TEKSTAI.LT
<< Atgal
 
 
LITERATŪROS MOKSLAS IR KRITIKA

 
       VIKTORIJA DAUJOTYTĖ

 
       „Giesmių giesmė“ ir lietuvių
       poetinė kalba

 
       Rašto kalba – didis stebuklas; kuo anksčiau jis įvyksta, tuo tauta tampa kultūringesnė, atsparesnė. Lietuvių rašto kalba apytikriai galėtų būti panašaus amžiaus kaip ir krikščionybė Lietuvoje (šiemet 600 metų vėliausiai apsikrikštijusiai Žemaitijai). Mūsų literatūra palyginti jauna, bet turime senų kalbos paminklų, Biblijos vertimų. Ne kartą esame pajutę spragą savo poetinės kalbos kultūroje – jai stinga tų atramų, kurias suteikia gyvoji kalbos archaika; nenutrūkstanti slinktis, dabarčiai perduodanti senųjų kalbos formų gražumą ir turiningumą, kylantį iš nenuslūgstančio vidinio gyvybingumo. Net Martyno Mažvydo ar jo bendraamžių Abraomo Kulviečio ar Stanislovo Rapolionio senosios kalbos galimybės kūrybiškai mažai tėra panaudotos. Retai literatūra tepasigenda senovinio savo kalbos skambesio – ne imitacinio, o gyvo, persmelkiančio.
       Stačiatikių bažnyčia išlaikė senąją slavų kalbą; ne be jos įtakos rusų poezijoje savitai reiškėsi biblinis stilius. Dar Annos Achmatovos epochoje – nuo jaunystės iki paskutinių jos metų. „Biblinės eilės“ („Rachelė“, „Loto žmona“, „Micholė“), pradėtos 1922 m., užbaigtos 1961-aisiais. Jos „Nukryžiavimas“ iš dviejų ketureilių (1940) – su cerkvės senosios kalbos intarpais („Otcy skazal: „Počto Menia ostavil!“ / A Materi: „O, ne rydaj Mene...“), kuriuos išsivertėme steriliomis, bekvapėmis dabartinės kalbos formomis: „Jis Tėvui tarė: „Kam Mane apleidai!“ / O Motinai: „Ak, neraudok Manęs...“. Tai tik mažas pavyzdys.
       Ar iš tiesų neturime senosios poetinės lietuvių kalbos resursų, kuriais pasiremtume tokiais atvejais? Turime, bet nesame jų suvokę kaip lietuvių poetinės kalbos tradicijos. Kalbininkai (ir ne tik Lietuvos) pastaruoju metu daug dirba rengdami spaudai ir publikuodami senuosius kalbos paminklus. Friedrichas Scholzas (Vilniaus universiteto garbės daktaras, 2007 m. kovą išrinktas ir Lietuvos mokslų akademijos užsienio nariu) parengė ir išleido Jono Bretkūno verstą Psalmyną pagrečiui su Jono Rėzos redaguotu variantu ir Martino Lütherio vertimu: „PSALTERAS ING LIETVWISCHKĄ LIESZVWĮ pergulditas Jano Bretkuno. Labguwos plebono Metusą Christaus 1580.“ Nuo J. Bretkūno, kaip galima spręsti, turėjusio prigimtinį poezijos jausmą, pradėtina ir lietuvių poetinės kalbos istorija.
       Kiekviena kalba yra žmonijos dvasios bandymų laukas – ką, kaip ir kiek galima pasakyti apie tikrovę, kuri yra, ir apie tikrovę, kuri tėra minties, jausmo, intuicijos, sapno, vaizduotės duotybė arba tik galimybė. Kiekviena kalba ir pati yra išbandoma. Išbandoma ir vertimų – kaip įmanoma perteikti kitakalbį tekstą, kaip suimti ir išreikšti kitą patirtį. Ypač patirtį, nutolusią per tūkstantmečius, susiformavusią kituose kraštuose ir kraštovaizdžiuose, kitomis aplinkybėmis ir sąlygomis, bet gyvą ir aktualią. Sunku versti „Bhagavadgitą“ ar „Dhamapadą“. Homerą ar Dante. Bet būtina tai daryti. Ir kultūros, ir kalbos labui. Nepasikliauti tik dabarties kalba, tarsi lenkti ją prie šaknų, ugdyti dabarties imlumą praeičiai.
       Biblijos, Šventojo Rašto vertimai kiekvienai kalbai ir kultūrai turi išskirtinės reikšmės. Didelė dalis Europos tautų rašto istorijos susieta su Biblijos vertimais. Pirmieji Biblijos vertimai į lietuvių kalbą, kaip žinome, priklauso XVI a. pabaigai. Jono Bretkūno nuopelnai ypatingi, nors jo Biblijos vertimas, iš esmės vienmetis su Vilniaus universiteto įsisteigimu, anuo metu ir nebuvo išspausdintas, liko rankraščiu. Jis buvo saugomas Karaliaučiuje, iš karo ugnies rankraštį išgelbėjo Karaliaučiaus universiteto bibliotekos direktorius. 2002-ųjų pabaigoje Vilniaus Arsenale turėjome galimybę pamatyti aštuonis Biblijos vertimo rankraščių tomus, gražiai įrištus oda. Nuostaba, kad rankos raštas įskaitomas, kad galima perskaityti ir tai, kas smulkiai įrašyta paraštėse: duona /rauginta/... J. Bretkūnui, kaip tyrinėtojų manoma, prūsų kilmės, lyg aiškėjo, kad lietuvių kalbai lemta kiek šviesesnė ateitis negu prūsų, tad lietuviškai reikia kalbinti ir Bibliją. J. Bretkūno rankraštis, saugomas Vokietijoje, yra vienas unikaliausių lietuvių kultūros paminklų – jis tikriausiai ir išliko todėl, kad vertimas nebuvo išleistas. Rankraštis trauks į save dėmesį tol, kol bus žmonių, turinčių įgimtą kalbos, kaip pamatinės žmogaus kultūros, jausmą. Ir kiekvieną kartą iš naujo bus mąstomos ir permąstomos „Giesmių giesmės“, „Išminties knygų“ dalies, paties jautriausio Senojo Testamento teksto, prasmės, jų perteikimo lietuvių kalba galimybės. Su senaisiais „Giesmių giesmės“ bei Psalmių vertimais į lietuvių kalbą (čia minėtini ir S. Slavočinskio giesmių bei psalmių vertimai) labiausiai sietinos lietuvių biblinės kalbos formavimosi neišnaudotos galimybės. Apie jas tikriausiai mąstė ir Vincas Mickevičius-Krėvė, kai ėmėsi rašyti biblinę apysaką „Dangaus ir žemės sūnūs“. Arba Jonas Aistis, Prancūzijoje pradėjęs rašyti disertaciją apie evangelijų vertimus į senąją provansalų kalbą. Kartūzų vienuolyne J. Aistis ilgai sėdėjo prie Evangelijos pagal Matą teksto: „Pergamentinis rankraštis, keturiolikto šimtmečio, trim spalvom rašytas... Ak, kaip tai miela vartyti, kaip miela galvot, kad yra šalių, kur žmonės gali remtis ant rankraščių ir taip gyvenimą praleisti...“ – parašė bičiuliui Antanui Vaičiulaičiui 1941 m. vasarą. Nesame ta šalis, kurios gabiausi žmonės yra gyvenimus prie senųjų rankraščių praleidę, bet esame ir tie, kurie gali suvokti, ko nebeturime ir ką dar turime, ką galėtume padaryti. Vienas iš uždavinių – permąstyti lietuvių poetinės kalbos istoriją, į ją įrašant ir biblinių tekstų vertimų dvasinę ir kalbinę patirtį. To negalima padaryti mėgėjiškai, tik iš gerų paskatų, tam žmones reiktų rengti nuo pirmųjų filologinių studijų metų. Galėtume turėti tokių projektų.
       „Giesmių giesmės“, šio didžiojo sakralinio ir kultūrinio teksto, vertimų lietuvių kalba jau yra keli variantai, jie darosi prieinamesni. Jonas Bretkūnas, Juozapas Arnulfas Giedraitis, Juozapas Skvireckas. Toliau – profesoriaus Antano Rubšio (1998), profesoriaus daktaro Algirdo Jurėno (2000) Biblijos vertimai.
       Naujai „Giesmių giesmę“ išvertė Sigitas Geda (2002; pirmas jo vertimas – 1983).
       Ir – pagaliau išleistas vyskupo Antano Baranausko „Giesmių giesmės“ vertimas (2005), skirtas 170-osioms jo gimimo metinėms. Leidimą parengė daktarė Brigita Speičytė, įvadą parašė Vytautas Ališauskas, tekstą į dabartinę kalbą transponavo, komentarus, žodynėlį ir vardų sarašą sudarė daktarė Birutė Kabašinskaitė. Knygos leidimą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija bei Vilniaus universitetas, kurio bibliotekos saugyklose iki šiol saugomas vertimo rankraštis, įrištas į storą, didelio formato foliantą. Gana rūpestingai knygą išleido Vilniaus universiteto leidykla. Šis „Giesmių giesmės“ lietuviškas pavidalas nusipelno ir tikriausiai sulauks įdėmaus teologų, kalbos istorikų dėmesio. V. Ališausko straipsnis „Ką ir kaip vertė Seinų vyskupas Antanas Baranauskas“ yra kvalifikuotas įvadas į „Giesmių giesmę“, jos istoriją, aiškinimus, į patį sakralinio teksto supratimą.
       Biblijos vertimų į lietuvių kalba tema nenauja, analizuota Adomo Jakšto, Viktoro Biržiškos, Zigmo Zinkevičiaus, užsiminta ir Jurgio Lebedžio bei kitų. Nė vienas senosios lietuvių raštijos tyrinėtojas ar kalbos istorikas negali apeiti pirmųjų Biblijos vertimų. Platesni, išsamesni tekstiniai lyginimai įmanomi tik mokant senąsias kalbas, turint specialų teologinį pasirengimą. Tačiau verta į vertimus pažvelgti ir laisvesniu filologiniu požiūriu; kaip lietuviškai perteikiama ypatinga dvasinė patirtis, susieta su šventumu ir jo įtaigą stiprinančiu poetiškumu, kokie lietuvių poetinės kalbos resursai rodosi pirminiuose biblinio pasaulio perteikimuose lietuviškai.
       Sergejus Averincevas, plataus spektro rusų filologas, krikščionybės istorikas ir filosofas, mąstydamas apie Septuagintą (seniausias Biblijos vertimas į graikų kalbą), sakė, kad vertimu „Biblija gimė iš naujo, jos dvasia gavo naują žodinį kūną; tai buvo galima laikyti arba nusikaltimu, arba stebuklu“ („Ankstyvosios krikščionybės literatūros ištakos ir raida“, vertė P. Kimbrys). Iš tiesų galima mąstyti, kad kiekvienas bandymas iš naujo versti Bibliją turi ir stebuklo, ir nusikaltimo skonį. Kaip kūryba apskritai ir kaip kūryba, susijusi su įžengimu į šventumo erdvę, jei ji jaučiama ir pripažįstama.
       Biblijos tekstai yra ir Šventraščio dalys, ir kalbos tekstai, turintys tekstualią, savitu būdu motyvuotą struktūrą. „Giesmių giesmė“ yra ir sakralinio teksto dalis, ir didingas poezijos kūrinys. Jis suaustas iš metaforų, palyginimų, aliuzijų, kurių negalima logiškai susieti tarpusavyje, atkurti nuoseklaus siužeto. Tad ir vertėjai susiduria su keleriopu sunkumu – išlaikyti tikslumą, nepažeisti sakralumo raiškos konfigūracijų, neprarasti poetiškumo dvasios. Poetiškumo dvasia sunkiausiai apibūdinama, kinta jos pajautimas, keičiantis kalbai, kinta ir kalbinė raiška.
       J. Bretkūno vertimas šiandien atrodo savaime poetiškas; 400 metų senumo kalbos formos, sintaksės lytys atrodo lyg kokia propoezija: „Esch miegmi, o mana Schirdis jaut“ (Gg 5, 2). Jaut nėra jausti šiandienine prasme; greičiau tai širdies gyvybė, buvimas gyva. Bet ar gyvas nėra ir jaučiantis? J. Bretkūno „Giesmių giesmės“ vertimas gali būti interpretuojamas kaip seniausia lietuvių rašto poezija; kaip tokia, tinkamai parengta, transliteruota, ji turėtų būti spausdinama ne tik senosios literatūros chrestomatijose, bet ir lietuvių poezijos antologijose. Galima įsivaizduoti antologiją lietuvių kalba, pavadintą Senoji biblinė poezija. Neabejojame, kad J. Bretkūnas yra senosios lietuvių literatūros klasikas, bet jo aktualusis tekstynas iki šiol yra per mažas. Literatūros, poetinės kalbos istorijai itin svarbūs tie J. Bretkūno vertimai, kurie susiję su poetiniais Biblijos tekstais – Dovydo psalmės, „Giesmių giesmė“. Juose yra vietų, kurios iš esmės nepakito iki šiandien, iki poetinių S. Gedos vertimų. J. Bretkūno : „io Kaire gul po mana galwų, ir io deschinne apkabin mane“ (Gg 2, 6); S. Gedos: „Jo kairioji po mano galva, savo dešine mane apkabina.“ Kokia galimybė matyti subtilų kalbos kitimą lyginant J. Bretkūno ir L. Rėzos psalmių tekstus: J. Bretkūno – „Psalmas Douido, pragiedomas uszu tewischkę“; L. Rėzos: „Psalmas Dowido pirmgiedotins usz Tewonysté.“ Kiek lietuvių poezijos tekstų siejasi su tėviške, tėvonija, tėvyne, kaip aiškiai matomi artimosios, prigimtosios vietos kalbiniai ženklinimai.
       Modernūs lietuvių poetai (pavyzdžiui, Tomas Venclova) vertimus laiko integralia savo kūrybos dalimi. Toks principas juolab turėtų galioti patiems seniausiems vertimų tekstams. Juos galima suprasti (hermeneutiškai interpretuoti) kaip poetinius.
       Apie poetinius vertimus tiesiogine prasme galima kalbėti tais atvejais, kai „Giesmių giesmę“ vertė ar verčia poetai. Bet vargu ar ši perskyra reikalinga. Šio sakralinio teksto vertėjų grandinėje įžvelgiami trys galingi autoritetai – J. Bretkūnas, A. Baranauskas, A. Rubšys. Taip, „Giesmių giesmę“ vertė Seinų vyskupas (tai akcentuojama ir V. Ališausko straipsnio pavadinimu), bet ar galima jį atskirti nuo „Anykščių šilelio“ autoriaus? Apie A. Baranausko vertimus tradiciškai (nuo Adomo Jakšto) kalbama labiau kritiškai negu santūriai. Taip, vertė iš lotynų kalbos (greta matydamas ir lenkišką tekstą), taip, rėmėsi komentarais, kurie laikomi pasenusiais. Bet rinkdamasis Vyskupas tikriausiai turėjo savo argumentų. V. Ališauskas A. Baranausko Biblijos vertimą laiko „didžiausia gyvenimo nesėkme“. Bet „Giesmių giesmės“ vertimas, apie kurį iš naujo kalbėti suteikia progą jo publikacija, visgi atrodo esąs įdomus ir vertingas. Ir ne tik dėl tų priežasčių, kurios atskleidžiamos V. Ališausko, lyg pasiremiant Cicerono autoritetu: daug ko iš senybinių knygų nebesuprantame dėl laikų kaitos, dėl to, kad prapuolė daiktai, kuriuos seni žodžiai ženklino, dėl to, kad pasikeitė mūsų kalbos padargai, kad nebemokame jų tinkamai pasakyti, dėl to, „kad nuo žemės veido išnyko dorybės, tad nebesuprantami ir žodžiai, kuriais anuomet jas aukštino poetai“. Pridurtume – ir kad dalis išlikusių senybinių knygų liko dūlėti rankraštynuose, kad neskaitėme, kad neįgudome skaityti seno rašto, neperrašinėjome senųjų formų į kitus tekstus. Kad senosios kalbos formos neįgijo jas gaivinančių naujų kontekstų. Kad negaivinome ryšio su praeitimi, kuri yra mūsų tol, kol ją pasakome mums suprantamu žodžiu. Praeitis nėra beasmenė, ji yra mūsų praeitis.
       Nuo A. Baranausko „Giesmių giesmės“ vertimo praėjo tik geras šimtas metų, iš esmės jo žodžiai vienmečiai su Maironio poezija. Kodėl A. Baranausko vertimo kalba atrodo tokia archajiška? Tikriausiai archaizuota sąmoningai – kalboje ieškota galimybių biblinio laiko senumui. A. Baranauskas, žymus ir Europoje žinomas lingvistas, laikėsi savo rašybos, senoviškesnės, lyg artimesnės biblinei raiškai. Į šiuos ir kitus klausimus „Pratarmėje“ įveda sudarytoja, XIX a. lietuvių literatūros (taip pat ir A. Baranausko) tyrinėtoja B. Speičytė: „Be abejo, A. Baranauskas „Giesmių giesmę“ vertė pirmiausia kaip biblinį tekstą, tačiau jame dar kartą pasirodė ir vertėjo poetinis talentas.“ A. Baranauskas siekė biblinio stiliaus iškilnumo, jautriai derino eilutės skambėjimą, remdamasis motyvuotomis inversijomis naudojosi ir tarmybėmis, suteikdamas joms naują stilistinį atspalvį: „Štai mielas mano kalba man: Kelkis, skubinkis, prietielka mano, karvelaite mano, gražioja mano, ir ateik.“ Vertėjas neeiliavo, jo tekstas lyg eilėraštis proza: „Daug wandenu negalėjo ažugesyt meilės, nei upės neažupils jos: jei duos žmogus wisą lobį namu sawo ažu mylėjimą kaip niekus paniekins jį.“ Tokį intymų poetinį kalbėjimą pačioje XIX a. pabaigoje jau išbandys ir Šatrijos Ragana: „Buvai gyvybė mano gyvenimo, dvasia mano dvasios; saulė mano...“ (1897).
       Palyginimui su A. Baranausko pirmąja citata – vėlesnis J. Skvirecko vertimas, prasme artimas, bet be archajinio atspalvio: „Štai mano mylimasis man kalba: / Kelkis, skubėk, mano prietele, / mano balandėle, mano gražuole, ir ateik“ (3-iasis leidimas, 1991).
       J. Skvirecko vertimas, savo laikui reikšmingas, daugelio skaitytas, šiandien jau atrodo nebepakankamas. Tai yra natūralu – Biblijos, kaip ir kitų itin reikšmingų žmonijos knygų, vertimai turi būti nuolatos atnaujinami; ir krikščionybės, ir kultūros, ir kalbos labui.
       Šviesios atminties profesoriaus A. Rubšio Senojo Testamento vertimas iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų buvo suprastas kaip svarbus įvykis – ir teologijos, ir apskritai kultūros baruose, įvertintas Nacionaline premija. Darbas, įvykdytas žmogaus, visą gyvenimą paskyrusio Šventojo Rašto studijoms, apkeliavusio Biblijos kraštus ir vietoves. Labai reikšmingi komentarai – paaiškinimai, kurie praskaidrina ir „Giesmių giesmės“ tekstą. Neabejojama, kad šis tekstas – ir aistringos meilės kūrinys: „Knyga yra drama be iš anksto suplanuotų veiksmų. Jos vienybė yra mylimųjų – vyro ir moters – pokalbis.“ Vertimas pasižymi gražia ritmika, subtiliomis dialoginės kalbos apribomis:

Mylimasis mane kalbina /
Jis man taria:
„Kelkis, mano meile,
mano gražioji, eikš /
Juk žiema jau pasibaigė,
lietūs praėjo ir
 nuščiuvo.
 
(Gg 2, 10–11)

       Gražiai, o tai reiškia – ir tiksliai, ir poetiškai – verčiamos kūniškiausios vietos („Tavo bamba tarsi apvali taurė, / visuomet pilna vyno. // Tavo pilvas tarsi kviečių krūva, / apsodinta lelijomis“, Gg 7, 3). Paaiškinama: „Vynas ir kviečiai yra vaisingumo įvaizdžiai. Šiame apraše jie siejami su moters kūno dalimis, turinčiomis glaudų ryšį su vaisingumu.“ A. Rubšio vertimas dabar yra patikimiausias, pasižymi aukšta filologine kultūra, geru lietuvių kalbos mokėjimu. Paaiškinimai itin turiningi, sunku įsivaizduoti, kad lietuviškai jie galėtų būti geresni.
       A. Jurėno „Giesmių giesmės“ vertimas yra pragmatiškesnis; suskirstytas vaidmenimis (tai sena tradicija, taip pat kelianti ginčų, kam priskiriami žodžiai, frazės). Subtiliųjų vietų vertimui prireikia daugiau žodžių, blukinančių poetiškumą: „Tavo bamba – apskrita taurė. // Tegul [jai] netrūksta / maišyto vyno.“ Dar prisiminkime ir J. Bretkūną: „Tawa Bamba, kaip apwali Kupkele, kurri gerimmo niekad nepristoksta. Tawa pilwas ira kaip Kwiecziu Kruwa apkaiszita Roszemis.“ Jaučiame didesnį kalbos metaforų savaimingumą.
       S. Geda „Giesmių giesmę“ pradėjo versti apie 1980-uosius, išleista 1983, su Stasio Krasausko iliustracijomis. Atrodė didis įvykis, sunku buvo tikėti, kad išleidžiama svarbi Biblijos dalis. S. Geda apskritai domisi senaisiais mistiniais ir poetiniais tekstais, juos nuolat verčia. Yra išvertęs ir psalmių, ieškodamas sakralinių kalbos atspalvių, senesnių sintaksinių ritmavimo galimybių. Naujas „Giesmių giesmės“ vertimas peržiūrėtas – matyti, kaip kinta ir dabartinės poetinės kalbos galimybės. S. Gedos vertimą galima laikyti poetiniu – nesigilindamas į tai, kas yra už teksto (neišaiškinamas žmonijos sapnas, meilės apreiškimas, metaforos visagalybė), laikydamasis teksto (kiek tai įmanoma remiantis kitais vertimais), poetas laisvina formos, kaip pasakymo varianto, galimybes, subtiliai išnaudoja skyrybos ženklus. Poetiškiau ištarti: „kad aš sergu meile“ (Gg 5,8), negu „kad aš sergu iš meilės“ (A. Rubšys). Ši vieta lygiai taip pat išversta ir A. Jurėno. Bet grįžkime prie J. Bretkūno: „Esch prisakau iumus ius dukteris Jerusalemo, iei rasit mana Prietelį, tada pasakiket iem, mane isch Meiles serganczen.“
       Palydimajame žodyje „Dar kartą apie „Giesmių giesmę“ S. Geda kalba apie šį tekstą kaip įkvėptą: „Meilė yra tasai visa gaubiantis ovalas, žmogaus akių, lūpų, širdies, rankų ir jas apvejančių vynuogių, žiedų bei vaisių ovalas.“ S. Geda žvelgia iš dieviškos meilės taško. Karaliaus Saliamono (jei sutiksime dėl jo autorystės ar dėl kūrinio paskyrimo jam, kas galėtų būti lygiai svarbu ir ko negalima nei paneigti, nei įrodyti) autoritetas galėjo būti pagrindinis argumentas „Giesmių giesmei“ įsitvirtinant kaip kanoniniam Biblijos tekstui. A. Baranauskas, vedamas ir savo pasirinkto Komentatoriaus, žvelgė į Sužadėtinį tik kaip į Kristų, į Sužadėtinę – tik kaip į Bažnyčią. Mistinės metaforos neatsisakoma, tik ji nukeliama anapus žmogaus.
       Mąstytina, kad „Giesmių giesmės“ geram vertimui reikia tikėjimo, meilės ir vilties, teologinio ir klasikinio išsilavinimo, poeto talento. Visų šių dalykų A. Baranauskas atrodo turėjęs daugiausia. Nepaisydamas silpstančių jėgų, jis juto įkvėpimą Bibliją versti, džiaugsmą būti tarsi savo pašaukimo epicentre – savo prigimties kalba, poezijos ir namų kalba, kalbinti ir vieną sunkiausiai prakalbinamų Šventraščio tekstų. Lyg jo Anykščiai būtų pajudėję biblinių žemių linkui, savo jutimų ir kalbos ištekliais bandydami dengti tuos pasaulio ir žmogaus dvasios patirties klodus, kurie buvo atsivėrę viename laiko ir erdvės taške, valdant išmintingam karaliui Saliamonui, poetui, gamtininkui. Iš ko vertė, ką pasirinko pamatu komentarams, atrodo lyg ne tokie svarbūs klausimai; ypač, kai žvelgiame į „Giesmių giesmę“ bendresniu kultūros, ypač poetinės kalbos žvilgsniu. Svarbu, ką vertė ir kaip. Dirbo siekdamas biblinio teksto tikslumo, gal ir iš tiesų, kaip spėja V. Ališauskas, dar sykį galynėdamasis su lenkų kalba (vertė iš keturtomio dvikalbio – lotynų–lenkų – Biblijos leidinio), įrodinėdamas kažką, kas jam buvo labai svarbu – kaip lietuviui, vyskupui teologui, poetui, neužmiršusiam savo kūrybinės (pagaliau ir egzistencinės) patirties: „Ateity (teateina) mielas mano sodan savo ir tegul valgo vaisių obuolių savo. Atėjau sodan mano, sesuo mano jaunoja, suskyniau myrą mano su kvepalais mano: valgiau korį su medumi mano, gėriau vyną mano su pienu mano: valgykit, prieteliūs, ir gerkit, ir pasigerkit, mieliausieji“ (Gg 5, 1); „Aš mielamui mano, ir mano mielas man, kuris ganosi tarp lelijų“ (Gg 6, 2); „Nužengiau sodan riešutų pažiūrėtų, obuolių slėniuose ir pamatytų, ar žydi vynyčia ir želia obuoliai granatų“ (Gg 6,10). Nei paties A. Baranausko, nei kitų to laiko poetų kūryboje neaptiksime tokios stilingos archaizacijos, tokio prakilnumo, kalbėjimo pakylėtumo, aukštumo ir paslaptingumo, kuris ir būdingas bibliniam stiliui. Tokios aukštos poetinės laisvės, kurios neišvengia ir didžiausias, nuolankiausias tikėjimas, kai dvasia pasiekia savo aukštį ir atsiduoda kalbai: „...ir gerkit, ir pasigerkit, mieliausieji“. Kur galėjo skambėti tokia nusikalstamai graži lietuvių kalba, kokiuose rūmuose, kokiuose soduose, kokiose širdyse?
       Iš didelių, vis dar neapeitų Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštinių turtų paviešinta maža dalelė. Gražus jaunosios lietuvių filologų kartos darbas – išleistas A. Baranausko „Giesmių giesmės“ vertimas. Padaryta profesionaliai; rūpestingai parengtas tekstas (kas yra matęs rankraštį, jo įrišimą, formatą, supras, kad ir techniškai viską atlikti nelengva), geras įvadas, patikimas kalbinis žvilgsnis. Pridėta plokštelė – rankraštinės A. Baranausko „Giesmių giesmės“ faksimilė.
       Galimybė nustebti dėl Vyskupo rankos rašto gražumo, grafinio išraiškingumo. Įspūdis, kad tikrai turime kažką seno, vertingo, kam toli gražu ne šimtas metų...
       Daug daugiau.

       P. S. Valstybė dabar suteikia pirmenybių lituanistikai, nemažų ir lėšų, skirstomų Valstybinio mokslo ir studijų fondo. Bet turime prisiimti ir daugiau atsakomybės – rašome projektus, vis labiau išmokstame juos rašyti (tekstynai, tapatybės, kompiuterizavimas, modernybės ir postmodernybės pavidalai...), mažai besirūpiname pačia lituanistikos, kurią galima suprasti ir kaip praeities bei dabarties ryšių užtikrinimą lietuvių kalba, gyvybingumu, patrauklumu jauniems, nebekeliame idėjų, kurios gaivintų ir įpareigotų.
       Užmiršome ir Vytauto Kavolio kartotą mintį – vienas iš modernizacijos būdų yra archaizacija.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]