|
<< Atgal
Tokia maža, o jau bomžė
Seniau toks žmogus buvo vadinamas elgeta,
valkata. Dabar dažniausiai kitu, iš Rytų atkeliavusiu žodžiu bomžas.
Nors esmė liko ta pati: šie žmonės neturi nuolatinės gyvenamosios vietos ir
pragyvenimo šaltinio, todėl priversti valkatauti ir elgetauti. Toks gyvenimo būdas
dažnai vadinamas asocialiu, nors, mano manymu, šis terminas čia visiškai nedera. Bomžai
visada socialūs, net labai. Jie buriasi tarpusavy, dalijasi įtakos zonas, t. y.
šiukšlių konteinerius arba elgetavimo vietas, net drauge gyvena viename pusrūsyje,
tarp jų susiklosto normaliai visuomenei įprasta hierarchija. Žodžiu, jie
socialūs, nes taip lengviau išgyventi. Asocialiais greičiau pavadinčiau didžiausius
turčius, nuo sociumo atsitvėrusius aukštomis mūro tvoromis, pasislėpusius kokiame
nors uždarame Rotary klube.
Šioje knygutėje ir aprašomas mergaitės, jau bomžės
arba ja tik tapsiančios, pasaulėlis. Mergaitės, priklausančios bomžų
dinastijai (jos tėvai irgi bomžai). O ji tokia būti nenori. Todėl nekenčia
visų tėvų, patėvių, mokytojų, bendraklasių, kaimynų... Sveikas pyktis visada
gerai, tačiau ji pyksta ne kvailu paauglišku, ne maištingu pykčiu, o kažkokiu
desperatišku neturinčiu nei priežasties, nei tolimesnės ateities. Štai čia
septyniolikmetė autorė neteisi. Priežastis aiški, ji visiems bado akis. Problema ta,
kad nei paauglės mintyse, nei veiksmuose nekyla jokio maišto, ji pasiduoda elementariam
eskapizmui. Vienumoje besiklausydama Metallica ar Apocalyptica įrašų,
rūkydama, gerdama ir dulkindamasi, prieš nieką nepamaištausi. Taip elgiasi visi
paaugliai. Problema gana tiksliai aprašyta p. 75: Ji netikėjo visokiais kostiumuotais
biurokratais ar į pilkus drabužius įsispraudusiais mokytojais. Ji netikėjo
bankininkais. Ji netikėjo žinių vedėjais. Ji netikėjo. Ji tikėjo gatvės
girtuokliais. Ji tikėjo ubagais. Ji tikėjo užtinusiais veidais, o ne pudruotomis
nosimis. Geriau pabėgti nuo pasaulio pas saviškius bomžus negu imti
maištauti. Kaip sakoma: Jedem das Seine. Tačiau patikėk, Valentina, tiek tarp
bomžų, tiek tarp turčių visokių niekšų ir išgamų beveik po lygiai. Tai
ne išsigelbėjimas, ateityje teks sprukti ir nuo saviškių...
Pabaigoje gerojo dėdulės C&P patarimai autorei
ir leidyklai.
Mieloji ir nelaimingoji mažyte V. Ivanova, niekuomet
nerašyk tokių rašinėlių, panašių į 5 pirmuosius šios knygelės apsakymus. Jie
primena tik plonytes brošiūrėles, seniau gulėdavusias ant poliklinikų laukiamųjų
stalų, rėkte rėkiančias apie alkoholizmo žalą žmogaus organizmui ir žmonių
visuomenei. Rašyk taip, kaip rašei Nėščią katiną. Šizofreniškas, stilius
tau tikrai tinka.
Brangieji PK atrinkėjai ir leidėjai, kadangi
Pirmosios knygos autoriai kasmet vis jaunėja (priminsiu, kad jų amžiaus cenzas ne
toks jau mažas 35 metai), siūlau paieškoti deimančiukų tarp pradinukų ir
darželinukų. Tegul nerišlūs, bet socialiai aktualūs jų tekstai apie draugo atimtą
kramtoškę nušvies pilką Lietuvos literatūros saulėlydį!
CASTOR&POLLUX
Šiaurės Atėnai. 2006-06-17 nr.
801
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|