|
<< Atgal
O kur Wittgensteinas?
Jei šią knygą būtų perskaitęs pats
Wittgensteinas, greičiausiai būtų supykęs. Pavadintų ją gryna tautologija. Ten apie
jį beveik nieko nėra (labai fragmentiška), tiesiog pateikta krūva kažkokios senų
seniausiai į nebūtį nuslinkusios informacijos apie kitus Wittgensteinus, jų draugus,
gimines, pažįstamus, kaimynus, verslo partnerius – į mecenavimo orbitą patekusius
menininkus ar šiaip atsitiktinai kažką apie juos parašiusius, jiems visiškai
nepažįstamus žmones. Taip pat informacija apie pastatus, jų architektus, kavines,
restoranus, įstaigas, muziejus, kuriuose jie lankėsi, gyveno ar pramogavo. Atrodo,
autoriai labai genealogiškai, kaip Biblijoje, bando parodyti šios kitados be galo
garsios šeimos (Wittgensteinai prilygo Rockefelleriams) šlovę ir saulėlydį. Bet kas
iš to? Nieko. Matyt, pati istorija pasirūpino, kad jų vardas Vienoje prasmegtų į
nebūtį. Net pelniusiam tarptautinę šlovę filosofui Ludwigui Wittgensteinui iki šiol
nesuteikta garbė gimtajame mieste jo vardu pavadinti parką, gatvę, kavinę ar kokį
kino teatrą.
L. Wittgensteino gyvenimo peripetijos Vienoje po
Pirmojo pasaulinio karo apskritai sulaukia daug diskusijų, nors jis ten gan retai
gyvendavo. Diskusijos vyksta dėl Williamo W. Bartley knygos „Wittgenstein“,
išleistos 1973 m. Niujorke. Bartley tvirtina, kad tuo metu Ludwigas Vienos Praterio parke
atrado jaunus prasčiokiškos kilmės homoseksualistus ir su gilia nuostaba konstatavo
negalįs atsispirti su jais būti, į juos žiūrėti ir galbūt net pasinerti į
ištvirkavimus. Bartley taip pat rašo, kad Wittgensteinas į Praterį grįždavo daugel
metų, net tada, kai jau dirbo Kembridžo universitete ir per atostogas ar tarp semestrų
ilsėdavosi pas seserį. Toks Wittgensteino įvaizdis šokiravo tuos, kurie pažinojo jį
Kembridže: žmogus, visiškai atsidavęs filosofijai, ištikimas platoniškos meilės
idealui, reguliariai važiuodavo į Vieną, kad toli nuo rafinuotos intelektualų aplinkos
patirtų homoseksualistinių kontaktų su prasčiokais. O paskui, graužiamas sąžinės
priekaištų, grįždavo atgal į subtilią universiteto aplinką. Koks siaubas!
Tačiau Bartley savo informacijos šaltinių
nenurodė, tik tvirtino, kad septintajame dešimtmetyje Vienoje atrado kažkokius senus
homikus, kurie prisiminė Wittgensteiną. Jis remiasi ir užkoduotais intymiais filosofo
dienoraščiais. Wittgensteinas juose rašė, pvz., kad onanizavosi. Na ir kas?
Masturbacijos intensyvumą jis apskritai siejo su filosofinio įdirbio intensyvumu. Bet
štai kartą, irstydamasis valtele, nustebęs pripažino, kad labai to nori, nors tuo metu
filosofija neužsiiminėjo.
Jis diskutuoja apie savo meilę kai kuriems
studentams, bet jokių užuominų apie homoseksualizmą nėra. Greičiausiai jo meilės
taip ir likdavo platoniškos… Keli Wittgensteino broliai buvo homoseksualistai. Vienas
(Rudi), pabėgęs į Berlyną nuo autoritarinio tėvo, kad taptų aktoriumi, –
nusižudė. Atsisveikinimo laiške jis rašė: atimu sau gyvybę, nes suvokiu, jog esu
homoseksualistas.
Apskritai Wittgensteinai knygoje parodyti per daug
idealizuotai. Vidiniai konfliktai toje šeimoje vešėte vešėjo. Ypač tarp tirono tėvo
ir sūnų. Kitas svarbus asmuo, beveik nepaminėtas šioje nuobodžioje knygoje, –
Margueritė Respinger. Ši jauna poniutė, kilusi iš turtingos šeimos, Vienoje pasirodė
apie 1926 m., ji studijavo dailę. Kitus penkerius metus Ludwigas ir Margueritė kartu
praleisdavo marias laiko, niekada nekalbėdami nei apie filosofiją, nei apie kitus rimtus
dalykus. Vaikščiojo į kiną, į kavines. Ludwigas vieno pažįstamo skulptoriaus
dirbtuvėje net iškalė jos biustą. Gali būti, jis ją mylėjo, bet iki vestuvių
reikalas nepribrendo. 1931 m. Ludwigas pasikvietė ją į Norvegiją, kur turėjo namuką,
įteikė Šv. Raštą su įkištu lapeliu toje vietoje, kur šv. Povilas gieda himną
meilei, ir pareiškė, kad vaikų jis nenorės. Pagaliau supratusi, kad Wittgensteinas jos
neves, Margueritė išvyko. Tačiau jie bendravo ir toliau. Kol galop ji ištekėjo ir
išvyko į Čilę.
Manau, visokių nutylėtų faktų apie Ludwigą
Wittgensteiną ir jo šeimą būtų galima atrasti dar daug, bet tada tektų parašyti
naują knygą. Prieš pradedant skaityti Allano S. Janiko ir Hanso Veiglio knygą, reikia
būti jau truputį pasiruošusiam. Ne tik būti susipažinusiam su Wittgensteino traktatu,
mėgti austrijokus, jų kultūrą ir virtuvę, bet ir, pavyzdžiui, būti perskaičius
puikią rusų išleistą prisiminimų-interpretacijų knygą “Людвиг
Витгенштейн: человек и мыслитель“ (Москва 1993).
O keliauti su Janiko&Veiglio knyga per Vieną
galėtų tik užkietėjęs fanatikas su dideliu kapšu pinigų. Prireiktų kelių
savaičių aplankyti visas pažymėtas prabangias kavines ir muziejus. Be to, Viena yra
kompozitorių miestas. Šis labai gaivus, melancholiškas, muzikos pritvinkęs miestas
visiškai neturi filosofinės auros. Matyt, ten tikrai, kaip sakė vienas lietuvių
poetas, pagijo šitiek daug neurotikų...
CASTOR&POLLUX
Šiaurės Atėnai. 2006-03-25 nr.
790
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|