TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
         F e r n a n d o  P e s s o a  (1888–1935) – moderniosios portugalų poezijos atstovas, vienas didžiausių naujų literatūrinių tradicijų kūrėjų. Jis rašė įvairius prieštaringo stiliaus eilėraščius ir poetinės prozos tekstus. Ezoteriniuose eilėraščiuose, dar vadinamuose metafiziškaisiais, į pirmąjį planą poetas kėlė ne savojo Aš problemas, bet žmogiškosios egzistencijos ir žmogaus santykio su dieviškumu klausimą, prie kurio nuolatos sugrįždavo. F. Pessoa aktyviai diskutavo su įvairiausių religinių judėjimų idėjomis, sprendė teosofinius klausimus, domėjosi astrologija, slaptųjų Europos ordinų veikla, okultizmu bei kabala.
         Šioje publikacijoje – ezoteriniai eilėraščiai iš poezijos rinkinių „Cancioneiro“, „Mensagem“.

VERTĖJAS        

FERNANDO PESSOA

 
Ezoteriniai eilėraščiai

Iš portugalų k. vertė ARVYDAS MAKŠTUTIS

 
„Tai, su kuo gyvenime prasilenkiau...“
„Šiame gyvenime esu aš miegas, kurį miegu...“
Dėkojimas
Kalėdos
Bedugnė
Dievo balsas
„Ne mano, ne mano yra tai, ką rašau...“
„Kas yra gyvenimas ir kas yra mirtis...“
„Mirtis manęs jau neslegia taip sunkiai...“
„Koks prasmingas simbolis...“

Į viršų

Ŗ

Tai, su kuo gyvenime prasilenkiau,
Dar susitiksiu, nužengęs mirtin,
Nes gyvenimo didžiąją sielą
Dalijamės dviese, – likimas ir aš.

Tai, ką likimas man davė,
Aš viską jam vėl grąžinau.
Ir tik tai, kuo esu iš tikrųjų,
Amžinai pasiliks su manim.

Ir jei aš buvau tik klajoklis,
Kurio negailėjo likimas,
Nukritus pasąmonės skraistei,
Danguje sužinosiu – kodėl.

Į viršų

Ŗ

Šiame gyvenime esu aš miegas, kurį miegu.
Nelemta man žinoti, kas esu,
Ir savojo likimo viešpačiu nebūsiu.
Aš esu rūkas. Aš gyvenu rūke
Savo seniai praėjusius gyvenimus,
Jau tapusius vieninteliu gyvenimu.
Aš esu jūra. Ir kuomet tyška mano bangos
Į uolas, nusidažau dangaus spalva, –
Ir vėl randu save tiktai tuomet,
Kai nuo savęs aš bėgu.

Kas mane lydėjo, kai buvau dar vaikas?
Ta tikroji siela, kuri ir šiandien su manim?
Žinoma, prie mano rankų ir prie mano kojų
Pririštai, ką jai beliko daryti?
Tačiau per klaidą, o gal tik užsimiršus,
Ji žvilgsniui pastabiam atskleidžia
Po dabartiniu sielos rūbu
Esant Karališkąją Dabartį.

Į viršų

Dėkojimas

Apkabinki mane, amžinoji naktie,
Ir vadinki savo sūnum.
Aš – karalius, laisva valia atsisakęs
Svajonių ir nuovargio sosto.

Savo kardą, nusvėrusį mano rankas,
Aš patikėjau kitam. Sudužę menėje
Liko gulėti skeptras ir karūna, –
Mano valdžios ženklai.

Aš numečiau šalin ir pentinus,
Kurių skambėjimas mane apgavo,
Ir šarvo marškinius beverčius.

Aš atsisveikinau su savo karalyste,
Su savo kūnu, savo siela ir sugrįžau į seną,
Tylią naktį, tarsi peizažas, pasibaigus dienai.

Į viršų

Kalėdos

Kai gimsta naujas dievas, visi kiti numiršta.
Vietoj tiesos – klaida, tik su naujais ženklais.
Dabar ir amžinybė mūsų jau kita. Ir vis dėlto
Seni laikai tikrai mums buvo mielesni...

Žinojimas aklai savus dirvonus aria.
Tikėjimas pamišėliškai trokšta savo kulto.
Naujasis dievas – tai tik žodis. Tad netikėk
Ir neieškok. Jis, kaip ir viskas, yra paslaptis...

Į viršų

Bedugnė

Žvelgiu į Težo upę taip,
Kad užmirštu žiūrėjime žiūrėjimą,
Ir taip bežiūrintį staiga
Mane mintis paliečia.
Ką reiškia būti upe?
Ką reiškia šis upės tekėjimas?
Tačiau viskas nublanksta,
Netgi tai, ką galvoju dabar.
Viskas – pasaulis ir manasis aš –
Man reiškia kur kas daugiau,
Nei tai, ką aš regiu aplink.

Viskas netenka buvimo, netenka dabarties
Ir pradingsta iš mano galvojimo. Jaučiu,
Kad negaliu į vieną visumą susieti
Buvimo, sielos ir minties
Su dangumi, ir su žeme...

Ir staiga susitinku aš Dievą...

Į viršų

Dievo balsas

Naktį ima spindėti balsas...
Girdėjau jį visatos viduje...
O pasauli, aš esu tu!..
O džiugesio siaube,
Galingoji jėga, gesinanti
Deglą, su kuriuo ėjau!

Vardus ir idėjas nugula dulkės
Kažkur manyje, tik balsas netyli.
O pasauli, tavyje aš esu savimi!
Ir mano paties aidas sugrįžta
Į mane juodąja savo šviesa,
Kurioje nugrimztu aš į Dievą.

Į viršų

Ŗ

Ne mano, ne mano yra tai, ką rašau.
Tad kam kaskart lieku skolingas?
Kieno pasiuntinys ar pranašas esu?
Kodėl vis klysdamas maniau,
Kad mano yra tai, kas mano iš tikrųjų buvo?
Ir kas man visa tai padovanojo?
Tačiau, jeigu likimas lėmė man
Tiktai numirti, kad gimtų
Kažkas per mano gyvastį naujai,
Aš būsiu jam už tai dėkingas,
Nors gyvenau tikėdamas,
Kad šis gyvenimas, man dovanotas,
Nėra tiktai apgaulė, nes tas,
Kuris jį dovanojo, mane,
Nors ir esu tik dulkė, pakylėjo...
(Aš, tik laikina minties akimirka,
Turiu dėkoti jam.)
(Aš, tik pakylėta dulkė,
Esu tikriausiai tik jo simbolis.)

Į viršų

Ŗ

Kas yra gyvenimas ir kas yra mirtis,
Niekas to nežino ir nepasakys.
Kur gyvenimu, o kur tik likimu
Teks pasikliauti lyg senu draugu.

Kad ir kokia tai būtų paslaptis
Žinojimo, kad čia tikrai gyvename,
Man visgi įdomu, ką stigma pasakys, –
Jutau ją lyg šešėlį, vėjo tyliai genamą.

Į viršų

Ŗ

Mirtis manęs jau neslegia taip sunkiai
Kaip kadais, nes jau žinau – tai tiktai fikcija,
Tik sapnas. Likimo rato sukamas, nesu
Aš tas, kurį manau čia vis dar esant.

Yra daugiau pasaulių, ne tik šis,
Kur mums atrodo, jog būsim įveikti
Mirties, – kietos, uolėtos žemės, glūdinčios
Neišmatuojamos gyvenimo gelmės dugne.

Mirtis, kuri yra mums viskas, taip pat
Yra ir niekas, jau žinau. Siela palieka vieną
Mirtį po kitos ir neprasmenga pragare, ji tęsia
Savo kelionę mūsų laike ir Dievo valioje.

Į viršų

Ŗ

Koks prasmingas simbolis
Iškyla tokį ilgesingą rytą? –
Ant pasaulio negyvojo kryžiaus
Žydi gyvenimo rožė.

Kokį dievišką simbolį
Parodo ką tik regėta diena? –
Ant mūsų Likimo kryžiaus
Rožė, mūsų Kristus.

Kokį galutinį simbolį
Parodo nubudusi saulė? –
Ant Likimo negyvojo kryžiaus
Drobulėje Įsuptojo rožė.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]