|
<< Atgal
|
|
LITERATŪROS
MOKSLAS IR KRITIKA |
|
VIKTORIJA DAUJOTYTĖ
Giesmių giesmė ir lietuvių
poetinė kalba
Rašto kalba didis stebuklas; kuo anksčiau jis
įvyksta, tuo tauta tampa kultūringesnė, atsparesnė. Lietuvių rašto kalba apytikriai
galėtų būti panašaus amžiaus kaip ir krikščionybė Lietuvoje (šiemet 600 metų
vėliausiai apsikrikštijusiai Žemaitijai). Mūsų literatūra palyginti jauna, bet
turime senų kalbos paminklų, Biblijos vertimų. Ne kartą esame pajutę spragą savo
poetinės kalbos kultūroje jai stinga tų atramų, kurias suteikia gyvoji kalbos
archaika; nenutrūkstanti slinktis, dabarčiai perduodanti senųjų kalbos formų
gražumą ir turiningumą, kylantį iš nenuslūgstančio vidinio gyvybingumo. Net Martyno
Mažvydo ar jo bendraamžių Abraomo Kulviečio ar Stanislovo Rapolionio senosios kalbos
galimybės kūrybiškai mažai tėra panaudotos. Retai literatūra tepasigenda senovinio
savo kalbos skambesio ne imitacinio, o gyvo, persmelkiančio.
Stačiatikių bažnyčia išlaikė senąją slavų
kalbą; ne be jos įtakos rusų poezijoje savitai reiškėsi biblinis stilius. Dar
Annos Achmatovos epochoje nuo jaunystės iki paskutinių jos metų. Biblinės
eilės (Rachelė, Loto žmona, Micholė), pradėtos 1922 m.,
užbaigtos 1961-aisiais. Jos Nukryžiavimas iš dviejų ketureilių (1940) su
cerkvės senosios kalbos intarpais (Otcy skazal: Počto Menia ostavil! / A
Materi: O, ne rydaj Mene...), kuriuos išsivertėme steriliomis, bekvapėmis
dabartinės kalbos formomis: Jis Tėvui tarė: Kam Mane apleidai! / O Motinai:
Ak, neraudok Manęs.... Tai tik mažas pavyzdys.
Ar iš tiesų neturime senosios poetinės lietuvių
kalbos resursų, kuriais pasiremtume tokiais atvejais? Turime, bet nesame jų suvokę kaip
lietuvių poetinės kalbos tradicijos. Kalbininkai (ir ne tik Lietuvos) pastaruoju
metu daug dirba rengdami spaudai ir publikuodami senuosius kalbos paminklus. Friedrichas
Scholzas (Vilniaus universiteto garbės daktaras, 2007 m. kovą išrinktas ir Lietuvos
mokslų akademijos užsienio nariu) parengė ir išleido Jono Bretkūno verstą Psalmyną
pagrečiui su Jono Rėzos redaguotu variantu ir Martino Lütherio vertimu: PSALTERAS
ING LIETVWISCHKĄ LIESZVWĮ pergulditas Jano Bretkuno. Labguwos plebono Metusą Christaus
1580. Nuo J. Bretkūno, kaip galima spręsti, turėjusio prigimtinį poezijos jausmą,
pradėtina ir lietuvių poetinės kalbos istorija.
Kiekviena kalba yra žmonijos dvasios bandymų laukas
ką, kaip ir kiek galima pasakyti apie tikrovę, kuri yra, ir apie tikrovę, kuri
tėra minties, jausmo, intuicijos, sapno, vaizduotės duotybė arba tik galimybė.
Kiekviena kalba ir pati yra išbandoma. Išbandoma ir vertimų kaip įmanoma perteikti
kitakalbį tekstą, kaip suimti ir išreikšti kitą patirtį. Ypač patirtį, nutolusią
per tūkstantmečius, susiformavusią kituose kraštuose ir kraštovaizdžiuose, kitomis
aplinkybėmis ir sąlygomis, bet gyvą ir aktualią. Sunku versti Bhagavadgitą ar
Dhamapadą. Homerą ar Dante. Bet būtina tai daryti. Ir kultūros, ir kalbos labui.
Nepasikliauti tik dabarties kalba, tarsi lenkti ją prie šaknų, ugdyti dabarties imlumą
praeičiai.
Biblijos, Šventojo Rašto vertimai kiekvienai kalbai
ir kultūrai turi išskirtinės reikšmės. Didelė dalis Europos tautų rašto istorijos
susieta su Biblijos vertimais. Pirmieji Biblijos vertimai į lietuvių kalbą, kaip
žinome, priklauso XVI a. pabaigai. Jono Bretkūno nuopelnai ypatingi, nors jo Biblijos
vertimas, iš esmės vienmetis su Vilniaus universiteto įsisteigimu, anuo metu ir nebuvo
išspausdintas, liko rankraščiu. Jis buvo saugomas Karaliaučiuje, iš karo ugnies
rankraštį išgelbėjo Karaliaučiaus universiteto bibliotekos direktorius. 2002-ųjų
pabaigoje Vilniaus Arsenale turėjome galimybę pamatyti aštuonis Biblijos vertimo
rankraščių tomus, gražiai įrištus oda. Nuostaba, kad rankos raštas įskaitomas, kad
galima perskaityti ir tai, kas smulkiai įrašyta paraštėse: duona /rauginta/...
J. Bretkūnui, kaip tyrinėtojų manoma, prūsų kilmės, lyg aiškėjo, kad lietuvių
kalbai lemta kiek šviesesnė ateitis negu prūsų, tad lietuviškai reikia kalbinti ir
Bibliją. J. Bretkūno rankraštis, saugomas Vokietijoje, yra vienas unikaliausių
lietuvių kultūros paminklų jis tikriausiai ir išliko todėl, kad vertimas nebuvo
išleistas. Rankraštis trauks į save dėmesį tol, kol bus žmonių, turinčių įgimtą
kalbos, kaip pamatinės žmogaus kultūros, jausmą. Ir kiekvieną kartą iš naujo bus
mąstomos ir permąstomos Giesmių giesmės, Išminties knygų dalies, paties
jautriausio Senojo Testamento teksto, prasmės, jų perteikimo lietuvių kalba galimybės.
Su senaisiais Giesmių giesmės bei Psalmių vertimais į lietuvių kalbą (čia
minėtini ir S. Slavočinskio giesmių bei psalmių vertimai) labiausiai sietinos
lietuvių biblinės kalbos formavimosi neišnaudotos galimybės. Apie jas
tikriausiai mąstė ir Vincas Mickevičius-Krėvė, kai ėmėsi rašyti biblinę apysaką
Dangaus ir žemės sūnūs. Arba Jonas Aistis, Prancūzijoje pradėjęs rašyti
disertaciją apie evangelijų vertimus į senąją provansalų kalbą. Kartūzų
vienuolyne J. Aistis ilgai sėdėjo prie Evangelijos pagal Matą teksto: Pergamentinis
rankraštis, keturiolikto šimtmečio, trim spalvom rašytas... Ak, kaip tai miela
vartyti, kaip miela galvot, kad yra šalių, kur žmonės gali remtis ant rankraščių ir
taip gyvenimą praleisti... parašė bičiuliui Antanui Vaičiulaičiui 1941 m.
vasarą. Nesame ta šalis, kurios gabiausi žmonės yra gyvenimus prie senųjų
rankraščių praleidę, bet esame ir tie, kurie gali suvokti, ko nebeturime ir ką dar
turime, ką galėtume padaryti. Vienas iš uždavinių permąstyti lietuvių poetinės
kalbos istoriją, į ją įrašant ir biblinių tekstų vertimų dvasinę ir kalbinę
patirtį. To negalima padaryti mėgėjiškai, tik iš gerų paskatų, tam žmones reiktų
rengti nuo pirmųjų filologinių studijų metų. Galėtume turėti tokių projektų.
Giesmių giesmės, šio didžiojo sakralinio ir
kultūrinio teksto, vertimų lietuvių kalba jau yra keli variantai, jie darosi
prieinamesni. Jonas Bretkūnas, Juozapas Arnulfas Giedraitis, Juozapas Skvireckas. Toliau
profesoriaus Antano Rubšio (1998), profesoriaus daktaro Algirdo Jurėno (2000)
Biblijos vertimai.
Naujai Giesmių giesmę išvertė Sigitas Geda
(2002; pirmas jo vertimas 1983).
Ir pagaliau išleistas vyskupo Antano Baranausko
Giesmių giesmės vertimas (2005), skirtas 170-osioms jo gimimo metinėms. Leidimą
parengė daktarė Brigita Speičytė, įvadą parašė Vytautas Ališauskas, tekstą į
dabartinę kalbą transponavo, komentarus, žodynėlį ir vardų sarašą sudarė daktarė
Birutė Kabašinskaitė. Knygos leidimą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros
ministerija bei Vilniaus universitetas, kurio bibliotekos saugyklose iki šiol saugomas
vertimo rankraštis, įrištas į storą, didelio formato foliantą. Gana rūpestingai
knygą išleido Vilniaus universiteto leidykla. Šis Giesmių giesmės lietuviškas
pavidalas nusipelno ir tikriausiai sulauks įdėmaus teologų, kalbos istorikų dėmesio.
V. Ališausko straipsnis Ką ir kaip vertė Seinų vyskupas Antanas Baranauskas yra
kvalifikuotas įvadas į Giesmių giesmę, jos istoriją, aiškinimus, į patį
sakralinio teksto supratimą.
Biblijos vertimų į lietuvių kalba tema nenauja,
analizuota Adomo Jakšto, Viktoro Biržiškos, Zigmo Zinkevičiaus, užsiminta ir Jurgio
Lebedžio bei kitų. Nė vienas senosios lietuvių raštijos tyrinėtojas ar kalbos
istorikas negali apeiti pirmųjų Biblijos vertimų. Platesni, išsamesni tekstiniai
lyginimai įmanomi tik mokant senąsias kalbas, turint specialų teologinį pasirengimą.
Tačiau verta į vertimus pažvelgti ir laisvesniu filologiniu požiūriu; kaip
lietuviškai perteikiama ypatinga dvasinė patirtis, susieta su šventumu ir jo įtaigą
stiprinančiu poetiškumu, kokie lietuvių poetinės kalbos resursai rodosi pirminiuose
biblinio pasaulio perteikimuose lietuviškai.
Sergejus Averincevas, plataus spektro rusų
filologas, krikščionybės istorikas ir filosofas, mąstydamas apie Septuagintą
(seniausias Biblijos vertimas į graikų kalbą), sakė, kad vertimu Biblija gimė iš
naujo, jos dvasia gavo naują žodinį kūną; tai buvo galima laikyti arba nusikaltimu,
arba stebuklu (Ankstyvosios krikščionybės literatūros ištakos ir raida,
vertė P. Kimbrys). Iš tiesų galima mąstyti, kad kiekvienas bandymas iš naujo versti
Bibliją turi ir stebuklo, ir nusikaltimo skonį. Kaip kūryba apskritai ir kaip kūryba,
susijusi su įžengimu į šventumo erdvę, jei ji jaučiama ir pripažįstama.
Biblijos tekstai yra ir Šventraščio dalys, ir
kalbos tekstai, turintys tekstualią, savitu būdu motyvuotą struktūrą. Giesmių
giesmė yra ir sakralinio teksto dalis, ir didingas poezijos kūrinys. Jis suaustas iš
metaforų, palyginimų, aliuzijų, kurių negalima logiškai susieti tarpusavyje, atkurti
nuoseklaus siužeto. Tad ir vertėjai susiduria su keleriopu sunkumu išlaikyti
tikslumą, nepažeisti sakralumo raiškos konfigūracijų, neprarasti poetiškumo dvasios.
Poetiškumo dvasia sunkiausiai apibūdinama, kinta jos pajautimas, keičiantis kalbai,
kinta ir kalbinė raiška.
J. Bretkūno vertimas šiandien atrodo savaime
poetiškas; 400 metų senumo kalbos formos, sintaksės lytys atrodo lyg kokia propoezija:
Esch miegmi, o mana Schirdis jaut (Gg 5, 2). Jaut nėra jausti
šiandienine prasme; greičiau tai širdies gyvybė, buvimas gyva. Bet ar gyvas nėra ir
jaučiantis? J. Bretkūno Giesmių giesmės vertimas gali būti interpretuojamas
kaip seniausia lietuvių rašto poezija; kaip tokia, tinkamai parengta, transliteruota, ji
turėtų būti spausdinama ne tik senosios literatūros chrestomatijose, bet ir lietuvių
poezijos antologijose. Galima įsivaizduoti antologiją lietuvių kalba, pavadintą Senoji
biblinė poezija. Neabejojame, kad J. Bretkūnas yra senosios lietuvių literatūros
klasikas, bet jo aktualusis tekstynas iki šiol yra per mažas. Literatūros, poetinės
kalbos istorijai itin svarbūs tie J. Bretkūno vertimai, kurie susiję su poetiniais
Biblijos tekstais Dovydo psalmės, Giesmių giesmė. Juose yra vietų, kurios
iš esmės nepakito iki šiandien, iki poetinių S. Gedos vertimų. J. Bretkūno : io
Kaire gul po mana galwų, ir io deschinne apkabin mane (Gg 2, 6); S. Gedos: Jo
kairioji po mano galva, savo dešine mane apkabina. Kokia galimybė matyti subtilų
kalbos kitimą lyginant J. Bretkūno ir L. Rėzos psalmių tekstus: J. Bretkūno
Psalmas Douido, pragiedomas uszu tewischkę; L. Rėzos: Psalmas Dowido
pirmgiedotins usz Tewonysté. Kiek lietuvių poezijos tekstų siejasi su tėviške,
tėvonija, tėvyne, kaip aiškiai matomi artimosios, prigimtosios vietos kalbiniai
ženklinimai.
Modernūs lietuvių poetai (pavyzdžiui, Tomas
Venclova) vertimus laiko integralia savo kūrybos dalimi. Toks principas juolab turėtų
galioti patiems seniausiems vertimų tekstams. Juos galima suprasti (hermeneutiškai
interpretuoti) kaip poetinius.
Apie poetinius vertimus tiesiogine prasme galima
kalbėti tais atvejais, kai Giesmių giesmę vertė ar verčia poetai. Bet vargu ar
ši perskyra reikalinga. Šio sakralinio teksto vertėjų grandinėje įžvelgiami trys
galingi autoritetai J. Bretkūnas, A. Baranauskas, A. Rubšys. Taip, Giesmių
giesmę vertė Seinų vyskupas (tai akcentuojama ir V. Ališausko straipsnio
pavadinimu), bet ar galima jį atskirti nuo Anykščių šilelio autoriaus? Apie A.
Baranausko vertimus tradiciškai (nuo Adomo Jakšto) kalbama labiau kritiškai negu
santūriai. Taip, vertė iš lotynų kalbos (greta matydamas ir lenkišką tekstą), taip,
rėmėsi komentarais, kurie laikomi pasenusiais. Bet rinkdamasis Vyskupas tikriausiai
turėjo savo argumentų. V. Ališauskas A. Baranausko Biblijos vertimą laiko
didžiausia gyvenimo nesėkme. Bet Giesmių giesmės vertimas, apie kurį iš
naujo kalbėti suteikia progą jo publikacija, visgi atrodo esąs įdomus ir vertingas. Ir
ne tik dėl tų priežasčių, kurios atskleidžiamos V. Ališausko, lyg pasiremiant
Cicerono autoritetu: daug ko iš senybinių knygų nebesuprantame dėl laikų kaitos, dėl
to, kad prapuolė daiktai, kuriuos seni žodžiai ženklino, dėl to, kad pasikeitė
mūsų kalbos padargai, kad nebemokame jų tinkamai pasakyti, dėl to, kad nuo žemės
veido išnyko dorybės, tad nebesuprantami ir žodžiai, kuriais anuomet jas aukštino
poetai. Pridurtume ir kad dalis išlikusių senybinių knygų liko dūlėti
rankraštynuose, kad neskaitėme, kad neįgudome skaityti seno rašto, neperrašinėjome
senųjų formų į kitus tekstus. Kad senosios kalbos formos neįgijo jas gaivinančių
naujų kontekstų. Kad negaivinome ryšio su praeitimi, kuri yra mūsų tol, kol ją
pasakome mums suprantamu žodžiu. Praeitis nėra beasmenė, ji yra mūsų
praeitis.
Nuo A. Baranausko Giesmių giesmės vertimo
praėjo tik geras šimtas metų, iš esmės jo žodžiai vienmečiai su Maironio poezija.
Kodėl A. Baranausko vertimo kalba atrodo tokia archajiška? Tikriausiai archaizuota
sąmoningai kalboje ieškota galimybių biblinio laiko senumui. A. Baranauskas, žymus
ir Europoje žinomas lingvistas, laikėsi savo rašybos, senoviškesnės, lyg artimesnės
biblinei raiškai. Į šiuos ir kitus klausimus Pratarmėje įveda sudarytoja, XIX
a. lietuvių literatūros (taip pat ir A. Baranausko) tyrinėtoja B. Speičytė: Be
abejo, A. Baranauskas Giesmių giesmę vertė pirmiausia kaip biblinį tekstą,
tačiau jame dar kartą pasirodė ir vertėjo poetinis talentas. A. Baranauskas siekė
biblinio stiliaus iškilnumo, jautriai derino eilutės skambėjimą, remdamasis
motyvuotomis inversijomis naudojosi ir tarmybėmis, suteikdamas joms naują stilistinį
atspalvį: Štai mielas mano kalba man: Kelkis, skubinkis, prietielka mano, karvelaite
mano, gražioja mano, ir ateik. Vertėjas neeiliavo, jo tekstas lyg eilėraštis proza:
Daug wandenu negalėjo ažugesyt meilės, nei upės neažupils jos: jei duos žmogus
wisą lobį namu sawo ažu mylėjimą kaip niekus paniekins jį. Tokį intymų poetinį
kalbėjimą pačioje XIX a. pabaigoje jau išbandys ir Šatrijos Ragana: Buvai gyvybė
mano gyvenimo, dvasia mano dvasios; saulė mano... (1897).
Palyginimui su A. Baranausko pirmąja citata
vėlesnis J. Skvirecko vertimas, prasme artimas, bet be archajinio atspalvio: Štai
mano mylimasis man kalba: / Kelkis, skubėk, mano prietele, / mano balandėle, mano
gražuole, ir ateik (3-iasis leidimas, 1991).
J. Skvirecko vertimas, savo laikui reikšmingas,
daugelio skaitytas, šiandien jau atrodo nebepakankamas. Tai yra natūralu Biblijos,
kaip ir kitų itin reikšmingų žmonijos knygų, vertimai turi būti nuolatos
atnaujinami; ir krikščionybės, ir kultūros, ir kalbos labui.
Šviesios atminties profesoriaus A. Rubšio Senojo
Testamento vertimas iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų buvo suprastas kaip svarbus
įvykis ir teologijos, ir apskritai kultūros baruose, įvertintas Nacionaline
premija. Darbas, įvykdytas žmogaus, visą gyvenimą paskyrusio Šventojo Rašto
studijoms, apkeliavusio Biblijos kraštus ir vietoves. Labai reikšmingi komentarai
paaiškinimai, kurie praskaidrina ir Giesmių giesmės tekstą. Neabejojama, kad
šis tekstas ir aistringos meilės kūrinys: Knyga yra drama be iš anksto
suplanuotų veiksmų. Jos vienybė yra mylimųjų vyro ir moters pokalbis.
Vertimas pasižymi gražia ritmika, subtiliomis dialoginės kalbos apribomis:
|
Mylimasis mane
kalbina / |
|
|
Jis man taria: |
|
Kelkis, mano meile, |
|
|
mano gražioji,
eikš / |
|
Juk žiema jau pasibaigė,
lietūs praėjo ir nuščiuvo. |
|
|
|
(Gg 2, 1011) |
Gražiai, o tai reiškia ir tiksliai, ir
poetiškai verčiamos kūniškiausios vietos (Tavo bamba tarsi apvali taurė, /
visuomet pilna vyno. // Tavo pilvas tarsi kviečių krūva, / apsodinta lelijomis, Gg
7, 3). Paaiškinama: Vynas ir kviečiai yra vaisingumo įvaizdžiai. Šiame apraše jie
siejami su moters kūno dalimis, turinčiomis glaudų ryšį su vaisingumu. A. Rubšio
vertimas dabar yra patikimiausias, pasižymi aukšta filologine kultūra, geru lietuvių
kalbos mokėjimu. Paaiškinimai itin turiningi, sunku įsivaizduoti, kad lietuviškai jie
galėtų būti geresni.
A. Jurėno Giesmių giesmės vertimas yra
pragmatiškesnis; suskirstytas vaidmenimis (tai sena tradicija, taip pat kelianti ginčų,
kam priskiriami žodžiai, frazės). Subtiliųjų vietų vertimui prireikia daugiau
žodžių, blukinančių poetiškumą: Tavo bamba apskrita taurė. // Tegul [jai]
netrūksta / maišyto vyno. Dar prisiminkime ir J. Bretkūną: Tawa Bamba, kaip
apwali Kupkele, kurri gerimmo niekad nepristoksta. Tawa pilwas ira kaip Kwiecziu Kruwa
apkaiszita Roszemis. Jaučiame didesnį kalbos metaforų savaimingumą.
S. Geda Giesmių giesmę pradėjo versti apie
1980-uosius, išleista 1983, su Stasio Krasausko iliustracijomis. Atrodė didis įvykis,
sunku buvo tikėti, kad išleidžiama svarbi Biblijos dalis. S. Geda apskritai domisi
senaisiais mistiniais ir poetiniais tekstais, juos nuolat verčia. Yra išvertęs ir
psalmių, ieškodamas sakralinių kalbos atspalvių, senesnių sintaksinių ritmavimo
galimybių. Naujas Giesmių giesmės vertimas peržiūrėtas matyti, kaip kinta
ir dabartinės poetinės kalbos galimybės. S. Gedos vertimą galima laikyti poetiniu
nesigilindamas į tai, kas yra už teksto (neišaiškinamas žmonijos sapnas, meilės
apreiškimas, metaforos visagalybė), laikydamasis teksto (kiek tai įmanoma remiantis
kitais vertimais), poetas laisvina formos, kaip pasakymo varianto, galimybes, subtiliai
išnaudoja skyrybos ženklus. Poetiškiau ištarti: kad aš sergu meile (Gg 5,8),
negu kad aš sergu iš meilės (A. Rubšys). Ši vieta lygiai taip pat išversta ir
A. Jurėno. Bet grįžkime prie J. Bretkūno: Esch prisakau iumus ius dukteris
Jerusalemo, iei rasit mana Prietelį, tada pasakiket iem, mane isch Meiles serganczen.
Palydimajame žodyje Dar kartą apie Giesmių
giesmę S. Geda kalba apie šį tekstą kaip įkvėptą: Meilė yra tasai visa
gaubiantis ovalas, žmogaus akių, lūpų, širdies, rankų ir jas apvejančių vynuogių,
žiedų bei vaisių ovalas. S. Geda žvelgia iš dieviškos meilės taško. Karaliaus
Saliamono (jei sutiksime dėl jo autorystės ar dėl kūrinio paskyrimo jam, kas galėtų
būti lygiai svarbu ir ko negalima nei paneigti, nei įrodyti) autoritetas galėjo būti
pagrindinis argumentas Giesmių giesmei įsitvirtinant kaip kanoniniam Biblijos
tekstui. A. Baranauskas, vedamas ir savo pasirinkto Komentatoriaus, žvelgė į
Sužadėtinį tik kaip į Kristų, į Sužadėtinę tik kaip į Bažnyčią. Mistinės
metaforos neatsisakoma, tik ji nukeliama anapus žmogaus.
Mąstytina, kad Giesmių giesmės geram
vertimui reikia tikėjimo, meilės ir vilties, teologinio ir klasikinio
išsilavinimo, poeto talento. Visų šių dalykų A. Baranauskas atrodo turėjęs
daugiausia. Nepaisydamas silpstančių jėgų, jis juto įkvėpimą Bibliją versti,
džiaugsmą būti tarsi savo pašaukimo epicentre savo prigimties kalba, poezijos ir
namų kalba, kalbinti ir vieną sunkiausiai prakalbinamų Šventraščio tekstų. Lyg jo
Anykščiai būtų pajudėję biblinių žemių linkui, savo jutimų ir kalbos ištekliais
bandydami dengti tuos pasaulio ir žmogaus dvasios patirties klodus, kurie buvo atsivėrę
viename laiko ir erdvės taške, valdant išmintingam karaliui Saliamonui, poetui,
gamtininkui. Iš ko vertė, ką pasirinko pamatu komentarams, atrodo lyg ne tokie svarbūs
klausimai; ypač, kai žvelgiame į Giesmių giesmę bendresniu kultūros, ypač
poetinės kalbos žvilgsniu. Svarbu, ką vertė ir kaip. Dirbo siekdamas biblinio teksto
tikslumo, gal ir iš tiesų, kaip spėja V. Ališauskas, dar sykį galynėdamasis su
lenkų kalba (vertė iš keturtomio dvikalbio lotynųlenkų Biblijos leidinio),
įrodinėdamas kažką, kas jam buvo labai svarbu kaip lietuviui, vyskupui teologui,
poetui, neužmiršusiam savo kūrybinės (pagaliau ir egzistencinės) patirties: Ateity
(teateina) mielas mano sodan savo ir tegul valgo vaisių obuolių savo. Atėjau sodan
mano, sesuo mano jaunoja, suskyniau myrą mano su kvepalais mano: valgiau korį su medumi
mano, gėriau vyną mano su pienu mano: valgykit, prieteliūs, ir gerkit, ir pasigerkit,
mieliausieji (Gg 5, 1); Aš mielamui mano, ir mano mielas man, kuris ganosi tarp
lelijų (Gg 6, 2); Nužengiau sodan riešutų pažiūrėtų, obuolių slėniuose ir
pamatytų, ar žydi vynyčia ir želia obuoliai granatų (Gg 6,10). Nei paties A.
Baranausko, nei kitų to laiko poetų kūryboje neaptiksime tokios stilingos
archaizacijos, tokio prakilnumo, kalbėjimo pakylėtumo, aukštumo ir paslaptingumo, kuris
ir būdingas bibliniam stiliui. Tokios aukštos poetinės laisvės, kurios neišvengia ir
didžiausias, nuolankiausias tikėjimas, kai dvasia pasiekia savo aukštį ir atsiduoda
kalbai: ...ir gerkit, ir pasigerkit, mieliausieji. Kur galėjo skambėti tokia
nusikalstamai graži lietuvių kalba, kokiuose rūmuose, kokiuose soduose, kokiose
širdyse?
Iš didelių, vis dar neapeitų Vilniaus universiteto
bibliotekos rankraštinių turtų paviešinta maža dalelė. Gražus jaunosios lietuvių
filologų kartos darbas išleistas A. Baranausko Giesmių giesmės vertimas.
Padaryta profesionaliai; rūpestingai parengtas tekstas (kas yra matęs rankraštį, jo
įrišimą, formatą, supras, kad ir techniškai viską atlikti nelengva), geras įvadas,
patikimas kalbinis žvilgsnis. Pridėta plokštelė rankraštinės A. Baranausko
Giesmių giesmės faksimilė.
Galimybė nustebti dėl Vyskupo rankos rašto
gražumo, grafinio išraiškingumo. Įspūdis, kad tikrai turime kažką seno, vertingo,
kam toli gražu ne šimtas metų...
Daug daugiau.
P. S. Valstybė dabar suteikia pirmenybių
lituanistikai, nemažų ir lėšų, skirstomų Valstybinio mokslo ir studijų fondo. Bet
turime prisiimti ir daugiau atsakomybės rašome projektus, vis labiau
išmokstame juos rašyti (tekstynai, tapatybės, kompiuterizavimas, modernybės ir
postmodernybės pavidalai...), mažai besirūpiname pačia lituanistikos, kurią galima
suprasti ir kaip praeities bei dabarties ryšių užtikrinimą lietuvių kalba,
gyvybingumu, patrauklumu jauniems, nebekeliame idėjų, kurios gaivintų ir įpareigotų.
Užmiršome ir Vytauto Kavolio kartotą mintį
vienas iš modernizacijos būdų yra archaizacija.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|