Seno žvejo pamokymai

       „Esu daug matęs, daug regėjęs, bet pasigirti ne mėgėjas...“
       Šioje knygoje daug žvejojama ir daug pasakojama, ką autorius matė ir regėjo. Trys autobiografinės apysakos apima tris atskirus autoriaus gyvenimo etapus: vaikystę (II pasaulinis karas), kūrybos periodą (sovietmetis) ir senatvę (buržuazinės santvarkos atkūrimas Lietuvoje).
       Aprašomi visiškai skirtingi laikmečiai, tačiau į juos žiūrima iš šiandieninės seniokiškos perspektyvos, todėl jie labai supanašėja. Būtų pusė velnio, bet labiausiai užknisa, kad šioje knygoje baisiai daug MOKOMA. Trečiojoje apysakoje (laikmečiai chronologiškai sudėlioti atvirkščia tvarka) mažąjį autorių gyventi moko patėvis, o pirmojoje jau pats autorius moko kaimynų berniuką.
       Tiesmukai, banaliai ir, aišku, TEISINGAI atskiriamas gėris ir blogis. Protinga bei inteligentiška vokiečių aviganių veislės kalė Berta priešpastatoma blogiečiams šunų žudikams rusų kareiviams. Na, ir savaime suprantama, už blogį turi būti BAUDŽIAMA. Žakario Ontė užmuša šunyčius, dėl to jo gerklę perplėšia Berta. Dailininkas R. daug geria, nesirūpina šeima, todėl jo kūriniai tampa bedvasiai. Naujalietuvis Navickas nušauna gulbes ir skriaudžia vaikus, todėl jo vasarnamį padega posūnis Mantas.
       Tokia pedagogine didaktika prifarširuota visa knyga. Mažiausiai jos antrojoje apysakoje, tačiau čia išlenda akis badantis tradicinis DVASINGUMAS.
       Šią knygą perskaičiau prisiversdamas. Ir nukišau ją į tolimiausią spintos kampą. Ji tikrai ras savo skaitytoją, juk šiandien dar skaitoma net tremtinių literatūra.
       Gal kada nors ir aš tapsiu toks senas ir teisingas. Gal ir žvejoti išmoksiu. Tačiau dabar – atleiskit.

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-01-07 Nr. 779

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt