|
<< Atgal
VILNIAUS KULTŪRINIO GYVENIMO
KONFERENCIJA
1907 m. balandžio 7 d. Lietuvos patriarcho dr.
Jono Basanavičiaus iniciatyva lietuvių inteligentija buvo sušaukta į steigiamąjį
susirinkimą, kuriame įkurta Lietuvių mokslo draugija. Ji siekė kultūrinių,
mokslinių ir švietėjiškų tikslų. Tapo lietuvybės židiniu, padėjo tvirtus
pagrindus valstybės kūrimuisi. Kaip tik dabar minime Lietuvių mokslo draugijos
šimtmetį: Mokslų akademijoje, Signatarų namuose, kitose įstaigose organizuojamos
parodos, minėjimai ir konferencijos. Prasminga mokslinė konferencija Vilniaus
kultūrinis gyvenimas: draugijų reikšmė 19001945, skirta svarbiai Lietuvių
mokslo draugijos sukakčiai, 2007 m. balandžio 12 d. įvyko Lietuvių literatūros ir
tautosakos institute. Nuo 1932 m. čia, Petro Vileišio rūmuose (Antakalnio g. 6), buvo
įsikūrusi Lietuvių mokslo draugija, veikė biblioteka, spaustuvė, XX a. pradžioje
leidusi pirmąjį lietuvišką dienraštį Vilniaus žinios, taip pat
lietuviškų knygų knygynėlis. Dabartiniame institute 1907 m. buvo atidaryta Pirmoji
lietuvių dailės paroda.
Naujosios literatūros skyriaus darbuotoja Alma
Lapinskienė Vilniaus kultūrinio gyvenimo tyrinėtoja pratęsė sveikintiną
tradiciją: suorganizavo jau septintą (kas dvejus metus rengiamą) konferenciją, skirtą
pirmos XX a. pusės Vilniaus kultūriniam gyvenimui. Į mokslinę konferenciją susirinko
įvairių tautybių lietuvių, lenkų, rusų, žydų, karaimų pranešėjų ir
klausytojų. Konferenciją atidaręs Naujosios lietuvių literatūros skyriaus vadovas
Rimantas Skeivys akcentavo ypatingą Lietuvių mokslo draugijos svarbą tarp kitų pirmoj
XX a. pusėj veikusių organizacijų. Politinį Lietuvių mokslo draugijos veiklos iki
1915 m. kontekstą nubrėžė istorikas Rimantas Miknys. Pranešėjas kalbėjo apie
rusifikacijos žalą Lietuvai, spaudos laisvę, liberalizacijos vėjus, papūtusius 19061907
m., kai tautiškai nusiteikę lietuviai steigė naujas draugijas. Rašytojo Juozo
Tumo-Vaižganto veiklą (publicistiką Viltyje, Nepriklausoma Lietuva,
pranešimus, idėją finansiškai remti Tautos namus) Lietuvių mokslo draugijoje
išsamiai pristatė Vaižganto tyrinėtoja Ilona Čiužauskaitė. Pranešėja teigė, jog
Vaižgantas buvo ne eilinis, bet didelę įtaką draugijos sprendimams daręs narys. Jonas
Aničas įvertino neįkainojamus brolių Vileišių ypač Petro, Antano ir Jono
nuopelnus Lietuvių mokslo draugijai. Į jos muziejaus pobūdį, tikslus (svajota apie
Tautos namus) atkreipė dėmesį Nastazija Keršytė. Tautosakininkas Povilas
Krikščiūnas iškėlė iki šiol mažai aptartą problemą: Lietuvių mokslo
draugija: ar įvertinti nuopelnai folkloristikai? Lietuvių literatūros ir tautosakos
instituto Lietuvių tautosakos archyve saugoma šios draugijos kolekcija: rankraščiai,
garso įrašai ir kt. Ją aprašė ir bandė įvertinti bene tik Vacys Milius. P.
Krikščiūno nuomone, Lietuvių mokslo draugija ėjo folkloristikos kaupimo pradininkės
(kaip ir Lietuvių tautosakos archyvas, kurį kaupė profesionalai) keliu. Paskutinius
Lietuvių mokslo draugijos veiklos metus charakterizavo Romas Juzefovičius pranešime
Mėginimai atnaujinti Lietuvių mokslo draugijos veiklą 19381940 m.
Susiklosčius sudėtingoms istorinėms ir politinėms aplinkybėms, Lietuvių mokslo
draugijai pavyko išsaugoti leidybos teisę bei mokslinius ryšius (su Lietuvos
inteligentų bendruomene ir užsienio kultūros veikėjais), tačiau 1938 m. sausio 24 d.
lenkų administracija draugijos veiklą nutraukė. Būta nesėkmingų bandymų
organizaciją atgaivinti.
Be Lietuvių mokslo draugijos, Vilniuje XX a.
pradžioje ir tarpukariu veikė daug sambūrių, sąjungų, draugijų, dažniausiai
kėlusių švietimo ir ūkinius tikslus, stiprinusių tautinę sąmonę. Halina
Kobeckaitė perskaitė pranešimą Karaimų literatūros ir istorijos mylėtojų
draugija. Ji oponavo nepakankamam šios organizacijos vertinimui. Draugija, vadovaujama
jos įkūrėjo ir pirmininko Serajos Šapšalo, skleidė, puoselėjo karaimų kultūrą,
orientalistines, švietėjiškas mintis (iškėlė karaimų muziejaus įkūrimo idėją).
Svariausias draugijos darbas Vilniaus visuomenės gyvenime žurnalo Mysl'
Karaimska (19241947) leidimas. Henryka Ilgiewicz apibūdino Vilniaus mokslo
bičiulių draugiją (19071940) ir jos leidinius. Izraelis Lempertas sudomino menkai
žinomais faktais apie žydų kultūros draugijas tarpukario Vilniuje. Daugiausia kalbėjo
apie žydų rašytojų, rašiusių jidiš kalba, sambūrius: Vilniaus žydų literatų ir
žurnalistų draugiją, Jung Vilne (Jaunasis Vilnius) draugiją,
pradedančiųjų rašytojų draugiją Atžalynas bei 1927 m. įsikūrusį jidiš
rašytojų PEN klubą (Vilnius tuomet buvo visuotinai pripažintas jidiš kalbos ir
kultūros centras). Apie Vilniaus krašto lenkų skautus kalbėjo Mieczyslawas
Jackiewiczius. Pasak pranešėjo, skautingas Vilnių pasiekė 1919 m., pirmieji
entuziastai buvo Slanislawas Cywinskis, Bonifacy'us Jacewičius, Jadvyga Falkowska. Nors
skautų būriai veikė 19181922 m., tačiau Vilnijoje jų itin padaugėjo trečiame XX
a. dešimtmetyje. Apie oficialias rusų draugijas jau nemažai rašyta. Pavelas Lavrinecas
pristatė mažai žinomus neoficialius rusų literatūrinius būrelius: Nikolajaus
Krainskio (18691951), Eugenijaus Švedero (18791946), ypač įdomi buvo paslaptingo
būrelio Golubaja kelja (Mėlyna celė) veikla. Pranešėjas rėmėsi Lietuvos
mokslų akademijos archyve saugomu Aleksandro Dechteriovo 19131915 m. dienoraščiu,
kuriame rado įdomių faktų apie simbolistinės pakraipos jaunus literatus: poetus
esperantininkus V. Deviatniną, G. Deškiną, poetą E. Krasnianskį, L. Banclebeną ir
kt.
Jūratė Burokaitė apibūdino Lietuvių dailės
draugijos veiklą, atkreipė dėmesį į M. K. Čiurlionio organizuotą pirmąjį
lietuvių kompozitorių konkursą. Itin konceptualus buvo Ramutės Rachlevičiūtės
pranešimas Lietuvių dailės draugija: parodos, dalyviai, kūrinių kontekstai.
Pranešėja savo teiginius iliustravo 19071914 m. parodų katalogais, lietuvių
dailininkų darbais, gretinimais su tuometinės Vakarų Europos daile, vyraujančiomis
moderniomis tendencijomis. R. Rachlevičiūtės nuomone, tikslesnis terminas pirmosios
dailės parodos, o ne pirmoji dailės paroda, nes P. Vileišių rūmuose buvo
suorganizuotos aštuonios pirmosios dailės parodos.
Šv. Zitos draugiją apibūdino Audronė Augaitytė,
Aldonos Vasiliauskienės studentai Rasa Kareniauskaitė, Jurgita Zalogienė, Eugenijus
Zaloga Ryto veiklos atspindžius periodikoje bei kunigo Mečislovo Reinio
darbus.
Alma Lapinskienė perskaitė įdomų pranešimą apie
Vilniaus lietuvių meno ir literatūros draugiją, Antano Valaičio iniciatyva įkurtą
1932 m. Ši draugija Vilniaus kultūriniam gyvenimui teikė dinamikos: organizuodavo
literatūros vakarus, vaidinimus (statė ir populiarino lietuviškas dramas). Vilniaus
lietuvių meno ir literatūros draugija taip pat išleido vienintelį almanachą Menas
ir literatūra (1934), kuriame daug vietos skirta modernistiniams rašytojų
ieškojimams. Per aštuonerius gyvavimo metus draugija surengė net 105 vakarus.
R. Miknys, apibendrindamas konferenciją, pabrėžė,
kad ne visi pranešimai buvo vienodo akademinio lygio: kai kurie jų problemiški,
išsamūs, kiti ne tokie kondensuoti. XX a. pirmos pusės draugijų gausa liudija
visuomenės gebėjimą organizuotis, pilietiškumo stiprėjimą silpnoje valstybėje.
Kultūra visuomenės tapatumo ir gyvastingumo laidas. Vilniaus krašto draugijų,
kitų organizacijų veiklos faktografinė bei probleminė išklotinė sudaro pagrindą
būsimam Lietuvos visuomenės raidos tyrimui. Konferencijoje nestigo karštų diskusijų
dėl Lietuvių mokslo draugijos kompetencijos, moksliškumo, veiklos sampratos, ypatumų,
svarbos nacionaliniam atgimimui ir aktualumo šiandien.
LAIMUTĖ TIDIKYTĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|