|
<< Atgal
Spygliuočių literatūra
Romualdo Lankausko dvasios jėga
Nepalenkiamasis papà Mikelinskas
Kodėl neužmiršau?
Būdamas paauglys perskaičiau bene tik dvi
anuometinių lietuvių prozininkų knygas, kurių šviesaus, energiją kurstančio
poveikio iki šiol neužmiršau, veikiausiai ir nebeužmiršiu, – Jono Mikelinsko
apsakymų rinkinį „Senis po laikrodžiu“ (1960) ir Romualdo Lankausko apysaką „Klajojantis
smėlis“ (1960). Iš šių knygų į jauną širdį ir protą padvelkė jautri
psichologija, neįprasta estetika, savita tėvynės ir žmogaus likimo samprata.
Laikas bėga…
Balandžio 3 d. Romualdui Lankauskui suėjo 75-eri,
gegužės 6 d. Jonui Mikelinskui – 85 metai. Abu rašytojai jubiliejus pasitiko
santūriai, negirdėjau, kad būtų rūpinęsi „itin iškilmingai“ juos atšvęsti.
Į viršų
Romualdo Lankausko dvasios jėga
Slapto pokalbio susitikome 1989 01 30, pirmadienį,
„Minsko“ parduotuvės pastate buvusioj „Kulinarijoj“, kur žmonės galėdavo ir
apsipirkti, ir arbatos ar kavos išgerti. Diena buvo apsiniaukusi, dulksnojo, žmonės
vaikščiojo šlapiais batais. Purvas ant grindų, pagiringų alkoholikų slankiojimas R.
Lankauskui nepatiko. „Eime, čia pat yra paštas, ramesnė vieta.“ Pašte jis man
pasakė: steigiame tarptautinio PEN klubo lietuvių PEN centrą, tam Lietuvoje turime
suburti mažiausiai dvidešimties žmonių iniciatyvinę grupę, ją galėtų sudaryti „rimti
rašytojai, niekada nepakenkę kolegoms, išpažįstantys PEN Chartiją ir šiek tiek
mokantys kurią nors užsienio kalbą, geriausia – anglų.“ Perskaičiau Chartiją,
išverstą į lietuvių kalbą. Popieriaus lape jau buvo gal dešimties rašytojų (taip
pat ir J. Mikelinsko) parašai. Pasirašiau ir aš.
Man, tada keturiasdešimtmečiui žmogui, R.
Lankauskas buvo paslaptinga figūra. Gyveno atsiribojęs nuo tarybinių rašytojų. Nors
okupacinei valdžiai visi rašytojai buvo tarybiniai, taip pat ir jis, tačiau pabrėžtu
atsiribojimu R. Lankauskas darė ypatingo – stiprios, nekompromisinės dvasios –
žmogaus įspūdį. Pašte paprašiau, kad nuo paauglystės išsaugotoj knygoj „Klajojantis
smėlis“ įrašytų autografą. Apžiūrėjęs apšiurusį, drėgmės ir pelėsių
apgraužtą mėlyną – geltoną – oranžinį viršelio aplankalėlį, R. Lankauskas
(jis juk ir dailininkas!) tarė: „Kaip tapybiškai laikas šią knygą apgadino.“ Buvo
estetas iki kaulų smegenų, tačiau gebėjo būti veiklus organizatorius, griežtas
ideologas. Pirmame iniciatyvinės grupės susirinkime (1989 02 23) pareiškė: jeigu mes
pavėluosim, TSRS įsteigs kelis sovietinius PEN centrus, kuriuos valdys valstybiškai, o
ne pagal Chartiją.
Prisimenu R. Lankauską Paryžiuj 1989 05 06 (beje,
J. Mikelinsko 67-ąjį gimtadienį). Prie viešbučio išsiskyrėme. Mūsų – turistų
– grupė grįžo namo, R. Lankauskas patraukė į Nyderlandus, į Mastrichtą (šiame
mieste įvykusiame kongrese Lietuvių PEN centras 1989 05 11 buvo priimtas į Tarptautinį
PEN klubą). Žinojau, kokia kebli buvo R. Lankausko padėtis: pinigai, dokumentai
kelionei į trečią šalį buvo tik mintyse, niekas negarantavo, jog jie bus gauti.
Tačiau R. Lankauskas oriai ir beveik ramiai papsėjo pypkę.
Jeigu būtume pavėlavę įsteigti savarankišką
Centrą, užleidę nišą sovietinei struktūrai, mes nebūtume padarę to, ką padarėme,
tarkim, kad ir 1991 m. sausį. Į Tarptautinio PEN klubo būstinę Londone mūsų
išsiųstas kiekvienas faksas tuojau pat atsidurdavo 112 nacionalinių PEN centrų 84
pasaulio valstybėse. Per kelias valandas šie centrai paragindavo savo šalių
parlamentus, vyriausybes, prezidentus paremti lietuvių tautos laisvės siekį.
R. Lankausko pastangomis (slapta veikė ir Lietuvoje,
ir užsienyje) pirma dar okupuotos Lietuvos organizacija – rašytojų – išsiveržė
iš TSRS gniaužtų ir įsiterpė į pasaulinę organizaciją, joje iki šiol sėkmingai
veikia.
Į viršų
Nepalenkiamasis papà Mikelinskas
Papà „titulas“ buvo prilipęs amerikiečių
rašytojui Ernestui Hemingway'ui. Aš ir brolis Povilas vaikystėj pápa vadindavom tėvą.
Jonas Mikelinskas 1963–1968 m. dirbo Rašytojų sąjungoje prozos konsultantu – ugdė
jaunųjų literatų gebėjimus, reiklumą, darbštumą, kantrybę. Prisimenu, paskambinau
jam pavasarį: „Gal jau perskaitėt mano noveles?“ – „Dar ne. Paskaaammmbinkit
rudenį.“ Rudenį paskambinau: „Gal jau?“ – „Dar ne. Paskaaammmbinkit pavasarį.“
Tačiau iš tiesų kūrinėlius būdavo perskaitęs. Paslapčia nuo autoriaus siūlydavo
noveles redakcijoms spausdinti. „Kad tos novelės dar žalios“, – sakydavo
redaktoriai. „Žalios, – pripažindavo J. Mikelinskas. – Tačiau jų autorius ateity
bus rimtas rašytojas, tik dabar reikia jį palaikyti.“
J. Mikelinskas padėjo parengti pirmąsias knygas
Bitei Vilimaitei, Eugenijui Ignatavičiui, Sauliui Šalteniui, Leonidui Jacinevičiui,
Romualdui Granauskui, Broniui Radzevičiui, Viktorui Brazauskui, Rimantui Šaveliui,
daugeliui kitų, taip pat ir man bei mano broliui Povilui. Šiai rašytojų kartai
įtvirtinant literatūroje novatorišką kūrybą, J. Mikelinsko „gabių autorių
atradimai, gerų pranašysčių jiems išsipildymai“ tapo legenda.
Mums J. Mikelinskas buvo ne tik pirmas patarėjas ir
užtarėjas, bet ir laikysenos okupacijos sąlygomis pavyzdys. Gyvenime – orus,
elegantiškas ir nuoširdus europinės kultūros žmogus. Kūryboje – subtilus meninės
raiškos meistras, tvirtas amžinų vertybių išpažinėjas ir nekompromisinis savo galva
suprastos tiesos bei teisingumo gynėjas. Toks J. Mikelinskas išliko iki šiol. Ir jeigu
dabar būtų steigiamas Europos prisiekusiųjų teismas, Lietuva nedvejodama galėtų J.
Mikelinską į jį deleguoti.
Prieraišumą prie J. Mikelinsko kartkartėm sau
paaiškinu ir tuo, jog mano literatūrinis krikštatėvis yra tik vienuolika dienų
vyresnis už mano mamą – abu gimė tais pačiais 1922 metais, tą patį gegužės
mėnesį. Šiltu dėmesiu man dažnai atsakydavo ir J. Mikelinskas. Dabar
nesuskaičiuočiau, kiek dienų, vakarų mudu kalbėjomės, diskutavom, filosofavom, į
lankas nuklydom ir sugrįžom, visuomenėj kartu veikėm. Papà Mikelinskas – manau esąs
sąžiningas taip vadindamas garbų prozos kūrėją, kietos poleminės eseistikos
virtuozą.
„Ceremonijų knygos“ (2002) viename skyrelyje (p.
261) rašiau:
Keliaujame į Europą. Per Maskvą.
Izmailovo viešbučiuose nėra mineralinio vandens. Ponas M. [taigi J. Mikelinskas – aut.
past.] klaidžioja koridorių labirintais. Europoje jam
sueis šešiasdešimt septyneri metai. Tą dieną aplankysime Leonardo da Vinčio kapą
Klod Liusė abatijos bažnyčioje. Pietausime Orleane,
stikliniame restorane „Le Ser“, palmių sode. Vakare:
Fontenblo, Verdeno aikštė, kapinės bukų, liepų, ąžuolų, platanų miške, dvi
eglės, dvi spygliuotos dvasios, akmens plokštė, žydi
našlaitės prie akmeny iškaltų raidžių O. V. L. Milašius.
Įdomi jungtis: Oskaras Milašius, kaip ir J.
Mikelinskas, gimė gegužės mėnesį (1877 05 28), ir mes šiemet minime jo 130-ąsias
gimimo metines.
„Ceremonijų knygos“ (ten pat): „Atlikta.
Prieš mus tik ateitis. Kupini pelnyto, įsisąmoninto džiaugsmo, mes žengiame į
antrąjį – aukos – tyrumo tarpsnį.“ Pastarasis sakinys: Oskaro Milašiaus antkapy
prancūzų kalba iškaltų žodžių lietuviška parafrazė. Kažką esmingo sako ne tik
jubiliatams, visiems žemės keleiviams.
Į viršų
Kodėl neužmiršau?
Iš tiesų – kodėl neužmiršau R. Lankausko
„Klajojančio smėlio“, J. Mikelinsko „Senio po laikrodžiu“, nors šias knygas
perskaičiau bene tik į penkioliktus metus stryktelėjęs?
Atsakymas, manau, paprastas: šių dviejų –
savitų, labai skirtingų charakterių – žmonių kūryba septintą ir aštuntą XX a.
dešimtmetį buvo avangardinė lietuvių prozoje.
R. Lankausko novelių rinkinys „Kai nutyla
trompetas“ (1961), romanai „Vidury didelio lauko“ (1962), „Tiltas į jūrą“
(1963), apysaka „Džiazo vežimas“ (1971); J. Mikelinsko apysakos „Trys dienos, trys
naktys“ (rink. „Lakštingala – pilkas paukštis“, 1969), „Anonimas“, „Laukinė
obelis“, romanas „Genys yra margas“ (1976) ne tik tapo anų dešimtmečių klasika,
tačiau ir paveikė lietuvių prozos kūrybą taip, jog šio poveikio avangardiškumą
tebejaučiame ir XXI a. pradžios prozos kūryboje.
Kai rašytojų kūriniai net du ar tris
dešimtmečius yra tavo dėmesio centre, neužmiršti ir anksčiau parašytų, kuklesnių
šių autorių knygų.
Apskritai lietuvių prozos klasika ateityje gali
tapti pastaraisiais dešimtmečiais J. Mikelinsko, R. Lankausko parašytieji, šiame
rašinyje nepaminėtieji kūriniai.
PETRAS DIRGĖLA
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|