbėti. „Aš visko bijau, – sakė jis, – mane persekioja, taikosi nužudyti. Žinau, kad mano kambaryje nėra drakono, bet naktį jis iš niekur atsiranda: iš pradžių žybsi tik raudona akis, paskui jis auga, pučiasi, man ima trūkti oro, ir jis puola mane.“ Pagyvenęs gydytojas nusprendė pasikalbėti su juo kaip su protingu žmogumi. „Kaipgi jūs, inteligentas, taip nusmukote, apsileidote, praradote žmogišką išvaizdą? Argi nebegalite gyventi be degtinės?“ – „Nebegaliu, – nesiginčijo Vytautas Kemežys. – Anksčiau ji man padėdavo. Gėriau visą gyvenimą, pastaraisiais metais – vis daugiau.“ – „Bet juk tai savižudybė. Ar jūs norite nusižudyti?“ – „Kartais pagalvoju, kad tai būtų ne pats blogiausias dalykas. Ramybė... jūs įsivaizduojate, kokia palaiminga ramybė man atsivertų? Jokios baimės, gėdos, kančios... jokio gyvenimo šleikštulio... diena ir naktis susilietų į švelnią tamsą... niekas manęs nepersekiotų, negąsdintų...“ – „Kas jus taip graužia ir kankina? Ką bloga esate padaręs?“ Vytautas Kemežys nepatikliai nužvelgė gydytoją: ar jis gali man padėti? Niekas negali man padėti, tai ne žmogaus jėgoms. Vaistai? Argi vaistai gali pakeisti mano praeitį? Ar gali kitaip būti nei buvo? Tačiau po kelių dienų vėl to paties paklaustas pradėjo nerišliai pasakoti: „Jaunystėje, gelbėdamas savo gyvybę, išdaviau draugus... parsidaviau saugumui... visą gyvenimą ėjau tarsi palei kokią sieną... tik retkarčiais šokteldavo pasąmoninis noras keršyti sau ir aplinkiniams, kaip sakoma, aklas maištas, įniršio priepuoliai... gal viskas taip būtų ir pasibaigę, bet prasidėjo Sąjūdis: džiaugsmas, kartu ir nerimas, baimė, gėda... Paskui žuvo sūnus, mirė žmona, likau vienas su savo mintimis... ir nebeištvėriau, prasiveržė...“ – „Gal jūs perdedate savo kaltę?“ – „Mano kaltė didžiulė, vienos parapijos klebonas sakė, kad tik Dievas gali ją atleisti...“ – „Jums reikia susitaikyti su savimi, nes kitaip...“ – „Tai neįmanoma, daktare! Aš negaliu sau atleisti…“ – „Pripažinkite savo kaltę, neslėpkite jos. Ir jums turėtų palengvėti.“ – „Kam turėčiau prisipažinti? Artimiesiems? Turiu tik dukrą ir anūkę. Joms tai nerūpi, jų visai kitokie gyvenimai. Žmonėms? Manęs jie nesupras, palaikys nukvakusiu seniu. Visi slepia savo kaltes, o aš pradėsiu pasakoti…“ – „Vilniuje yra tokia Liustracijos komisija. Be abejo, esate girdėjęs. Parašykite jai, prisipažinkite, ką esate padaręs.“ Vytautas Kemežys papurtė galvą. „O jeigu mane patrauks baudžiamojon atsakomybėn? Aš neištversiu.“ – „Nemanau. Tų, kurie patys prisipažįsta, neturėtų bausti. Šitiek metų praėjo…“
       Po mėnesio, išrašytas iš ligoninės, grįžo į sujauktus namus. Žiūrėjo į visą tą jovalą, bet nekilo rankos ką nors tvarkyti. Apsisukęs nusileido į apačią, perėjo gatvę, parduotuvėje nusipirko du butelius degtinės. Grįždamas kieme sutiko moterį, gyvenančią toje pačioje laiptinėje. Ir kaip tik tuo metu maišelyje išdavikiškai skambtelėjo buteliai. „Nespėjot grįžti ir vėl pradedat, – priekaištingai tarė kaimynė. – Ar dar nepasimokėt? Ir kaip jums ne gėda – senas žmogus, inteligentas…“ Vytautas Kemežys nebesiklausė, užlipo laiptais į savo butą, užrakino duris, stovėjo virtuvėje nedrįsdamas iš maišelio butelių išimti. Įgrūdo juos į spintą, po pagalvių užvalkalais. Tegu jie ten būna, man bus drąsiau. Bet aš jų neliesiu, pažadėjo pats sau. Beveik kasdien išsitraukdavo, paglostydavo, pavartydavo rankose, tačiau pajėgdavo pastatyti atgal, nors velniškai knietėdavo atsukti kamštį ir gurkštelėti bent burnelę. Vieną dieną sėdo rašyti laiško Liustracijos komisijai. Žinojo, kad tai bus nelengva, bet vis dėlto neįsivaizdavo, kokie užgrius jausmai, kokia prisiminimų bedugnė atsivers. Vėl visas gyvenimas ėjo į priekį ir atgal, šakojosi, nusekdavo iki dugno, pasimatydavo povandeniniai akmenys, dumblėti ir mauruoti, bejėgystė ką nors pakeisti prislėgdavo jį; bandydavo save teisinti, apeliuodavo į to meto tamsumą ir sudėtingumą, bet visi nekaltumo įrodymai išslysdavo jam iš rankų kaip tie vijūnai vaikystės baloje. Suplėšydavo prirašytus lapus ir išmesdavo į šiukšlių dėžę. Ne veltui sakoma, kad žmogaus teismas pačiam sau yra sunkiausias, murmėdavo panosėje. Čia tau ne sovietiniam saugumui kurpti pranešimus. Nuo to, ką parašysi, gali priklausyti likęs tavo gyvenimas. Mėgino pasakoti apie save trečiuoju asmeniu, tačiau teisinimosi potekstė vis tiek išlikdavo. O gal nereikia savęs pasmerkti, galiausiai nusprendė, juk negaliu būti pats sau prokuroras. Perskaitydavo, ką parašęs, ir šiurpas nupurtydavo: koks esu niekšas, koks išgama! Vis dėlto po mėnesio ar dviejų laišką išsiuntė. Ir ėmė laukti atsakymo. Kasdien tikrindavo pašto dėžutę, bet ten rasdavo tik reklamas ir miesto laikraštį. Po galais, burbėdavo pats sau, negi taip niekam nesvarbus mano prisipažinimas?
       Atėjo Kalėdos, ir jis įsipylė taurelę. Maloni šiluma pasklido po kūną, mintys sujudo, pagyvėjo, raumenyse radosi energijos. Net širdis ėmė ritmingai plakti. Vytautas Kemežys išėjo į miestą, pasisukiojo po Rotušės aikštę, užsuko į Katedrą. Džiaugsminga nuotaika, spindinčios akys, pažįstamų sveikinimasis, dvasią keliančios giesmės. Gimė mūsų Mesijas, mūsų Atpirkėjas! Kaip naivu, bet kartu – kaip gražu! Kasdienybėj tikėjimas slūgsta, senka, o per Kalėdas vėl sustiprėja. Nelyg upė po smarkaus lietaus. Netgi tie, kurie negalvoja apie Dievą, dabar Jį prisimena, ir jų širdyse sukrebžda miglota tikėjimo amžinu gyvenimu viltis. Nei civilizacija, nei mokslas neranda pakaitalo tai vilčiai.
       Naktį Vytautą Kemežį pažadino žingsniai. Dunkt, dunkt, dunkt, kažkas laiptais kopė į viršų. Ir sustojo prie jo durų. Kemežys įsitempęs laukė, kol pasigirs skambutis. Dunkt, dunkt, dunkt, nutolo žingsniai žemyn. Bet po valandėlės vėl atgal. Šįkart, atrodė, kalbasi. Stovi koridoriuje ir šnibždasi. Tikriausiai policija atėjo manęs, staiga šmėstelėjo bjauri mintis. Atėjo suimti ir išvežti į kalėjimą. Ten uždarę laikys, kol vieną dieną nuteis sušaudyti. Nepadėjo jokie blaivaus proto argumentai. Po pusvalandžio ar valandos pajuto, kad nebeištvers: smilkiniuose kalė, ausyse ūžė, širdis krūpčiojo, trūko oro. Nedegdamas šviesos drebančiomis rankomis spintoje sugraibė butelį ir užsivertė. Netrukus atlėgo, ir jis užsnūdo. Tačiau kitą naktį vėl tas pats: lėti sunkūs grėsmingi žingsniai laiptinėje ir paslaptingas kuždėjimasis prie jo durų. Kemežys tarsi mažas vaikas užsitraukia ant galvos antklodę, bet vis tiek jaučia, jog koridoriuje kažkas yra, laiko prikišęs pirštą prie skambučio mygtuko ir...
       Jis vėl pradėjo gerti. Tik išgėręs galėdavo užmigti ir naktį nieko negirdėti. Sausio pabaigoje atvažiavusi iš Vilniaus dukra įėjo į butą ir baisiai nustebo pamačiusi tuščius butelius, žila barzda apšepusį, nesusišukavusį tėvą, seniai tvarkytus kambarius, krūvas neplautų indų. „Tėte, kas atsitiko, kodėl geri? Kodėl šitaip apsileidai?“ Iš pradžių Vytautas Kemežys mykė, nieko nenorėjo pasakoti, tačiau dukters spiriamas prisipažino, jog be degtinės nebegali gyventi. „Aš jiems parašiau laišką, kad buvau neetatinis KGB agentas, ir dabar bijau, kad pasodins į kalėjimą“, – mikčiodamas pratarė jis. Žinia, kad tėvas buvo įsipainiojęs į saugumo tinklą, Skaistę pribloškė. Štai kodėl tėvas visą gyvenimą buvo toks niūrus ir paslaptingas, pagalvojo pati sau, o garsiai pasakė: „Negirdėjau, jog ką nors už tai būtų pasodinę į kalėjimą. Nesodins ir tavęs. Tavo butą išnuomosim, važiuosi gyventi į Vilnių.“ – „Kodėl? – nustebo Vytautas Kemežys. – Aš nenoriu, man gerai ir čia...“ – „Todėl, kad reikia! Po trijų savaičių išskrendu dirbti į Airiją, o Laura per maža, kad galėtų viena gyventi.“ – „Ar jau Lietuvoje neberandi darbo? – mėgino spirtis tėvas. – Matyt, nenori...“ – „Nerandu! – nukirto Skaistė. – O mudviem su Laura reikia pragyventi, butą išlaikyti. Nenorim antstolių sulaukti...“
       Taip Vytautas Kemežys atsidūrė Vilniuje. Kol dukra prižiūrėjo, gydėsi privačiai pas psichiatrą, tačiau, Skaistei išvykus į užsienį, į viską numojo ranka. Gerdavo pasislėpęs nuo Lauros ir be saiko rūkydavo. Drumzlės, pakilusios nuo dugno, nebenusileido žemyn. Jis gyveno prieblandoje, nelaukdamas ir nesitikėdamas prašviesėjimo. Stūmė dieną po dienos nesuvokdamas, kam gyvena. Visiškai nesirūpino sveikata, kartais ištisas dienas kažką galvodavo žiūrėdamas pro langą ir nieko nematydamas. Gal tik medžių viršūnes ir apniukusio dangaus lopą. Turbūt daugelį kartų sugrįždavo į praeitį, kai stovėjo Glikmano kieme priešais mirtį, susirangiusią šautuvo vamzdyje, ir svarstydavo, ar galėjo kitaip būti. Ką tau išdavystė davė? – klausdavo savęs. Gyvybę! – turėdavo paruoštą atsakymą. Ar yra didesnė vertybė už gyvybę? Tu nugyvenai penkiasdešimt kelerius metus, mokeisi, direktoriavai, davei vaikams gyvybę, auginai juos, tęsei savo giminę, nors štai ji vėl nyksta... Tačiau žeminaisi prieš tuos, kurie tyčiojosi iš tavo tautos, gniuždė ją, prievartavo, pratino parsiduoti ir veidmainiauti. Ko vertas toks gyvenimas? Kas tai turi nuspręsti? Žmonės, laikas? Visaapimantis protas, aukščiausioji, universalioji sąmonė, visur ir viskuo esantysis?
