|
<< Atgal
Juozo Apučio charakteristika
Tam tikra svarbi dokumentacija apie autorių, gan
siaurai jį apibūdinanti ir iki galo suprantama tik geriems pažįstamiems, gali būti
pateikta net esė ar pokalbių forma. Ji gali būti pateikta raštu arba žodžiu ir
išreikšti autoriaus dvasios gilumas, jo tikrąsias pažiūras ir nesumeluotas iliuzijas.
Šiuo atveju mes nenorėtume apie kūrėją spręsti iš autoriaus personažų lūpų,
nors pagunda, neslėpsiu, labai didelė. Meninį rašytojo portretą stengsimės
susidaryti iš jo paties ištarų. Todėl leiskite tarti kelis privačius žodžius ne
apie autoriaus kūrybą, kuri buvo jo pagrindinis gyvenimo instrumentas, bet apie jį
patį tokį, koks jis išlenda iš savo beletristikos kanapių.
Savo egzistenciją J. Aputis visada naudodavo tam,
kad demonstruotų opoziciją. Šiuo modeliu jis vadovavosi daug kur ne tik gyvenime,
bet ir kūryboje. Kažką panašaus į privačią rašytojo mąstymo klišę, kuri vienaip
ar kitaip leidžia suprasti, kad autorius kaip tik su tuo tapatinasi, galima rasti jo
apysakų ir novelių idėjose bei konfliktuose. Bet ar tikrai autorius gali taip skirtis
ar būti panašus į savo autoportretą, sufleruojamą lėtapėdės jo prozos? Kad
sufleruoja jokių abejonių, žinoma, nekyla. Bet įsitikinimas, kad jis iš tikrųjų
buvo toks, o ne kitoks, įtaigauja ir apie galimą strategiją, kurią pasitelkęs
rašytojas pabandė tvarkyti savo gyvenimą ir žmonių atmintį. Autoriui greičiausiai
rūpėjo ne ateitis (kaip kiekvienam rašytojui), bet konkreti dabartis, nes, kad ir kaip
keista, turėdamas nemenką polinkį folklorui, mitologijai ir romantikai, jis visada
savyje nešiojosi gan didelį skeptiško humanizmo užtaisą. Būtent tam, kad primestų
ateičiai savo nepajudinamą įvaizdį.
Toks ramus, susimąstęs, uždaras, nepretenzingas,
geranoriškas, nesusitepęs žmogelis. Visiškai neabejotina, kad jis kūrė būtent
tokią kaukę. Bet kam gi ta maskuotė? Kaip ją suprasti? Juk kaukės dėjimasis ne
tik privatus reikalas. Menininkui uždėta kaukė vos ne savaiminis visuomenės
stereotipų proveržis. Ir labai sunku atsakyti į klausimą: kodėl tokio, o ne kitokio
archetipo atsiradimas tapatinamas su konkrečiu žmogumi?
Bet visuomenės nuomonė visada negailestinga. Jeigu
rašytojas tampa kauke jis turi ją nešioti iki gyvos galvos. Liaudies sugalvoti
kūrėjų įvaizdžiai paprastai amžini ir nepajudinami. Kaip ir kokią gyvenimo
akimirką jie formuojasi viena didžiausių sociumo paslapčių. Greičiausiai
visuomenė tokiu būdu nesąmoningai baudžia menininkus už sunkią naštą ir blogį,
kurį jie atnešė ateidami į pasaulį. Ar J. Apučiui dėl šito vertėtų per daug
jaudintis? Ne, nes jo, kaip kūrėjo, įvaizdis pakankamai lengvas ir net teigiamas.
Matyt, jis visą gyvenimą protingai kniso gilią šaknį ir visada buvo savo vietoje. O
laiku atsirasti savo vietoje, kaip žinoma, irgi reikia didelio talento. Palyginti su tais
siaubingais stereotipiniais įvaizdžiais, kuriuos kaip geležines kaukes liaudis yra
uždėjusi Gedai, Marcinkevičiui, Venclovai, J. Aputį būtų galima pavadinti net
laimės kūdikiu. Kažkaip labai lengvai jis išlipo sausas iš balos. Praslydo
nepastebėtas, nors tiek metų trynėsi Literatūroje ir mene, buvo net Metų
redaktorius, kuravo jaunuosius. O kiek jaunimo sugadino, skleisdamas savo kerėpliškos
kalbos ideologiją. Kas už tai dabar atsakys?
Keistas dalykas tie įvaizdžiai. Sunku net
prognozuoti, koks rašytojo portretas išliks. Lietuvoje gyvuliuoja toks savotiškas
pomirtinių kaukių lipintojas draugas V. Petkevičius. Iš jo durnos, bet kiekvieno doro
lietuvio turimos knygos galima sužinoti, kad J. Aputis jaunystėje buvo gana
konfliktiškas žmogus, rinko senus radijo aparatus, o pakaušęs tuoj pat į darbą
paleisdavo kumščius. Paskui pamilo Landsbergį šventąjį ir rinko parašus, kad Petką
pašalintų iš LRS. V. Petkevičius taip pat liudija, kad LRS tam naujai atrastam J.
Apučio žanrui nepritarė: Seno raugo prisiriję menininkai nesuprato, kad taip
begėdiškai žlugdo naujausio novelistikos žanro gimimą, kurį kritikas triskart
jėzuitas V. Kubilius be jokių išlygų būtų pavadinęs: Novelė-įskundimas
kaip pagrindinis Atgimimo žanras, o ponas P. Bražėnas būtų paneigęs: Jeigu
žinomas novelistas Juozas Aputis prišlapino po savim, tai dar nereiškia, kad gimė
nauja literatūros srovė.
Pakankamai logiška, kad tokio masto kūrėjui
prilipo mizantropo-landsbergininko mitas. Nė vienas negali būti kitoks, nei yra.
Bendraudamas su žmonėmis J. Aputis niekada nenorėjo būti su jais. Jo susidomėjimas
kūryba visada buvo stipresnis už susidomėjimą žmogumi. Jis ne visuomenės
naratorius ir ruporas, o rašytojas, užsidaręs savo kiaute. Kūrybinę energiją visada
semiantis iš to paties šaltinio. Nors jau ir prispjaudyto, ir išsekusio, ir
išdžiūvusio. Bet sėmė ir pats spjaudė. Archajiškas žemės rausėjas, paskutinis
žemininkas, agrokultūrininkas, konservatorius, reakcionierius, patriotas,
landsbergininkas... Blogai, kai rašytojas turi politines pažiūras, nes tada jis tampa
prostitutu. J. Aputis net nepastebėjo, kad taip puoselėti kalbos darbai jau atjunko nuo
juos girdžiusio šaltinio, nors mokyklose mokytojai vis dar su dideliu pasitenkinimu
įrodinėja rašytojo kūrybos vertę. Keista, juk net ji pati dorai neparodo, kodėl esti
įdomi ir vertinga. Visos kitos autoriaus pažiūros (socialinės-filosofinės) tai
tiesiog smetoniški sapaliojimai apie nelaimingą dabartinę Lietuvą. Tarsi anksčiau
žmonės buvo kitokie... Kaži kokia nuolatinė pagarba ir atsižadėjimas
svirduliuojanti visuma, išplaukianti iš labai prieštaringos medžiagos.
Liūto ašaras varvinau skaitydamas tituluoto
rašytojo apmąstymus apie nūdieną, praeitį ir ateitį. Jis visada turi tvirtus
įsitikinimus apie blogį ir gėrį. Nuolat serga vis ta pačia Vakarų intelektualų
neuroze, neva civilizacijos technologijų pataikavimai žmogaus kūnui pašėlusiu
greičiu tolina nuo gamtos ir dvasingumo, dėl to siela katastrofiškai tuštėja,
šaukdamasi arba sprogimų, arba ieškodama negyvenamos salos.
O kas tas dvasingumas ir siela, negali paaiškinti
net pats autorius. Tušti žodžiai. Banalu. Kažkuo kaltinti santvarką apskritai keblus
dalykas, nes iki šiol nelabai aišku, kodėl TAIP viskas vyksta toje kosminėje dramoje,
kuri dar vadinama istorija.
Ar galima parduoti Lietuvą? Ne. Nes kuo daugiau
perki, tuo aro kaina mažesnė. Jei perki visą atiduodama dykai. Toks pirkimo ir
pardavimo aktas, mūsiškai vadinamas okupacija, istorijai tėra tik naujas vystymosi
etapas. Tokia visatos logika. Galų gale, visi mes 1940 m. pasėtos spermos vaisiai.
Juozas Aputis irgi.
P. S. Viename žurnaliuke kadaise perskaičiau
nuostabią istoriją. J. Apučio pasiteiravo, koks įvykis įsimintiniausias jo gyvenime.
Pasirodo, graudžiai juokingas ir baisus! Būsimasis rašytojas tuomet su mama gyveno
kaime Raseinių rajone. Kartą nugaišo jų serganti kiaulė. Tokia netiko paskersti
mėsytei. Veterinaras liepė ją sudeginti. Juozo mama ėmė verkti, mat ir taip juodu
gyveno nepritekliuje. O Juozas ryžtingai ramino: Neverk, mama, bus tų kiaulių!
Degantis laužas ir kiaulė jame būsimam novelistui taip įstrigo, kad šį baisų
įvykį jis kartkartėmis sapnuoja iki šiol. Juk kiaules degina ne visi, tai išskirtinis
atvejis! Štai kaip tampama rašytojais... Imk pavyzdį, jaunime!
CASTOR&POLLUX
Šiaurės Atėnai. 2006-08-05 nr.
807
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|