TEKSTAI.LT
<< Atgal
 

Vilda Tamošaitytė

 

VILDA TAMOŠAITYTĖ

N o v e  l ė s

       V i l d a  T a m o š a i t y t ė  g. 1985 m. Vingininkų kaime, Šilalės rajone. Nuo 2004 m. Klaipėdos universitete studijuoja anglų filologiją. Mėnrašty „Metai“ jos kūryba spausdinama pirmą kartą.

       Jai
       Mirta
       Aš čia
       Ragana

Į viršų

       Jai

       Vasaros vakaras. Drėgnos ir vėsios oro bangos tarytum dvi rankos, šilta ir šalta, braukia per veidą. Iš kanalų kyla lipnus ir dusinantis rūkas, girdisi, kaip šniokščia užtvanka, kurią prieš porą savaičių pradėjo statyti bebrai. Rytoj jos nebebus – atvažiuos vyriškis keista pavarde Giltinavičius ir nušaus ponus bebrus, jų bebrienes ir bebriukus.
       Aš sėdžiu tarp jos ir jo. Ji apkabinus mane per pečius ir pati šiek tiek palinkusi į mano pusę. Jos basos kojos nuleistos ant ką tik į vežimą sukrautų rasotų dobilų. Aš sustingusi spoksau, kaip iš po Juodikės kanopų laksto gelsvos žiežirbos. Juodikės viena akis balta, ja ji nieko nemato, jis sakė, kad todėl ji ir yra pikta, visiems kanda, ypač vaikams. Aš žinau, kaip kandžiojasi arkliai – įsikanda ir iš visų jėgų purto. Jis rūko Primą, man graužia akis ir gerklę. Danguj lyg jo cigaretės galeliai žybsi du raudoni šviesuliukai. Jis aiškina, kad tai specialios šviesos, rodančios lėktuvams kelią, kad jie nenukristų. Ji taip pat to nežinojo, ir mes abi užvertusios galvas spoksom į tas baisias raudonas akis. Bet jis irgi nežino, kad šviesytės ten – visai ne lėktuvams, nežinau kam, bet ne lėktuvams. Jis tik nori mus apgauti, kad nėra nieko, ko jis nežinotų. Bet yra, jis nepažįsta manęs ir jos.
       Per pradrėkstas kelnes jaučiu jo kūno šilumą. Ji kitokia nei jos, kurios šilumos aš jau nebejaučiu, nes tai kartu ir mano šiluma. Mes važiuojame namo. Jis nusviedžia į tamsią rasotą žolę tą šlykščią nuorūką, man gerklę vis dar graužia. Vadžios atleistos – kumelė ir pati žino kelią, nes kelias namo tėra vienas, ir namai vieni, viena ir ji. Jaučiu, kaip tarpupirščiuose džiūsta purvas, jis bjauriai trupa. Stengiuosi nejudėti, nekvėpuoti. Aš vis dar nejudu, man vis dar graužia gerklę...
       Rašau apie praeitį, nes dabarties nematau ir nejaučiu. Kažin, ar galėsiu rytoj papasakoti, ką veikiau šiandien, jei nė dabar nežinau, ką veikiu? O gal iš tiesų dabartis pro mane tarsi vanduo praplaukia, aš laukiu, kada pakils toji kita banga, bet vanduo vis teka ir teka. Ar ji jau buvo? Ar čia vis dar prieš akis tas neaiškus kraupus rūkas? Mano vaikystė pralėkė sausumoj, kur viskas apčiuopiama, nenusakomai, bet kartu pažįstamai kvepia, kur viskas labai ryšku, tiesiog akina, kur daiktai grublėti ir juokingi... Todėl ir prisimenu, o dabarties – ne. Bet ją vienintelę jaučiu dabar, kaip ir vakar. Aš privalau apie ją parašyti. Aš ilgai negalėjau rašyti, ji man neleido, savo kūnu ir jausmais manyje padarė didelę užtvanką, aš pati leidau jai padaryti. Apie jį aš jau rašiau daug kartų. Apie jį lengva rašyti, nes aš jo nekenčiu. Mano neapykanta, atskiesta keliais nusmurgusiais, apsiblaususiais prisiminimais, tiesiog neišsemiama. Koktu, bet tas suskis man yra tikrų tikriausias įkvėpimo šaltinis. Dėl to, kad jis yra, aš galiu paverkti ir gailėtis savęs. O štai apie ją rašyti nesugebu. Aš net nedrįstu jai duoti vardo. Ji – mano gyvenimas, mano pačios dalis, apie kurią nedrįstu nei kalbėti, nei galvoti. Tai purvo duobė, iš kurios aš išsiropščiau, kuria aš mitau, vis dar mintu. Ji kelia man apmaudą ir nenusakomą neapykantą. Ši daug stipresnė už tą, kurią jaučiu jam, nors jis mane skaudino, o ji mane gynė ir leidosi kandžiojama. Nėra šiam pasauly liūdnesnio balso už jos, nėra padaro, kantresnio nei ji. Jos išvis nėra, nes ji – tai juk aš. Kažkada mus rišusi virvutė, padėjusi man nepasiklysti, rasti kelią namo, dabar mane smaugia. Aš negaliu virvutės nugraužti kaip laukinė kalė, nes aš ne laukinė, ji mane prisijaukino, prisirišo, aš negaliu būti laukinė. O ji laukinė. Jos nėra, mūsų abiejų nėra; žinoti, kad esam mes abi, kad esam dvi skirtingos „ji“, yra skausminga (aš alergiška skausmui). Manęs nėra, nenoriu būti ir nenoriu žinot... Aš apsimetu negyva, ji apsimeta, kad aš negyva, mes abi apsimetam, kad mes dar gyvos. Ji – mano priežastis, mano absoliučiai bešaknis skausmas. „Kai tu numirsi, aš neteksiu proto, kai tu numirsi – aš gyvensiu...“
       Man sakė, kad vėjas draskė namo vijoklius, o jų šakos daužėsi į langą. Bet aš su siaubu jaučiau, kad ne. Jie visi žinojo, kad ne, išskyrus mane... Aš tik jaučiau.
       Aš guliu tamsoj, nebesulaikau, atrodo, iš paties mano dugno besiveržiančio inkštimo, siaubo, ašarų pliūpsnio. Jis uždususiu balsu sušvokščia, kad nutilčiau, ji ramina jį. Širdis, regis, tuoj išlėks iš krūtinės.
       Ji atsisėdusi prie krosnies skuta bulves. Girdžiu, kaip jis kieme kasa per naktį prisnigtą sniegą. Virtuvė paskendusi garuose, jiems išeiti paliktos šiek tiek pravertos laukujės durys, šalta. Aš patyliukais sėlinu jai įkandin. Monotoniški skustuko brūkštelėjimai, šnypščiantys puodai, zirziantis radijas užgožia mano širdies dunksėjimą. Man kaista skrandis, sukasi galva – pakeliu akis ir lyg per miglą stebiu jos kūną. „Ar jai neskauda?“ Aš jos nekenčiu. Kam ji leidosi?! Noriu jai išrėkti, kokia ji šlykšti. Jis man nerūpi, tai ji, kurios aš nekenčiu. Jis vienaip ir kitaip gyvulys. Bet ji, ji neapgynė savęs – manęs... Jis įeina vidun ir prie krosnies paverčia snieginų malkų krūvą. Aš tyliai nusliūkinu į drėgną kamputį, kur stovi mano žaislų spintelė. O, kad būčiau kaip tas mažas guminis ir purvinas kūlverstukas, įsilipčiau į spintelę ir miegočiau savo pirštinėj...
       Kai jis parsivelka apkibęs pjuvenom ir girtas, aš tyliai triumfuoju – ji miegos su manim. Aš jau negirdžiu, kaip ji šalia manęs tamsoj tyliai verkia, man jos negaila, dabar žinos, kad jis šlykštynė, kad jis turi mirti, kad mes turim gyventi tik dviese... Bet kai ji grįžta pas jį, aš naktim tarsi vaiduoklis stoviu prie jų lovos, galiu valandų valandas be garso verkdama ją kviesti. Jis vėl ant manęs rėkia, o ji mane apkabina. Dabar galiu verkti garsiai.
       Ar ji silpna, kad visą savo gyvenimą naktim lakstė tarp mūsų lovų, ar stipri, kad pasiryžo kęsti mūsų abiejų pažeminimus?
       Reikia slapstytis... Mano pusseserė lyžteli du savo pirštus ir prideda man prie skruosto. Tai taip saldu, man dilgčioja pilvą, aš noriu meilės, meilės pašiūrėj, prigrūstoj visokio šlamšto. Kai nieks nemato, aš atsitupiu prie mažos vištų iškastos ir ką tik prilytos pelkutės. Liečiu jos šventą vandenį ir meldžiu didžiulės... tikriausiai meilės. Ji vis dar tebeturi begalę vardų. Kas tai buvo tada – nebepamenu, kas tai yra dabar – dar nežinau.
       Aš pabundu, vos pradėję švisti. Ji verkia. Bet aš negirdžiu, tik išsigandus klausausi, kaip teka šalta sausio saulė. Aš nebemoku gailėtis, mane tik pykina, kūnas tarsi paralyžiuotas, o protas rėkia, kad kuo greičiau dingčiau iš čia, palikčiau ją, nusikamavusią, nusiverkusią, sutrikusią, vienišą, palikčiau mirti baimėj ir nevilty, žinančią, kad dar niekad negyveno, o štai jau ir mirtis ant slenksčio...
       Aš pasakiau, kad jau noriu eiti į mokyklą viena. Ji sustingo – „tau manęs gėda...“ Karštis man degina veidą – „ne...“ Jaučiu, kaip viskas aplinkui šniokščia, ūžia, sukasi, tarytum būčiau uragano centre, o priešais mane stovi ji. Aš jos nematau, aš jau nieko nebematau, tik jaučiu skausmą gerklėj – „man ne gėda...“
       Ji gimė tam, kad ją skaudintų, o jis – likimo jai siųsta rykštė. Kai jis mirs, pati save plaks. Aš savojo Jis dar neradau, bet kai rasiu, iškart užmušiu... Mes kartai beviltiškai kalbam apie beviltiškus dalykus. Visiškai apsinuoginam, viena kitą atsargiai liečiam, bet kai tik atsimerkiam, staiga susigėstam, ir apima begalinis nuovargis. Einam toliau. Kojos sunkiai mina atidrėkusį sausio sniegą, tarsi lavoną nešam sunkų šulinio rentinį. Kelias nelygus, namai toli. Ji sako, kad nenori grįžti į namus, kurių nėra. Mes sustojam, atsisėdam ant supuvusio rentinio. Pro purvinai žalią kaklajuostę matosi jos trumpi berniukiški plaukučiai. Anksčiau ji turėjo ilgus plaukus. Bet juos nusikirpo, negailestingai nurėžė, kad nebūtų tuo, kas yra, kad po žeme lengviau atgultų.
       Nuo skerdyklų skardiniais stogais atsklinda galvijų baubimas. „Laikas...“ Mes pakylam ir einam toliau. Skerdienos smarvė, sklindanti nuo ką tik krauju patręštos pievos, man primena... Aš pagalvoju: jei ji numirtų, aš nebūčiau šalia, ji tarsi sužeistas gyvulys įlįstų kur nors į kampą ir tyliai, tyliai, viena... Netgi ne aš ją rasčiau, man praneštų telefonu, naktį, arba tuomet, kai būčiau visai laiminga. Tikriausiai paskambintų mano sesuo, ir aš, aišku, nepatikėčiau. Mano vienintelė reakcija, kurią galiu įsivaizduoti, būtų juokas – siaubingas, traukulinis. Paskui – laidotuvės, žmonės, jis. Aš neverkčiau, greičiau nusikąsčiau liežuvį, nei praliečiau dėl jos bent vieną ašarą. Pravirkčiau tik po daugelio metų, kai vidus jau seniai būtų išpuvęs, kai nė kalbėti nebemokėčiau, kai, kaip ir ji, niekam neberūpėčiau...
       Mes lenktyniaudamos bėgam miškingu skardžiu aukštyn. Ten jau žydi rapsai ir laukinės avietės. O didžiulis klevas mums pramynęs tamsų kelią... Laikas namo...

Į viršų

       Mirta

       Ji labai skaudžiai žnaibosi. Kai bandau nuo jos pabėgti – visada paveja. Ji savo mažyčiais tarsi čiuptuvai pirštukais įsitveria į mano kūną. Man bjauru. Kartą ji mane pasigavo, surišo ir uždarė į močiutės spintą. Ten dvokė kačių šlapimu, pelėsiais ir močiutės muiliukais (ji juos kolekcionavo). Aš neverkiau, bijojau, kad neateitų ta laukinė ir kartu su manim neužsidarytų spintoj. Ji mane liestų, aš bijočiau verkti ir niekas nežinotų, kur aš...
       Mama iš palėpės parnešė didelį mėlyną kamuolį, sutepė sumuštinių su daktariška dešra ir agurku. Mirta važiavo kartu. Upė negili, bet akmenuota. Mes rankom susikabinusios palengva bridom pasroviui, aukštos smilgos metė ant mūsų pašiauštų galvų banguojančius šešėlius. Upės pakrašty buvo maža salelė. Vanduo ties ja nejudėjo. Staiga pajutau, kad nejaučiu žemės po kojom ir panirau. Kūnas įsmuko į kažkokius dumblus. Kai pagaliau atsistojau, balzganom akim mačiau tik raudoną Mirtos maudymosi kostiumėlį. Ji be garso juokais leipo. „Kodėl nepadėjai...“ – išveblenau vos sulaikydama ašaras. „Maniau, kad tu juokauji...“ Tarp dantų girgždėjo smėlis, kūnas dvokė dumblu. Aš nusisukau neva nusiskinti kelių smilgų. Drebėjo rankos. Aš girdėjau, kaip ji nuo to juoko pradėjo žagsėti...
       Kelias spindėjo tarsi veidrodinis. Nuo pakelės medžių palengva krito šerkšnas. Buvo siaubingai šalta. Ties mano burna ant kaklajuostės susidarė baltas šerkšno krūmelis. Mes ėjom tylėdamos. Jaučiau, kad kažkas ne taip. Staiga ji sustoja, paprašo, kad palaukčiau, ir nubėga už krūmo. Kai prieinam sušalusį tvenkinį, ji neina su manim čiuožinėti. Kažkas ne taip. Mano batai nečiuožia, ledas grublėtas. Šalta. Ji vis į mane keistai spokso. Sukorusios ilgą kelią, tylėdamos pasukam namų link. Man pikta, juk tai ji mane ištempė tokią šaltą sausio dieną iš namų. Aš bandau kažką sapalioti, bet nevykusiai. „Man jau prasidėjo...“ Apsimetu, kad nesuvokiu kas. Bet mes tarsi kalės užuodžiam viena kitos kraują – aš viską puikiai suprantu, tačiau tai manęs nenuramina. Ji mane erzina, man atrodo, kad ji tai padarė tyčia. Jaučiu, kaip subraška mūsų nesveika draugystė – lyg nuo šalčio poškančios tvoros. Mane pradeda pykinti. Daugiau nebekalbam. Atminty staiga iškyla lovoj gulinčios mano sesers vaizdas. Jos beveik nematyti, tik kupstas po balta antklode. Ji iš skausmo pradeda ant manęs šaukti, bet aš vis tiek negaliu nuo jos nuleisti akių, kol galiausiai manęs iš kambario neišvaro mama. Tebejaučiu spirito kvapą. Mes irgi jau nebe visai seserys, mes – kraujuojančios kalės.
       Mirta laukiasi antro vaiko, o aš ne. Aš bijau vaikų; tavo vaikas reiškia, kad tu jau pati ne vaikas. O ji tokia smulkutė, sudžiūvus, vis dar panaši į vaiką. Bet akys – pamišėlės, neturinčios amžiaus, rujojančios kalės, kurios niekada šalin nenuvarysi, kad ir kiek ją muštum. Aš pažįstu jos tėvą. Aš jo labai bijodavau. Kartą, kai jis dar egzistavo šiame pasauly, ji atbėgo pas mus šaukdama neaiškius padrikus žodžius. Iš jų daržinės sklido jos motinos riksmas: „Jėzau... žmonės... padėkit...“ Vaikams nederėtų slapta tėvų sekti, o tėvai neturėtų kartis kidkiniais raiščiais daržinėse. Ji vis dar jo ieško. Ji jo siaubingai geidžia.
       Ji man sakė, kad jai skaudėjo. Kai aš jos klausiausi, virpėjau iš susijaudinimo, netgi dabar mano fantazijos tebėra paveiktos jos pasakojimo. Jos vyrai, kaip ir jos tėvas, – bepročiai, jie ją išnaudoja, ji vis dar teberėkia ant jų tuo pačiu isterišku balsu, kokiu ir jos motina, kai ji per ilgai negrįždavo į namus, ją šaukdavo. Jie visi suluošinti tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Gyvenimo valkatos, kaip ir ji. Nesuprasti ir pasmerkti, kaip ir ji.
       Mirta buvo mano draugė. Geriausia draugė, kokią tik esu turėjusi ar bent įsivaizdavusi. Ji mane tiek daug kartų pažemino, kad ir pati įtikėjau, jog esu to verta. Kartą ji baisiai įsiutusi, bet ir begaliniai švelniai sudavė sušalusia pirštine man per veidą. Aš vos susilaikiau nepravirkusi. Aš jos nekenčiau, bet jaučiau ir nesveiką malonumą. Jos pamišęs protas valdė mus abi.
       Jos berniukas labai gražus. Mano mama iškepė blynų su razinom, bet jis tarsi laukinis žvėriukas, bijodamas, kad kas neatimtų, beveik nekramtydamas prarijo juos dar karštus. Jo akys mėlynos, ir kai jis į tave žiūri, jauti, kad (nors jo kūnas stovi) jis kažkur skrenda ir kaip raganius tave žvilgsniu skraidina į beprotybę. Aš Mirtai jau seniai nebežiūriu į akis. Prisimenu tik, kad jos rudos. Kaip ir plaukai. Jos lūpos apvalios, tarsi du vyšniukai. Pati – mažutė, visai dar vaikas.
       Aš jos labai bijau. Buvo jau tamsus vakaras. Aš slidinėdama ėjau kelio pakraščiu namo. Staiga prieš save išvydau du besiartinančius siluetus. Tai buvo moterys. Jos juokėsi. Buvo tamsu, aš jų veidų nemačiau. Kai buvom nuo jų vos per žingsnį, jos nutilo. Širdy nuščiuvau ir aš. Nepakėliau galvos, išsigandau, nes nujaučiau, kad viena moteris buvo Mirta. Nors man jos gaila, bet aš jos vis dar bijau taip, kaip bijoma vaiduoklių: niekad nežinai, ką jie sugeba ir ką gali tau padaryti, – yra absoliučiai nenuspėjami ir, atrodo, visada ištroškę keršto.
       Ji man sakė, kad jis mane myli. Aš, nutirpusi iš džiaugsmo, ja tikėjau. Mes sėdėjom ant krūvos neseniai išpjautų, dar sakais kvepiančių lentų. Virš mūsų galvų dūzgė slyvos medis. „Jis turi tavo nuotrauką...“ Dieve, kaip aš ja tikėjau. Po poros savaičių aš pakraupusi stebėjau, kaip ji, tarsi mažas zuikis, bėga nuo jo per pievą. Jis, netekęs kantrybės dėl jos nebylių skambučių, norėjo ją pasigauti ir primušti. Po dviejų valandų, apsukusi porą ratų aplink kaimą, ji slapta atbėgo pas mane. Uždususi juokėsi ir entuziastingai kūrė keršto planus. Ji diktavo, aš rašiau. Man buvo gėda, kai mačiau, kaip begėdiškai kilnojasi jos krūtinė, kaip blizga jos rudos akys. Prakeikta luošė, ji suluošino ir mane. Ji ištepė ir mane. Ji privertė kartu su ja šliaužti tuo mėšlu. Daug kartų darėm tai, apie ką vien pagalvojus degdavo skruostai. Aš nekenčiau mūsų abiejų.
       Jos nėra. Ji neegzistuoja kaip ir jos miręs tėvas, kaip ir tas kraujo krešuliukas, kuriuo ji atsikratė prieš porą metų. Aš pati ją palydėjau. Kai viskas buvo baigta, mes atsisėdom prie užšalusio tvenkinio. Mišioms skambino varpai. Ji, išbalusi, sukniubo ant suolelio ir išsitraukė pakelį cigarečių. Man buvo keista, kai ji pradėjo teisintis, kodėl rūko, tai, atrodė, tapo didesnės reikšmės įvykiu nei jos vizitas pas daktarą. Tyliai pašnekėjom apie kažkokius niekus, ji nusipirko didelį maišą kaulų savo dviem išbadėjusiems šunims, ir mes patraukėm namo. Dvi kraujuojančios kalės – namo.

Į viršų

       Aš čia

       Nagi pažiūrėk į mane, pažiūrėk į mane... Čia, aš čia... Matai? Aš irgi į tave žiūriu, žiūriu tiek ilgai, kad jau paskaudo akys. Tu kaip ta ryški šviesa, blykstelinti tarsi iš niekur ir pamažu tirpstanti tamsoj. Aš čia. Ką man daryti? Verkti? Ką nors pasakyti? Dabar aš nusišypsosiu, o tu galvosi, kad man juokingas tavo pasakojimas. Aš palinksėsiu – tu manysi, kad tavęs aš klausausi, kad aš suprantu tave, pritariu... Ar aš viską darau teisingai? Dabar aš atsistosiu, lėtai ir tyliai, tu net nepajusi. Manęs jau nebebus, o tu ir nežinosi, jog aš čia buvau.
       Ar tu žinojai, kad aš moku šokti? Taip, ir netgi visai neblogai. Man patinka muzika, man patinki ir tu... Ne, ne, su tavim aš nešoksiu, niekada. Aš nemoku šokti su kitais, tik viena. Man muzika atstoja tave. Nesijuok...
       Tavo rankos labai švelnios. Man patinka, kai tu skaudžiai suspaudi man riešus tarsi du riešutėlius ir susierzinęs bandai įveikti jų pasipriešinimą. Net ašaros ištrykšta. Ir tada aš pradedu siaubingai juoktis. O tu nesupranti kodėl, tad dar labiau įsiunti. Mano riešai... Aš bejėgiškai bandau ištrūkti ir negaliu liautis juoktis...
       Jei tau ne gėda, aš norėčiau pabučiuoti tau kaktą. Leisk man, aš nubrauksiu tuos pamišusius tavo plaukus nuo šviesios kaktos. Leisk man pabučiuoti mėnulį. Aš noriu suknežinti tavo mielą galvą tarsi rėkiantį mažą vaiką. Jis karščiuoja ir dega.
       Man labai karšta. Kankina troškulys, man sunku kalbėti. Nesikalbam, gerai? Gali duot stiklinę vandens... Tau nekaršta? Ne? Taip, tikriausiai aš sergu, sunkiai sergu, man degina plaučius ir vidurius nuo pat gimimo, tik aš to niekam nesakydavau. Ne, neskauda, tik labai karšta. Siaubingai. Praverk langą, labai prašau... Ne, aš plaukti nemoku. Bijau... Kartą jis mane bandė mokyti, liepė nieko nebijoti ir judinti rankas bei kojas. Jis turėjo mane laikyti, bet paleido kaip šunytį. Smegau į dugną kaip akmuo. Mane išvadino baile varle. Paduok man...
       Aš mačiau, kad ateina lietus. Oras, visa gamta, laukdavo jo, lyg sustingo. Aš bėgau per pievą. Žinai, per tą, kuri įstrigusi tarp dviejų miškų. Aš bėgau, dusdama kvailai juokiausi. Man buvo baisu. Mačiau, kaip iš tolo man mojuoja mama, liepia grįžti. Aš trumpam sustoju, širdis vis dar daužosi kaip išprotėjusi. Temsta. Aš girdžiu palengva mane lenkiančių karvių alsavimą. Viskas taip ryšku ir aišku, kad, atrodo, ir miškas ošia tik man. Aš nebegaliu atmerkti akių. Iš tamsaus, pritvinkusio dangaus lietus prapliumpa nežemiška šviesa ir kurtinamu triukšmu.
       Man karšta. Aš noriu tik gurkšnelio vandens. Gal galėtum atnešti stiklinę vandens? Gerai, tiek to, aš pati.... Ne, jau gerai. Ne, ne, man jau nebekaršta. Uždaryk langą – sušalsi...

Į viršų

       Ragana

       Jos namų palangės nukrautos įvairiais gėlių vazonais. Veidrodis, jo stalelio stalčiukai prigrūsti mažyčių nuotraukyčių su mažais, seniai mirusiais žmogeliais. Stalčiukai prikimšti mirusių žmonių ir senų laikraščių. Nuo kiaulėms verdamo jovalo palubiais ritasi balti bulvėmis kvepiantys garai. Ji, tokia mažutė, sėdi dūmuose tarsi laumė rūke ir spokso į melsvą krosnį kaip į balzganą ūkanotą rytą. Ji retkarčiais sukrenkščia ir apsilaižo lūpas, lyg ruoštųsi kažką pasakyti, bet nesako. Ant krosnies kosti juodas nusipenėjęs katinas sulaužyta uodega. Pernai senolė jį uždarė į klėtį ir paliko porai dienų su tuntu šlykščių žiurkių. Kai pravėrė duris, katinas apdraskytom ausim išlėkė iš dvėsena ir supelijusiais grūdais pridvisusios klėties ir porą savaičių neparėjo namo. Ji ruošėsi vėl jį uždaryti. Ir katinas tai jautė. Ji nepaleisdavo jo iš savo rankų. Jį apkerėjo. Sena baisi ragana. Ji nesąmoningai pažvelgia į katiną, paskui atsisuka į langą. Pro langą į ją žvelgia tamsa. Ji regi tik blausų savo vaiduoklį. Ji sėdi suakmenėjusi tarsi sraigė, įlindusi į savo kiautą. Ji vėl sukrenkščia, apsilaižo, nuryja ankstyvų pusryčių seiles ir vaistų kartumą. Senolė lėtai stojasi, pusiau sulinkusi ji sustingsta – palengva pradeda tekėti klampus jos prakeiktas kraujas. Atitirpsta šiluma. Ji paima į rankas savo gaurais paspringusį katiną ir išneša į tamsų prieangį. Užgieda gaidys. Lauke pasigirsta indų barškėjimas – jaunoji moteris jau atsikėlė. Senolė stovėdama tarpdury spokso į ją. Katinas trinasi jai aplink kojas, kad ši susimiltų ir įleistų jį atgal į vidų. Lauke pašalęs ankstyvo pavasario rytas.
       Ji kauliniais traškančiais pirštais įsitveria jai į gerklę. Ji dar jaučia suglebusio kūno siaubingą virpėjimą, karštą pulsavimą ir agoniją. Ji vis dar šilta. Kraujas palengva varva ant pašalusios žemės. Ji, baigusi savo nebylią maldą, staiga lyg atsibunda ir lėtais, bet tvirtais judesiais pradeda pešti šlapias plunksnas.
       Senoji stovi rami, nejudėdama. Jos stiklinis žvilgsnis įsmeigtas į jaunosios nugarą. Ji raitosi aplink tą rąstą tarsi kirmėlė, gašli kirmėlė. Ranka slysteli, ir pjūklas, nuplėšdamas gabalą nago, įsminga moteriai į nykštį. Ji greit čiumpa už kraujuojančio piršto ir lėtai priklaupia. Užspaudusi žaizdą tyliai ilsisi ir bando nuryti salsvą skausmo skonį. Senolė tebestovi jai už nugaros šiek tiek pakreipusi galvą, primerkusi akis. „Kam kiši nagus, jei vis tiek nieko nesupranti...“ Žodžiai tarsi iš žemės išsisunkia – tyliai, ramiai. Senė nepajudina lūpų, jos lyg sustingusios. Moteris giliai kvėpuodama atsistoja. Jos veidas išbalęs. Ji pasuka trobos link. Senoji eina įkandin kraujo lašelių taku. Lašeliai jai primena spanguoles.
       Virtuvė pilna saulės, bet čia vis tiek šalta. Senoji tyliai atsisėda kamputy, lyg višta susipurena savo plunksnas ir, šildoma saulės spindulių, snūsta. Ji lėtai praveria burną, kvepia orą į dulkinus, subliūškusius plaučius. Ji vis dar prasižiojus, tarsi ruoštųsi kažką pasakyti. Bet nieko nesako, tik siurbia orą. Jaunoji moteris vis dar išbalusi jaučia nuo jos sklindantį senų daiktų, blynų, karštų kapotų bulvių kvapą. Kraujas nepaliauja tekėjęs. Senoji apsilaižo savo plonas lūpas...

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]