       Jaučia, kad artėja paskutinė jo valanda ir priverčia protą atgauti nuovoką. Sunkiai praplėšia vokus ir mato prieblandoje sėdinčią Laurą, kitoje lovoje gulintį nuplikusį, sumenkusį senį. Žino, kad čia ligoninė ir kad skausmas atėmė iš jo paskutines jėgas.
       – Laura, vaike, aš tuoj mirsiu, – sako jis.
       – Ką kalbi, seneli, – nusigąsta mergaitė. – Kas tau yra?
       – Pasakyk savo motinai, kad aš labai ją myliu... mylėjau... nors niekad to neparodžiau. Toks buvo mano gyvenimas. Prieš mane kalnas... mėginsiu į jį kopti... O! Jeigu man pasisektų...
       Vytautas Kemežys dar kažką šnibžda, bet Laura nebesupranta. Ji bėga pakviesti gydytojo. Andžėjus Levanovičius žiūri į kaimyną. Staiga suvokia, jog Kemežys iškeliauja.
       – Nejuokauk! – šaukia jis. – Negąsdink manęs! Aš neisiu su tavimi!
       Atskuba gydytojas ir seselė. Ligonis jau nealsuoja, pulsas neužčiuopiamas, veidas pamėlęs.
       – Į reanimaciją! – šūkteli gydytojas. – Greitai!
       Laura padeda perkelti senelį ant vežimėlio, kurį tuojau nustumia prie lifto. Ketvirtame aukšte juos pasitinka medikai, kurie bando gaivinti pacientą, įjungia aparatus ir lašelinę, apraizgo Vytautą Kemežį laidais ir vamzdeliais, tačiau jis nieko nebejaučia. Plaukia laiko upe į aukštupį, į penkiasdešimtuosius metus, o čia vėl atsiduria žydo Glikmano kieme. Ir jis jau ne Kemežys, bet Stanislovas Baltrėnas. Greta jo stovi Steponas Švėgžda. Prie gatvės augančioje liepoje čerška kėkštas, yra ankstyvas apsiniaukęs vasaros rytas. Duobės jau iškastos, kvepia sutryptomis žolėmis ir atverta žeme. Siauraakis kareivis ir du stribai, vilkintys šimtasiūlėmis, lėtai pakelia ginklus. Išblyškę vaikinai suspaudžia vienas kito ranką – jos nedreba. Antpečiuotas karininkas numeta į šalį nebaigtą rūkyti papirosą. Kažkur miestelio grindiniu sudarda vežimas. Stanislovas Baltrėnas ir Steponas Švėgžda įtemptai žiūri į vamzdžių kiaurymes, kuriose susirangiusi tūno mirtis, bet kai tik karininkas mostels ranka ir pasakys: „Davaj“, ji išlėks į orą. Šios akimirkos – svarbiausios, galvoja Stanislovas Baltrėnas, jos viską nulems. Nepakelti rankų, nešūktelėti išdavikiškų žodžių, nedaryti klaidingų judesių, ir jis neįpuls į raudonąją tamsą. Ištverti, nepasiduoti, nesudrebėti – ir jie abu nuplauks laiko upe. Išdidūs, nepalenkiami, tvirti tikėjimu, kad jų sielos gyvens ir po mirties. Ir nebus ten šmėklų karalijos. Per penkiasdešimt penkerius metus jų kaulai taps skaistūs ir spindės pučiant vėjui, šviečiant mėnuliui. Tačiau jis privalo nepabūgti... dar kelias paskutines akimirkas... stovėti kartu su draugu... ir kartu su juo mirti.

       2006

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt