|
<< Atgal
Agonijos spazmai
Visi mes mirsime arba dvėsime. Kaip kam patogiau.
Mirštame ar dvesiame ir dabar, kiekvieną dieną,
valandą, minutę ir sekundę. Šitą procesą mes vadiname gyvenimu. Blaškomės, kažko
ieškome, kažką veikiame tam, kad užsimirštume. Kad užmirštume, jog mūsų greitai
nebebus.
Daugelis kritikų S. Becketto romanus vadina
antiromanais, o jo dramas ir mini pjeses absurdo teatru. Nė velnio! Savo kūriniuose
jis vaizduoja normalų normalių žmonių gyvenimą. Negailestingai, be jokių
pagražinimų, pozos ir pretenzijų. Normalus S. Becketto žmogus nefilosofuoja, neturi
jokių pažiūrų, neieško atsakymų, tiesos ir Dievo. Jis nekalba apie egzistencijos
prasmę, nes puikiai supranta, kad jokios išeities nėra. Reikia tik ištverti. O norint
ištverti, svarbu maitintis ir tuštintis. Naktinis puodas ir dubenėlis štai du
poliai.
Normaliems XXI a. žmonėms S. Becketto kūryba
turėtų atrodyti lyg gyvas priekaištas. Tiems normaliems, kurie pasidavė tam
tikro gyvenimo būdo propagandai ir dabar džiaugiasi gyvenimu. Gyvas priekaištas
jo kūriniai turėtų būti ir visai šiuolaikinei kultūrai bei literatūrai. Rakštis
subinėj visiems (o ypač Lietuvos!) kultūrologams ir literatūrologams, nuolat
vapantiems, kad literatūra privalo padėti skaitytojams surasti gyvenimo prasmę,
kad rašytojas privalo rodyti tikrąjį kelią, o kultūra stiprinti ir
grūdinti dvasią.
Juk S. Beckettas rašė ne apie žmogaus dvasią, o
apie tai, kaip jisai dvesia. Visai nesvarbu, gimiau aš ar negimiau, gyvenau ar
negyvenau, numiriau ar tik vaduojuos mirtimi, aš darysiu kaip daręs, nežinodamas, ką
darau, kas esu, kur esu ir ar išvis esu.
Autorius gimė 1906 m. Šią knygą antrąją
trilogijos dalį parašė 1948 m. 1969 m. gavo Nobelio premiją ir neatvyko jos
pasiimti. Mirties ir beviltiškos egzistencijos dainius mirė 1989 m. Kalbant beketiškai,
jo agonija užsitęsė net 83 metus...
CASTOR&POLLUX
Šiaurės Atėnai. 2006-02-11 nr.
784
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|