High culture, main stream, underground

       Sovietmečiu visą grožinę literatūrą būdavo galima suskirstyti į oficialiąją, valdžios remiamą, ir neoficialiąją, pogrindinę. Pastaroji ypač klestėjo Rusijos didmiesčiuose praeito amžiaus 7-9 dešimtmetyje. Šimtai nespausdinamų rašytojų (tarp jų ir tokios būsimos garsenybės kaip Viktoras Jerofejevas bei Eduardas Limonovas) naudojosi savilaidos būdu ir net patys platino knygas skaitytojams. Formavosi nepriklausomos kūrybinės grupuotės, „mokyklos“, literatūriniai sąjūdžiai. Buvo leidžiamos net neoficialiosios poezijos antologijos (vienos iš tokių sudarytojas – poetas Genrichas Sapgiras). Taigi tais laikais kitaip rašantys gana intensyviai kūrė ir turėjo savo auditoriją, netgi ganėtinai plačią. Valio kolegoms rusams!
       O kaip su neoficialiąja literatūra to laikotarpio Lietuvoje? Ogi, tiesą sakant, niekaip. Nulis. Gėda, bet taip yra. Nesu girdėjęs nei apie jokį „nevaldišką“ literatūrinį sambūrį, nežinau nė vienos savilaidos būdu išleistos knygos, kuri būtų nors kiek pakeitusi tuometinį literatūrinį kraštovaizdį. Mėšlini lietuviai, nudirbę ūkio darbus, vakarais sėsdavo prie stalo ir, baimingai dirsčiodami per petį, tyliai rašydavo „į stalčių“. Prisikaupus rankraščių, stodavo į Rašytojų sąjungą ir paklusniai nešdavo savo opusus į „Vagą“. Dažniausiai jų nereikdavo nė cenzūruoti, nes kuo puikiausiai išsicenzūruodavo patys! Ir metų metus laukdavo, kol gerieji dėdulės pasigailės ir išleis knygelę, beveik identišką visoms kitoms. (Paradoksalu, tačiau neoficialiąja sovietmečio poezija greičiau pavadinčiau ne V. Bložės, o E. Mieželaičio kūrybą.)
       Niekas nepasikeitė ir Lietuvon atūžus kapitalizmo uraganui. Oficialioji literatūra greit suskilo į viską gožiantį main stream ir išgyventi besistengiančius high culture likučius. Didelio skirtumo tarp šių krypčių nematau: „popsucha“ visaip bando imituoti elitiškumą, o „aukštoji literatūra“ priversta vaikytis populiarumo. O neoficialiosios literatūros, vadinamojo undergroundo, kaip nebuvo, taip ir nėra. Greičiausiai ir nebus.
       Net nežinau, kokiai krypčiai priskirti šią ploną beveik savilaidos knygelę. Joje laviruojama tarp „popso“ ir „pogrindžio“ poezijos. Gatvės juokeliai, nuvalkioti kalambūrai, rimuotos nešvankokos dainuškos... Bet yra ir narkomaninio psichodelinio humoro („Grybai“), nihilistinių pankiškų įžvalgų („Nesvajokit...“), avangardistinių žaismių („Dėlionė“). Tokios „žodžių dėlionės“ man labiausiai ir patiko. Primena Ernsto Jandlio ir Vsevolodo Nekrasovo konkrečiąją poeziją.
       Dėžėj dėžutė
             dėžėj dėžutė
                    dėžėj dėžutė
                          dėžėj dėžutė
                                o mažiausioje
                                      Mačiūnas
       Ech... Jei tokių knygučių būtume turėję daug ir nuo seno, gal ir būtume ėmę kalbėti apie lietuviško literatūrinio undergroundo užuomazgas...

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-08-05 nr. 807

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt