TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Nepasigailėti Kunčiaus

       Jis kaip šlykštusis gleivėtas SVETIMAS. Prisisiurbia prie kito kūno, įleidžia į jį savo čiuptuvus, per juos paskleidžia savo būtį, esmę, kretinizmą ir auga, bręsta, kol pagaliau perplėšia aukos krūtinės ląstą ir, klaikiai staugdamas, išsiveržia į dienos šviesą.
       Jis atseit lietuviškasis Sorokinas, bet net V. Sorokinas nedrįso perrašyti Evangelijos, prisisiurbti, į ją įeiti ir, atlikęs dekonstrukciją, jos viduje egzistuoti. Tai nesunku. Evangelijos aš tikrai neperrašinėsiu, todėl kad tai ne literatūra. Ir visai ne dėl to, jog tai kanoninis tekstas, – viename interviu teigė V. Sorokinas, – paprasčiausiai todėl, kad tokios knygos yra galutinai užbaigtos ir nesijaučia, kad šis produktas tinkamas perdirbti. Tokius tekstus jaučiu kaip idealios formos rutulius – juos galima tik medituoti.
       Kunčius bando dekonstruoti istoriją, bet tai darydamas labiau primena vaiką, kuris išsituštinęs žiūri į puoduką, kapstosi po savo šūdus, kažko ieško. Kunčiaus dekonstruota istorija nėra visiškai alternatyvi. Ji glaudžiai susieta su jo praeities išmatomis. Gali būti ir taip, kad Kunčius kenčia nuo išstumto homoseksualizmo komplekso, nes labai jau mėgaujasi pederastiškais tam tikrų personažų polinkiais.
       Kunčius nesupranta, kad, norint sukurti postmodernistinę fikciją, reikia perkirsti istorijos tiesę. Jo kuriamoje literatūrijoje faktai neturėtų būti tolygūs tikriems. Pagrindinis veikėjas Dušanskis negalėtų pergyventi Vengrijos ar Prahos įvykių tokių, kokie buvo, jei, tarkim, 1943 m. TSRS ir nacistinė Vokietija būtų pasirašiusi taikos sutartį. Todėl viskas literatūroje gali būti kitaip. Bet H. K. atveju – ne. Jo alternatyvi vaizduotė nelabai laki. Visas žavesys yra tik iškraipytas kažkokių buvusių įvykių vaizdavimas, bet įvykiai, galima sakyti, praktiškai tie patys.
       Dabar dėl Evangelijos. Jos perrašymas, mesijo ir jo mokinių vardus pakeitus buvusių komunistų (4 komunarų etc.), dar kokių nors -istų, pavyzdžiui Haris Krišnas, vardais – tai net ne blasfemija. Esminio dalyko tai neišreiškia – neinterpretuoja Evangelijos. Tai ne „Paskutinis Kristaus gundymas“ – gili knyga, parašyta besidominčio žmogaus. Banalus H. K. bandymas ieškoti paralelių tarp krikščionybės atsiradimo ir komunistų pogrindžio užsimezgimo menkai vykęs, nes ne paslaptis, kad visi judėjimai, ar tai būtų siurrealizmas, Fluxus, mafija, anarchizmas, maoizmas – viskas vis tiek sukasi aplink VADĄ. Tad Nachmano istoriją galima interpretuoti ne itin įvairiai.
       Patologinė, miesčioniška autoriaus neapykanta krikščionybei visiškai subliūkšta, parodydama autoriaus megalomaniją ir nevisavertiškumo kompleksą, išugdytą greičiausiai dominuojančios motinos. Evangelija pagal partinę programą perrašyta visiškai neįdomiai, o ir tą Kunčiaus perrašymą galima perrašyti. Jis nėra tobulas. Nebent Kunčius taptų Kristumi.
       Bet, įtariu, H. K. neilgai temps. Fiziškai. Jis tirpdo save ne iki galo sunaikindamas realybę, o bet koks kūrėjo susireikšminimas, nors ir menkiausias, realybėje autorių žudo. Mirtį galima apgauti tik žaidžiant tokiomis iliuzinėmis formomis, kurių kasdienybėje niekada nebuvo. Šis romanas, kaip ir kitos Kunčiaus knygos, populiarus irgi nebus.

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-03-10 nr. 788

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt