Turininga!

       Alfonsas Andriuškevičius ilgus metus tyrinėjo bei kritikavo Lietuvos ir užsienio dailę, paskui – bac! Išleido pirmąją poezijos knygutę. 33 eilėraščius, kuriuos papuošė rytietiškais gėlių paveikslėliais ir moterų figūromis.
       Matyt, prabilo lyrikas, nes po ketverių metų išėjo „66 eilėraščiai“, vėliau – dar viena knyga. Ir štai dabar sulaukėme pačios naujausios – „(Prieš)paskutinių eilėraščių“.
       Kas gi joje naujo? Pasikeitė leidykla ir nebeliko piešinėlių (nors dizainas panašus). Tačiau knygutės formatas, eilėraščių forma ir turinys išliko tokie patys. 3-6 eilučių rytietiški posmai, persunkti kartėlio, nevilties ir tylios rezignacijos.
       Tokiais žodžiais būčiau galėjęs ir baigti šią trumpą rašliavą, tačiau gausiems dailėtyrininko, eseisto ir poeto gerbėjams norėčiau patarti, kaip DAR galima skaityti šią poeziją. Ogi atsiverskite bet kurios knygutės turinį ir jame tikrai surasite BONUSĄ – papildomus 3-5 eilėraščius. Pavyzdžiui, šios knygos p. 5-6, t. y. turinyje, slepiasi kokie penki vientisi posmai. Keletą jų ir pateikiu:
       Plačiam saulėlydy ((25
       Ta muzika visai pakenčiamai skambėjo ((26
       Aš pamačiau tarp medžių stoviniuojančią Mariją ((27
       Ir Dievas, ir gamta kiekvieną dieną atšiaurėjo ((28

       Taip įkopiau į klampią molio sferą ((46
       Turėjau eit į Grįžulo ratus ((47
       Palietęs tavo drėgną ranką supratau ((48
       Lelijos jau bežiedės ((49
       Mėnulis... Na ką, na ką jisai galėjo pasakyti ((50
       Mėnulis sklandžiai slydo ((51
       Mane sudomino spalvoti akmenėliai ((52

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-01-21 nr. 781

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt