Parazitinės knygos

       Gutenbergui įjungus savo šėtonišką mechanizmą, Žemėje – žmonių planetoje – prasidėjo nauja gadynė. Spausdinto žodžio era. Pavergtų protų epocha.
       Reformacijos tėvai pasiutusiais tempais ėmė tiražuoti Bibliją – visų laikų bestselerį. Ir ją aiškinti paprastiems žmonėms suprantama kalba. Kitaip tariant – interpretuoti. Kontrreformatoriai iš pradžių tylėjo, bet vėliau neišlaikė ir patys įsitraukė į šį procesą. Ėmė kovoti su eretikais savaip persakydami evangelistų užrašytus žodžius. Ir pasipylė skirtingų bažnyčių vadovų bei ideologų tekstai, kurie „teisingai“ aiškino Šventojo Rašto tiesas. Juos galima pavadinti savotiška literatūros kritika, padedančia susigaudyti neišprususiems skaitytojams. Parazitine literatūra, mintančia knygos-motinos syvais. (Ir šiandien knygynų skyriai su užrašu „Religija“ lūžte lūžta nuo tokių knygų-parazitų...)
       1942 m. majoras A. de Saint-Exupéry, atsargos lakūnas, nuobodžiavo emigracijoje Amerikoje. Kadangi buvo pripažintas netinkamu karo tarnybai, iš neturėjimo ką veikti nusprendė parašyti pasakaitę vaikams. O gal jį įkalbino leidėjas, kuris tikėjosi, kad tokia autoriaus piešiniais iliustruota knygelė pagyvins kalėdinę prekybą. Šiaip ar taip, nors pats to nenorėdamas, A. de Saint-Exupéry sukūrė tikrą bestselerį suaugusiesiems. JAV per metus dabar parduodama 100 000 šios knygos egzempliorių, Prancūzijoje – 300 000, o Vokietijoje – net 7 000 000!
       Kadangi „Mažasis princas“ tapo vos ne biblija infantiliems suaugėliams, nutarė nesnausti ir „protų medžiotojai“. Tūkstančiai literatūros kritikų, sociologų, psichologų, filosofų ir kultūrologų jau šešiasdešimt metų aiškina, ką gi norėjo pasakyti nelaimingas oro pajėgų majoras.
       Ši vokiečių psichoterapeuto ir filosofo knygutė – dar vienas toks parazitas. Parašyta „net kvailys supras“ stiliumi, prigrūsta populiarių aforizmų, filosofinių sentencijų ir dabartinės statistikos duomenų. Tipinė didaktinė dorovinio auklėjimo brošiūra. Visą jos turinį galima trumpai persakyti vienu sakiniu: manyje slypi garbėtroška, tuščiagarbis egocentrikas, liguistų polinkių vergas, bejausmis verslininkas, nuostatų ir pareigų saistomas neurotikas ir mokslininkas be pašaukimo. Šitaip užleisdamas sielą, aš prarandu savo dieviškąjį vaiką ir žmogišką jo šilumą.
       Beje, vos perskaitęs knygos skyrelį, kuriame psichoterapeutas interpretuoja mažojo princo kelionę į girtuoklio planetą, suglumau ir panūdau tuojau pat prisigerti...

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-07-22 nr. 806

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt