|
<< Atgal
Nepasigailėti Kunčiaus
Jis kaip šlykštusis gleivėtas SVETIMAS.
Prisisiurbia prie kito kūno, įleidžia į jį savo čiuptuvus, per juos paskleidžia
savo būtį, esmę, kretinizmą ir auga, bręsta, kol pagaliau perplėšia aukos
krūtinės ląstą ir, klaikiai staugdamas, išsiveržia į dienos šviesą.
Jis atseit lietuviškasis Sorokinas, bet net V.
Sorokinas nedrįso perrašyti Evangelijos, prisisiurbti, į ją įeiti ir, atlikęs
dekonstrukciją, jos viduje egzistuoti. Tai nesunku. Evangelijos aš tikrai
neperrašinėsiu, todėl kad tai ne literatūra. Ir visai ne dėl to, jog tai kanoninis
tekstas, viename interviu teigė V. Sorokinas, paprasčiausiai todėl, kad
tokios knygos yra galutinai užbaigtos ir nesijaučia, kad šis produktas tinkamas
perdirbti. Tokius tekstus jaučiu kaip idealios formos rutulius juos galima tik
medituoti.
Kunčius bando dekonstruoti istoriją, bet tai
darydamas labiau primena vaiką, kuris išsituštinęs žiūri į puoduką, kapstosi po
savo šūdus, kažko ieško. Kunčiaus dekonstruota istorija nėra visiškai alternatyvi.
Ji glaudžiai susieta su jo praeities išmatomis. Gali būti ir taip, kad Kunčius kenčia
nuo išstumto homoseksualizmo komplekso, nes labai jau mėgaujasi pederastiškais tam
tikrų personažų polinkiais.
Kunčius nesupranta, kad, norint sukurti
postmodernistinę fikciją, reikia perkirsti istorijos tiesę. Jo kuriamoje
literatūrijoje faktai neturėtų būti tolygūs tikriems. Pagrindinis veikėjas
Dušanskis negalėtų pergyventi Vengrijos ar Prahos įvykių tokių, kokie buvo, jei,
tarkim, 1943 m. TSRS ir nacistinė Vokietija būtų pasirašiusi taikos sutartį. Todėl
viskas literatūroje gali būti kitaip. Bet H. K. atveju ne. Jo alternatyvi vaizduotė
nelabai laki. Visas žavesys yra tik iškraipytas kažkokių buvusių įvykių
vaizdavimas, bet įvykiai, galima sakyti, praktiškai tie patys.
Dabar dėl Evangelijos. Jos perrašymas, mesijo ir jo
mokinių vardus pakeitus buvusių komunistų (4 komunarų etc.), dar kokių nors -istų,
pavyzdžiui Haris Krišnas, vardais tai net ne blasfemija. Esminio dalyko tai
neišreiškia neinterpretuoja Evangelijos. Tai ne Paskutinis Kristaus gundymas
gili knyga, parašyta besidominčio žmogaus. Banalus H. K. bandymas ieškoti
paralelių tarp krikščionybės atsiradimo ir komunistų pogrindžio užsimezgimo menkai
vykęs, nes ne paslaptis, kad visi judėjimai, ar tai būtų siurrealizmas, Fluxus,
mafija, anarchizmas, maoizmas viskas vis tiek sukasi aplink VADĄ. Tad Nachmano
istoriją galima interpretuoti ne itin įvairiai.
Patologinė, miesčioniška autoriaus neapykanta
krikščionybei visiškai subliūkšta, parodydama autoriaus megalomaniją ir
nevisavertiškumo kompleksą, išugdytą greičiausiai dominuojančios motinos. Evangelija
pagal partinę programą perrašyta visiškai neįdomiai, o ir tą Kunčiaus perrašymą
galima perrašyti. Jis nėra tobulas. Nebent Kunčius taptų Kristumi.
Bet, įtariu, H. K. neilgai temps. Fiziškai. Jis
tirpdo save ne iki galo sunaikindamas realybę, o bet koks kūrėjo susireikšminimas,
nors ir menkiausias, realybėje autorių žudo. Mirtį galima apgauti tik žaidžiant
tokiomis iliuzinėmis formomis, kurių kasdienybėje niekada nebuvo. Šis romanas, kaip ir
kitos Kunčiaus knygos, populiarus irgi nebus.
CASTOR&POLLUX
Šiaurės Atėnai. 2006-03-10 nr.
788
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|