TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       23 skirtumai

       Anapus gėrio ir blogio žolė yra tik žolė, žmogus – tik žmogus, o knyga – tik knyga. Šiapus – viskas kitaip. Knyga tampa gera arba bloga, vertinga arba menkaverte, ji pavadinama šedevru arba niekalu. Ją vertina žmogus – skaitytojas. Kaip jis tai daro? Ogi paprasčiausiu palyginimo būdu. Vienas ar kitas grožinis (nemėgstu šito žodžio) kūrinys jam sukelia tam tikras emocijas, todėl perskaitęs bent dvi knygas, jis jas gali palyginti pagal emocinio pasitenkinimo lygį. Kuo pasitenkinimas didesnis, tuo knyga jo požiūriu geresnė.
       Vis daugiau skaitydamas ir bendraudamas su kitais skaitytojais, jis sužino jų vertinimus. Išgirsta apie autorius ir knygas, kurias teigiamai įvertino tūkstančiai tokių kaip jis. Mūsų herojus skaitytojas perskaito ir jas. Jos, aišku, gali patikti ar nepatikti, tačiau, o stebukle!, taip jis randa atramos tašką, objektyvų savo subjektyvaus verinimo kriterijų.
       Visas kitas knygas jis dabar lygins su žymių (nemėgstu šito žodžio) autorių kūriniais ir vertins, vertins, vertins... Ir ilgainiui iš paprasto skaitytojo (gal) taps tikru literatūros kritiku, į kairę ir į dešinę besispjaudančiu palyginimų tiradomis: „lyg Homero Odisėjas“, „šekspyriški personažai“, „faustiška dvasia“, „šiuolaikinis Dostojevskis“, „Camus Sizifo egzistencija“ etc.
       O kaip vertinti ir su kuo lyginti šitą knygą? Į vieną romaną autorius (beje, panašus į vieną garsų neūžaugą italų kilmės Holivudo aktorių) įsigudrino sugrūsti daugiau kaip 20 skirtingo stiliaus istorijų. Imituojamas bei švelniai parodijuojamas ir H.Hesse, ir E.A.Poe, ir A.Christie. Kas tai? Neskoningas draikalas? Kūrybos krizė ir idėjų badas? Postmodernizmo triumfas ir agonija? Turbūt ir viena, ir antra, ir trečia.
       Visų istorijų iki galo neskaičiau. Užkniso. Primityvoki siužetai, paskaninti arkliško jumoro intarpais. Pirmyn vedė tik detektyvinė intriga: atspėsiu ar neatspėsiu, ką autorius bando kopijuoti? Manau, jog dedukcijos metodu mažne pusę garsių (nemėgstu šito žodžio) literatų pavardžių pavyko išsiaiškinti.
       Pabandykit ir jūs pažaisti tokį žaidimėlį. Štai trys trumpi fragmentai.
       1. Numirė Hanko tėvas. Žaidžiant golfą kamuoliukas nuskriejo į mišką. Jis nuėjo ieškoti kamuoliuko. Po valandos susirūpinęs patarnautojas nuėjo pažiūrėti ir rado jį ten nebegyvą.
       Jo kelnės buvo atsegiotos. Atrodo, kad mirė masturbuodamasis.
       2. Gyveno kartą ošamis šamis, įsitaisė jis vezešešamojoje ant voobos viršūnės.
       – Šimi, man nereikia nei tavo karūnos, nei tavo lazdos, noriu tavosios šamizės.
       – De šimitį dėė, – nusijuokė ošamis šamis, – ieškok jos. Jei vezešėje pamatysi mano šamizę, pasiimk ją.
       .3. Grigorijaus Aleksejaus Aleksandrovičiaus širdis daužėsi, kai jis ėjo beržų alėja, vedančia į sodininko namelį. Sodri ir maloni auksinė šviesa skverbėsi net į šešėlį. Be perstojo ulbėjo purpleliai, kikilis atsiplėšė nuo alyvos šakos ir pakilo link rausvo debesies, opalinio kaip lempa, kurią Grigorijus vakar vakare matė ant Nastasijos Nikolajevnos stalo.

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-08-12 nr. 808

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt