Vaikiškai žmogiška

       „Gamta žiauri savo linksmybe ir ciniška savo saulėtekiais“. Taip sako ne kokia nors liaudies išmintis, o tikras filosofas. O ką daryti paprastam žmogui, „gamtos viešpačiui“, kad gamta nebūtų tokia baisi? Ogi ją sužmoginti! Taip elgiasi net vaikai, saulei pripiešdami akytes, o namui – kojytes.
       Šitaip infantiliškai pasaulį vaizduoja ir šių eilių autorius: gervės piešia, alksniai bėga slėptis, stalai vaikšto, varvekliai mąsto, žuvys kūrena laužus, o vėjai mojuoja šaukštais ir peiliais. Duona įgyja nagučius, blynai – dūšelę, o šakaliai – kojeles.
       Iškart pakvimpa stebuklinėmis ar gyvulinėmis pasakomis. Prie deminutyvų prigrūstos archajiškos tautosakos – pasakėčių, minklių ir šiaip vaizdelių, užrašytų eilėraščio forma, – puikiai dera ir šiuolaikinė. Poetas turbūt baisiai mėgsta važinėtis automobiliu. (Eilėraščius apie automobilį būtų tikslinga sudėti net į atskirą skyrių.) Be abejo, autoriaus mašina irgi žmogiška – su burna ir akimis. Jis keliauja po Kauną, Kryžkalnį, Klaipėdą, Vilkaviškį ir bendrauja su sankryžų rodyklėmis bei pakelės stulpeliais. O kai automobilis sugenda, parduotuvėje perka ratuką gyvą, šaukiantį – kaip smagu suktis!
       Tiesa, autorius tikriausiai žino, kaip atsiriboti nuo vaikiško pasaulio suvokimo. Matai medį – / matau, / taip ir rašyk – / matau medį. Tačiau kažkodėl taip nerašo.
       Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto ponios ir panelės šią knygutę įtraukė į geriausių 2005 metų knygų dvyliktuką („Literatūra ir menas“, 2006.II.24). Tačiau jos turbūt pamiršo antrąjį savo įstaigos pavadinimo žodį. Šis eilių rinkinėlis literatūra net nekvepia, jis smirdi elementaria tautosaka.

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-03-11 Nr. 788

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt