TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       REGIMANTAS TAMOŠAITIS

 
       Aberacijos

 
       Kartais minioje pamatau žmones, kurie šmėkšteli prieš akis lyg buvusių mano artimųjų ar šiaip pažinotų žmonių kopijos. Būna, kad sutinku lyg savo tėvą, kurio jau nebėra, arba kokį pamirštą giminaitį, seną draugą. Jie pasirodo kaip žvalgai iš anapus ir tuoj pranyksta, nes čia jų neturi būti. Tada dar aiškiau pasimato, kad aplink vien svetimi, atsitiktiniai veidai, inertiškai judanti minia. Po trumpalaikių regėjimų toje minioje ir pats pasijaučiu netikras, nematomas, beveik nesantis. Vadinu tuos praregėjimus aberacijomis – fizikos bei optikos terminu, kurį menotyrininkas Jurgis Baltrušaitis naudojo aiškindamas fantastinius viduramžių ir Renesanso dailės bei architektūros elementus. Kažkokia neregima, nežemiška šviesa praplėšia šio pasaulio erdvę, iškreipia daiktus, ir tada išvystu dalykus, kurių šiaip neturėtų būti ar bent aš neturėčiau jų matyti.
       Kartą Kauno autobusų stotyje toks vaiduoklis, neva mano tėvas, palietė man petį ir paprašė lito. Buvo apsimetęs valkata ir girtuokliu. Susijaudinęs tuoj pat daviau jam tą litą ir mintyse padėkojau už visa, ką gero man yra padaręs, už visą savo gyvenimą. Nors nelabai jis sėkmingas, bet tai jau ne tėvo kaltė. Atsiprašiau, kad anuomet buvau toks parazitas, nedėkingas paršas. Dabar man absoliučiai aišku, kad esu jo sąmonės gyvas tęsinys, jo vaizduotės padarinys. Juk atsiradau ne pats iš savęs, bet jo valia. Gal kaip gyva būtinybė, o gal kaip apmaudi klaida – kas dabar supaisys... Kas žino, kiek tokių įsikūnijusių klaidų vaikšto apie mus, kiek gyvena žmonių, kurių neturėjo būti. Todėl minios žmonės man ir atrodo netikri.
       Daugiau nieko tėvui negalėjau duoti, nieko pasakyti ar paklausti, nes jis vėl pasitraukė į paslaptingąjį anapus. Transcendencija užsivėrė, šiapus liko vien siurrealizmas – to vargano, bet oraus vyriškio juoda figūra ir santūrios padėkos žvilgsnis, nykstantis beveidėje minioje.
       Kaunas, kuriame kadaise gyvenau, man apskritai yra vaiduoklių miestas, – jame pilna buvusiųjų, kurie gyvena praeities laike ir manęs visiškai neatpažįsta. Net ir tas mano tėvo vaiduoklis – žiūrėjo į mane kaip į visiškai svetimą. Matyt, jam iš tiesų smarkiai reikėjo to lito.
       Būna, kad minioje nušvinta ir dar tebegyvenančių žmonių antrininkai. Norisi prie jų prieiti ir pasisveikinti, bet tai labai trumpos ir apgaulingos aberacijos. Atkreipiau dėmesį, kad tokie regėjimai turi bendrą ypatybę: ir originalai, ir jų antrininkai priklauso skirtingiems visuomenės sluoksniams. Vieni – paprastai originalai, kuriuos pažįstu iš anksčiau, – būna įžymūs, o jų antrininkai – paprasti, atsitiktiniai žmonės. Juk kiekvienas žmogus gali būti panašus į šventąjį, nors nuo to nebūna geriau. Ypač sunku tiems, kurie savo išvaizda jau visai primena Dievulį. Tą liaudišką, kuris vaikštinėja tarp žmonių ir šnipinėja jų nuodėmes. Kurį mes vejame toliau nuo savęs.
       Beje, antrininkus pamatau tiktai aš, kiti eina ir praeina, nekreipdami į juos dėmesio. Gal jų regėjimas sveikesnis, nepasiduoda aberacijoms. Ko čia spoksai į tą kvailį, stebisi mano draugas, o aš nedrįstu jam pasakyti, kad ką tik regėjau sacrum ir profanum viename pavidale. Ir kad man buvo pasidarę tremendum, ėmė virpėti galūnės. O draugas, tikras profanum, skubina: einam einam, pasėdėsim kur nors jaukiau, atsigausim, nebe taip purtys. Jis – profanum nuo pat gimimo – nesupranta, kad man šventas drebulys kyla iš vidaus, iš ypatingos regėjimo galios, iš pačių sielos gelmių. Kai tiek aplinkui visko matau, kai pasaulis kiekvieną dieną darosi vis keistesnis, svetimas, neatpažįstamas, imu nesuprasti – o ką aš čia veikiu?
       Vaiduokliškos originalų ir jų antrininkų poros įteigia mintį, kad būtyje yra kažkoks dėsnis, kažkoks balansas tarp buvusių ir esančių, tarp iškilusių ir nereikšmingų. Žmonės susitinka ir atsisveikina, ateina ir išeina, bet pasaulis nuolat išsilygina, visos vietos užsipildo. Visa kita – vieni atsitiktinumai. Nieko mano egzistencijoje nėra absoliučiai būtino, viskas lyg susapnuota. Todėl ir regėjimai nei šiokie, nei tokie.
       Antai Vilniuje, žingsniuodamas per S. Daukanto aikštę ir įtemptai galvodamas apie S. Daukantą (visada galvoju, kur einu, ir svarstau, kas tokie čia galėjo vaikščioti prieš mane, kieno pėdomis seku), staiga pamačiau ateinantį tikrą Vincą Mykolaitį-Putiną. Pamačiau tokį, koks, matyt, buvo paskutiniais gyvenimo metais. Atrodė iškilmingai: tiesus, sausas, griežtas, šviesiai pilku žieminiu paltu. Taurūs žili plaukai, įdėmus, kiek dygus žvilgsnis. Nušviestas pavasarėjančios saulės judėjo per aikštę kažkaip įstrižai, lyg vengdamas manęs. Buvo šiek tiek smulkesnis, nei atrodo nuotraukose ar paveiksluose. Šiuose atvaizduose jis kažkaip išdidintas, lyg pripūstas keistos reikšmės. Yra toks vienas Putino portretas, kuriame sumodeliuota poeto idėja – vien tik didelis liūdnas veidas, įspraustas didžiuliame kvadrate. Nutapytas, kaip mėgsta daltonikai simbolistai, tik dviem spalvom: juoda ir balta, suodžiais ir cinko baltalais. Tiesa, vienur kitur paterliota šiek tiek ultramarino, kad tas dvispalvis simbolizmas taip neslėgtų.
       Todėl ir nustebau ten, toje S. Daukanto aikštėje, suvokęs, kad Putinas yra visai kitoks, daug žmogiškesnis, paprastesnis. Ir dėl to paprastumo tik dar tauresnis. Sakyčiau – artimas, giminiškas, tėviškas. Tai ne koks kvadratinis argumentas, į kurį tapytojas sudėjo savo gyvenimo neviltį ir šiek tiek mėlynos spalvos.
       Praeidamas pro šalį tasai į paprastą žmogų panašus Putinas staiga ėmė ir nusispjovė. Suspaustos lūpos be garso švystelėjo tokią visai mažą baltą putą. Tiesiai prieš save, labai lengvai ir kažkaip niūriai. Jo akys trumpam – kokiai akimirkai – kryptelėjo į mane.
       Šiek tiek suglumęs pasižiūrėjau į jį įdėmiau, tada jis vėl dirstelėjo į mane, – piktokai, tuo savo dygiu žvilgsniu. Bet liko toks pat taurus, o aš jam pajutau dar didesnę pagarbą. Vėl nustebęs pasižiūrėjau į jį. Kas čia dabar yra? Iš kur tas jo apmaudus žvilgsnis? Jam, matyt, norėjosi, kad vietoj manęs čia būtų tuščia vieta.
       Taip ir prasilenkėme nesustodami, dirsčiodami vienas į kitą. Dar kartą atsisukau, bet jis jau neatsigręžė, tūždamas nuėjo savo keliais. Supratau, kad tas regėjimas yra prasmingas ir pamokantis. Ir pagalvojau – o kokią turiu teisę eiti čia, per S. Daukanto aikštę! Vaikščioju čia kasdien lyg niekur nieko, be jokios taurios minties. Kaip ir visi tie žmonės, inertiškai judantys šventenybių paviršiais, mindžiojantys buvusiųjų kaulus, nejaučiantys jiems jokios pagarbos ir galvojantys tik apie save. Ar ne juokinga galvoti apie save, kai esi toks nereikšmingas ir netvarus? Eidamas per S. Daukanto aikštę privalai pamiršti save ir galvoti tik apie S. Daukantą. Tai juk ne tavo aikštė, ne tavo miestas. Ir apskritai – visas šis pasaulis yra ne tavo.
       Bet vidinis balsas priešinasi, sako, kad mano. Kol čia esi, viskas yra tavo, sako tas vidinis balsas, ir aš jam pritariu. Taip ir turi būti, bet vėl kyla keistas nerimas, dvasios regėjimus drumsčia kažkokie vidiniai prieštaravimai. Sakau sau įsakmiai: dabar iš karto pasiimsiu Putino raštus ir dar kartą atidžiai paskaitysiu jo poeziją. Kažko ten iki šiol niekaip nesuprantu. Lyg ne man būtų parašyta. O juk atrodo, kad visos knygos parašytos mums, todėl turėtume jas lengvai suprasti. Bet gal Putinas rašė visai ne man? Gal apie mane jis visai nepagalvojo? Juk manęs tuomet ir nebuvo. Kažkokie makabriški, bevaisiai samprotavimai...
       Ir dar galvojau ieškodamas Putino raštų, – niekada nesu sutikęs savo paties antrininko! O juk būtų įdomu: einu sau per S. Daukanto aikštę ir išvystu pats save! Na, ką nors tokį panašų į mane, tik gyvą ir sveiką, besidžiaugiantį savo beprasmišku gyvenimu. Būtų labai nemalonu. Atrodytų, kad manęs, žiūrinčio į tą kitą, patenkintą savimi, kaip ir nebėra, kad aš čia jau nereikalingas. Tikrai man būtų pikta ir apmaudu. Juk iš tiesų ne aš, o visi tie nauji, iš kažkur atsirandantys žmonės yra vaiduokliai. Anksčiau jų – visų tų nematytų veidų – čia tiek nebuvo. Patys nežino, iš kur ir ko čia ateina, ko čia gyvena. Tačiau atrodo tokie pranašūs, iškilūs, reikšmingi. Bet tai jų reikalas, aš negaliu jų pakeisti, įkrėsti proto. Ateinantys neturi atminties.
       Ir apskritai keista: pasaulis visuomet tas pats, bet jame vis daugiau naujų žmonių. Atsirasdami jie viską ir keičia, viską iškraipo. Taip prasideda visokios anomalijos, deformacijos ir aberacijos. Čia slenka masės žmonių, ir jie man vis nepažįstamesni. O tie, kurie kadaise sudarė mano gyvenimą, tolsta, nyksta, traukiasi. Ir tik kartais išnyra prieš akis kaip šmėklos, kaip priminimas.
       Et in Arcadia ego sunt...

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]