Pastebėjimai po bandymo perskaityti romaną „O kas po to?“

       Jei kas norėsit skaityti visą Loretos Anilionytės knygą „O kas po to?“, tai pradžioj perskaitykit paskutinį romano skyrių, pavadintą „O kas po to“, ir suprasite, APIE KĄ ji. Jei norėsite sužinoti, KAIP apie tai parašyta knygoje, tuomet skaitykit visą 422 puslapių tekstą, tik, perspėju, pasiruoškit vaistų nuo galvos skausmo, nes bekeikiant autorę sopulys tikrai nepraeis. Trumpų distancijų bėgikams šios knygos nerekomenduoju. Nepasieksit finišo. Maratonininkams – taip, nors geriau skaitykit “Ulisą“.
       Kai perskaičiau šią knygą, iš savo labai neaukšto bokšto sugebėjau prisiminti tik vieną Nietzschės frazę: Jei moteris turi polinkį į mokslą, tai paprastai yra sutrikusi jos lytinė sistema. Jau nevaisingumas lemia tam tikrą skonio vyriškumą; vyras, jums leidus, yra „nevaisingas gyvulys“.
       Bet kas iš to? Tai gali tikti ir netikti, nes knygoje parodomi vyro ir moters idėjiniai, o ne kūniniai neatitikimai. Vyras ir moteris, du nežinomieji, bendrauja internetu ir retkarčiais žinutėmis. Pavadinkim vieną XX, kitą XY.
       XX – popžvaigždė. XY – vieniša mama, profesionali filosofė. XY – elitas. XX – runkelis. XY įsimylėjusi XX ir negailestingai jį terorizuoja įvairiais įmantriais tekstais. XX atsakinėja, bet negali adekvačiai atsikirsti priešininkei, nesugebėdamas įveikti XY protu ir išsilavinimu. Visa binarinė konflikto simptomatika, sukurta šitų priešpriešų įtampos, velkasi per knygą iki XX ir XY galutinio susitikimo bei pasidulkinimo ir net toliau. Visi kiti įvykiai persunkti tų pačių vidinių nervingų monologų ir hipochondriškų pokalbių su menamu pašnekovu. Abiejų žmonių regresijos gama labai plati. Abu personažai – nesimpatiški dvikojai gyvuliai. Susidaro įspūdis, kad herojė – orgazmo nepatirianti intelektuali moteris, kitaip tariant, serganti antriniu psichogeniniu frigidiškumu. Jos psichologinės problemos atskleidžiamos per negatyvią vaikystės ir paauglystės krizių prizmę. Vyro – panašiai, tik tiek, kad jis nemažai pasiekęs toj srity, kurioj darbuojasi, ir savo patiniškus didybės kompleksus pakenčiamai patenkinęs.
       Bet laisvos asociacijos – tik kelias į tai, kas glūdi atmintyje. Kartais atmintis gali būti net įsikalbėta – tai pasitaiko ypač piktybiškiems neurastenikams. Kyla toks klausimas: ar tikrai gyvenimo etika susipina su būtinybe tame knistis? Kodėl tie fantazmai reikšmingi? Ar neužtenka tik spjaudytis filosofinėmis citatomis ir samprotavimais apie tautinius kompleksiukus? Pagrindinio uždavimo – prislopinti vidinę agresiją – abiejų herojų moralė vis tiek neatlieka. Tai žmonės, kurių veido ir kiti bruožai vis nyksta. Kūrinyje eigoje personažai po truputį trinasi, kol galop lieka tik nusibodusios raidės apie juos. Nes pagrindinė problema – kalbėjimas, o ne pasakojimas.
       Kalbantis rašytojas visada gali būti personažas – jo nereikėtų tiesiogiai suprasti. Jis gali vaidinti idiotą, pažeminti ar išaukštinti tam tikras vertybes. Be to, įvykiai visada yra konvencionalūs, kūrėjas susitaria su veikėjais, kad bus taip, o ne kitaip. Kita vertus, kalbėti su bendraminčiais – tai tas pats, kas kalbėtis pačiam su savim. Autorės sugebėjimas įsijausti į pagrindines XX ir XY problemas sukuria iš teksto, tiesą sakant, amžiną nesibaigiantį vulgarybių perkrautą monologą.
       Tačiau. Atvertęs ir ėmęs skaityti knygą, pasijunti realioje Lietuvoje. Viskas kaip vakar ir rytoj, bet labiausiai jautiesi DABAR. Dar neteko skaityti tokios autentiškos knygos, kurioje aprašinėjamas literatūrinis laikas būtų toks iki skausmo pažįstamas. Atrodytų, įsijungia kažkoks tautinis psichoanalitinis televizorius. Jame pamatai ir save, ir valstybę, ir, žinoma, špygą. Autorės taip mėgstamas binariškų opozicijų metodas įsimeta į elito ir runkelių, “popso“ ir aukštojo meno priešpriešos erdvę. Kur socialinis liftas tiesiog sugadintas, o elitiškumo suvokimas pažemintas iki pinigų sumos.
       Neigiant kūną, bet negalint nuo jo pabėgti, randasi esminis Lietuvos Elito šizoidiškumas: gyventi kasdienybėje, bet nepripažinti kasdienybės kultūros kaip savo gyvenimo dalies. Niekinti gyvenamąją tikrovę, bet kasdien ja naudotis. Negalint nesinaudoti, gėdytis to negalėjimo, slėptis ironija arba išsilieti agresija (kultūringa agresija – kad ir pagiežingais straipsniais apie prastą kultūrą). Vėl tapatinant save su siela, o popkultūrą – su kūnu.
       Kaip nuo tokio patologinio minčių srauto gelbėtis, kad vidiniai personažų konfliktai ir psichologinis nestabilumas neužlietų kraujo puta? Reikia filtruoti kalbą. Arba į viską žiūrėti ironiškiau. Silpnų nervų žmonėms skaitant patarčiau klausytis lietuviško “popso“.
       Apie pramoginę muziką knygoje daug daug juokingų pasityčiojimų ir tekstinių citatų. Filosofė, besiklausanti bumčiko, – nuostabu! Puiki „Lietuvos filosofo“ metafora. Kartais kai kurie muzikiniai stiliai tapatinami su aukštąja kultūra, kiti – su žemąja. Taip pajuokiama sena iliuzinė dar pono Platono nagrinėta tema apie tai, kokia turėtų būti gera muzika, o kokią reiktų atmesti kaip išsigimusią. Gerai, kad nediferencijuojama pagal kastas kaip pas Aristotelį.
       Vis dėlto menas labiau vadovaujasi ne vien skonio kategorija, bet ir tikrumo bei dirbtinumo kriterijais. Kultūroje egzistuoja nerašytas susitarimas, kad pramoginė muzika – tai opiumas liaudžiai, o klasikinę reikia remti dėl prestižo. Jokios herakleitiškos priešpriešos iš tikrųjų nėra. Viskas seniausiai sustyguota. Net pats Platonas, atsibastęs čia ir įsidarbinęs kultūros ministru, pasimestų. Šiais laikais labai juokingai atrodo, kad jis atmetė lyriškas, minkštas, verksmingas tonacijas kaip išsigimėliškas ir pripažino tik vyriškas, stiprias, karingas. Jeigu taip, tai pusė ne tik klasikos, bet ir lietuviško “popso“ būtų uždrausta. Galima daryti išvadą, kad graikui tikrai patiktų Mikutavičiaus „Trys milijonai“, ŽAS'ų „Žalgiris“, LT Unitazų „We Are The Winners“ ir t. t. O kas po to?
       Chuj v palto! Taip norėčiau atsakyti autorei. Nusibodai. Gal tikrai filosofė – ne profesija, o diagnozė. Delete! Leidyklai „Alma littera“ rekomenduočiau leisti naują knygų seriją „Vienišų moterų, auginančių vaiką, romanai“. Populiarumas būtų milžiniškas.

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-07-22 nr. 806

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt