Obsesinis fetišistas

       Kartais pasitaiko, kad knygos iliustracijos kur kas įdomesnės už tekstą. Iliustruotos knygos dažniausiai skirtos vaikams, o vaikai juk mėgsta baisias pasakas, kuriose turi būti begalė fantastinių elementų, todėl manau, kad tinkamiausias stilius iliustruoti pasakas – siurrealizmas su visa savo stilistika ir patologija. Kaip į tai reaguoja vaikai – sunku pasakyti. Kartą teko matyti knygutę su Š. Saukos iliustracijomis. Ir nors ten nebuvo įžymiųjų jo „mėsų“, tie iš paveikslėlių spoksantys sustingę mankurtiški žmogai ir jų pasąmoninė robotiška agresija krėtė dar labiau nei jo baisusis „Pragaras“. Bet vaikai, kaip sakė Freudas, yra iškrypėliai, jie mėgsta visokius pasyvius nenormalumus, todėl nakties sapnų šalies vizijos jiems visada bus įdomios.
       Mikalojaus Povilo Vilučio iliustracijos pasakai „Kopų karalienė“ „siurrealizuoja“ savo simboliniu tekstu. Vilutis nuo seno turi savo mėgstamus motyvus ir, nuolat juos eksploatuodamas, sukuria asmeninį mitą. Veidai, kūno dalys, daiktai, įvairūs maginiai, ritualiniai ženklai, išdėstyti neproporcingoje erdvėje, sukuria atskirą tekstą. Jo paveikslų dalis, kaip kokiame eilėraštyje, galima išskaidyti ir nesieti vienos su kita. Ir visai nesvarbu, kas nupiešta, žmogus ar taurė, augalas ar gyvūnas, – viskas tik fetišai. Dailininkas jau daugelį metų atkakliai bando parodyti, kad žmonės ir daiktai nėra tokie, kokius matome. Vilučio talentas atmeta net fizikos dėsnius, o jei konkrečiau – visuotinės traukos dėsnį. Objektai pakibę ore. Ten daugiaprasmiai visumos simboliai susipina, sukurdami perkrautą poetinį metaforiškumą, todėl gaila, kad mįslės, kurias mums dažniausiai užmena Vilutis, lieka mįslėmis be atsakymo. Kažkoks neiššifruojamas ezoterinis kabalizmas.
       Jo organiška statika – šaltai erotiška. Sustingęs gašlumas išreiškia obsesinius dalykus. Kaip toji makabriškoji moteris-drugelis su šarvuotu apatiniu trikotažu, labiau primenanti ne fėją, o sadistę, plakančią įvairaus plauko skausmomanus uždaruose flagelantų klubuose. Arba agresyvus milžinas-žmogėdra, nepasirenkantis nei jaunuolio, nei liūto veido, nupieštas taip, kad mes patys bandome pritaikyti jam tai vieną, tai kitą veidą ir galop nė vienas netinka. Taip netikėtai patys išjudiname vaizdą. Vaizdą, kuris kartais išplinta erdvėje į tolį, o kartais apgauna akį, nes didesni objektai pavaizduoti toliau nei mažesni. Tai seni, visiems pažįstami siurrealistų bajeriai, iškraipantys erdvės proporcijas.
       Gaila, kad grafikas netapo didelių drobių ar nedirba su didinga šilkografija, būtų gan įdomu apžiūrėti jo kūrinius kitoje aplinkoje. Dabar, deja, jo iliustracijos, dažniausiai pateikiamos knygose (sudėtingos autonomiškos, neretai konfliktuojančios su kūrinio kontekstu) ir nepelnytai užgožiamos pašalinio vaidmens, skirto raidiniam tekstui paįvairinti. Vilučiui reiktų mažiau iliustruoti knygas, nes tai menkina ir ne iki galo parodo kūrėjo galimybes. Be to, prilipdo ribotą knygos iliustratoriaus etiketę, o tai žlugdo dailininko vardą. Iš tikrųjų jis puikus siurrealistas, pakankamai originalus, turintis savo stilių ir simboliką. Tarp nedidelio Lietuvos siurrealistų būrelio jis užima užtikrintą, tačiau kuklią vietą.
       P. S. O apie tą belytės, infantiliškos asmenybės pasaką, neįdomią nei vaikui, nei suaugėliui, sunku ir kalbėti. Todėl patylėjau…

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-04-22 nr. 794

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt