Fantasmagoriškas sapnų, vizijų ir visokių keistenybių pasaulis

       Bankrutavusio bankininko, aristokratiško dvikovininko, ekscentriško puošeivos bei retenybių kolekcininko, kone visų slaptųjų ložių brolio Gustavo Meyrinko (1868–1932) romanas „Golemas“ (1915) iškart tapo europiniu bestseleriu. Kelis kartus perfilmuotas, jis gyvuoja ligi šiol.
       „Golemas“ sietinas su XX a. pradžioje vokiškai rašiusių Prahos rašytojų – R. M. Rilke'ės, F. Werfelio, E. E. Kischo, F. Kafkos – kūryba; lengvai pastebima šio romano įtaka tuo metu rašytam F. Kafkos „Procesui“. Kai kurie literatūros istorikai G. Meyrinką vadina F. Kafkos pirmtaku. Ne veltui būdingiausieji minėtųjų rašytojų prozos ypatumai paveikė visą vokiškąjį ekspresionizmą, tiek literatūrinį, tiek kinematografinį jo variantą
       „Golemą“ labai vertino dar vienas magiškosios prozos meistras – argentinietis J. L. Borgesas.
       Daugeliu savo privalumų (meistriškai kuriama fantasmagoriška atmosfera, daugiasluoksne simbolika ir įtemptomis savojo „aš“ paieškomis) šis romanas vertai įsiterpia tarp geriausiųjų XX a. romanų.
       Atgijusios viduramžių legendos apie molinę pabaisą – Golemą – akivaizdoje pagrindinis romano veikėjas klajoja keistomis Prahos žydų geto gatvėmis ir dar keistesniais slaptų ženklų, Taro kortų, Kabalos ir savo paties sapnų bei vizijų keliais, kol galiausiai randa išėjimą iš šio painaus beprotybės ir užmaršties kalėjimo į namą „prie paskutinio žibinto“ ir ten jo laukiančią tikrąją palaimą.

       Jeigu juslės manęs neapgauna, kažkas vis tuo pačiu atstumu nutolęs lipa paskui mane, ir, jei jis ketina mane aplankyti, dabar turėtų būti paskutinėje laiptų aikštelėje.
       Dabar jis lenkia kampą, ties kuriuo gyvena archyvaras Šemaja Hilelis, ir nuzulintomis akmens plokštėmis eina į viršutinio aukšto koridorių, išklotą raudonomis plytomis.
       Paskui grabinėjasi palei sieną ir dabar, kaip tik dabar, patamsyje sunkiai įžiūrėdamas raides, turėtų skaityti mano pavardę durų lentelėje.
       O aš stoviu vidur kambario ir žiūriu durų angon.
       Atsidaro durys, ir jis įeina.
       Žengia linkui manęs kelis žingsnius nenusiimdamas skrybėlės, nė netardamas pasveikinimo žodžių.
       Jaučiu, elgiasi tarsi būtų namie, ir man tai atrodo lyg ir savaime suprantama.
       Įkiša ranką kišenėn ir ištraukia knygą.
       Paskui ilgai sklaido lapus.
       Knygos viršelis metalinis, rozečių ir antspaudų formos įspaudai išdažyti, pripildyti akmenėlių. Pagaliau surado ką ieškojęs ir parodė man.
       Skyrius vadinosi „Ibbur“ – „Sielos apvaisinimas“, iššifravau užrašą.
       Didžiulis, raudonais dažais ir auksu išvedžiotas inicialas „I“ buvo beveik per pusę puslapio, nevalingai apmečiau jį akimis – jo pakraštys buvo pažeistas.
       Turėjau tai ištaisyti.
       Inicialas nebuvo priklijuotas prie pergamento, kaip ligi šiol matydavau senose knygose, ne, jis buvo sudarytas iš dviejų plonyčių aukso plokštelių, sulituotų per vidurį ir galais suspaudusių pergamento kraštus.
       Vadinasi, pergamente turėjo būti išpjauta skylutė, kurioje įtaisyta ši raidė.
       Jei taip, tai kitame puslapyje turėtų būti atvirkščia „I“.
       Atverčiau puslapį ir įsitikinau teisingai spėjęs.
       Nevalingai perskaičiau šitą puslapį, paskui kitą.
       Skaičiau ir skaičiau vis toliau.
       Knyga bylojo man, kaip kad bylojo sapnas, tik daug aiškiau ir suprantamiau. Ir sujaudino mano širdį tarsi ko klausdama.
       Žodžiai sruvo iš nematomų lūpų, jie atgydavo ir pasiekdavo mane, jie sukiodavosi prieš mane ir staipėsi tarsi spalvingai aprengtos vergės, paskui prasmegdavo kiaurai arba ištirpdavo ore tarsi mirguliuojantis ūkas ir užleisdavo vietą kitiems. Kiekvienas kurį laiką puoselėdavo viltį, kad išsirinksiu jį ir atsisakysiu ateinančių....

       Bernardinai.lt

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt