TEKSTAI.LT
<< Atgal
 
 
SVARSTYMAI

 
       Knyga ir mokykla

       Pokalbyje dalyvavo literatūrologai Kęstutis URBA, Regimantas TAMOŠAITIS, lietuvių kalbos mokytojos Dainora EIGMINIENĖ (Vilniaus Šv. Kristoforo vidurinė mokykla), Irma JASULEVIČIENĖ (Vilniaus Senvagės vidurinė mokykla), Asta KARALIŪTĖ- BREDELIENĖ (Vilniaus licėjus), bibliotekininkė Marta RUDYTĖ (Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus vedėja), Audronė RAZMANTIENĖ (Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė), Živilė BANDORIENĖ (Pedagogų profesinės raidos centro vyresnioji metodininkė), rašytoja ir eseistė Gintarė ADOMAITYTĖ

       Regimantas Tamošaitis. Mokykla – visuomenei mažai matoma skaitytojų ir kūrėjų ugdymo teritorija. Išėję iš mokyklos žmonės jau mažai besikeičia – savo polinkiais, pomėgiais, skaitymo įpročiais ir pan. Jaunas žmogus susiformuoja mokykloje. Esmingiau po mokyklos jis gali pasikeisti, praturtėti kaip asmenybė ir skaitytojas nebent studijuodamas humanitarinius mokslus.
       Mokyklos vaidmuo mūsų literatūrai ir kultūrai yra didžiulis, bet apie šią teritoriją – kas ir kaip joje vyksta – beveik nieko nežinome ir sprendžiame tik pagal mokyklinius prisiminimus (na, dar mūsų vaikai yra šioks toks informacijos šaltinis – jei tik turime laiko bei noro kalbėtis su jais apie knygas). Tad būtinai reikėtų pakalbėti apie lietuviškos knygos likimą mokykloje ne iš šalies, bet su žmonėmis iš tos teritorijos vidaus bei iš jos paribių – kas ten vyksta, ko reikia laukti? Ką turėtų žinoti mūsų rašytojai?
       Kęstutis Urba. Pradėsiu pirmas, nes mažiausiai turiu minčių. Manau, kad mūsų pokalbyje ypač svarbi mokytojų patirtis, nes jie geriausiai žino apie savo ir kolegų darbą bei apie tuos mūsų svarstysimus klausimus. Aš daugiausia galvoju apie vidurines klases – labiausiai dėl savo darbo su joms skirtais vadovėliais. Vienas mano teiginių būtų toks: santykis su knyga, skaitymo įgūdžiai turi susiformuoti anksčiau, iki paskutinės mokyklos pakopos, kurią šiandien dažnai tapatiname su gimnazija, – t. y. paauglystėje bei, žinoma, pradinėse klasėse. Tai labai sunku, paauglystės tarpsnis yra itin sudėtingas, tad ir vidurinių klasių literatūrinio ugdymo situacija gana sudėtinga. Kuo daugiau informacijos apie tai mane pasiekia, tuo darosi liūdniau. Iš pradžių, kai tik pasirodė tie nauji vadovėliai, kuriuose ir tekstai daugeliui atrodė įdomūs, entuziazmo banga, kad ir iš lėto, bet buvo pakilusi gana aukštai. Dabar to entuziazmo, man rodos, mažėja, jis slopsta. Pavasarį šiek tiek važinėjau po Lietuvą, susitikimai su mokytojais sukėlė naujų minčių. Natūralu, kad kritiškumo atsirado daugiau, bet kartais jis ne visai suprantamas. Pavyzdžiui, kai girdžiu, kad vadovėliai per sunkūs, kad vargšai aštuntokai privalo žinoti, kas yra trioletas, ir t. t., suprantu, kad tokios išvados tebekyla iš įsitikinimo, kad iš vadovėlių reikia paimti viską, būtina juos ištisai ir iki galo išmokti. Bandau įteigti mokytojams, kad ne – neprivalo. Nebūtina trioleto apibrėžimą įsiminti kiekvienam mokiniui. Bet ką daryti tam jaunam žmogui, kuris nori ir žinoti, ir įsiminti, kas yra sonetas, trioletas, rimas, ritmas? Turiu galvoje daug smalsesnį ir „kietesnės“ atminties mokinį. O vadovėlis juk turi tikti visiems, iš jo mokytojas turi pasiimti tiek, kiek realu, kiek tinka konkrečiai klasei, konkrečiam mokiniui, nebūtina jį mokytis ištisai.
       Kita tema (ir gal provokacinis klausimas mokytojams): mane vis dėlto labai gąsdina toks dalykas, kad šiais laikais galima baigti mokyklą neperskaičius nė vienos knygos! Tokią informaciją gaunu, aišku, ne iš mokytojų, bet iš tėvų, iš pačių mokinių. „O aš neperskaičiau nė vienos knygos ir vis tiek išlaikiau egzaminą!“ Tie, kurie taip šūkauja, neretai šūkauja su tuščiu pasididžiavimu ir, žinoma, labai iškalbingai pristato savo intelektinį ir dvasinį lygį, tačiau... Kas čia yra atsitikę, kad mokyklą galima pabaigti neperskaičius nė vienos knygos? Tai svarbus klausimas, „užkabinantis“ sudėtingus mokymo dalykus.
       Dar vienas šios diskusijos klausimas: lietuvių autorių vieta mokykloje. Negaliu kalbėti apie vyresniųjų klasių realybę. Bei apskritai negaliu apibendrinti visos skaitymo realybės. Nors, tiesa, mūsų IBBY (Tarptautinės vaikų literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus) atliekami vaikų skaitymo tyrimai rodo, kad populiarumo sąraše lietuvių autoriai beveik nepatenka netgi į antrą dešimtuką. Šiuo atveju tiesiog prisiminiau vieno bibliotekininko pasakojimą apie knygų pasirinkimą: mokinys prašo parnešti knygą iš bibliotekos ir priduria – tik kad nebūtų lietuvių autoriaus! Man toks dalykas keistas, aš manau, kad čia ne paties vaiko, ne kokio ten septintoko išvada, bet kažkieno suformuota nuostata. Nes toks nusistatymas – absurdiškas: turime daugybę blogos verstinės literatūros, bet mokiniui kažkodėl atrodo, jeigu jau užsienietiška, tai jau savaime geriau. Iš kur kyla tas arogantiškas požiūris į lietuvių autorius?
       Kitą diskutuotiną problemą galima sieti galbūt su besikeičiančiom mano paties nuostatom. Atsimenu, kai buvau įtrauktas į vadovėlių kūrybą, gana kategoriškai mąsčiau: literatūra yra toks dalykas, kuris turi teikti džiaugsmą, malonumą. Mokiniai turi skaityti tai, kas artima jų amžiui, ką jie supranta ir pan. Dabar galvoju – ar tai visada yra įmanoma? Ar jiems, kad ir vyresnėse klasėse, galima adekvačiai suvokti, emociškai išgyventi, tarkim, Donelaitį? Pagaliau kažką mokykloje reikia ir išmokti, kaip kad išmokstame, o ne išgyvename matematikos formules ar fizikos dėsnius, – ne vien malonumų ieškoti. Galų gale ar realu „išgyventi“ visas epochas istorijos pamokose? Kadangi vidurinėse klasėse mažesnis baigiamųjų egzaminų baubas, kurį pastaruoju metu jau visai nerealiai išpūtėme, jose gal ir daugiau galimybių skatinti tiesiog meilę, potraukį knygai. Ne sykį sakiau ir sakysiu, jog pagrindinis dalykas, dėstant literatūrą mokykloje, – išsaugoti skaitytoją. Trioleto apibrėžimą mokėti tikrai ne taip jau svarbu, kur kas svarbiau išugdyti skaitymo poreikį. Ar tai įmanoma vyresnėse klasėse – nežinau, čia jau mokytojai gali atsakyti.
       Dėl programinės ir kitos, laisvai pasirenkamos literatūros yra visaip. Diskutuojama, ar reikalingi rekomendaciniai knygų sąrašai, ar geriau skatinti skaityti bet ką ir pan. Tačiau vyresnėse klasėse ta laisvojo ar užklasinio skaitymo problema savaime dingsta. Čia jau tikrai nereikia jokių sąrašų, nes – kaip mokytojai sako – mokiniai nespėja perskaityti ir programinių autorių. Septintoje ir aštuntoje klasėje dar mokiniui galime siūlyti rinktis, o aukštesnėse klasėse – jau viskas. Žinoma, gal per įžūlu taip apibendrinti, yra visokių mokinių ir visokių mokytojų.
       Audronė Razmantienė. Kęstutis nurodė vieną opiausių problemų. Iš tikrųjų mums svarbiausia išsaugoti ir ugdyti skaitytoją, ypač pagrindinėje mokykloje. Problema tokia: yra daug skirtingai dirbančių mokytojų, ir literatūros mokymas labai priklauso nuo mokytojo asmenybės. Kaip jis pažįsta savo vaikus, kaip jis sugeba suderinti ir skaitymo malonumą, ir literatūros žinių mokymą. Skirtingi mokytojai – skirtingi ir vaikų rezultatai.
       Bet reikėtų aptarti gerokai ankstesnius dalykus nei vidurinė mokykla. Yra dokumentuotos ir pagrįstos žinios, kurios gali būti šios problemos raktas. Kelerių metų tęstiniai tyrimai Lietuvoje parodė, kad skaitymo gebėjimai – kiek mokinys sugeba suprasti literatūrą, reikšti mintis, rašyti ir pan. – yra tiesiogiai susiję jau net ne su pagrindinės mokyklos, bet su ikimokykliniu ugdymu. Potencialus skaitytojas formuojasi dar iki mokyklos. Jeigu tėvai ar seneliai vaikui sekė pasakas, skaitė knygas, jeigu pradinėje mokykloje ne tik mokytojas, bet ir tėvai kalbėjosi apie literatūrą ar skaitymą, tai tie vaikai, jau būdami paaugliai, visai kitaip žiūri į literatūrą: skaito daug įvairesnes knygas, moka jas pasirinkti. Ir jiems jau nėra tiek svarbu – tai lietuvių autorius ar užsienio. Jie gerokai dažniau patiria skaitymo malonumą, ne vien mokymosi pareigą. Ir dar jeigu yra mokytojas, kuris moka paakinti, patarti, tai jau yra labai daug padaryta. Bet šitos žinios kažkodėl nėra panaudojamos. Kažkas yra pasakęs, kad namai dabar yra kaip automobiliui garažas. Namai – tokia vieta, kur automobilį paliekame nakčiai. Taip ir vaikas – namuose jis tik permiega, yra pamaitinamas, ir viskas. Vaiku apskritai labai mažai domimasi. Kaip jam sekasi, kas jam gerai ar blogai – tokiam dėmesiui tėvai neranda laiko. Aišku, toks gyvenimo tempas, visi esame užimti, tad vaikas paliekamas mokyklai ir mokytojui. Tai jau didelė problema. Visoms valstybėms svarbūs skaitymo ir literatūros reikalai mokykloje. Bet ten, kur daugiau bendraujama su vaiku šeimoje, ten ir skaitymo problemų daug mažiau. Buvo atliktas sociologinis tyrimas, pristatytas skaitymo skatinimo konferencijoje, kuris parodė, kad vaikai ir jaunimas yra daugiausia skaitanti žmonių grupė. Aišku, didžiausias to nuopelnas tenka mokyklai, nes ji vienais ar kitais būdais priverčia vaikus skaityti knygas. Problema tik viena: vaikus reikia stumtelti, paskatinti, jie retai skaito patys, savo malonumui. Vaikų yra visokių, taip pat ir mokytojų. Bet kai pradedame per daug specializuotis, rengti mokykloje vos ne filologus, daugelis į literatūrą nelinkusių vaikų iš karto praranda knygai bet kokį interesą. Iki šiol skaitymo madas mokyklai diktavo egzaminas, bet taip neturi būti – taip nėra niekur pasaulyje. Apsiribojus sąraše nurodytų kūrinių interpretacijomis iš tiesų galima baigti mokyklą, kaip buvo sakyta, neperskaičius nė vienos knygos. Praktiškai tai atrodo beveik neįmanoma, bet tokių atvejų gali būti.
       R. T. Iš savo patirties prisimenu, kad mokykloje skaitydavau pasikišęs po suolu knygas, kurios man pačiam buvo įdomios, o ką ten aiškina mokytojas – nelabai rūpėdavo. Sovietmetis buvo palankus skaitymui. Net skatino skaitymą, nes plačiau pasaulį galėjai pažinti tik per knygą. Nebuvo nei interneto, nei užsienio televizijos programų. O to užsienio labai norėjosi – pamatyti kitus kraštus, žmones, patirti visokių nuotykių. Vieninteliai vartai į pasaulį – knyga. Todėl bibliotekoje atsainiai apeidavau lentynas su užrašais „Lietuvių literatūra“ bei „Tarybų sąjungos tautų literatūra“ ir droždavau tiesiai prie vaizduotę jaudinančios lentelės „Užsienio literatūra“. Iš tų lentynų, nors jos miestelio bibliotekoje nebuvo gausios, buvau perskaitęs beveik visas knygas, kai kurias ne vieną kartą. Lietuvių knygos tuomet jokio įspūdžio nepadarė. Na gal pradinėse klasėse jaudino P. Cvirkos pasakojimai, dar šis tas. Jaučiau pagarbą Donelaičiui, nes šis rašė apie šūdvabalius. Nebijojo stipraus žodžio. Atrodė savas, ne toks, kaip visi aplinkui. Ta veidmaininga tarybinio žmogaus moralė...
       Taigi mano literatūros suvokimas tuomet buvo visai menkas. Vien tik intuicija vedė knygų keliais ieškant kažkokios aukštesnės gyvenimo prasmės, kažkokio grožio, kurio aplinkui nė su žiburiu negalėjai rasti. Visur tik godus materializmas ir burokų laukai. Žinoma, toks tada iš manęs ir ieškotojas buvo.
       Aišku, lietuvių literatūra mano sąmonę taip pat veikė, formavo tapatybę, bet šie procesai man pačiam buvo nepastebimi, nesuvokiami. Žinojau tik viena: Lietuva okupuota rusų, todėl nieko gero čia nereikia tikėtis. Visi yra parsidavėliai, visi pataikauja komunistams, o lietuviškos knygos, pradedant Žemaitės ir Biliūno pasakojimais, puikiai tinka komunistų propagandai. Tad lietuvišką knygą – į šalį, tegul jas skaito prisitaikėliai, ir visa galva į užsienio autorių knygas. Ten nuotykiai, kelionės, ten laisvas, gražus, jaudinantis pasaulis. Taip pat filosofinės idėjos, žmogaus sielos paslaptys, gyvenimo prasmės klausimai. Nesinorėdavo grįžti į tikrovę, kur vien buki komunistai ir viskam abejingi kiaulių augintojai. Pabėgau iš tos provincijos kai tik galėjau, vos sulaukęs keturiolikos metų. Panašių nepasitenkinimo sovietine kultūra temų, bėgimo motyvų randu B. Radzevičiaus, R. Granausko prozoje.
       Nepasakyčiau, kad mokytojai buvo blogi, prisitaikėliški. Problema buvo kita – dusino slogi sovietmečio aplinka. Ji lietuvių literatūrai buvo tikrai nepalanki. Mokykla tuomet išryškindavo socialinį literatūros aspektą ir knygą paversdavo ideologinio jaunos sąmonės apdorojimo priemone. Sąmoningesni mokytojai kartais joje ieškodavo patriotinių, tautinių paskatų. Mažiausia galvota apie meniškumą, estetinę vertę. Visa tai kūrė nesveiką, liguistą, įtarumu paženkliną santykį su mūsų klasika. Dabar, žinoma, visai kiti laikai, kitos problemos. Bet jos taip pat svarbios. Su knyga agresyviai konkuruoja žiniasklaida, jaunimui diegiama hedonistinė pasaulėjauta, formuojamas vartotojiško žmogaus tipas, klesti pramogų kultas ir pan. Visa tai apiplėšia jauną žmogų, užgrobia jo sąmonę, nepalieka laiko skaitymui.
       Irma Jasulevičienė. Mokiniai sako, kad gali baigti mokyklą nesimokydamas nieko: ateisi į egzaminą, kažką nusirašysi, jei vieną kartą nepavyktų, tai kitą kartą tikrai pasiseks, ir bent jau ketvertą tai jau tikrai gausi. Ir mokiniai pasididžiuodami sako: va, nieko nesimokiau, ir nieko tokio. Taigi problema ta, kad brandos atestatus gauna ne tik nė vienos grožinės literatūros knygos neperskaitę mokiniai, bet apskritai atidžiau neperskaitę nieko. Anot mokinių, jei per mokyklinį egzaminą ir nenusirašysi, tai per pakartotinę sesiją – garantuotai. Tas pats mechanizmas suveikia ir su visais kitais darbais: vieną kitą kartą gal ir nepavyksta, bet dažniausiai ketvertą „susiorganizuoti“ nėra sudėtinga. Liūdna, bet po to jie didžiuojasi tokiais savo ,,organizaciniais sugebėjimais“: nieko nedirbau, bet užmokestį (atestatą) gavau. Bet gal daliai tai tėra tik to paties maišto prieš sistemą dalis?
       A. R. Kalbant apie arogantišką požiūrį į lietuvių autorius reikia pripažinti, kad šios problemos šaknys yra gilesnės. Šiuolaikiniai vaikai yra labai toli nuo to, kas vaizduojama tradicinėje lietuvių literatūroje. Vaikai nesupranta elementariausių dalykų. Taip yra daug kur pasaulyje, bet Lietuvoje atsiranda tik dabar. Kai kuriose Europos valstybėse – Anglijoje, Prancūzijoje ir kitur – jų senoji literatūra yra skaitoma tik vyresnėse klasėse kaip atskiros pamokos, kartu mokant istorijos. O mes vaikui iš karto metame Žemaitę – na, jos kūriniai gal ir patogūs, trumpi. Bet Vaižgantas, M. Katiliškis? Juos sudėtinga skaityti ir suaugusiems, kartais reikia vos ne atskiro žodyno, kad būtų galima suprasti realijas. Vaikui tai yra papildomas krūvis, kuris užmuša skaitymo malonumą. Ir vien todėl literatūros klasiką vaikas gali atmesti.
       Marta Rudytė. Mokinys man skundžiasi: kaip parašysiu interpretaciją apie Šatrijos Raganos „Sename dvare“, kad aš nieko nesuvokiu? Dabarties mokiniai nepažįsta kaimo, nežino visų socialinių aplinkybių, gyvena mieste, kai kurie iš viso nebuvę kaime.
       K. U. Tai kodėl jie aštuntoje klasėje turi nagrinėti „Sename dvare“?
       A. R. Tai jau visiškas perlenkimas, aštuntoje klasėje jokių interpretacijų nereikalaujama. Kitas dalykas: Šatrijos Ragana nagrinėjama dvyliktoje klasėje, ir jeigu mokiniui sunku, tai jau mokytojo problema.
       Živilė Bandorienė. Norėčiau pratęsti Audronės mintį. Viskas mokytojo rankose – jeigu pats daug skaitys, seks naujausios literatūros procesą, aiškinsis, kokioje vietoje lietuvių literatūra bent Europos literatūros kontekste ir kaip gerąją naujieną nors retkarčiais paskelbs mokiniams apie atrastą perskaitytos knygos mažytį stebuklą, skaitymo reikalai (nors ir truputį) pajudės. Tiek internete, tiek kultūros bei literatūros laikraščiuose skelbiami naujų knygų sąrašai, naujausi leidiniai pradedant vaikų literatūra, baigiant filosofine. Bernardinų tinklalapis jas pristato net su taikliomis ir išsamiomis anotacijomis. Kūrybingas ir savarankiškas mokytojas pagalvos, ką jis gali tam paaugliui (ar jaunuoliui) pasiūlyti, patarti, kaip susieti rekomenduojamas knygas su mokyklos programomis. Bet jeigu programiniai kūriniai – sau, o laisvi skaitymai – sau, tai nebėra jokios darnios kelionės į knygų pasaulius. Reikia ir avantiūros, intrigos. Prisimenu labai protingą gyvojo klasiko R. Granausko pasiūlymą, pasakytą dar aname šimtmetyje – jeigu jis būtų mokytojas, pradėtų literatūrą dėstyti nuo šiuolaikinių autorių, Donelaitį paliktų pabaigai, kai jau mokinys yra brandus. Tik dvyliktoje klasėje mokinys iš tiesų suvoktų, kas yra tas Donelaitis, jo hegzametras, jo sopulys. Bet kas jam tai būtų leidę taip padaryti? O ir šiandien, ar galėtų? Dar vienas (Skandinavijos šalių patirtis) įdomus judesys skaitymo link būtų skaitovų būrelių organizavimas. Tai jau vyksta kai kuriose šalies mokyklose, kur jei ne pirmuoju, tai antruoju smuiku tokiuose susibūrimuose groja ir bibliotekininkai.
       Tačiau bėda, kad mokytojai nori tiesiog „išeiti vadovėlį“ – nuo pirmojo puslapio iki paskutiniojo. O juk vadovėlis yra tik mokymo priemonė, savotiškas kelrodis. Mokytojas turi teisę pasiimti iš jo tai, kas atitinka vaikų mentalitetą, ir turėti savo filosofinį požiūrį, atrankos kriterijus.
       R. T. Čia kaip tame anekdote apie velnią ir kažkokį šventuolį (jį man pasakojo mama, beje, lietuvių literatūros mokytoja). Velnias šventuolį gundęs: esą jis žinąs vieną Biblijos frazę, kurią perskaitęs žmogus būsiąs išganytas. Gudrus šventuolis pareiškęs: o aš perskaitysiu visą Bibliją... Taip ir daugelis mokytojų nori būti tokie gudrūs apsidraudėliai – priversti mokinius išmokti visą vadovėlį. Nors gal mokytojai nekalti – egzaminų forma primeta skaitymo apynasrius. Mokykla, kad ir kaip ten būtų, yra represinė struktūra – toks mano įsitikinimas. Apie kokią laisvę ir pasirinkimą čia galima kalbėti? Ir ar gali mokytojas rizikuoti vaikų likimu? Geriau jau apsidrausti, – tegul jie perskaito viską, kad ir be polėkio.
       Tai psichologinė ir filosofinė problema, susijusi su žmogaus prigimtim, su gėrio ir blogio, laisvės klausimu. Jei žmogui duotume visišką laisvę, jis nieko nesimokytų. Jis nesusiformuotų kaip asmenybė. Gyvenimą valdo būtinybė: žmogus vienaip ar kitaip yra priverstas gyventi kažko išmokdamas, kažką įsisavindamas, prisitaikydamas. Prievarta iš jo padaro žmogų. Humanitarinė kultūra – asmenybę. Todėl reikalinga ir prievartos sistema, pradedant mokytoju ir baigiant ministerija bei egzaminų baubu.
       Ž. B. Taigi ar mokytojams daug duodama laisvės?
       I. J. Laisvės yra duodama – tikrai! Tik mokytojai jos nenori, per daug sudėtinga.
       Ž. B. Jei esi ne bailys, tai ir laisvas būsi, žinoma, sąlygiškai, nes pats žmogaus gyvenimas yra sąlygiškas. Vėl grįžtu į praėjusį šimtmetį, į tuos dešimtmečius, kai net klasėje sėdėdavo „beldikai“. Ateini su Celano knyga, pasakai jo žodžius „atitolink nuo manęs tą taurę“, įmeti intrigą (ak, iš kur tie žodžiai, kas išdrįso taip pasakyti), tada parodai mažytę knygelę, pasigiri ją perskaitęs per naktį. Ir atsirasdavo du, trys, penki, kurie puola jos ieškoti, paskui cituoja vieni kitiems ir gudriai žiūri tarsi sakydami: na ką, tamsta mokytoja, negi mes kvailesni už jus? Nebuvo liepiama skaityti vien tik privalomas knygas, mokiniai ir patys galėjo rinktis. Ieškoti, kas artima ir suvokiama, kas žadino gyvą mintį. O dabar problema kita: ne ką rinktis, bet kaip čia išsisukti, kuo mažiau skaityti. Bet (paprieštarausiu pati sau) ir šiandien yra puikių mokinių skaitytojų, yra puikių ugdytojų, kurie be riksmo, su išmone, tyliai ar temperamentingai veda jaunuosius skaitytojus į knygų pasaulius.
       A. R. Vienuoliktoje dvyliktoje klasėje iš tiesų yra tam tikri apribojimai. Mokytojai ir vaikai jau sunerimę – reikės laikyti egzaminą. Beje, to nebuvo norima daryti, bet kaip tik dėl mokytojų reikalavimų buvo suskirstyti autoriai – kurie privalomi, kuriuos būtinai reikia perskaityti, nes iš jų bus egzaminuojama. Bet pagrindinėje mokykloje yra visiška laisvė. Mokytojai galbūt jau matė – yra paskelbtas bendrųjų programų pagrindinei mokyklai projektas (adresu: www.pedagogika.lt), kuris turėtų visą tą reikalą pagerinti. Laukiama mokytojų pastabų, pasiūlymų. Man priimtinas tos programos vienas iš principų: mokytojas nėra apribotas rinktis privalomus kūrinius. Tai gal padės išvengti tokios situacijos, kuri leistų, kaip buvo sakyta, vaikui baigti mokyklą neperskaičius nė vienos knygos. Pateikiamas ne būtinas sąrašas, bet lyg rekomendacijos: vienoje ar kitoje klasėje mokiniui reikia perskaityti kelias pasakas, tas ar anas knygas. Kad žinotų, tarkim, kas yra sakmė, literatūrinė pasaka. Vyresniems – devintos dešimtos klasės mokiniams kiti reikalavimai: kad būtinai būtų perskaitytas bent vienas romanas, apysaka, keletas apsakymų ir pan. Vaikai skirtingi, ir jų skaitymo galimybės, pajėgumai įvairūs – tegul jie turi pasirinkimą, o mokytojas tegul būna geras patarėjas. Reikia ir sąrašų, kad būtų galima ne tik rinktis, bet ir žinoti, ką galima rinktis, kas turėtų būti perskaityta vienu ar kitu amžiaus tarpsniu. Kad mokytojas – ypač pradedantis – nepakriktų. Todėl ir sąrašai reikalingi, tik jie turėtų būti rekomendaciniai, pasirinkimui.
       K. U. Tos laisvės, be jokios abejonės, yra. Ir dabar reikalai klostosi geriau. Kai buvo tik išleisti didelės apimties mano vadovėliai aštuntokams, keliskart girdėjau skundą: štai, tik pirmą dalį išėjom, ir jau pavasaris! Dabar mokytojai jau labiau moka atsirinkti, susiplanuoti. Ir netgi atmesti, visiškai ignoruoti. Neišeina iš galvos tokia mane pasiekusi informacija: vienoj Vilniaus mokykloj septintokų mokytoja vadovėlį švystelėjo į kampą ir visą trimestrą su mokiniais studijavo „Alchemiką“. Septintoje klasėje! Vyresnėse klasėse – galėčiau suprasti, jiems gal šis tekstas ir pravartus, bet septintokams?! Iki šiol dėl to suku sau galvą. Ar tai nėra mokytojo interesų primetimas mokiniams? Nors gal?..
       R. T. Ne tik skaitymo interesų, bet pasaulėžiūros ir net tikėjimo primetimas. Daugeliui žmonių to autoriaus knygos – jų tikėjimo forma. Gnostinis misticizmas. Savotiškas sektantizmas literatūroje. Tai ne pačios geriausios meninės vertės knygos ir ne pati geriausia pasaulėžiūra.
       K. U. O mokytoja jiems aiškinusi: jei tą knygą perskaitysite, tai visą gyvenimą žinosite ir kaip gyventi, ir ką skaityti.
       R. T. Tai agresyvi ideologija, tarnaujanti pačios mokytojos savitaigai, jos pasitenkinimui, įsitvirtinimui, o jauną žmogų toks „smegenų plovimas“, žinoma, smarkiai apriboja. Literatūros pamokos – ne privataus tikėjimo reikalas. Taip vaikais negalima žaisti, tokiai mokytojai juos patikėti pavojinga. Aišku, tokiai mokytojai „pasaulietiška“ ir lietuviška literatūra bus neįdomi.
       Beje, R. Granausko mintis man patinka. Pradėti mokyti tikrai reikėtų nuo šiuolaikinių autorių, o baigti tuo, kas geriausia – Donelaičiu. Mūsų tradicinė literatūra tikrai artima istorijos pamokoms. Tai nei blogai, nei gerai, tiesiog taip yra, nes laikai keičiasi. Knyga šalia estetinės realizuoja ir kitą savo – utilitarinę funkciją. Menas turi būti malonus ir naudingas, dulce et utile. Kaip buvo sakoma: knyga – tai langas į pasaulį. Tegul ji būna ir langu į mūsų tautos praeitį. Juk istorija grožinėje literatūroje kur kas įdomesnė ir gyvesnė nei istorijos pamokose. Meninėje knygoje ji gyva.
       Gintarė Adomaitytė. Aš irgi norėčiau pakalbėti apie Donelaitį. Kiek tenka važinėti po Lietuvą ir lankytis mokyklose, aptariant reikalus jau prie kavos puodelio būtinai nuskambės viena tema: Donelaitis kaip didžiausias skaitymo priešas, kaip mokinio bausmė. Ir tuomet visada kyla noras bėgti namo, pasiimti Donelaitį, paskaityti ir išsiaiškinti – kuo jis toks blogas? Iki šiol prisimenu savo šeštą klasę, kai mokėmės Donelaitį ir mus visus mokytoja suviliojo tokiu paprastu, net pigiu triuku: pasakė, kad tai ne niekas, bet šūdas. Išraiškingai nupaišė tą „š“ raidę, nes tokio žodžio mokiniams nebuvo galima sakyti. Mes susidomėję žiūrėjome į tą raidę ir paskui puolėme skaityti „Metus“, tikėdamiesi juose rasti ne tik tą vieną, bet ir daugiau panašių žodžių. Tai va tokiu kabliuku mus ir pritraukė prie Donelaičio.
       R. T. Prie pirmojo ir žymiausio mūsų autoriaus, vienintelio, kuris įtrauktas į UNESCO pasaulinės literatūros šedevrų sąrašą. Daugelis lietuvių niekada nesupras, kodėl taip jau atsitiko. Jiems Donelaičio nereikia. Nereikėjo ir man – iki Universiteto. Bet tai labai gyva ir linksma knyga. Kartą dėl pramogos ėmiau ją garsiai skaityti savo vaikams, ir tiek mums buvo juoko, taip smagu! Tokie gyvi, ryškūs ir komiški personažai! Reikia tik mokėti tinkamai nusiteikti. Pasižiūrėti į Donelaitį ne kaip į kultūros stabą, o kaip į gyvą, gyviems žmonėms rašiusį autorių.
       G. A. Teko bendrauti su mažo miestelio mažos bibliotekos darbuotoja. Ji valdo salę, kur stovi kompiuteriai, kur mokomasi anglų kalbos ir pan. Žodžiu, pats pats miestelio žmogus... Ir kai ji man aiškina, kad vaikai neskaito knygų todėl, kad mokosi Donelaitį, kad jis dėl visko kaltas… Tai aš ten išgeriu savo kavą ir bėgu iš to miestelio. Aš iš jo išlekiu, nenoriu būti tokioje aplinkoje.
       R. T. Aš būdavau. Labai ilgai, beveik dvylika metų. Paauglys niekur negali pabėgti... Užtat paskui, kai jau išdūmiau, tai labai ilgam.
       G. A. Taigi manau, kad literatūros istorija turi būti dėstoma kaip istorija, pasinaudojant visomis įdomybėmis, kad ir pikantiškomis detalėmis, nekankinant mokinio. Kad literatūros pamokose susijungtų ir malonumas, ir būtinybė. Nes be būtinybės nebus ir jokio mokslo. Ar gali lietuviška knyga konkuruoti su užsienio? Žinoma, ir ji konkuruoja. Kad ir J. Ivanauskaitės knygos tarp paauglių. O toliau galime kalbėti apie V. Račicko knygą „Nebaigtas dienoraštis“ – vieną skaitomiausių – aš ją gavau tik todėl, kad turiu pažįstamų bibliotekoje. Bet yra ir kita klausimo pusė. Argi labiausiai skaitomos knygos yra pačios giliausios? Žinoma, kad ne. Štai Martos Rudytės atneštas dvidešimt penkių skaitomiausių knygų sąrašas. Matote, koks jis įvairus, margas, ir tai yra labai gerai.
       Dar buvo klausta, ar rašytojui reikia važiuoti į mokyklą. Turiu pasakyti, kad mokiniui tie susitikimai labai svarbūs. Tai renginiai ne vien dėl „paukštuko“. Antai buvau Vilniaus M. Mažvydo mokykloje. Ten sėdėjo visos aštuntos klasės, visos jos skaitė mano apysaką „Laumžirgių namai“. Man pačiai tai vienas mėgstamiausių tekstų, bet toje mokykloje aš, atsakinėdama į klausimus, tiesiog laikiau egzaminą. Daug klausimų ir daugiausia – berniukų. Išėjau iš ten ir nuvarginta, ir laiminga. Jaučiu mokyklų gerėjimą – viskas krypsta į gerąją pusę. Nors šiaip atėjusi į mokyklą jaučiuosi kaip D. Charmsas – aš nekenčiu vaikų, jie dirgina ir nervina, ir kvailioja. Bet, pakalbėjusi su leidėjais ir viską apmąsčiusi, tokius apsilankymus laikau labai prasmingais. Juk daugeliui tų mokinių namuose niekas apie knygas nekalba, nieko įdomaus nepasako. Ir mokytojai literatūrą pristato kiek oficialiai. O čia ateina kažkoks kitoks žmogus, knygas ne tik skaitantis, bet ir rašantis. Tad rašytojams būtina su mokiniais kalbėtis apie knygas. Tik labai svarbu atėjus į mokyklą nesiguosti ir neverkšlenti, kaip meno žmonėms sunku gyventi, kiek daug aplinkui visokio blogio, kokie mes nelaimingi. Tokios kalbos labai ribotos, ir taip vaikų skaityti neparaginsi, tik patvirtinsi humanitaro vaidmens nereikšmingumą. Kam jūs tada pasirinkote tokį gyvenimą, jei taip blogai jaučiatės? Vadinasi, esate niekam tikę. Jeigu nesidžiaugiate tuo, ką darote. Tai viską ir pasakiau, o dabar kaip visada norėčiau bėgti mano ir skaityti Donelaitį, išsiaiškinti jo paslaptį. Jis mane vėl suintrigavo.
       A. R. Regimantas pasakė svarbius žodžius: jis vaikams pradėjo garsiai skaityti Donelaitį. „Metus“ vaikams iš tiesų reikia paskaityti – gyvai, išraiškingai, kad jie pajustų žodžio grožį ir jėgą. O kai pradedame jiems aiškinti, štai čia hegzametras, šešios pėdos, keturių dalių poema ir t. t., tai vaikus tik išgąsdiname ir jau tikrai užmušame visą skaitymo malonumą. Juk ne filologus ruošiame – ugdome skaitytoją. Prisimenu vieną meninio skaitymo konkursą, kuriame mergaitė iš Punsko skaitė dar vieną „neįdomų“ autorių – A. Baranauską. Iš anksto nusiteikėme skeptiškai – vėl Baranauskas, – bet mergaitė perskaitė jo poemą taip, kad salė verkė.
       R. T. Prisimenu ir aš vieno klasiko „reanimaciją“: Gabijos gimnazijoje mokiniai dainavo V. Mykolaičio-Putino eiles, pritardami gitara – kaip savo asmeniškus išgyvenimus. Labai nustebino, kad klasika gali būti tokia gyva ir jaunatviška.
       Ž. B. Reikia viską apversti antraip. Reikia būti netaisyklingam, ir tada padarysi kažkokius stebuklus – kad ir nedidelius, bet įsimintinus, reikšmingus. Bet tai nereiškia, kad visi vaikai buvo (ar bus) skaitytojai. Tas, kuris arogantiškai pareiškė, kad vidurinę gali baigti neperskaitęs nė vienos knygos, tik pozuoja. Jis yra nelaimėlis.
       R. T. Tegul už viską atsako mokytojos, tegul jos pakalba.
       Asta Karaliūtė-Bredelienė. Kalbėdami, kas yra tikra ir netikra, gera ir bloga literatūra, sukuriame intrigą ir priverčiame paauglį priešintis primetamai nuomonei. Man atrodo, kad lietuvių literatūra negali įveikti tos konkurencijos, kurią primeta knygynai, vertimų gausa. Bet realiai, kai bandai apklausti savo mokinius, jiems nelabai svarbu, ar knygos autorius yra lietuvis, ar užsienietis. Į tuos dalykus jie nesigilina. Jiems svarbiau, kad knyga būtų tiesiog įdomi. Šiandien kaip žaisdama paskaičiau vaikams penkiasdešimties geriausių autorių sąrašą, kurį sudarė mūsų mokyklos direktorius, labai vertinantis knygas ir skaitymą. Ir mokiniams kilo vienas klausimas: ten nėra nė vieno lietuvių autoriaus. Tapatybės, mentaliteto ir patriotizmo dalykai iš paauglio išklausiami tarytum netyčia. Jei liepsime jiems skaityti lietuviškas knygas, nes kitaip – negražu, rezultatas bus priešingas. Aš dirbu skaitančių vaikų mokykloje, gal ir iškrentame iš bendro konteksto, nors norėčiau manyti, kad tikrai ne. Pasiklausinėjus mūsų mokyklos vaikų, kokia yra jų „stalo knyga“, tai pagal gautus duomenis labai skiriasi vienuoliktos ir dvyliktos klasės mokinių pasirinkimas. Dvyliktokai yra jau suaugę žmonės, daugelis jų ruošiasi studijuoti ne Lietuvoje, ir jiems „stalo knygos“ yra lietuviškos. O vienuoliktos klasės mokinio požiūris – dar vaikiškas, kaip ir minėtos Regimanto paauglystės patirtys. Jiems svarbu tai, kas pavaizduota knygos viršelyje, ką jiems pripasakojo draugai, kas susiję su televizija, kinu, kompiuteriniais žaidimais. O dvyliktokų požiūris sąmoningesnis. Štai jų pasirinktos knygos: A. Škėmos „Balta drobulė“, S. Parulskio „Nuogi drabužiai“, J. Meko „Žmogus be vietos“, K. Borutos „Baltaragio malūnas“, S. Šaltenis, dar Biblija... Tai dvyliktos klasės merginų nurodytos jų labiausiai vertinamos, skaitomos knygos. Ir dar tas klausimas dėl klasikos – ne klasikos. Suformulavau mokiniams klausimą: kurie, jūsų nuomone, lietuvių autoriai yra vertingiausi? Štai keletas atsakymų: J. Meko „Dienoraščiai“, A. Zurbos trilogija, A. Škėmos „Balta drobulė“, J. Savickio „Vagis“, V. Juknaitės „Išsiduosi. Balsu...“ ir „Stiklo šalis“. Kiti vėl mini tą pačią „Stiklo šalį“, S. Parulskio „Nuogus drabužius“, H. Radausko lyriką. Kitas klausimas: o koks apskritai lietuvių autorius yra vertingiausias? Dažniausiai atsako, kad H. Radauskas arba A. Škėma. Tada eina J. Meko „Žmogus be vietos“, V. Juknaitės knygos – vienareikšmiškai. Na, mes su ja draugaujam, ji mus lanko, padeda, pakalba apie literatūrą, gyvenimą, – taip gal susidaro ir subjektyvus požiūris, bet tai ir gerai. Rašytojo dalyvavimas mokymo procese yra nepaprastai prasmingas.
       K. U. Tai rodo ir mokytojo asmenybės bei interesų vaidmenį. Pati, Asta, juk mėgsti V. Juknaitę? Tai mokiniams ir persiduoda. Mokytojo požiūris, jo skonis mokiniams mokykloje yra labai svarbus.
       A. K.-B. Labiausiai džiaugiuosi atsakymais į klausimą – koks svarbiausias mūsų autorius? – kai mokiniai užrašo: J. Biliūnas, Vaižgantas. Tai jau tas lygmuo, kur knyga yra ne tik šiaip mėgstama, bet ir turi klasikos reikšmę. Įdomu ir tai, kai Amerikoje studijuojantis žmogus, grįžęs į namus, pasiima A. Škėmą ir sako: žinot, aš noriu patikrinti, ar iš tikrųjų ten taip yra, kaip jis rašė?
       R. T. Greitai A. Škėmos knygos tiesas jie galės patikrinti čia, Lietuvoje. Universitete A. Škėma man atrodė senstelėjęs tematiškai, bet nustebau savo akimis pamatęs, kad Amerikoje viskas taip ir tebėra. Ir dar labiau – kad ir pas mus viskas darosi taip pat. „Per tvorą į sodą berniukas žiūrėjo...“ – prisimenu eilutes, kuriomis mus gąsdino mokykloje – kokie buvę bjaurūs laikai anoje buržuazinėje Lietuvoje. Dabar vėl prisimenu tas pamokas atsidūręs prie kokio naujalietuvio valdų ir negalėdamas patekti prie ežero, upės.
       A. K.-B. Mokytojo vaidmuo taip ir atsiskleidžia, kai mokinys mokosi ne vien egzaminui. Bet laiko skaityti vaikai beveik neturi. Kai uždaviau klausimą – „Ar daug skaitai?“ – tai atsakymas priklausė nuo žmogaus reiklumo sau. Tos merginos, kurios iš tikrųjų skaito daug, atsakė, kad nedaug, nors norėtų skaityti daugiau. O tie, kurie skaito retkarčiais, mano, kad skaito daug. Šiaip mokiniai prisipažįsta, jog knygas labiau skaito vasarą, nes mokslo metais trūksta laiko.
       R. T. Kaip ir sakiau – toks mokslas, koks jis yra dabar, trukdo skaityti knygas. Aš anais laikais mažai mokiausi, užtat turėjau laiko skaityti. To nesigailiu ir dabar savo vaikų nespaudžiu. Kokia bėda, kad nemoki chemijos, jeigu ji tavęs netraukia? Tegul ją velniai tą chemiją, nesijaudink. O kur dar rasti laiko kūrybai? Na, tai mano subjektyvi nuomonė – visada buvau anarchistas individualistas. Perdėtas liberalizmas sudarytų prielaidas suklestėti tinginystei. Vis dažniau galvoju F. Nietzsche's sakiniais: žmonės nėra lygūs, ir ko nori vienas, to neturėtų norėti kitas. O teisę į savo norų realizavimą reikėtų išsikovoti, taip pat įrodyti savo gabumus ir galimybes. Mokiniai, kuriems vienodai gerai sekasi visos disciplinos, man atrodo įtartini ir nepatikimi.
       Taigi knyga žmogaus gyvenime yra nepaprastai svarbi, mes jos reikšmės iki galo net nesuvokiam. Perėmiau savo kategoriškos mamos įsitikinimą: kas neskaito knygos, tas – ne žmogus. Tik mokyklos ji patarė vengti, ir ypač mokytojo profesijos. Pragariškas darbas, sakė ji. Aš šį reikalą kažkaip gudriai apėjau, mokau jaunus žmones, nors nesu mokytojas. Dirbu savo malonumui, o ne būtinybės verčiamas.
       Man iš čia pasakytų minčių įdomiausia ir viltingiausia, kad bent dvyliktoje klasėje mokiniai, kad ir ne visi, atranda savo knygą, suvokia tapatybės svarbą. Vadinasi, mokykla žmogaus negali visiškai „uždusinti“ ir nususinti tomis nereikalingomis chemijos ar informatikos žiniomis. Na, bet tegul kalba lietuvių kalbos mokytojos. Irma iš Senvagės vidurinės mokyklos.
       I. J. Aš atstovauju tiems mokiniams, kurie nėra patys stipriausi mokslo atžvilgiu. Patys gabiausieji dažniausiai „nuteka“ į licėjų, gimnazijas ar tiesiog garsesnes mokyklas, pavyzdžiui, Šv. Kristoforo.
       R. T. Jūsų mokykla visai gera – ją baigė, pavyzdžiui, Laura Sintija Černiauskaitė. Išsivertė ir be šventojo Kristoforo. Gal net buvo apsaugota nuo jo. Man neatrodo, kad ji buvo gera mokinė. Kas per daug gerai mokosi, tas netenka vaizduotės lankstumo ir kūrybinės drąsos. Kurti meną lengviau naivuoliams. Nes kūryba labiau kyla iš žmogiško subjektyvumo, bet ne iš objektyvaus tikrovės pažinimo, ne iš teorijos. Žinojimas užmuša prasmę, iliuzijos padeda gyventi – parafrazuojant romantišką tradicijų laužytoją F. Nietzsche. Kitas kraštutinumas taip pat pragaištingas: nemokytas žmogus yra kaip ir gyvulys. Tokių mūsų gatvėse taip pat daugėja. Senovės indų išmintis teigia, kad nežinojimas yra tamsa, mirtis. Taigi blogai yra ir kai per daug šviesos, ir kai per daug tamsos. Tai dvi sutampančios aklumo formos. Tačiau gerai, kad žmogus turi kažkokį gyvybės instinktą, savisaugos mechanizmą, kuris padeda surasti gyvybingą aukso vidurį. Mokytis reikia to, kas traukia.
       I. J. Senvagės vidurinėje mokykloje mokosi ne tik labai nepanašių gebėjimų mokiniai, bet ir vaikai, atėję iš skirtingos socialinės aplinkos. Neretai ir iš socialiai apleistų šeimų. Tačiau iš tikrųjų tuos silpniausius mokinius tik dar labiau myli, nes jiems mokytojas kaip tik ir yra reikalingiausias. Knyga – taip pat. Bet mane visada apima sveikas pyktis, kai kalbama apie tai, kad kažkas mėgsta Donelaitį, kitus panašius autorius. Šie žmonės, mano nuomone, skraidžioja taip aukštai, kad nebemato tikrų vaikų. Suprantu, kad jūsų, Regimantai, vaikai gal ir klausė Donelaičio, bet ne visi tokie. Rašantys vadovėlius ar čia diskutuojantys apie knygą mokykloje apskritai dažnai turi gabiausius mokinius ir stengiasi nematyti kitų vaikų, kurie taip pat yra žmonės. Tie visi vadovėlių klausimai, tos visos užduotys atrodo sugalvotos tik tam, kad kuo labiau suglumintų mokinį, kad jį supainiotų, tiesiog įrodytų, jog literatūros pasaulis skirtas tik ypatingiesiems.
       R. T. Prisipažinsiu: ir aš labai nemėgstu vadovėlių užduočių ir klausimų dalies. Kuriu tuos klausimus todėl, kad to neva labai prašo mokytojai. Nes patys atseit nemoka galvoti, nežino, ko to mokinio klausti. Iš tiesų pritariu Irmai, kad vadovėlių klausimai primena suktus tardytojų metodus, klastą ir pinkles, skirtas jaunam žmogui. Mesčiau klausimus iš vadovėlio, jie gadina skaitymo džiaugsmą. Geriau tegul daugiau būna prasmės aiškinimo. Kodėl mokinį reikia tardyti? Iš kur tokia inkvizicinė pedagoginė maniera?
       I. J. Be to, nenormalu mokinius, ypač pagrindinės mokyklos, primygtinai mokyti visų tų literatūros rūšių, tipų, žanrų ar eilėdaros sistemų. Tai, ko reikalaujama iš mokinių per egzaminą, dažnas filologijos fakulteto absolventas nežino. Štai neseniai jauna diplomuota lituanistė, tiesa, nepraktikuojanti, mano paprašyta pasakyti, kokiai literatūros rūšiai ji priskirtų H. Radausko ,,Pasauliu netikiu...“, pasakė, kad tai – eilėraštis. Tiesiog eilėraštis... Filologijos mokslų magistrė to nežino, kodėl tai turi žinoti dešimtokas? Jei žinotų, ar jam dėl to H. Radauskas pasidarytų mielesnis ir aiškesnis? K. Urbos nuomone, nebūtina visus mokinius mokyti specifinių teorinių žinių, tai tik ypatingiesiems. Tačiau kaip tokią segregaciją etiškai vykdyti pamokoje? Galų gale kiekvienas mokytojas privalo laikytis Bendrųjų programų direktyvų, o ten nurodyta, kad aštuonias klases baigęs mokinys privalo žinoti, kas yra trioletas ar sonetas. Iš tikrųjų mokytojas turi būti savo darbo virtuozas, kad sugebėtų tais dalykais sudominti mokinį, kamuojamą ne tik paauglystės, bet ir savo šeimos problemų. Bet ar tikrai to reikia? Tiesą pasakius, kartais pasitaiko tokių keistai suktų testų klausimų, kuriuos nelengva ir praktikui atsakyti. Tada galvoju, kad tikriausiai ne aš ir ne mano mokinys nenormalus, kad nesugeba atsakyti, tikriausiai vadovėlio autoriui kažkas negerai. Juk nėra lengva iš universitetinių aukštybių nusileisti mokyklos erdvėn. Žinoma, kiek mokinys skaito, labai priklauso nuo mokytojo. Jeigu mokytojas neskaito paauglių literatūros – kaip jam praktiškai nenaudingos, – tai ir jo mokiniai, be abejo, jos neskaitys. O jeigu mokytojas skaito ir domisi, tai, savaime suprantama, sudomins tomis knygomis ir mokinį. Man nuostabus dalykas, kai mokinys pasirenka savo nuožiūra kokią nors knygą ir tą pačią knygą po to perskaito mokytojas. Ar gali jie tada netapti draugais? Jie jau pasišnekės apie tą knygą ir apie daug ką. Apie pasirenkamą literatūrą galime kalbėti turėdami omenyje tik pagrindinio ugdymo koncentrą, bet netikiu, kad dirbantys su vienuolikta ir dvylikta klase turėtų bent kokias užklasinio skaitymo pamokas. Juk nespėjama išeiti programinio literatūros sąrašo, koks ten gali būti laisvasis skaitymas ar pasirinkimas. Iš kur aš galiu žinoti, ką skaito vienuoliktokas ar dvyliktokas? Galėčiau žinoti, tik jei su tais vaikais būtume draugai, turėtume laiko pasikalbėti apie knygas, pomėgius ir visa kita. Tam reikia laiko, per pamoką jo visiškai nelieka, mes „bėgame“ programiniais autoriais nesidarydami į šonus. Tai didelė problema. Pagrindinėje mokykloje – viskas gerai, ten yra daugiau laisvės, bemaž ką nori, tą skaitai, o aukštesnėse klasėse visos laisvės ir literatūrinės draugystės baigiasi. Kad nors kiek laiko liktų pasirenkamai literatūrai, kad mokinio neprislėgtų privalomieji autoriai, kurių vaikai tikrai nespėja perskaityti... Regimantas klausė, ar šiandien knyga veikia jauno žmogaus pažiūras? Man vienuoliktokė atsakė, kad daugelis mokinių skaito knygas tik tam, kad negautų blogo pažymio ir kad sugebėtų kaip nors parašyti interpretaciją. Daugiau iš knygos jie nieko nesitiki, ji – vien kaip mokymo priemonė – jiems nepadaro jokios įtakos. Skaito knygą greitai versdami puslapį po puslapio, kad ji kuo greičiau baigtųsi, kad įsimintų ją tik kaip tam tikros rūšies informaciją. Kokia ten gali būti įtaka? Koks ten gali būti skaitymo malonumas, skaitytojo ugdymas? Aišku, ne visi skaito taip paviršutiniškai, bet iš tikrųjų tokių knygų, kurios būtų skaitomos godžiai naktį ar slapčia pasikišus po suolu per chemijos pamoką, mokykloje, programinės literatūros sąraše, nepaprastai trūksta.
       Dainora Eigminienė. Čia visi kalbėję išsakė daug skirtingų požiūrių, kiekvienas bandė apsibrėžti savo ribas, bandė apibūdinti mokyklą, kuriai atstovauja, aš irgi bandau suprasti, kokiai mokyklai, kokiam mokiniui aš atstovauju. Bet egzistuoja ir sistemos problema. Nelygu apie kokį koncentrą kalbėsime: ar apie paauglius, ar apie vyresniųjų klasių mokinius? Aš pasisakysiu apie vienuoliktokus ir dvyliktokus. Tie mokiniai, kurie skaito, problemų nekelia, jų santykis su knyga pozityvus. Bet reikia pažymėti didelį atotrūkį, „žirkles“: yra daug neskaitančių mokinių, galbūt atėjusių į mokyklą iš ribotos, nepalankios aplinkos. Kartais paaiškėja, kad nebegalioja jokie metodai ir praktikos, kad reikia ieškoti kažkokio kitokio mokymo būdo, net tenka imtis socialinio globėjo vaidmens. Ir jau tada kalbėti apie visokias menines struktūras bei reikšmes sunku, net nepadoru. Reikia stabdyti mokymo procesą ir imtis kitokių ugdymo būdų ar net psichologinės pagalbos. Vaikas, kuriam sunku, negali laukti: jam skauda širdį, jis yra gyvas ir jam visokios teksto tyrinėjimo subtilybės pakimba ore. Galbūt jį tėvai išvarė iš namų, motina paliko vieną Lietuvoje ar verčia vykti kartu į kokią Angliją, nes ten jos sugyventinis, o tu čia jį kamuoji su savo romanso stilistika, reikalauji išaiškinti neoromantikų kūrybos bruožus. Tenka stabdyti mokymo vyksmą ir keisti, kiek pakanka išminties ir jautrumo, patį žmogų. Dažnai ir prašauni pro šalį, žinoma. Bet džiaugiesi, kai jis atsiveria, išsikalba. Kartais literatūra pagelbėja prisikasti prie jaunam žmogui rūpimų, skaudančių temų, kartais trukdo. Tos gyvenimo primestos „žirklės“ egzistuoja, ir jei lyginčiau mokinius, kokie buvo anksčiau ir kokie yra dabar, pasakyčiau taip: tarp gerų ir geriausių mokinių nematau didelių pasikeitimų, na gal jie dabar laisvesni, įvairiau reiškiasi, yra įdomesni. Bet žemoji mokinių riba yra smarkiai kritusi. Tas silpnas mokinys iš tiesų visiškai nieko neskaito ir lieka kultūriniame užribyje. Pritarčiau Audronei, kuri sako, jog šeimos vaidmuo yra grėsmingai pakitęs. Nežinau, kokių reikėtų prioritetų: ar susirūpinti pačiu vaiku, ar skaitymu, ar galbūt pačia mokykla.
       Turiu pasakyti, kad lietuvių klasika vis dar populiari. Šiemet, kalbėdama su savo mokiniais džiaugiuosi, kad randu bendrą kalbą ir kad toks rašytojas kaip Donelaitis, apie kurį čia daug kalbėta kaip apie savotišką literatūrinės vertės kriterijų, mokykloje yra ne tiktai skaitomas, bet ir vertinamas. Kartais net traktuojamas kaip mėgstamiausias autorius. Galvoju, kad viskas priklauso nuo to, ar mokytojas yra profesionalas, ar jis moka kurti intrigą, ar jis pajėgia su ta savo intriga sustoti, jeigu to reikia. Mokytojo vaidmuo, kai nebelieka šeimos vaidmens, tampa lemiamas. Žinoma, rašytojas, poetas ar apskritai kultūros ir meno žmogus mokyklai yra gyvybiškai būtinas. Bet ne tam, kad atėjęs į mokyklą pakiliai pasakotų apie savo kūrybą, o kad kalbėtų apie gyvenimą, žmones. Apie tai, kokios šiandien yra vertybės, kas yra namai, tėvynė, gimtoji kalba, kas yra pasaulis. Su kūrėju reikia nuoširdaus kontakto, kad mokinys matytų, jog šiuolaikinis kultūros žmogus yra gyvas, o ne koks kerpėtas, apsamanojęs klasikos paminklas. Mokiniui turi būti akivaizdu, kad kūrėjas vaikšto, kvėpuoja, gyvena ir džiaugiasi gyvenimu. Taip mokiniai ir pamato, kad kultūros žmogus egzistuoja šiuolaikiniame pasaulyje ir galbūt net konkuruoja jame su vartotojiško gyvenimo veikėjais. Mokiniai daug ką skaito savo noru: ir S. Parulskį, kaip buvo minėta, ir M. Ivaškevičių, ir A. Marčėną, ir J. Kunčino „Tūlą“, jie yra gan reiklūs, moka pasirinkti. Nepasakyčiau, kad labai priima J. Ivanauskaitę, ją vertina atsargiai. Dėl jų skonio esu nusiteikusi optimistiškai, – viskas yra gerai, jeigu su mokiniu apskritai viskas yra gerai. Nelygu, apie ką kalbėsime. Manyčiau, tegul būna literatūros istorija, kokia ji yra dabar, tik tegul mokytojas sugeba padaryti iš jos intrigą, sudominti mokinį. Tačiau jei nesugeba, tai nesuvilios mokinio nei su A. Škėma, nei su kitais ekscentriškais autoriais. Mes mokykloje truputį nusipataikavome. Siūlome mokiniui palengvintą gyvenimo, kultūros, literatūros variantą, kad tik jam įtiktume, pritrauktume, kad tik vaikui būtų patogiau, kad jis nepervargtų. Bet jaunas žmogus anksčiau ar vėliau tokią poziciją atmeta, paniekina. Tas polinkis pataikauti mokiniui yra bestuburio laikysena, pataikavimas – tai nei gerumas, nei pozicija. Blogai, jei mokymo sistema pasižymi tokiomis tendencijomis, jeigu mokytojas neturi principų ir kriterijų. Negalima nuvertinti nei mokinio, nei literatūros, reikia siekti tikrumo, o ne lėkšto lengvumo.
       R. T. Būna visaip. Mano dukrą vienu metu mokė lietuvių kalbos mokytoja, kuri didžiavosi pedagoginėmis savo šeimos tradicijomis, bet pataikaudavo klasės įžūliesiems, atsainiai vertino lietuvių literatūrą ir pajuokdavo gabesnius mokinius. Kai kurie mokytojai gabaus mokinio asmenyje mato pavojų savo autoritetui. Tada pagalvojau taip: mokytojas vaikui yra jo likimas. Ir aš nieko čia nepakeisiu. Nekalbėdavau su dukra apie literatūrą, net egzaminus šiemet laikė be jokios mano pagalbos. Dukra taip ir žiūri į lietuvių literatūrą – rezervuotai, o aš ir neskatinu – tegul pati ją atranda, kaip atradau aš. Gerai literatūrai reikia brandos. Nepritariu žmonėms, kurie atkakliai tempia vaikus savo amato keliu. Dažniausiai iš tokių pritemptų vaikų išeina nevykėliai – aplink gausu pavyzdžių.
       D. E. Manau, kad mokykloje reikia daryti kažką radikalaus. Ugdyti ne tik mokinį, bet ir mokytoją, nes nuo jo priklauso labai daug. Švietimo sistemai reikia didelių investicijų įvairioms veikloms, aktyvizuojančioms mokymo procesą. Skatinti mokykloje gyvą literatūros ir kultūros vyksmą, ieškoti įdomių skaitymo formų, laisvo ir iniciatyvaus mokinio santykio su knyga. Labai pravertė per knygų mugę skelbtas geriausios knygos konkursas. Mokiniai įsitraukė ir, skaitydami privalomą literatūrą, jie rado laiko perskaityti ir konkursinius kūrinius. Atsirado net įtampos – kiekvienas pradėjo kalbėtis apie knygas, dalytis įspūdžiais, ginti savo poziciją. Reikėjo, žinoma, ir paskatinimo, nes jeigu žmogaus prašysi – gal tu galėtum?.. – tai jis, aišku, negalės.
       R. T. Būtinybė tampa malonumu? Taigi matome, kad, palyginti su senesniais laikais, mokyklos literatūrinis gyvenimas yra dramatiškas, bet gyvas. O mokinių diferenciacija, išsiskiriantys interesai ir polinkiai gal irgi natūralus reiškinys. Tai lyg kova už būvį ir individo patikrinimas: atsilaikys jis mokykloje ar ne, taps asmenybe ar gyvens šiaip sau, susiliedamas su beveide vartotojų minia.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]