Artimumo logika

       Tikriausiai laimingas tas rašytojas, kuris turi „suinteresuotą“ skaitytoją, laukiantį naujų kūrėjo tekstų... L.S.Černiauskaitė, lietuvių literatūroje žinoma kaip apsakymų rinkinio „Trys paros prie mylimosios slenksčio“ (1994), prozos ir dramaturgijos knygos „Liučė čiuožia“ (2003) autorė, tapo geidžiama viešnia tų, kurie pasiilgo paprastos, „be išsidirbinėjimų“, – kaip yra rašęs vienas kritikas – literatūros. Tokia yra ir naujausioji L.S.Černiauskaitės knyga „Artumo jausmas“ – įvairi žanriniu požiūriu (apysakos, novelės, pjesės), bet „vieninga“ stilistiškai. Knygą vertindama literatūros kritikė J.Sprindytė apibūdino ją kaip „prancūziškos“ manieros prozą, kuri „parašyta sklandžiu, lengvai slystančiu stiliumi“ ir yra „atvira, kartais žaisminga, tarpais rimtesnė, perskaitoma vienu kartu <...>“.
       L.S.Černiauskaitės pasakojimo patrauklumas slypi būtent paprastume: aiški ir tiksliai formuluojama mintis, saikingai ir laiku išdygstančios metaforos; lengvai atpažįstamos buities ir kasdienio gyvenimo detalės, nurodančios į daugelio išgyventą kasdienybės autentiką; anapusybės ženklai, šiek tiek atgaivinantys statiškus veikėjus, besisukančius uždarame, ribotame pasaulyje, ir melancholiškam pasakojimui suteikiantys natūralios inercijos bei vitališkumo, nurodantys į fatalizmą, kuriuo persisunkusi knyga „Artumo jausmas“. Dar patrauklus nuolat budintis „arti“: arti supratimo, arti tiesos, arti neginčytinos kokybės... O jeigu pavyktų suderinti novelių discipliną ir pjesėse atsiskleidžiantį vaizduotės talentą?.. Beveik visų pasakojimų centre – moteris su visomis savo apraiškomis (vienatve, išdavyste, neištikimybe) ir visomis tapsmo stadijomis (mergaitė, moteris, motina)... Prozos veikėjai neskelbia jokių ideologijų, yra realūs ir kasdieniški, bet nekasdieniškai atviri būčiai; gyvenantys be loginės argumentacijos ir asmeninės motyvacijos, atsiduodantys jusliniams malonumams ir tuo pat metu sprendžiantys moralines kolizijas, pasineriantys į melancholiškas mirties meditacijas. Dviejų pasaulių – šio ir anapusinio, vyriškojo ir moteriškojo – keista dermė, jų santykiavimo logika (tokia alogiška mūsų sampratai) yra ir prozos, ir dramaturgijos pagrindas... Lidija, gyvenanti prie kapinių, subtiliai bendrauja su mirusiaisiais, nekreipdama dėmesio į akivaizdžiai jai simpatizuojantį Konstantiną, o jos nuomininkė Nataša tiesiog nyksta be vyriškojo pasaulio ir netgi kraštutinėmis priemonėmis siekia tapti nuo jo „priklausoma“ („Vidurdienį, Lidijos laiku“); Fabijona gedi mirusio vyro Pranciškaus (kuris jai iš Anapilio siunčia „laiškelius“), bet imasi globoti jauną nuo Pranciškaus besilaukiančią merginą Elzę („Obuolys Kipreliui“); moteris, per skelbimą laikraštyje ieškanti vyro tik tam, kad šis ją apvaisintų, dėkoja „nepaviršutinškam“ vyrui („Kaip daromi vaikai“). Apskritai paskaičius L.S.Černiauskaitės prozą rodosi, kad visa moters esmė būtent ir yra motinystė: „Ką nešiojasi pilve moteris, kurios vidurių niekada nespaudė augantis kūdikis? Žiovaujantį tuštumos kirminą? <...> Ji bergždžia ir pikta. Ji daug dažosi, kad nuo mūsų tai paslėptų. Kosmetika, tiesa, brangi, tačiau neužtvenkia iš jos veido plūstančios tuštumos. Ji nešasi tuštumą kaip vėliavą, kurios atšiaurus plazdenimas nušluoja nuo kelio net atkakliausius ir gyvybingiausius ženklintojus“ (p. 111). Ir dar. Nors L.S.Černiauskaitė daug žymesnė dramaturgė nei prozininkė, šia knyga ji sutvirtina būtent pastarosios pozicijas...

       Gitana Gugevičiūtė
       www.info.lt

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt