|
<< Atgal
Paskutinis jėzuitas
G. Beresnevičius vis stebina. Tai imasi rašyti
lietuvių Senąjį Testamentą apie Palemoną, Videvutį ir Brutenį, tai griebiasi
kokio nors romano arba absurdo žanro apsakymėlių apie Fifaičių karalių ir jo dvarą,
tai internete paskelbia anarchistinį kritinį straipsnį apie pasaulinio kapitalo
užmačias Lietuvoje.
Jis stebina ir toliau. Religijotyrininkas ir
mitologijos tyrinėtojas, kuris, profesijos verčiamas, privalo moksliškai aiškinti
dievoieškos, dievokūros ir dievožudos procesus, šioje knygutėje prabyla it koks
popiežius, bandantis doron atvesti pasiklydusias ar paklaidintas aveles. Apšvietos
ir Renesanso šauklių lozungą Atgal į gamtą jis keičia paprastu šūkiu
Atgal į katalikybę. Sekuliarioje dabarties visuomenėje būtinas
kontrsekuliarizacijos sąjūdis! Jei būtų gyvas vienas iš kontrreformacijos tėvų,
jėzuitų ordino vadovas Ignacas Lojola, jis autorių tikriausiai priimtų į savo
kariaunos gretas. G. Beresnevičius prisidėtų prie ordino konstitucijos rašymo ir už
nuopelnus gautų kokį nors aukštą karininko laipsnį.
Tačiau man, paskutiniam laisvamaniui ir religijos,
vardu dievonieka, išpažintojui, ganėtinai svetimas pasauliečio mokslininko
raginimas, kad Katalikų bažnyčia modernėtų ir vėl imtų iš tikro veikti milijonus
jaunų protų. Man įdomus tik šios knygutės skyrius Kūrėjų religingumas.
Visą lietuvišką literatūrą G. B. suskirsto į 8
grupes:
1. Reinkarnacinė
2. Dangaus ir žemės priešskyros
3. Katalikiška
4. Biblinė
5. Dievobaiminga
6. Likiminė
7. Maginė
8. Raganų
Autorius pagrįstai ir argumentuotai sudirba į
miltus šių tipų rašeivas. Tarkime, apie dievobaimingą literatūrą jis sako: Iš
esmės piktžodžiaujanti kūryba, Dievas minimas kas antroje eilutėje ar kas antrame
sakinyje (šių proporcijų laikomasi pavyzdingai ir nuosekliai). Dievas palydimas
epitetų, šūksmų šlovė!, ak!, už ką mane baudi,
pasigailėk, meile tu mano. Šiame žanre sunku atskirti deklaratyvumą nuo
nuoširdumo, bet dažnai tie tekstai tokie naivūs, kad, ko gero, nedirbtiniai.
O tarp visos tos anapusinės literatūros jis
skiria dar vieną grupę:
9. Literatūra, kurioje nėra jokio Dievo nei dievų.
Cituoju: Bent jau man įdomiausias
religinės literatūros žanras. Dievas neminimas, bet jis patyliukais, gal ir
netyčiom, įprastas gamtoje, pasaulėvaizdyje, peizažuose, charakteriuose, charakterių
susigrūmime, savigraužose, dialoguose ir monologuose. Daug kirbančios sakralinės
įtampos, kai Dievas yra jam nesant.
Žodžiu, ši knyga polemiška, provokuojanti,
kartais net drastiška. Kaip visos tikros knygos.
CASTOR&POLLUX
Šiaurės Atėnai. 2006-05-20 nr.
797
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|