|
<< Atgal
Išdidus kaip nėščia kurva
Nėra jau tokios baisios tos homoseksualistų
parašytos knygos. Jie juk ne kokie ten ufonautai ar žmogėdros – gyvena tarp mūsų,
kalba lietuviškai, ta pačia kalba rašo knygas. Visai normalūs žmonės. Nenormalūs
greičiausiai mes, prisišniaukštę homofobijos.
Nuo pat pradžių, dar net neskaitęs knygos, lyg
tikras lietuvis jau tryniau rankas – va suvarysiu pydarą, suvarysiu… Tačiau nota
bene – tai gal tik antras vertas dėmesio romanas Lietuvoje po A.Križanausko „Nakvynės
namų Londone“ apie ekonominių emigrantų dalią užsienyje.
Ir šioje knygoje žanriškai gan panašiai
išplėtota prisiminimų medžiaga iki sekinančio detalumo. Natūrali dokumentinė proza.
Tik apie Ameriką. Ir visai nesvarbu, kad bandoma aprašyti visą gyvenimą nuo pat
sovietinės vaikystės, esmė – vadinamosios pirmosios emigracijos bangos (po antrosios
Nepriklausomybės) keliai ir klystkeliai. Beje, toji banga jau beveik virto istorija, nes
buvo antroji – po Rusijos krizės, o dabar, įstojus į ES, ritasi trečioji. Trumpai
tariant, knyga apie vyruką, iš pradžių dirbusį kruiziniuose laivuose, paskui
apsaugininku įžymiausiuose Majamio klubuose.
Tuo būtų galima ir baigti apie šią knygą, jei
nesinorėtų didingai ir oriai ištarti terminą HOMOSEKSUALIZMAS. Taip, autorius, kaip ir
personažas (tai tas pats – jokios takoskyros nėra), yra gėjus ir siužetas iš esmės
pasakoja ne apie alinantį emigranto darbą, bet apie negalinčio apsispręsti
homoseksualisto lomkes. Beveik visą knygą jis lyg kokia cielka abejoja:
atsiduoti ar ne, daryti tai ar ne. Ir visas tas blaškymasis, neigiantis savo prigimtį,
pasrūva it trauminis mėšlas iš kas antro puslapio. Žinoma, kartais lyg gaivus South
Beach vėjelis atplūsta ir natūralūs jausmai, pamaloninantys pietų peizažais,
tačiau nuolatiniai kompleksai, peraugantys į paranojinį susireikšminimą, pradeda ne
juokais kamuoti ir erzinti. Tuomet iškyla klausimas – kada įvyks tas persilaužimas,
nušvitimas, anot vieno JAV klasiko: niekada neužmiršiu to neišreiškiamo siaubo,
nuo kurio kraujas užšalo gyslose, kai pražūtingi žodžiai nudegino mano
pavažiavusias smegenis – aš homoseksualistas… Uf! Uf! Uf!
Vyrų aistros pagaliau (ačiū Dievui) prasiveržia
(p. 207 – tiek reikėjo laukti!). Ei, vyyyrai, pirmyn, pirmyn, varykit, – bėgdamas
eilutėmis raginau ir laukiau, kada gi jam pravalys liftą arba tą patį jis padarys
kitam? Nesulaukiau. Nebuvo. Vyrai graibėsi, vartaliojosi, trynėsi, bet sodomija
neužsiiminėjo. Net pavargau. O toliau, jei taip galima sakyti, antroje knygos dalyje –
vėl lomkės: kaip pateisinti savo apsisprendimą, parodyti viešai ar gyventi
slaptai? Nusimauti glaudes, demonstruoti savo 16 cm falą ar ir toliau vaidinti „tiesų“.
Žinoma, kaip tokiais atvejais dažniausiai
atsitinka, atsigręžiama į Dievą. Ir tada prasideda didžiausias marazmas. Visi
homoseksualistai priima savo kitoniškumą kaip kryžių, kaip Dievo valią ir,
išdidžiai iškėlę galvą, rezignuoja. Meilė negali būti nukreipta prieš Dievą
ir gamtą. Vargšas tas Jėzus, visų homikų atpirkimo ožys. Dar A.Artaud
pastebėjo – paveiksluose Kristus vaizduojamas labai biseksualiai, kad patiktų ir
moterims, ir vyrams. Atrodytų, prabudai žmogau, – tai ir džiūgauk, dulkinkis iki
vizijų matymo, nesimuistyk. Mylėk. Bet ne. Visur tas pats engiantis sąmonės srautas…
O tai turbūt užknisa labiausiai. Beje, pederastų tekstai labai panašūs į nelaimingų
moterų kūrybą. Tokie autoriai trokšta apsinuoginti prieš publiką, sušokti
fatališką sielos striptizą.
Tad, ponai, nuogumas – tai banalybė, viskas, kas
atvira, tampa nuobodu, neįdomu. Dar vienas melas. Gera literatūra yra savotiška
metafizikos dalis. Ji bando užčiuopti anapusybę, priartėti prie tiesos, o ne vaizduoti
pasaulį tokį, koks jis pateikiamas pro matricos akinius.
Neseniai tokia autoriaus kolegė žurnalistė (L. J.
grįžo į Lietuvą ir vėl tapo žurnalistu) irgi parašė panašią atvirą knygutę. Po
C&P recenzijos atsiuntė naiviai sudrėkusį laišką apie slypinčius po kaukėmis
asmenis. Spėliojo. Neatspėjo! Skaitydamas žvengiau…
Žurnalistai apskritai yra gan kvailoki, menkos
moralės ir silpnai kultūriškai išsilavinę žmonės. Esminė jų savybė – regimoji
atmintis. Jie tesugeba profesionaliai rašyti reportažus. O jei rašo grožines knygas,
tai rašo detalius reportažus apie savo gyvenimą. Ir nieko ten daugiau nėra.
Literatūriškai silpni tekstai. Memuaristika. À la – „Mano nuopuolio istorija“!
Ir tokio šlamšto vis daugės. Įtariu – L. Jegelevičiaus knyga gali padaryti
neigiamą antipedagoginį poveikį – neapsisprendusius priversti apsispręsti. Ir nors
L.J. kūrinys tikrai nėra prastas, gal kiek per ilgas (327 psl.), bet perskaitęs,
pailsėjęs, apmastęs, įsigilinęs vis tiek jautiesi lyg su išdraskytomis žarnomis ir
perplėštais pautais. Varyk toliau!
CASTOR&POLLUX
Šiaurės Atėnai. 2006-02-25 Nr.
786
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|